Projekto lyginamasis variantas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymO NR. XI-1253 3 straipsniO 2 DALIES 12 PUNKTO PANAIKINIMO
panaikinimas
straipsnio 2 dalies 12 punktą: „2. Šis įstatymas netaikomas:
12) kredito sutartims, pagal kurias kredito davėjas, kurio pagrindinė veikla nėra finansinių paslaugų teikimas, suteikia kredito gavėjui kreditą be palūkanų ir kitų mokesčių, skirtą finansuoti prekėms, kurios yra būtinos norint naudotis kredito davėjo teikiamomis paslaugomis.“
įsigaliojimas
Respublikos Seimo priimtą įstatymą. RESPUBLIKOS PREZIDENTAS Teikia Petras Gražulis
rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Rengti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 3 straipsnio 2 dalies pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Įstatymo projektas) paskatino situacija Lietuvos vartojimo kreditų (pardavimo išsimokėtinai) rinkose. Kaip Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 40 straipsnių pakeitimo, trečiojo skirsnio ir penktojo skirsnio pavadinimų pakeitimo, 1, 2 priedų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 11⁽¹⁾, 14⁽¹⁾, 21⁽¹⁾, 22⁽¹⁾, 22⁽²⁾, 23⁽¹⁾ ir 25⁽¹⁾ straipsniais, penktuoju skirsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, Lietuvos banko 2012 metais atlikto Lietuvos gyventojų finansinės elgsenos ir raštingumo tyrimo rezultatai atskleidė nepakankamus gyventojų gebėjimus racionaliai tvarkyti šeimos ir asmeninius finansus, ypač polinkį atidėlioti finansinių problemų sprendimą. 33 proc. tyrime dalyvavusių šalies gyventojų pripažino per paskutinius 12 mėnesių susidūrę su situacija, kai pajamos nepadengė visų pragyvenimo išlaidų. Tačiau tik 44 proc. gyventojų, patyrę finansinį nepriteklių, ieško būdų, kaip apriboti išlaidas, kad situacija nesikartotų, likusi dauguma – skolinasi, ne visada įvertindami realias skolų grąžinimo galimybes. Tokius Lietuvos gyventojų įpročius dar labiau paskatino nereguliuojamas ir nekontroliuojamas prekių pardavimas išsimokėtinai vartotojams, nesivadovaujant Vartojimo kredito įstatymo nuostatų.
Vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 12 punktu, įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kredito davėjas, kurio pagrindinė veikla nėra finansinių paslaugų teikimas, suteikia kredito gavėjui kreditą be palūkanų ir kitų mokesčių, skirtą finansuoti prekėms, kurios yra būtinos norint naudotis kredito davėjo teikiamomis paslaugomis. Pažymėtina, kad skoliniai įsipareigojimai atsiranda ir tuomet, kai įsigyjamos prekės išsimokėtinai, net jei nėra pabrangimo (pvz., brangūs mobilieji telefonai, garso ar vaizdo aparatūra). Nekontroliuojamas naujų finansinių įsipareigojimų (net ir be pabrangimo) prisiėmimas, kai vartotojo pajamos yra nepakankamos, sukelia analogiškas neigiamas pasekmes vartotojui kaip ir neatsakingas vartojimo kredito ėmimas iš kredito įstaigų ar vartojimo kredito teikėjų. Vadovaujantis kredito istorijos sistemos „Mano Creditinfo“ duomenimis, 2017 m. sausį-kovą palyginti su 2016 metais didėjo gyventojų skolinimasis per telekomunikacijos bendroves ir mažėjo skolinimasis per lizingo ir vartojimo kredito bendroves. Taigi akivaizdu, kad nereguliuojamų subjektų skolinimas vartotojams, nesivadovaujant atsakingo skolinimo taisyklėmis, didėja ir kelia realią grėsmę dėl per didelio ir nepagrįsto vartotojų persiskolinimo. Kaip jau yra pažymėta Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 15, 16, 17, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 40 straipsnių, trečiojo ir penktojo skirsnių pavadinimų ir 1, 2 priedų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 11-1, 14-1, 21-1, 22-1, 22-2, 23-1, 25-1 straipsniais ir penktuoju-1 skirsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte, didėjančiam bendram vartotojų įsiskolinimui įtakos turi ir nepakankamai išsamus vartotojų kreditingumo vertinimas.
