projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projektas (toliau – įstatymo projektas) parengtas atsižvelgiant į šias priežastis: nevienodi Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros ir Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymuose nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų sveikatos priežiūros reikalavimai (dalis jų nebeaktualūs, dubliuojantys kitus įstatymus, abstraktūs), šių asmenų teisės, nevienodos ir diskriminuojančios juos apibūdinančios sąvokos, įstatymais nereguliuojama visuomenės psichikos sveikatos priežiūra, priverčiamojo gydymo, priverčiamųjų medicinos priemonių, fizinio suvaržymo priemonių, vaizdo stebėjimo taikymas. Visa tai neužtikrina tinkamos psichikos ir elgesio sutikrinimų turinčių asmenų žmogaus teisių apsaugos. Plačiau apie įstatymo projekto rengimo priežastis:
1) 2013 m. šešiasdešimt šeštojoje Pasaulio sveikatos asamblėjoje buvo patvirtintas Psichikos sveikatos veiksmų planas 2013–2020 (Mental Health Action Plan 2013–2020. World Health Organization, 2013), kuriame pabrėžiamas esminis psichikos sveikatos vaidmuo, užtikrinant asmens ir visuomenės sveikatą. Šio dokumento vienas iš tikslų – stiprinti efektyvesnį vadovavimą ir valdymą psichikos sveikatos srityje, parengiant, atnaujinant ir įgyvendinant įstatymus, nacionalines strategijas, programas, susijusias su psichikos sveikatos stiprinimu, remiantis pagrįstais įrodymais bei geriausia praktika, Neįgaliųjų teisių konvencija ir kitais tarptautiniais bei regioniniais žmogaus teises užtikrinančiais teisės aktais.
Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatyme būtina nustatyti Psichikos sveikatos veiksmų plano 2013–2020 nuostatas atitinkantį psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų sveikatos priežiūros įstatyminį reguliavimą. 2) Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas ir Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymas reglamentuoja tą pačią – psichikos sveikatos – sritį, į kurią patenkančios ligos ir sutrikimai nurodyti Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtojo pataisyto ir papildyto leidimo „Sisteminis ligų sąrašas“ (Australijos modifikacija, TLK-10-AM) tame pačiame skyriuje – „Psichikos ir elgesio sutrikimai“. Visos nuostatos organizuojant bei teikiant pagalbą asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis, yra tokios pat, kaip ir turintiems psichikos ir elgesio sutrikimų. Priklausomybės ligos ir kiti psichikos ir elgesio sutrikimai (depresija, asmenybės sutrikimai ir kt.) dažnai būna kartu, todėl ir jų gydymas turėtų būti integruotas. Pažymėtina, kad ir Psichikos sveikatos strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. X-1070 „Dėl Psichikos sveikatos strategijos patvirtinimo“, priklausomybės ligos nėra išskirtos į atskirą kategoriją, o šios strategijos nuostatos, tikslai, uždaviniai bei įgyvendinimo priemonės yra bendri tiek asmenims, turintiems psichikos ir elgesio sutrikimų, tiek asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis.
Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros ir Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymuose vartota nevienoda, pasenusi terminija, diskriminuojanti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčius asmenis (pvz., narkomanija, narkologinis ligonis, psichikos ligonis, psichoneurologinis pensionatas, psichinė negalia, psichikos liga, psichiatrijos įstaiga), skyrėsi darbo su psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis taktika (pvz., susirgimų diagnostikos tvarka). Abu įstatymai yra priimti prieš du dešimtmečius, todėl juose nemažai pasenusių, dubliuojančių kitus įstatymus nuostatų. Kai kurios nuostatos yra labai abstrakčios, todėl jos neleidžia reformuoti psichikos sveikatos priežiūros sistemos (pvz., narkologinių ligonių stebėjimas, įskaita). Suirus narkologinei tarnybai, nebeliko narkologinių dispanserių, kurių viena iš funkcijų buvo vykdyti narkologinę priežiūrą, užtikrinti prižiūrimų asmenų kontrolę, tvarkant narkologinę ligonių įskaitą (toliau – įskaita). 1998 m. teisės aktais reglamentuotas šios įskaitos tikslas
Viena iš funkcijų, kurią šiandien atlieka įskaita, tvarkoma savivaldybių psichikos sveikatos centrų, yra privalomosios statistinės apskaitos vykdymas. Įskaitos pagrindas, pildant atitinkamas statistines formas, yra oficiali psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, atvejų bei sergamumo ir ligotumo rodiklių statistika, bet joje tik asmens psichikos sveikatos priežiūros įstaigų duomenys. Šiandien įskaita negali užtikrinti statistinių duomenų patikimumo dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant psichoaktyviąsias medžiagas. Pavyzdžiui, sunkūs ligoniai, turintys psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, dėl įvairių somatinių komplikacijų, apsinuodijimų, perdozavimų patenka į bendrojo profilio ligoninių reanimacijos skyrius, tačiau tęstiniam gydymui dėl psichikos ir elgesio sutrikimų nėra siunčiami, o jei siunčiami, – ne visada ir kreipiasi, todėl tokie pacientai nepatenka į įskaitą. Be to, valstybinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos teikia ir anonimines asmens sveikatos priežiūros paslaugas asmenims, turintiems psichikos ir elgesio sutrikimų. Taigi šie asmenys taip pat nėra įrašomi į įskaitą. Susiduriama ir su problema, kadangi privačios įstaigos, kurios teikia priklausomybės gydymo paslaugas, kategoriškai atsisako teikti bet kokius duomenis apie savo pacientus laikydamosi konfidencialumo nuostatų. Asmenų, kurie kreipiasi į asmens psichikos sveikatos priežiūros įstaigas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant narkotines ir psichotropines medžiagas, stebėsena vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr.
V-636 „Dėl Asmenų, kurie kreipiasi į asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant narkotines ir psichotropines medžiagas, stebėsenos tvarkos aprašo patvirtinimo“, naudojantis Asmenų, kurie kreipiasi į asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant narkotines ir psichotropines medžiagas, stebėsenos informacine sistema. Įskaitos duomenimis naudojasi asmens sveikatos priežiūros įstaigos, atlikdamos sveikatos patikrinimus dėl vairuotojo pažymėjimo, ginklo įsigijimo, įsidarbinimo, mokymosi. Todėl, tikėtina, dalis asmenų, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, vengia kreiptis gydytojų pagalbos, nes baiminasi, jog negalės gauti sveikatos pažymos arba praras vairuotojo pažymėjimą, vos pasikonsultavę dėl priklausomybės ar pradėję gydytis. Įskaita sudaro rimtas kliūtis priklausomybėmis sergančių asmenų gydymuisi ir gali skatinti ieškoti alternatyvių, dažnai moksliškai nepagrįstų ir sveikatai pavojingų gydymo būdų. Abiejų įstatymų tikslinimo poreikis ypač išryškėjo, kai Lietuvos Respublikos Seimas
Nr.
X-1070 „Dėl Psichikos sveikatos strategijos patvirtinimo“ patvirtino Psichikos sveikatos strategiją, kurioje numatyta daug permainų, susijusių su visuomenės psichikos sveikatos stiprinimu bei psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų integracinėmis tendencijomis: modernių, pacientų poreikius atitinkančių paslaugų bei biopsichosocialinio modelio plėtra, psichikos sveikatos stiprinimas ir psichikos sutrikimų prevencija, kaip neatsiejamos ir prioritetinės sveikatos, švietimo ir socialinės apsaugos strategijų įgyvendinimo dalys; žmogaus teisių apsaugos užtikrinimas ir stebėsena. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir vadovaujantis teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo principais visų psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų teisės ir jų įgyvendinimo tvarka bei psichikos sveikatos priežiūra reguliuojama vienu – Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymu. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatyme nėra numatytas visuomenės psichikos sveikatos priežiūros reglamentavimas. Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme visuomenės psichikos sveikatos priežiūros reguliavimas yra pernelyg abstraktus, nenumatantis konkrečių priemonių – jame nurodytos tik visuomenės psichikos sveikatos veiklos, kurias vykdo Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai priklausančios biudžetinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos, kurių steigėja yra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Kaip ir visoje Europoje, Lietuvoje asmenų, sergančių psichikos sutrikimais, skaičius nuolat didėja. 2007 m. šalyje ligotumas psichikos ir elgesio sutrikimais sudarė 55,59 atvejų / 1000 gyventojų, o 2016 m. – 73,41 atvejis / 1000 gyventojų (1 pav.). 1 paveikslas.
elgesio sutrikimais, 1000 gyventojų (Higienos instituto Traumų ir nelaimingų atsitikimų stebėsenos sistemos duomenys) Pastebimos skirtingos įvairių sutrikimų kitimo tendencijos (2 pav.). Dažniausiai diagnozuojami psichikos sveikatos sutrikimai – nuotaikos (afektiniai) sutrikimai. Asmenų, sergančių nuotaikos (afektiniais) sutrikimais, skaičiai augo iki 2012 m. (nuo 12,47 atvejų iki 16,26 atvejų / 1000 gyventojų), o 2015 m. kiek sumažėjo – 15,76 atvejai / 1000 gyventojų. Didžiąją nuotaikos (afektinių) sutrikimų dalį sudarė depresijos. 2 paveikslas. Ligotumas nuotaikos (afektiniais) sutrikimais ir depresijomis,
instituto Traumų ir nelaimingų atsitikimų stebėsenos sistemos duomenys) Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, depresiniai sutrikimai yra didžiulė ekonominė našta visuomenei ir užima ketvirtą vietą tarp visų ligų, sukeliančių didžiausią naštą. Jei išliks dabartinės demografinės–epidemiologinės tendencijos, iki 2020 m. depresijos našta, atsižvelgiant į visų ligų naštą, padidės iki 5,7 proc. ir bus antroji (po išeminės širdies ligos) iš ligų, dėl kurių prarandami sveiki gyvenimo metai ir trumpėja gyvenimas. Ilgėjant gyventojų gyvenimo trukmei, vyresnio amžiaus žmonių grupėje santykinai didėja psichikos sutrikimų, tokių kaip demencija ir organiniai psichikos sutrikimai. Sergančių demencija ir Alzheimerio liga vyresnių nei 65 m. asmenų nuolat daugėja. 2007–2016 m. laikotarpiu asmenų, sergančių demencija, padaugėjo beveik 2,5 karto (nuo 4,31 atvejo iki 11,18 atvejų / 1000 gyventojų) (3 pav.). 3 paveikslas. Ligotumas demencija ir Alzheimerio liga, 1000 gyventojų (Higienos instituto Traumų ir nelaimingų atsitikimų stebėsenos sistemos duomenys) Kita svarbi visuomenės psichikos sveikatos problema – priklausomybės ligomis sergančių asmenų skaičiaus didėjimas.
dėl alkoholio vartojimo siekė 3,67 atvejus / 1000 gyventojų, o dėl kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo – 0,21 atvejį /
gyventojų. Lietuvoje 2016 m. vienam 15 metų ir vyresniam šalies gyventojui teko 13,2 litro suvartoto absoliutaus (100 proc.) alkoholio (2015 m. – 14; 2014 m. – 14,2;
paveikslas. Ligotumas psichikos ir elgesio sutrikimais dėl alkoholio vartojimo,
instituto Traumų ir nelaimingų atsitikimų stebėsenos sistemos duomenys) Alkoholio vartojimas lemia įvairius sveikatos sutrikimus ir mirtis, savižudybes, žmogžudystes ir smurtinius nusikaltimus, eismo nelaimes ir kitus nelaimingus atsitikimus, darbingumo lygio sumažėjimą. Lietuvoje itin aukštas alkoholio suvartojimo lygis, kuris ne vienus metus yra vienas iš didžiausių tarp Europos Sąjungos, Europos regiono ir pasaulio valstybių. Įvertinus sveikatos priežiūros, prarasto produktyvumo, netekto darbingumo pensijų, vaikų globos namų ir įkalinimo išlaidų kaštus, apskaičiuota, kad dėl alkoholio vartojimo žala Lietuvoje 2010 m. sudarė 207 097 087 eurus. Nuo 2010 m. daugėjo apsilankymų pas gydytojus psichiatrus ambulatorines psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose (psichikos sveikatos centruose) (5 pav.). Šį apsilankymų augimą galėjo lemti tiek geresnis paslaugų prieinamumas bei jų kokybė, ankstyvosios diagnostikos teikiamos galimybės, tiek didėjantis ligotumas psichikos sutrikimais, ypač nuotaikos sutrikimais (depresijomis) bei senatvinėmis demencijomis (Alzheimerio liga). 5 paveikslas.
5 paveikslas. 2007–2015 m. apsilankymų pas psichiatrus (I lygis) skaičius, 1000 gyventojų (Higienos instituto Traumų ir nelaimingų atsitikimų stebėsenos sistemos duomenys) Didelį žmonių pažeidžiamumą rodo įvairios rizikingos elgsenos, smurto ir kiti psichikos sveikatos problemų rodikliai. Skurdas pažeidžia darnią vaiko raidą ir kelia tiesioginę grėsmę asmens fizinei ir psichikos sveikatai. Remiantis Lietuvos statistikos departamento pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinio tyrimo duomenimis, skurdo rizikos lygis 2015 m. šalyje siekė 22,2 proc. Palyginti su
punkto. 2015 m. apie 640 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos. 2015 m. tėvų globos neteko 1837 vaikai. Pagrindinė tėvų globos netekusių vaikų (69 proc.) priežastis yra tėvų nesirūpinimo, nepriežiūros, netinkamo auklėjimo, fizinio ar psichinio smurto naudojimas. 2016 m. socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitoje buvo 9676 šeimos, kuriose augo 18 756 nepilnamečiai vaikai. Tikėtina, kad esant nepalankiai socialinei-ekonominei aplinkai, psichikos sveikatos sutrikimų sveikatos priežiūros našta šaliai didės. Todėl visuomenės psichikos sveikatos stiprinimas ir psichikos ligų prevencija turi būti pripažinta visuomenės sveikatos prioritetu. Siekiant gerų rezultatų psichikos sutrikimų prevencijos bei visuomenės psichikos sveikatos stiprinimo srityse, vykdant visuomenės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas turi būti sukurtas toks teisinis reglamentavimas, kuris nustatytų priemonių visumą, sudarančią prielaidas ir sąlygas šį tikslą pasiekti. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatyme nėra numatytas fizinio suvaržymo priemonių, vaizdo stebėjimo taikymas.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškino, kad riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves <...> galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Iki šiol Lietuvoje nėra priimta fizinio suvaržymo priemonių taikymo tvarka (nes Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas tam nesuteikė įgaliojimų), o kiekviena sveikatos priežiūros įstaiga taiko fizinio suvaržymo priemones pagal savo vidaus dokumentuose nustatytą tvarką. Vaizdo stebėjimas psichikos sveikatos priežiūros įstaigose šiuo metu vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, tačiau jo apimtis ir tvarka kiekvienoje įstaigoje taip pat skiriasi. Fizinio suvaržymo priemonių taikymas visoje Europoje kelia daug nuomonių, tačiau sutinkama, kad šios priemonės turi būti teikiamos vadovaujantis „mažiausiai varžančiu“ principu. Šios priemonės Europoje naudojamos esant ūmiems psichikos sutrikimams, reguliuojamos teisinėmis priemonėmis ir taikomos įvairiai – viena suvaržymo priemonė dažniau taikoma Vokietijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Graikijoje, Italijoje, Lietuvoje ir Švedijoje, o dvi ar daugiau priemonių vienam pacientui – Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Ispanijoje.
Atskirų fizinio suvaržymo priemonių taikymo dažnumas atskirose šalyse taip pat labai skiriasi – Ispanijoje, Čekijoje dažniausiai naudojama priemonė (56 proc.) – medikamentai, rečiau – specialios fizinio suvaržymo priemonės (36 proc.) ir mažiausiai – izoliavimas (8 proc.). Bulgarijoje ir Švedijoje medikamentai taikomi dažniau nei vidutiniškai, Vokietijoje ir Graikijoje – specialios fizinio suvaržymo priemonės, o izoliavimas, kaip fizinio suvaržymo priemonė, dažniau nei vidutiniškai naudojamas Jungtinėje Karalystėje ir Italijoje. Lietuvoje dažniau naudojamos fizinio suvaržymo priemonės ir ypač retai – paciento izoliavimas. Pasaulio sveikatos organizacija išskiria psichoterapiją, kaip vieną iš privalomų ir labai svarbų modernios psichikos sveikatos priežiūros komponentų, be kurio neįmanoma reali pacientų teisių apsauga ir jų gyvenimo kokybės gerinimas. Įstatymo projekte numatyta minimalios intervencijos principo taikymas, kurio esmė – teikiant psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pirmiausiai taikomos nemedikamentinės priemonės (psichologinis konsultavimas, psichoterapija), o jų nepakankant – gydymas vaistais. Šiuo metu Lietuvoje dėl nepakankamo reglamentavimo, ribotų žmogiškųjų išteklių lengviems psichikos sutrikimams gydyti nėra galimybės juos aprėpti ir tinkamai suteikti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, taikant minimalios intervencijos priemones. Daugelyje Europos valstybių priverstinį hospitalizavimą reglamentuoja specialūs psichikos sveikatos priežiūros įstatymai.
Tuo tarpu Ispanijoje, Italijoje ir Graikijoje atskirų psichikos sveikatos priežiūros įstatymų nėra, nes manoma, kad tokių įstatymų buvimas galėtų skatinti asmenų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų, stigmatizavimą. Lietuvoje taikomas priverstinio hospitalizavimo teisinis reglamentavimas atitinka daugelyje Europos valstybių taikomus principus. Europos šalyse priverstinio hospitalizavimo procesas vykdomas įvertinus paciento būklę, turimą informaciją ir hospitalizuojamas tam tikram laikotarpiui. Sprendimą hospitalizuoti paprastai priima vienas arba du gydytojai psichiatrai, kai kuriose šalyse nuspręsti gali ir kitų specialybių gydytojai, kai kur priimant sprendimą dalyvauja ir socialinis darbuotojas, sveikatos priežiūros įstaigos administracija. Įstatymo projekte numatyta, kad Lietuvoje motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio asmens priverstinio hospitalizavimo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo priima psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo iš dviejų psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų psichiatrų ir vieno psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgalioto įstaigos administracijos darbuotojo sudaryta komisija. Pradinio priverstinio hospitalizavimo laikotarpio didžiausia trukmė yra iki 24 valandų Bulgarijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Slovakijoje, Švedijoje, Vokietijoje, iki 48 valandų Italijoje, Lenkijoje, iki 72 valandų Anglijoje, dalyje Vokietijos. Lietuvoje įstatymo projekte numatytos 48 valandos. Svarbus priverstinio hospitalizavimo procese yra gydymo aspektas. Šiuo klausimu yra skirtingų nuomonių.
Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pasisako, kad „priverstinis asmens paguldymas į psichiatrijos įstaigą neturėtų duoti teisės gydyti pacientą be jo sutikimo“, tačiau Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentuose teigiama, kad tai vertintina nevienareikšmiškai, nes šių dviejų procedūrų atskyrimas gali lemti gydymo neteikimą arba pavėlinti gydymą. Priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo atskyrimo klausimas yra plačiai diskutuojamas, atkreipiant dėmesį, kad priverstinis gydymas šalia priverstinio hospitalizavimo yra papildoma intervencija, bet kartu galima abejoti šių procedūrų atskyrimo klinikiniu tikslingumu, kai įmanomos situacijos, kuriomis priverstinai hospitalizuotas, bet gydymo atsisakantis pacientas gali būti tik stebimas netaikant jokio gydymo. Anglijoje, Austrijoje, Bulgarijoje, Danijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Švedijoje, Vokietijoje priverstinio hospitalizavimo ir gydymo procedūros yra atskirtos, t. y. priverstinai hospitalizuotas pacientas be atskiro sprendimo negali būti gydomas prievarta. Tačiau Airijoje, Belgijoje, Graikijoje, Italijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Slovakijoje, Suomijoje priverstinis hospitalizavimas reiškia, kad iš karto gali būti taikomas ir priverstinis gydymas. Lietuvoje priverstinio gydymo procedūra neatskirta nuo priverstinio hospitalizavimo, todėl priverstinai hospitalizuotas pacientas iš karto gali būti gydomas. Priverstinis hospitalizavimas nors ir sukelia įvairių ir nevienareikšmiškų padarinių pacientams, jų artimiesiems, psichikos sveikatos priežiūros darbuotojams, tačiau jis suteikia galimybę anksčiau pradėti adekvatų gydymą. Laiku pradėtas gydymas leidžia tikėtis greitesnės psichozinio epizodo remisijos, taip pagerinant gydymo rezultatus.
Svarbu pažymėti, kad ūmios psichozės ar ryškios psichikos sutrikimo simptomatikos ištiktam asmeniui, kai asmens veiksmai tampa neprognozuojami, agresyvūs, kai asmuo dėl psichikos sutrikimų negali patenkinti savo gyvybinių poreikių, psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje nesuteikus būtinosios pagalbos būtų nusižengta medicinos praktikos logikai. Vadovaujantis šiuo metu galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais (Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 19 straipsniu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymas Nr. V-208 „Dėl Būtinosios medicinos pagalbos ir Būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“) kiekviena (ir ne psichikos sveikatos priežiūros) asmens sveikatos priežiūros įstaiga pagal kompetenciją privalo užtikrinti (suteikti ir organizuoti) būtinąją medicinos pagalbą. Ši prievolė įtvirtinta ir sveikatos priežiūros specialistų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatyme turėtų būti nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų priverstinio gydymo sąlygos (pagrindas, trukmė ir kt.). 3) Įgyvendinant Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas, siekiant užtikrinti, kad neįgalūs asmenys naudotųsi visomis teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovo mėn. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimus, kuriais buvo atsisakyta absoliutaus neveiksnumo instituto ir numatytas veiksnumo ribojimas konkrečiose srityse, taip pat numatyta ir nauja veiksnumo realizavimo priemonė – išankstinis nurodymas.
Dėl to iškilo poreikis patikslinti Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatas, reglamentuojančias psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų priverstinį hospitalizavimą, neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų psichikos sveikatos priežiūrą. Įstatymo projekto tikslas – sudaryti sąlygas vykdyti psichikos ir elgesio sutrikimų prevenciją, užtikrinti visų asmenų vienodas teises į kokybiškas ir prieinamas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų teises, atitinkančias galiojančias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas. Įstatymo projekto uždaviniai:
1) detalizuoti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų teises ir jų suvaržymo sąlygas ir suderinti jas su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis (dėl asmens riboto veiksnumo ir neveiksnumo, pagalbos priimant sprendimus teikimo, nepilnamečių pacientų atstovavimo ir priverstinio hospitalizavimo);
2) nustatyti psichikos sveikatos priežiūros principus;
3) nustatyti visuomenės psichikos sveikatos priežiūros pagrindus;
4) nustatyti priverstinio gydymo, pagrindines fizinio suvaržymo priemonių taikymo, vaizdo stebėjimo psichikos sveikatos priežiūros įstaigose teikimo sąlygas. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr.
I-924 pakeitimo įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-800 „Dėl darbo grupės Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo naujos redakcijos projektui parengti sudarymo“ sudaryta darbo grupė (darbo grupės vadovė – sveikatos apsaugos viceministrė Laimutė Vaidelienė, darbo grupės vadovo pavaduotoja – Ona Davidonienė, Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorė, tel. (8 5) 267 55 94, el. p. ona.davidoniene @vpsc.lt). 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatyme vartojamos sąvokos „psichikos ligonis (ligonis)“,
„psichiatrijos įstaiga“ yra diskriminuojančios ir neatitinka sveikatos sistemos teisės aktuose vartojamų
sąvokų. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatyme nėra reglamentuotos ambulatorinės priverčiamosios medicinos priemonės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 2 dalis). Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 16 ir 28 straipsniuose numatyta, kad pacientas gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.26 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato, kad asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, tik jei turi psichikos sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje nustatytos priverstinio hospitalizavimo sąlygos nenumatant esminės žalos turtui.
Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatyme neatspindėtos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje ir pagalbos priimant sprendimus. Nebeaktualios Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 9 straipsnio nuostatos, numatančios hospitalizuotų psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų darbo veiklą psichiatrijos gamybinės reabilitacijos skyriuose. Šios veiklos atsisakyta siekiant įgyvendinti Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, užtikrinant lygias neįgaliųjų teises. Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymo 19 straipsnyje nustatyta narkologinių ligonių įskaitos tvarkymo tvarka ir numatyta, kad įstatymų numatytais atvejais narkologinių ligonių teisių apribojimai gali priklausyti nuo šių asmenų buvimo narkologinėje įskaitoje.
Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai priklausančios biudžetinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos, kurių steigėja yra Sveikatos apsaugos ministerija, veikiančios visoje valstybės teritorijoje, vykdo visuomenės psichikos sveikatos priežiūrą ir psichikos ligų bei priklausomybės ligų profilaktiką ir stebėseną (monitoringą), organizuodamos koordinuotą, multidisciplininę, kompleksinę profilaktikos, gydymo bei psichosocialinės reabilitacijos ir reintegracijos sistemą psichikos sutrikimus turintiems asmenims ir jų šeimoms, užtikrindamos tarpinstitucinį bendradarbiavimą ir veiksmų koordinavimą vykdant programas, skirtas smurto, prievartos, patyčių, agresijos šeimoje, darbe bei visuomenėje, autoagresijos augimo stabilizavimui ir mažinimui, įgyvendindamos politiką, leidžiančią mažinti priklausomybių alkoholiui, tabakui, psichoaktyvioms medžiagoms skaičių bei su tuo susijusią ekonominę naštą. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų priverstinis gydymas Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatyme nėra reguliuojamas ir yra taikomas priverstinio hospitalizavimo metu kaip jo sudėtinė dalis. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama.
Įstatymo projektu siūloma patikslinti psichikos sveikatos priežiūros principus, psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų teises ir jų ribojimo sąlygas ir suderinti jas su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis (dėl asmens riboto veiksnumo ir neveiksnumo, pagalbos priimant sprendimus teikimo, nepilnamečių pacientų atstovavimo ir priverstinio hospitalizavimo), asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo taip pat nustatyti visuomenės psichikos sveikatos priežiūros pagrindus. Įstatymo projektu siūloma pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymą, kadangi visos įstatymo projekto nuostatos bus taikomos ir sergantiems priklausomybės ligomis asmenims. Įstatymo projektu siūlomi šie pagrindiniai galiojančio Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimai:
1) Siūloma suvienodinti pacientų atstovavimo reglamentavimą su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reglamentavimu – nurodyti, kad reikalingas abiejų tėvų sutikimas dėl nepilnamečio hospitalizavimo atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.729 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad pacientas iki šešiolikos metų negali būti gydomas ar jam teikiama kita asmens sveikatos priežiūra ar (ir) slauga prieš vieno iš jo tėvų ar jo atstovo pagal įstatymą valią, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.
2) Siūloma numatyti fizinio suvaržymo priemonių taikymo pagrindines sąlygas: jų tikslą (apsaugoti pacientą, kitus asmenis ar jų turtą), rūšis (rankomis (žmogaus kūno jėga), specialiomis fizinio suvaržymo priemonėmis ar izoliuojant psichikos ir elgesio sutrikimų turintį asmenį izoliuojant atskiroje patalpoje); jas galinčius taikyti asmenis (tik gydytojas psichiatras arba, jei jos būtinos nedelsiant, slaugytojas ar greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialistas, tačiau tik iki tol, kol dėl jų turės galimybę nuspręsti gydytojas psichiatras) bei pavedama detalią jų taikymo tvarką patvirtinti sveikatos apsaugos ministrui. Tai užtikrins teisinį saugumą, kad jokios kitos fizinio suvaržymo priemonės nebus taikomos, kad jos bus taikomos tik įstatyme numatytais pagrindais. 3) Nustatyti, kad priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas be teismo sprendimo galimas iki 3 dienų (šiuo metu Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatyme tai nėra nurodyta), o į teismą reikia kreiptis per 48 val. nuo priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pradžios.
Šis terminas siūlomas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas ir esamus asmens sveikatos priežiūros įstaigų specialistų darbo krūvius ir galimybes įvykdyti pareigą kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo nepakenkiant kitiems pacientams teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybei. Šiuo metu stacionarios psichiatrijos paslaugos teikiamos ir bendro profilio ligoninėse, kuriose savaitgaliais budi tik vienas gydytojas psichiatras, kuris turi užtikrinti ne tik psichiatrijos skyriaus veiklą, bet ir prireikus gali būti kviečiamas konsultuoti į priėmimo ar kitus asmens sveikatos priežiūros įstaigos skyrius. Be to, asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, ypač savaitgaliais ir švenčių dienomis, labai sudėtinga sudaryti ne tik gydytojų komisiją, bet ir suorganizuoti kokybišką antrinės teisinės pagalbos paslaugą pacientui, kad advokatas galėtų susipažinti ne tik su dokumentais, susijusiais su priverstiniu hospitalizavimu, bet ir su pacientu. Taip pat nustatomas priverstinai hospitalizuoto ir (ar) priverstinai gydomo asmens informavimas apie priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo aplinkybes, jų pratęsimą, numatoma teisė priverstinai hospitalizuotam ir (ar) priverstinai gydomam asmeniui būti išklausytam teismo, jo ar jo atstovo teisė kreiptis į teismą dėl gydytojo psichiatro sprendimo hospitalizuoti priverstinai ir (ar) gydyti priverstinai apskundimo, ką ne kartą siūlė įtvirtinti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius.
Įstatymo projektu siūloma keisti šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 29 straipsnio nuostatą, kad pacientą priverstiniam gydymui paciento atstovo prašymu, gydytojo siuntimu ar teisėjo nutarimu pristato policija dalyvaujant gydytojui, t. y. policija yra įpareigota visais atvejais psichikos ir elgesio sutrikimų turintį asmenį, kuris atsisako hospitalizavimo, pristatyti į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą. Įstatymo projekte numatyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintį asmenį priverstinai pristatant į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą policija dalyvauja tik esant reikalui, t. y., kai psichikos ir elgesio sutrikimų galimai turinčio asmens agresyvus elgesys kelia grėsmę viešajai tvarkai ir reikia užtikrinti asmens bei visuomenės saugumą. Detali priverstinio hospitalizavimo tvarka bus nustatyta įstatymą įgyvendinamajame teisės akte. 4) Detaliai nurodytos psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų (įskaitant padariusius nusikalstamą veiką) teisės ir jų suvaržymo pagrindai kartu atsisakant Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme, Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme bei kituose įstatymuose įtvirtintų nuostatų kartojimo (pvz., Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 14, 15, 38¹ ir kt. straipsnių).
Reguliuojant teises laikytasi nuostatos, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintys asmenys turi turėti tokias pačias žmogaus teises kaip visi visuomenės nariai. Įstatymo projekte numatyta, kad leidžiama suvaržyti tik tas teises, kurių įgyvendinimas tam tikrais atvejais prieštarautų kitiems saugomiems interesams (visuomenės saugai ir pan.), pvz., teisė pasirinkti asmens sveikatos priežiūros įstaigą, sveikatos priežiūros specialistą, asmens sveikatos priežiūros metodus, asmens sveikatos priežiūros paslaugų apimtį arba jų atsisakyti gali būti ribojama asmeniui esant psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje priverstinio hospitalizavimo metu, psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje specialiąsias psichiatrijos paslaugas, atliekant teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizes, taip pat pacientui esant laisvės atėmimo vietoje, o kitos teisės gali būti suvaržomos tik siekiant užkirsti kelią žalai paciento ir
(ar) aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.
Įstatymo projekte numatyta, kad psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose specialiąsias psichiatrijos paslaugas, psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems asmenims neleidžiama turėti daiktų, kuriais galima padaryti žalos kitų asmenų sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, kuriuos naudojant galima daryti teisės pažeidimus, pakenkti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos būklei arba jo turtiniams ir kitiems teisėtiems interesams. Tokių daiktų sąrašą siūloma pavesti tvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui. Prie tokių daiktų galėtų būti priskirti, pvz., grynieji pinigai, vertybiniai popieriai, mobilieji telefonai, vaistai ir medicinos priemonės (prietaisai) (be gydytojo leidimo), technika su vaizdo ir garso įrašymo funkcijomis, aštriabriauniai ir smailūs daiktai, ribotos civilinės apyvartos daiktai (ginklai, narkotinės ir psichotropinės medžiagos ir kt.), smurtinio ir erotinio pobūdžio vaizdinė medžiaga ir kt.
Tai padės siekti, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintys asmenys gyventų kuo mažiau suvaržytoje socialinėje aplinkoje, turėtų galimybę tenkinti savo poreikius, užtikrinti pusiausvyrą tarp visuomenės saugumo užtikrinimo ir žmogaus teisių nepažeidžiančios pagalbos sistemos psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems asmenims. Įstatymo projektu stiprinama psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio asmens apsauga atstovavimo srityje – numatoma, kad psichikos sveikatos priežiūros įstaiga hospitalizuoto psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio asmens prašymu (t. y. bet kuriuo metu) privalo padėti jam susisiekti su savo atstovu, artimaisiais ar asmeniu, kuris teikia jam pagalbą pagal pagalbos priimti sprendimus sutartį. 5) Siekiant užtikrinti pacientų ir personalo saugumą, įstatymo projekte reglamentuotas vaizdo stebėjimas psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Įstatymo projekte vaizdo stebėjimo apimtis yra numatyta tik tokios apimties, kuri būtina pacientų ir personalo apsaugos tikslais. Vaizdo stebėjimas vykdomas siekiant išvengti, o prireikus – teisingai kvalifikuoti vykstančius incidentus tarp pacientų, tarp pacientų ir personalo, taip pat šių incidentų prevencijai, tai yra užtikrinti pačių pacientų ir su jais dirbančio personalo saugumą. Aiškinantis įvykusio incidento priežastis bei eigą ar iškilus teisminiam ginčui, vaizdo įrašai tampa svariu įrodymu bei yra vienas iš svarbesnių įrodymų teisme. Be to, vaizdo įrašai svarbūs dėl incidentų prevencijos užtikrinimo.
Įvykus incidentui, specialistai turi galimybę peržiūrėję įrašus analizuoti incidentų priežastis, teisingai kvalifikuoti paciento elgesį ir ligą, ir tai sudaro prielaidas imtis veiksmų siekiant išvengti panašių incidentų ateityje. Įstatymo projekte numatyta, kad vaizdo stebėjimas privalomai taikomas tik psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose specialiąsias psichiatrijos paslaugas visose jų patalpose, išskyrus patalpas, kuriose asmuo pagrįstai tikisi absoliučios privatumo apsaugos ir kur toks stebėjimas žemintų žmogaus orumą (pvz., tualetuose, persirengimo kambariuose ir pan.), ir visoje teritorijoje. Apie vaizdo stebėjimą turi būti informuojami tiek pacientai, tiek informacija apie tai turi būti skelbiama viešai įstaigos patalpose ir teritorijoje, kur vykdomas vaizdo stebėjimas. Kitose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose vaizdo stebėjimas leidžiamas, tačiau tik patalpose, kuriose teikiamos asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos ūmių psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems asmenims (priėmimo-diagnostikos, ūmių būklių gydymo ir pan. skyriuose). Apie tai taip pat turi būti informuojama tiek asmeniškai, tiek viešai. 6) Įstatymo projekte numatyti visuomenės psichikos sveikatos stiprinimo priemonių tikslai (skleisti informaciją ir mokyti įvairias visuomenės grupes psichikos sveikatos rizikos veiksnių mažinimo ir psichikos sveikatos stiprinimo klausimais, atsižvelgiant į jų amžiaus bei gebėjimų ypatumus, mažinti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų stigmatizaciją ir atskirtį), jas įgyvendinantys subjektai. Reglamentuota visuomenės psichikos sveikatos priežiūra sudarys sąlygas vykdyti visapusišką visuomenės psichikos sveikatos stiprinimą ir psichikos ligų prevenciją, mažinti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų socialinę atskirtį.
7) Įstatymo lygiu įtvirtintas kompleksinis (komandinis) asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelis (į psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimą įtraukiant specialistus, vykdančius sveikatinimo veiklą, skirtą paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti), taip pat pagalba arčiau žmogaus (netrikdant jo kasdienės veiklos, o tai ypač svarbu psichikos ir elgesio sutrikimų turinčiam asmeniui, kad jis jaustųsi saugus, galėtų pasirūpinti savimi savarankiškai), ir tai leis suteikti kokybiškas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, nediskriminuojant psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų. Įstatymo projektu siūloma atsisakyti nuostatų dėl Valstybinės psichikos sveikatos komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Šiai komisijai pavestiems uždaviniams (koordinuoti valstybės valdymo, vietos savivaldos institucijų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą gyventojų psichikos sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo srityje, skatinti visuomenę dalyvauti sprendžiant psichikos sveikatos problemas) įgyvendinti nebuvo sukurti instrumentai, kurie įgalintų vykdyti priskirtas funkcijas, todėl ji atliko jas tik iš dalies, jos veikla nebuvo efektyvi, apčiuopiamų veiklos rezultatų gerinant psichikos sveikatos priežiūrą nebuvo (darbo grupė, sudaryta sveikatos apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. V-896 „Dėl darbo grupės psichikos sveikatos priežiūros ir narkologinės priežiūros įstatymams peržiūrėti sudarymo“, 2008 m. balandžio 10 d. protokolas Nr. 4). Pavyzdžiui, Valstybinės psichikos sveikatos komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr.
Respublikos Vyriausybės sudarymo ir jos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Komisijos nuostatai), 4.2 papunktyje numatyta funkcija „koordinuoja psichikos sveikatos politikos ir strategijos praktinį įgyvendinimą valstybės valdymo, vietos savivaldos institucijose ir jų reguliavimo sričiai priskirtose institucijose bei įmonėse“, tačiau Valstybinei psichikos sveikatos komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Komisijos nuostatų 5 punktu suteikta teisė tik teikti pasiūlymus Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir kitoms institucijoms, gauti iš jų informaciją, kviesti jų atstovus į posėdžius ir pan. Be to, Komisijos nuostatuose nurodytos kitos funkcijos (Lietuvos gyventojų psichikos sveikatos būklės ir jai įtaką darančių veiksnių analizės atlikimas, pasiūlymų dėl asmens ir visuomenės psichikos sveikatos gerinimo teikimas ir kt.) dubliuoja Valstybinio psichikos sveikatos centro funkcijas, nurodytas Valstybinio psichikos sveikatos centro nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro
centro nuostatų patvirtinimo“. Kartu su įstatymo projektu teikiami įstatymo projekto lydimieji įstatymų projektai (Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. I-1367 25 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 3, 29, 47 ir 74 straipsnių pakeitimo ir 67⁽¹⁾ straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. I-1562 5 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo Nr.
IX-886 7 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 27 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo Nr. IX-2327 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-537 1 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatymo Nr. I-1613 50 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 17, 21, 25 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo Nr. IX-966 14 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 18 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo Nr. VIII-2048 2 ir 23 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo Nr. VIII-1906 6 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymo Nr. VIII-1019 10 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos sprogmenų apyvartos kontrolės įstatymo Nr. IX-1315 7 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2 ir 53 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo Nr. VIII-1443 16 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo projektus), kuriais siūloma minėtuose įstatymuose suvienodinti sąvokas su įstatymo projekto sąvokomis ir panaikinti nuostatas dėl narkologinės įskaitos. Be to, šiuose teisės aktuose nebeišskiriami psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, nes jie priskiriami psichikos ir elgesio sutrikimams. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo Nr.
I-552 3, 29, 47 ir 74 straipsnių pakeitimo ir 67⁽¹⁾ straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektu siūloma teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizių atlikimo tvarką (subjektus ir kt.) nustatyti viename teisės akte – Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme. Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymo Nr. VIII-1019 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas yra parengtas galiojančio Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymo pagrindu. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymo Nr. VIII-1019 pakeitimo įstatymą (projekto TAIS Nr. 17-6679(4), Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymo Nr. VIII-1019 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas bus tikslinamas pagal priimto įstatymo nuostatas. Priėmus įstatymo projektą, numatoma nauda visuomenei: psichikos ir elgesio sutrikimų turintys asmenys geriau žinos apie savo teises, galimybes gauti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas (tiek prevencines, tiek gydymo), bus užtikrintas pacientų ir jų artimųjų teisinės padėties aiškumas ir tikrumas, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir įstatymo projekto nuostatos bus suderintos, taip pat bus užtikrintas teisinis aiškumas ir saugumas taikant asmenų laisvę ribojančias priemones. Psichikos sveikatos priežiūros principų įtvirtinimas leis suteikti kokybiškas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat bus sudarytos sąlygos visuomenės psichikos sveikatai stiprinti ir psichikos ir elgesio sutrikimų prevencijai. Numatomas įstatymo įsigaliojimo terminas 2018 m. lapkričio 1 d. leis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoms tinkamai pasirengti jo įgyvendinimui (pvz., vaizdo stebėjimui įdiegti, vidaus tvarkos taisyklėms pakeisti ir kt.). 5.
poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Teigiamos įstatymo projekto priėmimo pasekmės nurodytos aiškinamojo rašto 4 punkte. Neigiamų įstatymo projekto priėmimo pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Įstatymo projekte įtvirtinus sąlygas, padėsiančias teikti kokybiškas, prieinamas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, tikėtina, mažės pacientų, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, ir su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu susijęs nusikalstamumas. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Priimtas įstatymo projektas neturės įtakos verslo sąlygoms ir plėtrai. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo nuostatoms, neteks galios Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymas su visais pakeitimais ir papildymais. Kartu su įstatymo projektu turi būti priimti įstatymo projekto lydimieji įstatymų projektai, nurodyti aiškinamojo rašto 4 punkte. 9.
laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai pateikti derinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. Įstatymo projekto nuostatos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai bei Europos Sąjungos teisei neprieštarauja. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos turės patvirtinti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo tvarką. Reikės pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 2 d. nutarimą Nr. 497 „Dėl Valstybinės psichikos sveikatos komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymo ir jos nuostatų patvirtinimo“ ir pakeisti Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. balandžio 3 d. nutarimą Nr. X-1070 „Dėl Psichikos sveikatos strategijos patvirtinimo“. Šiuos teisės aktų projektus rengs Sveikatos apsaugos ministerija. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras turės patvirtinti:
1) asmens psichikos būklės įvertinimo tvarką;
2) fizinio suvaržymo priemonių taikymo tvarką;
3) psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų, hospitalizuotų psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose specialiosios psichiatrijos paslaugas, draudžiamų turėti daiktų sąrašą.
