Projekto lyginamasis variantas
straipsnio pakeitimas Papildyti 20 straipsnį 6 dalimi: „6. Ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintos abejonės ir neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti vertinami nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens naudai.“
pakeitimas Pakeisti 21 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Įtariamasis turi teisę: žinoti, kuo jis įtariamas; nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją; gauti vertimą žodžiu ir raštu; informuoti konsulines įstaigas ir vieną asmenį; gauti skubią medicinos pagalbą; žinoti maksimalų terminą, kiek valandų
(dienų) gali būti ribojama jo laisvė iki bylos nagrinėjimo teisminėje institucijoje pradžios; duoti parodymus; ar tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką; pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 22 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3.
Kaltinamasis turi teisę: žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gauti kaltinamojo akto nuorašą; susipažinti teisme su byla; nustatyta tvarka pasidaryti reikiamų dokumentų išrašus arba nuorašus; turėti gynėją; gauti vertimą žodžiu ir raštu; informuoti konsulines įstaigas ir vieną asmenį; gauti skubią medicinos pagalbą; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant; nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus; duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų; tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką; dalyvauti baigiamosiose kalbose, kai nėra gynėjo; kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu; apskųsti teismo nuosprendį ir nutartis.“
straipsnio pakeitimas
ir ją išdėstyti taip: „3. Prieš pradėdamas įtariamojo apklausą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas išaiškina įtariamajam jo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Apklausos pradžioje įtariamojo paklausiama, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas. Po to pasiūloma duoti parodymus apie įtarimo esmę. Vėliau įtariamajam gali būti užduodami klausimai.“
ir ją išdėstyti taip: „4. Įtariamojo apklausos protokolas surašomas laikantis šio Kodekso 179 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įtariamojo parodymai protokole užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui. Jeigu reikia, nurodomi įtariamajam užduoti klausimai ir jo atsakymai. Jeigu apklausos metu įtariamasis pasinaudojo savo teise tylėti ir
(ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, tai pažymima apklausos protokole.“
189 straipsnio pakeitimas Pakeisti 189 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Prokuroro iniciatyva atliekamos įtariamojo apklausos metu taikomos šio Kodekso 188 straipsnio 3 ir 4 dalies dalių nuostatos.“ 6 straipsnis. Kodekso priedo pakeitimas Papildyti Kodekso priedą 20 punktu:
„20. 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2016/343/ES dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo (OL 2016 L 65, p. 1).“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projekto XIIIP-1659(2) lyginamasis variantas
Pakeisti 21 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Įtariamasis turi teisę: žinoti, kuo jis įtariamas; nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją; gauti vertimą žodžiu ir raštu; informuoti konsulines įstaigas ir vieną asmenį; gauti skubią medicinos pagalbą; žinoti maksimalų terminą, kiek valandų (dienų) gali būti ribojama jo laisvė iki bylos nagrinėjimo teisminėje institucijoje pradžios; duoti parodymus; ar tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką; pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus.“
Pakeisti 22 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Kaltinamasis turi teisę: žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gauti kaltinamojo akto nuorašą; susipažinti teisme su byla; nustatyta tvarka pasidaryti reikiamų dokumentų išrašus arba nuorašus; turėti gynėją; gauti vertimą žodžiu ir raštu; informuoti konsulines įstaigas ir vieną asmenį; gauti skubią medicinos pagalbą; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant; nagrinėjimo teisme metu duoti parodymus ir užduoti klausimus; duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų; tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką; dalyvauti baigiamosiose kalbose, kai nėra gynėjo; kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu; apskųsti teismo nuosprendį ir nutartis.“
Pakeisti 44 straipsnį 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.“
straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Prieš pradėdamas įtariamojo apklausą, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar šio Kodekso nurodytais atvejais ikiteisminio tyrimo teisėjas išaiškina įtariamajam jo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Apklausos pradžioje įtariamojo paklausiama, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas. Po to pasiūloma duoti parodymus apie įtarimo esmę.
Vėliau įtariamajam gali būti užduodami klausimai.“
straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Įtariamojo apklausos protokolas surašomas laikantis šio Kodekso 179 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įtariamojo parodymai apklausos protokole užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui. Jeigu reikia, nurodomi įtariamajam užduoti klausimai ir jo atsakymai. Jeigu apklausos metu įtariamasis pasinaudojo savo teise tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, tai pažymima įtariamojo apklausos protokole.“
Pakeisti 189 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Prokuroro iniciatyva atliekamos įtariamojo apklausos metu taikomos šio Kodekso 188 straipsnio 3 ir 4 dalies dalių nuostatos.“
Pakeisti 272 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Po kaltinamojo atsakymų dėl kaltinimo teisiamojo posėdžio pirmininkas išaiškina jam teisę duoti paaiškinimus, atsakyti į klausimus ar arba tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką atsisakyti tai daryti. Be to, teisiamojo posėdžio pirmininkas paaiškina, kad kaltinamasis posėdyje turi teisę užduoti klausimų apklausiamiems asmenims, pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų ir duoti paaiškinimus dėl tiriamų įrodymų.“
Papildyti Kodekso priedą 20 punktu:
„20. 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo (OL 2016 L 65, p. 1).“
Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20, 21, 22, 188 ir 189 straipsnių pakeitimo ir kodekso priedo papildymo įstatymo projektas (toliau – įstatymo projektas) parengtas, siekiant į Lietuvos nacionalinę teisę tinkamai perkelti 2016 m. kovo
nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo (toliau – Direktyva) nuostatas. Sisteminė minėto Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės akto ir Lietuvos nacionalinės teisės aktų nuostatų analizė, leidžia teigti, kad esamas teisinis reguliavimas Lietuvoje ne pilna apimtimi atitinka Direktyvoje keliamus reikalavimus. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (Administracinės ir baudžiamosios justicijos departamento (direktorė Simona Mesonienė, tel. (8 5) 266 2873, el. p. [email protected]) Baudžiamosios justicijos skyriaus (vedėjas Darius Mickevičius, tel. (8 5) 266 2966, el. p. [email protected]) patarėjas Jevgenijus Kuzma (tel. (8 5) 266 2884, el. p. [email protected])). 3.
