projektų rengimą paskatinusios priežastys, parengtų projektų tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas Nr. 1), Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2490 25, 35, 41, 42 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas Nr. 2) ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 23 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas Nr. 3), (toliau kartu – Įstatymų projektai) parengti išnagrinėjus praktikoje kylančias socialinių įmonių teisinio reguliavimo problemas, atsižvelgiant į Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, 63.16 papunktį ir įgyvendinant Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės Valstybinio audito 2014 m. liepos 15 d. ataskaitoje Nr. FA-P-10-7-46 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje atlikto finansinio (teisėtumo) audito rezultatų“ ir 2015 m. liepos 22 d. ataskaitoje Nr. FA-P-10-5-11-1 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje atlikto finansinio (teisėtumo) audito rezultatų“ pateiktas rekomendacijas (toliau – Valstybės kontrolės rekomendacijos) ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2015 m. gruodžio 29 d. raštu Nr.
4-01-9292 pateiktas išvadas dėl korupcijos rizikos analizės Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Lietuvos darbo birža) socialinės įmonės statuso suteikimo, valstybės pagalbos socialinėms įmonėms teikimo ir socialinių įmonių veiklos priežiūros veiklos srityse. Įstatymų projektų tikslai – tobulinti ir tikslinti socialinių įmonių teisinį reguliavimą siekiant užtikrinti valstybės pagalbos socialinėms įmonėms teikimo efektyvumą ir kontrolę, sudaryti teisines prielaidas skatinti darbdavius įdarbinti asmenis, negalinčius vienodomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje su kitais asmenimis. Įstatymų projektuose siūlomomis teisinio reguliavimo priemonėmis siekiama skatinti sunkiausią negalią turinčių asmenų įdarbinimą socialinėse įmonėse kartu nustatant reikalavimus minėtoms įmonėms ir taip užtikrinti, kad socialinės įmonės statusą turintys subjektai, vykdydami savo veiklą, ne tik siektų pelno, bet ir įgyvendintų Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme (toliau – Įstatymas) nustatytą socialinių įmonių tikslą – įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį. 2. Įstatymų projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymų projektų iniciatorius– Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija). 3.
3Kaip šiuo metu yra reguliuojami Įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai Atsižvelgiant į Lietuvos darbo biržos suvestinės ataskaitos apie socialinių įmonių veiklą ir valstybės pagalbos lėšų panaudojimą už 2017 m. sausio–lapkričio mėnesius duomenis (toliau – ataskaita apie socialinių įmonių veiklą), Lietuvoje veikia 186 socialinės įmonės, iš kurių 63 – neįgaliųjų socialinės įmonės. Per 2017 m. sausio–lapkričio mėnesius socialinės įmonės statusas suteiktas 18 socialinių įmonių. Per tą patį laikotarpį socialinėse įmonėse buvo naujai įdarbinti 3 124 tikslinėms grupėms priklausantys asmenys, 2 848 tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai buvo atleisti iš darbo. Šiuo metu socialinėse įmonėse dirba 8 418 tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai. Socialinių įmonių skaičius ir tikslinėms grupėms priklausančių asmenų skaičius nuo 2004 m. išaugo 14 kartų, tačiau valstybės pagalbos lėšų poreikis socialinėms įmonėms išaugo daugiau kaip 19 kartų. Socialinių įmonių steigimosi ir darbuotojų augimo dinamika Metai Socialinių įmonių skaičius Tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius, per laikotarpį Valstybės pagalbos lėšos iš viso Europos socialinio fondo lėšos Valstybės biudžeto lėšos 200413
665 1,2 mln. EUR - 1,2 mln. EUR 200537 1108 1,5 mln. EUR - 1,5 mln. EUR 200649 1339 2,9 mln. EUR - 2,9 mln. EUR 200764 1529 4 mln. EUR - 4 mln. EUR 200882 1903 6 mln. EUR - 6 mln. EUR 2009
186 9356 23,4 mln. EUR 7,1 mln. EUR 16,3 mln.
EUR 16,3 mln. EUR Lietuvos darbo biržos duomenys, 2004–2017 Valstybės biudžeto asignavimai socialinėms įmonėms Metai Valstybės biudžeto asignavimai Vienai socialinei įmonei, vidutiniškai per laikotarpį Vienam tikslinei grupei priklausančiam darbuotojui, vidutiniškai per laikotarpį 2004 92 307 EUR 1 804 EUR 2005 40 540 EUR 1353 EUR 2006 59 183 EUR 2 165 EUR 2007 62 500 EUR 2 616 EUR 2008 73 170 EUR 3 152 EUR 2009 59 803 EUR 2 664 EUR 2010 53 846 EUR 2 854 EUR 2011 68 613 EUR 2 682 EUR 2012 77 941 EUR 2 549 EUR 2013 94 776 EUR 2 665 EUR 2014 109 929 EUR 2 863 EUR 2015 120 270 EUR 2 961 EUR 2016 134 302 EUR 3 170 EUR 2017 sausis–lapkritis 125 806 EUR 2 501 EUR Lietuvos darbo biržos duomenys, 2004–2017 Vienodo socialinės įmonės apibrėžimo Europos Sąjungos šalyse nėra. Socialinės įmonės Belgijoje tradiciškai yra 3 tipų: socialinis kooperatyvas (labiau orientuotas į savo narių socialinius tikslus), pelno nesiekianti organizacija (gautas paramos lėšas skirianti socialiniams tikslams) ir socialinis verslas (laisvojoje rinkoje uždirbantis iki 50 proc. pajamų, kurios panaudojamos socialiniams tikslams). Nuo 2014 m. socialinių įmonių veiklą Danijoje reglamentuoja Įregistruotų socialinių įmonių įstatymas. Pagal šio įstatymo normas įmonė turi įgyti įregistruotos socialinės įmonės statusą. Įregistravimo tikslas – siekti, kad visuomenei būtų lengviau rasti socialines įmones. Socialinė įmonė privalo turėti socialinį tikslą, tinkamą ir visuomenės nariui, ir visuomenei, turi reinvestuoti pelną, o ne išmokėti jį kaip dividendus. Pažymėtina, kad socialinėje įmonėje tik 1 iš 5 darbuotojų (didelėse bendrovėse – 1 iš 10) gali dirbti pagal specialias darbo sąlygas. Atskiros teisinės formos socialinėms įmonėms Estijoje nėra specialių teisės aktų, reglamentuojančių socialinių įmonių steigimą ir veiklą (daugiausia remiamasi Civilinio kodekso įstatymu, Pelno nesiekiančių organizacijų įstatymu, Fondų įstatymu; uždarosios akcinės bendrovės vadovaujasi Prekybos kodeksu).