Lietuvos Respublikos teisingumo ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrai turės patvirtinti asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarką, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras – asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo policijos areštinėse tvarką. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras turės patvirtinti asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo socialinės globos įstaigose tvarką. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais). Įstatymui įgyvendinti papildomos asmens sveikatos priežiūros įstaigų lėšos bus reikalingos vaizdo konferencijos įrangai įsigyti, teismo posėdžiams vaizdo konferencijos būdu vykdyti, sprendžiant priverstinio hospitalizavimo klausimus.
Lėšos reikalingos 9 asmens sveikatos priežiūros įstaigoms: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų Psichiatrijos klinikai, VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninei, VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikai, VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialui, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriui, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriui, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrui, VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamentui Švėkšnoje. Preliminarus lėšų poreikis: patalpoms įsirengti (1769,00 eurų) ir vaizdo konferencijos įrangai įsigyti (kompiuterinė, programinė įranga su licencija (1090,00 eurų), iš viso – (1769,00 + 1090,00) x 9 = 25 731,00 euras. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis. Psichikos sveikata, sveikatos priežiūros organizavimas, priverstinis hospitalizavimas, psichikos ir elgesio sutrikimai. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra.
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
šiuo metu galiojančiame Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme yra iš esmės reguliuojami tik asmenų, kuriems diagnozuota psichikos liga (kurios apibrėžimas pateiktas įstatyme), psichikos sveikatos priežiūra. Tuo tarpu projekto 1 straipsnyje nauja redakcija dėstomame Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme (toliau – įstatymo projektas) siūloma reglamentuoti ne tik psichikos sutrikimų turinčių asmenų, tačiau ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų, psichikos sveikatos priežiūrą. Atsižvelgiant į naujo turinio reguliavimą, o taip pat į projekto aiškinamąjį raštą, kuriame nurodyta, kad teikiamu projektu siekiama reguliuoti ir asmenų, kuriems nustatytos tam tikros priklausomybės, psichikos sveikatos priežiūrą, svarstytina, ar įstatymo projekto 2 straipsnyje neturėtų būti atskleistas sąvokos „psichikos ir elgesio sutrikimų turintis asmuo“ turinys, t.y. aiškiai nurodytos sąlygos, kurioms esant tam tikrų asmenų psichikos sveikatos priežiūra būtų būtent šio įstatymo reguliavimo dalykas. 2. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytos pastabos turinį, manytina, kad su projektu turėtų būti pateiktas ir Civilinio kodekso pakeitimo projektas, kuriame atsispindėtų įstatymo projektu siūlomo naujo pobūdžio teisinis reguliavimas, susijęs su elgesio sutrikimų turinčių asmenų psichikos sveikatos priežiūra. Manytina, kad šiame kontekste galimai turėtų būti keičiami Civilinio kodekso 3.210 straipsnio 4 dalis ir
Civilinio kodekso 6.729 straipsnio 3 dalies turinys. 3.
nuostatas tarpusavyje, įstatymo projekto 3 straipsnio 6 punkte vietoj žodžių
„asmens psichikos sveikatos priežiūra vykdoma“ įrašytini žodžiai „asmens
psichikos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos“. 4. Įstatymo projekto 4 straipsnio 2 dalyje bei kitose nuostatose vartojamos „paciento artimųjų“ sąvokos turinys nėra aiškus, nes neatskleista, ar turimas omenyje paciento artimųjų giminaičių ratas, apibrėžtas Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje, ar vis dėlto, siauresnė artimųjų šeimos narių grupė, kaip nustatyta pvz., Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad minėtųjų asmenų atžvilgių įstatymo projekto nuostatose įtvirtinta nemažai psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisių. o taip pat siekiant teisinio aiškumo, svarstytina, ar nereikėtų apibrėžti sąvokos
„paciento artimieji“ turinio. 5. Atkreipiame dėmesį,
kad jei teisės akto, institucijos, pareigų ir pan. pavadinimas, kuris prasideda žodžiais „Lietuvos Respublika“, minimas ne kartą, pirmą kartą parašius visą pavadinimą, toliau jis gali būti rašomas be žodžių „Lietuvos Respublika“ ir neįvedus trumpinio. Atsižvelgiant į tai bei siekiant teisės akto glaustumo, įstatymo projekto 5 straipsnio 2 dalyje, 6 straipsnio 3 dalyje ir atitinkamai kitose projekto nuostatose, kuriose nurodomos besikartojančios politikų pareigybės, brauktini žodžiai „Lietuvos Respublikos“. 6. Atkreipiame dėmesį, kad įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalyje išvardintos pacientų teisės siūlomos įtvirtinti kaip besąlyginės, t.y. neribotinos jokiais atvejais. Svarstytina, ar toks teisių įtvirtinimo būdas yra pagrįstas, kai reguliuojamos psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisės. Svarstytina, ar įstatymo projekte neturėtų būti įtvirtinta galimybė tokias teises riboti įstatyme nustatyta tvarka, jei naudojimasis jomis kenktų patiems pacientams (kaip tai nustatyta įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisių atžvilgiu). 7.
dalies 4 punkte nustatoma psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisė „pirkti ir gauti reikalingus daiktus, tarp jų audiovizualinius kūrinius, kuriais pacientas naudosis hospitalizacijos metu“. Kelia abejonių, jog tarp kitų daiktų yra išskiriami audiovizualiniai kūriniai. Teigtina, kad toks išskyrimas yra perteklinis, atsižvelgiant į tai, kad įstatyme turi būti įtvirtinamos norminės nuostatos, jame neturi būti pateikiami pavyzdžiai, be to, audiovizualiniai kūriniai nėra daiktai kažkokiu esminiu požymiu išsiskiriantys iš kitų daiktų. 8. Svarstytina, kodėl įstatymo projekto 9 straipsnio 5 dalies 2 punkte nėra numatyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimus turintiems pacientams fizinio suvaržymo priemonės gali būti taikomos, kai kyla grėsmė ne tik įstaigos personalui ar pacientams, tačiau ir kitų įstaigos teritorijoje esančių asmenų, pvz., pacientų artimųjų, atstovų ar pagalbą priimant sprendimus teikiančių asmenų, gyvybei, sveikatai ir (ar) turtui. 9. Siekiant teisinio aiškumo, įstatymo projekto 12 straipsnio 1 dalis tikslintina nurodant, kad priverstinis hospitalizavimas ne taikomas, o vykdomas pagal Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatytą tvarką, nes dabartinė redakcija suponuoja, kad Vyriausybės įgaliotos institucijos bus įgaliotos nustatyti ir pačias priverstinio hospitalizavimo taikymo sąlygas, kurios, atsižvelgiant į sukeliamas pasekmes, susijusias su asmenų laisvės ribojimu, privalo būti nustatytos pačiame įstatyme. Kitaip sakant, turi būti pabrėžta, kad Vyriausybės įgaliotos institucijos nustato tik priverstinio hospitalizavimo įgyvendinimo tvarką, t.y. organizacines, technines ir kitas būtinas priemones. 10. Įstatymo projekto 12 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžio „siuntimui“ įrašytinas žodis „siuntimu“. 11.
teisinio aiškumo, įstatymo projekto 12 straipsnio 2 dalyje nereikėtų aiškiai nustatyti, kad į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą priverstiniam hospitalizavimui ir (ar) priverstiniam gydymui pristatyto asmens psichikos būklę papildomai turėtų įvertinti ir priverstinio hospitalizavimo būtinybę patvirtinti ir šios įstaigos gydytojas psichiatras. Kitu atveju galėtų susidaryti paradoksali situacija, kada net tris darbo dienas asmuo būtų priverstinai hospitalizuojamas ir gydomas psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, vadovaujantis tik greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu, neturinčio pakankamos kvalifikacijos psichiatrijos srityje. 12. Įstatymo projekto 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas galima tik su teismo leidimu, tačiau kreipiamasi į teismą dėl 3 darbo dienų termino pratęsimo turi būti ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios. Atitinkamai 12 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dėl eilinio termino pratęsimo į teismą reikia kreiptis ne vėliau kaip likus 3 darbo dienoms iki termino pabaigos. Vertinant šiuos įstatymo projekte įtvirtintus kreipimosi į teismą terminus, atkreipiame dėmesį, kad Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriaus, kuriame nustatyta tvarka ir būtų nagrinėjami minėtieji prašymai dėl termino pratęsimo, 582 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymai, paduoti šiame skyriuje nustatyta tvarka, teisme turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo jų priėmimo dienos. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad pagal įstatymo projekte įtvirtintą reguliavimą, gali susidaryti ir tokios situacijos, kada įstatymu leidžiamas ar teismo sankcionuotas terminas dėl priverstinio hospitalizavimo ir
(ar) gydymo baigtųsi dar iki teismui priimant atitinkamą sprendimą dėl šio termino galimo pratęsimo.
Kartu atkreipiame dėmesį, kad analizuojama straipsnio dalis turėtų būti papildyta ir pakoreguota chronologiškumo požiūriu. Manytina, kad straipsnio dalyje arba savarankiškose straipsnio dalyse pirmiausia turėtų būti nustatyta tai, kokiais atvejais ir koks asmuo gali inicijuoti sprendimo dėl būtinybės asmenį priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip tris darbo dienas priėmimą. Vėliau turėtų būti nustatyta kokie asmenys ir kokia tvarka turi priimti motyvuotą sprendimą dėl būtinybės asmenį priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip tris darbo dienas. Galiausia turėtų būti nustatyta, jog tik esant motyvuotam sprendimui dėl būtinybės asmenį priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip tris darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga privalo kreipti į teismą dėl priverstinio gydymo pratęsimo. 13. Įstatymo projekto 13 straipsnio 5 dalies nuostatos, numatančios, kad priverstinai hospitalizuojamas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas ir (ar) jo atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl gydytojo psichiatro sprendimo priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti apskundimo, paskirtis bei turinys nėra aiškūs. Atkreiptinas dėmesys, kad priverstinai hospitalizuotas asmuo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo hospitalizavimo pradžios bet kokiu atveju turės būti išklausytas teismo posėdyje, kuriame jis ir pateiktų savo argumentus dėl priverstinio hospitalizavimo nepagrįstumo.
Iš kitos pusės, jeigu nesibaigus
hospitalizavimas būtų nutrauktas, nebetektų prasmės pats apskundimas, kuriuo būtų siekiama gydytojo psichiatro sprendimą pripažinti nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, svarstytinas šios nuostatos tikslingumas ir įgyvendinimo tvarka. Galbūt turimas omenyje, kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą dėl žalos, padarytos neteisėtu priverstiniu hospitalizavimu, atlyginimo. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad formaliai turėtų būti skundžiamas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, o ne jos darbuotojo, sprendimas dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo. 14. Vertinant įstatymo projekto nuostatas, atkreipiame dėmesį, kad kartu su šiuo įstatymo projektu teikiamuose kai kurių kitų įstatymų pakeitimų projektuose (Reg. Nr. XIIIP-2076-2091), vartojama formuluotė „asmuo, sveikatos priežiūros įstaigos prižiūrimas dėl psichikos ir elgesio sutrikimo“. Pažymėtina, kad teikiamame įstatymo projekte tokį statusą turintys asmenys iš viso neapibrėžti bei neatskleisti tokį statusą nustatantys kriterijai. Todėl neaišku, ar sveikatos priežiūros prižiūrimo asmens statusą turėtų tik hospitalizuoti psichikos sveikatos priežiūros įstaigų pacientai, ar asmenys, kuriems nors kartą per tam tikrą laikotarpį buvo suteiktos asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos, ar, vis dėlto, asmenys, kuriems sistemingai ir nuolatos teikiamos stacionarios ar ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei siekiant teisinio aiškumo bei įstatymų tarpusavio derėjimo, siūlytume įstatymo projekte apibrėžti bei atskleisti psichikos sveikatos priežiūros įstaigos dėl psichikos ir elgesio sutrikimų prižiūrimų statusą turinčius asmenis. 15. Projekto antras straipsnis turėtų būti papildytas įstatymo taikymo nuostatomis, nes įsigaliojus įstatymui bus atvejų, kai viena ar kita procedūra, reguliuojama kitaip nei galiojančiame įstatyme, jau bus pradėta vykdyti. Todėl manytina, kad derėtų aiškiai nustatyti, kaip turėtų būti pabaigiamos vykdyti procedūros, pradėtos iki įstatymo įsigaliojimo. Papildžius straipsnį, atitinkamai derėtų patikslinti ir 2 straipsnio pavadinimą. 16. Projekto 2 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžių „šio įstatymo įsigaliojimo“ įrašytini žodžiai „2018 m. spalio 31 d.“. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected] D. Zebleckis tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
nauja redakcija dėstomo Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 2 straipsnio 5 dalyje, apibrėžiančioje sąvokos „paciento artimieji“ turinį, nurodyta, kad paciento artimaisiais laikomi ir vaikų (įvaikių) sutuoktiniai bei sugyventiniai. Mūsų nuomone, toks plečiamas paciento artimųjų rato aiškinimas nėra pagrįstas. Pažymime, kad pats terminas „artimieji“ suponuoja artimuosius giminaičius, kaip tai apibrėžta Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje. Pažymime, kad giminystė yra kraujo ryšys tarp asmenų, kilusių vienas iš kito arba iš bendro protėvio. Tą atskleidžia ir Civilinio kodekso
tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Beveik analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje, nustatančioje, kad paciento artimaisiais yra laikomi sutuoktinis, sugyventinis (partneris), tėvai (įtėviai), pilnamečiai vaikai, pilnamečiai broliai (seserys), pilnamečiai vaikaičiai, seneliai. Atsižvelgiant į tai, siūlytume atsisakyti nuostatos, kad paciento artimaisiais gali būti laikomi vaikų (įvaikių) sutuoktiniai ir sugyventiniai, kurių su pacientų nesieja nei šeiminiai, nei giminystės ryšiai. 2.
straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimu laikomas asmens mąstymo, elgsenos ir (ar) jausmų sutrikimas, nurodytas sveikatos apsaugos ministro patvirtintoje ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijoje. Pažymime, kad pats sveikatos apsaugos ministras netvirtina tokios ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos. 2011 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. V-164 „Dėl Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtojo pataisyto ir papildyto leidimo „Sisteminis ligų sąrašas“ (Australijos modifikacija, TLK-10-AM) įdiegimo“ sveikatos apsaugos ministras tiesiog pavedė visoms Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigoms nuo 2011 m. balandžio 1 d. pradėti naudotis Tarptautinės statistinės ligų ir susijusių sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtuoju pataisytu ir papildytu leidimu „Sisteminis ligų sąrašas“ (Australijos modifikacija, TLK-10-AM). 3. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad dėl paciento psichikos būklės įvertinimo į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą gali kreiptis paciento atstovas, tačiau nenurodyta, ar gali kreiptis ir paciento artimieji (kurie apibrėžti keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje). Atitinkamai „paciento atstovo“ sąvoka vartojama ir keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Pažymėtina, kad
„paciento atstovo“ sąvoka keičiamame įstatyme nėra apibrėžta, todėl taikant šią
normą turėtų būti vadovaujamasi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme apibrėžta „paciento atstovo“ sąvoka. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar siekiant teisinio aiškumo, keičiamame įstatyme neturėtų būti aiškiau atskleistas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatų dėl pacientų atstovų teisių taikymas.
Taip pat pažymime, kad pacientų atstovais pagal minėtąjį įstatymą gali būti laikomas gana platus asmenų ratas, todėl reikėtų plačiau atskleisti, kurie atstovai iš paciento atstovų rato (pvz., sutuoktinis, sugyventinis ar vienas iš tėvų ar vaikų) gali kreiptis dėl paciento psichinės būklės įvertinimo, t.y. turėtų būti įtvirtintas prioritetinis pacientų atstovų eiliškumas sprendžiant tam tikrus su pacientu susijusius klausimus. 4. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, jog fizinio suvaržymo priemonių taikymo metu turi būti „periodiškai“ vertinamas jų būtinumas. Pastebėtina, kad periodiškumas neapibrėžiamas jokiais kriterijais, todėl galėtų būti laikoma, kad įstatymas tinkamai taikomas tiek tuo atveju, jei fizinio suvaržymo priemonių taikymas vertinamas kas mėnesį, tiek ir tuo atveju, jei toks vertinimas atliekamas kas 10 metų. Teigtina, jog toks neapibrėžtumas yra nepateisinamas asmens teisių reguliavimo požiūriu, nes jis yra tiesiogiai susijęs su asmens teisių suvaržymu ir sprendimu dėl tokio suvaržymo panaikinimo, todėl teigtina, kad įstatyme turėtų būti nustatytas bent minimalus terminas, kuriuo būtų apibrėžiamas fizinio suvaržymo priemonių vertinimo periodiškumas, pavyzdžiui, naudojant formuluotę: „periodiškai, tačiau ne rečiau nei“. Toks įstatymo projekto koregavimas užtikrintų, jog įstatymo nuostata būtų praktiškai taikoma ir garantuotų, jog asmenų teisės nebūtų varžomos labiau nei tai reikalinga. 5.
keičiamo įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja būtent psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių nepilnamečių pacientų hospitalizavimo ypatumus, o ne bendras psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sąlygas, šio straipsnio 3 dalyje vietoj žodžių „psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo“ įrašytinas žodis „hospitalizavimo“. 6. Atsižvelgiant į tai, kad Civiliniame kodekse nėra nuostatų, nustatančių nepilnamečių pacientų hospitalizavimo ypatumus esant paciento ir jo atstovų pagal įstatymą interesų konfliktui, o taip pat siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje reikėtų įtvirtinti ne abstrakčią blanketinę nuorodą į Civilinį kodeksą, o nurodyti konkretų Civilinio kodekso straipsnį, kuriame nustatyta tvarka ir būtų priimamas sprendimas dėl nepilnamečio asmens hospitalizavimo (siūlome vadovautis Biomedicininių tyrimų etikos įstatymu, kurio 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu priimant sprendimą dėl vaiko dalyvavimo biomedicininiame tyrime kyla vaiko ir jo atstovų pagal įstatymą interesų konfliktas arba vaiko atstovų pagal įstatymą tarpusavio interesų konfliktas, sprendimas dėl vaiko dalyvavimo biomedicininiame tyrime priimamas Civilinio kodekso 3.163 straipsnyje nustatyta tvarka). 7. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad „Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę, priima du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas.“ Pastebėtina, jog iš siūlomos įstatymo formuluotės nėra aišku, ar šie trys asmenys turėtų veikti kolegialiai, ar priimti atskirus sprendimus.
Be to, jei sprendimai turėtų būti priimami atskirai, nėra aišku kaip jie turėtų būti vertinami, jei bent vienas iš sprendimų yra nehospitalizuoti paciento. 8. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas turi teisę į papildomą psichikos sveikatos būklės įvertinimą, jeigu priverstinai hospitalizuotas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas sutinka už jį mokėti pats. Atkreiptinas dėmesys, jog tokia formuluotė apribotų pacientų teisę į papildomą psichikos sveikatos būklės įvertinimą, jei pacientai yra atstovaujami atstovų (pavyzdžiui, nepilnamečiai). Manytina, jog siekiant užtikrinti visų pacientų lygiateisiškumą, analogiška teisė į psichikos sveikatos būklės įvertinimą turėtų būti suteikta ir pacientams, kurie yra atstovaujami savo atstovų. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected] D. Zebleckis tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
Socialinių reikalų ir darbo komitetas
2018-10-24
1Komiteto posėdyje dalyvavo: R. Šalaševičiūtė – Komiteto pirmininkė, R. Baškienė, R. J. Dagys, A. Dumbrava, M. Navickienė, V. Rastenis, J. Rimkus, A. Sysas, G. Skaistė, J. Varkalys;
Komiteto biuras: vedėja E. Bulotaitė, patarėjos: D. Aleksejūnienė, A. Dolmantienė, D. Jonėnienė, I. Kuodienė, R. Molienė, padėjėja I. Žukauskaitė; kviestieji asmenys: A. Šešelgis – sveikatos apsaugos viceministras, A. Gratulevičienė – Vyriausybės kanceliarijos patarėja, D. Pauliukonis – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės globos įstaigų skyriaus vedėjas, E. Bishop – Sveikatos apsaugos ministerijos Psichikos sveikatos skyriaus patarėja, A. Baltikauskaitė – Seimo kontrolieriaus įstaigos vyr. specialistė, A. Čepulytė – Valstybinio psichikos sveikatos centro l. e. direktorė, O. Davidonienė – Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorė, A. Vareikytė – Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.1 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (toliau – Teisės departamentas), 2018-05-102 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
galiojančiame Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme yra iš esmės reguliuojami tik asmenų, kuriems diagnozuota psichikos liga (kurios apibrėžimas pateiktas įstatyme), psichikos sveikatos priežiūra.
Tuo tarpu projekto 1 straipsnyje nauja redakcija dėstomame Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme (toliau – įstatymo projektas) siūloma reglamentuoti ne tik psichikos sutrikimų turinčių asmenų, tačiau ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų, psichikos sveikatos priežiūrą. Atsižvelgiant į naujo turinio reguliavimą, o taip pat į projekto aiškinamąjį raštą, kuriame nurodyta, kad teikiamu projektu siekiama reguliuoti ir asmenų, kuriems nustatytos tam tikros priklausomybės, psichikos sveikatos priežiūrą, svarstytina, ar įstatymo projekto 2 straipsnyje neturėtų būti atskleistas sąvokos „psichikos ir elgesio sutrikimų turintis asmuo“ turinys, t.y. aiškiai nurodytos sąlygos, kurioms esant tam tikrų asmenų psichikos sveikatos priežiūra būtų būtent šio įstatymo reguliavimo dalykas. Pritarti. 1.2 Teisės departamentas,
išdėstytos pastabos turinį, manytina, kad su projektu turėtų būti pateiktas ir Civilinio kodekso pakeitimo projektas, kuriame atsispindėtų įstatymo projektu siūlomo naujo pobūdžio teisinis reguliavimas, susijęs su elgesio sutrikimų turinčių asmenų psichikos sveikatos priežiūra. Manytina, kad šiame kontekste galimai turėtų būti keičiami Civilinio kodekso 3.210 straipsnio 4 dalis ir 3.269 straipsnio 6 ir 8 punktai. Be to, manytina, kad turi būti keičiamas Civilinio kodekso 6.729 straipsnio 3 dalies turinys. Pritarti. 1.3 Teisės departamentas,
6
projekto nuostatas tarpusavyje, įstatymo projekto 3 straipsnio 6 punkte vietoj žodžių „asmens psichikos sveikatos priežiūra vykdoma“ įrašytini žodžiai „asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos“. Pritarti. 1.4 Teisės departamentas,
2 4.
Įstatymo projekto 4 straipsnio 2 dalyje bei kitose nuostatose vartojamos „paciento artimųjų“ sąvokos turinys nėra aiškus, nes neatskleista, ar turimas omenyje paciento artimųjų giminaičių ratas, apibrėžtas Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje, ar vis dėlto, siauresnė artimųjų šeimos narių grupė, kaip nustatyta pvz., Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad minėtųjų asmenų atžvilgių įstatymo projekto nuostatose įtvirtinta nemažai psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisių. o taip pat siekiant teisinio aiškumo, svarstytina, ar nereikėtų apibrėžti sąvokos „paciento artimieji“ turinio. Pritarti. 1.5 Teisės departamentas, 2018-05-10 5,6 2,3
teisės akto, institucijos, pareigų ir pan. pavadinimas, kuris prasideda žodžiais „Lietuvos Respublika“, minimas ne kartą, pirmą kartą parašius visą pavadinimą, toliau jis gali būti rašomas be žodžių „Lietuvos Respublika“ ir neįvedus trumpinio. Atsižvelgiant į tai bei siekiant teisės akto glaustumo, įstatymo projekto 5 straipsnio 2 dalyje, 6 straipsnio 3 dalyje ir atitinkamai kitose projekto nuostatose, kuriose nurodomos besikartojančios politikų pareigybės, brauktini žodžiai „Lietuvos Respublikos“. Pritarti. 1.6 Teisės departamentas,
1
įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalyje išvardintos pacientų teisės siūlomos įtvirtinti kaip besąlyginės, t.y. neribotinos jokiais atvejais. Svarstytina, ar toks teisių įtvirtinimo būdas yra pagrįstas, kai reguliuojamos psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisės. Svarstytina, ar įstatymo projekte neturėtų būti įtvirtinta galimybė tokias teises riboti įstatyme nustatyta tvarka, jei naudojimasis jomis kenktų patiems pacientams (kaip tai nustatyta įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisių atžvilgiu). Pritarti. 1.7 Teisės departamentas,
14 7.
Projekto 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatoma psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisė „pirkti ir gauti reikalingus daiktus, tarp jų audiovizualinius kūrinius, kuriais pacientas naudosis hospitalizacijos metu“. Kelia abejonių, jog tarp kitų daiktų yra išskiriami audiovizualiniai kūriniai. Teigtina, kad toks išskyrimas yra perteklinis, atsižvelgiant į tai, kad įstatyme turi būti įtvirtinamos norminės nuostatos, jame neturi būti pateikiami pavyzdžiai, be to, audiovizualiniai kūriniai nėra daiktai kažkokiu esminiu požymiu išsiskiriantys iš kitų daiktų. Pritarti. 1.8 Teisės departamentas,
52
įstatymo projekto 9 straipsnio 5 dalies 2 punkte nėra numatyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimus turintiems pacientams fizinio suvaržymo priemonės gali būti taikomos, kai kyla grėsmė ne tik įstaigos personalui ar pacientams, tačiau ir kitų įstaigos teritorijoje esančių asmenų, pvz., pacientų artimųjų, atstovų ar pagalbą priimant sprendimus teikiančių asmenų, gyvybei, sveikatai ir (ar) turtui. Pritarti. 1.9 Teisės departamentas,
1
aiškumo, įstatymo projekto 12 straipsnio 1 dalis tikslintina nurodant, kad priverstinis hospitalizavimas ne taikomas, o vykdomas pagal Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatytą tvarką, nes dabartinė redakcija suponuoja, kad Vyriausybės įgaliotos institucijos bus įgaliotos nustatyti ir pačias priverstinio hospitalizavimo taikymo sąlygas, kurios, atsižvelgiant į sukeliamas pasekmes, susijusias su asmenų laisvės ribojimu, privalo būti nustatytos pačiame įstatyme. Kitaip sakant, turi būti pabrėžta, kad Vyriausybės įgaliotos institucijos nustato tik priverstinio hospitalizavimo įgyvendinimo tvarką, t.y. organizacines, technines ir kitas būtinas priemones. Pritarti. 1.10 Teisės departamentas,
2
straipsnio 2 dalyje vietoj žodžio „siuntimui“ įrašytinas žodis „siuntimu“. Pritarti.
Pritarti. 1.11 Teisės departamentas,
2
teisinio aiškumo, įstatymo projekto 12 straipsnio 2 dalyje nereikėtų aiškiai nustatyti, kad į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą priverstiniam hospitalizavimui ir (ar) priverstiniam gydymui pristatyto asmens psichikos būklę papildomai turėtų įvertinti ir priverstinio hospitalizavimo būtinybę patvirtinti ir šios įstaigos gydytojas psichiatras. Kitu atveju galėtų susidaryti paradoksali situacija, kada net tris darbo dienas asmuo būtų priverstinai hospitalizuojamas ir gydomas psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, vadovaujantis tik greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu, neturinčio pakankamos kvalifikacijos psichiatrijos srityje. Pritarti. 1.12 Teisės departamentas,
3
nustatyta, kad priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas galima tik su teismo leidimu, tačiau kreipiamasi į teismą dėl 3 darbo dienų termino pratęsimo turi būti ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios. Atitinkamai 12 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dėl eilinio termino pratęsimo į teismą reikia kreiptis ne vėliau kaip likus 3 darbo dienoms iki termino pabaigos. Vertinant šiuos įstatymo projekte įtvirtintus kreipimosi į teismą terminus, atkreipiame dėmesį, kad Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriaus, kuriame nustatyta tvarka ir būtų nagrinėjami minėtieji prašymai dėl termino pratęsimo, 582 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymai, paduoti šiame skyriuje nustatyta tvarka, teisme turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo jų priėmimo dienos.
Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad pagal įstatymo projekte įtvirtintą reguliavimą, gali susidaryti ir tokios situacijos, kada įstatymu leidžiamas ar teismo sankcionuotas terminas dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo baigtųsi dar iki teismui priimant atitinkamą sprendimą dėl šio termino galimo pratęsimo. Kartu atkreipiame dėmesį, kad analizuojama straipsnio dalis turėtų būti papildyta ir pakoreguota chronologiškumo požiūriu. Manytina, kad straipsnio dalyje arba savarankiškose straipsnio dalyse pirmiausia turėtų būti nustatyta tai, kokiais atvejais ir koks asmuo gali inicijuoti sprendimo dėl būtinybės asmenį priverstinai hospitalizuoti ir
(ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip tris darbo dienas priėmimą. Vėliau turėtų būti nustatyta kokie asmenys ir kokia tvarka turi priimti motyvuotą sprendimą dėl būtinybės asmenį priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip tris darbo dienas. Galiausia turėtų būti nustatyta, jog tik esant motyvuotam sprendimui dėl būtinybės asmenį priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip tris darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga privalo kreipti į teismą dėl priverstinio gydymo pratęsimo. Pritarti. 1.13 Teisės departamentas,
5 13.
Įstatymo projekto 13 straipsnio 5 dalies nuostatos, numatančios, kad priverstinai hospitalizuojamas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas ir (ar) jo atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl gydytojo psichiatro sprendimo priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti apskundimo, paskirtis bei turinys nėra aiškūs. Atkreiptinas dėmesys, kad priverstinai hospitalizuotas asmuo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo hospitalizavimo pradžios bet kokiu atveju turės būti išklausytas teismo posėdyje, kuriame jis ir pateiktų savo argumentus dėl priverstinio hospitalizavimo nepagrįstumo. Iš kitos pusės, jeigu nesibaigus 3 darbo dienų laikotarpiui gydytojo psichiatro sprendimu asmens hospitalizavimas būtų nutrauktas, nebetektų prasmės pats apskundimas, kuriuo būtų siekiama gydytojo psichiatro sprendimą pripažinti nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, svarstytinas šios nuostatos tikslingumas ir įgyvendinimo tvarka. Galbūt turimas omenyje, kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą dėl žalos, padarytos neteisėtu priverstiniu hospitalizavimu, atlyginimo. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad formaliai turėtų būti skundžiamas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, o ne jos darbuotojo, sprendimas dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo. Pritarti. 1.14 Teisės departamentas,
projekto nuostatas, atkreipiame dėmesį, kad kartu su šiuo įstatymo projektu teikiamuose kai kurių kitų įstatymų pakeitimų projektuose (Reg. Nr. XIIIP-2076-2091), vartojama formuluotė „asmuo, sveikatos priežiūros įstaigos prižiūrimas dėl psichikos ir elgesio sutrikimo“. Pažymėtina, kad teikiamame įstatymo projekte tokį statusą turintys asmenys iš viso neapibrėžti bei neatskleisti tokį statusą nustatantys kriterijai.
Todėl neaišku, ar sveikatos priežiūros prižiūrimo asmens statusą turėtų tik hospitalizuoti psichikos sveikatos priežiūros įstaigų pacientai, ar asmenys, kuriems nors kartą per tam tikrą laikotarpį buvo suteiktos asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos, ar, vis dėlto, asmenys, kuriems sistemingai ir nuolatos teikiamos stacionarios ar ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei siekiant teisinio aiškumo bei įstatymų tarpusavio derėjimo, siūlytume įstatymo projekte apibrėžti bei atskleisti psichikos sveikatos priežiūros įstaigos dėl psichikos ir elgesio sutrikimų prižiūrimų statusą turinčius asmenis. Pritarti. 1.15 Teisės departamentas,
straipsnis turėtų būti papildytas įstatymo taikymo nuostatomis, nes įsigaliojus įstatymui bus atvejų, kai viena ar kita procedūra, reguliuojama kitaip nei galiojančiame įstatyme, jau bus pradėta vykdyti. Todėl manytina, kad derėtų aiškiai nustatyti, kaip turėtų būti pabaigiamos vykdyti procedūros, pradėtos iki įstatymo įsigaliojimo. Papildžius straipsnį, atitinkamai derėtų patikslinti ir 2 straipsnio pavadinimą. Pritarti. 1.16 Teisės departamentas,
2
dalyje vietoj žodžių „šio įstatymo įsigaliojimo“ įrašytini žodžiai „2018 m. spalio 31 d.“. Pritarti. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.
sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo projekto Peržiūrėjus Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo projektą pirmiausiai norime pasidžiaugti, kad atsirado daug priemonių, kurios garantuoja humaniškesnę psichikos ligonių teisių apsaugą ir kokybiškesnę sveikatos priežiūrą: atsiranda straipsnis, skirtas visuomenės sveikatos priežiūrai, akcentuojama bendruomeninių paslaugų svarba, nustatytos fizinio suvaržymo taikymo sąlygos, įtvirtintas kompleksinis sveikatos priežiūros modelis ir kt. Kaip teigiamą dalyką, reikia pažymėti tai, kad iš Civilinio kodekso perkelta nuostata, kad priverstinis gydymas gali būti taikomas asmeniui, kuris pavojingas savo ir/ar aplinkinių turtui. Praktikoje dažnai susiduriame su situacija kuomet žmogus dėl blogos psichikos būklės iššvaisto savo ir šeimos turtą. Taip pat labai aktualia problema tampa pacientų paimti greitieji kreditai. Po gydymo, būklei pagerėjus, pacientai supranta ką padarę, dažnai juos prislegia didelės skolos ir tai iš esmės ilgam laikui pablogina jų socialinį funkcionavimą ir psichikos būklę. Teigiamai vertiname, kad naujajame įstatymo projekte nustatyta, kad priverstinė hospitalizacija gali būti taikoma esant neadekvačiam ir pavojingam elgesiui, atsisakant ankstesniame įstatyme buvusios nuostatos, kad asmuo turi sirgti sunkia psichikos liga. Su šia problema praktikoje ypač dažnai susiduriame, kuomet atvyksta žmonės po bandymo nusižudyti ir turintys tolimesnių suicidinių ketinimų, kuriuos išprovokuoja ne psichikos liga, o konkreti krizinė situacija, pvz. artimo žmogaus netektis, skyrybos, bankrotas. Tokioje situacijoje žmogui išties reikalinga stacionarinė pagalba stabilizuoti jo būklę, kad jis nenusižudytų, tačiau negalime teigti, kad žmogus serga psichikos liga.
Remiantis naujuoju Psichikos sveikatos priežiūros įstatymu tokiais atvejais bus galima nerašyti psichiatrinės diagnozės (F kodo), o nurodyti kitą apsilankymo sveikatos priežiūros įstaigoje priežastį (Z arba X kodus). Tai apsaugos pacientus nuo perteklinių psichiatrinių diagnozių ir prisidės prie stigmatizacijos mažinimo. Tačiau mus neramina įstatymo projekto 13 str. 3 dalis, kurioje labai neaiškiai išskiriami du laikotarpiai - 3 darbo dienos ir 48 valandos, per kurias būtina kreiptis į teismą. įvedus šiuos du laikotarpius kyla labai daug painiavos. Pavyzdžiui jei pacientas paguldomas pirmadienį, tuomet jis tūrėtų būti išrašomas per 3 darbo dienas, t. y. ne vėliau kaip trečiadienį. Tačiau jeigu pacientas paguldomas prie savaitgalį ar tuo labiau prieššventines dienas (pvz. Kalėdas, kurios su savaitgaliu gali sudaryti ir 4 nedarbo dienas), pacientas ligoninėje be teismo sprendimo gali išbūti ir 7 dienas. Visiškai neaišku ir kaip reikėtų elgtis tuo atveju, jeigu hospitalizuojant pacientą būtų numatoma baigti gydymą per 3 darbo dienas, tačiau 3-iąją dieną jo būklė ūmiai pablogėtų ir jo išrašyti negalima, o jau būtų praėjęs 48 val. terminas, per kurį būtina kreiptis į teismą dėl priverstinio gydymo. Todėl siūlome palikti vieną terminą, p er kurį įstaiga privalo kreiptis į teismą ir gauti jo sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo: 3 darbo dienas (arba 48 val.), kas padėtų išvengti neaiškumų ir galimų teisminių ginčų. Taip pat, jeigu būtų paliktas 48 val. terminas įstaigai kreiptis į teismą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo tampa neaiški ir praktiškai neįgyvendinama nuostata dėl nuolatinės komisijos, kurią tūrėtų sudaryti 2 gydytojai ir administracijos atstovas.
Kaip reikėtų suprasti iš įstatymo nuostatos (komisija sudaroma 3 metams) tai turėtų būti nuolatinė komisija. Tačiau pacientams priverstinę hospitalizaciją tenka taikyti apskritus metus, tame tarpe savaitgaliais ir švenčių dienomis, į teismą reikia kreiptis per 48 val., todėl pacientą paguldžius, pvz. penktadienį po darbo valandų arba per šventines dienas, tokia komisija turėtų susirinkti ir spręsti dėl priverstinio hospitalizavimo savaitgaliai ir švenčių dienomis. Kitaip tariant šios komisijos nariai tūrėtų būti ligoninėje arba bent budėti namuose visas 365 metų dienas. Suprantama, kad tai yra neįmanoma ir prieštarautų darbo įstatymui bei kitiems teisės aktams. Todėl siūlome palikti 3 darbo dienų, terminą, per kurį įstaiga privalo kreiptis į teismą ir gauti jo sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo ir tuomet palikti įstatymo nuostatą dėl nuolatinės komisijos. Jeigu būtų apsispręsta palikti 48 val. terminą, p er kurį įstaiga privalo kreiptis į teismą, būtina kaip praktikoje neįgyvendinamą naikinti nuostatą dėl komisijos, paliekant ankstesnę tvarką, kai sprendimą kreiptis į teismą priima du gydytojai psichiatrai (tuo metu budintys) ir administracijos atstovas. Manome, kad 12 str. 1 punkto nuostata: „Priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo pabandyti gauti paciento sutikimą dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais).“ Yra labai nekonkreti ir perteklinė, nes pati formuluotė „privalo pabandyti gauti“ skamba nerimtai, lyg būtų prašoma paslaugos ar išmaldos... Be to visiškai aišku, kad jeigu pacientas nesutinka būti hospitalizuojamas, tai absoliučia dauguma atvejų jis nesutinka ir gydytis.
Todėl siūlome keisti šią formuluotę į „Priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo informuoti pacientą jam suprantama forma ir būdais dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais). “ Įstatymo projekte pasigendame išaiškinimų ką daryti tais atvejais, kuomet hospitalizuojamas neveiksnus pacientas, kuris nėra pavojingas su ir/ar aplinkiniams bei turtui. Nors pacientas gydytis sutinka, tačiau jo parašas dėl neveiksnumo nėra juridiškai galiojantis. Jeigu ant sutikimo gydytis imti tik globėjo parašą, kyla grėsmė, kad globėjai gali piktnaudžiauti šia savo teise, stengtis paguldyti žmogų į ligoninę, pvz. išvykdai atostogų ar šiaip norėdami pailsėti nuo globotinio. Kreiptis į teismą taip pat gali nebūti pagrindo, nes nors pacientui reikalingas gydymas ir jis pats nori gydytis, tačiau jis nėra pavojingas sau ir/ar aplinkiniams ar turtui. Manome, kad siekiant užtikrinti neįgalių pacientų teises, naujajame Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme yra būtina aiškiai nustatyti tvarką kaip šioje situacijoje tūrėtų būti hospitalizuoti neveiksnūs asmenys. Todėl siūlome aiškiai apibrėžti ką daryti, kuomet atvyksta neveiksnus pacientas, kuris sutinka gydytis, bet jo parašas juridiškai nėra galiojantis, - ar užtenka jo globėjo parašo. Atsižvelgti. 2. Asociacija „Lietuvos neįgaliųjų forumas“
Įvertinus šiuo metu parengtą ir siūlomą LR psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo projektą, manome, šis projektas turi esminių trūkumų. Asmens teisė į laisvę ir asmens neliečiamumą yra įtvirtintos Lietuvos ratifikuotoje Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje[1] (toliau - Konvencija).
Jos 14-as straipsnis įpareigoja valstybes užtikrinti, kad laisvės atėmimas jokiu būdu nebūtų teisinamas negalios, kuriai priklauso ir psichikos sveikatos sutrikimai, turėjimu. Psichiatrinis gydymas turėtų būti teikiamas tik gavus informuotą asmens sutikimą.[2]
metu buvo vertinama Lietuvos pirminė ataskaita dėl JT Neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau Konvencija) įgyvendinimo. Vadovaujantis Konvencijos nuostatomis, Komitetas, įvertinęs valstybės bei nevyriausybinių organizacijų ar pilietinės visuomenės teikiamas ataskaitas ir informaciją, priėmė valstybės atžvilgiu Baigiamąsias išvadas ir rekomendacijas (Rekomendacijos), kurios buvo paskelbtos 2016 m. balandžio 21 d. Rekomendacijose dėl Konvencijos 14 str. Asmens laisvė ir saugumas nurodoma, kad Komitetui susirūpinimą kelia, kad 1995 m. Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme, Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo projekte ir 2000 m. Civiliniame kodekse numatoma galimybė asmenis su psichosocialinėmis negaliomis be sutikimo hospitalizuoti ir gydyti, bei jiems neribotam laikui ar laikinai pritaikyti suvaržymus. Komitetui taip pat susirūpinimą kelia, kad nėra statistinių duomenų apie asmenų su psichosocialine negalia priverstinį gydymą, įskaitant tuos atvejus, kai sutikimą duoda globėjas ar šeimos narys. Todėl Komitetas rekomendavo Lietuvai nedelsiant panaikinti įstatymus, leidžiančius atimti laisvę dėl negalios, priverstinį gydymą, suvaržymo ar izoliavimo taikymą, ir priimti naujus teisės aktus, draudžiančius tokias praktikas.