yra reguliuojami Įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai Kompleksinė lyginamoji Direktyvos ir baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų susijusių teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos nacionalinės teisės nuostatos iš esmės įgyvendina Direktyvos pagrindinius reikalavimus valstybėms narėms ir tinkamai garantuoja šiame ES instrumente įtvirtintas įtariamųjų ir kaltinamųjų pagrindines procesines teises ir garantijas, todėl didžiąja dalimi atitinka Direktyvos nuostatas. Kita vertus, minėta analizė taip pat parodė, kad esamo teisinio reguliavimo Lietuvoje suderinamumas su Direktyvos reikalavimais vis dėlto nėra pakankamas, siekiant konstatuoti visų Direktyvos nuostatų visišką įgyvendinimą Lietuvoje. 1. Direktyvos 6 straipsnio 2 dalies nuostatos įpareigoja valstybes nares užtikrinti (ir atitinkamai nacionaliniuose baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtinti), kad, esant abejonių dėl įtariamojo arba kaltinamojo kaltės, tokia padėtis baudžiamajame procese būtų vertinama įtariamojo arba kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Pažymėtina, kad in dubio pro reo taisyklė, savo ruožtu reiškianti, kad visos baudžiamojo proceso metu nepašalintos abejonės ir neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens kaltės ar kitų bylai reikšmingų aplinkybių turėtų būti vertinami nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens naudai, yra vienas iš nekaltumo prezumpcijos principo turinio esminių elementų. In dubio pro reo principo turinys yra tinkamai atskleistas ir išgrynintas Lietuvos teismų praktikoje, kur ši taisyklė yra nuosekliai taikoma. In dubio pro reo principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-315/2012, 2K-510/2012, 2K-429/2013 ir kt.).
Kita vertus, nepaisant in dubio pro reo principo nuoseklaus taikymo teismų praktikoje, šis principas, kaip to reikalauja Direktyva, baudžiamojo proceso įstatyme nėra tiesiogiai įtvirtintas. Dėl šios priežasties esamas teisinis reguliavimas Lietuvoje vertintinas kaip neatitinkantis Direktyvos 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų. 2. Direktyvos 7 straipsnio 1 – 2 dalių nuostatos įtvirtina (ir atitinkamai įpareigoja valstybes nares nurodyti šias teises nacionaliniuose baudžiamuosiuose įstatymuose) įtariamojo ir kaltinamojo teisę tylėti ir teisę neduoti parodymų prieš save. Vadovaujantis Direktyvos nuostatomis, įtariamojo ir kaltinamojo teisė tylėti ir atsisakyti duoti parodymus prieš save yra neatsiejami nekaltumo prezumpcijos principo turinio elementai, kurių turinys nėra tapatus, ir kurias valstybės narės privalo ne tik atskirai formaliai įtvirtinti nacionaliniuose baudžiamuosiuose įstatymuose, bet ir šias esmines procesines garantijas lygiagrečiai ir nepriklausomai viena nuo kitos praktiškai veiksmingai užtikrinti baudžiamajame procese atliekant procesinius veiksmus su įtariamaisiais ar kaltinamaisiais. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Direktyvos nuostatos ne tik nurodo, kad įtariamajam ir kaltinamajam lygiagrečiai privalo būti užtikrintos teisė tylėti ir teisė neduoti parodymų prieš save, bet ir akcentuoja aplinkybę (Direktyvos preambulės 31 punktas), kad įtariamasis ir kaltinamasis prieš atliekant su juo procesinius veiksmus, kurie sudaro sąlygas šiam asmeniui apkalbėti save, turi būti tinkamai informuotas apie šias jo turimas teises ir jų apimtį. Sisteminė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad esamas teisinis reguliavimas nėra pakankamas, siekiant tinkamai įgyvendinti Direktyvos 7 straipsnio 1 – 2 dalių (įskaitant ir Direktyvos preambulės 31 punkto) nuostatas.
Taip, BPK 21 straipsnio 4 dalyje nurodyta įtariamojo teisė tylėti, tačiau analogiška teisė BPK 22 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta kaltinamajam. Teisė atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką apsikritai nėra atskirai numatyta nei įtariamajam (BPK 21 straipsnio 4 dalis), nei kaltinamajam (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Kartu pabrėžtina, kad teisės neduoti parodymų prieš save tariamas netiesioginis realizavimas per įtariamojo/kaltinamojo teisę duoti parodymus yra akivaizdžiai nepakankamas, siekiant įgyvendinti Direktyvos 7 straipsnio 2 dalies aiškų nurodymą šią procesinę garantiją (teisę neduoti parodymų prieš save) atskirai įtvirtinti nacionaliniuose baudžiamuosiuose įstatymuose. Be to, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos (įskaitant ir BPK 21 ir 22 straipsnius, kuriuose šios procesinės garantijos nėra nuosekliai įtvirtintos) nėra pakankamai informatyvios subjektų, disponuojančių teise tylėti ir teise neduoti parodymų prieš save, atžvilgiu ir tokiu būdu sudaro prielaidas netinkamam asmens informavimui apie šias jo turimas teises ir jų apimtį. Taip, pavyzdžiui, BPK nuostatos, atliekant įtariamojo apklausas ikiteisminio tyrimo metu, nenumato aiškios teisėsaugos pareigūnų pareigos informuoti asmenį apie jo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, tuo tarpu, atliekant kaltinamojo apklausą teisminio nagrinėjimo metu, tokia informavimo pareiga (teisiamojo posėdžio pirmininkui) jau yra numatyta (BPK 272 straipsnio 1 dalis).
Dėl šių priežasčių teigtina, kad aukščiau nurodytos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos yra nepakankamai išsamios ir nuoseklios, todėl nurodytas teisinis reguliavimas yra nepakankamas ir atitinkamai neužtikrina tinkamo Direktyvos reikalavimų įgyvendinimo ir dėl šios priežasties taisytinas. 3. Direktyvos nuostatų atitikmens Lietuvos nacionalinei teisei vertinimo kontekste atskirai pastebėtina, kad sisteminė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų analizė leidžia konstatuoti, kad BPK nuostatos iš esmės tinkamai įgyvendina Direktyvos 8 ir
proceso įstatymo pakeitimai nėra reikalingi:
dalies nuostatos įpareigoja valstybes nares veiksmingai užtikrinti, kad kaltinamieji turėtų teisę aktyviai dalyvauti nagrinėjant jų baudžiamąją bylą teisme, t. y. Direktyvos nuostatomis siekiama užtikrinti kuo platesnį kaltinamojo teisės tiesiogiai dalyvauti nagrinėjant jo baudžiamąją bylą teisme taikymą, tokiu būdu suteikiant kaltinamajam plačias galimybes tiesiogiai veiksmingai gintis nuo pareikštų kaltinimų ir efektyviai realizuoti savo procesines teises bylos nagrinėjimo teisme metu.