Dauguma socialinių įmonių veikia kaip pelno nesiekiančios asociacijos arba fondai. Kai kurios socialinės įmonės taip pat veikia kaip uždarosios akcinės bendrovės. Ispanijoje socialinėms įmonėms yra priskiriamos darbo integracijos įmonės, kurių veiklą reglamentuoja 2007 m. Darbo integracijos įstatymas. Šiame įstatyme nustatyta, kad šioms įmonėms gali būti kompensuojamos socialinio draudimo įmokoms už kiekvieną socialinės atskirties darbuotoją. Kompensacija gali siekti 1 650 EUR per metus už kiekvieną įdarbintą jaunesnį nei 30 metų asmenį. Įmonės taip pat gali gauti kompensacijas darbo sąnaudoms kompensuoti, patiriamas dėl integracijos proceso, ir subsidijas investicijoms, susijusioms su socialiniais veiklos tikslais. Taip pat numatytos regionų teikiamos subsidijos, kurių dydis atskiruose regionuose gali skirtis, už integruojamų darbuotojų samdymą, techninį personalą, technines priemones, reikalingas ekonominei veiklai ir investicijoms. Lenkijoje veikiantis Socialinių kooperatyvų įstatymas, skirtas tik vienam iš socialinės ekonomikos vienetų – socialiniam kooperatyvui. Socialinius kooperatyvus gali steigti bedarbiai, asmenys, baigę 6 mėn. kursus visuomenės integravimo centruose arba visuomenės integravimo klubuose, darbo ieškantys neįgalūs asmenys iki 30 metų arba vyresni negu 50 metų asmenys (socialinio kooperatyvo nariais gali būti išvardyti asmenys, netgi jeigu jiems apribotas veiksnumas), taip pat kiti asmenys, jei jie nesudaro daugiau negu 50 proc. visų steigėjų.
Steigėjais taip pat gali būti nevyriausybinės organizacijos, teritorinės savivaldos vienetai, juridiniai bažnyčios asmenys, bet jie turi įdarbinti mažiausiai 5 asmenis iš aukščiau išvardytų gyventojų grupių (nepertraukiamai 12 mėn. kooperatyve išdirbę asmenys turi teisę tapti jo nariais). Socialinių kooperatyvų veikla gali būti remiama iš valstybės biudžeto ir teritorinės savivaldos vieneto biudžeto lėšų (teritorinės savivaldos vieneto organų sprendimu arba pagal už socialinės apsaugos klausimus atsakingo ministro programą): skiriant subsidiją; suteikiant paskolą; suteikiant garantiją paskolai ir pan. Socialiniame kooperatyve pagal sutartis įdarbintiems bedarbiams, asmenims, baigusiems 6 mėn. kursus visuomenės integravimo centruose arba visuomenės integravimo klubuose, neįgaliems asmenims, taip pat ieškantiems darbo iki 30 metų arba vyresniems negu 50 metų asmenims iš Darbo fondo lėšų gali būti padengtos socialinio draudimo įmokos (mokamos darbuotojo ir darbdavio) už 24 darbo mėn. ir pusė įmokų sumos už po jų einančius 12 mėn. iki dydžio, atitinkančio mėnesio socialinio draudimo įmoką, kurios dydis yra skaičiuojamas nuo minimalaus darbo užmokesčio sumos. Vienam darbuotojui per metus tenka 1 065 EUR suma. Pagal Socialinių kooperatyvų įstatymą viešųjų finansų sektoriaus vienetas, vykdydamas pirkimus, kuriems dėl jų vertės netaikomas Viešųjų pirkimų įstatymas, gali nurodyti, kad bus perkama tik iš socialinių kooperatyvų. Suomijoje socialinėmis įmonėmis laikomos integracijos į darbo rinką socialinės įmonės.