Taip pat rekomendacijose pabrėžiama būtinumas įtraukti asmenis su psichosocialinėmis negaliomis atstovaujančias organizacijas į naujų teisės aktų rengimą bei poreikis rinkti duomenis bei juos panaudoti visų formų priverstiniam asmenų su psichosocialinėmis negaliomis hospitalizavimui bei gydymui kontroliuoti ir stabdyti. Nepaisant pateiktų Lietuvai Rekomendacijų, parengtas Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo projektas nebuvo išdiskutuotas su pacientų, neįgaliųjų organizacijomis, šios nebuvo įtrauktos į minimo teisės akto rengimą. Be to, dėl įstatymo projekto teikiamos šios esminės pastabos:
Neproporcingai daug dėmesio įstatymo projekte skiriama priverstinių priemonių taikymui, pacientams teikiant psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Įstatymo projekto 10-15 str. aprašo įvairius pacientų teisių ribojimo, priverstinio hospitalizavimo ir gydymo taikymo ir sąlygų, suvaržymo priemonių taikymo ir kt. atvejus, kriterijus bei procedūras. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad egzistuoja priešprieša tarp psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų teisės į laisvę ir saugumą užtikrinimo bei priverstinio hospitalizavimo procedūrų taikymo. Priverstinis asmenų hospitalizavimas ir gydymas, taikytinas tik psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų atžvilgiu dėl jų turimo sutrikimo yra diskriminacinio pobūdžio. Iš 1995 m. įstatymo perkeliamos tos pačios nuostatos yra visiškai nesuderinamos su Konvencijos reikalavimais.
Dar daugiau, psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių atžvilgiu situacija netgi pabloginama, nes išplečiamas kriterijų sąrašas (įtraukiama sąlyga priverstiniam hospitalizavimui dėl esminės žalos turtui) bei tikslinės grupės ratas, kuomet galimas taikyti priverstinis hospitalizavimas esant tik psichikos sutrikimo diagnozei, nekeliant reikalavimų jo būklės sunkumui. Be to, nereglamentuojant ir nevystant alternatyvių priverstinei hospitalizacijai ir gydymui priemonių, tokių kaip atviras dialogas, Soteria namai, pagalbos priimti sprendimus ir kt., o taip pat neįtvirtinant alternatyvių suvaržymams metodų naudojimo, ką įvardina PSO QualityRights priemonių paketas, yra neįmanomas modernių ir į žmogaus teises orientuotų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų vystymas Lietuvoje, o tuo pačiu ir JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje įtvirtintų asmenų su negalia laisvės apsaugos, teisės į sveikatą, gyvenimą bendruomenėje, teisinio veiksnumo užtikrinimą ir kt. Teisių realizavimas. Lietuvoje yra nerenkami ir įstatymo projektu neskatinami rinkti duomenys ir rodikliai dėl priverstinių priemonių taikymo teikiant psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Tai neleidžia stebėti ir vertinti tokių priemonių taikymo bei naudojimo mastų ir paplitimo. Bendrai nėra įtvirtintas nepriklausomas paciento teisių gynimo mechanizmas. Gydytojams psichiatrams, gydytojams vaikų ir paauglių psichiatrams suteikiama per didelė atsakomybė vieniems savarankiškai nuspręsti dėl priverstinio hospitalizavimo taikymo – siekiant išvengti piktnaudžiavimo, žmogiškųjų klaidų, svarbu taikyti specialistų komandos principą (gydytojas psichiatras ar gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, psichikos sveikatos slaugytojas, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas). Teikiami šie konkretūs pastebėjimai dėl įstatymo projekto atskirų straipsnių ir nuostatų: 4 str.
dalyvauti tik artimieji ir nevyriausybinės organizacijos, paliekant nuošalyje pačius psichikos ir elgesio sutrikimų turinčius asmenis. 5 str. 2 p. nėra pagrindo išskirti ir atskirai reglamentuoti asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimą socialinės globos įstaigose. Globos įstaigų gyventojai turi gauti asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas pirminiame psichikos sveikatos priežiūros lygmenyje, lygiai su kitais asmenimis. Teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas yra svarbu įtvirtinti savivaldybių vaidmenį organizuojant ir remiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas bendruomenėje, prioretizuojant tas priemones, kurios sudaro sąlygas psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems asmenims gyventi šeimoje ir bendruomenėje. 6 str. turėtų būti įvardintas asmens psichikos būklės vertinimas, o ne paciento. Pacientu jis tampa jau įvertinus būklę ir nustačius diagnozę ir paskyrus gydymą. 8 str. yra keistai įtvirtinamas hospitalizuotų asmenų teisių
“papildomas” sąrašas. Toks selektyvus “teisių” sąrašas paneigia visiems
bendrai užtikrinamų teisių realizavimą. Be to, tai daugiau ne teisės, o hospitalizuotų asmenų sąlygos ir tvarka esant hospitalizacijos bei gydymo metu įstaigose. Visiškai nelieka bendrųjų psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių ir su paslaugomis susiduriančių asmenų teisių ir jų realizavimo apsaugos. Ydingai nurodoma 8 str. 3 p., kad straipsnio 2 d. nurodytų teisių įgyvendinimo tvarka nustatoma įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Visos žmogaus teisės yra universalios, visur turi būti užtikrinamos ir realizuojamos vienodais pagrindais ir tvarka. 9 str. 3 p. neadekvačiai nurodomas teisių ribojimas remiantis 8 str. 2 d. 9 str.
deeskalavimo technikų naudojimų užtikrinimo, siekiant kad fiziniai suvaržymai būtų naudojami kaip kraštutinė priemonė. Bendrai psichikos sveikatos priežiūroje yra naudojami trys suvaržymo būdai (fizinio, cheminio ir izoliavimo). Neminint cheminio suvaržymo priemonių panaudojimo šiame įstatymo projekte, kyla klausimas, ar tokio suvaržymo priemonės bus naudojamos jų nereglamentuojant? Pažymėtina, kad apskritai suvaržymo ir izoliavimo priemonės neatitinka JT Neįgaliųjų teisių konvencijos. Vienok, valstybei gavus nevienkartinius siūlymus[3] įtvirtinti vienodas šių priemonių taikymo taisykles ir siekiant kuo retesnio šių priemonių naudojimo, būtina itin detaliai aptarti jų naudojimo procedūras bei teisių apsaugos garantijas. Projekto variante visiškai nenurodomos fizinio suvaržymo priemonių taikymo procedūros ir garantijos, siekiant nepažeisti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų teisių. Tik išvardinamos sąlygos, kada tokios priemonės gali būti taikomos, iš principo labiausiai siekiant apsaugoti darbuotojus, bet ne pacientą. 9 str. 6 d. nuostatos yra greičiau vidaus tvarkos taisyklių reglamentavimo objektas. 12 str. reglamentuojantis priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygas bendrai prieštarauja JT Neįgaliųjų teisių konvencijai. Nuo 2016 m. pradžios pakeistame Civiliniame kodekse priverstinės hospitalizacijos sąlygos praplėstos: priverstinai gali būti hospitalizuojamas asmuo, jeigu turi psichikos sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui. Toks praplėtimas prieštarauja JT Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatoms. Todėl tokio praplėtimo perkėlimas į Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą reikštų dažnesnį priverstinės hospitalizacijos taikymą, kadangi teismų praktikoje vadovaujamasi būtent Psichikos sveikatos priežiūros įstatymu taikant priverstinę hospitalizaciją.
Vertėtų koreguoti Civilinį kodeksą vietoj šios nuostatos perkėlimo į Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą. 12 str. Projekto redakcijoje šalia priverstinio hospitalizavimo atsiranda priverstinis gydymas, tačiau pati priverstino gydymo sąvoka nėra apibrėžta. Nurodant, kad priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo pabandyti gauti paciento sutikimą dėl gydymo, visiškai neapibrėžiama “pabandymo gauti” forma, turinys, laikas ir t.t. kas galimai suponuos skirtingą gydytojų prischiatrų sutikimo gydymui traktavimą ir taikymą praktikoje. Nėra aprašyta nuosekli priverstinio hospitalizavimo ir gydymo procedūra (stebint, dokumentuojant, analizuojant procesus). Nėra numatytas priverstinių priemonių asmens sveikatos priežiūroje taikymo duomenų ir statistikos nacionaliniu mastu rinkimas. Užtikrinus stebėsenos sistemą, būtų galima analizuoti priverstinės hospitalizacijos taikymo mastus ir aspektus. Pažymėtina, kad 13 str. įtvirtinta paciento ar jo atstovo teisė kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ar gydymo apskundimo yra praktiškai nerealizuojama. Teismo nutartis išduoti leidimą asmenį priverstinai hospitalizuoti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso
projekte nurodyta, kad priverstinai hospitalizuojamas asmuo turi teisę teismui skųsti gydytojo psichiatro sprendimą hospitalizuoti priverstinai, tačiau nenumatytos aiškus procesas, teisiniai saugikliai ir aiški skundo pateikimo tvarka ir priemonės, todėl praktikoje tai yra sunkiai įgyvendinama.
Svarbu reglamentuoti galimybę priverstinai hospitalizuojamiems žmonėms siekti nepriklausomo nuo įstaigos psichiatro ar komisijos nuomonės, nes būtent vieninteliu psichikos būklės įvertinimu remiasi teismai. Tokios galimybės neturėdami asmenys teismo procesuose stokoja įrodymų[4]. Projekte neliko Įstatyme įtvirtintos garantijos, jog asmens hospitalizavimas, pažeidžiant šio Įstatymo reikalavimus yra neteisėtas, o asmenys, dėl kurių kaltės asmuo buvo neteisėtai hospitalizuotas, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (Įstatymo 31 straipsnis). Paminėtina, kad minėtos pastabos bei siūlymai tobulinti Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą psichikos sveikatos, neįgaliųjų ir žmogaus teisių srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų buvo ne kartą teikti įstatymo projekto teikėjams (Vyriausybei bei Sveikatos apsaugos ministerijai), tačiau į jas nebuvo atsižvelgta. Atsižvelgti. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
2 * Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) išnagrinėjo Teisės aktų informacinėje sistemoje paskelbtą Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projektą (TAIS Nr. 18-2009) ir 2018-03-14 raštu Nr. 5-S-2536 „Dėl pastabų ir siūlymų dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr.
I-924 pakeitimo įstatymo projekto“ pastabas ir pasiūlymus pateikė Sveikatos apsaugos ministerijai. Sveikatos apsaugos ministerija į pateiktas pastabas neatsižvelgė. Policijos departamentas iš esmės nesutinka su nauja redakcija dėstomo Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – Įstatymo projektas)
siuntimui ar greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu priverstiniam hospitalizavimui, psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristato greitosios medicinos pagalbos brigada, prireikus dalyvaujant policijai“. Nors keičiamu reguliavimu pagrindinė pareiga pristatyti pacientą priverstiniam hospitalizavimui nustatoma greitosios medicinos pagalbos brigadai, atsižvelgdami į šiuo metu susiklosčiusią praktiką, įžvelgiame riziką, kad policija bus pasitelkiama praktiškai visais atvejais. Tokiu atveju de facto liks galioti šiuo metu esantis teisinis reguliavimas, kai policija įpareigota pristatyti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčius pacientus į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Pagal šiuo metu galiojančias nuostatas, policija turi lydėti labai daug psichikos liga sergančių asmenų, net ir tais atvejais, kai jie nėra agresyvūs ir nekelia grėsmės aplinkiniams. Vien per 2017 m. policija virš 2 200 kartų buvo iškviesta lydėti psichikos sutrikimų turinčius asmenis, viena palyda užtrunka vidutiniškai apie 2 val., nors, atsižvelgiant į konkrečias situacijas, atstumą, kurį turi būti vežamas pacientas, ir pan., tokio pobūdžio iškvietimai užtrunka ir gerokai ilgiau.
Pasitaiko atvejų, kai greitosios medicinos pagalbos brigados, grįždamos iš psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, kur buvo priverstinai hospitalizuotas pacientas, nukreipiamos į naują iškvietimą, kur jokios policijos pagalbos nereikia, tačiau dėl iškvietimo skubumo į greitosios medicinos pagalbos iškvietimą priverstinai (nesant jokio poreikio) vyksta ir pareigūnas. Dėl tokios situacijos trinka sklandus policijos pajėgų darbas, nukenčia įstatymais policijai pavestų funkcijų vykdymas, reagavimo į įvykius greitis. Dėl galiojančio (taip pat ir dėl siūlomo) teisinio reguliavimo de facto valstybės garantuojamai neatidėliotinos sveikatos priežiūros užtikrinimo funkcijai suteikiamas prioritetas, o ne mažiau svarbi viešojo saugumo užtikrinimo ir neatidėliotinos pagalbos teikimo funkcija pamirštama. Lietuvos Respublikos policijos įstatymas nustato policijos veiklos teisinius pagrindus, policijos veiklos principus, policijos uždavinius, funkcijas, kurie iš esmės nėra susiję su psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų apsauga.
Analizuojant galiojančio (ir siūlomo) priverstinio hospitalizavimo teisinio reguliavimo praktinį pritaikymą, vienareikšmiškai teigtina, jog, priverstinai hospitalizuojant psichikos sutrikimų turintį asmenį, policijos pareigūnai išimtinai atlieka sveikatos priežiūros personalo ir paties hospitalizuojamo asmens fizinę apsaugą, t. y. tais atvejais, kol priverstinai hospitalizuojamas asmuo medicinos personalo subjektyviu vertinimu gali kelti grėsmę, policijos pareigūnai paprasčiausiai stebi situaciją, o tokiais atvejais, kai dėl psichikos sveikatos sutrikimo paūmėjimo priverstinai hospitalizuojamas asmuo elgiasi (ar pradeda elgtis) agresyviai ir kelia sau ar aplinkiniams grėsmę, policijos pareigūnai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos policijos įstatymu, naudodami fizinę prievartą ir (ar) surišimo priemones, apriboja psichikos sveikatos sutrikimą turinčio asmens judėjimo laisvę ir taip užtikrina tiek asmens, tiek aplinkinių asmenų saugumą. Manome, kad susiklosčiusi praktika ydinga, psichikos sveikatos sutrikimų turintis asmuo nėra teisės pažeidėjas, jo agresija ar destruktyvus elgesys nėra nukreipti į valstybės saugomus gėrius (viešąją tvarką, eismo saugumą ar pan.). Psichikos sutrikimo veikiamam asmeniui dėl jo specifinės būklės dažniausiai nesuvokiami policijos pareigūnų duodami nurodymai ir (ar) reikalavimai, todėl, norint patį asmenį ir jo aplinkoje esančius asmenis apsaugoti nuo fizinės grėsmės, kurią gali sukelti nuo psichikos sutrikimo kenčiantis asmuo, visiškai nebūtinas policijos pareigūno statusas.
Atsižvelgdami į išdėstytas aplinkybes, siūlome Įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį išdėstyti taip: „Esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, gydytojo psichiatro siuntimui ar greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristato greitosios medicinos pagalbos brigada.“ Pažymėtina, kad galiojantis teisinis reguliavimas leidžia psichikos sutrikimą patiriančio asmens ir jo aplinkoje esančių asmenų fizinę apsaugą organizuoti Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatyme nustatyta tvarka, o būtent – asmens ir turto apsaugos paslaugas teikiantys asmenys ar ūkio subjektai pagal sveikatos priežiūros įstaigų iš anksto sudarytas sutartis, medicinos personalui iškvietus, galėtų užtikrinti lygiavertės, šiuo metu policijos užtikrinamos, asmenų fizinės apsaugos funkcijos vykdymą. Tokia praktika jau yra taikoma asmens sveikatos priežiūros įstaigose, pavyzdžiui, VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kur griežto, sustiprinto ir bendro stebėjimo sąlygomis yra gydomi asmenys, padarę visuomenei pavojingą veiką ir teismo pripažinti nepakaltinamais. Šios įstaigos Specialiojo režimo skyriaus apsaugą jau nuo
pasiūlymą, nebeliktų paminėtos valstybės funkcijų konkurencijos ar prioritetizavimo, o policijos pareigūnai galėtų koncentruotis į jiems Lietuvos Respublikos policijos įstatyme nustatytų funkcijų vykdymą.
Taip pat pažymėtina, kad Teisinės sistemos reformos metmenų (nauja redakcija), patvirtintų Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. VIII-8104, II skyriaus 6 dalyje pabrėžiama, jog suderinus teisines ir organizacines prielaidas policijai nebūdingos funkcijos turi būti perduodamos kitoms valstybės ir privačioms institucijoms. Tai, kad plėtojant policijos veiklos kokybės vadybos sistemas būtina optimizuoti policijos vykdomas funkcijas ir atsisakyti policijai nebūdingų funkcijų, pažymima ir Lietuvos policijos sistemos plėtros programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. X-1010, 17.2 papunktyje. Pažymėtina, kad siūlomas Įstatymo projekto 13 str. 2 d. pakeitimas neturės įtakos neatidėliotinos pagalbos teikimo atvejams, kai policija į sveikatos priežiūros įstaigas pristato asmenis, kurie turi psichinės ligos požymių, kelia grėsmę savo, kitų asmenų ar pareigūno saugumui. Atsižvelgti. 2. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga
131212445 *
pritarė Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 (toliau vadinama - Įstatymas) pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2075 (toliau vadinama – Projektas) pateikimui ir pradėjo jo svarstymo procedūrą. Seimo Žmogaus teisių komitetas buvo paskirtas kaip vienas iš papildomų komitetų Projektui svarstyti.
Atsižvelgdama į tai, kad Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pataisos glaudžiai susijusios su tarptautinių šalies įsipareigojimų vykdymu įgyvendinant Neįgaliųjų teisių konvenciją ir įvertinę Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje vykusių susitikimų su nevyriausybinių bei tarptautinių organizacijų atstovais išsakytas pastabas Projektui bei ir teiktas pozicijas[⁵], Seimo kontrolierių įstaiga įgyvendindama Seimo kontrolierių įstatymo 3 str. 3 d. ir 19² 2 d. suteiktas nacionalinės žmogaus teisių institucijos funkcijas[⁶], teikia Projekto atitikimo tarptautiniams šalies įsipareigojimams žmogaus teisių srityje vertinimą. Taip pat pažymime, kad Seimo kontrolieriai per pastaruosius dvejus metus (2016–2017 metais) ne kartą teikė rekomendacijas ir siūlymus įvairioms valstybės institucijoms dėl Projekto pažymėdami, jog ne visos jo nuostatos atitinka tarptautinius žmogaus teisių apsaugos standartus bei Lietuvos Respublikos įsipareigojimus[⁷]. 1. Dėl projekto vientisumo ir neišbaigtumo Pažymėtina, kad Projekte didelis dėmesys skiriamas priverstinėms hospitalizavimo ir priverstinėms gydymo priemonėms, kas, Seimo kontrolierių bei nevyriausybinių organizacijų nuomone, neatspindi psichikos sveikatos priežiūros paslaugų kompleksiškumo[⁸]. Projekte nėra nurodoma nuosekli priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo procedūra[⁹], nėra aiškių ir konkrečių galimo priverstinio hospitalizavimo kriterijų[¹⁰]. Atkreiptinas dėmesys, kad tai neatitinka Neįgaliųjų teisinių konvencijos 14 str. nuostatų, reglamentuojančių, kad negalia negali būti priverstinio hospitalizavimo pagrindu.
Pastebėtina, kad Projekto 12 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl komisijos (kurią sudarytų du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai bei vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos direktoriaus įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas) sudarymo yra neaiškios ir praktiškai neįgyvendinamos. Projekte nurodoma, jog ši komisija sudaroma trejiems metams ir, kaip galima spręsti iš nuostatos turinio, komisijos narių sudėtis yra pastovi. Atsižvelgiant į tai, kad priverstinę hospitalizaciją pacientams tenka taikyti ištisus metus, įskaitant ir savaitgalius bei šventines dienas, o į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo pratęsimo psichikos sveikatos priežiūros įstaiga turi kreiptis ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir
(ar) priverstinio gydymo pradžios, šios komisijos nariai turėtų būti ligoninėje ar budėti namuose 365 dienas per metus[¹¹]. Atkreiptinas dėmesys, jog Projekte nėra užsimenama apie nepilnamečių priverstinio hospitalizavimo atvejus, nėra reglamentuojamas atskiros komisijos, į kurią įeitų vaikų ir paauglių psichiatras sudarymas. Todėl, patvirtinus esamą teisinį reglamentavimą, susidarytų teisinis vakuumas, dėl kurio, nebūtų užtikrinamas tinkamas psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ir kokybė nepilnamečių priverstinio hospitalizavimo atvejais.
Projekto 12 straipsnyje nurodoma kad: ,,psichikos ir elgesio sutrikimų turinčiam pacientui, atsisakančiam hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis hospitalizavimas“ bei ,,nepavykus gauti paciento sutikimo dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais) ir esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, pacientui Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis gydymas“. Iš pirmiau įvardytų Projektų nuostatų galima suprasti, jog ir priverstinis asmens hospitalizavimas, ir priverstinis jo gydymas, kuriais ribojamos pagrindinės asmens teisės – teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę, bus reglamentuojami poįstatyminiais teisės aktais. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima tik įstatymu[¹²], todėl priverstinis asmens hospitalizavimas, ir priverstinis jo gydymas, kuriais ribojamos pagrindinės asmens teisės, turi būti reglamentuojamas įstatymu, o ne poįstatyminiais teisės aktais. 2. Dėl priverstinės hospitalizacijos sąlygų sąrašo praplėtimo Pažymėtina, kad susirūpinimą kelią Projekto
sąlygų sąrašas į jį įtraukiant ir atvejus, kuomet psichikos ar elgesio sutrikimų turintis asmuo kelią realią grėsmę savo veiksmais ar neveikimu padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių turtui.
Turint omenyje, jog taikant priverstinę hospitalizaciją teismai savo praktikoje remiasi būtent Psichikos sveikatos priežiūros įstatymu, toks priverstinės hospitalizacijos sąlygų sąrašo praplėtimas reikštų dažnesnį priverstinės hospitalizacijos taikymą ir yra nesuderinamas su Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatomis. 3. Dėl priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo procedūrų atskyrimo Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau vadinama – CPT arba komitetas) ekspertai Lietuvai ne kartą teikė rekomendacijas, pastebėdami, kad priverstinio hospitalizavimo procedūra turėtų būti visiškai atskirta nuo priverstinio gydymo procedūros. CPT pabrėžia, kad psichiatrijos įstaigų pacientams turėtų būti sudaromos galimybės pareikšti savo laisvą ir sąmoningą sutikimą gydytis. Asmens priverstinis hospitalizavimas psichiatrijos įstaigoje neturėtų būti traktuojamas kaip leidimas gydyti asmenį, negavus jo sutikimo[¹³]. Pažymėtina, kad naujausioje Projekto redakcijoje šalia priverstinio hospitalizavimo atsiranda priverstinis gydymas, tačiau pati priverstino gydymo sąvoka nėra apibrėžta. Projekto 12 straipsnyje nurodoma, kad priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo pabandyti gauti paciento sutikimą dėl gydymo, o nepavykus asmuo gali būti priverstinai gydomas. Priešingai nei kituose Projekto straipsniuose, nėra nurodoma kokiu būdu pacientas turi išreikšti savo (ne)sutikimą dėl gydymo, t. y. ar paciento (ne)sutikimas turi būti išreikštas raštu, ar užtektų ir žodinio sutikimo / atsisakymo gydytis.
Taip pat nėra aišku, kada šis sutikimas turi būti gautas bei ką reiškia įpareigojimas gydytojams ,,pabandyti gauti sutikimą“. Dėl šios priežasties Projekte siūlytina: 1) aiškiai apibrėžti priverstinio gydymo sąvoką; 2) nurodyti, kad priverstinai hospitalizavus asmenį gydytojas psichiatras privalo nedelsiant gauti paciento sutikimą ar atsisakymą gydytis; 3) nustatyti, kad paciento sutikimas ar atsisakymas gydytis turi būti gautas raštu, pasirašytinai; 4) atsisakyti neaiškios ir spekuliacijas galinčios sukelti ,,pabandymo gauti paciento sutikimą“ terminologijos. 4. Dėl priverstinio hospitalizavimo ir
(ar) priverstinio gydymo be teismo leidimo trukmės Projekto 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priverstinis hospitalizavimas gali trukti ne ilgiau kaip tris darbo dienas; 3 dalyje reglamentuota: jei priverstinai hospitalizuojama ilgiau kaip
priverstinio hospitalizavimo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo pratęsimo. Pagal šiuo metu galiojančias Civilinio proceso kodekso nuostatas, tokie prašymai teisme turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo jų priėmimo dienos[¹⁴]. Įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad be teismo leidimo pacientas gali būti priverstinai hospitalizuojamas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras; 2 dalyje nustatyta: psichiatrijos įstaigos administracija privalo ne vėliau kaip per 2 paras kreiptis į teismą. Teismas turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo.
Taigi, pagal Įstatymą, be teismo sprendimo pacientas gali būti priverstinai hospitalizuojamas psichiatrijos įstaigoje, įskaitant ir teismo priimamo sprendimo dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo laikotarpį, ne ilgiau kaip 2 paras. Tačiau pagal Projekte numatytą teisinį reguliavimą, be teismo sprendimo pacientas psichiatrijos įstaigoje gali būti priverstinai hospitalizuojamas, įskaitant ir teismo sprendimo dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo priėmimo laikotarpį, iki 9 parų. Pavyzdžiui: pacientas priverstinai hospitalizuojamas pirmadienį trims darbo dienoms; po 48 valandų nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios, t. y. trečiadienį, kreipiamasi į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo termino pratęsimo; teismas kitą darbo dieną (ketvirtadienį) pradeda svarstyti gautą kreipimąsi, dėl kurio priimti sprendimą turi per 5 darbo dienas, t. y. iki kitos savaitės trečiadienio (darbo dienos pabaigos). Todėl darytina išvada, kad, kai pacientas priverstinai hospitalizuojamas, be teismo sprendimo pratęsti jo priverstinį hospitalizavimą galimai būtų galima iki 9 parų, vietoj šiuo metu Įstatyme nustatytų ir taikomų 2 parų. Rekomenduotina nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, pacientą priverstinai hospitalizavus, be teismo leidimo pratęsti jo priverstinį hospitalizavimą asmuo negalėtų būti hospitalizuotas ilgiau nei 4 paras. 5. Dėl paciento, kurio priverstinio hospitalizavimo klausimas sprendžiamas, dalyvavimo teismo posėdyje Atkreiptinas dėmesys, kad ir Seimo kontrolieriai, ir Komitetas prieš kankinimą ne kartą akcentavo būtinybę užtikrinti pacientų teisę būti asmeniškai išklausytiems teisėjo, kai sprendžiamas jų priverstinio hospitalizavimo klausimas[¹⁵].
Projekto 13 straipsnio 4 dalyje ši teisė yra įtvirtinta bei numatytos galimybės: asmeniui pačiam dalyvauti teismo posėdyje arba, jei tai nėra įmanoma dėl jo sveikatos būklės, – būti išklausytam teismo atstovo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tačiau galimybė būti išklausytam teismo atstovo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje neužtikrina asmens teisės būti išklausytam teismo, t. y., teisėjo, tad siūlytina įtvirtinti, kad asmeniui turi būti sudaryta galimybė būti išklausytam teisėjo[¹⁶] tiesioginiu ar nuotoliniu būdu. 6. Dėl nepriklausomo psichiatro nuomonės teikimo Seimo kontrolieriai[¹⁷], Komitetas prieš kankinimą[¹⁸] bei Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos[¹⁹], vertindami esamą priverstinio hospitalizavimo procedūrą šalyje, ne kartą akcentavo nepriklausomų nuo įstaigos, inicijavusios priverstinį hospitalizavimą, psichiatro ar komisijos nuomonės dėl asmens, kuriam svarstoma taikyti priverstinę hospitalizaciją, sveikatos būklės svarbą, nes pagal galiojančius teisės aktus teisėjai neprivalo ir praktikoje beveik niekada nesikreipia alternatyvios nuomonės[²⁰]. Projekto 12 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose įtvirtinus, jog teismas apsvarsto tik psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, nebuvo atsižvelgta į tarptautinių ekspertų rekomendaciją teismui neapsiriboti formaliu psichiatrijos įstaigos pateiktų dokumentų patikrinimu ir siekti nuo įstaigos, inicijavusios priverstinį hospitalizavimą, nepriklausomo psichiatro nuomonės. 7.
neteisėto priverstinio hospitalizavimo atveju Atkreiptinas dėmesys, kad Projekte neliko Įstatyme įtvirtintos garantijos, jog asmens hospitalizavimas, pažeidžiant šio Įstatymo reikalavimus yra neteisėtas, o asmenys, dėl kurių kaltės asmuo buvo neteisėtai hospitalizuotas, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (Įstatymo 31 straipsnis). Pabrėžtina, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą dėl priverstinio asmens hospitalizavimo ir (ar) gydymo, teismo nutartis išduoti leidimą pratęsti priverstinį hospitalizavimą ir (ar) gydymą apeliacine tvarka neskundžiama (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 582 str. 7 d.). Projekto 13 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog
„Priverstinai hospitalizuojamas (-tas) psichikos ir elgesio sutrikimų
turintis asmuo ir (ar) jo atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl gydytojo psichiatro sprendimo hospitalizuoti priverstinai ir (ar) gydyti apskundimo“[²¹], tačiau ši nuostata praktikoje nebūtų įgyvendinama dėl teisinio reglamentavimo trūkumų, t. y., naujosios Įstatymo versijos nesuderinamumo su galiojančio Civilinio proceso kodekso nuostatomis[²²], todėl būtina keisti Civilinio proceso nuostatas taip užtikrinant asmens teisės kreiptis į teismą dėl gydytojo psichiatro sprendimo hospitalizuoti priverstinai ir (ar) gydyti realų įgyvendinimą. Pažymėtina, kad šiuos teisinio reguliavimo trūkumus sprendime D. D. prieš Lietuvą yra pažymėjęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kuris pripažino, kad pareiškėja neturėjo galimybės savarankiškai kreiptis į teismą siekdama pasinaudoti teisinės gynybos priemone dėl jos prievartinio apgyvendinimo globos namuose užginčijimo, todėl buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio (teisė į laisvę ir saugumą) 4 dalis[²³]. Atsižvelgti. 3.
3. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 2018-06-11 Nr. g-2018-6045 * Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (toliau – Departamentas), vykdydamas Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 111-S-12, pagal kompetenciją išnagrinėjo Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-2075 (toliau – Įstatymo projektas). Departamentas pritaria Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo išdėstymui nauja redakcija, apjungiant Psichikos sveikatos priežiūros bei Narkologinės priežiūros įstatymais reglamentuojamas sritis ir dėl to atsisakant atskiro Narkologinės priežiūros įstatymo. Departamentas pritaria Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje „Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projekto“ pateiktoms pastaboms. Atsižvelgti. 4. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos
principai) 6 punktas: minimalios intervencijos, kuris reiškia, kad asmens sveikatos priežiūra vykdoma pirmiausia taikant pagalbos ne vaistais priemones, o jų nepakankant - gydymą vaistais. Suprantame, kad įstatymo kūrėjai galimai turi omeny psichologinę ir/ar psichoterapinę pagalbą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad elektrotraukulinė terapija, transkranijinė magnetinė stimuliacija bei šviesos terapija irgi gali būti priskirtos „pagalbos ne vaistais“ priemonių grupei. Siekiant maksimalaus aiškumo įstatyme, kiuris turės didelę įtaką tiek sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimui, tiek jose dirbančių specialistų darbui, norėtume, kad sąvoka
„pagalbos ne vaistais priemonės“ būtų patikslinta, nepaliekant galimybių ją
neteisingai interpretuoti.
(Psichikos sveikatos priežiūros principai) 6 punktas: minimalios intervencijos, kuris reiškia, kad asmens sveikatos priežiūra vykdoma pirmiausia taikant pagalbos ne vaistais priemones, o jų nepakankant - gydymą vaistais. Atkreipiame dėmesį, kad 3 straipsnio 6 punktą būtų tikslinga papildyti išlygomis „esant galimybei“ ar „jei tik galimybės leidžia“, nes to nepadarius, sveikatos priežiūros įstaigos specialistai būtų įpareigoti taikyti „minimalios intervencijos priemones“, pacientui esant būsenose, kurių metu reikalinga būtent skubi medikamentinė pagalba, t.y. ūmiame delyre, manijoje su psichoze ir pan. Tokiu atveju net išpildžius 1 komentare/pasiūlyme rekomenduojamus dalykus, išliktų šiame komentare iškelta problema, labai apsunkinanti tiek įstaigos veiklos organizavimą, tiek kelianti pavojų personalo ir/ar pacientų sveikatai bei gyvybei. 3 komentaras/pasiūlymas
priežiūros paslaugos. 1 punktas. Asmens psichikos sveikatos priežiūras teikia gydytojai psichiatrai, gydytojai vaikų ir paauglių psichiatrai, gydytojai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka įgiję teisę teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas naudoti psichoterapiją, psichikos sveikatos slaugytojai, šeimos gydytojau Teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas dalyvauja medicinos psichologai, socialiniai darbuotojai, specialistai, vykdantys sveikatinimo veiklą, skirtą paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti. Šis punktas apibrėžia, kas gali teikti psichoterapijos paslaugas sveikatos priežiūros įstaigoje.
Pagal siūlomą redakciją išlieka tik gydytojai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka įgiję teisę teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas naudoti psichoterapiją. Norime atkreipti jūsų dėmesį, kad pagal šiuo metu galiojančius įsakymus psichoterapijos paslaugas gali teikti ir psichologas-psichoterapeutas. Ši sąvoka išnyksta aukščiau minimame straipsnio punkte, todėl įstatymo įsigaliojimas jų veiklą padarytų nelegalia, sukeltų tam tikrą teisinį prieštaravimą ir su tuo susijusias problemas. Atžymime, kad daugelyje psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų yra įdarbinti psichologai-psichoterapeutai, todėl minėto Įsakymo įsigaliojimas priverstų įstaigas atsisakyti jų paslaugų, o tuo pačiu dar labiau sumažintų
„minimalios intervencijos priemonių“ prieinamumą. 4 komentaras/pasiūlymas
priežiūros paslaugos. 1 punktas. Asmens psichikos sveikatos priežiūras teikia gydytojai psichiatrai, gydytojai vaikų ir paauglių psichiatrai, gydytojai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka įgiję teisę teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas naudoti psichoterapiją, psichikos sveikatos slaugytojai, šeimos gydytojai. Teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas dalyvauja medicinos psichologai, socialiniai darbuotojai, specialistai, vykdantys sveikatinimo veiklą, skirtą paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti. Atkreiptinas dėmesys, kad Sveikatos priežiūros įstatyme visiškai neminima „psichoterapeuto“ sąvoka, nebent jie priskirti „specialistams, vykdantiems sveikatinimo veiklą, skirtą paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti“. Informuojame, kad LR SAM ministro įsakymu yra sukurta darbo grupė, kuri bando apibrėžti psichoterapeuto sąvoką.
Mes siūlome įnešti daugiau aiškumo į su psichoterapijos taikymu susijusius Įstatymo punktus, bendradarbiaujant su LR SAM kitus susijusius teismus dokumentus rengiančiomis darbo grupėmis, nes bet koks neaiškumas interpretuojant įsakymą turės pasekmių įstaigų veiklos planavimui, PSDF biudžetui bei pacientams teikiamų paslaugų kokybei. Atsižvelgti. 5.1 Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, 2018-10-22 Nr. g-2018-9812 * Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, susipažinusi su Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projektu (toliau – Projektas) bei Seimui Projekto svarstymo metu pateiktomis kitų institucijų, įstaigų išvadomis[24], teikia pastabas ir pasiūlymus:
Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos ir nevyriausybinių organizacijų pastebėjimui, jog Projektas iš esmės yra skirtas reglamentuoti asmenų savanoriško ir priverstinio hospitalizavimo, priverstinio gydymo aspektus ir jame skiriamas minimalus dėmesys psichikos sveikatos priežiūros paslaugų kompleksiškumui, visuomenės ir asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugų reglamentavimui. Pritarti. 5.2 Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga * 2.
Svarstytina, jog Projektą tikslinga papildyti nuostatomis dėl ambulatorinių psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vaikams, reglamentuojant šių paslaugų vaikams teikimo ypatumus (amžius ir kiti kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, kada vaikas gali savarankiškai (be atstovų pagal įstatymą žinios, dalyvavimo, informavimo) ir kada tik su atstovo pagal įstatymą sutikimu gali kreiptis į ambulatorines paslaugas teikiančius subjektus dėl konsultacijų, gydymo ar kitos pagalbos, paslaugų; priimti sprendimus gydymo ir kitais klausimais; vaiko paciento ir jo atstovų pagal įstatymą teisės (gauti informaciją apie diagnozę, gydymo ar kitų paslaugų poreikį, taikytinus gydymo metodus, prognozes, kt.) ir užtikrinimo, apribojimo sąlygos (informacijos teikimo vaiko atstovams pagal įstatymą ribojimas, kt.). Jeigu ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos vaikams galėtų būti teikiamos vadovaujantis šiuo metu galiojančiomis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis, paminėtina, kad jos taip pat turėtų būti tikslinamos, siekiant užtikrinti sklandų, tinkamą įgyvendinimą ir vaiko teisių apsaugą. Pritarti. 5.3
teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga6
nuostatas, išsamiau reglamentuojant paciento psichikos būklės įvertinimą (atskleidžiant šio paslaugos turinį; pagrindus, vadinamo paciento teises, turint omenyje, jog dėl asmens psichikos būklės įvertinimo gali kreiptis kiti asmenys (ne pats pacientas) bei, jog pacientu gali būti skirtingo amžiaus vaikas, kitas pažeidžiamai grupei priskirtinas asmuo; duomenų apie paciento psichikos būklę ir gydymo poreikį atskleidimo sąlygas ir t.t.). Pritarti. 5.4
teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga94 4.
Papildyti Projekto 9 straipsnio 4 dalį, nustatant, jog pacientų judėjimo laisvė taikant fizinio suvaržymo priemones (žmogaus kūno jėga), specialiomis fizinio suvaržymo priemonėmis ar izoliuojant pacientą atskiroje patalpoje gali būti taikoma tik išimtinais atvejais, kai Projekto 9 straipsnio 5 dalyje nurodytų grėsmių negalima išvengti kitais būdais ir tol, kol to reikalauja paciento sveikatos būklė. Taip pat nustatyti, kad fizinio suvaržymo (įskaitant specialiosiomis priemonėmis) ir izoliavimo atskiroje patalpoje atvejai, sprendimą dėl jų taikymo priėmęs subjektas ir trukmė turi būti dokumentuoti paciento medicininiuose dokumentuose. Įvertinant tai, kad Projekto 9 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamas žmogaus teisių ribojimas ir suvaržymas (psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų judėjimo laisvės ribojimas), kuris gali būti nustatytas tik įstatyminiame lygmenyje, siūlytina atsisakyti fizinio suvaržymo priemonių taikymo tvarkos poįstatyminiame teisės akte ir atitinkamai papildyti Projektą, išskiriant fizinio suvaržymo priemonių taikymo vaikams tvarką. Pritarti. 5.5
teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga111
nurodytus argumentus dėl Projekto 11 straipsnio 1 dalyje siūlomo įtvirtinti teisinio reguliavimo dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių nepilnamečių pacientų (iš esmės visų vaikų, išskyrus emancipuotus) hospitalizavimo sąlygų, atkreiptinas dėmesys į keletą aspektų:
įtvirtinti, kad, išskyrus priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo atvejus, jeigu nepilnametis psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas nėra teismo pripažintas emancipuotu, jis gali būti hospitalizuojamas tik abiem tėvams sutikus raštiškai arba, jei teismas yra nustatęs nepilnamečio gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, vienam iš tėvų sutikus raštiškai.
Siūlomas reglamentavimas argumentuojamas tuo, kad būtina suvienodinti pacientų atstovavimo reglamentavimą su Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, konkrečiai 6.729 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad pacientas iki šešiolikos metų negali būti gydomas ar jam teikiama kita asmens sveikatos priežiūra ar (ir) slauga prieš vieno iš jo tėvų ar jo atstovų pagal įstatymą valią, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip. Pažymėtina, kad vaiko teisių apsaugos kontrolierė nekvestionuoja ir praktikoje vertindama tėvų teisių ir pareigų savo vaikams įgyvendinimą neretai atkreipia tėvų ir (ar) atsakingų institucijų dėmesį į Civilinio kodekso nuostatas dėl tėvų (tėvo ir motinos) valdžios lygybės, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyriumi, taip pat nuostatas dėl privalomo tėvų valdžios vykdymo – tėvų bendros ir vienodos atsakomybės už vaiko auklėjimą ir priežiūrą bei atsisakymo nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negaliojimo (3.156, 3.159 ir kt. straipsniai).