Kartu, siekiant kiek sušvelninti Direktyvos 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Direktyvos 8 straipsnio 2 dalies nuostatos numato galimas ribotas išimtis, kurias valstybės narės gali numatyti nacionalinėje teisėje (pastebėtina, kad tai tik valstybės narės teisė/galimybė, o ne pareiga šiuos atvejus preciziškai įtvirtinti nacionalinėje teisėje) realizuojant kaltinamojo teisę tiesiogiai dalyvauti nagrinėjant bylą teisme ir kurioms esant (esant bent vienai iš sąlygų) bylą būtų leidžiama nagrinėti ir teismo nuosprendį priimti kaltinamajam nedalyvaujant: a) jeigu kaltinamasis buvo laiku informuotas apie bylos nagrinėjimą teisme ir neatvykimo pasekmes b) kai kaltinamajam, kuris buvo informuotas apie bylos nagrinėjimą teisme, atstovauja įgaliotas advokatas, kurį pasirinko įtariamasis ar kaltinamasis arba kurį paskyrė valstybė. Aptariamuoju aspektu būtina pabrėžti, kad Direktyva (kaip ir kiti analogiški ES instrumentai) nustato tik minimalius standartus (būtinas taisykles), kuriuos valstybės narės, perkeldamos į nacionalinę teisę tokio pobūdžio ES teisės aktų nuostatas, gali viršyti (išplėsti Direktyvoje nurodytas teises). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad BPK normos įgyvendina Direktyvos (kurios minimalius standartus valstybės narės nacionalinėje teisėje gali viršyti) 8 straipsnio nuostatas platesne apimtimi, nes, vadovaujantis BPK nuostatomis, kaltinamojo tiesioginis (asmeniškai dalyvaujant teismo posėdyje) arba netiesioginis (naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones, kai jis negali atvykti į teismą) dalyvavimas baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš esmės visais atvejais yra privalomas.
Tokiu būdu kaltinamajam suteikiamos plačios galimybės tiesiogiai veiksmingai gintis nuo pareikštų kaltinimų ir efektyviai realizuoti savo procesines teises teisminio nagrinėjimo metu. Kaltinamojo nedalyvavimo atveju daroma posėdžio pertrauka arba bylos nagrinėjimas atidedamas, o nepateisinamas nedalyvavimas baudžiamosios bylos teisminiame nagrinėjime gali sukelti kaltinamajam BPK 247 straipsnyje nurodytas pasekmes. Vadovaujantis BPK nuostatomis, net ir esant Direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nurodytoms (bent vienai ar visoms) sąlygoms/leidžiamoms išimtims (t. y. kaltinamasi buvo laiku informuotas ar teisme kaltinamojo interesus atstovauja jo gynėjas), kurios leidžia nukrypti nuo Direktyvos
teisę dalyvauti nagrinėjant jo baudžiamąją bylą teisme, kaltinamojo dalyvavimas, nagrinėjant jo baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, vis tiek yra užtikrinamas, taip išsaugant šio proceso dalyvio galimybes veiksmingai realizuoti savo procesines teises teisme tiesiogiai dalyvaujant bylos nagrinėjimo procese.
Kartu pažymėtina, kad BPK 246 straipsnio (ir BPK XXXII skyriaus) nuostatos numato išimtinį atvejį (savo ruožtu visiškai atitinkantį Direktyvos 8 straipsnio 4 dalyje nurodytą atvejį), kai pirmosios instancijos teisme baudžiamoji byla gali būti nagrinėjama (ir priimamas nuosprendį) kaltinamajam nedalyvaujant, t. y., jeigu kaltinamasis piktybiškai vengia atvykti į teismą ir tuo pačiu yra (slapstosi nuo baudžiamojo persekiojimo) ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tačiau ir šiuo kaltinamojo nedalyvavimo atveju visada yra tenkinama Direktyvos 8 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta sąlyga (nors Direktyvos 8 straipsnio 4 dalis šiam atvejui nereikalauja nei vienos Direktyvos
negalima patenkinti šio straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų <...>“), t. y., nagrinėjant bylą kaltinamajam nedalyvaujant (kai kaltinamasis slapstosi nuo persekiojimo), pagal BPK normas visais atvejais (nesvarbu pavyko ar nepavyko kaltinamąjį tinkamai informuoti apie bylos nagrinėjimą teisme) yra privalomas kaltinamojo, jo šeimos narių pakviesto arba teismo paskirto gynėjo dalyvavimas, tokiu būdu veiksmingai (net platesne apimtimi negu tokiais atvejais reikalauja Direktyvos 8 straipsnis) užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą in absentia procese.
Kartu pastebėtina, kad ir šiuo atveju pagal BPK normas teismas gali nuspręsti atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad nedalyvaujant kaltinamajam teisingai išspręsti bylą neįmanoma. Tuo tarpu, nagrinėjant baudžiamąją byla apeliacine arba kasacine tvarka paprastai dalyvauja (asmeniškai tiesiogiai dalyvaujant teismo posėdyje arba naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones) nuteistasis, išteisintasis ar asmuo, kuriam byla nutraukta t. y. šie asmenys visada turi teisę (ir yra kviečiami) dalyvauti teismo posėdyje.
Kita vertus, baudžiamosios bylos nagrinėjimas apeliacine arba kasacine tvarka galimas ir nuteistajam nedalyvaujant, tačiau tokiu atveju, vadovaujantis BPK nuostatomis, visada užtikrinamos visos (dvi) Direktyvos 8 straipsnio 2 dalies sąlygos (nors Direktyva kaltinamojo/nuteistojo nedalyvavimo atveju reikalauja nors vienos iš 8 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos/garantijos užtikrinimo), t. y. pagal BPK normas: a) nuteistasis yra visada tinkamai informuojamas apie bylos nagrinėjimą teisme; ir b) nagrinėjant bylą apeliacine arba kasacine tvarka teismo posėdžiuose užtikrinamas šio asmens (jo šeimos narių) pakviesto arba teismo paskirto gynėjo dalyvavimas. Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad ir šiuo aspektu (bylos nagrinėjimas apeliacine arba kasacine tvarka) baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos taip pat yra tinkamai suderintos su Direktyvos 8 straipsnyje nurodytais minimaliais standartais (nors ir neįgyvendina šių minimalių taisyklių platesne apimtimi, kaip tai yra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme atveju). 3.2.