Šių socialinių įmonių tikslas yra kurti socialinę gerovę, steigti darbo vietas, ypač neįgaliesiems ir ilgalaikiams bedarbiams. Jos nesiskiria nuo kitų bendrovių, gamina prekes ir teikia paslaugas rinkai, kaip ir kitas verslas siekia pelno, nors jis ir nėra pagrindinis tikslas, moka kolektyvinėje sutartyje suderėtą darbo užmokestį, yra įregistruotos verslo registre. Socialinė įmonė gali pasirinkti bet kokią steigimo formą, veikti įvairiose verslo srityse. Integracijos į darbo rinką socialinės įmonės skirtumai nuo kitų įmonių yra nustatyti Socialinių įmonių įstatyme. Pagal jį socialinės įmonės suteikia įsidarbinimo galimybes, ypač šiems asmenims, kuriems sunku įsidarbinti dėl neįgalumo ar ligos; kurie yra ilgalaikiai bedarbiai (ieško darbo mažiausiai 12 mėn. be pertraukų arba su pertraukomis, sudedant pasikartojančio nedarbo laikotarpius); kurie būdami bedarbiais bent 500 dienų gavo bedarbio pašalpą. Socialinėms įmonėms yra teikiamos darbo užmokesčio subsidijos. Socialinės įmonės sąvoka Švedijoje dažniau siejama su integravimo į darbo rinką socialinėmis įmonėmis (be to, pilietinės visuomenės organizacijomis), kurių statusas nuo kitų įmonių skiriasi tuo, kad jas oficialiai pripažįsta Vyriausybė, o jų sąrašas yra skelbiamas integracijos į darbo rinką socialinių įmonių interneto puslapyje. Tačiau integravimo į darbo rinką socialinės įmonės neturi atskiros teisinės formos ir vadovaujasi tais pačiais teisės aktais, kaip ir kitos atitinkamos teisinės formos įmonės. Kai kurios integracijos į darbo rinką socialinės įmonės orientuojasi į ilgalaikius bedarbius (iš kurių yra daug žmonių su negalia, psichikos ligonių, turinčių su narkotikais susijusių problemų ir kt.). Atsižvelgiant į Europos Sąjungos šalyse veikiančius skirtingus socialinių įmonių modelius, Lietuvoje veikiančios socialinės įmonės būtų priskiriamos integracijos į darbo rinką socialinėms įmonėms.
Europos Komisijos 2011 m. spalio 25 d. komunikate Nr. (2011) 682 „Socialinio verslo iniciatyva. Socialinėms įmonėms plėtoti palankios aplinkos kūrimas socialinių inovacijų ekonomikoje“ ir Europos Parlamento 2012 m. lapkričio 20 d. rezoliucijoje „Socialinio verslo iniciatyva. Socialinėms įmonėms plėtoti palankios aplinkos kūrimas socialinių inovacijų ekonomikoje“ pabrėžiama, kad socialinė įmonė (socialinės ekonomikos veiksnys) yra tokia įmonė, kurios pagrindinis tikslas yra socialinis poveikis, o ne pelno savininkams ar akcininkams siekis. Socialinėmis įmonėmis yra laikomos įmonės, kurių pelnas reinvestuojamas į to socialinio siekio įgyvendinimą. Nors daugelis Lietuvoje veikiančių socialinių įmonių dirba pelningai, gautas pelnas nėra reinvestuojamas socialinės įmonės tikslams, o pelno siekimas nesuderinamas su Įstatyme nustatytu tikslu – įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį. Nors Įstatymas nustato du skirtingus socialinių įmonių tipus – socialinę įmonę ir neįgaliųjų socialinę įmonę bei šešias tikslines grupes, kurių įdarbinimas socialinėje įmonėje yra remiamas valstybės biudžeto lėšomis, socialinėse įmonėse dirba tik neįgalūs darbuotojai, kurie atsižvelgiant į ataskaitos apie socialinių įmonių veiklą duomenis, sudaro 94 procentus tikslinėms grupėms priklausančių asmenų, ir vyresni kaip 50 metų asmenys, teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę kaip bedarbiai. Kitoms tikslinėms grupėms priklausantys asmenys socialinėse įmonėse nėra įdarbinami. Valstybės pagalbos teikimo laikotarpis socialinėje įmonėje įdarbinus neįgalų darbuotoją nėra diferencijuojamas atsižvelgiant į tikslinei grupei priklausančio darbuotojo negalią.
Todėl nors neįgalieji, kuriems nustatytas 30–55 procentų darbingumo lygis, socialinėje įmonėje įgiję reikiamą kvalifikaciją ir įgūdžius galėtų be valstybės pagalbos integruotis atviroje darbo rinkoje, valstybės pagalba jiems yra teikiama neterminuotą laikotarpį, kol jie dirba socialinėje įmonėje. Atsižvelgiant į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) 2017 m. sausio 1 d. duomenis, Lietuvoje dirba tik 29 procentai visų darbingo amžiaus neįgaliųjų. Nors valstybės pagalba pirmiausia turėtų būti skiriama siekiant skatinti darbingo amžiaus neįgaliųjų užimtumą ir užtikrinti asmenų pajėgumą įgyvendinti įgytą profesinę kvalifikaciją ar įgūdžius, socialinėse įmonėse neterminuotai remiamas neįgalių asmenų, sukakusių pensinį amžių, įdarbinimas. Neįgaliems darbuotojams, siekiantiems įsidarbinti socialinėje įmonėje, netaikomas reikalavimas registruotis teritorinėje darbo biržoje, todėl valstybės pagalba yra teikiama ir tuo atveju, kai neįgalieji dirba keliose įmonėse ir būdami ekonomiškai aktyvūs gali be valstybės pagalbos konkuruoti darbo rinkoje vienodomis sąlygomis. Socialinėse įmonėse dirbantiems asmenims nėra nustatytas minimalus darbo laikas, leidžiantis pasiekti įmonei keliamus tikslus. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės Valstybinio audito 2015 m. liepos 22 d. ataskaitoje Nr. FA-P-10-5-11-1 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje atlikto finansinio (teisėtumo) audito rezultatų“ pateikti pavyzdžiai, kai socialinės įmonės tikslinėms grupėms priklausančius asmenis priima dirbti, nustatydamos labai trumpą darbo trukmę, kuri nesudaro tinkamų sąlygų asmeniui grįžti į darbo rinką, o mokamas mažas darbo užmokestis neturi įtakos jo socialinei atskirčiai mažinti.