Taigi nereguliuojami subjektai parduodami prekes vartotojams išsimokėtinai nesivadovauja Vartojimo kredito įstatymo reikalavimais ir skolina vartotojams pagal savo pačių parengtas tvarkas. Tokie rinkos dalyviai dažnai tenkinasi mažesnės apimties surinkta informacija apie vartotojo finansinę būklę motyvuodami, kad tokios informacijos ir duomenų jiems pakanka prisiimti verslo riziką. Be to, galimybė greičiau gauti finansavimą, kuomet nereikia pristatyti dokumentų, laukti kol bus atliktos kreditingumo vertinimo procedūros, skatina vartotojus pirkti tas pačias prekes iš rinkos dalyvių, kurie naudojasi minėta Vartojimo kredito įstatymo išimti ir yra atleisti nuo bet kokių įstatyme numatytų reikalavimų laikymosi. Vartotojai, kurie dėl atlikto kreditingumo vertinimo, negali gauti vartojimo kredito dėl nustatytų reikalavimų, kreipiasi į tokius rinkos dalyvius ir prisiima įsipareigojimus. Taigi yra sudaromos sąlygos didėti neatsakingam skolinimui ir skolinimuisi. Norint užtikrinti atsakingą skolinimą ir skolinimąsi, net jei nėra jokio pabrangimo, svarbu užtikrinti, kad Vartojimo kredito įstatyme nustatyti reikalavimai, susiję su kreditingumo vertinimu, būtų taikomi visiems rinkos dalyviams vienodai. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad dėl nevienodų veiklos sąlygų taikymo susiformavo reguliuojama ir nereguliuojam pirkimo išsimokėtinai rinka. Taigi išimtinių teisių suteikimas daliai rinkos dalyvių iškreipia konkurenciją ir kuria diskriminacinę verslo aplinką prekybos įmonėms.
Įstatymo projekto pagrindinis tikslas – reguliuoti vartojimo kredito ir pardavimo išsimokėtinai rinką taip, kad visi rinkos dalyviai teikdami vartojimo kreditus (įskaitant ir be pabrangimo) vartotojams elgtųsi atsakingai ir skolintų vartotojams atsakingai bei būtų sudaromos vienodos konkurencinės sąlygos visiems rinkos dalyviams, teikiantiems analogiškus finansavimo produktus. 2. Įstatymo projekte siūlomų nuostatų teisinio reguliavimo būklė šiuo metu. Nors kreditų be pabrangimo teikimas vartotojams įsigyti prekes, būtinas jų teikiamoms paslaugoms naudotis, savo esme atitinka vartojimo kreditų teikimo veiklą, tačiau ši pardavimo vartotojams išsimokėtinai veikla nėra reguliuojama Vartojimo kredito įstatymu. 3. Siūlomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos ir teigiami rezultatai, kurių laukiama priėmus Įstatymo projektą Įstatymo projektu siūloma panaikinti šiuo metu galiojančią išimtį, kuri numato, jog įstatymo reikalavimai nėra taikomi kredito sutartims, pagal kurias kredito davėjas, kurio pagrindinė veikla nėra finansinių paslaugų teikimas, suteikia kredito gavėjui kreditą be palūkanų ir kitų mokesčių, skirtą finansuoti prekėms, kurios yra būtinos norint naudotis kredito davėjo teikiamomis paslaugomis. Panaikinus šią išimtį, visi rinkos dalyviai, parduodantys prekes išsimokėtinai (su ir be pabrangimo), bus įpareigoti laikytis Vartojimo kredito įstatymo reikalavimų, užtikrinančių atsakingą skolinimą, ir bus sukuriamos vienodos konkurencinės sąlygos visiems rinkos dalyviams veikti. 4. Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Neigiamų pasekmių, priėmus Įstatymo projektą, nenumatoma. 5. Kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymo projektas neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai. 6.
įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymo projektu panaikinus šiuo metu galiojančią išimtį bus panaikinta diskriminacinė aplinka rinkoje, kuomet vieniems rinkos dalyviams buvo sukurtos išimtinai palankios sąlygos veikti, o kitiems tos pačios rinkos dalyviams taikomi griežti veiklos reikalavimai ir ribojimai. 7. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie šios srities teisės aktai tebegalioja (pateikiamas šių aktų sąrašas) ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar pripažinti netekusiais galios, priėmus teikiamą projektą Priėmus Įstatymo projektą nereikės keisti kitų teisės aktų. 8. Ar Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai atitinka vartojamus galiojančiuose įstatymuose. 9. Ar Įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. 10. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys Įstatymui įgyvendinti lydimųjų teisės aktų rengti nereikės. 11. Kiek valstybės biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas) Įstatymui įgyvendinti papildomų lėšų iš valstybės biudžeto nereikės. 12. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Negauta. 13. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Seimo nariai. 14.
14Reikšminiai žodžiai,
kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc Reikšminiai žodžiai, kurių reikia, kad šis Įstatymas būtų įtrauktas į kompiuterinę sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: vartojimo kredito sutartis, vartojimo kredito davėjas. Teikia Petras Gražulis
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2018-01- Nr. Į 2018-01-03 Nr. S-2018-9 Lietuvos Respublikos Seimui DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VARTOJIMO KREDITO ĮSTATYMO NR. XI-1253 3 STRAIPSNIO 2 DALIES 12 PUNKTO PANAIKINIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP‑1539 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 3 straipsnio 2 dalies 12 punkto panaikinimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-1539 (toliau – Projektas), teikiame šiuos pastebėjimus. Projektu yra siekiama panaikinti Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kuriame nustatoma, kad įstatymas yra netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kredito davėjas, kurio pagrindinė veikla nėra finansinių paslaugų teikimas, suteikia kredito gavėjui kreditą be palūkanų ir kitų mokesčių, skirtą finansuoti prekėms, kurios yra būtinos norint naudotis kredito davėjo teikiamomis paslaugomis. Ši nuostata buvo suderinta su 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB) 1 straipsnio 2 dalies f punktu, kuriame, inter alia, numatyta, kad Direktyva 2008/48/EB netaikoma kredito sutartims, kai už kreditą nemokamos palūkanos ir kiti mokesčiai. Tai reiškia, kad, nors Direktyvos 2008/48/EB nuostatos netaikomos kredito sutartims, kai už kreditą nemokamos palūkanos ar kiti mokesčiai, tačiau valstybė narė išlaiko diskreciją nuspręsti, kokie reikalavimai bus taikomi nagrinėjamoms kredito sutartims. Todėl Projekto pasiūlymas į Vartojimo kredito įstatymo taikymo sritį įtraukti kredito sutartis, už kurias nemokamos palūkanos ar kiti mokesčiai, vertinant Europos Sąjungos teisės atžvilgiu yra galimas.
