Projekto lyginamasis variantas
2018 m. d. Nr. Vilnius
straipsnio pakeitimas. Pakeisti 21 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „21 straipsnis. Vartotojo kreipimasis į pardavėją ar paslaugų teikėją
teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, pirmiausia privalo raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją (tiesiogiai vartotojui ar jo atstovui atvykus pas pardavėją ar paslaugų teikėją ir kreipimąsi įteikus, atsiuntus kreipimąsi paštu arba elektroniniu būdu) ir nurodyti savo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai vartotojas tiesiogiai kreipiasi į teismą. Vartotojas privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau kaip per tris šešis mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. 2. Pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo neatlygintinai išnagrinėti vartotojo kreipimąsi ir, kai nesutinka su vartotojo reikalavimais, privalo ne vėliau kaip per 14 dienų 5 darbo dienas nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos, jeigu kiti įstatymai ar Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip, pateikti vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais. Šių dokumentų kopijos privalo būti pridėtos prie pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymo vartotojui. Vartotojų kreipimusis pardavėjai ir paslaugų teikėjai nagrinėja neatlygintinai. 3. Kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas netenkina vartotojo reikalavimų arba juos tenkina iš dalies, pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakyme turi būti pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą, kompetentingą spręsti vartojimo ginčą, taip pat detaliai nurodyta teisminė atsakymo apskundimo tvarka.“
22⁵ straipsnio pakeitimas Pakeisti 22⁵ straipsnio 1 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip: „5) vartojimo ginčas turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl ginčo esmės priimtas ne vėliau kaip per 90 dienų 45 dienas nuo to laiko, kai vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas gavo šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus. Jeigu dėl pagrįstų priežasčių per šį terminą vartojimo ginčas negali būti išnagrinėtas ir priimtas sprendimas, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas gali šį terminą pratęsti, tačiau ne ilgiau negu
pratęsimą.“3 straipsnis. 23 straipsnio pakeitimas Pakeisti 23 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip: „3) vartojimo sutarties, dėl kurios kyla ginčas, kopiją, jeigu sutartis sudaryta raštu, arba nurodyti priežastis dėl kurių vartojimo sutarties kopijos pateikti neturi galimybės;“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narys Mindaugas Puidokas
rengimą paskatinusios priežastys, parengtų projektų tikslai ir uždaviniai Šio projekto tikslas yra gerinti vartotojų padėtį ginčuose su verslininkais. Šiuo metu vartotojų ginčų nagrinėjimas yra nepagrįstai ilgas, o vartotojų teisės turi būti ginamos greitai ir efektyviai, tokiu būdu saugant vartotojus bei užtikrinant viešąjį interesą į vartotojų saugumą. Projekto rengimą paskatino kelios priežastys, pirmiausia, tai vartotojų kreipimasis tik raštu juos apsunkina, Lietuvos Respublikoje komunikacija elektroniniais ryšiais yra plačiai paplitusi, todėl yra tikslinga supaprastinti reikalavimus. Šiuo metu nustatytas vartotojų skundų nagrinėjimo terminas yra per ilgas, nes skundai dažniausiai nebūna sudėtingi ir jų nagrinėjimui tiek laiko skirti yra netikslinga. Todėl projekte numatoma galimybė vartotojams kreiptis į verslininkus ne vien raštu, bet ir elektroniniu būdu, nuo 14 iki 5 dienų trumpinti terminus verslininkams per kuriuos jie privalo atsakyti į vartotojų skundus, nuo 90 iki 45 dienų trumpinti terminus per kuriuos skundai turi būti išnagrinėjami vartotojų teises ginančiuose institucijoje. Dažnas sutartį su verslininku praranda, arba verslininkas nebūtinai įteikia sutarties kopiją vartotojui, todėl įstatymo projektas siūlo atsisakyti imperatyvo, kad visais atvejais vartotojas ginčą nagrinėjančiam subjektui privalo pateikti su verslininku sudarytos sutarties kopiją, negalint pateiktu tarties kopijos užtektų nurodyti priežastis, dėl kurių vartojimo sutarties kopijos vartotojas pateikti neturi galimybės. 2. Įstatymų projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymų projektus parengė Lietuvos Respublikos Seimo narys 3.
Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu vartotojų teisių gynimo įstatyme yra nustatytas, jog vartotojas, manantis, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, pirmiausia privalo raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją. Vartotojas privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Taip pat nustatytas 14 dienų terminas, per kurį pardavėjas ar paslaugų teikėjas, nesutikęs su vartotojo reikalavimais, privalo pateikti vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais. Vartojimo ginčas turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl ginčo esmės priimtas ne vėliau kaip per 90 dienų nuo to laiko, kai vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas gavo šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus. Jeigu dėl pagrįstų priežasčių per šį terminą vartojimo ginčas negali būti išnagrinėtas ir priimtas sprendimas, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas gali šį terminą pratęsti, tačiau ne ilgiau negu 30 dienų. Ginčo šalims turi būti pranešta apie šio termino pratęsimą. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Šiuo projektu yra siūloma gerinti vartotojų padėtį ginčuose su verslininkais. Numatoma galimybė vartotojams kreiptis į verslininkus ne vien raštu, bet ir elektroniniu būdu; nuo 14 kalendrorinių iki
atsakyti į vartotojų skundus; Nuo 90 iki 45 dienų trumpinami terminai per kuriuos skundai turi būti išnagrinėjami vartotojų teises ginančiuose institucijoje. 5.
vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus Įstatymų projektus neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymų projektai neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymų įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Nors įstatymas tiesiogiai susijęs su verslu bei verslininkais, neigiamo poveikio verslo sąlygoms ar jo plėtrai įstatymas daryti neturėtų. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus įstatymą, kitų įstatymų keisti nereikės. 9. Ar įstatymų projektai parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymų projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai parengti laikantis nustatytų reikalavimų. 10. Ar įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymų projektų nuostatos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams neprieštarauja. 11. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti. Įstatymui įgyvendinti nereikia įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymų projektų nuostatoms įgyvendinti papildomų valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų nereikės. 13.
13Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymų projektų rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis „Vartotojų teisės“, „skundas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra Teikia:
Seimo nariai: Mindaugas Puidokas
patikslintas
rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Šio projekto tikslas yra gerinti vartotojų padėtį ginčuose su verslininkais. Šiuo metu vartotojų ginčų nagrinėjimas yra nepagrįstai ilgas, o vartotojų teisės turi būti ginamos greitai ir efektyviai, tokiu būdu saugant vartotojus bei užtikrinant viešąjį interesą į vartotojų saugumą. Projekto rengimą paskatino kelios priežastys, pirmiausia, tai vartotojų kreipimasis tik raštu juos apsunkina, Lietuvos Respublikoje komunikacija elektroniniais ryšiais yra plačiai paplitusi, todėl yra tikslinga supaprastinti reikalavimus. Šiuo metu nustatytas vartotojų skundų nagrinėjimo terminas yra per ilgas, nes skundai dažniausiai nebūna sudėtingi ir jų nagrinėjimui tiek laiko skirti yra netikslinga. Todėl projekte numatoma galimybė vartotojams kreiptis į verslininkus ne vien raštu, bet ir elektroniniu būdu, nuo 14 iki 5 dienų trumpinti terminus verslininkams per kuriuos jie privalo atsakyti į vartotojų skundus, nuo
vartotojų teises ginančiuose institucijoje. Dažnas sutartį su verslininku praranda, arba verslininkas nebūtinai įteikia sutarties kopiją vartotojui, todėl įstatymo projektas siūlo atsisakyti imperatyvo, kad visais atvejais vartotojas ginčą nagrinėjančiam subjektui privalo pateikti su verslininku sudarytos sutarties kopiją, negalint pateiktu tarties kopijos užtektų nurodyti priežastis, dėl kurių vartojimo sutarties kopijos vartotojas pateikti neturi galimybės. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos Seimo narys 3.
Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projektuose aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu vartotojų teisių gynimo įstatyme yra nustatytas, jog vartotojas, manantis, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, pirmiausia privalo raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją. Vartotojas privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Taip pat nustatytas 14 dienų terminas, per kurį pardavėjas ar paslaugų teikėjas, nesutikęs su vartotojo reikalavimais, privalo pateikti vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais. Vartojimo ginčas turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl ginčo esmės priimtas ne vėliau kaip per 90 dienų nuo to laiko, kai vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas gavo šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus. Jeigu dėl pagrįstų priežasčių per šį terminą vartojimo ginčas negali būti išnagrinėtas ir priimtas sprendimas, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas gali šį terminą pratęsti, tačiau ne ilgiau negu 30 dienų. Ginčo šalims turi būti pranešta apie šio termino pratęsimą. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Šiuo projektu yra siūloma gerinti vartotojų padėtį ginčuose su verslininkais. Numatoma galimybė vartotojams kreiptis į verslininkus ne vien raštu, bet ir elektroniniu būdu; nuo 14 kalendorinių iki 5 darbo dienų trumpinami terminai verslininkams per kuriuos jie privalo atsakyti į vartotojų skundus; Nuo 90 iki
vartotojų teises ginančiuose institucijoje. 5.
5Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų
imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymo projektas neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymų įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Nors įstatymas tiesiogiai susijęs su verslu bei verslininkais, neigiamo poveikio verslo sąlygoms ar jo plėtrai įstatymas daryti neturėtų. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus įstatymą, kitų įstatymų keisti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis nustatytų reikalavimų. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projekto nuostatos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams neprieštarauja. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti. Įstatymui įgyvendinti nereikia įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymo projekto nuostatoms įgyvendinti papildomų valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų nereikės. 13.
metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis „Vartotojų teisės“, „skundas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos pastabų įvertinimas:
Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2018 m. sausio 31 d. išvada Nr. XIIIP-1645
įvertinimas
paslaugų teikėją raštu ir skliaustuose įrašyti kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją būdus: „(tiesiogiai vartotojui ar jo atstovui atvykus pas pardavėją ar paslaugų teikėją ir kreipimąsi įteikus, atsiuntus kreipimąsi paštu arba elektroniniu būdu)“. Siūlymas diskutuotinas. Pirma, manytume, kad vartotojas savo pretenzijas pardavėjui ar paslaugų teikėjui visais atvejais, taip pat ir tada, kai tiesiogiai atvyksta pas pardavėją ar paslaugų teikėją, turėtų išdėstyti raštu. Jeigu įstatyme nebūtų įvardinta kreipimosi forma, pretenzijos galėtų būti pareikštos ir žodžiu. Tokiu atveju reikėtų nustatyti, kokia tvarka jos turėtų būti fiksuojamos. Kitu atveju būtų sunku įrodyti vartotojo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją faktą ir ginčo dalyką, o tai yra būtina tuo atveju, jeigu pardavėjas ar paslaugų teikėjas netenkintų vartotojo reikalavimų ir vartotojas norėtų kreiptis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės ar teisėti interesai. Atsižvelgdami į tai, siūlytume nekeisti įstatymo nuostatos dėl vartotojo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją formos (pateikti kreipimąsi raštu).
Šiame kontekste pastebėtina, kad ir tuo atveju, kai kreipiamasi elektroniniu būdu, pateikiamas rašytinės formos kreipimasis. Antra, projektu siūlomas tekstas skliaustuose turėtų būti dėstomas atskiru sakiniu. Kita vertus, svarstytina, ar būtina įstatyme išvardinti galimus kreipimosi būdus. Neatsižvelgtina. Projekto 1 straipsniu siūloma keičiamo įstatymo
teikėją būdus: „(tiesiogiai vartotojui ar jo atstovui atvykus pas pardavėją ar paslaugų teikėją ir kreipimąsi įteikus, atsiuntus kreipimąsi paštu arba elektroniniu būdu)“. Pažymėtina, kad nesiūloma atsisakyti vartotojo kreipimosi rašytinės formos, kadangi tiek įteikiant, tiek siunčiant kreipimąsi paštu reikalinga materiali kreipimosi išraiška, todėl žodinis kreipimasis nebūtų galimas. Kita vertus, jeigu būtų kreipiamasi elektroniniu būdu, net ir žodinis kreipimasis būtų fiksuojamas. 2. Projekto 1 straipsniu siūloma keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje sutrumpinti terminą, per kurį pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo išnagrinėti vartotojo kreipimąsi nuo 14 dienų iki 5 darbo dienų ir pradėti jį skaičiuoti ne nuo vartotojo kreipimosi gavimo, bet nuo kreipimosi dienos. Projekto aiškinamajame rašte toks siūlymas grindžiamas prielaida, jog „skundai dažniausiai nebūna sudėtingi ir jų nagrinėjimui tiek laiko skirti netikslinga“. Pastebėtina, kad įstatyme nustatytas 14 dienų terminas yra maksimalus, tai netrukdo kreipimąsi nesudėtingais atvejais išnagrinėti per trumpesnį laiką. Tačiau tuo atveju, jeigu terminas būtų sutrumpintas iki 5 darbo dienų, o ginčas būtų sudėtingas ir reikalaujantis tyrimo, maksimalus 5 darbo dienų terminas gali būti per trumpas. Be to, manytume, kad įstatyme turi būti aiškiai nustatyta, nuo kada pradedamas skaičiuoti terminas.