Socialinėse įmonėse tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų darbo trukmė Lietuvos darbo biržos duomenys, 2016 Vidutinis darbo užmokestis, išmokėtas vienam tikslinei grupei priklausančiam darbuotojui, dirbančiam socialinėje įmonėje Lietuvos darbo biržos duomenys, 2017 sausis–lapkritis Valstybės teikiama pagalba socialinėms įmonėms, įdarbinančioms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, kurių 94 procentus sudaro neįgalūs darbuotojai, yra 7 kartus didesnė, nei valstybės teikiama pagalba socialinės įmonės statuso neturinčioms įmonėms, įdarbinančioms negalią turinčius asmenis atviroje darbo rinkoje. Neįgaliųjų užimtumo rėmimas atviroje darbo rinkoje ir socialinėse įmonėse Lietuvos darbo biržos duomenys, 2011–2018p Atsižvelgiant į tai, kad lėšų poreikis subsidijai darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, kuri atsižvelgiant į ataskaitos apie socialinių įmonių veiklą duomenis sudaro 96 procentus visos socialinėms įmonėms teikiamos pagalbos, ir kuriai pagal Įstatymą apribojimai teikti paraiškas nėra taikomi, nuolat didėja, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau
Paraiškos gauti subsidiją neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ar pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti, subsidiją tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti, subsidiją neįgalių darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti yra priimamos nuo einamųjų metų sausio 1 d. iki birželio 30 d., todėl Vyriausybės įgaliota institucija negali tiksliai suplanuoti einamųjų metų valstybės pagalbos lėšų poreikio socialinėms įmonėms remti. Lietuvos darbo biržos duomenys, 2017 sausis–lapkritis Socialinės įmonės statusas gali būti suteiktas visų teisinių formų juridiniams asmenims, išskyrus valstybės ir savivaldybių institucijas, viešąsias įstaigas, profesines sąjungas, religines bendruomenes (bendrijas) bei asociacijas. Socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo turi tenkinti Įstatyme nustatytus reikalavimus dėl socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių. Darbuotojai, priklausantys Įstatyme nurodytoms socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms, turi sudaryti ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus ir tikslinėms asmenų grupėms priklausančių darbuotojų skaičius turi būti ne mažesnis kaip keturi.
Socialinėje įmonėje įdarbintiems tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims netaikomas reikalavimas dirbti nustatytą darbo valandų skaičių per mėnesį. Darbuotojai, priklausantys neįgaliųjų tikslinei grupei, neįgaliųjų socialinėje įmonėje turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų jos metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus. Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis, arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, turi sudaryti ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus ir neįgaliųjų tikslinei asmenų grupei priklausančių darbuotojų skaičius negali būti mažesnis kaip keturi. Į metinį vidutinį darbuotojų skaičių įtraukiami tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai, dirbantys ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį. Įstatymas, be neįgaliųjų tikslinei grupei priklausančių asmenų, nustato ir kitas socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslines grupes (ilgalaikiai bedarbiai, vyresnio amžiaus asmenys, vieniši tėvai, auginantys vaiką ir kt.). Šioms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų įdarbinimas yra remiamas valstybės, tačiau socialinėms įmonėms nėra nustatytas reikalavimas įdarbinti kitoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis.
Juridiniam asmeniui, kuris netenkina neįgaliųjų socialinei įmonei Įstatyme nustatyto reikalavimo įdarbinti sunkiausią negalią turinčius asmenis, kurie sudarytų ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, gali būti suteikiamas socialinės įmonės statusas, kai įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priklauso lengviausią negalią turintys darbuotojai, kuriems nustatytas lengvas neįgalumo lygis arba 45–55 procentų neviršijantis darbingumo lygis. Įstatyme nustatyta, kad socialinė įmonė negali vykdyti veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, arba iš tokios veiklos gautos pajamos negali sudaryti daugiau kaip
socialinėje įmonėje tikslinėms asmenų grupėms priklausančių darbuotojų skaičius turi būti ne mažesnis kaip keturi. Neįgalieji, turintys sunkų, vidutinį ar lengvą neįgalumo lygį, ar neįgalieji, kuriems nustatytas 55 procentų neviršijantis darbingumo lygis arba didelių, vidutinių ar nedidelių specialiųjų poreikių lygis, siekiantys įsidarbinti socialinėje įmonėje, teritorinėje darbo biržoje registruotis neprivalo. Jie turi pateikti darbdaviui neįgaliojo pažymėjimą.
Vyresni kaip 50 metų asmenys, teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę kaip bedarbiai, ir vaiko motina (įmotė) arba tėvas (įtėvis), vaiko globėjas arba rūpintojas, vieni auginantys vaiką (įvaikį) iki aštuonerių metų arba neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų (iki 2005 m. liepos 1 d. pripažintą vaiku invalidu), ar kitas asmuo, prižiūrintis neįgalų šeimos narį, kuriam Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, jeigu nedarbo trukmė nuo registracijos teritorinėje darbo biržoje dienos yra ilgesnė kaip šeši mėnesiai, yra priskiriami nurodytoms tikslinėms asmenų grupėms dar vienus metus po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje, neatsižvelgiant į tai, ar jie buvo bent vieną kartą atleisti iš darbo socialinėje įmonėje, ar ne. Įstatyme nustatyta, kad subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms yra apskaičiuojama procentais nuo kiekvienam socialinėje įmonėje dirbančiam tikslinei asmenų grupei priklausančiam darbuotojui darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio ir tą mėnesį apskaičiuoto visų rūšių darbo užmokesčio, tačiau maksimalus dydis, nuo kurio skaičiuojama subsidija, neturi viršyti dviejų tą mėnesį galiojančios Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžių ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos. Įstatyme nustatyta, kad juridinis asmuo, siekiantis socialinės įmonės statuso, kartu su prašymu suteikti socialinės įmonės statusą turi pateikti ir veiklos (verslo) planą.