Kita vertus, manome, kad turi būti tinkamai įvertinti Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento dėl Projekto teiktoje išvadoje nurodomi argumentai, dėl kurių kredito sutartys, už kurias nemokamos palūkanos ar kiti mokesčiai, buvo pašalintos iš Vartojimo kredito įstatymo taikymo srities. Generalinio direktoriaus pavaduotoja Rūta Krasuckaitė Gintarė Taluntytė, tel. 8 70663 699, el. p. [email protected]
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
netekusio galios Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 12 punktą ir panaikinti šiuo metu galiojančią išimtį, kuri numato, kad įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kredito davėjas, kurio pagrindinė veikla nėra finansinių paslaugų teikimas, suteikia kredito gavėjui kreditą be palūkanų ir kitų mokesčių, skirtą finansuoti prekėms, kurios yra būtinos norint naudotis kredito davėjo teikiamomis paslaugomis. Siūloma nuostata diskutuotina. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. lapkričio 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 15, 16, 17, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 40 straipsnių, trečiojo ir penktojo skirsnių pavadinimų ir 1, 2 priedų pakeitimo ir įstatymo papildymo 111
įstatymą Nr. XII-1989, kuriuo be kitų pakeitimų keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis buvo papildyta 12 punktu, numatant keičiamo įstatymo taikymo išimtį subjektams, kurių pagrindinė veikla nėra vartojimo kreditų teikimas.
Kaip buvo nurodyta aiškinamajame rašte, ši nuostata priimta įvertinus tai, kad Lietuvos Bankas susidūrė „su įstatymo taikymo ryšio paslaugų teikėjams ir kitoms panašaus pobūdžio veikla besiverčiančioms įmonėms problema, kai šios, teikdamos ryšio paslaugas <...>, kartu sudaro finansavimo sandorius, kuriais klientams suteikia galimybę išsimokėtinai įsigyti įrangą, reikalingą paslaugoms teikti <...>“, kadangi „<...> praktinis Įstatymo reikalavimų taikymas anksčiau aptartoms įrangos finansavimo sutartims dėl teikiamų paslaugų ir parduodamų susijusių prekių specifikos kelia itin daug praktinių problemų, todėl yra sunkiai įgyvendinamas (pradedant tinkamu standartinės informacijos apie vartojimo kreditą pildymu ir baigiant objektyvių galimybių realizuoti Įstatyme įtvirtintą vartotojo teisę atsisakyti vartojimo kredito sutarties per 14 kalendorinių dienų nebuvimu dėl kreditu finansuojamos įrangos specifikos (pastaroji patenka į nekeičiamų ir negrąžinamų prekių sąrašą))“. Be to, aptariama nuostata priimta į nacionalinę teisę perkeliant 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 200/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB) 2 straipsnio 2 dalies f punkte nustatytą išimtį, numatančią, kad vartojimo kredito sutartims, kai už kreditą nemokamos palūkanos ir kiti mokesčiai, Direktyva 2008/48/EB netaikoma. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, svarstytina, ar priėmus projektu siūlomas nuostatas pakartotinai nebus susidurta su praktine keičiamo įstatymo reikalavimų taikymo problema. 2. Tikslintina projekto įsigaliojimo data, kuri numatyta 2018 m. sausio 1 d.
Be to, atkreiptinas dėmesys į Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. 3. Atsižvelgus į tai, kad vadovaujantis keičiamo įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, 28 straipsnio nuostatomis Lietuvos bankas, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka vykdo vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatorių veiklos priežiūros funkcijas, manytina, kad dėl teikiamo įstatymo projekto reikėtų prašyti šios institucijos išvados. 4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 patvirtintose Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijose nustatytais teisės technikos reikalavimais: 4.1. projekto pavadinime vietoje žodžių ir skaičių „2 DALIES 12 PUNKTO PANAIKINIMO“ rašytina
4.2. projekto 1 straipsnio pavadinimas dėstytinas taip „3 straipsnio pakeitimas“; 4.3. projekto
netekusiu galios“; 4.4. pasirašančio subjekto pareigos rašytinos mažosiomis raidėmis; 4.5. vienintelės projekto 1 ir 2 straipsnių dalys nenumeruotinos. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Bakutis, tel. (8 5) 239 6891, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. saulius.svedas @lrs.lt