nuostatos nurodo, kad tuo atveju, kai kaltinamieji nedalyvavo nagrinėjant jų bylą teisme ir nebuvo patenkintos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos (t. y. kaltinamasis nebuvo tinkamai informuojamas apie bylos nagrinėjimą teisme ir nagrinėjant bylą in absentia kaltinamojo interesus neatstovavo šio asmens (jo šeimos narių) pakviestas ar teismo paskirtas gynėjas), jie turėtų teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo arba į kitą teisių gynimo priemonę, kuri leistų iš naujo nagrinėti bylą iš esmės, įskaitant naujų įrodymų vertinimą, ir kurią taikant būtų galima panaikinti pirminį sprendimą. Tokiame procese (bylos nagrinėjimo iš naujo arba kitoje alternatyvioje teisių gynimo priemonėje/procese) kaltinamieji, vadovaujantis Direktyvos nuostatomis, turėtų teisę veiksmingai aktyviai dalyvauti ir efektyviai naudotis teise į gynybą. Aptariamuoju aspektu būtina pažymėtina, kad, vadovaujantis BPK nuostatomis, nagrinėjant baudžiamąją byla apeliacine arba kasacine tvarka paprastai dalyvauja (asmeniškai tiesiogiai dalyvaujant teismo posėdyje ar naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones) nuteistasis. Jeigu bylos nagrinėjime apeliacine arba kasacine tvarka nuteistasis nedalyvauja, tokiu atveju, vadovaujantis BPK nuostatomis, visais atvejais užtikrinamos visos (dvi) Direktyvos 8 straipsnio 2 dalies sąlygos (nors Direktyva kaltinamojo nedalyvavimo atvejais reikalauja bent vienos iš 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų/garantijų užtikrinimo), t. y. pagal BPK normas: a) nuteistasis yra visada tinkamai informuojamas apie bylos nagrinėjimą teisme; ir b) nagrinėjant bylą apeliacine arba kasacine tvarka teismo posėdžiuose užtikrinamas šio asmens (jo šeimos narių) pakviesto arba teismo paskirto gynėjo dalyvavimas.
Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Direktyvos
arba į kitą teisių gynimo priemonę) yra pritaikomos tik tada, kai „<...> nebuvo patenkintos [Direktyvos] 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos <...>“ (t. y. nebuvo užtikrinta nei viena iš nurodytų 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų – kaltinamasis/nuteistasis nebuvo tinkamai informuojamas apie bylos nagrinėjimą teisme ir nagrinėjant bylą in absentia kaltinamojo/nuteistojo interesus neatstovavo šio asmens gynėjas) yra nepritaikomas pagal BPK normas nagrinėjant bylą apeliacine arba kasacine tvarka. Tuo tarpu, BPK XXXII skyriaus nurodyta tvarka nagrinėjant bylą (pirmosios instancijos teisme) kaltinamajam nedalyvaujant (kai jis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą), taip pat iš esmės visada yra tenkinama Direktyvos 8 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta sąlyga/garantija, susijusi su kaltinamojo gynėjo tinkamu atstovavimu minėtame teisminiam nagrinėjime. Vadovaujantis BPK nuostatomis, šiuo atveju, nagrinėjant bylą kaltinamajam nedalyvaujant, visada būtinas kaltinamojo, jo šeimos narių pakviesto arba teismo paskirto gynėjo dalyvavimas.
Atitinkamai ir šiuo aptariamu atveju Direktyvos 9 straipsnis, kuriame nurodytos garantijos (teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo arba į kitą teisių gynimo priemonę) yra pritaikomos tik tada, kai „<...> nebuvo patenkintos [Direktyvos] 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos <...>“ (t. y. nebuvo užtikrinta nei viena iš nurodytų 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų – kaltinamasis nebuvo tinkamai informuojamas apie bylos nagrinėjimą teisme ir nagrinėjant bylą in absentia kaltinamojo interesus neatstovavo šio asmens gynėjas) taip pat iš esmės yra nepritaikomas ir nagrinėjant bylą BPK XXXII skyriaus nurodyta tvarka. Kita vertus, nepaisant Direktyvos
bylos nagrinėjimo in absentia atvejams, BPK XXXII skyriuje nurodytos nuteistųjų in absetia išplėstinės procesinės garantijos visgi pilna apimtimi įgyvendina Direktyvos 9 straipsnio reikalavimus. Aptariamuoju aspektu kartu pabrėžtina ir tai, kad Direktyvos 9 straipsnis neįpareigoja valstybes nares nacionaliniuose baudžiamuosiuose įstatymuose sukurti būtent baudžiamosios bylos, kurioje nuosprendis buvo priimtas kaltinamajam nedalyvaujant, nagrinėjimo iš naujo mechanizmo ar proceso, kadangi šalia kaltinamojo (nuteisto in absentia) teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo Direktyvos
teisė „<...> į kitą teisių gynimo priemonę, kuri leistų iš naujo nagrinėti bylą iš esmės, įskaitant naujų įrodymų vertinimą, ir kurią taikant būtų galima panaikinti pirminį sprendimą“.
Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad BPK XXXII skyriuje įtvirtintos kaltinamojo (nuteisto in absentia) išplėstinės procesinės teisės ir garantijos savo turiniu ir pobūdžiu pilna apimtimi atitinka Direktyvos 9 straipsnyje nurodytos kaltinamojo alternatyvios teisės „į kitą teisių gynimo priemonę“ turinį ir apimtis. Taip, pavyzdžiui, vadovaujantis BPK
procesiniais terminais neapribotą apeliacinį skundą (kuris savo ruožtu leistų iš naujo nagrinėti bylą iš esmės ir panaikinti pirminį teismo nuosprendį) dėl in absentia priimto teismo nuosprendžio; aktyviai dalyvauti nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka; prašyti teismą sustabdyti in absentia priimto teismo nuosprendžio vykdymą; tokio proceso metu veiksmingai naudotis savo teisę į gynybą; apeliacinės instancijos teismo nuosprendį skųsti kasacine tvarka ir pan. Papildomai, vadovaujantis BPK
nuteistojo in absentia skundą) yra įpareigotas pakartotinai atlikti tuos pirmosios instancijos teisme atliktus įrodymų tyrimo veiksmus, kurių metu nagrinėtais įrodymais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, jei nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su tų įrodymų vertinimu.
Pakartotinai šie įrodymų tyrimo veiksmai privalo būti atliekami nepaisant to, ar byla jau buvo nagrinėjama pagal kitų proceso dalyvių skundus. Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad BPK XXXII skyriuje įtvirtintos nuteistojo in absentia procesinės teisės ir garantijos visiškai atitinka Direktyvos 9 straipsnio standartus. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama
1Įstatymo projekto 1 straipsniu,
siekiant tinkamai suderinti baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas su Direktyvos
straipsnyje) yra siūloma įtvirtinti nuosekliai Lietuvos teismų praktikoje taikomą in dubio pro reo principą, nurodant, kad ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintos abejonės ir neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti vertinami nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens naudai. 2. Atsižvelgiant į Direktyvos 7 straipsnio 1 – 2 dalių (ir Direktyvos preambulės 31 punkto) nuostatas, įstatymo projekto 2 – 3 straipsniais yra siūloma tikslinti BPK 21 ir 22 straipsnių nuostatas, apibrėžiančias įtariamojo ir kaltinamojo teises, aiškiai įtvirtinant tiek įtariamajam, tiek kaltinamajam abi Direktyvos 7 straipsnyje nurodytas šių proceso dalyvių teises – teisę tylėti ir teisę atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.