Socialinė įmonė netenka jai suteikto socialinės įmonės statuso, jeigu daugiau kaip šešis mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį neatitinka Įstatymo 3 straipsnyje nustatytų reikalavimų dėl darbuotojų skaičiaus, veiklos, susijusios su tikslinėms grupėms priklausančių asmenų įdarbinimu, jų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimu ir socialine integracija, neremtinos ir laikinojo įdarbinimo veiklos vykdymo, taip pat kai priimamas sprendimas juridinį asmenį reorganizuoti. Subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms įdarbinus neįgalų darbuotoją yra skiriama ir mokama visą jo darbo laikotarpį, o įdarbinus kitoms tikslinėms grupėms priklausančius darbuotojus ši subsidija skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 12 mėnesių po įdarbinimo. Jeigu socialinėse įmonėse įdarbinamų tikslinių grupių asmenų nedarbo trukmė nuo registracijos teritorinėje darbo biržoje dienos yra ilgesnė kaip dveji metai, tinkamomis finansuoti išlaidomis yra laikomos išlaidos darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms kompensuoti per ne ilgesnį kaip 24 mėnesių po įdarbinimo laikotarpį. Socialinei įmonei nėra taikomas reikalavimas įdarbinti sunkiausią negalią turinčius asmenis, siekiant gauti subsidiją neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ar pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti, praėjus trejiems metams po socialinės įmonės statuso suteikimo. Jeigu sunkų ar vidutinį neįgalumo lygį turintiems neįgaliems darbuotojams, kuriems nustatytas neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, darbo funkcijoms atlikti būtina asistento (gestų kalbos vertėjo) pagalba, neįgaliųjų socialinei įmonei skiriama subsidija asistento (gestų kalbos vertėjo) išlaidoms.
Subsidija sudaro 40 procentų subsidijos skyrimo mėnesį galiojančio Vyriausybės patvirtinto minimaliojo valandinio atlygio dydžio už kiekvieną sunkų ar vidutinį neįgalumo lygį turintį neįgalų darbuotoją ar neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir 20 procentų už kiekvieną neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis, atsižvelgiant į neįgalaus darbuotojo faktiškai dirbtą laiką. Įstatymas nustato, kad socialinė įmonė, siekianti gauti subsidiją neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ar pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti, turi pateikti turto nuosavybės ar valdymo teisę, užtikrinančią tokios darbo vietos išlaikymą ne mažiau kaip 36 mėnesius nuo numatomos darbo vietos įsteigimo (pritaikymo), patvirtinančius dokumentus. Subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ar pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti gali būti skiriama išlaidoms, kurias socialinė įmonė turėjo per 12 mėnesių iki paraiškos ir kitų nustatytų dokumentų pateikimo, kompensuoti. Įstatymas nenustato, kad socialinė įmonė, siekdama gauti subsidiją neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti ir ketindama įsigyti naudotus darbo įrenginius ir kitus reikmenis ar steigdama daugiau kaip
už subsidijos lėšas numatomo įsigyti turto vertinimo metu nustatytą darbo įrenginių ir kitų reikmenų vertę.
Įstatyme nėra nustatytas maksimalus subsidijos tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti dydis. Subsidijos papildomoms administravimo ir transporto išlaidoms mokėjimas nėra diferencijuojamas atsižvelgiant į socialinėje įmonėje tikslinėms grupėms priklausančių asmenų skaičių. Įstatymo nuostatos nereglamentuoja lėšų poreikio planavimo socialinėms įmonėms remti tvarkos. Socialinėms įmonėms nėra taikomas reikalavimas dalį socialinių įmonių gauto pelno naudoti įstatuose nustatytiems socialinės įmonės veiklos tikslams siekti, nors vienas iš jų veiklos tikslų turėtų būti įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį.
Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme (toliau – Užimtumo įstatymas) nustatyta, kad užimtumui didinti gali būti rengiamos Užimtumo didinimo programos asmenims, kurie yra: 1) nėščios moterys, vaiko motina (įmotė) arba tėvas (įtėvis), vaiko globėjas, rūpintojas ir asmenys, faktiškai auginantys vaiką (įvaikį) iki 8 metų arba neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų (iki 2005 m. liepos 1 d. pripažintą vaiku invalidu), ir asmenys, prižiūrintys sergančius ar neįgalius šeimos narius, kuriems Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu nustatyta nuolatinė slauga ar priežiūra; 2) grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis kaip 6 mėnesiai, jeigu jie kreipiasi į teritorinę darbo biržą ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo grįžimo iš laisvės atėmimo vietų; 3) priklausomi nuo narkotinių, psichotropinių ir kitų psichiką veikiančių medžiagų, baigę psichologinės socialinės ir (ar) profesinės reabilitacijos programas, jeigu jie kreipiasi į teritorinę darbo biržą ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo psichologinės socialinės ir (ar) profesinės reabilitacijos programos baigimo. Šie asmenys nėra priskiriami darbo rinkoje papildomai remiamų asmenų grupei.