Visgi, pastebėtina, jog praktikoje gausu įvairių kasdienio gyvenimo situacijų, kai įgyvendinti siūlomą įtvirtinti teisinį reikalavimą – gauti antrojo iš tėvų sutikimą dėl vaiko hospitalizavimo nebūtų objektyvių galimybių arba sutikimo gavimas būtų apsunkintas, pareikalautų papildomų laiko ar (ir) kitų sąnaudų (pavyzdžiui, antrasis iš tėvų yra išvykęs, serga, piktnaudžiaudamas ir (ar) turėdamas kitų subjektyvių paskatų neduoda sutikimo ar pan., antrasis iš tėvų yra nusišalinęs nuo savo pareigų vykdymo, gyvena skyriumi, nežinoma gyvenamoji vieta ir kt., o teismas nėra nustatęs vaiko gyvenamosios vietos ir (ar) nėra išspręstas pastarojo iš tėvų valdžios apribojimo klausimas). Pastebėtina, kad nėra aiškus ir alternatyvios sąlygos dėl vieno iš tėvų sutikimo vaiko hospitalizacijai įgyvendinimas, kadangi šiuo atveju taip pat galimos įvairios situacijos, kai dėl tam tikrų aplinkybių nebus galima gauti to iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, sutikimo (liga, išvykimas ir kt.). Taip pat svarstytina, ar šiuo atveju būtų tinkamas kito iš tėvų sutikimas.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierės nuomone, Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme įtvirtinus siūlomą reikalavimą dėl tėvų sutikimo, praktikoje gali susidaryti situacijos kai vaikui, kuris nėra emancipuotas[25], laiku negalės būti suteiktos stacionarios psichikos sveikatos priežiūros paslaugos, atitinkamai nebus užtikrintas tinkamas vaiko teisės į sveikatą ir kitų vaiko teisių apsaugos nuostatų įgyvendinimas arba įstatymo reikalavimas nebus (tinkamai) vykdomas (paslaugos vaikui bus teikiamos negavus tėvų (tinkamo tėvo, motinos) raštiško sutiko, sutikimas bus gaunamas pradėjus teikti paslaugas ar pan.). 5.2. Analizuojant Projekto rengėjų nurodytas Civilinio kodekso 6.729 straipsnio 2 dalies nuostatas, kyla abejonių dėl kodekso nuostatų ir siūlomo teisinio reglamentavimo suderinimo proporcingumo. Projekto 11 straipsnio 1 dalyje siūloma įtvirtinti, jog (išskyrus aptartas išimtis) vaiko hospitalizavimui yra būtinas abiejų tėvų raštiškas sutikimas. Civilinio kodekso 6.729 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pacientas iki šešiolikos metų negali būti gydomas ar jam teikiama kita asmens sveikatos priežiūra ar (ir) slauga prieš vieno iš jo tėvų ar jo atstovo pagal įstatymą valią. Paminėtina, kad įstatymų leidėjas Civiliniame kodekse neįtvirtino reikalavimo, sąlygos, jog paslaugos vaikui gali būti teikiamos tik turint abiejų tėvų sutikimą. Darytina prielaida, jog pagal esamą reglamentavimą, paslaugos vaikui iki šešiolikos metų negalėtų būti teikiamos, jeigu tarp vaiko tėvų kiltų ginčas dėl paslaugų vaikui teikimo, tačiau paslaugos galėtų būti teikiamos ir neturint antrojo iš tėvų sutikimo, jeigu nėra prieštaravimo (antrasis iš tėvų gali nedalyvauti visiškai ar aktyviai, klausimų susijusių su vaiko sveikata ar kt. sprendime). 5.3.
nuostatos, su kuriomis buvo derinamas siūlomas reglamentavimas (Projekto 11 straipsnio 1 dalis), taip pat kitos Civilinio kodekso šeštosios knygos IV dalies XXXV skyriaus Antrojo skirsnio nuostatos dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nėra taikomos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių išlaidos pagal įstatymus yra apmokamos (kompensuojamos) iš privalomo sveikatos draudimo fondo biudžeto, valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų (6.725 straipsnio 3 dalis). Darytina prielaida, kad įstatymų leidėjas reglamentuodamas sutartinius asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo santykius ir įtvirtindamas nuostatą, jog vaikas iki šešiolikos metų negali būti gydomas ar jam teikiamos kitos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ar
(ir) slauga prieš vieno iš jo tėvų ar jo atstovo pagal įstatymą valią, įvertino galimas šio teisinio reguliavimo pasekmes ir turėjo omenyje valstybės besąlyginį įsipareigojimą vaikams teikti sveikatos priežiūros paslaugas. 5.4. Projekte nėra reglamentuojama, kaip vaiko hospitalizavimo klausimai bus sprendžiami, nesant galimybės gauti abiejų tėvų raštiško sutikimo, kilus tėvų ginčui ar pan. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 18 straipsnio „Nenumatyti ypatingi atvejai“ 3 dalyje reglamentuotas sprendimų priėmimas, kilus tėvų ginčui ar kt., tačiau tik dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nepilnamečiui pacientui iki 16 metų.
Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, jog siekiant užtikrinti vaiko teisių apsaugą sudėtingose, konfliktinėse situacijose, Civilinio kodekso 3.163 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtintas ad hoc institutas ir numatyta, kad jeigu priimant su nepilnamečiu vaiku susijusius sprendimus kyla vaiko ir jo tėvų (globėjo, rūpintojo) interesų konfliktas arba vaiko tėvų tarpusavio interesų konfliktas, teismas ex officio arba bet kurio iš vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo) ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos prašymu gali skirti ad hoc globėją, kuris atstovautų vaikui sprendžiant konkretų ginčą. Ad hoc globėjo parinkimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Ad hoc globėjo veiklai mutatis mutandis taikomos šios knygos XVII ir XVIII skyrių normos. 5.5. Siūlomu įtvirtinti reglamentavimu Projekto 11 straipsnio 1 dalyje, numatant, jog tik emancipuotas nepilnametis[26] gali duoti sutikimą dėl jo hospitalizacijos, ne tik apsunkina vaikams galimybę gauti reikalingas stacionarias psichikos sveikatos paslaugas, bet taip pat iš esmės susiaurina vaiko teisių, jo dalyvavimo sprendimų dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo priėmime apimtį. Šiame kontekste paminėtina, jog Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme išskiriamos pacientų grupės – pacientas nuo šešiolikos metų; nepilnametis pacientas iki šešiolikos metų; nepilnametis pacientas iki šešiolikos metų, kuris gali pats teisingai vertinti savo sveikatos būklę; nepilnametis pacientas nuo šešiolikos metų; pilnametis pacientas, kuris negali būti laikomas gebančiu protingai vertinti savo interesų – kurioms priskiriami pacientai skirtinga apimtimi dalyvauja sprendimų dėl sveikatos priežiūros paslaugų jiems teikimo priėmime ir kt.
Civilinio kodekso 6.729 straipsnio 2 dalyje reglamentuotos paciento iki šešiolikos metų gydymo, kitos asmens sveikatos priežiūros jam teikimo ar (ir) slaugos sąlygos; bei paciento iki šešiolikos metų pagal savo amžių ir išsivystymą galinčio teisingai vertinti savo sveikatos būklę ir siūlomą gydymą, gydymo sąlygos. Europos Vaikų Ombudsmenų Tinklo (ENOC, European Network of Ombudspersons for Children) 2018 m. rugsėjo 21 d. pareiškime dėl vaikų psichikos sveikatos Europoje[27], buvo įtvirtinti siūlymai: priimti teisės aktus, kuriuose aiškiai ir išsamiai būtų reglamentuotas vaikų sutikimas (atsisakymas) medicininio gydymo ir tai būtų daroma aiškiai atpažįstant besivystančius vaiko gebėjimus; jeigu vaikų gebėjimai nėra pakankami duoti sutikimą dėl gydymo, kaip tai numatyta įstatymuose, užtikrinti, kad į jų nuomonę dėl priežiūros ir gydymo būtų atsižvelgiama, įvertinant jų amžių ir brandumą; užtikrinti, kad tėvų sutikimas nebūtų kliūtimi vaikui naudotis psichikos sveikatos parama. Pripažįstant, kad kai kuriems vaikams gali reikėti stacionaraus gydymo, svarbu užtikrinti, kad būtų siekiama gauti visiškai informuoto vaiko sutikimą stacionariam gydymui, nebent galima įrodyti, kad vaikui trūksta gebėjimų duoti sutikimą ir t.t. Paminėtina, jog Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas Bendrajame komentare Nr.
vystymosi Vaiko teisių konvencijos kontekste, nurodoma, jog prieš tėvų sutikimą, paaugliai turi gauti galimybę laisvai išreikšti savo pažiūras ir toms pažiūroms turi būti skiriama daug dėmesio, vadovaujantis Konvencijos 12 straipsniu. Tačiau, jeigu paauglys yra pakankamai subrendęs, turi būti gautas paties paauglio informuotas sutikimas, o tėvai turi būti informuoti, jeigu tai atitinka geriausius vaiko interesus (Konvencijos 3 straipsnis). Projekto rengėjų argumentai dėl siūlomo teisinio reglamentavimo, suteikiant vaiko atstovams pagal įstatymą išimtinę teisę priimti sprendimą dėl vaiko hospitalizavimo, nėra žinomi. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė mano, jog tikslinga tobulinti Projektą (ir atitinkamai susijusius teisės aktus) numatant, jog sprendimai dėl psichikos sveikatos priežiūros paslaugų (įskaitant hospitalizavimo) vaikams teikimo, būtų priimami atsižvelgiant į asmens amžių, jo brandą, gebėjimus ir kt.; kad paslaugos būtų teikiamos gavus informuotą paciento (vaiko) sutikimą, o kai tai neįmanoma – būtų išsiaiškinama vaiko nuomonė, valia dėl paslaugų teikimo; kad būtų garantuota vaiko teisė jam suprantama forma, atsižvelgiant į jo amžių, brandą, gebėjimus, sveikatos būklę ir kt., gauti informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, taikomus gydymo ar tyrimo būdus, galimą riziką, komplikacijas, šalutinį poveikį, gydymo prognozę ir kitas aplinkybes; vaiko ir jo atstovų pagal įstatymą teisė susipažinti su paciento medicinos dokumentais, reglamentuojant sąlygas dėl vaiko teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir kt. apsaugą, šios teisės apribojimo ir pan. Pritarti. Žr. komiteto pasiūlymą. 5.6 Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga * 6.
Atsižvelgiant į tai, kad nuostatos dėl sveikatos priežiūros paslaugų vaikams teikimo yra įtvirtintos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme, Civiliniame kodekse, siekiant sklandaus ir nuoseklaus praktikos formavimosi dėl sveikatos (taip pat psichikos sveikatos) priežiūros paslaugų vaikams prieinamumo, jų teikimo ir pan., manytina, jog Projekte turėtų būti išskirti aspektai, susiję su psichikos sveikatos priežiūros paslaugomis vaikams, turint omenyje vaikų padėties išskirtinumą ir teisės į sveikatos priežiūrą įgyvendinimo aspektus, susijusius su vaiko amžiumi, gebėjimais, brandumu, vaikų atstovavimo aspektus ir kt. Taip pat, atsižvelgiant į teisinio reglamentavimo pokyčius vaiko teisių apsaugos srityje (vaiko teisių apsaugos institucijų pertvarka; valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija yra vaiko, įstatymų nustatytais pagrindais paimto iš tėvų ar kitų teisėtų atstovų, atstovas pagal įstatymus tol, kol šiam vaikui paskiriamas globėjas ar rūpintojas; ad hoc institutas; kt.), manytina, jog tikslinga būtų įvertinti ne tik Projekto, bet ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo bei galimai Civilinio kodekso nuostatų (asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar kt. dalyse) pakeitimų poreikį. Pritarti. 5.7 Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento pastaboms dėl Projekto. Taip pat palaikome Seimo kontrolierių įstaigos išreikštą poziciją dėl priverstinio hospitalizavimo ir siūlome Projekte išskirti vaikų priverstinio hospitalizavimo tvarką, sąlygas, vaiko atstovavimo, jo teisių gynimo ir kt. aspektus, reglamentuojant juos atskirame įstatymo straipsnyje. Projekte turėtų būti įtvirtinta, jog sprendžiant klausimą dėl nepilnamečio priverstinio hospitalizavimo komisijoje turi dalyvauti vaikų psichiatras.
Taip pat svarstytinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos įtraukimas į šį procesą (išskirtinius atvejus). Pritariame pasiūlymams peržiūrėti (pirminio) priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo terminų skaičiavimą darbo dienomis, jį skaičiuojant paromis arba valandomis. Akivaizdu, kad pasirinkus šį terminų skaičiavimą, realūs pacientų priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo terminai bus skirtingi ir kai kurie asmenys bus hospitalizuoti, gydomi stacionare nepagrįstai ilgiau, tik dėl jų hospitalizavimo dienos, laikotarpio (savaitgalis, šventinės dienos). Pritarti. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.1
1 Argumentai: Įstatymo projekto 3 straipsnyje numatyta, kad psichikos sveikatos priežiūra vykdoma vadovaujantis šiais principais: 1) atitikties asmens ir psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento poreikiams; 2) bendradarbiavimo; 3) psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento teisių apsaugos; 4) kompleksiškumo; 5) įtraukties bei 6) minimalios intervencijos. Tai reiškia, kad psichikos sveikatos priežiūra turi būti vykdoma tokiomis sąlygomis, kurios mažiausiai varžo psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų galimybes įgyvendinti savo teises ir tenkinti savo poreikius. Pirmiausia taikomos priemonės, kurios sudaro sąlygas psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams gyventi šeimoje ir bendruomenėje. Taip pat didinti įtrauktį į visuomenės gyvenimą, išsaugant bei skatinant paciento savarankiškumą, kad asmens psichikos sveikatos priežiūra vykdoma pirmiausia taikant pagalbos ne vaistais priemones, o jų nepakankant – gydymą vaistais.
Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projekte priverstinio gydymo procedūra neatskirta nuo priverstinio hospitalizavimo, todėl priverstinai hospitalizuotas pacientas iš karto gali būti priverstinai gydomas, ir tai, kad priverstinis hospitalizavimas sukelia įvairių nevienareikšmiškų padarinių pacientams, jų artimiesiems, reikalinga užtikrinti, jog priverstinis hospitalizavimas būtų taikomas tik įvertinus kitų priemonių efektyvumą, kaip ultima ratio, t.y. paskutinė priemonė, numatytiems tikslams pasiekti ir tik atitinkamiems gydytojams pateikus rašytines išvadas apie paciento būklę Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčiam pacientui, atsisakančiam
hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis hospitalizavimas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas, tik įvertinus kitų naudojamų priemonių efektyvumą ir tik jeigu iš paciento elgesio matyti (gydytojas psichiatras įvertina paciento būklę ir tai išsamiai aprašo ligos istorijoje), kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo pabandyti gauti paciento sutikimą dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais). Nepavykus gauti paciento sutikimo dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais) ir esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, pacientui Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis gydymas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas.“ Spręsti pagrindiniame komitete.
2 Argumentai: Žr. argumentus prie pasiūlymo Nr. 1. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 12 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms
aplinkybėms, gydytojo psichiatro siuntimui ar greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristato greitosios medicinos pagalbos brigada, prireikus dalyvaujant policijai. Teismo sprendimu psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą priverstiniam hospitalizavimui ir (ar) priverstiniam gydymui pristato policija, prireikus dalyvaujant greitosios medicinos pagalbos specialistui, su šeimos gydytojo ir gydytojo psichiatro siuntimais - išvadomis apie persirgtas ligas, atliktus tyrimus, ambulatoriniam gydymui skirtus vaistus.“ Spręsti pagrindiniame komitete. 1.3
5 Argumentai: Įstatymo projekto 12 straipsnio 3 dalyje nuodyta, jog motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo priima psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo iš dviejų psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų psichiatrų ir vieno psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgalioto įstaigos administracijos darbuotojo sudaryta komisija.
Komisija taip pat priima motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo būtinumo pasibaigus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo terminui. Atsižvelgiant į tai, būtent dėl komisijos sprendimo priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti apskundimo turi teisę kreiptis į teismą priverstinai hospitalizuojamas (-tas) psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas ir (ar) jo atstovas. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 13 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Priverstinai hospitalizuojamas (-tas) psichikos
ir elgesio sutrikimų turintis pacientas ir (ar) jo atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl gydytojo psichiatro komisijos sprendimo priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti apskundimo.“ Pritarti iš dalies. Pritarta Seimo kanceliarijos Teisės departamento 1.13 pastabai, kur atkreipiamas dėmesys, jog formaliai turėtų būti skundžiamas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, o ne jos darbuotojo sprendimas dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: 6.1.
Sprendimas: siūlyti pagrindiniu paskirtam komitetui įstatymo projektą tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų bei kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymus ir pastabas, kuriems komitetas pritarė. Be to, atkreipti pagrindinio komiteto dėmesį į tai, kad:
1) 2017 m. spalio 12 d. Seime yra pateiktas Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 27 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-984(2), kurį, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo statuto 137 straipsnio nuostatas, siūlome sujungti ir svarstyti kartu su Psichikos sveikatos įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIIP-2075;
2) Įstatymo projekto 9 straipsnyje numatoma, jog psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų (kai dėl jų veiksmų kyla realus pavojus jų pačių ar asmens sveikatos priežiūros įstaigos personalo sveikatai, gyvybei ar turtui) judėjimo laisvė gali būti ribojama tik tokiais atvejais, kai pacientas yra hospitalizuojamas arba jam teikiama būtinoji pagalba. Pažymėtina, kad socialinės globos įstaigose, kurios nėra priskiriamos stacionarinėms asmens psichikos sveikatos priežiūros įstaigoms, nuolat prižiūrimi specialistų gyvena ir sunkią psichikos negalią turintys gyventojai, kurie dėl ligos ar ligos paūmėjimo būna iš esmės nuolatinės agresijos būsenos, – linkę save žaloti, nekontroliuojantys savo elgesio, gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei, turtui. Atsižvelgiant į tai, būtina išspręsti klausimą dėl padalinių ar skyrių, kuriuose tokie pacientai būtų gydomi ir prižiūrimi tol, kol jų būklė stabilizuosis, įsteigimo prie psichikos sveikatos priežiūros įstaigų. 6.2. Pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. p. 1.
1Socialinių reikalų ir darbo komitetas,
1 Pasiūlymas: Atsižvelgiant į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos pateiktas pastabas, siūlome pakeisti įstatymo projekto 11 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
“11 straipsnis. Psichikos ir elgesio sutrikimų
turinčių nepilnamečių pacientų hospitalizavimo ypatumai
pagal jo amžių ir gebėjimą suprasti turi būti suteikta šio įstatymo
nepilnametis psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas nėra teismo pripažintas emancipuotu, jis gali būti hospitalizuojamas tik abiem tėvams ar, jei teismas yra nustatęs nepilnamečio gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, vienam iš tėvų, ar, jei nepilnamečiui nustatyta globa, globėjui sutikus raštiškai gavus vieno iš tėvų ar vaiko atstovo pagal įstatymą rašytinį sutikimą, išskyrus šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytas aplinkybes. 3. Nepilnametis pacientas nuo šešiolikos metų gali būti hospitalizuotas tik jo sutikimu, išskyrus šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytas aplinkybes. Priimant sprendimą dėl nepilnamečio paciento iki šešiolikos metų, kuris gydytojo pagrįsta nuomone, išreikšta medicinos dokumentuose, gali pats teisingai vertinti savo sveikatos būklę, turi būti atsižvelgiama į jo nuomonę dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. 4. Jeigu priimant sprendimą dėl vaiko hospitalizavimo kyla vaiko ir jo atstovų pagal įstatymą interesų konfliktas arba vaiko atstovų pagal įstatymą tarpusavio interesų konfliktas, sprendimas dėl vaiko hospitalizavimo priimamas Civilinio kodekso 3.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. 2. 5. Jeigu psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas yra jaunesnis nei 10 metų, vienas iš tėvų ar globėjų turi teisę būti kartu su juo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. 3. 6.
kaip 10 metų nepilnametis psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, vienas iš tėvų, globėjų ar rūpintojų gali kreiptis į gydytoją psichiatrą, kad jam būtų leista būti psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje kartu su nepilnamečiu. Šį klausimą gydytojas psichiatras sprendžia atsižvelgdamas į nepilnamečio psichikos ir elgesio sutrikimo pobūdį ir jo psichikos būklę. 4. 7. Nepilnamečiai psichikos ir elgesio sutrikimų turintys pacientai hospitalizuojami atskirai nuo suaugusių psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų.“
sutarimu. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Rimantė Šalaševičiūtė. Komiteto pirmininkė (Parašas) Rimantė Šalaševičiūtė Komiteto biuro patarėja A.Dolmantienė [1] LR Įstatymas dėl JT Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyviojo protokolo ratifikavimo, 2010 m. gegužės 27 d. Nr. XI-854, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.373548?jfwid=j9ohh9rnt [2] JT Neįgaliųjų teisiu komiteto Neįgaliųjų teisių konvencijos 14 str. gairės, 2015 m. rugsėjis, http://www.ohchr.org/Documents/HRBodies/CRPD/GC/GuidelinesArtd-icle14.doc [3] CPT rekomendacijos. [4] Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-449-653/2016 http://eteismai.lt/byla/39442528908382/e2S-449-653/2016 [5]2018 m. sausio 30 d. Seimo kontrolieriaus, įstaigos vadovo Augustino Normanto susitikimas su Lietuvos atstovu Jungtinių Tautų (JT) neįgaliųjų teisių komitete Jonu Ruškumi ir Dainiumi Pūru, JT Specialiuoju pranešėju dėl paramos visuotinei teisei į aukščiausius siektinus fizinės ir protinės sveikatos bei prof. Arūnu Germanavičiumi bei Lietuvos neįgaliųjų forumo vadove Dovile Juodkaite: http://www.lrski.lt/naujienos/607-seimo-kontrolieriu-istaigos-vadovas-susitiko-su-ekspertais-negalios-srityje.html; 2018 m. balandžio 3 d.
Seimo kontrolieriai Augustino Normantas ir Raimondo Šukio susitikimas su psichikos sveikatos ir žmogaus teisių ekspertais http://www.lrski.lt/naujienos/586-seimo-kontrolieriu-demesyje-psichikos-sveikatos-prieziuros-istatymo-pataisos.html [6] Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 19² str. [7]
Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorei ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo projekto“ Nr. 1/3D- 2212; 2017 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos ataskaita „Dėl žmogaus teisių padėties Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Psichiatrijos klinikoje ir viešojoje įstaigoje Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre“ Nr. 2017/1-35; 2017 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos raštas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo projekto“. [8] Lietuvos psichologų sąjungos 2018-02-14 ekspertinė nuomonė ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo“ Nr. 2018/IR012. [9] Asociacijos ,,Lietuvos neįgaliųjų forumas“ 2018-02-14 ekspertinė nuomonė ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo“ Nr. 791. [10] Lietuvos psichologų sąjungos 2018-02-14 ekspertinė nuomonė ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo“ Nr. 2018/IR012. [11]
ekspertinė nuomonė ,,Dėl Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo projekto“. [12] 2007 m. gegužės 5 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, Byla Nr. 18/06, 5 p. [13] 2009 m. birželio 25 d. Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurių, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą ataskaita Nr.CPT/Inf (2009) 22; 2014 m. birželio 4 d. Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurių, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą ataskaita Nr. CPT/Inf (2014) 18. [14] Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 582 str. 2 d. [15] Seimo kontrolierių 2017-06-15 ataskaita Nr. 2017/1-35, CPT/Inf (2014) 18] 98, CPT/Inf (2018) 2. [16]
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo projekto“. [17] Seimo kontrolierių 2017-06-15 ataskaita Nr. 2017/1-35. [18] 2018 m. vasario 1d. Europos Komiteto prieš Kankinimą ir kitokį žiaurių, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą ataskaita Nr. CPT/Inf (2018) 2. [19] VšĮ ,,Psichikos sveikatos perspektyvos“ 2018-02-14 ekspertinė nuomonė ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo“ Nr. 1337; Asociacijos ,,Lietuvos neįgaliųjų forumas“ 2018-02-14 ekspertinė nuomonė ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo“ Nr. 791. [20] 2018 m. vasario 1d. Europos Komiteto prieš Kankinimą ir kitokį žiaurių, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą ataskaita Nr. CPT/Inf (2018) 2. [21] Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo 14 str. 5 d. [22] Asociacijos ,,Lietuvos neįgaliųjų forumas“ 2018-02-14 ekspertinė nuomonė ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo“ Nr. 791. [23] Europos Žmogaus Teisių Teismas. 2012 m. vasario 14 d. sprendimas D.
D. v. Lietuvą (Application no. 13469/06). [24] https://e-seimas.lrs.lt/portal/documentSearch/lt [25] 2017 metais savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriai pateikė teismams 3 išvadas dėl nepilnamečių (sulaukusių šešiolikos metų)pripažinimo visiškai veiksniu (emancipuotu); žr. http://www.vaikoteises.lt/media/file/SPIS%20ataskaita%20sutvarkyta.pdf. [26] Nepilnametis, sulaukęs šešiolikos metų, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo rūpintojo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu (emancipuotas), jeigu yra pakankamas pagrindas leisti jam savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas. Visais atvejais, kad nepilnametis būtų pripažintas visiškai veiksniu, reikalingas paties nepilnamečio sutikimas (Civilinio kodekso 2.9 straipsnio 1 dalis). [27] http://enoc.eu/wp-content/uploads/2014/12/ENOC-2018-statement-Child-Mental-Health-FV.pdf
Žmogaus teisių komitetas
DĖL Lietuvos respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nr. i-924 pakeitimo projekto nr. xiiip-2075 2018-06-20
dalyvavo: Komiteto pirmininko pavaduotojas Leonard Talmont; komiteto nariai: Justas Džiugelis; Sergejus Jovaiša; Andrius Navickas; Ona Valiukevičiūtė, Žmogaus teisių komiteto biuro vedėja Jolanta Savickienė; patarėjos: Eglė Gibavičiūtė, Rūta Ragaliauskienė, padėjėja Jūratė Mikulskienė; Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresnysis patarėjas Dainius Zebleckis; Sveikatos apsaugos ministerijos pirminio lygio koordinavimo skyriaus vedėja Edita Bishop, vyriausioji specialistė Aušrinė Storpirštienė; Seimo kontrolierius Raimondas Šukys, vyriausiasis konsultantas Vytautas Valentinavičius Policijos departamento Veiklos analizės ir kontrolės valdybos viršininkė Žaneta Rudaitienė; Valstybinio psichikos sveikatos centro Priklausomybės ligų sk. vedėja l. v. direktoriaus pareigas Aurelija Čepulytė, Psichikos sveikatos skyriaus vyr. specialistė Vida Baliulytė; Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-05-10 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.1 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
dėmesys, kad šiuo metu galiojančiame Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme yra iš esmės reguliuojami tik asmenų, kuriems diagnozuota psichikos liga (kurios apibrėžimas pateiktas įstatyme), psichikos sveikatos priežiūra.
Tuo tarpu projekto 1 straipsnyje nauja redakcija dėstomame Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme (toliau – įstatymo projektas) siūloma reglamentuoti ne tik psichikos sutrikimų turinčių asmenų, tačiau ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų, psichikos sveikatos priežiūrą. Atsižvelgiant į naujo turinio reguliavimą, o taip pat į projekto aiškinamąjį raštą, kuriame nurodyta, kad teikiamu projektu siekiama reguliuoti ir asmenų, kuriems nustatytos tam tikros priklausomybės, psichikos sveikatos priežiūrą, svarstytina, ar įstatymo projekto 2 straipsnyje neturėtų būti atskleistas sąvokos „psichikos ir elgesio sutrikimų turintis asmuo“ turinys, t.y. aiškiai nurodytos sąlygos, kurioms esant tam tikrų asmenų psichikos sveikatos priežiūra būtų būtent šio įstatymo reguliavimo dalykas. Pritarti Sąvokos turinį apibrėžia Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos 10 pataisytas ir papildytas leidimas ,, Sisteminis ligų sąrašas“ Australijos modifikacija, TLK 10-AM, skyriuje Psichikos ir elgesio sutrikimai. Tačiau manytina, kad siekiant teisinio aiškumo, tai turi būti apibrėžta įstatymu. 1.2 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
į aukščiau išdėstytos pastabos turinį, manytina, kad su projektu turėtų būti pateiktas ir Civilinio kodekso pakeitimo projektas, kuriame atsispindėtų įstatymo projektu siūlomo naujo pobūdžio teisinis reguliavimas, susijęs su elgesio sutrikimų turinčių asmenų psichikos sveikatos priežiūra. Manytina, kad šiame kontekste galimai turėtų būti keičiami Civilinio kodekso 3.210 straipsnio 4 dalis ir 3.269 straipsnio 6 ir 8 punktai. Be to, manytina, kad turi būti keičiamas Civilinio kodekso 6.729 straipsnio 3 dalies turinys.
Pritarti SAM specialistų nuomonė – sąvoka „asmenys, turintys psichikos sutrikimų“ apima ir asmenis, turinčius psichikos ir elgesio sutrikimų dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Be to, tokie asmenys gali turėti turi ir kitų psichikos sutrikimų (pvz. depresiją ir kt.) 1.3 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
įstatymo projekto nuostatas tarpusavyje, įstatymo projekto 3 straipsnio 6 punkte vietoj žodžių „asmens psichikos sveikatos priežiūra vykdoma“ įrašytini žodžiai „asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos“. Pritarti 1.4 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
projekto 4 straipsnio 2 dalyje bei kitose nuostatose vartojamos „paciento artimųjų“ sąvokos turinys nėra aiškus, nes neatskleista, ar turimas omenyje paciento artimųjų giminaičių ratas, apibrėžtas Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje, ar vis dėlto, siauresnė artimųjų šeimos narių grupė, kaip nustatyta pvz., Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo
projekto nuostatose įtvirtinta nemažai psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisių. o taip pat siekiant teisinio aiškumo, svarstytina, ar nereikėtų apibrėžti sąvokos „paciento artimieji“ turinio. Pritarti
Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
dėmesį, kad jei teisės akto, institucijos, pareigų ir pan. pavadinimas, kuris prasideda žodžiais „Lietuvos Respublika“, minimas ne kartą, pirmą kartą parašius visą pavadinimą, toliau jis gali būti rašomas be žodžių „Lietuvos Respublika“ ir neįvedus trumpinio.
Atsižvelgiant į tai bei siekiant teisės akto glaustumo, įstatymo projekto 5 straipsnio 2 dalyje, 6 straipsnio 3 dalyje ir atitinkamai kitose projekto nuostatose, kuriose nurodomos besikartojančios politikų pareigybės, brauktini žodžiai „Lietuvos Respublikos“. Pritarti 1.6 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
dėmesį, kad įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalyje išvardintos pacientų teisės siūlomos įtvirtinti kaip besąlyginės, t.y. neribotinos jokiais atvejais. Svarstytina, ar toks teisių įtvirtinimo būdas yra pagrįstas, kai reguliuojamos psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisės. Svarstytina, ar įstatymo projekte neturėtų būti įtvirtinta galimybė tokias teises riboti įstatyme nustatyta tvarka, jei naudojimasis jomis kenktų patiems pacientams (kaip tai nustatyta įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisių atžvilgiu). Pritarti 1.7 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
turinčių pacientų teisė „pirkti ir gauti reikalingus daiktus, tarp jų audiovizualinius kūrinius, kuriais pacientas naudosis hospitalizacijos metu“. Kelia abejonių, jog tarp kitų daiktų yra išskiriami audiovizualiniai kūriniai. Teigtina, kad toks išskyrimas yra perteklinis, atsižvelgiant į tai, kad įstatyme turi būti įtvirtinamos norminės nuostatos, jame neturi būti pateikiami pavyzdžiai, be to, audiovizualiniai kūriniai nėra daiktai kažkokiu esminiu požymiu išsiskiriantys iš kitų daiktų. Pritarti 1.8 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-05-10 8.
Svarstytina, kodėl įstatymo projekto 9 straipsnio 5 dalies 2 punkte nėra numatyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimus turintiems pacientams fizinio suvaržymo priemonės gali būti taikomos, kai kyla grėsmė ne tik įstaigos personalui ar pacientams, tačiau ir kitų įstaigos teritorijoje esančių asmenų, pvz., pacientų artimųjų, atstovų ar pagalbą priimant sprendimus teikiančių asmenų, gyvybei, sveikatai ir (ar) turtui. Pritarti 1.9 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
teisinio aiškumo, įstatymo projekto 12 straipsnio 1 dalis tikslintina nurodant, kad priverstinis hospitalizavimas ne taikomas, o vykdomas pagal Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatytą tvarką, nes dabartinė redakcija suponuoja, kad Vyriausybės įgaliotos institucijos bus įgaliotos nustatyti ir pačias priverstinio hospitalizavimo taikymo sąlygas, kurios, atsižvelgiant į sukeliamas pasekmes, susijusias su asmenų laisvės ribojimu, privalo būti nustatytos pačiame įstatyme. Kitaip sakant, turi būti pabrėžta, kad Vyriausybės įgaliotos institucijos nustato tik priverstinio hospitalizavimo įgyvendinimo tvarką, t.y. organizacines, technines ir kitas būtinas priemones. Pritarti 1.10 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
projekto 12 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžio „siuntimui“ įrašytinas žodis „siuntimu“. Pritarti 1.11 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
11Svarstytina,
ar siekiant teisinio aiškumo, įstatymo projekto 12 straipsnio 2 dalyje nereikėtų aiškiai nustatyti, kad į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą priverstiniam hospitalizavimui ir (ar) priverstiniam gydymui pristatyto asmens psichikos būklę papildomai turėtų įvertinti ir priverstinio hospitalizavimo būtinybę patvirtinti ir šios įstaigos gydytojas psichiatras.
Kitu atveju galėtų susidaryti paradoksali situacija, kada net tris darbo dienas asmuo būtų priverstinai hospitalizuojamas ir gydomas psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, vadovaujantis tik greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu, neturinčio pakankamos kvalifikacijos psichiatrijos srityje. Pritarti 1.12 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
projekto 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad priverstinai hospitalizuoti ir
(ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas galima tik su teismo leidimu, tačiau kreipiamasi į teismą dėl 3 darbo dienų termino pratęsimo turi būti ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios. Atitinkamai 12 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dėl eilinio termino pratęsimo į teismą reikia kreiptis ne vėliau kaip likus 3 darbo dienoms iki termino pabaigos. Vertinant šiuos įstatymo projekte įtvirtintus kreipimosi į teismą terminus, atkreipiame dėmesį, kad Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriaus, kuriame nustatyta tvarka ir būtų nagrinėjami minėtieji prašymai dėl termino pratęsimo, 582 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymai, paduoti šiame skyriuje nustatyta tvarka, teisme turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo jų priėmimo dienos.
Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad pagal įstatymo projekte įtvirtintą reguliavimą, gali susidaryti ir tokios situacijos, kada įstatymu leidžiamas ar teismo sankcionuotas terminas dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo baigtųsi dar iki teismui priimant atitinkamą sprendimą dėl šio termino galimo pratęsimo. Kartu atkreipiame dėmesį, kad analizuojama straipsnio dalis turėtų būti papildyta ir pakoreguota chronologiškumo požiūriu. Manytina, kad straipsnio dalyje arba savarankiškose straipsnio dalyse pirmiausia turėtų būti nustatyta tai, kokiais atvejais ir koks asmuo gali inicijuoti sprendimo dėl būtinybės asmenį priverstinai hospitalizuoti ir
(ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip tris darbo dienas priėmimą. Vėliau turėtų būti nustatyta kokie asmenys ir kokia tvarka turi priimti motyvuotą sprendimą dėl būtinybės asmenį priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip tris darbo dienas. Galiausia turėtų būti nustatyta, jog tik esant motyvuotam sprendimui dėl būtinybės asmenį priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip tris darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga privalo kreipti į teismą dėl priverstinio gydymo pratęsimo. Pritarti Tačiau atkreipti dėmesį į Psichikos sveikatos centro paaiškinimas, SAM paaiškinimą, kad Įstatymo projekte nustatyti terminai, susiję su priverstiniu hospitalizavimu, yra nustatyti ir Civilinio kodekso 2.26 str. 4 ir 5 d. 1.13 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-05-10 13.
Įstatymo projekto 13 straipsnio 5 dalies nuostatos, numatančios, kad priverstinai hospitalizuojamas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas ir (ar) jo atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl gydytojo psichiatro sprendimo priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti apskundimo, paskirtis bei turinys nėra aiškūs. Atkreiptinas dėmesys, kad priverstinai hospitalizuotas asmuo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo hospitalizavimo pradžios bet kokiu atveju turės būti išklausytas teismo posėdyje, kuriame jis ir pateiktų savo argumentus dėl priverstinio hospitalizavimo nepagrįstumo. Iš kitos pusės, jeigu nesibaigus 3 darbo dienų laikotarpiui gydytojo psichiatro sprendimu asmens hospitalizavimas būtų nutrauktas, nebetektų prasmės pats apskundimas, kuriuo būtų siekiama gydytojo psichiatro sprendimą pripažinti nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, svarstytinas šios nuostatos tikslingumas ir įgyvendinimo tvarka. Galbūt turimas omenyje, kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą dėl žalos, padarytos neteisėtu priverstiniu hospitalizavimu, atlyginimo. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad formaliai turėtų būti skundžiamas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, o ne jos darbuotojo, sprendimas dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo. Pritarti 1.14 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
įstatymo projekto nuostatas, atkreipiame dėmesį, kad kartu su šiuo įstatymo projektu teikiamuose kai kurių kitų įstatymų pakeitimų projektuose (Reg. Nr. XIIIP-2076-2091), vartojama formuluotė „asmuo, sveikatos priežiūros įstaigos prižiūrimas dėl psichikos ir elgesio sutrikimo“. Pažymėtina, kad teikiamame įstatymo projekte tokį statusą turintys asmenys iš viso neapibrėžti bei neatskleisti tokį statusą nustatantys kriterijai.
Todėl neaišku, ar sveikatos priežiūros prižiūrimo asmens statusą turėtų tik hospitalizuoti psichikos sveikatos priežiūros įstaigų pacientai, ar asmenys, kuriems nors kartą per tam tikrą laikotarpį buvo suteiktos asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos, ar, vis dėlto, asmenys, kuriems sistemingai ir nuolatos teikiamos stacionarios ar ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei siekiant teisinio aiškumo bei įstatymų tarpusavio derėjimo, siūlytume įstatymo projekte apibrėžti bei atskleisti psichikos sveikatos priežiūros įstaigos dėl psichikos ir elgesio sutrikimų prižiūrimų statusą turinčius asmenis. Pritarti 1.15 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
antras straipsnis turėtų būti papildytas įstatymo taikymo nuostatomis, nes įsigaliojus įstatymui bus atvejų, kai viena ar kita procedūra, reguliuojama kitaip nei galiojančiame įstatyme, jau bus pradėta vykdyti. Todėl manytina, kad derėtų aiškiai nustatyti, kaip turėtų būti pabaigiamos vykdyti procedūros, pradėtos iki įstatymo įsigaliojimo. Papildžius straipsnį, atitinkamai derėtų patikslinti ir 2 straipsnio pavadinimą. Pritarti 1.16 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
žodžiai „2018 m. spalio 31 d.“. Pritarti
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. 1 Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos Generalinis direktorius prof. habil. dr.
Renaldas Jurkevičius 2018-06-12
3 straipsnio (Psichikos sveikatos priežiūros principai) 6 punktas: minimalios intervencijos, kuris reiškia, kad asmens sveikatos priežiūra vykdoma pirmiausia taikant pagalbos ne vaistais priemones, o jų nepakankant - gydymą vaistais. Suprantame, kad įstatymo kūrėjai galimai turi omeny psichologinę ir/ar psichoterapinę pagalbą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad elektrotraukulinė terapija, transkranijinė magnetinė stimuliacija bei šviesos terapija irgi gali būti priskirtos „pagalbos ne vaistais“ priemonių grupei. Siekiant maksimalaus aiškumo įstatyme, kiuris turės didelę įtaką tiek sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimui, tiek jose dirbančių specialistų darbui, norėtume, kad sąvoka „pagalbos ne vaistais priemonės“ būtų patikslinta, nepaliekant galimybių ją neteisingai interpretuoti. Nesvarstyta 1.2 Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos Generalinis direktorius prof. habil. dr. Renaldas Jurkevičius 2018-06-12
priežiūros principai) 6 punktas: minimalios intervencijos, kuris reiškia, kad asmens sveikatos priežiūra vykdoma pirmiausia taikant pagalbos ne vaistais priemones, o jų nepakankant - gydymą vaistais. Atkreipiame dėmesį, kad 3 straipsnio 6 punktą būtų tikslinga papildyti išlygomis „esant galimybei“ ar „jei tik galimybės leidžia“, nes to nepadarius, sveikatos priežiūros įstaigos specialistai būtų įpareigoti taikyti „minimalios intervencijos priemones“, pacientui esant būsenose, kurių metu reikalinga būtent skubi medikamentinė pagalba, t.y. ūmiame delyre, manijoje su psichoze ir pan.
Tokiu atveju net išpildžius 1 komentare/pasiūlyme rekomenduojamus dalykus, išliktų šiame komentare iškelta problema, labai apsunkinanti tiek įstaigos veiklos organizavimą, tiek kelianti pavojų personalo ir/ar pacientų sveikatai bei gyvybei. Nesvarstyta 1.3 Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos
1
punktas. Asmens psichikos sveikatos priežiūras teikia gydytojai psichiatrai, gydytojai vaikų ir paauglių psichiatrai, gydytojai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka įgiję teisę teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas naudoti psichoterapiją, psichikos sveikatos slaugytojai, šeimos gydytojau Teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas dalyvauja medicinos psichologai, socialiniai darbuotojai, specialistai, vykdantys sveikatinimo veiklą, skirtą paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti. Šis punktas apibrėžia, kas gali teikti psichoterapijos paslaugas sveikatos priežiūros įstaigoje. Pagal siūlomą redakciją išlieka tik gydytojai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka įgiję teisę teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas naudoti psichoterapiją. Norime atkreipti jūsų dėmesį, kad pagal šiuo metu galiojančius įsakymus psichoterapijos paslaugas gali teikti ir psichologas-psichoterapeutas.