Taip pat, vadovaujantis Direktyvos nuostatomis ir užtikrinant BPK nuostatų tarpusavio suderinamumą ir nuoseklumą (šiuo atveju su BPK 272 straipsnio 1 dalimi ir joje nurodyta informavimo pareiga), įstatymo projekto 3 – 4 straipsniuose įtvirtinama prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūno pareiga, atliekant įtariamojo apklausas ikiteisminio tyrimo metu, tinkamai informuoti įtariamąjį apie jo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus prieš save. 3. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projektu siūlomi pakeitimai padaryti, siekiant į nacionalinę teisę tinkamai perkelti Direktyvos nuostatas, įstatymo projekto 5 straipsniu yra siūloma papildyti BPK priedą nauju punktu, patvirtinančiu baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų suderinamumą su paminėtu ES instrumentu. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Numatoma, kad Įstatymo projektas neturės neigiamų pasekmių, kadangi jų nuostatomis siekiama užtikrinti Lietuvos nacionalinės teisės aktų ir Direktyvos 2016/343/ES nuostatų visišką suderinamumą. 6. Kokią įtaką priimti įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymo projekto priėmimas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7.
atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymo projekto priėmimas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus Įstatymo projektą, kitų teisės aktų priimti, keisti ar pripažinti negaliojančiais nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais (įgyvendina Direktyvos 2016/343/ES reikalavimus, susijusius su nekaltumo prezumpcijos principo esminių elementų užtikrinimu ir kaltinamojo teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme garantavimu). 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Įstatymo projektui įgyvendinti nereikės įgyvendinamųjų teisės aktų. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymo projektui įgyvendinti papildomų valstybės biudžeto lėšų nereikės. 13.
metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymo projektas derintas su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Europos teisės departamentu prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generaline prokuratūra, Policijos departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos, Nacionaline teismų administracija ir Žmogaus teisių stebėjimo institutu. 14. Įstatymų projektų reikšminiai žodžiai Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems Įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: „Baudžiamojo proceso kodeksas“, „nekaltumo prezumpcija“, „įtariamasis“, „kaltinamasis“, „baudžiamoji byla“, „Europos Sąjunga“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra.
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK; kodeksas) 20 straipsnis, papildant jį 6 dalimi, nustatančia, jog „Ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintos abejonės ir neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti vertinami nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens naudai.“ Projekto rengėjai aiškinamajame rašte nurodo (past. – cituojama, kalba neredaguota):
„Įstatymo projekto 1 straipsniu <...> yra
siūloma įtvirtinti nuosekliai Lietuvos teismų praktikoje taikomą in dubio pro reo principą, nurodant, kad ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintos abejonės ir neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti vertinami nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens naudai.“ <...> In dubio pro reo principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-315/2012, 2K-510/2012, 2K-429/2013 ir kt.)“. Dėl siūlomos naujos nuostatos ir aiškinamajame rašte ją grindžiančių argumentų teiktinos šios pastabos:
yra konstitucinio nekaltumo prezumpcijos principo (Konstitucijos 31 straipsnis) sudėtinė dalis.
Kaip pažymima baudžiamojo proceso teisės doktrinoje, „nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai (tai iš romėnų teisės perimta nuostata, kuri lotyniškai skamba in dubio pro reo)“[1]. Šio principo teisinis statusas analogiškai traktuojamas ir teismų praktikoje: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.“[2] Atsižvelgiant į tai, kad in dubio pro reo principas yra bendrojo konstitucinio nekaltumo prezumpcijos principo dalis, akcentuotina, kad jis yra taikomas baudžiamajame procese, neatsižvelgiant į tai, ar yra rašytine forma įtvirtintas pačiame BPK, ar ne. Baudžiamosios teisės moksle pažymima, jog „Baudžiamosios atsakomybės principai Lietuvos baudžiamajame įstatyme paprastai tiesiogiai nereglamentuojami ir neturi įprastinės griežtai struktūrizuotos normos išraiškos (hipotezė, dispozicija, sankcija), bet atskleidžiami vertinant baudžiamosios atsakomybės sampratą, aiškinant atskiras įstatymų nuostatas, nagrinėjant kitus teisinius principus“[3]. Keltina prielaida, kad in dubio pro reo principo formalizavimas pačiame BPK esmingo pozityvaus postūmio proceso veikimui neduos. Pastebėtina, kad atitinkamas teisėkūros veiksmas (past. – kai formalizuojamas bendrasis teisės principas teisės akte) gali tam tikrais sukelti ir priešingą efektą, kai formalizuoto principo veikimas bus apribotas.
Akcentuotina, kad formali teisės norma savo apimtimi paprastai yra siauresnė už neformalizuotą bendrąjį teisės principą, atspindintį bendrąsias vertybes. 1.2. Be to, ginčytinas ne tik in dubio pro reo principo formalizavimas BPK, bet ir pasirinkta naujos nuostatos vieta kodekso sistemoje. Atkreiptinas dėmesys, kad in dubio pro reo principas aprašomas BPK 20 straipsnio („Įrodymai“) 6 dalyje, nors nekaltumo prezumpcijos principas (past.
apie „įrodymus“ pradedama kalbėti tik tada, kai procesas vyksta teisme[4]. Pastebėtina, kad teikiamu projektu kodekso 20 straipsnį papildančioje 6 dalyje siūloma reglamentuoti nepašalintų abejonių ir neaiškumų vertinimą ne tik bylos nagrinėjimo teisme metu, bet ir ikiteisminiame tyrime. Atsižvelgiant į išdėstytą, keltina prielaida, kad projektu teikiama BPK 20 straipsnio 6 dalis neatitinka šio straipsnio reglamentavimo objekto ir straipsnio pavadinimo. 1.3. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad in dubio pro reo principo turinys tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje paprastai suvokiamas kaip kaltinamojo[5] (past. – čia ir toliau pabraukta mūsų) procesinė teisė.
praktikoje išaiškinta, jog vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (žr. 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Barber, Messegué and Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimą byloje Telfner prieš Austriją, Nr. 33501/96; 2009 m. kovo 31 d. sprendimą byloje Natunen prieš Suomiją, Nr. 21022/04; 2013 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Allen prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25424/09). LAT yra išaiškinęs, kad „apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.“[6] Pagal LAT: „Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas.
Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų.“[7] 1.4. Be to, akcentuotina, kad, vadovaujantis LAT praktika, „kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas.“[8] Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad teikiamu projektu papildoma kodekso 20 straipsnio 6 dalis gerokai išplečia susiformavusią teismų praktiką dėl in dubio pro reo principo taikymo baudžiamosiose bylose apimties. Svarstytina, ar toks principo traktuotės išplėtimas, atsižvelgiant į skirtingus ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu uždavinius, būtų pagrįstas. 1.5.
1.5. Akcentuotina, kad remiantis baudžiamojo proceso doktrina,
„ikiteisminio tyrimo uždaviniai yra: 1) greitai ir išsamiai nustatyti visas
reikšmingas nusikalstamos veikos aplinkybes, 2) nustatyti tą veiką galimai[9] padariusį asmenį, 3) sudaryti sąlygas tinkamam bylos išnagrinėjimui teisme, imtis būtinų priemonių užtikrinant proceso dalyvių teisę į žalos atlyginimą bei kitas teises.“[10] Bylos nagrinėjimo teisme procesinės stadijos paskirtis yra teisingumo įvykdymas, pasireiškiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių ištyrimu, teismui perduotos baudžiamosios bylos duomenų įvertinimu, jų pripažinimu asmens kaltę pagrindžiančiais arba paneigiančiais įrodymais, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo nustatymu ir bausmės pastarajam paskyrimu. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad BPK
ir ikiteisminio tyrimo įstaigas kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. BPK 212 straipsnio 2 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Tais atvejais, kai prokuroras nusprendžia, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, surašomas kaltinamasis aktas ir byla perduodama teismui. 2. Projekto 3 straipsniu keičiamo BPK
teisę „<...> tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką <...>“.
Tačiau pažymėtina, kad BPK 272 straipsnio, reglamentuojančio kaltinamojo apklausos ypatumus, 1 dalyje jau yra numatyta kaltinamojo teisė „duoti paaiškinimus, atsakyti į klausimus ar atsisakyti tai daryti.“ Atsižvelgiant į tai, kad dviejuose BPK straipsniuose iš esmės ta pati kaltinamojo teisė reglamentuojama skirtingai, ir siekiant išvengti teisinio neaiškumo, siūlytina atitinkamų nuostatų formulavimą suderinti tarpusavyje. 3. Teikiamo projekto 4 straipsniu BPK 188 straipsnio 3 dalis papildoma nauju pirmuoju sakiniu, nustatančiu, kad „Prieš pradėdamas įtariamojo apklausą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas išaiškina įtariamajam jo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.“ Be to, projekto 5 straipsniu keičiamoje BPK 189 straipsnio 4 dalyje įtvirtinama, kad prokuroro iniciatyva atliekamos įtariamojo apklausos metu taikomos ne tik kodekso 188 straipsnio 4 dalies, bet ir atitinkamo straipsnio 3 dalies nuostatos. Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK 189 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad gavęs prokuroro prašymą (kurį prokuroras gali pateikti įtariamojo, jo gynėjo ar savo iniciatyva), ikiteisminio tyrimo metu įtariamąjį gali apklausti ir ikiteisminio tyrimo teisėjas. Tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjas, remiantis minimomis BPK 188 straipsnio 3 dalies pataisomis, nėra įgaliojamas, prieš pradedant įtariamojo apklausą, išaiškinti pastarajam jo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis P. Veršekys, tel. (8 5) 239 6353, el. p. [email protected] S. Zamara, tel. (85) 239 6895, el. p. [email protected]
Gintaras; et al. Baudžiamojo proceso teisė.
Baudžiamojo proceso teisė. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2005, p. 51. [2] Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018. [3] DRAKŠAS, Romualdas. Specialieji baudžiamosios atsakomybės principai. In Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui – 10 metų. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2011, p. 152.
Gintaras; et al. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras. I – IV dalys. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003, p. 45. [5] Vadovaujantis BPK 22 straipsnio 1 dalimi: „Kaltinamasis yra nagrinėjimo teisme dalyvis“. [6] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“. Teismų praktika. 2003, 19. [7] Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018. [8] Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. sausio 30 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018 [9] Tai reiškia, kad abejonės dėl asmens kaltės ikiteisminiame tyrime galutinai negali būti pašalintos, nes tai yra teismo diskrecija. Priešinga traktuotė galimai prieštarautų nekaltumo prezumpcijos principui. [10] GODA, Gintaras; et al. Baudžiamojo proceso teisė. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2005, p. 288.
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 21, 22, 44, 188, 189, 272 STRAIPSNIŲ IR PRIEDO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO 2018-06-29 Nr. XIIIP-1659(2) Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, pastabų neturime. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis P. Veršekys, tel. (8 5) 239 6353, el. p. [email protected] S. Zamara, tel. (85) 239 6895, el. p. [email protected]
Teisės ir teisėtvarkos komitetas
DĖL
2018 m. birželio 13 d. Nr. 102-P-21
1Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė, pirmininkės pavaduotojas Stasys
Šedbaras, nariai: Rimas Andrikis, Vitalijus Gailius, Arvydas Nekrošius, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Lauras Stacevičius, Irena Šiaulienė, Petras Valiūnas. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėja Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-02-261 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.
Teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamas Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK; kodeksas) 20 straipsnis, papildant jį 6 dalimi, nustatančia, jog „Ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintos abejonės ir neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti vertinami nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens naudai.“ Projekto rengėjai aiškinamajame rašte nurodo (past. – cituojama, kalba neredaguota):
„Įstatymo projekto 1 straipsniu <...> yra siūloma įtvirtinti
nuosekliai Lietuvos teismų praktikoje taikomą in dubio pro reo principą, nurodant, kad ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintos abejonės ir neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti vertinami nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens naudai.“ <...> In dubio pro reo principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-315/2012, 2K-510/2012, 2K-429/2013 ir kt.)“. Dėl siūlomos naujos nuostatos ir aiškinamajame rašte ją grindžiančių argumentų teiktinos šios pastabos:
Atsižvelgti Projektas patobulintas, atsižvelgiant į žemiau Teisės departamento detalizuotas pastabas: atsisakoma BPK 20 straipsnio papildymo nauja dalimi, vietoj jo pakeičiama BPK 44 straipsnio 6 dalis, taip pat keičiamas susijęs BPK 272 straipsnis, atitinkamai projekto straipsniai naujai numeruojami. Teikiamas Komiteto patobulintas įstatymo projektas XIIIP-1659(2) ir jo lyginamasis variantas. 1.1 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-02-261 1.1.