Ilgalaikiai bedarbiai iki 25 metų, kurių nedarbo trukmė ilgesnė kaip 6 mėnesiai, ir ilgalaikiai bedarbiai nuo 25 metų, kurių nedarbo trukmė ilgesnė kaip 12 mėnesių, skaičiuojant nuo įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos ir vyresni kaip 50 metų bedarbiai yra priskiriami darbo rinkoje papildomai remiamų asmenų grupei ir vadovaujantis Užimtumo įstatymu, siekiant padėti įsidarbinti, jiems yra taikomos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės. Užimtumo įstatyme nustatyta, kad įgyvendinant remiamojo įdarbinimo priemones, darbdaviams, įdarbinusiems teritorinės darbo biržos siųstus asmenis, yra mokama subsidija darbo užmokesčiui, nurodytam įdarbinto asmens darbo sutartyje, ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotoms draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokoms iš dalies kompensuoti (toliau – subsidija darbo užmokesčiui). Subsidijos darbo užmokesčiui dydis negali viršyti 2 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžių. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme nustatyta, kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose gali nustatyti sąlygas, sudarančias galimybę pirkimuose dalyvauti tik socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusą turintiems tiekėjams. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Atsižvelgiant į 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius (OL 2014 L 187, p.
1) (toliau – Reglamentas) nuostatas ir Europos Komisijos teisės aktų nuostatų išaiškinimo platformoje E-wiki pateiktus išaiškinimus dėl Reglamento nuostatų taikymo, subsidija darbo užmokesčiui negali būti teikiama tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, kurie buvo įdarbinti anksčiau negu darbdavys kreipėsi dėl valstybės pagalbos suteikimo subsidijos šių darbuotojų darbo užmokesčiui kompensuoti. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma atsisakyti reikalavimo juridiniams asmeniui ar jo padaliniui, siekiančiam socialinės įmonės statuso, turėti Įstatyme nustatytą tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičių. Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti vienodas sąlygas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusui įgyti. Tačiau valstybės pagalba socialinei įmonei ar neįgaliųjų socialinei įmonei būtų teikiama tik tada, kai jose būtų įdarbintas Įstatymo projekto Nr. 1 1 straipsniu nauja redakcija dėstomo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius. Siekiant skatinti darbingo amžiaus neįgalių asmenų integraciją į darbo rinką, Įstatymo projektu Nr. 1siūloma, kad valstybės pagalba socialinėms įmonėms būtų teikiama įdarbinus darbingo amžiaus neįgalius darbuotojus. Neįgalūs darbuotojai, kuriems yra nustatytas didelių, vidutinių ar nedidelių specialiųjų poreikių lygis, t. y. neįgalūs asmenys, sukakę pensinį amžių, nebus priskiriami socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatomis, senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims skiriama senatvės pensija arba netekto darbingumo pensija, jei nedarbingais ar iš dalies darbingais pripažintiems asmenims, kurie netekto darbingumo pensijos gavimo metu sukako senatvės pensijos amžių, netekto darbingumo pensija yra didesnė nei paskirtoji senatvės pensija. Atsižvelgiant į tai, kad šis siūlymas gali turėti įtakos apskaičiuojant socialinėse įmonėse įdarbinamų tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų dalį nuo vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, ir siekiant, kad socialinės įmonės neprarastų jiems suteikto socialinės įmonės statuso, Įstatymo projekte Nr. 1siūloma nustatyti pereinamąjį šešių mėnesių šios nuostatos įgyvendinimo laikotarpį. Siūloma šią nuostatą taikyti nuo 2018 m. lapkričio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad socialinėse įmonėse daugiausiai dirba neįgalūs darbuotojai, kurie, atsižvelgiant į ataskaitos apie socialinių įmonių veiklą duomenis, sudaro 94 procentus tikslinėms grupėms priklausančių asmenų, ir vyresni kaip 50 metų asmenys, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms būtų priskiriami tik neįgalūs darbingo amžiaus darbuotojai. Atsižvelgiant į tai, kad Užimtumo įstatymo
nurodyti asmenys atitinka socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslines grupes, nurodytas Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, ir siekiant teisinio reguliavimo sistemiškumo, Įstatymo projektu Nr. 2 siūloma patikslinti darbo rinkoje papildomai remiamų asmenų sąrašą.
Siūloma nustatyti, kad asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis kaip šeši mėnesiai, ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jų paleidimo iš pataisos įstaigų dienos įsiregistravę teritorinėje darbo biržoje; asmenys, priklausomi nuo narkotinių, psichotropinių ir kitų psichiką veikiančių medžiagų, baigę psichologinės socialinės ir (ar) profesinės reabilitacijos programas, jeigu jie kreipiasi į teritorinę darbo biržą ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo psichologinės socialinės ir (ar) profesinės reabilitacijos programos baigimo, ir nėščios moterys, vaiko motina (įmotė) arba tėvas (įtėvis), vaiko globėjas, rūpintojas ir asmenys, faktiškai auginantys vaiką (įvaikį) iki 8 metų arba neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų (iki 2005 m. liepos 1 d. pripažintą vaiku invalidu), ir asmenys, prižiūrintys neįgalius šeimos narius, kuriems Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu nustatyta nuolatinė slauga ar priežiūra, būtų priskiriami darbo rinkoje papildomų remiamų grupei ir jų užimtumui skatinti būtų taikomos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės. Kadangi Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priskirti tik neįgalius darbingo amžiaus darbuotojus, atsižvelgiant į tai, siūloma atsisakyti neįgaliųjų socialinės įmonės apibrėžimo. Siūloma nustatyti, kad juridiniam asmeniui, kuriam, vadovaujantis Įstatymo nuostatomis buvo suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, neatitinkančiam Įstatymo projekte Nr. 1 nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas būtų panaikinamas nuo 2018 m. lapkričio 1 d. Juridiniam asmeniui, kuriam, vadovaujantis Įstatymo nuostatomis buvo suteiktas neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, atitinkančiam Įstatymo projekte Nr.