Ši sąvoka išnyksta aukščiau minimame straipsnio punkte, todėl įstatymo įsigaliojimas jų veiklą padarytų nelegalia, sukeltų tam tikrą teisinį prieštaravimą ir su tuo susijusias problemas. Atžymime, kad daugelyje psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų yra įdarbinti psichologai-psichoterapeutai, todėl minėto Įsakymo įsigaliojimas priverstų įstaigas atsisakyti jų paslaugų, o tuo pačiu dar labiau sumažintų „minimalios intervencijos priemonių“ prieinamumą. Nesvarstyta
1
punktas. Asmens psichikos sveikatos priežiūras teikia gydytojai psichiatrai, gydytojai vaikų ir paauglių psichiatrai, gydytojai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka įgiję teisę teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas naudoti psichoterapiją, psichikos sveikatos slaugytojai, šeimos gydytojai. Teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas dalyvauja medicinos psichologai, socialiniai darbuotojai, specialistai, vykdantys sveikatinimo veiklą, skirtą paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti. Atkreiptinas dėmesys, kad Sveikatos priežiūros įstatyme visiškai neminima
„psichoterapeuto“ sąvoka, nebent jie priskirti „specialistams,
vykdantiems sveikatinimo veiklą, skirtą paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti“. Informuojame, kad LR SAM ministro įsakymu yra sukurta darbo grupė, kuri bando apibrėžti psichoterapeuto sąvoką. Mes siūlome įnešti daugiau aiškumo į su psichoterapijos taikymu susijusius Įstatymo punktus, bendradarbiaujant su LR SAM kitus susijusius teismus dokumentus rengiančiomis darbo grupėmis, nes bet koks neaiškumas interpretuojant įsakymą turės pasekmių įstaigų veiklos planavimui, PSDF biudžetui bei pacientams teikiamų paslaugų kokybei. Nesvarstyta 2.
sveikatos centras
1231 Dėl Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo projekto Peržiūrėjus Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo projektą pirmiausiai norime pasidžiaugti, kad atsirado daug priemonių, kurios garantuoja humaniškesnę psichikos ligonių teisių apsaugą ir kokybiškesnę sveikatos priežiūrą: atsiranda straipsnis, skirtas visuomenės sveikatos priežiūrai, akcentuojama bendruomeninių paslaugų svarba, nustatytos fizinio suvaržymo taikymo sąlygos, įtvirtintas kompleksinis sveikatos priežiūros modelis ir kt. Kaip teigiamą dalyką, reikia pažymėti tai, kad iš Civilinio kodekso perkelta nuostata, kad priverstinis gydymas gali būti taikomas asmeniui, kuris pavojingas savo ir/ar aplinkinių turtui. Praktikoje dažnai susiduriame su situacija kuomet žmogus dėl blogos psichikos būklės iššvaisto savo ir šeimos turtą. Taip pat labai aktualia problema tampa pacientų paimti greitieji kreditai. Po gydymo, būklei pagerėjus, pacientai supranta ką padarę, dažnai juos prislegia didelės skolos ir tai iš esmės ilgam laikui pablogina jų socialinį funkcionavimą ir psichikos būklę. Teigiamai vertiname, kad naujajame įstatymo projekte nustatyta, kad priverstinė hospitalizacija gali būti taikoma esant neadekvačiam ir pavojingam elgesiui, atsisakant ankstesniame įstatyme buvusios nuostatos, kad asmuo turi sirgti sunkia psichikos liga. Su šia problema praktikoje ypač dažnai susiduriame, kuomet atvyksta žmonės po bandymo nusižudyti ir turintys tolimesnių suicidinių ketinimų, kuriuos išprovokuoja ne psichikos liga, o konkreti krizinė situacija, pvz. artimo žmogaus netektis, skyrybos, bankrotas. Tokioje situacijoje žmogui išties reikalinga stacionarinė pagalba stabilizuoti jo būklę, kad jis nenusižudytų, tačiau negalime teigti, kad žmogus serga psichikos liga.
Remiantis naujuoju Psichikos sveikatos priežiūros įstatymu tokiais atvejais bus galima nerašyti psichiatrinės diagnozės (F kodo), o nurodyti kitą apsilankymo sveikatos priežiūros įstaigoje priežastį (Z arba X kodus). Tai apsaugos pacientus nuo perteklinių psichiatrinių diagnozių ir prisidės prie stigmatizacijos mažinimo. Tačiau mus neramina įstatymo projekto 13 str. 3 dalis, kurioje labai neaiškiai išskiriami du laikotarpiai - 3 darbo dienos ir 48 valandos, per kurias būtina kreiptis į teismą. įvedus šiuos du laikotarpius kyla labai daug painiavos. Pavyzdžiui jei pacientas paguldomas pirmadienį, tuomet jis tūrėtų būti išrašomas per 3 darbo dienas, t. y. ne vėliau kaip trečiadienį. Tačiau jeigu pacientas paguldomas prie savaitgalį ar tuo labiau prieššventines dienas (pvz. Kalėdas, kurios su savaitgaliu gali sudaryti ir 4 nedarbo dienas), pacientas ligoninėje be teismo sprendimo gali išbūti ir 7 dienas. Visiškai neaišku ir kaip reikėtų elgtis tuo atveju, jeigu hospitalizuojant pacientą būtų numatoma baigti gydymą per 3 darbo dienas, tačiau 3-iąją dieną jo būklė ūmiai pablogėtų ir jo išrašyti negalima, o jau būtų praėjęs 48 val. terminas, per kurį būtina kreiptis į teismą dėl priverstinio gydymo. Todėl siūlome palikti vieną terminą, p er kurį įstaiga privalo kreiptis į teismą ir gauti jo sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo: 3 darbo dienas (arba 48 val.), kas padėtiį išvengti neaiškumų ir galimų teisminių ginčų. Taip pat, jeigu būtų paliktas 48 val. terminas įstaigai kreiptis į teismą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo tampa neaiški ir praktiškai neįgyvendinama nuostata dėl nuolatinės komisijos, kurią tūrėtų sudaryti 2 gydytojai ir administracijos atstovas.
Kaip reikėtų suprasti iš įstatymo nuostatos (komisija sudaroma 3 metams) tai turėtų būti nuolatinė komisija. Tačiau pacientams priverstinę hospitalizaciją tenka taikyti apskritus metus, tame tarpe savaitgaliais ir švenčių dienomis, į teismą reikia kreiptis per 48 val., todėl pacientą paguldžius, pvz. penktadienį po darbo valandų arba per šventines dienas, tokia komisija turėtų susirinkti ir spręsti dėl priverstinio hospitalizavimo savaitgaliai ir švenčių dienomis. Kitaip tariant šios komisijos nariai tūrėtų būti ligoninėje arba bent budėti namuose visas 365 metų dienas. Suprantama, kad tai yra neįmanoma ir prieštarautų darbo įstatymui bei kitiems teisės aktams. Todėl siūlome palikti 3 darbo dienų, terminą, per kurį įstaiga privalo kreiptis į teismą ir gauti jo sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo ir tuomet palikti įstatymo nuostatą dėl nuolatinės komisijos. Jeigu būtų apsispręsta palikti 48 val. terminą, p er kurį įstaiga privalo kreiptis į teismą, būtina kaip praktikoje neįgyvendinamą naikinti nuostatą dėl komisijos, paliekant ankstesnę tvarką, kai sprendimą kreiptis į teismą priima du gydytojai psichiatrai (tuo metu budintys) ir administracijos atstovas. Manome, kad 12 str. 1 punkto nuostata: „Priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo pabandyti gauti paciento sutikimą dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais).“ Yra labai nekonkreti ir perteklinė, nes pati formuluotė „privalo pabandyti gauti“ skamba nerimtai, lyg būtų prašoma paslaugos ar išmaldos... Be to visiškai aišku, kad jeigu pacientas nesutinka būti hospitalizuojamas, tai absoliučia dauguma atvejų jis nesutinka ir gydytis.
Todėl siūlome keisti šią formuluotę į „Priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo informuoti pacientą jam suprantama forma ir būdais dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais). “ Įstatymo projekte pasigendame išaiškinimų ką daryti tais atvejais, kuomet hospitalizuojamas neveiksnus pacientas, kuris nėra pavojingas su ir/ar aplinkiniams bei turtui. Nors pacientas gydytis sutinka, tačiau jo parašas dėl neveiksnumo nėra juridiškai galiojantis. Jeigu ant sutikimo gydytis imti tik globėjo parašą, kyla grėsmė, kad globėjai gali piktnaudžiauti šia savo teise, stengtis paguldyti žmogų į ligoninę, pvz. išvykdai atostogų ar šiaip norėdami pailsėti nuo globotinio. Kreiptis į teismą taip pat gali nebūti pagrindo, nes nors pacientui reikalingas gydymas ir jis pats nori gydytis, tačiau jis nėra pavojingas sau ir/ar aplinkiniams ar turtui. Manome, kad siekiant užtikrinti neįgalių pacientų teises, naujajame Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme yra būtina aiškiai nustatyti tvarką kaip šioje situacijoje tūrėtų būti hospitalizuoti neveiksnūs asmenys. Todėl siūlome aiškiai apibrėžti ką daryti, kuomet atvyksta neveiksnus pacientas, kuris sutinka gydytis, bet jo parašas juridiškai nėra galiojantis, - ar užtenka jo globėjo parašo. Atsižvelgti
pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Policijos departamentas prie Lietuvos
132 Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas)išnagrinėjo Teisės aktų informacinėje sistemoje paskelbtą Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projektą (TAIS Nr. 18-2009) ir 2018-03-14 raštu Nr.
5-S-2536 „Dėl pastabų ir siūlymų dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projekto“ pastabas ir pasiūlymus pateikė Sveikatos apsaugos ministerijai. Sveikatos apsaugos ministerija į pateiktas pastabas neatsižvelgė. Policijos departamentas iš esmės nesutinka su nauja redakcija dėstomo Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – Įstatymo projektas) 13 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatančia, kad „esant gydytojo psichiatro siuntimui ar greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu priverstiniam hospitalizavimui, psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristato greitosios medicinos pagalbos brigada, prireikus dalyvaujant policijai“. Nors keičiamu reguliavimu pagrindinė pareiga pristatyti pacientą priverstiniam hospitalizavimui nustatoma greitosios medicinos pagalbos brigadai, atsižvelgdami į šiuo metu susiklosčiusią praktiką, įžvelgiame riziką, kad policija bus pasitelkiama praktiškai visais atvejais. Tokiu atveju de facto liks galioti šiuo metu esantis teisinis reguliavimas, kai policija įpareigota pristatyti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčius pacientus į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Pagal šiuo metu galiojančias nuostatas, policija turi lydėti labai daug psichikos liga sergančių asmenų, net ir tais atvejais, kai jie nėra agresyvūs ir nekelia grėsmės aplinkiniams. Vien per
turinčius asmenis, viena palyda užtrunka vidutiniškai apie 2 val., nors, atsižvelgiant į konkrečias situacijas, atstumą, kurį turi būti vežamas pacientas, ir pan., tokio pobūdžio iškvietimai užtrunka ir gerokai ilgiau.
Pasitaiko atvejų, kai greitosios medicinos pagalbos brigados, grįždamos iš psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, kur buvo priverstinai hospitalizuotas pacientas, nukreipiamos į naują iškvietimą, kur jokios policijos pagalbos nereikia, tačiau dėl iškvietimo skubumo į greitosios medicinos pagalbos iškvietimą priverstinai (nesant jokio poreikio) vyksta ir pareigūnas. Dėl tokios situacijos trinka sklandus policijos pajėgų darbas, nukenčia įstatymais policijai pavestų funkcijų vykdymas, reagavimo į įvykius greitis. Dėl galiojančio (taip pat ir dėl siūlomo) teisinio reguliavimo de facto valstybės garantuojamai neatidėliotinos sveikatos priežiūros užtikrinimo funkcijai suteikiamas prioritetas, o ne mažiau svarbi viešojo saugumo užtikrinimo ir neatidėliotinos pagalbos teikimo funkcija pamirštama. Lietuvos Respublikos policijos įstatymas nustato policijos veiklos teisinius pagrindus, policijos veiklos principus, policijos uždavinius, funkcijas, kurie iš esmės nėra susiję su psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų apsauga.
Analizuojant galiojančio (ir siūlomo) priverstinio hospitalizavimo teisinio reguliavimo praktinį pritaikymą, vienareikšmiškai teigtina, jog, priverstinai hospitalizuojant psichikos sutrikimų turintį asmenį, policijos pareigūnai išimtinai atlieka sveikatos priežiūros personalo ir paties hospitalizuojamo asmens fizinę apsaugą, t. y. tais atvejais, kol priverstinai hospitalizuojamas asmuo medicinos personalo subjektyviu vertinimu gali kelti grėsmę, policijos pareigūnai paprasčiausiai stebi situaciją, o tokiais atvejais, kai dėl psichikos sveikatos sutrikimo paūmėjimo priverstinai hospitalizuojamas asmuo elgiasi (ar pradeda elgtis) agresyviai ir kelia sau ar aplinkiniams grėsmę, policijos pareigūnai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos policijos įstatymu, naudodami fizinę prievartą ir (ar) surišimo priemones, apriboja psichikos sveikatos sutrikimą turinčio asmens judėjimo laisvę ir taip užtikrina tiek asmens, tiek aplinkinių asmenų saugumą. Manome, kad susiklosčiusi praktika ydinga, psichikos sveikatos sutrikimų turintis asmuo nėra teisės pažeidėjas, jo agresija ar destruktyvus elgesys nėra nukreipti į valstybės saugomus gėrius (viešąją tvarką, eismo saugumą ar pan.). Psichikos sutrikimo veikiamam asmeniui dėl jo specifinės būklės dažniausiai nesuvokiami policijos pareigūnų duodami nurodymai ir (ar) reikalavimai, todėl, norint patį asmenį ir jo aplinkoje esančius asmenis apsaugoti nuo fizinės grėsmės, kurią gali sukelti nuo psichikos sutrikimo kenčiantis asmuo, visiškai nebūtinas policijos pareigūno statusas.
Atsižvelgdami į išdėstytas aplinkybes, siūlome Įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį išdėstyti taip: „Esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, gydytojo psichiatro siuntimui ar greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristato greitosios medicinos pagalbos brigada.“ Pažymėtina, kad galiojantis teisinis reguliavimas leidžia psichikos sutrikimą patiriančio asmens ir jo aplinkoje esančių asmenų fizinę apsaugą organizuoti Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatyme nustatyta tvarka, o būtent – asmens ir turto apsaugos paslaugas teikiantys asmenys ar ūkio subjektai pagal sveikatos priežiūros įstaigų iš anksto sudarytas sutartis, medicinos personalui iškvietus, galėtų užtikrinti lygiavertės, šiuo metu policijos užtikrinamos, asmenų fizinės apsaugos funkcijos vykdymą. Tokia praktika jau yra taikoma asmens sveikatos priežiūros įstaigose, pavyzdžiui, VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kur griežto, sustiprinto ir bendro stebėjimo sąlygomis yra gydomi asmenys, padarę visuomenei pavojingą veiką ir teismo pripažinti nepakaltinamais. Šios įstaigos Specialiojo režimo skyriaus apsaugą jau nuo 2001 m. vykdo saugos tarnybos apsaugos darbuotojai. Atsižvelgus į išdėstytą pasiūlymą, nebeliktų paminėtos valstybės funkcijų konkurencijos ar prioritetizavimo, o policijos pareigūnai galėtų koncentruotis į jiems Lietuvos Respublikos policijos įstatyme nustatytų funkcijų vykdymą.
Taip pat pažymėtina, kad Teisinės sistemos reformos metmenų (nauja redakcija), patvirtintų Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. VIII-8104, II skyriaus
nebūdingos funkcijos turi būti perduodamos kitoms valstybės ir privačioms institucijoms. Tai, kad plėtojant policijos veiklos kokybės vadybos sistemas būtina optimizuoti policijos vykdomas funkcijas ir atsisakyti policijai nebūdingų funkcijų, pažymima ir Lietuvos policijos sistemos plėtros programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. X-1010,
d. pakeitimas neturės įtakos neatidėliotinos pagalbos teikimo atvejams, kai policija į sveikatos priežiūros įstaigas pristato asmenis, kurie turi psichinės ligos požymių, kelia grėsmę savo, kitų asmenų ar pareigūno saugumui. Iš esmės pritarti Asmens hospitalizavimas dalyvaujant policijai galimai sukuria žeminančias aplinkybes, todėl atsižvelgtina į argumentus dėl galimybės užtikrinti saugos darbuotojų (sanitarų) etatus, ir siūlytina nustatyti, kad policija kviečiama tada, kai kitomis priemonėmis nėra galimybių užtikrinti medikų ir aplinkinių saugumo, o yra iškilusi reali grėsmė. 2. Seimo kontrolierių įstaiga
2018 m. gegužės 10 d. Lietuvos Respublikos Seimas pritarė Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 (toliau vadinama - Įstatymas) pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2075 (toliau vadinama – Projektas) pateikimui ir pradėjo jo svarstymo procedūrą. Seimo Žmogaus teisių komitetas buvo paskirtas kaip vienas iš papildomų komitetų Projektui svarstyti.
Atsižvelgdama į tai, kad Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pataisos glaudžiai susijusios su tarptautinių šalies įsipareigojimų vykdymu įgyvendinant Neįgaliųjų teisių konvenciją ir įvertinę Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje vykusių susitikimų su nevyriausybinių bei tarptautinių organizacijų atstovais išsakytas pastabas Projektui bei ir teiktas pozicijas[¹], Seimo kontrolierių įstaiga įgyvendindama Seimo kontrolierių įstatymo 3 str. 3 d. ir 19² 2 d. suteiktas nacionalinės žmogaus teisių institucijos funkcijas[²], teikia Projekto atitikimo tarptautiniams šalies įsipareigojimams žmogaus teisių srityje vertinimą. Taip pat pažymime, kad Seimo kontrolieriai per pastaruosius dvejus metus (2016–2017 metais) ne kartą teikė rekomendacijas ir siūlymus įvairioms valstybės institucijoms dėl Projekto pažymėdami, jog ne visos jo nuostatos atitinka tarptautinius žmogaus teisių apsaugos standartus bei Lietuvos Respublikos įsipareigojimus[³]. Atsižvelgti 2.1 Seimo kontrolierių įstaiga
neišbaigtumo Pažymėtina, kad Projekte didelis dėmesys skiriamas priverstinėms hospitalizavimo ir priverstinėms gydymo priemonėms, kas, Seimo kontrolierių bei nevyriausybinių organizacijų nuomone, neatspindi psichikos sveikatos priežiūros paslaugų kompleksiškumo[⁴]. Projekte nėra nurodoma nuosekli priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo procedūra[⁵], nėra aiškių ir konkrečių galimo priverstinio hospitalizavimo kriterijų[⁶]. Atkreiptinas dėmesys, kad tai neatitinka Neįgaliųjų teisinių konvencijos 14 str. nuostatų, reglamentuojančių, kad negalia negali būti priverstinio hospitalizavimo pagrindu.
Pastebėtina, kad Projekto 12 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl komisijos (kurią sudarytų du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai bei vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos direktoriaus įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas) sudarymo yra neaiškios ir praktiškai neįgyvendinamos. Projekte nurodoma, jog ši komisija sudaroma trejiems metams ir, kaip galima spręsti iš nuostatos turinio, komisijos narių sudėtis yra pastovi. Atsižvelgiant į tai, kad priverstinę hospitalizaciją pacientams tenka taikyti ištisus metus, įskaitant ir savaitgalius bei šventines dienas, o į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo pratęsimo psichikos sveikatos priežiūros įstaiga turi kreiptis ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir
(ar) priverstinio gydymo pradžios, šios komisijos nariai turėtų būti ligoninėje ar budėti namuose 365 dienas per metus[⁷]. Atkreiptinas dėmesys, jog Projekte nėra užsimenama apie nepilnamečių priverstinio hospitalizavimo atvejus, nėra reglamentuojamas atskiros komisijos, į kurią įeitų vaikų ir paauglių psichiatras sudarymas. Todėl, patvirtinus esamą teisinį reglamentavimą, susidarytų teisinis vakuumas, dėl kurio, nebūtų užtikrinamas tinkamas psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ir kokybė nepilnamečių priverstinio hospitalizavimo atvejais.
Projekto 12 straipsnyje nurodoma kad: ,,psichikos ir elgesio sutrikimų turinčiam pacientui, atsisakančiam hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis hospitalizavimas“ bei ,,nepavykus gauti paciento sutikimo dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais) ir esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, pacientui Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis gydymas“. Iš pirmiau įvardytų Projektų nuostatų galima suprasti, jog ir priverstinis asmens hospitalizavimas, ir priverstinis jo gydymas, kuriais ribojamos pagrindinės asmens teisės – teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę, bus reglamentuojami poįstatyminiais teisės aktais. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima tik įstatymu[⁸], todėl priverstinis asmens hospitalizavimas, ir priverstinis jo gydymas, kuriais ribojamos pagrindinės asmens teisės, turi būti reglamentuojamas įstatymu, o ne poįstatyminiais teisės aktais. Pritarti 2.2 Seimo kontrolierių įstaiga
Pažymėtina, kad susirūpinimą kelią Projekto 12 straipsnio nuostatos, kuriomis išplečiamas priverstinės hospitalizacijos sąlygų sąrašas į jį įtraukiant ir atvejus, kuomet psichikos ar elgesio sutrikimų turintis asmuo kelią realią grėsmę savo veiksmais ar neveikimu padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių turtui.
Turint omenyje, jog taikant priverstinę hospitalizaciją teismai savo praktikoje remiasi būtent Psichikos sveikatos priežiūros įstatymu, toks priverstinės hospitalizacijos sąlygų sąrašo praplėtimas reikštų dažnesnį priverstinės hospitalizacijos taikymą ir yra nesuderinamas su Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatomis. Pritarti 2.3 Seimo kontrolierių įstaiga
procedūrų atskyrimo Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau vadinama – CPT arba komitetas) ekspertai Lietuvai ne kartą teikė rekomendacijas, pastebėdami, kad priverstinio hospitalizavimo procedūra turėtų būti visiškai atskirta nuo priverstinio gydymo procedūros. CPT pabrėžia, kad psichiatrijos įstaigų pacientams turėtų būti sudaromos galimybės pareikšti savo laisvą ir sąmoningą sutikimą gydytis. Asmens priverstinis hospitalizavimas psichiatrijos įstaigoje neturėtų būti traktuojamas kaip leidimas gydyti asmenį, negavus jo sutikimo[⁹]. Pažymėtina, kad naujausioje Projekto redakcijoje šalia priverstinio hospitalizavimo atsiranda priverstinis gydymas, tačiau pati priverstino gydymo sąvoka nėra apibrėžta. Projekto 12 straipsnyje nurodoma, kad priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo pabandyti gauti paciento sutikimą dėl gydymo, o nepavykus asmuo gali būti priverstinai gydomas.
Priešingai nei kituose Projekto straipsniuose, nėra nurodoma kokiu būdu pacientas turi išreikšti savo (ne)sutikimą dėl gydymo, t. y. ar paciento (ne)sutikimas turi būti išreikštas raštu, ar užtektų ir žodinio sutikimo / atsisakymo gydytis. Taip pat nėra aišku, kada šis sutikimas turi būti gautas bei ką reiškia įpareigojimas gydytojams ,,pabandyti gauti sutikimą“. Dėl šios priežasties Projekte siūlytina: 1) aiškiai apibrėžti priverstinio gydymo sąvoką; 2) nurodyti, kad priverstinai hospitalizavus asmenį gydytojas psichiatras privalo nedelsiant gauti paciento sutikimą ar atsisakymą gydytis; 3) nustatyti, kad paciento sutikimas ar atsisakymas gydytis turi būti gautas raštu, pasirašytinai; 4) atsisakyti neaiškios ir spekuliacijas galinčios sukelti ,,pabandymo gauti paciento sutikimą“ terminologijos. Pritarti 2.4 Seimo kontrolierių įstaiga
be teismo leidimo trukmės Projekto 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priverstinis hospitalizavimas gali trukti ne ilgiau kaip tris darbo dienas; 3 dalyje reglamentuota: jei priverstinai hospitalizuojama ilgiau kaip 3 darbo dienas, tuomet privalu ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo pratęsimo. Pagal šiuo metu galiojančias Civilinio proceso kodekso nuostatas, tokie prašymai teisme turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo jų priėmimo dienos[¹⁰]. Įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad be teismo leidimo pacientas gali būti priverstinai hospitalizuojamas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras; 2 dalyje nustatyta: psichiatrijos įstaigos administracija privalo ne vėliau kaip per 2 paras kreiptis į teismą.
Teismas turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo. Taigi, pagal Įstatymą, be teismo sprendimo pacientas gali būti priverstinai hospitalizuojamas psichiatrijos įstaigoje, įskaitant ir teismo priimamo sprendimo dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo laikotarpį, ne ilgiau kaip 2 paras. Tačiau pagal Projekte numatytą teisinį reguliavimą, be teismo sprendimo pacientas psichiatrijos įstaigoje gali būti priverstinai hospitalizuojamas, įskaitant ir teismo sprendimo dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo priėmimo laikotarpį, iki 9 parų. Pavyzdžiui: pacientas priverstinai hospitalizuojamas pirmadienį trims darbo dienoms; po 48 valandų nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios, t. y. trečiadienį, kreipiamasi į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo termino pratęsimo; teismas kitą darbo dieną (ketvirtadienį) pradeda svarstyti gautą kreipimąsi, dėl kurio priimti sprendimą turi per 5 darbo dienas, t. y. iki kitos savaitės trečiadienio (darbo dienos pabaigos). Todėl darytina išvada, kad, kai pacientas priverstinai hospitalizuojamas, be teismo sprendimo pratęsti jo priverstinį hospitalizavimą galimai būtų galima iki 9 parų, vietoj šiuo metu Įstatyme nustatytų ir taikomų 2 parų. Rekomenduotina nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, pacientą priverstinai hospitalizavus, be teismo leidimo pratęsti jo priverstinį hospitalizavimą asmuo negalėtų būti hospitalizuotas ilgiau nei 4 paras. Pritarti 2.5 Seimo kontrolierių įstaiga
4 5.
Dėl paciento, kurio priverstinio hospitalizavimo klausimas sprendžiamas, dalyvavimo teismo posėdyje Atkreiptinas dėmesys, kad ir Seimo kontrolieriai, ir Komitetas prieš kankinimą ne kartą akcentavo būtinybę užtikrinti pacientų teisę būti asmeniškai išklausytiems teisėjo, kai sprendžiamas jų priverstinio hospitalizavimo klausimas[¹¹]. Projekto 13 straipsnio 4 dalyje ši teisė yra įtvirtinta bei numatytos galimybės: asmeniui pačiam dalyvauti teismo posėdyje arba, jei tai nėra įmanoma dėl jo sveikatos būklės, – būti išklausytam teismo atstovo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tačiau galimybė būti išklausytam teismo atstovo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje neužtikrina asmens teisės būti išklausytam teismo, t. y., teisėjo, tad siūlytina įtvirtinti, kad asmeniui turi būti sudaryta galimybė būti išklausytam teisėjo[¹²] tiesioginiu ar nuotoliniu būdu Pritarti 2.6 Seimo kontrolierių įstaiga
Seimo kontrolieriai[¹³], Komitetas prieš kankinimą[¹⁴] bei Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos[¹⁵], vertindami esamą priverstinio hospitalizavimo procedūrą šalyje, ne kartą akcentavo nepriklausomų nuo įstaigos, inicijavusios priverstinį hospitalizavimą, psichiatro ar komisijos nuomonės dėl asmens, kuriam svarstoma taikyti priverstinę hospitalizaciją, sveikatos būklės svarbą, nes pagal galiojančius teisės aktus teisėjai neprivalo ir praktikoje beveik niekada nesikreipia alternatyvios nuomonės[¹⁶].
Projekto 12 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose įtvirtinus, jog teismas apsvarsto tik psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, nebuvo atsižvelgta į tarptautinių ekspertų rekomendaciją teismui neapsiriboti formaliu psichiatrijos įstaigos pateiktų dokumentų patikrinimu ir siekti nuo įstaigos, inicijavusios priverstinį hospitalizavimą, nepriklausomo psichiatro nuomonės. Pritarti 2.7 Seimo kontrolierių įstaiga
hospitalizavimo atveju Atkreiptinas dėmesys, kad Projekte neliko Įstatyme įtvirtintos garantijos, jog asmens hospitalizavimas, pažeidžiant šio Įstatymo reikalavimus yra neteisėtas, o asmenys, dėl kurių kaltės asmuo buvo neteisėtai hospitalizuotas, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (Įstatymo 31 straipsnis). Pabrėžtina, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą dėl priverstinio asmens hospitalizavimo ir (ar) gydymo, teismo nutartis išduoti leidimą pratęsti priverstinį hospitalizavimą ir (ar) gydymą apeliacine tvarka neskundžiama (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 582 str. 7 d.).
(-tas) psichikos ir elgesio sutrikimų turintis asmuo ir (ar) jo atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl gydytojo psichiatro sprendimo hospitalizuoti priverstinai ir (ar) gydyti apskundimo“[¹⁷], tačiau ši nuostata praktikoje nebūtų įgyvendinama dėl teisinio reglamentavimo trūkumų, t. y., naujosios Įstatymo versijos nesuderinamumo su galiojančio Civilinio proceso kodekso nuostatomis[¹⁸], todėl būtina keisti Civilinio proceso nuostatas taip užtikrinant asmens teisės kreiptis į teismą dėl gydytojo psichiatro sprendimo hospitalizuoti priverstinai ir (ar) gydyti realų įgyvendinimą. Pažymėtina, kad šiuos teisinio reguliavimo trūkumus sprendime D. D. prieš Lietuvą yra pažymėjęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kuris pripažino, kad pareiškėja neturėjo galimybės savarankiškai kreiptis į teismą siekdama pasinaudoti teisinės gynybos priemone dėl jos prievartinio apgyvendinimo globos namuose užginčijimo, todėl buvo pažeista
ir alkoholio kontrolės departamentas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (toliau – Departamentas), vykdydamas Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 111-S-12, pagal kompetenciją išnagrinėjo Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-2075 (toliau – Įstatymo projektas). Departamentas pritaria Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo išdėstymui nauja redakcija, apjungiant Psichikos sveikatos priežiūros bei Narkologinės priežiūros įstatymais reglamentuojamas sritis ir dėl to atsisakant atskiro Narkologinės priežiūros įstatymo. Departamentas pritaria Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje „Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr.
projekto“ pateiktoms pastaboms. Atsižvelgti
teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.1. Seimo narys
1 Argumentai: Įstatymo projekto 3 straipsnyje numatyta, kad psichikos sveikatos priežiūra vykdoma vadovaujantis šiais principais: 1) atitikties asmens ir psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento poreikiams; 2) bendradarbiavimo; 3) psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento teisių apsaugos; 4) kompleksiškumo; 5) įtraukties bei 6) minimalios intervencijos. Tai reiškia, kad psichikos sveikatos priežiūra turi būti vykdoma tokiomis sąlygomis, kurios mažiausiai varžo psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų galimybes įgyvendinti savo teises ir tenkinti savo poreikius. Pirmiausia taikomos priemonės, kurios sudaro sąlygas psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams gyventi šeimoje ir bendruomenėje. Taip pat didinti įtrauktį į visuomenės gyvenimą, išsaugant bei skatinant paciento savarankiškumą, kad asmens psichikos sveikatos priežiūra vykdoma pirmiausia taikant pagalbos ne vaistais priemones, o jų nepakankant – gydymą vaistais.
Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projekte priverstinio gydymo procedūra neatskirta nuo priverstinio hospitalizavimo, todėl priverstinai hospitalizuotas pacientas iš karto gali būti priverstinai gydomas, ir tai, kad priverstinis hospitalizavimas sukelia įvairių nevienareikšmiškų padarinių pacientams, jų artimiesiems, reikalinga užtikrinti, jog priverstinis hospitalizavimas būtų taikomas tik įvertinus kitų priemonių efektyvumą, kaip ultima ratio, t.y. paskutinė priemonė, numatytiems tikslams pasiekti ir tik atitinkamiems gydytojams pateikus rašytines išvadas apie paciento būklę Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčiam
pacientui, atsisakančiam hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis hospitalizavimas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas, tik įvertinus kitų naudojamų priemonių efektyvumą ir tik jeigu iš paciento elgesio matyti (gydytojas psichiatras įvertina paciento būklę ir tai išsamiai aprašo ligos istorijoje), kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo pabandyti gauti paciento sutikimą dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais).
Nepavykus gauti paciento sutikimo dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais) ir esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, pacientui Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis gydymas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas.“ Pasiūlymas:
Iš esmės pritarti 1.2 Seimo narys
2 Argumentai: Žr. argumentus prie pasiūlymo Nr. 1. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 12 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, gydytojo psichiatro siuntimui ar greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristato greitosios medicinos pagalbos brigada, prireikus dalyvaujant policijai. Teismo sprendimu psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą priverstiniam hospitalizavimui ir (ar) priverstiniam gydymui pristato policija, prireikus dalyvaujant greitosios medicinos pagalbos specialistui, su šeimos gydytojo ir gydytojo psichiatro siuntimais - išvadomis apie persirgtas ligas, atliktus tyrimus, ambulatoriniam gydymui skirtus vaistus.“ Iš esmės pritarti Siūlyti pagrindiniam komitetui atkreipti dėmesį, kad Įstatymo projekto 12 straipsnio 2 dalies paskutinio sakinio nuostata taikomas teismo nutartimi hospitalizuojamiems psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams, padariusiems visuomenei pavojingą veiką ir pripažintiems nepakaltinamais.
1.3 Seimo narys
5 Argumentai: Įstatymo projekto 12 straipsnio 3 dalyje nuodyta, jog motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo priima psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo iš dviejų psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų psichiatrų ir vieno psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgalioto įstaigos administracijos darbuotojo sudaryta komisija. Komisija taip pat priima motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo būtinumo pasibaigus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo terminui. Atsižvelgiant į tai, būtent dėl komisijos sprendimo priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti apskundimo turi teisę kreiptis į teismą priverstinai hospitalizuojamas (-tas) psichikos ir elgesio sutrikimų tūrintis pacientas ir (ar) jo atstovas. Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo projekto 13 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5.
Priverstinai hospitalizuojamas (-tas) psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas ir (ar) jo atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl gydytojo psichiatro komisijos sprendimo priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti apskundimo.“
6Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
esmės pritarti įstatymo projektui. 6.2. Pasiūlymai: Siūlyti pagrindiniam komitetui tobulinti įstatymo projektą, atsižvelgiant į Žmogaus teisių komiteto išvadą – daryti svarstyme pertrauką, sudaryti darbo grupę įstatymo projekto tobulinimui, į darbo grupės veiklą įtraukiant ir Seimo kontrolierių įstaigos atstovus, psichinės sveikatos praktikus ir ekspertus, neįgaliųjų teises ginančių nevyriausybinių organizacijų atstovus. 7. Balsavimo rezultatai: „už“ – bendru sutarimu. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Andrius Navickas, Justas Džiugelis. Komiteto pirmininko pavaduotojas (Parašas) Leonard Talmont Žmogaus teisių komiteto biuro patarėja Eglė Gibavičiūtė [1]2018 m. sausio 30 d. Seimo kontrolieriaus, įstaigos vadovo Augustino Normanto susitikimas su Lietuvos atstovu Jungtinių Tautų (JT) neįgaliųjų teisių komitete Jonu Ruškumi ir Dainiumi Pūru, JT Specialiuoju pranešėju dėl paramos visuotinei teisei į aukščiausius siektinus fizinės ir protinės sveikatos bei prof. Arūnu Germanavičiumi bei Lietuvos neįgaliųjų forumo vadove Dovile Juodkaite: http://www.lrski.lt/naujienos/607-seimo-kontrolieriu-istaigos-vadovas-susitiko-su-ekspertais-negalios-srityje.html;
Šukio susitikimas su psichikos sveikatos ir žmogaus teisių ekspertais http://www.lrski.lt/naujienos/586-seimo-kontrolieriu-demesyje-psichikos-sveikatos-prieziuros-istatymo-pataisos.html [2] Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 19² str. [3] 2016 m. liepos 27 d.
Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos raštas Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorei ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo projekto“ Nr. 1/3D- 2212; 2017 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos ataskaita „Dėl žmogaus teisių padėties Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Psichiatrijos klinikoje ir viešojoje įstaigoje Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre“ Nr. 2017/1-35; 2017 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos raštas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo projekto“. [4] Lietuvos psichologų sąjungos 2018-02-14 ekspertinė nuomonė ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo“ Nr. 2018/IR012. [5] Asociacijos ,,Lietuvos neįgaliųjų forumas“ 2018-02-14 ekspertinė nuomonė ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo“ Nr. 791. [6] Lietuvos psichologų sąjungos 2018-02-14 ekspertinė nuomonė ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo“ Nr. 2018/IR012. [7]
ekspertinė nuomonė ,,Dėl Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo projekto“. [8] 2007 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, Byla Nr. 18/06, 5 p. [9] 2009 m. birželio 25 d. Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurių, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą ataskaita Nr.CPT/Inf (2009) 22; 2014 m. birželio 4 d.
Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurių, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą ataskaita Nr. CPT/Inf (2014) 18. [10] Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 582 str. 2 d. [11] Seimo kontrolierių 2017-06-15 ataskaita Nr. 2017/1-35, CPT/Inf (2014) 18] 98, CPT/Inf (2018) 2. [12]
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo projekto“. [13] Seimo kontrolierių 2017-06-15 ataskaita Nr. 2017/1-35. [14] 2018 m. vasario 1d. Europos Komiteto prieš Kankinimą ir kitokį žiaurių, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą ataskaita Nr. CPT/Inf (2018) 2. [15] VšĮ ,,Psichikos sveikatos perspektyvos“ 2018-02-14 ekspertinė nuomonė ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo“ Nr. 1337; Asociacijos ,,Lietuvos neįgaliųjų forumas“ 2018-02-14 ekspertinė nuomonė ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo“ Nr. 791. [16] 2018 m. vasario 1d. Europos Komiteto prieš Kankinimą ir kitokį žiaurių, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą ataskaita Nr. CPT/Inf (2018) 2. [17] Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo 14 str. 5 d. [18] Asociacijos ,,Lietuvos neįgaliųjų forumas“ 2018-02-14 ekspertinė nuomonė ,,Dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo“ Nr. 791. [19] Europos Žmogaus Teisių Teismas. 2012 m. vasario 14 d. sprendimas D. D. v. Lietuvą (Application no. 13469/06).
Sveikatos reikalų komitetas
DĖL Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projektO Nr. xiiip-2075
1Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkė A. Kubilienė, pirmininko pavaduotojas K. Bartkevičius, Komiteto nariai I. Degutienė, D. Kaminskas, A. Kirkutis, J. Liesys, R. Martinėlis, L. Matkevičienė, A. Matulas, I. Rozova, A. Vinkus. Komiteto biuras: biuro
vedėja J. Bandzienė, patarėja K. Civilkienė, patarėja R. Griciūtė, patarėjas E. Jankauskas, patarėja (ES) B. Sesickienė, padėjėja D. Jonelytė. Kviestieji asmenys: sveikatos apsaugos ministras A. Veryga, sveikatos apsaugos viceministras A. Šešelgis, Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėja A. Mečėjienė, Sveikatos apsaugos ministerijos Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyriaus vedėja R. Cicėnienė, Sveikatos apsaugos ministerijos Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyriaus patarėja A. Storpirštienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolierės patarėja K. Smilgytė, LSMUL Kauno klinikų Psichiatrijos klinikos gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras D. Klimavičius, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės globos įstaigų skyriaus vedėjas D. Pauliukonis, Seimo kontrolierių įstaigos Viešųjų ryšių vyriausiasis konsultantas V. Valentinavičius, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdybos viršininkas M. Akelaitis, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius M. Marcinkevičius, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro gydytoja psichiatrė O. Davidonienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-05-102 1.
Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu galiojančiame Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme yra iš esmės reguliuojami tik asmenų, kuriems diagnozuota psichikos liga (kurios apibrėžimas pateiktas įstatyme), psichikos sveikatos priežiūra. Tuo tarpu projekto 1 straipsnyje nauja redakcija dėstomame Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme (toliau – įstatymo projektas) siūloma reglamentuoti ne tik psichikos sutrikimų turinčių asmenų, tačiau ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų, psichikos sveikatos priežiūrą. Atsižvelgiant į naujo turinio reguliavimą, o taip pat į projekto aiškinamąjį raštą, kuriame nurodyta, kad teikiamu projektu siekiama reguliuoti ir asmenų, kuriems nustatytos tam tikros priklausomybės, psichikos sveikatos priežiūrą, svarstytina, ar įstatymo projekto 2 straipsnyje neturėtų būti atskleistas sąvokos „psichikos ir elgesio sutrikimų turintis asmuo“ turinys, t.y. aiškiai nurodytos sąlygos, kurioms esant tam tikrų asmenų psichikos sveikatos priežiūra būtų būtent šio įstatymo reguliavimo dalykas. Pritarti Argumentai:
Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 1 pastabą. Pasiūlymas:
straipsnį nauja 8 dalimi ir ją išdėstyti taip: ,,8. Psichikos ir elgesio sutrikimas – biologinių, psichologinių, socialinių veiksnių ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sukeltas asmens mąstymo, elgsenos ir (ar) jausmų sutrikimas, nurodytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintoje ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijoje.“
2Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
į aukščiau išdėstytos pastabos turinį, manytina, kad su projektu turėtų būti pateiktas ir Civilinio kodekso pakeitimo projektas, kuriame atsispindėtų įstatymo projektu siūlomo naujo pobūdžio teisinis reguliavimas, susijęs su elgesio sutrikimų turinčių asmenų psichikos sveikatos priežiūra.