Jeigu būtų išbrauktas žodis
„gavimo“, kaip siūloma projektu, taikant įstatymą būtų neaišku, kada
pradedamas skaičiuoti terminas, jeigu vartotojas kreipimąsi išsiuntė paštu – nuo kreipimosi išsiuntimo dienos, ar nuo tos dienos, kai jį gavo pardavėjas ar paslaugų teikėjas. Neatsižvelgtina. Pažymėtina, kad argumentacija, neva 5 darbo dienų terminas, lyginant su 14 kalendorinių dienų terminu galėtų būti per trumpas tais atvejais, jeigu ginčas būtų sudėtingas ir reikalaujantis tyrimo, yra spekuliatyvi. Vadovaujantis tokiu požiūriu, būtų galima argumentuoti, kad bet koks terminas − tiek 5 darbo dienų, tiek 14 kalendorinių dienų, tiek 6 mėnesių gali būti per trumpas, kadangi ginčas gali būti sudėtingas, o tyrimai gali užtrukti. Manytina, kad 5 darbo dienų terminas (~ viena darbo savaitė) yra optimalus terminas vartotojo kreipimuisi išnagrinėti. Dėl termino skaičiavimo pradžios: Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.118 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Terminas prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita.“ Todėl termino skaičiavimo pradžios momentas yra visiškai aiškus. 3. Projekto 1 straipsniu siūloma keičiamo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį papildyti nuostata, jog pardavėjas ar paslaugų teikėjas atsakyme vartotojui turi detaliai nurodyti teisminę atsakymo apskundimo tvarką. Nuostata diskutuotina. Vertinama nuostata gali būti suprantama, kaip įpareigojanti pardavėją ar paslaugų teikėją teikti teisinę konsultaciją vartotojui, kuris nori apskųsti jį teisme. Manytume, kad tokia nuostata, kai ginčo šalis įpareigojama teikti teisinę konsultaciją šaliai, turinčiai priešingus interesus, yra nepagrįsta, be to, ji gali būti vertintina kaip neproporcinga administracinė našta verslui.
Pastebėtina, kad vartotojas gali kreiptis dėl tolesnio ginčo nagrinėjimo į vartotojų ginčus nagrinėjančią instituciją, o jeigu jam reikia teisinės konsultacijos, bet neturi lėšų advokatui, jis gali gauti teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Neatsižvelgtina. Vartotojas santykyje su pardavėju ar paslaugų teikėju yra silpnesnė teisinių santykių šalis, todėl pardavėjas ar paslaugų teikėjas vartotojui turėtų nurodyti tokius duomenis, iš kurių be papildomų informacijos šaltinių (įstatymų, poįstatyminių teisės aktų) ir laiko sąnaudų vartotojui, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, amžiaus, būtų visiškai aišku, kokiai institucijai ir per kokį terminą gali būti paduotas skundas. Tokie duomenys nebūtų didelės apimties (pvz. lyginant su sudaromomis sutartimis) ir negali būti vertinami kaip teisinė konsultacija vartotojui, kuris nori apskųsti jį teisme. 4. Projekto 2 straipsniu siūloma pakeisti 22⁵ straipsnio
priėmimo terminą nuo 90 dienų iki 45 dienų, o galimą šio termino pratęsimo terminą - nuo 30 iki 15 dienų. Nuostata diskutuotina. Pastebėtina, kad ginčo nagrinėjimas yra susijęs su žmogiškaisiais ir finansiniais ištekliais. Projekto aiškinamajame rašte nėra pateikta duomenų, ar siūlomas įstatymo pakeitimas nepareikalaus papildomų žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Siūlymas grindžiamas ne faktais, o prielaida, kad „skundai dažniausiai nebūna sudėtingi ir jų nagrinėjimui tiek laiko skirti netikslinga“. Pastebėtina ir tai, kad siūloma keisti nuostata buvo įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gegužės 21 d. direktyva 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr.