sąlygas suteikti socialinės įmonės statusą, nuo 2018 m. lapkričio 1 d. būtų suteiktas socialinės įmonės statusas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2017 m. sausio 1 d. duomenimis, tik 8 procentai darbingo amžiaus neįgaliųjų, kuriems nustatytas iki 25 procentų darbingumo lygis ir 30 procentų darbingo amžiaus neįgaliųjų, kuriems nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis, dirba. Atsižvelgiant į tai ir siekiant skatinti sunkiausią negalią turinčių asmenų, kuriems nustatytas iki 40 procentų darbingumo lygis arba sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis integraciją į darbo rinką, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai socialinėje įmonėje turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus. Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis, turi sudaryti ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, iš kurių neįgalieji, kuriems nustatytas 25 procentų darbingumo lygis ar sunkus neįgalumo lygis turi sudaryti
tikslinei grupei priklausančių asmenų yra registruotų teritorinėje darbo biržoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją. Jei šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, registruotų teritorinėje darbo biržoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją nėra, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti tikslinei grupei priklausantys darbuotojai turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus.
Jei neįgaliųjų, kuriems nustatytas neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis arba sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis, registruotų teritorinėje darbo biržoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją nėra, neįgalieji, kuriems nustatytas neviršijantis 55 procentų darbingumo lygis arba sunkus, vidutinis ar lengvas neįgalumo lygis turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus. Į metinį vidutinį tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičių būtų tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai, dirbantys ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad šis siūlymas gali turėti įtakos apskaičiuojant socialinėse įmonėse įdarbinamų tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų dalį nuo vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, ir siekiant, kad socialinės įmonės, kurioms socialinės įmonės statusas buvo suteiktas iki Įstatymo projekto Nr. 1 įsigaliojimo dienos, neprarastų jiems suteikto socialinės įmonės statuso, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti pereinamąjį šešių mėnesių šios nuostatos įgyvendinimo laikotarpį. Siūloma šią nuostatą taikyti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.
Atsižvelgiant į socialinių įmonių tikslą – skatinti socialiai pažeidžiamų asmenų grįžimą į darbo rinką, mažinti jų socialinę atskirtį ir siekiant išvengti neefektyvaus valstybės pagalbos lėšų naudojimo, kai socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priskiriami darbuotojai, dirbdami keliose įmonėse ir, būdami ekonomiškai aktyvūs, gali be valstybės pagalbos konkuruoti darbo rinkoje Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad socialinėse įmonėse dirbantys ar naujai įdarbinti asmenys tikslinėms grupėms būtų priskiriami tuo atveju, jei jie nedirba pagal kitą darbo sutartį arba nedirba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu ar nėra laikomas savarankiškai dirbančiu asmeniu. Siūloma šią nuostatą taikyti nuo 2018 m. lapkričio 1 d. Siekiant išvengti skirtingo socialinės įmonės apibrėžimo aiškinimo, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, profesinėms sąjungoms, religinėms bendruomenėms (bendrijoms) ir asociacijoms nebūtų suteikiamas socialinės įmonės statusas. Įstatymo projektu Nr. 1 siekiama padidinti socialinėse įmonėse įdarbinamų tikslinėms grupėms priklausančių asmenų skaičių ir užtikrinti neįgaliųjų nuolatinį darbą socialinėse įmonėse. Skatinant tikslinėms grupėms priklausančių asmenų integraciją į darbo rinką siūloma, kad tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius socialinėje įmonėje turi būti ne mažesnis kaip šeši. Siūloma šia nuostatą taikyti nuo 2018 m. lapkričio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad daugelis veikiančių socialinių įmonių gauna pajamų iš neremtinos socialinių įmonių veiklos, siekiant skatinti socialines įmones vykdyti socialinių įmonių remtiną veiklą ir mažinti gaunamas neremtinos veiklos pajamas, Įstatymo projekte Nr. 1siūloma, kad iš neremtinos veiklos gautos pajamos negali sudaryti daugiau kaip 10 procentų socialinės įmonės pajamų. Šią nuostatą siūloma taikyti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.
Įstatymo projekte Nr. 1 siūloma nustatyti, kad tikslinėms asmenų grupėms priklausantiems asmenims gali būti nustatytos mažesnės darbo normos, negu jos nustatytos analogišką darbą toje pačioje socialinėje įmonėje ar kitose panašiose įmonėse dirbantiems kitiems, nepriklausantiems socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms, asmenims, tačiau šių asmenų darbo užmokestis dėl nustatytų mažesnių normų ir mažesnio darbo našumo negali būti sumažintas. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad socialinės įmonės patiria išlaidas, susijusias su tikslinėms asmenų grupėms priklausančių darbuotojų darbo įgūdžių stoka, mažesniu jų darbo našumu ar ribotu darbingumu, kurių socialinė įmonė nebūtų patyrusi, jei šių asmenų nebūtų įdarbinusi, bei siekiant užtikrinti, kad socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams, kaip ir kitiems šioms tikslinėms grupėms nepriklausantiems asmenims, būtų teisingai apmokėta už atliktą darbą, socialinės įmonės patirtų išlaidų dalis yra kompensuojama valstybės biudžeto lėšomis. Siekiant teisinio aiškumo, Įstatymo projektu Nr. 1 tikslinamos su socialinei įmonei keliamais reikalavimais, pareigomis, reikalavimais gauti visų rūšių valstybės pagalbą, subsidijų panaudojimo apribojimais susijusios nuostatos. Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti su valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymu, atnaujinimu ir nutraukimu susijusias nuostatas. Siūloma nustatyti, kad Vyriausybės įgaliota institucija išnagrinėtų pateiktas paraiškas ir ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo paraiškos ir visų reikiamų dokumentų teritorinėje darbo biržoje gavimo dienos priimtų sprendimus dėl valstybės pagalbos skyrimo. Siūloma nustatyti, kad valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei būtų sustabdomas, kai Vyriausybės įgaliota institucija nustato pažeidimą ar socialinė įmonė netenkina bent vienos iš Įstatyme nustatytų sąlygų gauti valstybės pagalbą.