Atkreipiame dėmesį, kad in dubio pro reo principas yra konstitucinio nekaltumo prezumpcijos principo (Konstitucijos 31 straipsnis) sudėtinė dalis. Kaip pažymima baudžiamojo proceso teisės doktrinoje, „nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai (tai iš romėnų teisės perimta nuostata, kuri lotyniškai skamba in dubio pro reo)“[¹]. Šio principo teisinis statusas analogiškai traktuojamas ir teismų praktikoje:
„Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas
nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas
Atsižvelgiant į tai, kad in dubio pro reo principas yra bendrojo konstitucinio nekaltumo prezumpcijos principo dalis, akcentuotina, kad jis yra taikomas baudžiamajame procese, neatsižvelgiant į tai, ar yra rašytine forma įtvirtintas pačiame BPK, ar ne. Baudžiamosios teisės moksle pažymima, jog „Baudžiamosios atsakomybės principai Lietuvos baudžiamajame įstatyme paprastai tiesiogiai nereglamentuojami ir neturi įprastinės griežtai struktūrizuotos normos išraiškos (hipotezė, dispozicija, sankcija), bet atskleidžiami vertinant baudžiamosios atsakomybės sampratą, aiškinant atskiras įstatymų nuostatas, nagrinėjant kitus teisinius principus“[³]. Keltina prielaida, kad in dubio pro reo principo formalizavimas pačiame BPK esmingo pozityvaus postūmio proceso veikimui neduos.
Pastebėtina, kad atitinkamas teisėkūros veiksmas (past. – kai formalizuojamas bendrasis teisės principas teisės akte) gali tam tikrais sukelti ir priešingą efektą, kai formalizuoto principo veikimas bus apribotas. Akcentuotina, kad formali teisės norma savo apimtimi paprastai yra siauresnė už neformalizuotą bendrąjį teisės principą, atspindintį bendrąsias vertybes. Pritarti iš dalies Pritarti, kad labiau tinkamas BPK 44 straipsnio pakeitimas, projekte atsisakant 20 straipsnio keitimo, taip pat, kad neformalizuotas teisės principas savo apimtimi yra platesnis. Nepritarti kitai pastabos daliai, nes kvestionuojama direktyvos 6 str. 2 d. nuostata ir joje nurodytas aiškus įpareigojimas valstybėms narėms in dubio pro reo principą, kuris yra nekaltumo prezumpcijos principo sudėtinė dalis, įtvirtinti valstybių narių nacionalinėje teisėje. Direktyvos reikalavimas apibrėžti in dubio pro reo principą nacionalinėje teisėje galioja pilna apimtimi nepaisant to, ar šis principas taikomas, ar netaikomas baudžiamajame procese bei teismų praktikoje. Todėl šio principo įtvirtinimas BPK, kuriame jis (pvz. priešingai nei pats nekaltumo prezumpcijos principas) nėra formalizuotas, nekvestionuotinas. Kartu pastebėtina, kad pastabos autorių išreikšti nuogąstavimai dėl in dubio pro reo principo formalizavimo galimo neigiamo efekto baudžiamajam procesui yra nepagrįsti, kadangi in dubio pro reo principas BPK apibrėžiamas atsižvelgiant tiek į Direktyvos nuostatas, tiek ir į Lietuvos doktrinoje bei LAT praktikoje pateiktą šio principo išsaikinimą. Todėl in dubio pro reo principo apibrėžimas BPK susiklosčiusiais teismų praktikai šio principo taikymo atžvilgiu jokios (ypač neigiamos) įtakos neturės, jis ir bus taikomas taip, kaip išplaukia iš pačios Konstitucijos 31 straipsnio. 1.2 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-02-26 1, N 3 1.2.
Be to, ginčytinas ne tik in dubio pro reo principo formalizavimas BPK, bet ir pasirinkta naujos nuostatos vieta kodekso sistemoje. Atkreiptinas dėmesys, kad in dubio pro reo principas aprašomas BPK 20 straipsnio („Įrodymai“) 6 dalyje, nors nekaltumo prezumpcijos principas (past. – apimantis in dubio pro reo) yra detalizuotas BPK 44 straipsnio („Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu“) 6 dalyje. Diskutuotina, ar nusprendus formalizuoti in dubio pro reo principą BPK, šio kodekso 44 straipsnis nėra tinkamesnis pasirinkimas nei kodekso 20 straipsnis. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad BPK 20 straipsnis reglamentuoja įrodymų sampratą BPK. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.“ Atsižvelgiant į tai, apie
„įrodymus“ pradedama kalbėti tik tada, kai procesas vyksta teisme[⁴]. Pastebėtina, kad teikiamu projektu kodekso 20 straipsnį papildančioje 6
dalyje siūloma reglamentuoti nepašalintų abejonių ir neaiškumų vertinimą ne tik bylos nagrinėjimo teisme metu, bet ir ikiteisminiame tyrime. Atsižvelgiant į išdėstytą, keltina prielaida, kad projektu teikiama BPK 20 straipsnio 6 dalis neatitinka šio straipsnio reglamentavimo objekto ir straipsnio pavadinimo. Pritarti Atsižvelgiant į pastaboje pateiktus argumentus in dubio pro reo principo apibrėžimas iš BPK 20 straipsnio perkeltas į BPK
apibrėžimo, atitinkamai iš projekto 20 straipsnio pakeitimas išbraukiamas ir straipsniai pernumeruojami, vietoje 20 straipsnio keičiamas 44 straipsnis numeruojamas 3 projekto straipsniu, keičiamas BPK 21 straipsnis- 1 projekto straipsniu, keičiamas BPK 22 straipsnis- 2 projekto straipsniu. 1.3 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-02-26 N 3 1.3.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad in dubio pro reo principo turinys tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje paprastai suvokiamas kaip kaltinamojo[⁵] (past. – čia ir toliau pabraukta mūsų) procesinė teisė. EŽTT praktikoje išaiškinta, jog vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (žr. 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Barber, Messegué and Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimą byloje Telfner prieš Austriją, Nr. 33501/96; 2009 m. kovo 31 d. sprendimą byloje Natunen prieš Suomiją, Nr. 21022/04; 2013 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Allen prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25424/09). LAT yra išaiškinęs, kad „apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.“[⁶] Pagal LAT: „Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas.
Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų.“[⁷] Pritarti Siūlomas BPK 44 straipsnio 6 dalies patikslinimas, pašalinant iš in dubio pro reo principo apibrėžimo visas nuorodas į tariamąjį, tokiu būdu siejant šio principo garantijas tik su kaltinamojo procesinėmis teisėmis baudžiamojo proceso metu:
straipsnio pakeitimas Pakeisti 44 straipsnį 6 dalį ir ją išdėstyti taip:
„6. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu
įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.“ 1.4 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-02-26 1, N 3 1.4.