Manytina, kad šiame kontekste galimai turėtų būti keičiami Civilinio kodekso 3.210 straipsnio 4 dalis ir 3.269 straipsnio 6 ir 8 punktai. Be to, manytina, kad turi būti keičiamas Civilinio kodekso 6.729 straipsnio 3 dalies turinys. Pritarti iš dalies Manoma, kad netikslinga keisti 3.269 straipsnio 6 punkto, tačiau papildomai keistina 3.279¹straipsnio 1 dalis. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
6
projekto nuostatas tarpusavyje, įstatymo projekto 3 straipsnio 6 punkte vietoj žodžių „asmens psichikos sveikatos priežiūra vykdoma“ įrašytini žodžiai „asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos“. Pritarti
4Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2
projekto 4 straipsnio 2 dalyje bei kitose nuostatose vartojamos „paciento artimųjų“ sąvokos turinys nėra aiškus, nes neatskleista, ar turimas omenyje paciento artimųjų giminaičių ratas, apibrėžtas Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje, ar vis dėlto, siauresnė artimųjų šeimos narių grupė, kaip nustatyta pvz., Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad minėtųjų asmenų atžvilgių įstatymo projekto nuostatose įtvirtinta nemažai psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisių. O taip pat siekiant teisinio aiškumo, svarstytina, ar nereikėtų apibrėžti sąvokos „paciento artimieji“ turinio. Pritarti Argumentai:
Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 4 pastabą. Pasiūlymas:
straipsnį nauja 5 dalimi ir ją išdėstyti taip: ,,5.
Paciento artimieji – sutuoktinis, sugyventinis (partneris), tėvai (įtėviai), pilnamečiai broliai (įbroliai) ir seserys (įseserės), pilnamečiai vaikai (įvaikiai), pilnamečiai vaikaičiai, seneliai, vaikų (įvaikių) sutuoktiniai ir vaikų (įvaikių) sugyventiniai.“
5Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
623
dėmesį, kad jei teisės akto, institucijos, pareigų ir pan. pavadinimas, kuris prasideda žodžiais „Lietuvos Respublika“, minimas ne kartą, pirmą kartą parašius visą pavadinimą, toliau jis gali būti rašomas be žodžių „Lietuvos Respublika“ ir neįvedus trumpinio. Atsižvelgiant į tai bei siekiant teisės akto glaustumo, įstatymo projekto 5 straipsnio 2 dalyje, 6 straipsnio 3 dalyje ir atitinkamai kitose projekto nuostatose, kuriose nurodomos besikartojančios politikų pareigybės, brauktini žodžiai „Lietuvos
6Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
1
dėmesį, kad įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalyje išvardintos pacientų teisės siūlomos įtvirtinti kaip besąlyginės, t.y. neribotinos jokiais atvejais. Svarstytina, ar toks teisių įtvirtinimo būdas yra pagrįstas, kai reguliuojamos psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisės. Svarstytina, ar įstatymo projekte neturėtų būti įtvirtinta galimybė tokias teises riboti įstatyme nustatyta tvarka, jei naudojimasis jomis kenktų patiems pacientams (kaip tai nustatyta įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisių atžvilgiu). Pritarti Argumentai: Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 6 pastabą. Pasiūlymas: Pakeisti 9 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,3.
Hospitalizuoto psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento teisės, nurodytos šio įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyje, gali būti ribojamos, jeigu kyla reali grėsmė, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo ir (ar) aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento teisių ribojimai turi būti įrašomi į medicinos dokumentus, nurodant jų taikymo trukmę, kuri nustatoma pagal psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos būklę.“
7Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
14
turinčių pacientų teisė „pirkti ir gauti reikalingus daiktus, tarp jų audiovizualinius kūrinius, kuriais pacientas naudosis hospitalizacijos metu“. Kelia abejonių, jog tarp kitų daiktų yra išskiriami audiovizualiniai kūriniai. Teigtina, kad toks išskyrimas yra perteklinis, atsižvelgiant į tai, kad įstatyme turi būti įtvirtinamos norminės nuostatos, jame neturi būti pateikiami pavyzdžiai, be to, audiovizualiniai kūriniai nėra daiktai kažkokiu esminiu požymiu išsiskiriantys iš kitų daiktų. Pritarti Argumentai:
Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 7 pastabą. Pasiūlymas: Pakeisti 8 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: ,,4) pirkti ir gauti reikalingiausius daiktus, tarp jų audiovizualinius kūrinius, kuriais pacientas naudosis hospitalizacijos metu;“
8Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
52 8.
Svarstytina, kodėl įstatymo projekto 9 straipsnio 5 dalies 2 punkte nėra numatyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimus turintiems pacientams fizinio suvaržymo priemonės gali būti taikomos, kai kyla grėsmė ne tik įstaigos personalui ar pacientams, tačiau ir kitų įstaigos teritorijoje esančių asmenų, pvz., pacientų artimųjų, atstovų ar pagalbą priimant sprendimus teikiančių asmenų, gyvybei, sveikatai ir (ar) turtui. Pritarti Argumentai:
Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 8 pastabą. Pasiūlymas: Pakeisti 9 straipsnio 5 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: ,,2) siekiant apsaugoti asmens sveikatos priežiūros įstaigos personalą, kitus pacientus ir kitus asmenis nuo psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento galimos padaryti žalos jų sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, taip pat nuo galimos padaryti žalos asmens sveikatos priežiūros įstaigos turtui. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
1
teisinio aiškumo, įstatymo projekto 12 straipsnio 1 dalis tikslintina nurodant, kad priverstinis hospitalizavimas ne taikomas, o vykdomas pagal Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatytą tvarką, nes dabartinė redakcija suponuoja, kad Vyriausybės įgaliotos institucijos bus įgaliotos nustatyti ir pačias priverstinio hospitalizavimo taikymo sąlygas, kurios, atsižvelgiant į sukeliamas pasekmes, susijusias su asmenų laisvės ribojimu, privalo būti nustatytos pačiame įstatyme. Kitaip sakant, turi būti pabrėžta, kad Vyriausybės įgaliotos institucijos nustato tik priverstinio hospitalizavimo įgyvendinimo tvarką, t.y. organizacines, technines ir kitas būtinas priemones. Pritarti
10Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2
projekto 12 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžio „siuntimui“ įrašytinas žodis „siuntimu“. Pritarti
11Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2 11.
Svarstytina, ar siekiant teisinio aiškumo, įstatymo projekto 12 straipsnio 2 dalyje nereikėtų aiškiai nustatyti, kad į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą priverstiniam hospitalizavimui ir (ar) priverstiniam gydymui pristatyto asmens psichikos būklę papildomai turėtų įvertinti ir priverstinio hospitalizavimo būtinybę patvirtinti ir šios įstaigos gydytojas psichiatras. Kitu atveju galėtų susidaryti paradoksali situacija, kada net tris darbo dienas asmuo būtų priverstinai hospitalizuojamas ir gydomas psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, vadovaujantis tik greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu, neturinčio pakankamos kvalifikacijos psichiatrijos srityje. Pritarti Argumentai: Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento (9,11) ir Seimo kontrolierių įstaigos pastabas dėl rašytinio sutikimo dėl priverstinio gydymo gavimo. Pasiūlymas: Pakeisti 12 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,1. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčiam pacientui turintis pacientas, atsisakančiam atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis hospitalizavimas priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio matyti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Jei psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristatomas greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu, sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo priima psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, į kurią pristatytas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, gydytojas psichiatras.
Priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo pabandyti gauti paciento sutikimą nedelsiant kreiptis į pacientą dėl rašytinio sutikimo jį gydyti konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais). Jei pacientas negali būti laikomas gebančiu protingai vertinti savo interesų ir dėl to nepavykus Nepavykus gauti paciento sutikimo dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais) ir esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, pacientui pacientas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis gydymas priverstinai gydomas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas.“
12Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
1235
projekto 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad priverstinai hospitalizuoti ir
(ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas galima tik su teismo leidimu, tačiau kreipiamasi į teismą dėl 3 darbo dienų termino pratęsimo turi būti ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios. Atitinkamai 12 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dėl eilinio termino pratęsimo į teismą reikia kreiptis ne vėliau kaip likus 3 darbo dienoms iki termino pabaigos.
Vertinant šiuos įstatymo projekte įtvirtintus kreipimosi į teismą terminus, atkreipiame dėmesį, kad Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriaus, kuriame nustatyta tvarka ir būtų nagrinėjami minėtieji prašymai dėl termino pratęsimo, 582 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymai, paduoti šiame skyriuje nustatyta tvarka, teisme turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo jų priėmimo dienos. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad pagal įstatymo projekte įtvirtintą reguliavimą, gali susidaryti ir tokios situacijos, kada įstatymu leidžiamas ar teismo sankcionuotas terminas dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo baigtųsi dar iki teismui priimant atitinkamą sprendimą dėl šio termino galimo pratęsimo. Kartu atkreipiame dėmesį, kad analizuojama straipsnio dalis turėtų būti papildyta ir pakoreguota chronologiškumo požiūriu. Manytina, kad straipsnio dalyje arba savarankiškose straipsnio dalyse pirmiausia turėtų būti nustatyta tai, kokiais atvejais ir koks asmuo gali inicijuoti sprendimo dėl būtinybės asmenį priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip tris darbo dienas priėmimą. Vėliau turėtų būti nustatyta kokie asmenys ir kokia tvarka turi priimti motyvuotą sprendimą dėl būtinybės asmenį priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip tris darbo dienas. Galiausia turėtų būti nustatyta, jog tik esant motyvuotam sprendimui dėl būtinybės asmenį priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip tris darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga privalo kreipti į teismą dėl priverstinio gydymo pratęsimo. Pritarti iš dalies Pritariama pastabai, kad 12 straipsnio 3 dalis turėtų būti išdėstyta chronologiškumo požiūriu, taip pat kad keistini 12 straipsnio 5 dalyje nurodyti terminai.
Dėl 12 straipsnio 3 dalyje nurodytų terminų – jeigu teismas per tris darbo dienas nespėtų priimti sprendimo dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo pratęsimo, priverstinis hospitalizavimas ir (ar) gydymas turėtų būti nutrauktas. 1. Argumentai: Iš dalies atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 12 pastabą ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro pastabas dėl įstatymo projekte minimos komisijos galimybių užtikrinti veiklą 7 dienas per savaitę 24 val. per parą (siūloma atsisakyti komisijos, nustatant, kad sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo pratęsimo priimtų tuo metu dirbantys du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas. Taip pat siūloma, kad tie patys asmenys dėl to paties paciento spręsti galėtų ne daugiau kaip 2 kartus iš eilės, taip užtikrinant priimamų sprendimų skaidrumą ir nešališkumą. Taip pat atsižvelgiama į Seimo nario A. Verygos pasiūlymą ir šis pasiūlymas tobulinamas:
Pasiūlymas: Pakeisti 12 straipsnio 3 dalį ir jį išdėstyti taip: ,,3. Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę, priima du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas. Kai sprendžiama dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio nepilnamečio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, priimant sprendimą turi dalyvauti bent vienas vaikų ir paauglių psichiatras.
Tie patys asmenys dėl to paties paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo gali spręsti ne daugiau kaip 2 kartus iš eilės. Jei šioje dalyje nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuojamas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, privalo ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo. Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo priima psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo iš dviejų psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų psichiatrų ir vieno psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgalioto įstaigos administracijos darbuotojo sudaryta komisija. Komisija sudaroma 3 metams. Komisijos nariu tas pats asmuo gali būti ne daugiau kaip 2 kartus iš eilės.“
departamento 12 pastabą. Pasiūlymas: Pakeisti 12 straipsnio 5 dalį ir jį išdėstyti taip: ,,5.
Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo, pasibaigus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo terminui, nurodytam šio straipsnio 4 dalyje, pratęsimo būtinumo priima šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę. Jeigu pasibaigus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo terminui, nurodytam šio straipsnio 4 dalyje, psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą reikia pratęsti, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga ne vėliau kaip likus 3 5 darbo dienoms iki priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo termino, nurodytų nurodyto šio straipsnio 4 dalyje, pabaigos privalo kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo. Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo būtinumo priima šio straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija. Teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, priima sprendimą nepratęsti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo arba jį (juos) pratęsti, bet kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 6 mėnesiams.“
13Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
5 13.
Įstatymo projekto 13 straipsnio 5 dalies nuostatos, numatančios, kad priverstinai hospitalizuojamas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas ir (ar) jo atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl gydytojo psichiatro sprendimo priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti apskundimo, paskirtis bei turinys nėra aiškūs. Atkreiptinas dėmesys, kad priverstinai hospitalizuotas asmuo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo hospitalizavimo pradžios bet kokiu atveju turės būti išklausytas teismo posėdyje, kuriame jis ir pateiktų savo argumentus dėl priverstinio hospitalizavimo nepagrįstumo. Iš kitos pusės, jeigu nesibaigus 3 darbo dienų laikotarpiui gydytojo psichiatro sprendimu asmens hospitalizavimas būtų nutrauktas, nebetektų prasmės pats apskundimas, kuriuo būtų siekiama gydytojo psichiatro sprendimą pripažinti nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, svarstytinas šios nuostatos tikslingumas ir įgyvendinimo tvarka. Galbūt turimas omenyje, kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą dėl žalos, padarytos neteisėtu priverstiniu hospitalizavimu, atlyginimo. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad formaliai turėtų būti skundžiamas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, o ne jos darbuotojo, sprendimas dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo. Pritarti Argumentai:
Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 13 pastabą. Pasiūlymas: Pakeisti 13 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,5. Priverstinai hospitalizuojamas (-tas) psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas ir (ar) jo atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos, padarytos dėl neteisėto gydytojo psichiatro psichikos sveikatos priežiūros įstaigos sprendimo priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti, apskundimo atlyginimo.“
14Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2018-05-10 14.
Vertinant įstatymo projekto nuostatas, atkreipiame dėmesį, kad kartu su šiuo įstatymo projektu teikiamuose kai kurių kitų įstatymų pakeitimų projektuose (Reg. Nr. XIIIP-2076-2091), vartojama formuluotė „asmuo, sveikatos priežiūros įstaigos prižiūrimas dėl psichikos ir elgesio sutrikimo“. Pažymėtina, kad teikiamame įstatymo projekte tokį statusą turintys asmenys iš viso neapibrėžti bei neatskleisti tokį statusą nustatantys kriterijai. Todėl neaišku, ar sveikatos priežiūros prižiūrimo asmens statusą turėtų tik hospitalizuoti psichikos sveikatos priežiūros įstaigų pacientai, ar asmenys, kuriems nors kartą per tam tikrą laikotarpį buvo suteiktos asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos, ar, vis dėlto, asmenys, kuriems sistemingai ir nuolatos teikiamos stacionarios ar ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei siekiant teisinio aiškumo bei įstatymų tarpusavio derėjimo, siūlytume įstatymo projekte apibrėžti bei atskleisti psichikos sveikatos priežiūros įstaigos dėl psichikos ir elgesio sutrikimų prižiūrimų statusą turinčius asmenis. Pritarti iš dalies Siūloma apskritai atsisakyti lydinčiuosiuose įstatymų projektuose vartojamos formuluotės „asmuo, sveikatos priežiūros įstaigos prižiūrimas dėl psichikos ir elgesio sutrikimo“ ir įstatymo projekte Nr. XIIIP-2075(2) neapibrėžti šios sąvokos. 15. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
antras straipsnis turėtų būti papildytas įstatymo taikymo nuostatomis, nes įsigaliojus įstatymui bus atvejų, kai viena ar kita procedūra, reguliuojama kitaip nei galiojančiame įstatyme, jau bus pradėta vykdyti. Todėl manytina, kad derėtų aiškiai nustatyti, kaip turėtų būti pabaigiamos vykdyti procedūros, pradėtos iki įstatymo įsigaliojimo. Papildžius straipsnį, atitinkamai derėtų patikslinti ir 2 straipsnio pavadinimą.
Pritarti Argumentai: Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 15 ir 16 pastabas ir į tai, kad įstatymo projekte numatyta įsigaliojimo data nebeaktuali. Pasiūlymas: Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
įsigaliojimas, ir įgyvendinimas ir taikymas
straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2018 m. lapkričio 1 d. 2019 m. gegužės 1 d. 2. Iki šio įstatymo įsigaliojimo priverstinai hospitalizuotų pacientų priverstinis hospitalizavimas vykdomas vadovaujantis sprendimais, priimtais pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Iki šio įstatymo įsigaliojimo priverstinai hospitalizuotų pacientų priverstinis hospitalizavimas įsigaliojus šiam įstatymui pratęsiamas šio įstatymo nustatyta tvarka. 2. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras iki šio įstatymo įsigaliojimo 2019 m. balandžio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.“
16Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2 Projekto 2 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžių „šio įstatymo įsigaliojimo“ įrašytini žodžiai „2018 m. spalio 31 d.“. Pritarti Pastaba: siūloma data keistina į 2019 m. balandžio 30 d. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Asociacija „Lietuvos neįgaliųjų forumas“, 2018-06-20 Įvertinus šiuo metu parengtą ir siūlomą LR psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo projektą, manome, šis projektas turi esminių trūkumų.
Asmens teisė į laisvę ir asmens neliečiamumą yra įtvirtintos Lietuvos ratifikuotoje Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje[¹] (toliau - Konvencija). Jos 14-as straipsnis įpareigoja valstybes užtikrinti, kad laisvės atėmimas jokiu būdu nebūtų teisinamas negalios, kuriai priklauso ir psichikos sveikatos sutrikimai, turėjimu. Psichiatrinis gydymas turėtų būti teikiamas tik gavus informuotą asmens sutikimą.[²]
metu buvo vertinama Lietuvos pirminė ataskaita dėl JT Neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau Konvencija) įgyvendinimo. Vadovaujantis Konvencijos nuostatomis, Komitetas, įvertinęs valstybės bei nevyriausybinių organizacijų ar pilietinės visuomenės teikiamas ataskaitas ir informaciją, priėmė valstybės atžvilgiu Baigiamąsias išvadas ir rekomendacijas (Rekomendacijos), kurios buvo paskelbtos 2016 m. balandžio 21 d. Rekomendacijose dėl Konvencijos 14 str. Asmens laisvė ir saugumas nurodoma, kad Komitetui susirūpinimą kelia, kad 1995 m. Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme, Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo projekte ir 2000 m. Civiliniame kodekse numatoma galimybė asmenis su psichosocialinėmis negaliomis be sutikimo hospitalizuoti ir gydyti, bei jiems neribotam laikui ar laikinai pritaikyti suvaržymus. Komitetui taip pat susirūpinimą kelia, kad nėra statistinių duomenų apie asmenų su psichosocialine negalia priverstinį gydymą, įskaitant tuos atvejus, kai sutikimą duoda globėjas ar šeimos narys. Todėl Komitetas rekomendavo Lietuvai nedelsiant panaikinti įstatymus, leidžiančius atimti laisvę dėl negalios, priverstinį gydymą, suvaržymo ar izoliavimo taikymą, ir priimti naujus teisės aktus, draudžiančius tokias praktikas.
Taip pat rekomendacijose pabrėžiama būtinumas įtraukti asmenis su psichosocialinėmis negaliomis atstovaujančias organizacijas į naujų teisės aktų rengimą bei poreikis rinkti duomenis bei juos panaudoti visų formų priverstiniam asmenų su psichosocialinėmis negaliomis hospitalizavimui bei gydymui kontroliuoti ir stabdyti. Nepaisant pateiktų Lietuvai Rekomendacijų, parengtas Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo projektas nebuvo išdiskutuotas su pacientų, neįgaliųjų organizacijomis, šios nebuvo įtrauktos į minimo teisės akto rengimą. Be to, dėl įstatymo projekto teikiamos šios esminės pastabos:
Neproporcingai daug dėmesio įstatymo projekte skiriama priverstinių priemonių taikymui, pacientams teikiant psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Įstatymo projekto 10-15 str. aprašo įvairius pacientų teisių ribojimo, priverstinio hospitalizavimo ir gydymo taikymo ir sąlygų, suvaržymo priemonių taikymo ir kt. atvejus, kriterijus bei procedūras. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad egzistuoja priešprieša tarp psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų teisės į laisvę ir saugumą užtikrinimo bei priverstinio hospitalizavimo procedūrų taikymo. Priverstinis asmenų hospitalizavimas ir gydymas, taikytinas tik psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų atžvilgiu dėl jų turimo sutrikimo yra diskriminacinio pobūdžio. Iš 1995 m. įstatymo perkeliamos tos pačios nuostatos yra visiškai nesuderinamos su Konvencijos reikalavimais.
Dar daugiau, psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių atžvilgiu situacija netgi pabloginama, nes išplečiamas kriterijų sąrašas ( įtraukiama sąlyga priverstiniam hospitalizavimui dėl esminės žalos turtui) bei tikslinės grupės ratas, kuomet galimas taikyti priverstinis hospitalizavimas esant tik psichikos sutrikimo diagnozei, nekeliant reikalavimų jo būklės sunkumui. Be to, nereglamentuojant ir nevystant alternatyvių priverstinei hospitalizacijai ir gydymui priemonių, tokių kaip atviras dialogas, Soteria namai, pagalbos priimti sprendimus ir kt., o taip pat neįtvirtinant alternatyvių suvaržymams metodų naudojimo, ką įvardina PSO QualityRights priemonių paketas, yra neįmanomas modernių ir į žmogaus teises orientuotų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų vystymas Lietuvoje, o tuo pačiu ir JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje įtvirtintų asmenų su negalia laisvės apsaugos, teisės į sveikatą, gyvenimą bendruomenėje, teisinio veiksnumo užtikrinimą ir kt. Teisių realizavimas. Lietuvoje yra nerenkami ir įstatymo projektu neskatinami rinkti duomenys ir rodikliai dėl priverstinių priemonių taikymo teikiant psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Tai neleidžia stebėti ir vertinti tokių priemonių taikymo bei naudojimo mastų ir paplitimo. Bendrai nėra įtvirtintas nepriklausomas paciento teisių gynimo mechanizmas. Gydytojams psichiatrams, gydytojams vaikų ir paauglių psichiatrams suteikiama per didelė atsakomybė vieniems savarankiškai nuspręsti dėl priverstinio hospitalizavimo taikymo – siekiant išvengti piktnaudžiavimo, žmogiškųjų klaidų, svarbu taikyti specialistų komandos principą (gydytojas psichiatras ar gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, psichikos sveikatos slaugytojas, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas). Teikiami šie konkretūs pastebėjimai dėl įstatymo projekto atskirų straipsnių ir nuostatų: 4 str.
dalyvauti tik artimieji ir nevyriausybinės organizacijos, paliekant nuošalyje pačius psichikos ir elgesio sutrikimų turinčius asmenis. 5 str. 2 p. nėra pagrindo išskirti ir atskirai reglamentuoti asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimą socialinės globos įstaigose. Globos įstaigų gyventojai turi gauti asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas pirminiame psichikos sveikatos priežiūros lygmenyje, lygiai su kitais asmenimis. Teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas yra svarbu įtvirtinti savivaldybių vaidmenį organizuojant ir remiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas bendruomenėje, prioretizuojant tas priemones, kurios sudaro sąlygas psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems asmenims gyventi šeimoje ir bendruomenėje. 6 str. turėtų būti įvardintas asmens psichikos būklės vertinimas, o ne paciento. Pacientu jis tampa jau įvertinus būklę ir nustačius diagnozę ir paskyrus gydymą. 8 str. yra keistai įtvirtinamas hospitalizuotų asmenų teisių
“papildomas” sąrašas. Toks selektyvus “teisių” sąrašas paneigia visiems
bendrai užtikrinamų teisių realizavimą. Be to, tai daugiau ne teisės, o hospitalizuotų asmenų sąlygos ir tvarka esant hospitalizacijos bei gydymo metu įstaigose. Visiškai nelieka bendrųjų psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių ir su paslaugomis susiduriančių asmenų teisių ir jų realizavimo apsaugos. Ydingai nurodoma 8 str. 3 p., kad straipsnio 2 d. nurodytų teisių įgyvendinimo tvarka nustatoma įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Visos žmogaus teisės yra universalios, visur turi būti užtikrinamos ir realizuojamos vienodais pagrindais ir tvarka. 9 str. 3 p. neadekvačiai nurodomas teisių ribojimas remiantis 8 str. 2 d. 9 str.
deeskalavimo technikų naudojimų užtikrinimo, siekiant kad fiziniai suvaržymai būtų naudojami kaip kraštutinė priemonė. Bendrai psichikos sveikatos priežiūroje yra naudojami trys suvaržymo būdai (fizinio, cheminio ir izoliavimo). Neminint cheminio suvaržymo priemonių panaudojimo šiame įstatymo projekte, kyla klausimas, ar tokio suvaržymo priemonės bus naudojamos jų nereglamentuojant? Pažymėtina, kad apskritai suvaržymo ir izoliavimo priemonės neatitinka JT Neįgaliųjų teisių konvencijos. Vienok, valstybei gavus nevienkartinius siūlymus[³] įtvirtinti vienodas šių priemonių taikymo taisykles ir siekiant kuo retesnio šių priemonių naudojimo, būtina itin detaliai aptarti jų naudojimo procedūras bei teisių apsaugos garantijas. Projekto variante visiškai nenurodomos fizinio suvaržymo priemonių taikymo procedūros ir garantijos, siekiant nepažeisti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų teisių. Tik išvardinamos sąlygos, kada tokios priemonės gali būti taikomos, iš principo labiausiai siekiant apsaugoti darbuotojus, bet ne pacientą. 9 str. 6 d. nuostatos yra greičiau vidaus tvarkos taisyklių reglamentavimo objektas. 12 str. reglamentuojantis priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygas bendrai prieštarauja JT Neįgaliųjų teisių konvencijai. Nuo 2016 m. pradžios pakeistame Civiliniame kodekse priverstinės hospitalizacijos sąlygos praplėstos: priverstinai gali būti hospitalizuojamas asmuo, jeigu turi psichikos sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui. Toks praplėtimas prieštarauja JT Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatoms. Todėl tokio praplėtimo perkėlimas į Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą reikštų dažnesnį priverstinės hospitalizacijos taikymą, kadangi teismų praktikoje vadovaujamasi būtent Psichikos sveikatos priežiūros įstatymu taikant priverstinę hospitalizaciją.
Vertėtų koreguoti Civilinį kodeksą vietoj šios nuostatos perkėlimo į Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą. 12 str. Projekto redakcijoje šalia priverstinio hospitalizavimo atsiranda priverstinis gydymas, tačiau pati priverstino gydymo sąvoka nėra apibrėžta. Nurodant, kad priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo pabandyti gauti paciento sutikimą dėl gydymo, visiškai neapibrėžiama “pabandymo gauti” forma, turinys, laikas ir t.t. kas galimai suponuos skirtingą gydytojų prischiatrų sutikimo gydymui traktavimą ir taikymą praktikoje. Nėra aprašyta nuosekli priverstinio hospitalizavimo ir gydymo procedūra (stebint, dokumentuojant, analizuojant procesus). Nėra numatytas priverstinių priemonių asmens sveikatos priežiūroje taikymo duomenų ir statistikos nacionaliniu mastu rinkimas. Užtikrinus stebėsenos sistemą, būtų galima analizuoti priverstinės hospitalizacijos taikymo mastus ir aspektus. Pažymėtina, kad 13 str. įtvirtinta paciento ar jo atstovo teisė kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ar gydymo apskundimo yra praktiškai nerealizuojama. Teismo nutartis išduoti leidimą asmenį priverstinai hospitalizuoti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso
nurodyta, kad priverstinai hospitalizuojamas asmuo turi teisę teismui skųsti gydytojo psichiatro sprendimą hospitalizuoti priverstinai, tačiau nenumatytos aiškus procesas, teisiniai saugikliai ir aiški skundo pateikimo tvarka ir priemonės, todėl praktikoje tai yra sunkiai įgyvendinama.
Svarbu reglamentuoti galimybę priverstinai hospitalizuojamiems žmonėms siekti nepriklausomo nuo įstaigos psichiatro ar komisijos nuomonės, nes būtent vieninteliu psichikos būklės įvertinimu remiasi teismai. Tokios galimybės neturėdami asmenys teismo procesuose stokoja įrodymų[⁴]. Projekte neliko Įstatyme įtvirtintos garantijos, jog asmens hospitalizavimas, pažeidžiant šio Įstatymo reikalavimus yra neteisėtas, o asmenys, dėl kurių kaltės asmuo buvo neteisėtai hospitalizuotas, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (Įstatymo 31 straipsnis). Paminėtina, kad minėtos pastabos bei siūlymai tobulinti Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą psichikos sveikatos, neįgaliųjų ir žmogaus teisių srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų buvo ne kartą teikti įstatymo projekto teikėjams (Vyriausybei bei Sveikatos apsaugos ministerijai), tačiau į jas nebuvo atsižvelgta. Pritarti iš dalies Pritariama ,,Lietuvos neįgaliųjų forumo“ siūlymams dėl statistikos duomenų apie priverstinio hospitalizavimo atvejų ir fizinio suvaržymo priemonių taikymą rinkimo, galimybės pacientams gauti nepriklausomą psichikos sveikatos vertinimą, griežčiau reglamentuoti fizinio suvaržymo priemonių naudojimą ir apibrėžti priverstinį gydymą. 1. Argumentai: Atsižvelgiama į asociacijos ,,Lietuvos neįgaliųjų forumas“ pastabas dėl statistikos duomenų apie priverstinio hospitalizavimo atvejų ir fizinio suvaržymo priemonių taikymą rinkimo. Pasiūlymas: Papildyti įstatymo projektą 14 straipsniu ir jį išdėstyti taip: ,,14 straipsnis.
Priverstinio hospitalizavimo atvejų ir priverstinio gydymo metu taikomų fizinio suvaržymo priemonių stebėsena (monitoringas) Priverstinio hospitalizavimo atvejų ir priverstinio gydymo metu taikomų fizinio suvaržymo priemonių stebėsena (monitoringas) vykdoma sveikatos apsaugos ministro tvarka.”
forumas“ pastabas, kad fizinio suvaržymo priemonės turėtų būti naudojamos kuo rečiau, didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų teisių užtikrinimui. Pasiūlymas: Pakeisti 9 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,4. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų judėjimo laisvė gali būti ribojama taikant fizinio suvaržymo priemones rankomis (žmogaus kūno jėga), specialiomis fizinio suvaržymo priemonėmis ar izoliuojant psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą atskiroje patalpoje, jei yra bent vienas iš šio straipsnio 5 dalyje nurodytų pagrindų ir kai pacientas yra hospitalizuotas arba jam teikiama būtinoji pagalba. Fizinio suvaržymo priemones skiria tik gydytojas psichiatras, išskyrus atvejus, kai fizinio suvaržymo priemones būtina taikyti nedelsiant – šiuo atveju sprendimą taikyti fizinio suvaržymo priemones, kol atvyks gydytojas psichiatras arba kol psichikos ir elgesio sutrikimų turintis asmuo bus pristatytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, kad gydytojas psichiatras įvertintų jo psichikos būklę, gali priimti psichikos sveikatos slaugytojas ar greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialistas. Fizinio suvaržymo priemonių taikymo metu turi būti periodiškai vertinamas jų būtinumas ir jų taikymas nutraukiamas nustačius, kad nebėra jų taikymo pagrindų, nurodytų šio straipsnio 5 dalyje.
Į psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų medicinos dokumentus turi būti įrašyta apie psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos būklę, pagal kurią nuspręsta, kad yra šio straipsnio 5 dalyje nurodytas pagrindas taikyti fizinio suvaržymo priemones, taikomas fizinio suvaržymo priemones ir jų taikymo trukmę. Fizinio suvaržymo priemonės taikomos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.“
forumas“ ir Seimo kontrolierių įstaigos pastabas, kad įstatyme turėtų būti apibrėžta priverstinio gydymo sąvoka. Pasiūlymas: Papildyti 2 straipsnį nauja 6 dalimi ir ją išdėstyti taip: ,,6. Priverstinis gydymas – gydymas be paciento sutikimo.“
institucijų ir įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Policijos departamentas prie Lietuvos
2 Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) išnagrinėjo Teisės aktų informacinėje sistemoje paskelbtą Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projektą (TAIS Nr. 18-2009) ir 2018-03-14 raštu Nr. 5-S-2536 „Dėl pastabų ir siūlymų dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projekto“ pastabas ir pasiūlymus pateikė Sveikatos apsaugos ministerijai. Sveikatos apsaugos ministerija į pateiktas pastabas neatsižvelgė.
Policijos departamentas iš esmės nesutinka su nauja redakcija dėstomo Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – Įstatymo projektas) 13 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatančia, kad „esant gydytojo psichiatro siuntimui ar greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu priverstiniam hospitalizavimui, psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristato greitosios medicinos pagalbos brigada, prireikus dalyvaujant policijai“. Nors keičiamu reguliavimu pagrindinė pareiga pristatyti pacientą priverstiniam hospitalizavimui nustatoma greitosios medicinos pagalbos brigadai, atsižvelgdami į šiuo metu susiklosčiusią praktiką, įžvelgiame riziką, kad policija bus pasitelkiama praktiškai visais atvejais. Tokiu atveju de facto liks galioti šiuo metu esantis teisinis reguliavimas, kai policija įpareigota pristatyti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčius pacientus į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Pagal šiuo metu galiojančias nuostatas, policija turi lydėti labai daug psichikos liga sergančių asmenų, net ir tais atvejais, kai jie nėra agresyvūs ir nekelia grėsmės aplinkiniams. Vien per 2017 m. policija virš 2
palyda užtrunka vidutiniškai apie 2 val., nors, atsižvelgiant į konkrečias situacijas, atstumą, kurį turi būti vežamas pacientas, ir pan., tokio pobūdžio iškvietimai užtrunka ir gerokai ilgiau.
Pasitaiko atvejų, kai greitosios medicinos pagalbos brigados, grįždamos iš psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, kur buvo priverstinai hospitalizuotas pacientas, nukreipiamos į naują iškvietimą, kur jokios policijos pagalbos nereikia, tačiau dėl iškvietimo skubumo į greitosios medicinos pagalbos iškvietimą priverstinai (nesant jokio poreikio) vyksta ir pareigūnas. Dėl tokios situacijos trinka sklandus policijos pajėgų darbas, nukenčia įstatymais policijai pavestų funkcijų vykdymas, reagavimo į įvykius greitis. Dėl galiojančio (taip pat ir dėl siūlomo) teisinio reguliavimo de facto valstybės garantuojamai neatidėliotinos sveikatos priežiūros užtikrinimo funkcijai suteikiamas prioritetas, o ne mažiau svarbi viešojo saugumo užtikrinimo ir neatidėliotinos pagalbos teikimo funkcija pamirštama. Lietuvos Respublikos policijos įstatymas nustato policijos veiklos teisinius pagrindus, policijos veiklos principus, policijos uždavinius, funkcijas, kurie iš esmės nėra susiję su psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų apsauga.
Analizuojant galiojančio (ir siūlomo) priverstinio hospitalizavimo teisinio reguliavimo praktinį pritaikymą, vienareikšmiškai teigtina, jog, priverstinai hospitalizuojant psichikos sutrikimų turintį asmenį, policijos pareigūnai išimtinai atlieka sveikatos priežiūros personalo ir paties hospitalizuojamo asmens fizinę apsaugą, t. y. tais atvejais, kol priverstinai hospitalizuojamas asmuo medicinos personalo subjektyviu vertinimu gali kelti grėsmę, policijos pareigūnai paprasčiausiai stebi situaciją, o tokiais atvejais, kai dėl psichikos sveikatos sutrikimo paūmėjimo priverstinai hospitalizuojamas asmuo elgiasi (ar pradeda elgtis) agresyviai ir kelia sau ar aplinkiniams grėsmę, policijos pareigūnai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos policijos įstatymu, naudodami fizinę prievartą ir (ar) surišimo priemones, apriboja psichikos sveikatos sutrikimą turinčio asmens judėjimo laisvę ir taip užtikrina tiek asmens, tiek aplinkinių asmenų saugumą. Manome, kad susiklosčiusi praktika ydinga, psichikos sveikatos sutrikimų turintis asmuo nėra teisės pažeidėjas, jo agresija ar destruktyvus elgesys nėra nukreipti į valstybės saugomus gėrius (viešąją tvarką, eismo saugumą ar pan.). Psichikos sutrikimo veikiamam asmeniui dėl jo specifinės būklės dažniausiai nesuvokiami policijos pareigūnų duodami nurodymai ir (ar) reikalavimai, todėl, norint patį asmenį ir jo aplinkoje esančius asmenis apsaugoti nuo fizinės grėsmės, kurią gali sukelti nuo psichikos sutrikimo kenčiantis asmuo, visiškai nebūtinas policijos pareigūno statusas.
Atsižvelgdami į išdėstytas aplinkybes, siūlome Įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį išdėstyti taip:
„Esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, gydytojo psichiatro
siuntimui ar greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristato greitosios medicinos pagalbos brigada.“ Pažymėtina, kad galiojantis teisinis reguliavimas leidžia psichikos sutrikimą patiriančio asmens ir jo aplinkoje esančių asmenų fizinę apsaugą organizuoti Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatyme nustatyta tvarka, o būtent – asmens ir turto apsaugos paslaugas teikiantys asmenys ar ūkio subjektai pagal sveikatos priežiūros įstaigų iš anksto sudarytas sutartis, medicinos personalui iškvietus, galėtų užtikrinti lygiavertės, šiuo metu policijos užtikrinamos, asmenų fizinės apsaugos funkcijos vykdymą. Tokia praktika jau yra taikoma asmens sveikatos priežiūros įstaigose, pavyzdžiui, VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kur griežto, sustiprinto ir bendro stebėjimo sąlygomis yra gydomi asmenys, padarę visuomenei pavojingą veiką ir teismo pripažinti nepakaltinamais. Šios įstaigos Specialiojo režimo skyriaus apsaugą jau nuo 2001 m. vykdo saugos tarnybos apsaugos darbuotojai. Atsižvelgus į išdėstytą pasiūlymą, nebeliktų paminėtos valstybės funkcijų konkurencijos ar prioritetizavimo, o policijos pareigūnai galėtų koncentruotis į jiems Lietuvos Respublikos policijos įstatyme nustatytų funkcijų vykdymą.
Taip pat pažymėtina, kad Teisinės sistemos reformos metmenų (nauja redakcija), patvirtintų Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. VIII-8104, II skyriaus 6 dalyje pabrėžiama, jog suderinus teisines ir organizacines prielaidas policijai nebūdingos funkcijos turi būti perduodamos kitoms valstybės ir privačioms institucijoms. Tai, kad plėtojant policijos veiklos kokybės vadybos sistemas būtina optimizuoti policijos vykdomas funkcijas ir atsisakyti policijai nebūdingų funkcijų, pažymima ir Lietuvos policijos sistemos plėtros programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. gruodžio
projekto 13 str. 2 d. pakeitimas neturės įtakos neatidėliotinos pagalbos teikimo atvejams, kai policija į sveikatos priežiūros įstaigas pristato asmenis, kurie turi psichinės ligos požymių, kelia grėsmę savo, kitų asmenų ar pareigūno saugumui. Nepritarti Manoma, kad tokiose situacijose, kai pacientas kelia grėsmę savo, aplinkinių žmonių, sveikatos priežiūros specialistų personalo sveikatai ar gyvybei, policijos dalyvavimas pristatant pacientą į sveikatos priežiūros įstaigą yra būtinas. Tuo tarpu Rokiškio psichiatrijos pacientai yra teismo pripažinti nepakaltinamais ir jiems teismas skyręs priverčiamąsias medicinos priemones, o apsaugos darbuotojai į skyrių patenka tik išimtinais atvejais, kilus grėsmei personalui ar kitiems pacientams - jų pagrindinė funkcija yra užtikrinti, kad pacientai savavališkai negalėtų pasišalinti iš ligoninės teritorijos, todėl jie atlieka išorinę ligoninės apsaugą ir ligonių lydėjimą už ligoninės ribų. 2.
įstaiga, 2018-06-05 Atsižvelgdama į tai, kad Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pataisos glaudžiai susijusios su tarptautinių šalies įsipareigojimų vykdymu įgyvendinant Neįgaliųjų teisių konvenciją ir įvertinę Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje vykusių susitikimų su nevyriausybinių bei tarptautinių organizacijų atstovais išsakytas pastabas Projektui bei ir teiktas pozicijas, Seimo kontrolierių įstaiga įgyvendindama Seimo kontrolierių įstatymo 3 str. 3 d. ir 192 2 d. suteiktas nacionalinės žmogaus teisių institucijos funkcijas, teikia Projekto atitikimo tarptautiniams šalies įsipareigojimams žmogaus teisių srityje vertinimą. Taip pat pažymime, kad Seimo kontrolieriai per pastaruosius dvejus metus (2016-2017 metais) ne kartą teikė rekomendacijas ir siūlymus įvairioms valstybės institucijoms dėl Projekto pažymėdami, jog ne visos jo nuostatos atitinka tarptautinius žmogaus teisių apsaugos standartus bei Lietuvos Respublikos įsipareigojimus. 1. Dėl projekto vientisumo ir neišbaigtumo Pažymėtina, kad Projekte didelis dėmesys skiriamas priverstinėms hospitalizavimo ir priverstinėms gydymo priemonėms, kas, Seimo kontrolierių bei nevyriausybinių organizacijų nuomone, neatspindi psichikos sveikatos priežiūros paslaugų kompleksiškumo. Projekte nėra nurodoma nuosekli priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo procedūra, nėra aiškių ir konkrečių galimo priverstinio hospitalizavimo kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, kad tai neatitinka Neįgaliųjų teisinių konvencijos 14 str. nuostatų, reglamentuojančių, kad negalia negali būti priverstinio hospitalizavimo pagrindu. Pastebėtina, kad Projekto 12 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl komisijos (kurią sudarytų du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai bei vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos direktoriaus įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas) sudarymo yra neaiškios ir praktiškai neįgyvendinamos.