2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB, kurios tikslas ir buvo pasiekti, kad vartotojų ginčai būtų išnagrinėjami greitai, t.y. per įmanomai trumpiausią terminą. Direktyvos 8 straipsnio e punkte nurodytas maksimalus 90 dienų terminas, jis perkeltas ir į keičiamą įstatymą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad vartotojų ginčai turi būti išnagrinėti ne tik greitai, bet ir kokybiškai, pernelyg trumpas terminas gali trukdyti atlikti išsamų tyrimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos gali spręsti ne tik vidaus, bet ir tarptautinius ginčus, kuriems taikomi tie patys ginčų nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo terminai. Neatsižvelgtina. Kaip jau minėta argumentacija dėl terminų trumpumo yra spekuliatyvi. Vadovaujantis tokiu požiūriu, būtų galima argumentuoti, kad bet koks terminas − tiek 45 dienų, tiek 90 dienų, tiek 6 mėnesių ar kelių metų terminas gali būti per trumpas, kad būtų greitai ir kokybiškai išnagrinėtas skundas Manytina, kad 45 dienų terminas (~ pusantro mėnesio) yra optimalus terminas vartotojo kreipimuisi išnagrinėti. Taip pat, atkreiptinas dėmesys, kad Europos Bendrijos sutarties 249 straipsnio trečioji pastraipa nustato: „Direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, siektino rezultato atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos gali pasirinkti jos įgyvendinimo formą ir būdus“. Taigi, 249 straipsnio trečioji pastraipa įpareigoja visas valstybes nares, kurioms skirta direktyva, siektino tikslo atžvilgiu, bet direktyvos įgyvendinimo vidaus teisėje formos ir priemonių klausimus palieka nacionalinių valdžios institucijų kompetencijai.
Siektino rezultato atžvilgiu valstybės narės gali priimti ir griežtesnes teisės aktų nuostatas, taigi ir trumpesnius ginčų nagrinėjimo terminus. 5. Projekto 3 straipsniu įstatymo 23 straipsnio 3 dalies
vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją dėl ginčo nagrinėjimo, vartojimo sutarties kopijos gali nepateikti nurodydamas tokio nepateikimo priežastis. Taigi pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą vartotojas dėl bet kurių priežasčių galėtų nepateikti vartojimo sutarties, dėl kurios kyla ginčas, kopijos. Svarstytina, ar pagrįstai yra reikalaujama nurodyti konkrečias nepateikimo priežastis, nes jų nurodymas neturėtų jokios teisinės reikšmės prašymo dėl ginčo nagrinėjimo priėmimui, kadangi nepateikimo priežasčių svarbumas nebūtų vertinamas. Pastebėtina ir tai, kad įstatyme įtvirtinus tokią nuostatą, vartojimo ginčų nagrinėjimas būtų apsunkintas. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar projekto nuostatos, kuria reikalaujama nurodyti vartojimo sutarties kopijos nepateikimo priežastis, nereikėtų atsisakyti. Taip pat svarstytina, ar siūlomu teisiniu reguliavimu vartojimo ginčų nagrinėjimas nebūtų neproporcingai apsunkintas. Neatsižvelgtina. Vartojimo ginčų nagrinėjimo procedūros yra skirtos vartotojų teisių gynimo lengvinimui, kadangi vartotojas yra silpnesnė teisinių santykių su pardavėjais ar paslaugų teikėjais šalis. Siūlomas reguliavimas tik palengvintų vartotojų galimybes ginti savo teises, todėl siūlomos nuostatos ne tik, kad neapsunktų vartojimo ginčų nagrinėjimo, bet priešingai – visiškai atitiktų vartojimo ginčų nagrinėjimo instituto kvintesenciją. Teikia:
Seimo narys: Mindaugas Puidokas
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2018-02- Nr. Į 2018-01-31 Nr. S-2018-703 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo Nr. I-657 21, 22(5) ir 23 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-1645 (toliau – Projektas), teikiame šią pastabą. Pažymime, kad Projekto
straipsnio 1 dalies 5 punktas įgyvendina 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (toliau – Direktyva 2013/11/ES), 8 straipsnio e punktą. Direktyvos 2013/11/ES 8 straipsniu valstybės narės yra įpareigojamos užtikrinti, kad alternatyvaus ginčų sprendimo (toliau – AGS) procedūros būtų veiksmingos ir atitiktų straipsnyje nurodytus reikalavimus. 8 straipsnio e punkte nustatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti, jog AGS procedūros rezultatas būtų prieinamas per 90 kalendorinių dienų laikotarpį, pradedant skaičiuoti nuo tos dienos, kai AGS subjektas gavo visą skundo dokumentų rinkinį. Tais atvejais, kai ginčai yra labai sudėtingi, atsakingas AGS subjektas gali savo nuožiūra 90 kalendorinių dienų laikotarpį pratęsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Direktyvos 2013/11/ES tikslas yra pasiekti aukšto lygio vartotojų teisių apsaugą, todėl darytina išvada, kad Direktyvos 2013/11/ES
procedūroms yra laikytinas tinkamu ir aukštą vartotojų apsaugą užtikrinančiu terminu.
Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar sutrumpinus nustatytą 90 dienų ginčų sprendimo terminą ginčus nagrinėjanti institucija galės užtikrinti tinkamą ir veiksmingą ginčų sprendimą. Taip pat svarstytina, ar galimybė labai sunkių ginčų nagrinėjimą pratęsti 15-ai dienų (vietoje šiuo metu nustatyto 30 dienų termino) būtų tinkama ir pakankama sprendžiant sudėtingus ginčus, ypač atsižvelgiant į tai, kad vartojimo ginčų nagrinėjimo terminas būtų sutrumpintas iki 45 dienų. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Gintarė Taluntytė, tel. 8 70663 699, el. p. [email protected]
žmogaus teisių komitetas
DĖL
2018 m. gegužės 23 d. Vilnius
dalyvavo: Komiteto pirmininkas Valerijus Simulik; Komiteto nariai Justas Džiugelis, Sergejus Jovaiša, Andrius Navickas, Ona Valiukevičiūtė, Leonard Talmont; komiteto biuro vedėja Jolanta Savickienė, komiteto biuro patarėjos Eglė Gibavičiūtė, Rūta Ragaliauskienė; komiteto biuro padėjėja Jūratė Mikulskienė. Kviestieji asmenys: Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Ekonominių interesų departamento direktorius Marekas Močiulskis, Tarptautinių reikalų skyriaus vedėja Dalia Malinauskienė, Teisės skyriaus vedėja Audronė Kaušylienė ir Teisės skyriaus vedėjos pavaduotoja Gerda Petrikienė; Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresnysis patarėjas Saulius Švedas; Valstybės kontrolės Valdymo audito departamento patarėjas Žydrius Knizleris ir vyresnysis valstybinis auditorius Haroldas Sabulis. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-311 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
atsisakyti nuostatos, jog vartotojas turi kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją raštu ir skliaustuose įrašyti kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją būdus: „(tiesiogiai vartotojui ar jo atstovui atvykus pas pardavėją ar paslaugų teikėją ir kreipimąsi įteikus, atsiuntus kreipimąsi paštu arba elektroniniu būdu)“. Siūlymas diskutuotinas.
Siūlymas diskutuotinas. Pirma, manytume, kad vartotojas savo pretenzijas pardavėjui ar paslaugų teikėjui visais atvejais, taip pat ir tada, kai tiesiogiai atvyksta pas pardavėją ar paslaugų teikėją, turėtų išdėstyti raštu. Jeigu įstatyme nebūtų įvardinta kreipimosi forma, pretenzijos galėtų būti pareikštos ir žodžiu. Tokiu atveju reikėtų nustatyti, kokia tvarka jos turėtų būti fiksuojamos. Kitu atveju būtų sunku įrodyti vartotojo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją faktą ir ginčo dalyką, o tai yra būtina tuo atveju, jeigu pardavėjas ar paslaugų teikėjas netenkintų vartotojo reikalavimų ir vartotojas norėtų kreiptis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės ar teisėti interesai. Atsižvelgdami į tai, siūlytume nekeisti įstatymo nuostatos dėl vartotojo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją formos (pateikti kreipimąsi raštu). Šiame kontekste pastebėtina, kad ir tuo atveju, kai kreipiamasi elektroniniu būdu, pateikiamas rašytinės formos kreipimasis. Antra, projektu siūlomas tekstas skliaustuose turėtų būti dėstomas atskiru sakiniu. Kita vertus, svarstytina, ar būtina įstatyme išvardinti galimus kreipimosi būdus. Pritarti1
terminą, per kurį pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo išnagrinėti vartotojo kreipimąsi nuo 14 dienų iki 5 darbo dienų ir pradėti jį skaičiuoti ne nuo vartotojo kreipimosi gavimo, bet nuo kreipimosi dienos. Projekto aiškinamajame rašte toks siūlymas grindžiamas prielaida, jog „skundai dažniausiai nebūna sudėtingi ir jų nagrinėjimui tiek laiko skirti netikslinga“. Pastebėtina, kad įstatyme nustatytas 14 dienų terminas yra maksimalus, tai netrukdo kreipimąsi nesudėtingais atvejais išnagrinėti per trumpesnį laiką. Tačiau tuo atveju, jeigu terminas būtų sutrumpintas iki 5 darbo dienų, o ginčas būtų sudėtingas ir reikalaujantis tyrimo, maksimalus 5 darbo dienų terminas gali būti per trumpas.