Be to, akcentuotina, kad, vadovaujantis LAT praktika, „kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas.“[⁸] Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad teikiamu projektu papildoma kodekso 20 straipsnio 6 dalis gerokai išplečia susiformavusią teismų praktiką dėl in dubio pro reo principo taikymo baudžiamosiose bylose apimties. Svarstytina, ar toks principo traktuotės išplėtimas, atsižvelgiant į skirtingus ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu uždavinius, būtų pagrįstas. Pritarti Pastebėtina, kad įstatymo projekte patektame in dubio pro reo principo apibrėžime nekalbama apie bet kokias abejones, o tik apie baudžiamojo proceso metu nepašalintas abejones, t. y. tas, kurių nepavyko ar nebuvo įmanoma pašalinti sprendžiant baudžiamąją bylą. Dėl šio priežasties įstatymo projektu siūlomas apibrėžimas šiuo aspektu neplečia in dubio pro reo principo taikymo baudžiamosiose bylose apimties. Kita vertus, siekiant, kad didesnio teisinio aiškumo ir, kad in dubio pro reo principo apibrėžimo turinys dar labiau atitiktų LAT praktikoje suformuluotą šio principo išsaikinimą, kaip aukščiau minėta, siūlomas BPK 44 straipsnio 6 dalies patikslinimas:
Pakeisti 44 straipsnį 6 dalį ir ją išdėstyti taip:
„6. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu
įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.“ Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-02-26 *, N 3
baudžiamojo proceso doktrina, „ikiteisminio tyrimo uždaviniai yra: 1) greitai ir išsamiai nustatyti visas reikšmingas nusikalstamos veikos aplinkybes, 2) nustatyti tą veiką galimai[⁹] padariusį asmenį, 3) sudaryti sąlygas tinkamam bylos išnagrinėjimui teisme, imtis būtinų priemonių užtikrinant proceso dalyvių teisę į žalos atlyginimą bei kitas teises.“[¹⁰] Bylos nagrinėjimo teisme procesinės stadijos paskirtis yra teisingumo įvykdymas, pasireiškiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių ištyrimu, teismui perduotos baudžiamosios bylos duomenų įvertinimu, jų pripažinimu asmens kaltę pagrindžiančiais arba paneigiančiais įrodymais, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo nustatymu ir bausmės pastarajam paskyrimu.
Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigas kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. BPK 212 straipsnio 2 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Tais atvejais, kai prokuroras nusprendžia, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, surašomas kaltinamasis aktas ir byla perduodama teismui. Pritarti Siūlomas BPK 44 straipsnio 6 dalies patikslinimas, pašalinant iš in dubio pro reo principo apibrėžimo nuorodas į tariamąjį bei ikiteisminio tyrimo stadiją, tokiu būdu siejant šio principo garantijas tik su kaltinamojo procesinėmis teisėmis baudžiamojo proceso metu:3 straipsnis. 44 straipsnio pakeitimas Pakeisti 44 straipsnį 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6.
Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-02-26 2,
keičiamo BPK 22 straipsnio 3 dalyje siūloma įtvirtinti naują nuostatą, kad kaltinamasis turi teisę „<...> tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką <...>“. Tačiau pažymėtina, kad BPK 272 straipsnio, reglamentuojančio kaltinamojo apklausos ypatumus, 1 dalyje jau yra numatyta kaltinamojo teisė „duoti paaiškinimus, atsakyti į klausimus ar atsisakyti tai daryti.“ Atsižvelgiant į tai, kad dviejuose BPK straipsniuose iš esmės ta pati kaltinamojo teisė reglamentuojama skirtingai, ir siekiant išvengti teisinio neaiškumo, siūlytina atitinkamų nuostatų formulavimą suderinti tarpusavyje. Pritarti Įstatymo projektas papildomas nauju 6 straipsniu, kuriuo keičiama BPK 272 straipsnio
suderinamos BPK 22 straipsnio 3 dalies ir 272 straipsnio 1 dalies nuostatose nurodytų iš esmės analogiškų kaltinamojo teisių formuluotės:
Pakeisti 272 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Po kaltinamojo atsakymų dėl kaltinimo teisiamojo posėdžio pirmininkas išaiškina jam teisę duoti paaiškinimus, atsakyti į klausimus ar arba tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką atsisakyti tai daryti.
Be to, pirmininkas paaiškina, kad kaltinamasis posėdyje turi teisę užduoti klausimų apklausiamiems asmenims, pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų ir duoti paaiškinimus dėl tiriamų įrodymų.“ Atitinkamai buvęs projekto 6 straipsnis pernumeruojamas 7 straipsniu. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
straipsniu BPK 188 straipsnio 3 dalis papildoma nauju pirmuoju sakiniu, nustatančiu, kad „Prieš pradėdamas įtariamojo apklausą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas išaiškina įtariamajam jo teisę tylėti ir
(ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.“ Be to, projekto 5 straipsniu keičiamoje BPK 189 straipsnio 4 dalyje įtvirtinama, kad prokuroro iniciatyva atliekamos įtariamojo apklausos metu taikomos ne tik kodekso 188 straipsnio 4 dalies, bet ir atitinkamo straipsnio 3 dalies nuostatos. Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK 189 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad gavęs prokuroro prašymą (kurį prokuroras gali pateikti įtariamojo, jo gynėjo ar savo iniciatyva), ikiteisminio tyrimo metu įtariamąjį gali apklausti ir ikiteisminio tyrimo teisėjas. Tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjas, remiantis minimomis BPK 188 straipsnio 3 dalies pataisomis, nėra įgaliojamas, prieš pradedant įtariamojo apklausą, išaiškinti pastarajam jo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.
Pritarti Pagal pastabą siūlomas BPK 188 straipsnio 3 dalies papildymas ikiteisminio tyrimo teisėjo įgaliojimais prieš pradedant įtariamojo apklausą BPK 189 straipsnyje nurodytais atvejais, išaiškinti pastarajam jo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką:4 straipsnis. 188 straipsnio pakeitimas
188 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Prieš pradėdamas įtariamojo apklausą, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar šio Kodekso nurodytais atvejais ikiteisminio tyrimo teisėjas išaiškina įtariamajam jo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Apklausos pradžioje įtariamojo paklausiama, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas. Po to pasiūloma duoti parodymus apie įtarimo esmę. Vėliau įtariamajam gali būti užduodami klausimai.“ <...>
suinteresuotų asmenų pasiūlymai: nėra. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: nėra. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: nėra. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai: nėra. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
patobulintam įstatymo projektui XIIIP-1659(2) ir komiteto išvadoms. 8. Balsavimo rezultatai: už – 9 (visais balsais). 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Arvydas Nekrošius, Vitalijus Gailius. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nėra. PRIDEDAMA. Komiteto patobulintas įstatymo projektas XIIIP-1659(2), jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė Komiteto biuro patarėja Dalia Latvelienė