Projekte nurodoma, jog ši komisija sudaroma trejiems metams ir, kaip galima spręsti iš nuostatos turinio, komisijos narių sudėtis yra pastovi. Atsižvelgiant į tai, kad priverstinę hospitalizaciją pacientams tenka taikyti ištisus metus, įskaitant ir savaitgalius bei šventines dienas, o į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo pratęsimo psichikos sveikatos priežiūros įstaiga turi kreiptis ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir
(ar) priverstinio gydymo pradžios, šios komisijos nariai turėtų būti ligoninėje ar budėti namuose 365 dienas per metus. Atkreiptinas dėmesys, jog Projekte nėra užsimenama apie nepilnamečių priverstinio hospitalizavimo atvejus, nėra reglamentuojamas atskiros komisijos, į kurią įeitų vaikų ir paauglių psichiatras sudarymas. Todėl, patvirtinus esamą teisinį reglamentavimą, susidarytų teisinis vakuumas, dėl kurio, nebūtų užtikrinamas tinkamas psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ir kokybė nepilnamečių priverstinio hospitalizavimo atvejais. Projekto 12 straipsnyje nurodoma kad:
„psichikos ir elgesio sutrikimų turinčiam pacientui, atsisakančiam
hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis hospitalizavimas“ bei
„nepavykus gauti paciento sutikimo dėl gydymo konkrečiais vaistais ar
priemonėmis (būdais) ir esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, pacientui Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis gydymas“.
Iš pirmiau įvardytų Projektų nuostatų galima suprasti, jog ir priverstinis asmens hospitalizavimas, ir priverstinis jo gydymas, kuriais ribojamos pagrindinės asmens teisės - teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę, bus reglamentuojami poįstatyminiais teisės aktais. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima tik įstatymu, todėl priverstinis asmens hospitalizavimas, ir priverstinis jo gydymas, kuriais ribojamos pagrindinės asmens teisės, turi būti reglamentuojamas įstatymu, o ne poįstatyminiais teisės aktais. 2. Dėl priverstinės hospitalizacijos sąlygų sąrašo praplėtimo Pažymėtina, kad susirūpinimą kelią Projekto
sąlygų sąrašas į jį įtraukiant ir atvejus, kuomet psichikos ar elgesio sutrikimų turintis asmuo kelią realią grėsmę savo veiksmais ar neveikimu padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių turtui. Turint omenyje, jog taikant priverstinę hospitalizaciją teismai savo praktikoje remiasi būtent Psichikos sveikatos priežiūros jstatymu, toks priverstinės hospitalizacijos sąlygų sąrašo praplėtimas reikštų dažnesnj priverstinės hospitalizacijos taikymą ir yra nesuderinamas su Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatomis. 2.
ir priverstinio gydymo procedūrų atskyrimo Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau vadinama - CPT arba komitetas) ekspertai Lietuvai ne kartą teikė rekomendacijas, pastebėdami, kad priverstinio hospitalizavimo procedūra turėtų būti visiškai atskirta nuo priverstinio gydymo procedūros. CPT pabrėžia, kad psichiatrijos įstaigų pacientams turėtų būti sudaromos galimybės pareikšti savo laisvą ir sąmoningą sutikimą gydytis. Asmens priverstinis hospitalizavimas psichiatrijos įstaigoje neturėtų būti traktuojamas kaip leidimas gydyti asmenį, negavus jo sutikimo. Pažymėtina, kad naujausioje Projekto redakcijoje šalia priverstinio hospitalizavimo atsiranda priverstinis gydymas, tačiau pati priverstino gydymo sąvoka nėra apibrėžta. Projekto 12 straipsnyje nurodoma, kad priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo pabandyti gauti paciento sutikimą dėl gydymo, o nepavykus asmuo gali būti priverstinai gydomas. Priešingai nei kituose Projekto straipsniuose, nėra nurodoma kokiu būdu pacientas turi išreikšti savo (ne)sutikimą dėl gydymo, t. y. ar paciento (ne)sutikimas turi būti išreikštas raštu, ar užtektų ir žodinio sutikimo/atsisakymo gydytis. Taip pat nėra aišku, kada šis sutikimas turi būti gautas bei ką reiškia įpareigojimas gydytojams „pabandyti gauti sutikimą“. Dėl šios priežasties Projekte siūlytina: 1) aiškiai apibrėžti priverstinio gydymo sąvoką; 2) nurodyti, kad priverstinai hospitalizavus asmenį gydytojas psichiatras privalo nedelsiant gauti paciento sutikimą ar atsisakymą gydytis; 3) nustatyti, kad paciento sutikimas ar atsisakymas gydytis turi būti gautas raštu, pasirašytinai; 4) atsisakyti neaiškios ir spekuliacijas galinčios sukelti pabandymo gauti paciento sutikimą“ terminologijos. 4.
(ar) priverstinio gydymo be teismo leidimo trukmės Projekto 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priverstinis hospitalizavimas gali trukti ne ilgiau kaip tris darbo dienas; 3 dalyje reglamentuota: jei priverstinai hospitalizuojama ilgiau kaip
priverstinio hospitalizavimo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo pratęsimo. Pagal šiuo metu galiojančias Civilinio proceso kodekso nuostatas, tokie prašymai teisme turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo jų priėmimo dienos. įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad be teismo leidimo pacientas gali būti priverstinai hospitalizuojamas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras; 2 dalyje nustatyta: psichiatrijos įstaigos administracija privalo ne vėliau kaip per 2 paras kreiptis į teismą. Teismas turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo. Taigi, pagal Įstatymą, be teismo sprendimo pacientas gali būti priverstinai hospitalizuojamas psichiatrijos įstaigoje, įskaitant ir teismo priimamo sprendimo dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo laikotarpį, ne ilgiau kaip 2 paras. Tačiau pagal Projekte numatytą teisinį reguliavimą, be teismo sprendimo pacientas psichiatrijos įstaigoje gali būti priverstinai hospitalizuojamas, įskaitant ir teismo sprendimo dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo priėmimo laikotarpį, iki 9 parų.
Pavyzdžiui: pacientas priverstinai hospitalizuojamas pirmadienį trims darbo dienoms; po 48 valandų nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios, t. y. trečiadienį, kreipiamasi į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo termino pratęsimo; teismas kitą darbo dieną (ketvirtadienį) pradeda svarstyti gautą kreipimąsi, dėl kurio priimti sprendimą turi per 5 darbo dienas, t. y. iki kitos savaitės trečiadienio (darbo dienos pabaigos). Todėl darytina išvada, kad, kai pacientas priverstinai hospitalizuojamas, be teismo sprendimo pratęsti jo priverstinį hospitalizavimą galimai būtų galima iki 9 parų, vietoj šiuo metu Įstatyme nustatytų ir taikomų 2 parų. Rekomenduotina nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, pacientą priverstinai hospitalizavus, be teismo leidimo pratęsti jo priverstinį hospitalizavimą asmuo negalėtų būti hospitalizuotas ilgiau nei 4 paras. 5. Dėl paciento, kurio priverstinio hospitalizavimo klausimas sprendžiamas, dalyvavimo teismo posėdyje Atkreiptinas dėmesys, kad ir Seimo kontrolieriai, ir Komitetas prieš kankinimą ne kartą akcentavo būtinybę užtikrinti pacientų teisę būti asmeniškai išklausytiems teisėjo, kai sprendžiamas jų priverstinio hospitalizavimo klausimas. Projekto 13 straipsnio 4 dalyje ši teisė yra įtvirtinta bei numatytos galimybės: asmeniui pačiam dalyvauti teismo posėdyje arba, jei tai nėra įmanoma dėl jo sveikatos būklės, - būti išklausytam teismo atstovo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
Tačiau galimybė būti išklausytam teismo atstovo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje neužtikrina asmens teisės būti išklausytam teismo, t. v., teisėjo, tad siūlytina įtvirtinti, kad asmeniui turi būti sudaryta galimybė būti išklausytam teisėjo ' tiesioginiu ar nuotoliniu būdu. 6. Dėl nepriklausomo psichiatro nuomonės teikimo Seimo kontrolieriai, Komitetas prieš kankinimą bei Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos, vertindami esamą priverstinio hospitalizavimo procedūrą šalyje, ne kartą akcentavo nepriklausomų nuo įstaigos, inicijavusios priverstinį hospitalizavimą, psichiatro ar komisijos nuomonės dėl asmens, kuriam svarstoma taikyti priverstinę hospitalizaciją, sveikatos būklės svarbą, nes pagal galiojančius teisės aktus teisėjai neprivalo ir praktikoje beveik niekada nesikreipia alternatyvios nuomonės. Projekto 12 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose įtvirtinus, jog teismas apsvarsto tik psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir
(ar) priverstinio gydymo pratęsimo, nebuvo atsižvelgta į tarptautinių ekspertų rekomendaciją teismui neapsiriboti formaliu psichiatrijos įstaigos pateiktų dokumentų patikrinimu ir siekti nuo įstaigos, inicijavusios priverstinį hospitalizavimą, nepriklausomo psichiatro nuomonės. 7. Dėl pažeistų asmens teisių gynimo neteisėto priverstinio hospitalizavimo atveju Atkreiptinas dėmesys, kad Projekte neliko Įstatyme įtvirtintos garantijos, jog asmens hospitalizavimas, pažeidžiant šio Įstatymo reikalavimus yra neteisėtas, o asmenys, dėl kurių kaltės asmuo buvo neteisėtai hospitalizuotas, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (Įstatymo 31 straipsnis).
Pabrėžtina, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą dėl priverstinio asmens hospitalizavimo ir (ar) gydymo, teismo nutartis išduoti pratęsti priverstinį hospitalizavimą ir (ar) gydymą apeliacine tvarka neskundžiama (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 582 str. 7 d.). Projekto 13 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog „Priverstinai hospitalizuojamas (-tas) psichikos ir elgesio sutrikimų turintis asmuo ir
(ar) jo atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl gydytojo psichiatro sprendimo hospitalizuoti priverstinai ir (ar) gydyti apskundimo“, tačiau ši nuostata praktikoje nebūtų įgyvendinama dėl teisinio reglamentavimo trūkumų, t. y., naujosios Įstatymo versijos nesuderinamumo su galiojančio Civilinio proceso kodekso nuostatomis, todėl būtina keisti Civilinio proceso nuostatas taip užtikrinant asmens teisės kreiptis į teismą dėl gydytojo psichiatro sprendimo hospitalizuoti priverstinai ir (ar) gydyti realų įgyvendinimą. Pažymėtina, kad šiuos teisinio reguliavimo trūkumus sprendime D. D. prieš Lietuvą yra pažymėjęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kuris pripažino, kad pareiškėja neturėjo galimybės savarankiškai kreiptis į teismą siekdama pasinaudoti teisinės gynybos priemone dėl jos prievartinio apgyvendinimo globos namuose užginčijimo, todėl buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio (teisė į laisvę ir saugumą) 4 dalis19.
Pritarti iš dalies Pritariama Seimo kontrolierių įstaigos pasiūlymams, kad gydytojas psichiatras privalo nedelsiant kreiptis į pacientą dėl rašytinio sutikimo jį gydyti, pacientas turi teisę gauti nepriklausomą psichikos sveikatos įvertinimą, būtina apibrėžti priverstinio gydymo sąvoką. Taip pat Komiteto patobulintame įstatymo projekte Nr. XIIIP-2075(2) atsižvelgiama į Seimo kontrolierių įstaigos ir kitų ekspertų bei suinteresuotų institucijų pateiktas pastabas dėl 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos Komisijos, taip pat paciento kreipimosi į teismą. Komiteto patobulintame įstatymo projekte numatyta, kad kai sprendžiama dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio nepilnamečio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo turi dalyvauti bent vienas vaikų ir paauglių psichiatras. Pažymėtina, kad įstatymo projekto 13 straipsnio 4 dalyje jau įtvirtinta, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turinčiam pacientui turi būti sudaryta galimybė būti išklausytam teisėjo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje arba nuotolinės apklausos būdu. 3. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, 2018-06-11 Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (toliau – Departamentas), vykdydamas Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 111-S-12, pagal kompetenciją išnagrinėjo Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-2075 (toliau – Įstatymo projektas).
Departamentas pritaria Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo išdėstymui nauja redakcija, apjungiant Psichikos sveikatos priežiūros bei Narkologinės priežiūros įstatymais reglamentuojamas sritis ir dėl to atsisakant atskiro Narkologinės priežiūros įstatymo. Departamentas pritaria Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje „Dėl Lietuvos
įstatymo projekto“ pateiktoms pastaboms. Atsižvelgti
ligoninė Kauno klinikos, 2018-06-12
principai) 6 punktas: minimalios intervencijos, kuris reiškia, kad asmens sveikatos priežiūra vykdoma pirmiausia taikant pagalbos ne vaistais priemones, o jų nepakankant - gydymą vaistais. Suprantame, kad įstatymo kūrėjai galimai turi omeny psichologinę ir/ar psichoterapinę pagalbą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad elektrotraukulinė terapija, transkranijinė magnetinė stimuliacija bei šviesos terapija irgi gali būti priskirtos „pagalbos ne vaistais“ priemonių grupei. Siekiant maksimalaus aiškumo įstatyme, kiuris turės didelę įtaką tiek sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimui, tiek jose dirbančių specialistų darbui, norėtume, kad sąvoka
„pagalbos ne vaistais priemonės“ būtų patikslinta, nepaliekant galimybių ją
neteisingai interpretuoti. 3 straipsnio (Psichikos sveikatos priežiūros principai) 6 punktas: minimalios intervencijos, kuris reiškia, kad asmens sveikatos priežiūra vykdoma pirmiausia taikant pagalbos ne vaistais priemones, o jų nepakankant - gydymą vaistais.
Atkreipiame dėmesį, kad 3 straipsnio 6 punktą būtų tikslinga papildyti išlygomis „esant galimybei“ ar „jei tik galimybės leidžia“, nes to nepadarius, sveikatos priežiūros įstaigos specialistai būtų įpareigoti taikyti „minimalios intervencijos priemones“, pacientui esant būsenose, kurių metu reikalinga būtent skubi medikamentinė pagalba, t.y. ūmiame delyre, manijoje su psichoze ir pan. Tokiu atveju net išpildžius 1 komentare/pasiūlyme rekomenduojamus dalykus, išliktų šiame komentare iškelta problema, labai apsunkinanti tiek įstaigos veiklos organizavimą, tiek kelianti pavojų personalo ir/ar pacientų sveikatai bei gyvybei. 5 straipsnis. Asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos. 1 punktas. Asmens psichikos sveikatos priežiūras teikia gydytojai psichiatrai, gydytojai vaikų ir paauglių psichiatrai, gydytojai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka įgiję teisę teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas naudoti psichoterapiją, psichikos sveikatos slaugytojai, šeimos gydytojai. Teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas dalyvauja medicinos psichologai, socialiniai darbuotojai, specialistai, vykdantys sveikatinimo veiklą, skirtą paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti. Šis punktas apibrėžia, kas gali teikti psichoterapijos paslaugas sveikatos priežiūros įstaigoje. Pagal siūlomą redakciją išlieka tik gydytojai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka įgiję teisę teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas naudoti psichoterapiją. Norime atkreipti jūsų dėmesį, kad pagal šiuo metu galiojančius įsakymus psichoterapijos paslaugas gali teikti ir psichologas-psichoterapeutas.
Ši sąvoka išnyksta aukščiau minimame straipsnio punkte, todėl įstatymo įsigaliojimas jų veiklą padarytų nelegalia, sukeltų tam tikrą teisinį prieštaravimą ir su tuo susijusias problemas. Atžymime, kad daugelyje psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų yra įdarbinti psichologai-psichoterapeutai, todėl minėto Įsakymo įsigaliojimas priverstų įstaigas atsisakyti jų paslaugų, o tuo pačiu dar labiau sumažintų „minimalios intervencijos priemonių“ prieinamumą. 5 straipsnis. Asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos. 1 punktas. Asmens psichikos sveikatos priežiūras teikia gydytojai psichiatrai, gydytojai vaikų ir paauglių psichiatrai, gydytojai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka įgiję teisę teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas naudoti psichoterapiją, psichikos sveikatos slaugytojai, šeimos gydytojai. Teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas dalyvauja medicinos psichologai, socialiniai darbuotojai, specialistai, vykdantys sveikatinimo veiklą, skirtą paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti. Atkreiptinas dėmesys, kad Sveikatos priežiūros įstatyme visiškai neminima „psichoterapeuto“ sąvoka, nebent jie priskirti „specialistams, vykdantiems sveikatinimo veiklą, skirtą paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti“. Informuojame, kad LR SAM ministro įsakymu yra sukurta darbo grupė, kuri bando apibrėžti psichoterapeuto sąvoką. Mes siūlome įnešti daugiau aiškumo į su psichoterapijos taikymu susijusius Įstatymo punktus, bendradarbiaujant su LR SAM kitus susijusius teismus dokumentus rengiančiomis darbo grupėmis, nes bet koks neaiškumas interpretuojant įsakymą turės pasekmių įstaigų veiklos planavimui, PSDF biudžetui bei pacientams teikiamų paslaugų kokybei.
Pritarti Paaiškinimas dėl psichoterapeutų: Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. V-1142 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 61 „Dėl Asmens sveikatos priežiūros veiklos rūšių sąrašo“ pakeitimo“, 12 punktu, medicinos psichologas įtrauktas į asmens sveikatos priežiūros specialistų rūšių sąrašą. Pagal šį teisės aktą nuo 2020 m. sausio 1 d. numatomas medicinos psichologų licencijavimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. sausio
panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, medicinos psichologams suteikiamas spaudo numeris. Atsižvelgiant į tai, 5 str. 1 d. siūlytina tikslinti taip: Asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikia gydytojai psichiatrai, gydytojai vaikų ir paauglių psichiatrai, gydytojai ir kiti asmens sveikatos priežiūros specialistai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka įgiję teisę teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas naudoti psichoterapiją, psichikos sveikatos slaugytojai, šeimos gydytojai. 1.
1Argumentai:
Atsižvelgta į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 3 pastabą ir LSMU ligoninės Kauno klinikų pastabas: Pasiūlymas: Pakeisti 3 straipsnio 6 punktą ir jį išdėstyti taip: ,,6) minimalios intervencijos, kuris reiškia, kad, jei pacientui nereikia skubaus gydymo vaistais ir (ar) invazinių ir (ar) intervencinių procedūrų, asmens psichikos sveikatos priežiūra vykdoma priežiūros paslaugos teikiamos pirmiausia taikant neinvazines ir neintervencines procedūras arba pagalbos ne vaistais priemones, o jų nepakankant – gydymą vaistais ir
(ar) invazines ir (ar) intervencines procedūras.“
2Argumentai:
Atsižvelgiama į LSMU ligoninės Kauno klinikų pastabas. Pasiūlymas: Pakeisti 5 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,1. Asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikia gydytojai psichiatrai, gydytojai vaikų ir paauglių psichiatrai, gydytojai ir kiti asmens sveikatos priežiūros specialistai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka įgiję teisę teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas naudoti psichoterapiją, psichikos sveikatos slaugytojai, šeimos gydytojai. Teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas dalyvauja medicinos psichologai, socialiniai darbuotojai, specialistai, vykdantys sveikatinimo veiklą, skirtą paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti.“
centras, 2018-06-13 Peržiūrėjus Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo projektą pirmiausiai norime pasidžiaugti, kad atsirado daug priemonių, kurios garantuoja humaniškesnę psichikos ligonių teisių apsaugą ir kokybiškesnę sveikatos priežiūrą: atsiranda straipsnis, skirtas visuomenės sveikatos priežiūrai, akcentuojama bendruomeninių paslaugų svarba, nustatytos fizinio suvaržymo taikymo sąlygos, įtvirtintas kompleksinis sveikatos priežiūros modelis ir kt.
Kaip teigiamą dalyką, reikia pažymėti tai, kad iš Civilinio kodekso perkelta nuostata, kad priverstinis gydymas gali būti taikomas asmeniui, kuris pavojingas savo ir/ar aplinkinių turtui. Praktikoje dažnai susiduriame su situacija kuomet žmogus dėl blogos psichikos būklės iššvaisto savo ir šeimos turtą. Taip pat labai aktualia problema tampa pacientų paimti greitieji kreditai. Po gydymo, būklei pagerėjus, pacientai supranta ką padarę, dažnai juos prislegia didelės skolos ir tai iš esmės ilgam laikui pablogina jų socialinį funkcionavimą ir psichikos būklę. Teigiamai vertiname, kad naujajame įstatymo projekte nustatyta, kad priverstinė hospitalizacija gali būti taikoma esant neadekvačiam ir pavojingam elgesiui, atsisakant ankstesniame įstatyme buvusios nuostatos, kad asmuo turi sirgti sunkia psichikos liga. Su šia problema praktikoje ypač dažnai susiduriame, kuomet atvyksta žmonės po bandymo nusižudyti ir turintys tolimesnių suicidinių ketinimų, kuriuos išprovokuoja ne psichikos liga, o konkreti krizinė situacija, pvz. artimo žmogaus netektis, skyrybos, bankrotas. Tokioje situacijoje žmogui išties reikalinga stacionarinė pagalba stabilizuoti jo būklę, kad jis nenusižudytų, tačiau negalime teigti, kad žmogus serga psichikos liga. Remiantis naujuoju Psichikos sveikatos priežiūros įstatymu tokiais atvejais bus galima nerašyti psichiatrinės diagnozės (F kodo), o nurodyti kitą apsilankymo sveikatos priežiūros įstaigoje priežastį (Z arba X kodus).
Tai apsaugos pacientus nuo perteklinių psichiatrinių diagnozių ir prisidės prie stigmatizacijos mažinimo. Tačiau mus neramina įstatymo projekto 13 str. 3 dalis, kurioje labai neaiškiai išskiriami du laikotarpiai - 3 darbo dienos ir 48 valandos, per kurias būtina kreiptis į teismą. Įvedus šiuos du laikotarpius kyla labai daug painiavos. Pavyzdžiui jei pacientas paguldomas pirmadienį, tuomet jis tūrėtų būti išrašomas per 3 darbo dienas, t. y. ne vėliau kaip trečiadienį. Tačiau jeigu pacientas paguldomas prieš savaitgalį ar tuo labiau prieš šventines dienas (pvz. Kalėdas, kurios su savaitgaliu gali sudaryti ir 4 nedarbo dienas), pacientas ligoninėje be teismo sprendimo gali išbūti ir 7 dienas. Visiškai neaišku ir kaip reikėtų elgtis tuo atveju, jeigu hospitalizuojant pacientą būtų numatoma baigti gydymą per 3 darbo dienas, tačiau 3-iąją dieną jo būklė ūmiai pablogėtų ir jo išrašyti negalima, o jau būtų praėjęs 48 val. terminas, per kurį būtina kreiptis į teismą dėl priverstinio gydymo. Todėl siūlome palikti vieną terminą, per kurį įstaiga privalo kreiptis į teismą ir gauti jo sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo: 3 darbo dienas (arba 48 val.), kas padėtų išvengti neaiškumų ir galimų teisminių ginčų. Taip pat, jeigu būtų paliktas 48 val. terminas įstaigai kreiptis į teismą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo tampa neaiški ir praktiškai neįgyvendinama nuostata dėl nuolatinės komisijos, kurią tūrėtų sudaryti 2 gydytojai ir administracijos atstovas. Kaip reikėtų suprasti iš įstatymo nuostatos (komisija sudaroma 3 metams) tai turėtų būti nuolatinė komisija.
Tačiau pacientams priverstinę hospitalizaciją tenka taikyti apskritus metus, tame tarpe savaitgaliais ir švenčių dienomis, į teismą reikia kreiptis per 48 val., todėl pacientą paguldžius, pvz. penktadienį po darbo valandų arba per šventines dienas, tokia komisija turėtų susirinkti ir spręsti dėl priverstinio hospitalizavimo savaitgaliai ir švenčių dienomis. Kitaip tariant šios komisijos nariai tūrėtų būti ligoninėje arba bent budėti namuose visas 365 metų dienas. Suprantama, kad tai yra neįmanoma ir prieštarautų darbo įstatymui bei kitiems teisės aktams. Todėl siūlome palikti 3 darbo dienų, terminą, per kurį įstaiga privalo kreiptis į teismą ir gauti jo sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo ir tuomet palikti įstatymo nuostatą dėl nuolatinės komisijos. Jeigu būtų apsispręsta palikti 48 val. terminą, per kurį įstaiga privalo kreiptis į teismą, būtina kaip praktikoje neįgyvendinamą naikinti nuostatą dėl komisijos, paliekant ankstesnę tvarką, kai sprendimą kreiptis į teismą priima du gydytojai psichiatrai (tuo metu budintys) ir administracijos atstovas. Manome, kad 12 str. 1 punkto nuostata:
„Priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo pabandyti
gauti paciento sutikimą dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais).“ Yra labai nekonkreti ir perteklinė, nes pati formuluotė „privalo pabandyti gauti“ skamba nerimtai, lyg būtų prašoma paslaugos ar išmaldos... Be to visiškai aišku, kad jeigu pacientas nesutinka būti hospitalizuojamas, tai absoliučia dauguma atvejų jis nesutinka ir gydytis.
Todėl siūlome keisti šią formuluotę į „Priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo informuoti pacientą jam suprantama forma ir būdais dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais). “ Įstatymo projekte pasigendame išaiškinimų ką daryti tais atvejais, kuomet hospitalizuojamas neveiksnus pacientas, kuris nėra pavojingas su ir/ar aplinkiniams bei turtui. Nors pacientas gydytis sutinka, tačiau jo parašas dėl neveiksnumo nėra juridiškai galiojantis. Jeigu ant sutikimo gydytis imti tik globėjo parašą, kyla grėsmė, kad globėjai gali piktnaudžiauti šia savo teise, stengtis paguldyti žmogų į ligoninę, pvz. išvykdami atostogų ar šiaip norėdami pailsėti nuo globotinio. Kreiptis į teismą taip pat gali nebūti pagrindo, nes nors pacientui reikalingas gydymas ir jis pats nori gydytis, tačiau jis nėra pavojingas sau ir/ar aplinkiniams ar turtui. Manome, kad siekiant užtikrinti neįgalių pacientų teises, naujajame Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme yra būtina aiškiai nustatyti tvarką kaip šioje situacijoje tūrėtų būti hospitalizuoti neveiksnūs asmenys. Todėl siūlome aiškiai apibrėžti ką daryti, kuomet atvyksta neveiksnus pacientas, kuris sutinka gydytis, bet jo parašas juridiškai nėra galiojantis, - ar užtenka jo globėjo parašo. Pritarti iš dalies Pritariama Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro pasiūlymams, kad motyvuotą sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo pratęsimo gali priimti du gydytojai psichiatrai (tuo metu budintys) ir administracijos atstovas. Komiteto patobulintame įstatymo projekte taip pat atsisakoma formuluotės „privalo pabandyti gauti“.
Paaiškinimas dėl neveiksnių pacientų priverstinio hospitalizavimo: neveiksnaus paciento priverstinio hospitalizavimo sąlygos reglamentuotos Civilinio kodekso 2.26 str. (4. <...> Jeigu asmuo yra neveiksnus atitinkamoje srityje, sutikimą dėl jo hospitalizacijos, tačiau ne ilgiau kaip tris darbo dienas, gali duoti asmens globėjas. Neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens priverstinė hospitalizacija po to gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. 5. Į teismą dėl priverstinės hospitalizacijos ar neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens hospitalizacijos jo globėjo sutikimu pratęsimo psichiatrijos įstaiga turi kreiptis ne vėliau kaip per 48 valandas nuo asmens paguldymo į psichiatrijos įstaigą.)
įstaiga, 2018-10-22 Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, susipažinusi su Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projektu (toliau – Projektas) bei Seimui Projekto svarstymo metu pateiktomis kitų institucijų, įstaigų išvadomis[²⁴], teikia pastabas ir pasiūlymus:
apsaugos kontrolierė pritaria Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos ir nevyriausybinių organizacijų pastebėjimui, jog Projektas iš esmės yra skirtas reglamentuoti asmenų savanoriško ir priverstinio hospitalizavimo, priverstinio gydymo aspektus ir jame skiriamas minimalus dėmesys psichikos sveikatos priežiūros paslaugų kompleksiškumui, visuomenės ir asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugų reglamentavimui. 2.
tikslinga papildyti nuostatomis dėl ambulatorinių psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vaikams, reglamentuojant šių paslaugų vaikams teikimo ypatumus (amžius ir kiti kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, kada vaikas gali savarankiškai (be atstovų pagal įstatymą žinios, dalyvavimo, informavimo) ir kada tik su atstovo pagal įstatymą sutikimu gali kreiptis į ambulatorines paslaugas teikiančius subjektus dėl konsultacijų, gydymo ar kitos pagalbos, paslaugų; priimti sprendimus gydymo ir kitais klausimais; vaiko paciento ir jo atstovų pagal įstatymą teisės (gauti informaciją apie diagnozę, gydymo ar kitų paslaugų poreikį, taikytinus gydymo metodus, prognozes, kt.) ir užtikrinimo, apribojimo sąlygos (informacijos teikimo vaiko atstovams pagal įstatymą ribojimas, kt.). Jeigu ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos vaikams galėtų būti teikiamos vadovaujantis šiuo metu galiojančiomis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis, paminėtina, kad jos taip pat turėtų būti tikslinamos, siekiant užtikrinti sklandų, tinkamą įgyvendinimą ir vaiko teisių apsaugą. 3. Svarstytina galimybė tikslinti Projekto 6 straipsnio nuostatas, išsamiau reglamentuojant paciento psichikos būklės įvertinimą (atskleidžiant šio paslaugos turinį; pagrindus, vadinamo paciento teises, turint omenyje, jog dėl asmens psichikos būklės įvertinimo gali kreiptis kiti asmenys (ne pats pacientas) bei, jog pacientu gali būti skirtingo amžiaus vaikas, kitas pažeidžiamai grupei priskirtinas asmuo; duomenų apie paciento psichikos būklę ir gydymo poreikį atskleidimo sąlygas ir t.t.). 4.
Projekto 9 straipsnio 4 dalį, nustatant, jog pacientų judėjimo laisvė taikant fizinio suvaržymo priemones (žmogaus kūno jėga), specialiomis fizinio suvaržymo priemonėmis ar izoliuojant pacientą atskiroje patalpoje gali būti taikoma tik išimtinais atvejais, kai Projekto 9 straipsnio 5 dalyje nurodytų grėsmių negalima išvengti kitais būdais ir tol, kol to reikalauja paciento sveikatos būklė. Taip pat nustatyti, kad fizinio suvaržymo (įskaitant specialiosiomis priemonėmis) ir izoliavimo atskiroje patalpoje atvejai, sprendimą dėl jų taikymo priėmęs subjektas ir trukmė turi būti dokumentuoti paciento medicininiuose dokumentuose. Įvertinant tai, kad Projekto 9 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamas žmogaus teisių ribojimas ir suvaržymas (psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų judėjimo laisvės ribojimas), kuris gali būti nustatytas tik įstatyminiame lygmenyje, siūlytina atsisakyti fizinio suvaržymo priemonių taikymo tvarkos poįstatyminiame teisės akte ir atitinkamai papildyti Projektą, išskiriant fizinio suvaržymo priemonių taikymo vaikams tvarką. 5. Vertinant Projekto rengėjų aiškinamajame rašte nurodytus argumentus dėl Projekto 11 straipsnio 1 dalyje siūlomo įtvirtinti teisinio reguliavimo dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių nepilnamečių pacientų (iš esmės visų vaikų, išskyrus emancipuotus) hospitalizavimo sąlygų, atkreiptinas dėmesys į keletą aspektų:
rengėjai siūlo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti, kad, išskyrus priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo atvejus, jeigu nepilnametis psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas nėra teismo pripažintas emancipuotu, jis gali būti hospitalizuojamas tik abiem tėvams sutikus raštiškai arba, jei teismas yra nustatęs nepilnamečio gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, vienam iš tėvų sutikus raštiškai.
Siūlomas reglamentavimas argumentuojamas tuo, kad būtina suvienodinti pacientų atstovavimo reglamentavimą su Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, konkrečiai 6.729 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad pacientas iki šešiolikos metų negali būti gydomas ar jam teikiama kita asmens sveikatos priežiūra ar (ir) slauga prieš vieno iš jo tėvų ar jo atstovų pagal įstatymą valią, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip. Pažymėtina, kad vaiko teisių apsaugos kontrolierė nekvestionuoja ir praktikoje vertindama tėvų teisių ir pareigų savo vaikams įgyvendinimą neretai atkreipia tėvų ir
(ar) atsakingų institucijų dėmesį į Civilinio kodekso nuostatas dėl tėvų (tėvo ir motinos) valdžios lygybės, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyriumi, taip pat nuostatas dėl privalomo tėvų valdžios vykdymo – tėvų bendros ir vienodos atsakomybės už vaiko auklėjimą ir priežiūrą bei atsisakymo nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negaliojimo (3.156, 3.159 ir kt. straipsniai).
Visgi, pastebėtina, jog praktikoje gausu įvairių kasdienio gyvenimo situacijų, kai įgyvendinti siūlomą įtvirtinti teisinį reikalavimą – gauti antrojo iš tėvų sutikimą dėl vaiko hospitalizavimo nebūtų objektyvių galimybių arba sutikimo gavimas būtų apsunkintas, pareikalautų papildomų laiko ar (ir) kitų sąnaudų (pavyzdžiui, antrasis iš tėvų yra išvykęs, serga, piktnaudžiaudamas ir (ar) turėdamas kitų subjektyvių paskatų neduoda sutikimo ar pan., antrasis iš tėvų yra nusišalinęs nuo savo pareigų vykdymo, gyvena skyriumi, nežinoma gyvenamoji vieta ir kt., o teismas nėra nustatęs vaiko gyvenamosios vietos ir
(ar) nėra išspręstas pastarojo iš tėvų valdžios apribojimo klausimas). Pastebėtina, kad nėra aiškus ir alternatyvios sąlygos dėl vieno iš tėvų sutikimo vaiko hospitalizacijai įgyvendinimas, kadangi šiuo atveju taip pat galimos įvairios situacijos, kai dėl tam tikrų aplinkybių nebus galima gauti to iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, sutikimo (liga, išvykimas ir kt.). Taip pat svarstytina, ar šiuo atveju būtų tinkamas kito iš tėvų sutikimas.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierės nuomone, Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme įtvirtinus siūlomą reikalavimą dėl tėvų sutikimo, praktikoje gali susidaryti situacijos kai vaikui, kuris nėra emancipuotas[²⁵], laiku negalės būti suteiktos stacionarios psichikos sveikatos priežiūros paslaugos, atitinkamai nebus užtikrintas tinkamas vaiko teisės į sveikatą ir kitų vaiko teisių apsaugos nuostatų įgyvendinimas arba įstatymo reikalavimas nebus (tinkamai) vykdomas (paslaugos vaikui bus teikiamos negavus tėvų (tinkamo tėvo, motinos) raštiško sutiko, sutikimas bus gaunamas pradėjus teikti paslaugas ar pan.). 5.2. Analizuojant Projekto rengėjų nurodytas Civilinio kodekso 6.729 straipsnio 2 dalies nuostatas, kyla abejonių dėl kodekso nuostatų ir siūlomo teisinio reglamentavimo suderinimo proporcingumo. Projekto 11 straipsnio 1 dalyje siūloma įtvirtinti, jog (išskyrus aptartas išimtis) vaiko hospitalizavimui yra būtinas abiejų tėvų raštiškas sutikimas. Civilinio kodekso 6.729 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pacientas iki šešiolikos metų negali būti gydomas ar jam teikiama kita asmens sveikatos priežiūra ar (ir) slauga prieš vieno iš jo tėvų ar jo atstovo pagal įstatymą valią. Paminėtina, kad įstatymų leidėjas Civiliniame kodekse neįtvirtino reikalavimo, sąlygos, jog paslaugos vaikui gali būti teikiamos tik turint abiejų tėvų sutikimą. Darytina prielaida, jog pagal esamą reglamentavimą, paslaugos vaikui iki šešiolikos metų negalėtų būti teikiamos, jeigu tarp vaiko tėvų kiltų ginčas dėl paslaugų vaikui teikimo, tačiau paslaugos galėtų būti teikiamos ir neturint antrojo iš tėvų sutikimo, jeigu nėra prieštaravimo (antrasis iš tėvų gali nedalyvauti visiškai ar aktyviai, klausimų susijusių su vaiko sveikata ar kt. sprendime). 5.3.
kodekso 6.729 straipsnio 2 dalies nuostatos, su kuriomis buvo derinamas siūlomas reglamentavimas (Projekto 11 straipsnio 1 dalis), taip pat kitos Civilinio kodekso šeštosios knygos IV dalies XXXV skyriaus Antrojo skirsnio nuostatos dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nėra taikomos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių išlaidos pagal įstatymus yra apmokamos (kompensuojamos) iš privalomo sveikatos draudimo fondo biudžeto, valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų (6.725 straipsnio 3 dalis). Darytina prielaida, kad įstatymų leidėjas reglamentuodamas sutartinius asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo santykius ir įtvirtindamas nuostatą, jog vaikas iki šešiolikos metų negali būti gydomas ar jam teikiamos kitos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ar (ir) slauga prieš vieno iš jo tėvų ar jo atstovo pagal įstatymą valią, įvertino galimas šio teisinio reguliavimo pasekmes ir turėjo omenyje valstybės besąlyginį įsipareigojimą vaikams teikti sveikatos priežiūros paslaugas. 5.4. Projekte nėra reglamentuojama, kaip vaiko hospitalizavimo klausimai bus sprendžiami, nesant galimybės gauti abiejų tėvų raštiško sutikimo, kilus tėvų ginčui ar pan. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 18 straipsnio „Nenumatyti ypatingi atvejai“ 3 dalyje reglamentuotas sprendimų priėmimas, kilus tėvų ginčui ar kt., tačiau tik dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nepilnamečiui pacientui iki 16 metų.
Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, jog siekiant užtikrinti vaiko teisių apsaugą sudėtingose, konfliktinėse situacijose, Civilinio kodekso 3.163 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtintas ad hoc institutas ir numatyta, kad jeigu priimant su nepilnamečiu vaiku susijusius sprendimus kyla vaiko ir jo tėvų (globėjo, rūpintojo) interesų konfliktas arba vaiko tėvų tarpusavio interesų konfliktas, teismas ex officioarba bet kurio iš vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo) ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos prašymu gali skirti ad hoc globėją, kuris atstovautų vaikui sprendžiant konkretų ginčą. Ad hoc globėjo parinkimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliotainstitucija. Ad hoc globėjo veiklai mutatis mutandis taikomos šios knygos XVII ir XVIII skyrių normos. 5.5. Siūlomu įtvirtinti reglamentavimu Projekto 11 straipsnio 1 dalyje, numatant, jog tik emancipuotas nepilnametis[²⁶] gali duoti sutikimą dėl jo hospitalizacijos, ne tik apsunkina vaikams galimybę gauti reikalingas stacionarias psichikos sveikatos paslaugas, bet taip pat iš esmės susiaurina vaiko teisių, jo dalyvavimo sprendimų dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo priėmime apimtį. Šiame kontekste paminėtina, jog Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme išskiriamos pacientų grupės – pacientas nuo šešiolikos metų; nepilnametis pacientas iki šešiolikos metų; nepilnametis pacientas iki šešiolikos metų, kuris gali pats teisingai vertinti savo sveikatos būklę; nepilnametis pacientas nuo šešiolikos metų; pilnametis pacientas, kuris negali būti laikomas gebančiu protingai vertinti savo interesų – kurioms priskiriami pacientai skirtinga apimtimi dalyvauja sprendimų dėl sveikatos priežiūros paslaugų jiems teikimo priėmime ir kt.
Civilinio kodekso 6.729 straipsnio 2 dalyje reglamentuotos paciento iki šešiolikos metų gydymo, kitos asmens sveikatos priežiūros jam teikimo ar (ir) slaugos sąlygos; bei paciento iki šešiolikos metų pagal savo amžių ir išsivystymą galinčio teisingai vertinti savo sveikatos būklę ir siūlomą gydymą, gydymo sąlygos. Europos Vaikų Ombudsmenų Tinklo (ENOC, European Network of Ombudspersons for Children) 2018 m. rugsėjo 21 d. pareiškime dėl vaikų psichikos sveikatos Europoje[²⁷], buvo įtvirtinti siūlymai: priimti teisės aktus, kuriuose aiškiai ir išsamiai būtų reglamentuotas vaikų sutikimas (atsisakymas) medicininio gydymo ir tai būtų daroma aiškiai atpažįstant besivystančius vaiko gebėjimus; jeigu vaikų gebėjimai nėra pakankami duoti sutikimą dėl gydymo, kaip tai numatyta įstatymuose, užtikrinti, kad į jų nuomonę dėl priežiūros ir gydymo būtų atsižvelgiama, įvertinant jų amžių ir brandumą; užtikrinti, kad tėvų sutikimas nebūtų kliūtimi vaikui naudotis psichikos sveikatos parama. Pripažįstant, kad kai kuriems vaikams gali reikėti stacionaraus gydymo, svarbu užtikrinti, kad būtų siekiama gauti visiškai informuoto vaiko sutikimą stacionariam gydymui, nebent galima įrodyti, kad vaikui trūksta gebėjimų duoti sutikimą ir t.t. Paminėtina, jog Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas Bendrajame komentare Nr.
paauglių sveikatos ir vystymosi Vaiko teisių konvencijos kontekste, nurodoma, jog prieš tėvų sutikimą, paaugliai turi gauti galimybę laisvai išreikšti savo pažiūras ir toms pažiūroms turi būti skiriama daug dėmesio, vadovaujantis Konvencijos 12 straipsniu. Tačiau, jeigu paauglys yra pakankamai subrendęs, turi būti gautas paties paauglio informuotas sutikimas, o tėvai turi būti informuoti, jeigu tai atitinka geriausius vaiko interesus (Konvencijos 3 straipsnis). Projekto rengėjų argumentai dėl siūlomo teisinio reglamentavimo, suteikiant vaiko atstovams pagal įstatymą išimtinę teisę priimti sprendimą dėl vaiko hospitalizavimo, nėra žinomi. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė mano, jog tikslinga tobulinti Projektą (ir atitinkamai susijusius teisės aktus) numatant, jog sprendimai dėl psichikos sveikatos priežiūros paslaugų (įskaitant hospitalizavimo) vaikams teikimo, būtų priimami atsižvelgiant į asmens amžių, jo brandą, gebėjimus ir kt.; kad paslaugos būtų teikiamos gavus informuotą paciento (vaiko) sutikimą, o kai tai neįmanoma – būtų išsiaiškinama vaiko nuomonė, valia dėl paslaugų teikimo; kad būtų garantuota vaiko teisė jam suprantama forma, atsižvelgiant į jo amžių, brandą, gebėjimus, sveikatos būklę ir kt., gauti informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, taikomus gydymo ar tyrimo būdus, galimą riziką, komplikacijas, šalutinį poveikį, gydymo prognozę ir kitas aplinkybes; vaiko ir jo atstovų pagal įstatymą teisė susipažinti su paciento medicinos dokumentais, reglamentuojant sąlygas dėl vaiko teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir kt. apsaugą, šios teisės apribojimo ir pan. 6.
dėl sveikatos priežiūros paslaugų vaikams teikimo yra įtvirtintos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme, Civiliniame kodekse, siekiant sklandaus ir nuoseklaus praktikos formavimosi dėl sveikatos (taip pat psichikos sveikatos) priežiūros paslaugų vaikams prieinamumo, jų teikimo ir pan., manytina, jog Projekte turėtų būti išskirti aspektai, susiję su psichikos sveikatos priežiūros paslaugomis vaikams, turint omenyje vaikų padėties išskirtinumą ir teisės į sveikatos priežiūrą įgyvendinimo aspektus, susijusius su vaiko amžiumi, gebėjimais, brandumu, vaikų atstovavimo aspektus ir kt. Taip pat, atsižvelgiant į teisinio reglamentavimo pokyčius vaiko teisių apsaugos srityje (vaiko teisių apsaugos institucijų pertvarka; valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija yra vaiko, įstatymų nustatytais pagrindais paimto iš tėvų ar kitų teisėtų atstovų, atstovas pagal įstatymus tol, kol šiam vaikui paskiriamas globėjas ar rūpintojas; ad hoc institutas; kt.), manytina, jog tikslinga būtų įvertinti ne tik Projekto, bet ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo bei galimai Civilinio kodekso nuostatų (asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar kt. dalyse) pakeitimų poreikį. 7. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė pritaria Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento pastaboms dėl Projekto. Taip pat palaikome Seimo kontrolierių įstaigos išreikštą poziciją dėl priverstinio hospitalizavimo ir siūlome Projekte išskirti vaikų priverstinio hospitalizavimo tvarką, sąlygas, vaiko atstovavimo, jo teisių gynimo ir kt. aspektus, reglamentuojant juos atskirame įstatymo straipsnyje. Projekte turėtų būti įtvirtinta, jog sprendžiant klausimą dėl nepilnamečio priverstinio hospitalizavimo komisijoje turi dalyvauti vaikų psichiatras. Taip pat svarstytinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos įtraukimas į šį procesą (išskirtinius atvejus).