Be to, manytume, kad įstatyme turi būti aiškiai nustatyta, nuo kada pradedamas skaičiuoti terminas. Jeigu būtų išbrauktas žodis „gavimo“, kaip siūloma projektu, taikant įstatymą būtų neaišku, kada pradedamas skaičiuoti terminas, jeigu vartotojas kreipimąsi išsiuntė paštu – nuo kreipimosi išsiuntimo dienos, ar nuo tos dienos, kai jį gavo pardavėjas ar paslaugų teikėjas. Pritarti1
papildyti nuostata, jog pardavėjas ar paslaugų teikėjas atsakyme vartotojui turi detaliai nurodyti teisminę atsakymo apskundimo tvarką. Nuostata diskutuotina. Vertinama nuostata gali būti suprantama, kaip įpareigojanti pardavėją ar paslaugų teikėją teikti teisinę konsultaciją vartotojui, kuris nori apskųsti jį teisme. Manytume, kad tokia nuostata, kai ginčo šalis įpareigojama teikti teisinę konsultaciją šaliai, turinčiai priešingus interesus, yra nepagrįsta, be to, ji gali būti vertintina kaip neproporcinga administracinė našta verslui. Pastebėtina, kad vartotojas gali kreiptis dėl tolesnio ginčo nagrinėjimo į vartotojų ginčus nagrinėjančią instituciją, o jeigu jam reikia teisinės konsultacijos, bet neturi lėšų advokatui, jis gali gauti teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Pritarti2
straipsnio 1 dalies 5 punktą ir sutrumpinti vartojimo ginčo išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo terminą nuo 90 dienų iki 45 dienų, o galimą šio termino pratęsimo terminą - nuo 30 iki 15 dienų. Nuostata diskutuotina. Pastebėtina, kad ginčo nagrinėjimas yra susijęs su žmogiškaisiais ir finansiniais ištekliais. Projekto aiškinamajame rašte nėra pateikta duomenų, ar siūlomas įstatymo pakeitimas nepareikalaus papildomų žmogiškųjų ir finansinių išteklių.
Siūlymas grindžiamas ne faktais, o prielaida, kad „skundai dažniausiai nebūna sudėtingi ir jų nagrinėjimui tiek laiko skirti netikslinga“. Pastebėtina ir tai, kad siūloma keisti nuostata buvo įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gegužės 21 d. direktyva 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB, kurios tikslas ir buvo pasiekti, kad vartotojų ginčai būtų išnagrinėjami greitai, t.y. per įmanomai trumpiausią terminą. Direktyvos 8 straipsnio e punkte nurodytas maksimalus 90 dienų terminas, jis perkeltas ir į keičiamą įstatymą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad vartotojų ginčai turi būti išnagrinėti ne tik greitai, bet ir kokybiškai, pernelyg trumpas terminas gali trukdyti atlikti išsamų tyrimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos gali spręsti ne tik vidaus, bet ir tarptautinius ginčus, kuriems taikomi tie patys ginčų nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo terminai. Pritarti Komiteto nuomone, visais atvejais turi būti siekiama, kad vartotojų ginčai būtų išnagrinėjami per įmanomai trumpiausią terminą. Maksimalaus termino trumpinimas, gali sąlygoti prastesnę skundų nagrinėjimo kokybę, o tai prieštarautų vartotojų interesams ir jų teisėtiems lūkesčiams. 3
nustatyti, kad vartotojas, kreipdamasis su prašymu į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją dėl ginčo nagrinėjimo, vartojimo sutarties kopijos gali nepateikti nurodydamas tokio nepateikimo priežastis. Taigi pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą vartotojas dėl bet kurių priežasčių galėtų nepateikti vartojimo sutarties, dėl kurios kyla ginčas, kopijos.
Svarstytina, ar pagrįstai yra reikalaujama nurodyti konkrečias nepateikimo priežastis, nes jų nurodymas neturėtų jokios teisinės reikšmės prašymo dėl ginčo nagrinėjimo priėmimui, kadangi nepateikimo priežasčių svarbumas nebūtų vertinamas. Pastebėtina ir tai, kad įstatyme įtvirtinus tokią nuostatą, vartojimo ginčų nagrinėjimas būtų apsunkintas. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar projekto nuostatos, kuria reikalaujama nurodyti vartojimo sutarties kopijos nepateikimo priežastis, nereikėtų atsisakyti. Taip pat svarstytina, ar siūlomu teisiniu reguliavimu vartojimo ginčų nagrinėjimas nebūtų neproporcingai apsunkintas. Pritarti
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo Nr. I-657 21, 22(5) ir
Projektas), teikiame šią pastabą. Pažymime, kad Projekto 2 straipsniu keičiamas įstatymo 22⁵ straipsnio 1 dalies 5 punktas įgyvendina 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (toliau – Direktyva 2013/11/ES), 8 straipsnio e punktą. Direktyvos 2013/11/ES 8 straipsniu valstybės narės yra įpareigojamos užtikrinti, kad alternatyvaus ginčų sprendimo (toliau – AGS) procedūros būtų veiksmingos ir atitiktų straipsnyje nurodytus reikalavimus. 8 straipsnio e punkte nustatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti, jog AGS procedūros rezultatas būtų prieinamas per 90 kalendorinių dienų laikotarpį, pradedant skaičiuoti nuo tos dienos, kai AGS subjektas gavo visą skundo dokumentų rinkinį. Tais atvejais, kai ginčai yra labai sudėtingi, atsakingas AGS subjektas gali savo nuožiūra 90 kalendorinių dienų laikotarpį pratęsti.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Direktyvos 2013/11/ES tikslas yra pasiekti aukšto lygio vartotojų teisių apsaugą, todėl darytina išvada, kad Direktyvos 2013/11/ES 8 straipsnio e punkte nustatytas 90 kalendorinių dienų terminas AGS procedūroms yra laikytinas tinkamu ir aukštą vartotojų apsaugą užtikrinančiu terminu. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar sutrumpinus nustatytą 90 dienų ginčų sprendimo terminą ginčus nagrinėjanti institucija galės užtikrinti tinkamą ir veiksmingą ginčų sprendimą. Taip pat svarstytina, ar galimybė labai sunkių ginčų nagrinėjimą pratęsti 15-ai dienų (vietoje šiuo metu nustatyto 30 dienų termino) būtų tinkama ir pakankama sprendžiant sudėtingus ginčus, ypač atsižvelgiant į tai, kad vartojimo ginčų nagrinėjimo terminas būtų sutrumpintas iki 45 dienų. Pritarti 3.Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
Komitetas, pritardamas projekto iniciatoriaus siekiui gerinti vartotojų padėtį ginčuose su verslininkais, nepritaria šiuo įstatymo projektu siūlomoms priemonėms, nes projektas nepagrindžiamas konkrečia vartotojų skundų analize ar faktiniais duomenimis, o tik prielaidomis, kad ,,skundai dažniausiai nebūna sudėtingi ir jų nagrinėjimui tiek laiko skirti yra netikslinga“. Komiteto nuomone, visais atvejais turi būti siekiama, kad vartotojų ginčai būtų išnagrinėjami per įmanomai trumpiausią terminą, o maksimalaus termino trumpinimas, gali sąlygoti prastesnę skundų nagrinėjimo kokybę, o tai prieštarautų vartotojų interesams ir jų teisėtiems lūkesčiams. Komitetas, pritardamas ir kritiškoms LR Seimo Teisės departamento pastaboms siūlo pagrindiniam komitetui Įstatymo projektą Nr.
XIIIP-1645 atmesti. 7. Balsavimo rezultatai: ,,už“ bendru sutarimu. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Valerijus Simulik Komiteto pirmininkas Valerijus Simulik Žmogaus teisių komiteto biuro patarėja Rūta Ragaliauskienė