Pritariame pasiūlymams peržiūrėti (pirminio) priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo terminų skaičiavimą darbo dienomis, jį skaičiuojant paromis arba valandomis. Akivaizdu, kad pasirinkus šį terminų skaičiavimą, realūs pacientų priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo terminai bus skirtingi ir kai kurie asmenys bus hospitalizuoti, gydomi stacionare nepagrįstai ilgiau, tik dėl jų hospitalizavimo dienos, laikotarpio (savaitgalis, šventinės dienos). Pritarti iš dalies Žr. į Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pasiūlymą ir Komiteto nuomonę bei pasiūlymus. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo narys
1 Argumentai: Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad pacientas gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo ir kad psichiatrijos įstaigos administracija privalo ne vėliau kaip per 2 paras kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo pratęsimo. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2075 (toliau – projektas) 12 straipsnyje nustatytas priverstinio hospitalizavimo ir priverstino gydymo be teismo leidimo terminas – ne ilgiau kaip 3 darbo dienos, o terminas kreiptis į teismą – 48 valandos nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios.
Pagal projekte numatytą teisinį reguliavimą be teismo sprendimo pacientas tam tikrais atvejais (pvz., jei pacientas hospitalizuojamas penktadienį arba prieš valstybinių švenčių dienas (be to, jos kartais gali būti iš karto prieš arba po savaitgalio) gali būti priverstinai hospitalizuojamas iki 9 parų. Toks ilgas priverstinio hospitalizavimo terminas nėra pagrįstas ir diskriminuotų pacientus, kurių hospitalizavimas apimtų ir nedarbo dienas, todėl projekte turi būti nustatytas teisinis reguliavimas, užkertantis kelią galimoms minėtoms situacijoms. Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčiam pacientui, atsisakančiam
hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis hospitalizavimas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas 2 paras, tik jeigu iš paciento elgesio matyti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo pabandyti gauti paciento sutikimą dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais).
Nepavykus gauti paciento sutikimo dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis
(būdais) ir esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, pacientui Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis gydymas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas 2 paras.“ Nepritarti Siūloma palikti įstatymo projekte numatytus priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo be teismo leidimo terminus, kurie atitinka šiuo metu Civiliniame kodekse nustatytą teisinį reguliavimą. 2. Seimo narys Arvydas Anušauskas, 2018-06-06121 Argumentai:
Įstatymo projekto 3 straipsnyje numatyta, kad psichikos sveikatos priežiūra vykdoma vadovaujantis šiais principais: 1) atitikties asmens ir psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento poreikiams; 2) bendradarbiavimo; 3) psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento teisių apsaugos; 4) kompleksiškumo; 5) įtraukties bei 6) minimalios intervencijos. Tai reiškia, kad psichikos sveikatos priežiūra turi būti vykdoma tokiomis sąlygomis, kurios mažiausiai varžo psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų galimybes įgyvendinti savo teises ir tenkinti savo poreikius. Pirmiausia taikomos priemonės, kurios sudaro sąlygas psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams gyventi šeimoje ir bendruomenėje.
Taip pat didinti įtrauktį į visuomenės gyvenimą, išsaugant bei skatinant paciento savarankiškumą, kad asmens psichikos sveikatos priežiūra vykdoma pirmiausia taikant pagalbos ne vaistais priemones, o jų nepakankant – gydymą vaistais.Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projekte priverstinio gydymo procedūra neatskirta nuo priverstinio hospitalizavimo, todėl priverstinai hospitalizuotas pacientas iš karto gali būti priverstinai gydomas, ir tai, kad priverstinis hospitalizavimas sukelia įvairių nevienareikšmiškų padarinių pacientams, jų artimiesiems, reikalinga užtikrinti, jog priverstinis hospitalizavimas būtų taikomas tik įvertinus kitų priemonių efektyvumą, kaip ultima ratio, t.y. paskutinė priemonė, numatytiems tikslams pasiekti ir tik atitinkamiems gydytojams pateikus rašytines išvadas apie paciento būklę Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčiam pacientui, atsisakančiam hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis hospitalizavimas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas, tik įvertinus kitų naudojamų priemonių efektyvumą ir tik jeigu iš paciento elgesio matyti (gydytojas psichiatras įvertina paciento būklę ir tai išsamiai aprašo ligos istorijoje), kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo pabandyti gauti paciento sutikimą dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais).
Nepavykus gauti paciento sutikimo dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais) ir esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, pacientui Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis gydymas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas.“ Nepritarti
1) Įstatymo projekte numatyta, kad asmuo gali būti priverstinai hospitalizuojamas ,,tik jeigu iš paciento elgesio matyti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui” - t. y. priverstinis hospitalizavimas taikomas kaip kraštutinė priemonė. 2) Komiteto siūlomame patobulintame įstatymo projekto variante nurodoma, kad ,,jei psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristatomas greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu, sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo priima psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, į kurią pristatytas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, gydytojas psichiatras. Kitu atveju – paciento būklę būna įvertinęs siunčiantysis psichiatras. 3) Dėl išsamaus aprašymo ligos istorijoje – jeigu bus gydytojo psichiatro siuntimas, tai priverstinio hospitalizavimo pagrindimas bus pateiktas asmens Sveikatos istorijoje ir (ar) siuntime, o jeigu bus greitosios medicinos pagalbos specialisto sprendimas – tai bus pagrįsta GMP dokumentuose, todėl siūloma nuostata, manytina, yra perteklinė. 3. Seimo narys Arvydas Anušauskas, 2018-06-06122 Argumentai:
Žr. argumentus prie pasiūlymo Nr. 1. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 12 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, gydytojo psichiatro siuntimui ar greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu psichikos ir elgesio sutrikimųturintį pacientą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristato greitosios medicinos pagalbos brigada, prireikus dalyvaujant policijai. Teismo sprendimu psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą įpsichikos sveikatos priežiūros įstaigą priverstiniam hospitalizavimui ir (ar) priverstiniam gydymui pristato policija, prireikus dalyvaujant greitosios medicinos pagalbos specialistui, su šeimos gydytojo ir gydytojo psichiatro siuntimais - išvadomis apie persirgtas ligas, atliktus tyrimus, ambulatoriniam gydymui skirtus vaistus.“ Nepritarti Teismui priimant sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo pratęsimo, yra gaunamas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos atliktas paciento būklės įvertinimas, todėl, manytina, siūloma nuostata yra perteklinė. 4. Seimo narys Aurelijus Veryga, 2018-12-04123 Argumentai: Tie patys. Be to, siekiant nepilnamečių teisių geresnės apsaugos ir jų gydymo kokybės, sprendžiant nepilnamečių priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo klausimus, turėtų dalyvauti gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, turintis specialiųjų vaikų ir paauglių psichiatrijos žinių. Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo 12 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3.
Jei psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas 2 paras, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuojamas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, privalo ne vėliau kaip per 48 valandas 2 paras nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo. Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip
priežiūros įstaigos vadovo iš dviejų psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų psichiatrų ir vieno psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgalioto įstaigos administracijos darbuotojo sudaryta komisija. Kai sprendžiama dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio nepilnamečio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 2 paras būtinumo, komisijos nariu turi būti bent vienas vaikų ir paauglių psichiatras. Komisija sudaroma 3 metams. Komisijos nariu tas pats asmuo gali būti ne daugiau kaip 2 kartus iš eilės.” Pritarti iš dalies Siūloma palikti įstatymo projekte numatytus priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo be teismo leidimo terminus, kurie atitinka šiuo metu Civiliniame kodekse nustatytą teisinį reguliavimą, o nuostatos dėl vaikų ir paauglių psichiatro tobulintinos. Pasiūlymas: Pakeisti 12 straipsnio 3 dalį ir jį išdėstyti taip: ,,3.
Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę, priima du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas. Kai sprendžiama dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio nepilnamečio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, priimant sprendimą turi dalyvauti bent vienas vaikų ir paauglių psichiatras. Tie patys asmenys dėl to paties paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo gali spręsti ne daugiau kaip 2 kartus iš eilės. Jei šioje dalyje nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuojamas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, privalo ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo. Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo priima psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo iš dviejų psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų psichiatrų ir vieno psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgalioto įstaigos administracijos darbuotojo sudaryta komisija. Komisija sudaroma 3 metams. Komisijos nariu tas pats asmuo gali būti ne daugiau kaip 2 kartus iš eilės.“ 5.
1 Argumentai: Tie patys. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 13 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Gydytojas psichiatras nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3
darbo dienas 2 paras nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios privalo žodžiu ir raštu informuoti psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą jam suprantama forma ir būdais ir jo atstovą ar pagalbą priimant sprendimus teikiantį asmenį apie hospitalizavimo teisinį pagrindą, priežastis, tikslus, trukmę, psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento teises, taikomą gydymą ir tai, kad kreiptasi į teismą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo.” Nepritarti
nario A. Verygos pasiūlymo. 6. Seimo narys Arvydas Anušauskas, 2018-06-06135 Argumentai: Įstatymo projekto 12 straipsnio 3 dalyje nuodyta, jog motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimųturinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir
(ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo priima psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo iš dviejų psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų psichiatrų ir vieno psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgalioto įstaigos administracijos darbuotojo sudaryta komisija. Komisija taip pat priima motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo būtinumo pasibaigus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo terminui. Atsižvelgiant į tai, būtent dėl komisijos sprendimo priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti apskundimo turi teisę kreiptis į teismą priverstinai hospitalizuojamas (-tas) psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas ir (ar) jo atstovas.
Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 13 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Priverstinai hospitalizuojamas (-tas) psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas ir (ar) jo atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl gydytojo psichiatro komisijossprendimo priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti apskundimo.“ Nepritarti Remiantis Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabomis, formaliai turėtų būti skundžiamas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, o ne jos darbuotojo ar komisijos sprendimas dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo. 7. Seimo narys A. Veryga, 2018-12-04135 Argumentai: Siekiant geresnės psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento, kuriam taikoma priverstinė hospitalizacija ir (ar) priverstinis gydymas, teisių apsaugos bei nešališkų bei objektyvių sprendimų jų atžvilgiu, turėtų būti įtvirtinta galimybė, kad paciento psichikos sveikatos būklę jo prašymu įvertintų nuo įstaigos, kurioje toks pacientas priverstinai hospitalizuotas ir (ar) priverstinai gydomas, nepriklausoma gydytojų psichiatrų komisija. Toks būtinumas pagrįstas ir tuo, kad pagal galiojančius teisės aktus teisėjai, priimdami sprendimą dėl priverstinio gydymo ir priverstinio hospitalizavimo, neprivalo ir praktikoje beveik niekada nesikreipia alternatyvios nuomonės dėl priverstinai hospitalizuoto ir
(ar) priverstinai gydomo psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklės. Pasiūlymas:
1Papildyti 13 straipsnį nauja 5 dalimi:
„5.
Psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas turi teisę į papildomą psichikos sveikatos būklės įvertinimą, atliekamą trijų gydytojų psichiatrų, nesusijusių su psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas priverstinai hospitalizuotas ir (ar) priverstinai gydomas. Šis įvertinimas organizuojamas sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, jei priverstinai hospitalizuotas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas sutinka už jį mokėti pats.“
2Buvusią 5 dalį laikyti 6 dalimi. „56. Priverstinai hospitalizuojamas (-tas) psichikos ir elgesio
sutrikimų turintis pacientas ir (ar) jo atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl gydytojo psichiatro sprendimo priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti apskundimo.“
komisijų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisija, 2018-06-13 Siūlyti pagrindiniam Sveikatos reikalų komitetui arba grąžinti projektą iniciatoriams tobulinti pagal Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Seimo kontrolierių įstaigos bei Seimo nario A. Anušausko pateiktas pastabas, arba pasiūlyti Seimo valdybai sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę, į jos sudėtį įtraukiant įvairių sričių ekspertus, ir jai pavesti parengti naują Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo projektą. Pritarti iš dalies Komitetas, atsižvelgdamas į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Seimo kontrolierių įstaigos, asociacijos ,,Lietuvos neįgaliųjų forumas“, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos pastabas, Seimo nario A.
Verygos pasiūlymus, patobulino įstatymo projektą. 2. Seimo Žmogaus teisių komitetas, 2018-06-20 Siūlyti pagrindiniam komitetui tobulinti įstatymo projektą, atsižvelgiant į Žmogaus teisių komiteto išvadą – daryti svarstyme pertrauką, sudaryti darbo grupę įstatymo projekto tobulinimui, į darbo grupės veiklą įtraukiant ir Seimo kontrolierių įstaigos atstovus, psichinės sveikatos praktikus ir ekspertus, neįgaliųjų teises ginančių nevyriausybinių organizacijų atstovus. Pritarti iš dalies Komitetas, atsižvelgdamas į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Seimo kontrolierių įstaigos, asociacijos ,,Lietuvos neįgaliųjų forumas“, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos pastabas, Seimo nario A. Verygos pasiūlymus, patobulino įstatymo projektą. 3. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2018-10-24 Siūlyti pagrindiniu paskirtam komitetui įstatymo projektą tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų bei kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymus ir pastabas, kuriems komitetas pritarė. Be to, atkreipti pagrindinio komiteto dėmesį į tai, kad:
1) 2017 m. spalio
priežiūros įstatymo Nr. I-924 27 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-984(2), kurį, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo statuto
sveikatos įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projektu Nr.
2) Įstatymo projekto 9 straipsnyje numatoma, jog psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų (kai dėl jų veiksmų kyla realus pavojus jų pačių ar asmens sveikatos priežiūros įstaigos personalo sveikatai, gyvybei ar turtui) judėjimo laisvė gali būti ribojama tik tokiais atvejais, kai pacientas yra hospitalizuojamas arba jam teikiama būtinoji pagalba. Pažymėtina, kad socialinės globos įstaigose, kurios nėra priskiriamos stacionarinėms asmens psichikos sveikatos priežiūros įstaigoms, nuolat prižiūrimi specialistų gyvena ir sunkią psichikos negalią turintys gyventojai, kurie dėl ligos ar ligos paūmėjimo būna iš esmės nuolatinės agresijos būsenos, – linkę save žaloti, nekontroliuojantys savo elgesio, gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei, turtui. Atsižvelgiant į tai, būtina išspręsti klausimą dėl padalinių ar skyrių, kuriuose tokie pacientai būtų gydomi ir prižiūrimi tol, kol jų būklė stabilizuosis, įsteigimo prie psichikos sveikatos priežiūros įstaigų. Pasiūlymas: Atsižvelgiant į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos pateiktas pastabas, siūlome pakeisti įstatymo projekto 11 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
“11 straipsnis. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių nepilnamečių pacientų hospitalizavimo
ypatumai
suteikta šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyta informacija. 1. 2. Jeigu nepilnametis psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas nėra teismo pripažintas emancipuotu, jis gali būti hospitalizuojamas tik abiem tėvams ar, jei teismas yra nustatęs nepilnamečio gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, vienam iš tėvų, ar, jei nepilnamečiui nustatyta globa, globėjui sutikus raštiškai gavus vieno iš tėvų ar vaiko atstovo pagal įstatymą rašytinį sutikimą, išskyrus šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytas aplinkybes. 3.
šešiolikos metų gali būti hospitalizuotas tik jo sutikimu, išskyrus šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytas aplinkybes. Priimant sprendimą dėl nepilnamečio paciento iki šešiolikos metų, kuris gydytojo pagrįsta nuomone, išreikšta medicinos dokumentuose, gali pats teisingai vertinti savo sveikatos būklę, turi būti atsižvelgiama į jo nuomonę dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. 4. Jeigu priimant sprendimą dėl vaiko hospitalizavimo kyla vaiko ir jo atstovų pagal įstatymą interesų konfliktas arba vaiko atstovų pagal įstatymą tarpusavio interesų konfliktas, sprendimas dėl vaiko hospitalizavimo priimamas Civilinio kodekso 3.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. 2. 5. Jeigu psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas yra jaunesnis nei 10 metų, vienas iš tėvų ar globėjų turi teisę būti kartu su juo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. 3. 6. Kai hospitalizuojamas vyresnis kaip 10 metų nepilnametis psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, vienas iš tėvų, globėjų ar rūpintojų gali kreiptis į gydytoją psichiatrą, kad jam būtų leista būti psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje kartu su nepilnamečiu. Šį klausimą gydytojas psichiatras sprendžia atsižvelgdamas į nepilnamečio psichikos ir elgesio sutrikimo pobūdį ir jo psichikos būklę. 4. 7. Nepilnamečiai psichikos ir elgesio sutrikimų turintys pacientai hospitalizuojami atskirai nuo suaugusių psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų.“ Pritarti iš dalies Nepritarti Nepritarti Pritarti iš dalies 1)Atsižvelgiant į tai, kad svarstomame įstatymo projekte numatytos Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 27 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIIIP-984(2) siūlomos nuostatos, ir į tai, kad minėto įstatymo projekto Nr. XIIIP-984(2) nėra apsvarstęs Seimo paskirtas papildomas Teisės ir teisėtvarkos komitetas, manoma, kad įstatymų projektų netikslinga sujungti.
2) Paūmėjus socialinės globos įstaigose nuolat gyvenančių sunkią psichikos negalią turinčių gyventojų sveikatos būklei, jie gali būti gydomi stacionariose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose įprasta tvarka. Argumentai: Manoma, kad naujoje 2 dalyje turėtų būti numatyta, kad tūri būti gaunamas vieno iš tėvų, jei nėra kito iš tėvų prieštaravimo, ar globėjo rašytinis sutikimas. Pasiūlymas: Pakeisti 11 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
“11 straipsnis. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių nepilnamečių pacientų hospitalizavimo
ypatumai
suteikta šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyta informacija. 1. 2. Jeigu nepilnametis psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas nėra teismo pripažintas emancipuotu, jis gali būti hospitalizuojamas tik abiem tėvams ar, jei teismas yra nustatęs nepilnamečio gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, vienam iš tėvų, ar, jei nepilnamečiui nustatyta globa, globėjui sutikus raštiškai gavus vieno iš tėvų, jei nėra kito iš tėvų prieštaravimo, ar globėjo rašytinį sutikimą, išskyrus šio įstatymo
metų gali būti hospitalizuotas tik jo sutikimu, išskyrus šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytas aplinkybes. Priimant sprendimą dėl nepilnamečio paciento iki šešiolikos metų, kuris gydytojo pagrįsta nuomone, išreikšta medicinos dokumentuose, gali pats teisingai vertinti savo sveikatos būklę, turi būti atsižvelgiama į jo nuomonę dėl psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. 4. Jeigu priimant sprendimą dėl vaiko hospitalizavimo kyla vaiko ir jo atstovų pagal įstatymą interesų konfliktas arba vaiko atstovų pagal įstatymą tarpusavio interesų konfliktas, sprendimas dėl vaiko hospitalizavimo priimamas Civilinio kodekso nustatyta tvarka. 2. 5.
psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas yra jaunesnis nei 10 metų, vienas iš tėvų ar globėjų turi teisę būti kartu su juo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. 3. 6. Kai hospitalizuojamas vyresnis kaip 10 metų nepilnametis psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, vienas iš tėvų, globėjų ar rūpintojų gali kreiptis į gydytoją psichiatrą, kad jam būtų leista būti psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje kartu su nepilnamečiu. Šį klausimą gydytojas psichiatras sprendžia atsižvelgdamas į nepilnamečio psichikos ir elgesio sutrikimo pobūdį ir jo psichikos būklę. 4. 7. Nepilnamečiai psichikos ir elgesio sutrikimų turintys pacientai hospitalizuojami atskirai nuo suaugusių psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų.“
pasiūlymai:
Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas Seimo statuto
argumentai): pritarti Komiteto išvadoms ir Komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIIP-2075(2). 7.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo Sveikatos reikalų komitetas, 2018-12-052 Argumentai: Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 1 ir 4 pastabą ir asociacijos ,,Lietuvos neįgaliųjų forumas“ ir Seimo kontrolierių įstaigos pastabas, kad įstatyme turėtų būti apibrėžta priverstinio gydymo sąvoka. Pasiūlymas: Papildyti
numeravimą: ,,5. Paciento artimieji – sutuoktinis, sugyventinis (partneris), tėvai (įtėviai), pilnamečiai broliai (įbroliai) ir seserys (įseserės), pilnamečiai vaikai (įvaikiai), pilnamečiai vaikaičiai, seneliai, vaikų (įvaikių) sutuoktiniai ir vaikų (įvaikių) sugyventiniai. 6.
hospitalizavimas – hospitalizavimas be hospitalizuojamo paciento sutikimo. 8. Psichikos ir elgesio sutrikimas – biologinių, psichologinių, socialinių veiksnių ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sukeltas asmens mąstymo, elgsenos ir (ar) jausmų sutrikimas, nurodytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintoje ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijoje. 6. 9. Psichikos sveikata – gera asmens savijauta, kai jis gali realizuoti savo gebėjimus, įveikti įprastus gyvenimo sunkumus, našiai dirbti ir dalyvauti visuomenės gyvenime. 7. 10. Psichikos sveikatos priežiūros įstaiga – asmens sveikatos priežiūros įstaiga, turinti licenciją, suteikiančią teisę teikti asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. 8. 11. Psichikos sveikatos slaugytojas – bendrosios praktikos slaugytojas, įgijęs psichikos sveikatos slaugos specializaciją. 9. 12. Specialiosios psichiatrijos paslaugos – specializuotos ambulatorinės ir (ar) stacionarinės asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos, kurios teikiamos pagal teismo nutartį pacientams, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika, ir pacientams, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, kuriems teismas skyrė priverčiamąsias medicinos priemones. 10. 13. Visuomenės psichikos sveikatos priežiūra – visuomenės sveikatos priežiūros sritis, skirta psichikos ir elgesio sutrikimų prevencijai įgyvendinti, visuomenės psichikos sveikatai išsaugoti ir stiprinti.“
komitetas, 2018-12-0531 Argumentai: Atsižvelgiant į tai, kad 3 straipsnio 1 punkte kalbama apie asmens ir psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento poreikius, siūloma patikslinti šį punktą.
Pasiūlymas: Pakeisti 3 straipsnio 1 punktą ir jį išdėstyti taip: ,,1) atitikties asmens ir psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento poreikiams, kuris reiškia, kad visuomenės psichikos sveikatos priežiūra vykdoma ir asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos pagal biologinius, psichologinius ir socialinius paciento poreikius;“
komitetas, 2018-12-0536 Argumentai: Atsižvelgta į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 3 pastabą ir LSMU ligoninės Kauno klinikų pastabas: Pasiūlymas: Pakeisti 3 straipsnio 6 punktą ir jį išdėstyti taip: ,,6) minimalios intervencijos, kuris reiškia, kad, jei pacientui nereikia skubaus gydymo vaistais ir (ar) invazinių ir (ar) intervencinių procedūrų, asmens psichikos sveikatos priežiūra vykdoma priežiūros paslaugos teikiamos pirmiausia taikant neinvazines ir neintervencines procedūras arba pagalbos ne vaistais priemones, o jų nepakankant – gydymą vaistais ir
(ar) invazines ir (ar) intervencines procedūras.“
komitetas, 2018-12-0551 Argumentai: Atsižvelgiama į LSMU ligoninės Kauno klinikų pastabas. Pasiūlymas: Pakeisti 5 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,1. Asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikia gydytojai psichiatrai, gydytojai vaikų ir paauglių psichiatrai, gydytojai ir kiti asmens sveikatos priežiūros specialistai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka įgiję teisę teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas naudoti psichoterapiją, psichikos sveikatos slaugytojai, šeimos gydytojai.
Teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas dalyvauja medicinos psichologai, socialiniai darbuotojai, specialistai, vykdantys sveikatinimo veiklą, skirtą paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti.“
komitetas, 2018-12-0552 Argumentai: Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 5 pastabą. Pasiūlymas: Pakeisti 5 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,2. Asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo socialinės globos įstaigose tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras.“
komitetas, 2018-12-0563 Argumentai: Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 5 pastabą. Pasiūlymas: Pakeisti 6 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,3. Paciento psichikos būklės įvertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.“
komitetas, 2018-12-05814 Argumentai: Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 7 pastabą. Pasiūlymas: Pakeisti 8 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: ,,4) pirkti ir gauti reikalingiausius daiktus, tarp jų audiovizualinius kūrinius, kuriais pacientas naudosis hospitalizacijos metu;“
komitetas, 2018-12-0583 Argumentai: Manytina, kad 8 straipsnio 3 dalyje turėtų būti numatyta ne tik šio straipsnio 2, bet ir 1 dalyje nurodytų psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisių įgyvendinimo tvarka.
Pasiūlymas: Pakeisti 8 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisių įgyvendinimo tvarka nustatoma psichikos sveikatos priežiūros įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse.“
komitetas, 2018-12-0591 Argumentai: Atsižvelgiant į tai, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 4 straipsnyje yra reglamentuota pacientų teisė pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir sveikatos priežiūros specialistą, manoma, 9 straipsnio 1 dalyje turėtų būti nuoroda į šį įstatymą. Pasiūlymas:
Pakeisti 9 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: ,, 1. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisė pasirinkti asmens sveikatos priežiūros įstaigą, asmens sveikatos priežiūros specialistą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sąlygas arba jų atsisakyti gali būti ribojama, jeigu yra šiame straipsnyje, šio įstatymo 7 ar 12 straipsnyje nurodytos aplinkybės, arba kai atliekama teismo psichiatrijos arba teismo psichologijos ekspertizė arba Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka.“
komitetas, 2018-12-0593 Argumentai: Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 6 pastabą. Pasiūlymas: Pakeisti 9 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,3. Hospitalizuoto psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento teisės, nurodytos šio įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyje, gali būti ribojamos, jeigu kyla reali grėsmė, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo ir (ar) aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.
Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento teisių ribojimai turi būti įrašomi į medicinos dokumentus, nurodant jų taikymo trukmę, kuri nustatoma pagal psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos būklę.“
komitetas, 2018-12-0594 Argumentai: Atsižvelgiama į asociacijos ,,Lietuvos neįgaliųjų forumas“ pastabas, kad fizinio suvaržymo priemonės turėtų būti naudojamos kuo rečiau, didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų teisių užtikrinimui. Taip pat atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 5 pastabą. Pasiūlymas: Pakeisti 9 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,4. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų judėjimo laisvė gali būti ribojama taikant fizinio suvaržymo priemones rankomis (žmogaus kūno jėga), specialiomis fizinio suvaržymo priemonėmis ar izoliuojant psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą atskiroje patalpoje, jei yra bent vienas iš šio straipsnio 5 dalyje nurodytų pagrindų ir kai pacientas yra hospitalizuotas arba jam teikiama būtinoji pagalba. Fizinio suvaržymo priemones skiria tik gydytojas psichiatras, išskyrus atvejus, kai fizinio suvaržymo priemones būtina taikyti nedelsiant – šiuo atveju sprendimą taikyti fizinio suvaržymo priemones, kol atvyks gydytojas psichiatras arba kol psichikos ir elgesio sutrikimų turintis asmuo bus pristatytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, kad gydytojas psichiatras įvertintų jo psichikos būklę, gali priimti psichikos sveikatos slaugytojas ar greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialistas.
Fizinio suvaržymo priemonių taikymo metu turi būti periodiškai vertinamas jų būtinumas ir jų taikymas nutraukiamas nustačius, kad nebėra jų taikymo pagrindų, nurodytų šio straipsnio 5 dalyje. Į psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų medicinos dokumentus turi būti įrašyta apie psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos būklę, pagal kurią nuspręsta, kad yra šio straipsnio 5 dalyje nurodytas pagrindas taikyti fizinio suvaržymo priemones, taikomas fizinio suvaržymo priemones ir jų taikymo trukmę. Fizinio suvaržymo priemonės taikomos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.“
komitetas, 2018-12-05952 Argumentai: Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 8 pastabą. Pasiūlymas: Pakeisti 9 straipsnio 5 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: ,,2) siekiant apsaugoti asmens sveikatos priežiūros įstaigos personalą, kitus pacientus ir kitus asmenis nuo psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento galimos padaryti žalos jų sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, taip pat nuo galimos padaryti žalos asmens sveikatos priežiūros įstaigos turtui. Pritarti
komitetas, 2018-12-0598 Argumentai: Manoma, kad 9 straipsnio 8 dalyje turėtų būti papildomai numatyta, kad šioje dalyje nurodytų įstaigų patalpose gali būti taikomas ne tik vaizdo stebėjimas, bet ir jo įrašymas.
Pacientai ir (ar) atstovai taip pat turėtų būti pasirašytinai supažindinami ne tik su vaizdo stebėjimu, bet ir jo įrašymu. Pasiūlymas: Pakeisti 9 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip: ,, 8. Psichikos sveikatos priežiūros įstaigų, nenurodytų šio straipsnio 7 dalyje, patalpose, kuriose teikiamos asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos ūmių psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams (priėmimo-diagnostikos, ūmių būklių gydymo ir pan. skyriuose), siekiant užtikrinti pacientų ir personalo saugumą gali būti taikomas vaizdo stebėjimas ir jo įrašymas. Hospitalizuojamas pacientas ir (ar) jo atstovas turi būti pasirašytinai supažindinami su tuo, kad psichikos sveikatos priežiūros įstaigos patalpose vykdomas vaizdo stebėjimas ir jo įrašymas. Visose patalpose, kuriose vyksta vaizdo stebėjimas ir įrašymas, turi būti apie tai informuojantys užrašai.“
komitetas, 2018-12-0511 Argumentai: Įvertinus Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pasiūlymą, manoma, kad 11 straipsnio 2 dalyje turėtų būti numatyta, kad tūri būti gaunamas vieno iš tėvų, jei nėra kito iš tėvų prieštaravimo, ar globėjo rašytinis sutikimas. Pasiūlymas: Pakeisti 11 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
“11 straipsnis. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių nepilnamečių pacientų hospitalizavimo
ypatumai
pacientui pagal jo amžių ir gebėjimą suprasti turi būti suteikta šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyta informacija. 1. 2.
psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas nėra teismo pripažintas emancipuotu, jis gali būti hospitalizuojamas tik abiem tėvams ar, jei teismas yra nustatęs nepilnamečio gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, vienam iš tėvų, ar, jei nepilnamečiui nustatyta globa, globėjui sutikus raštiškai gavus vieno iš tėvų, jei nėra kito iš tėvų prieštaravimo, ar globėjo rašytinį sutikimą, išskyrus šio įstatymo
metų gali būti hospitalizuotas tik jo sutikimu, išskyrus šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytas aplinkybes. Priimant sprendimą dėl nepilnamečio paciento iki šešiolikos metų, kuris gydytojo pagrįsta nuomone, išreikšta medicinos dokumentuose, gali pats teisingai vertinti savo sveikatos būklę, turi būti atsižvelgiama į jo nuomonę dėl psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. 4. Jeigu priimant sprendimą dėl vaiko hospitalizavimo kyla vaiko ir jo atstovų pagal įstatymą interesų konfliktas arba vaiko atstovų pagal įstatymą tarpusavio interesų konfliktas, sprendimas dėl vaiko hospitalizavimo priimamas Civilinio kodekso nustatyta tvarka. 2. 5. Jeigu psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas yra jaunesnis nei 10 metų, vienas iš tėvų ar globėjų turi teisę būti kartu su juo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. 3. 6. Kai hospitalizuojamas vyresnis kaip 10 metų nepilnametis psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, vienas iš tėvų, globėjų ar rūpintojų gali kreiptis į gydytoją psichiatrą, kad jam būtų leista būti psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje kartu su nepilnamečiu. Šį klausimą gydytojas psichiatras sprendžia atsižvelgdamas į nepilnamečio psichikos ir elgesio sutrikimo pobūdį ir jo psichikos būklę. 4. 7. Nepilnamečiai psichikos ir elgesio sutrikimų turintys pacientai hospitalizuojami atskirai nuo suaugusių psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų.“ Pritarti 15.
komitetas, 2018-12-05121 Argumentai: Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento (5,9,11) ir Seimo kontrolierių įstaigos pastabas dėl rašytinio sutikimo dėl priverstinio gydymo gavimo. Pasiūlymas: Pakeisti 12 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,1. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčiam pacientui turintis pacientas, atsisakančiam atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis hospitalizavimas priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio matyti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Jei psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristatomas greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu, sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo priima psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, į kurią pristatytas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, gydytojas psichiatras. Priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo pabandyti gauti paciento sutikimą nedelsiant kreiptis į pacientą dėl gydymo rašytinio sutikimo jį gydyti konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais).
Jei pacientas negali būti laikomas gebančiu protingai vertinti savo interesų ir dėl to nepavykus Nepavykus gauti paciento sutikimo dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais) ir esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, pacientui pacientas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti taikomas priverstinis gydymas priverstinai gydomas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas.“
komitetas, 2018-12-05122 Argumentai: Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 10 pastabą: Pasiūlymas: Pakeisti 12 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,2. Esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, gydytojo psichiatro siuntimui siuntimu ar greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristato greitosios medicinos pagalbos brigada, prireikus dalyvaujant policijai. Teismo sprendimu psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą priverstiniam hospitalizavimui ir (ar) priverstiniam gydymui pristato policija, prireikus dalyvaujant greitosios medicinos pagalbos specialistui.“ Pritarti 17.
komitetas, 2018-12-05123 Argumentai: Iš dalies atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 12 pastabą ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro pastabas dėl įstatymo projekte minimos komisijos galimybių užtikrinti veiklą 7 dienas per savaitę 24 val. per parą (siūloma atsisakyti komisijos, nustatant, kad sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo pratęsimo priimtų tuo metu dirbantys du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas. Taip pat siūloma, kad tie patys asmenys dėl to paties paciento spręsti galėtų ne daugiau kaip 2 kartus iš eilės, taip užtikrinant priimamų sprendimų skaidrumą ir nešališkumą. Taip pat atsižvelgiama į Seimo nario A. Verygos pasiūlymą ir šis pasiūlymas tobulinamas:
Pasiūlymas: Pakeisti 12 straipsnio 3 dalį ir jį išdėstyti taip: ,,3. Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę, priima du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas. Kai sprendžiama dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio nepilnamečio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, priimant sprendimą turi dalyvauti bent vienas vaikų ir paauglių psichiatras.
Tie patys asmenys dėl to paties paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo gali spręsti ne daugiau kaip 2 kartus iš eilės. Jei šioje dalyje nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuojamas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, privalo ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo. Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo priima psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo iš dviejų psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų psichiatrų ir vieno psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgalioto įstaigos administracijos darbuotojo sudaryta komisija. Komisija sudaroma 3 metams. Komisijos nariu tas pats asmuo gali būti ne daugiau kaip 2 kartus iš eilės.“
komitetas, 2018-12-05125 Argumentai: Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 12 pastabą. Pasiūlymas: Pakeisti 12 straipsnio 5 dalį ir jį išdėstyti taip: ,,5.
Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo, pasibaigus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo terminui, nurodytam šio straipsnio 4 dalyje, pratęsimo būtinumo priima šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę. Jeigu pasibaigus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo terminui, nurodytam šio straipsnio 4 dalyje, psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą reikia pratęsti, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga ne vėliau kaip likus 3 5 darbo dienoms iki priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo termino, nurodytų nurodyto šio straipsnio 4 dalyje, pabaigos privalo kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo. Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo būtinumo priima šio straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija. Teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, priima sprendimą nepratęsti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo arba jį (juos) pratęsti, bet kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 6 mėnesiams.“ Pritarti 19.
4 Argumentai: Atsižvelgiant į tai, kad atsisakoma 12 straipsnio 3 dalyje nurodytos komisijos, pakeičiant ją dviem tuo metu psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje dirbančiais gydytojais psichiatrais ir vienu administracijos darbuotoju, atitinkamai turi būti pakeista 13 straipsnio 4 dalis. Pasiūlymas:
Pakeisti 13 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: ,, 4. Psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas ir jo atstovas ar pagalbą priimant sprendimus teikiantis asmuo turi teisę dalyvauti ir būti išklausytas šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodytos komisijos arba komisijos įgalioto vieno iš jos narių nurodytų asmenų kartu arba vieno iš jų ir teismo, kai sprendžiamas jo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo klausimas. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje sprendžiant jo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo klausimą yra privalomas. Jeigu psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje nėra įmanomas dėl jo fizinės ir (ar) psichikos sveikatos būklės, jam turi būti sudaryta galimybė būti išklausytam teisėjo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje arba nuotolinės apklausos būdu. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje gali būti ribojamas tik teismo, nurodant priežastis.“
5 Argumentai: Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 13 pastabą. Pasiūlymas: Pakeisti 13 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,5.
Priverstinai hospitalizuojamas (-tas) psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas ir (ar) jo atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos, padarytos dėl neteisėto gydytojo psichiatro psichikos sveikatos priežiūros įstaigos sprendimo priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti, apskundimo atlyginimo.“
N Argumentai: Atsižvelgiama į asociacijos ,,Lietuvos neįgaliųjų forumas“ pastabas dėl statistikos duomenų apie priverstinio hospitalizavimo atvejų ir fizinio suvaržymo priemonių taikymą rinkimo. Pasiūlymas: Papildyti įstatymo projektą 14 straipsniu ir jį išdėstyti taip: ,,14 straipsnis. Priverstinio hospitalizavimo atvejų ir priverstinio gydymo metu taikomų fizinio suvaržymo priemonių stebėsena (monitoringas) Priverstinio hospitalizavimo atvejų ir priverstinio gydymo metu taikomų fizinio suvaržymo priemonių stebėsena (monitoringas) vykdoma sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.”
Argumentai: Atsižvelgiama į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 5, 15 ir 16 pastabas ir į tai, kad įstatymo projekte numatyta įstatymo įsigaliojimo data nebeaktuali. Pasiūlymas: Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
įsigaliojimas, ir įgyvendinimas ir taikymas
1Šis įstatymas,
išskyrus šio straipsnio 2 3 dalį, įsigalioja 2018 m. lapkričio 1 d. 2019 m. gegužės 1 d. 2. Iki šio įstatymo įsigaliojimo priverstinai hospitalizuotų pacientų priverstinis hospitalizavimas vykdomas vadovaujantis sprendimais, priimtais pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Iki šio įstatymo įsigaliojimo priverstinai hospitalizuotų pacientų priverstinis hospitalizavimas įsigaliojus šiam įstatymui pratęsiamas šio įstatymo nustatyta tvarka. 2. 3.
3Lietuvos Respublikos Vyriausybė,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras iki šio įstatymo įsigaliojimo 2019 m. balandžio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.“
8Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: L. Matkevičienė, R. Martinėlis, J. Liesys, I. Rozova. 10. Komiteto narių atskiroji
nuomonė: negauta. PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas projektas, jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkė (Parašas) Asta Kubilienė Seimo Sveikatos reikalų komiteto biuro patarėja (ES) Brigita Sesickienė [1] LR Įstatymas dėl JT Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyviojo protokolo ratifikavimo, 2010 m. gegužės 27 d. Nr. XI-854, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.373548?jfwid=j9ohh9rnt [2] JT Neįgaliųjų teisiu komiteto Neįgaliųjų teisių konvencijos 14 str. gairės, 2015 m. rugsėjis, http://www.ohchr.org/Documents/HRBodies/CRPD/GC/GuidelinesArtd-icle14.doc [3] CPT rekomendacijos. [4] Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-449-653/2016 http://eteismai.lt/byla/39442528908382/e2S-449-653/2016