Atnaujinus valstybės pagalbos mokėjimą Įstatymo projekte Nr. 1 nurodytais pagrindais, socialinei įmonei būtų išmokamos jai priklausančios valstybės pagalbos sumos už laikotarpį nuo sprendimo sustabdyti valstybės pagalbos mokėjimą iki sprendimo atnaujinti valstybės pagalbos mokėjimą priėmimo. Valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei būtų nutraukiamas nuo sprendimo nutraukti valstybės pagalbą priėmimo dienos. Siekiant išvengti neefektyvaus valstybės pagalbos lėšų naudojimo, kai socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai dirba keliose įmonėse ir, būdami ekonomiškai aktyvūs, gali be valstybės pagalbos konkuruoti darbo rinkoje vienodomis sąlygomis, siūloma nustatyti, kad socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priklausantys asmenys, siekiantys įsidarbinti socialinėje įmonėje, privalo registruotis teritorinėje darbo biržoje bedarbiais, o nedirbantys neįgalūs asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis, ar neįgalieji, kuriems nustatytas neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis, privalo registruotis teritorinėje darbo biržoje nedarbingais asmenimis. Siekiant skatinti didžiausią negalią turinčių asmenų užimtumą, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti diferencijuotą valstybės pagalbos teikimo laikotarpį, atsižvelgiant į tikslinei grupei priklausančio darbuotojo negalią. Neįgaliesiems, turintiems vidutinį neįgalumo lygį, ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis, registruotiems teritorinėje darbo biržoje bedarbiais, valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama ne ilgiau kaip dvejus metus po to, kai jie pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje, atsižvelgiant į konkrečios subsidijos teikimą reglamentuojančio Įstatymo straipsnio nuostatas.
Neįgaliesiems, turintiems lengvą neįgalumo lygį, ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis, registruotiems teritorinėje darbo biržoje bedarbiais, valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai jie pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje, atsižvelgiant į konkrečios subsidijos teikimą reglamentuojančio Įstatymo straipsnio nuostatas. Siekiant supaprastinti socialinių įmonių administravimo tvarką, Įstatymo projektu siūloma atsisakyti reikalavimo socialinei įmonei pateikti veiklos (verslo) planą, o vietoj to siūloma nustatyti, kad socialinė įmonė pateiktų dokumentą, nurodantį planuojamos valstybės pagalbos poreikį ir planuojamą vykdyti veiklą, t.y. pažymą apie planuojamą valstybės pagalbos lėšų poreikį ir numatomas vykdyti veiklas, kuri galiotų 36 mėnesius. Siekiant veiksmingai planuoti valstybės pagalbos lėšų poreikį, ypač subsidijai darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, kuriai pagal Įstatymą apribojimai teikti paraiškas nėra taikomi, mokėti, siūloma nustatyti, kad likus dviem mėnesiams iki pažymos apie planuojamą valstybės pagalbos lėšų poreikį ir numatomas vykdyti veiklas 36 mėnesių galiojimo laikotarpiui, socialinės įmonės. Vyriausybės įgaliotai institucijai turėtų pateikti naują pažymą apie planuojamą valstybės pagalbos lėšų poreikį ir numatomas vykdyti veiklas, kurioje nurodomas valstybės pagalbos lėšų poreikis ir numatomos vykdyti veiklos planuojamos36 mėnesių laikotarpiui, pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytą struktūrą.
Socialinės įmonės rinkoje veikia ir kaip rinkos dalyviai, todėl turi prisiimti ir veiklos vykdymo riziką, kuri yra verslo sudedamoji dalis. Iš valstybės gaunama parama negali būti vienintelis socialinių įmonių lėšų šaltinis. Siūloma nustatyti, kad suteikus socialinės įmonės statusą, valstybės pagalba yra pradedama teikti po šešių mėnesių nuo socialinės įmonės statuso suteikimo dienos. Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad socialinėms įmonėms, šį statusą įgijusioms iki įsigaliojant Įstatymo projektui Nr. 1, ir Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikusioms galiojantį veiklos (verslo) planą, kuriame nurodytas valstybės pagalbos lėšų poreikis ir numatomos vykdyti veiklos 2018 metams, valstybės pagalba būtų teikiama atsižvelgiant į veiklos (verslo) plane nurodytą valstybės pagalbos lėšų poreikį 2018 metams. Pažymą apie planuojamą valstybės pagalbos lėšų poreikį ir numatomas vykdyti veiklas 36 mėnesių galiojimo laikotarpiui Vyriausybės įgaliotai institucijai socialinės įmonės turi pateikti iki 2018 m. spalio 1 d. Ataskaitos apie socialinių įmonių duomenimis, vidutinis darbo užmokestis išmokėtas vienam tikslinei grupei priklausančiam darbuotojui sudaro 375,6 eurų. Atsižvelgiant į tai, kad tik 5 procentams tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų buvo išmokėta dviejų tą mėnesį galiojančios Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžių subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, Įstatymo projektu Nr.
socialinio draudimo įmokoms apskaičiavimo tvarką ir nustatyti, kad subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms būtų apskaičiuojama procentais nuo kiekvienam socialinėje įmonėje dirbančiam tikslinei asmenų grupei priklausančiam darbuotojui apskaičiuoto darbo užmokesčio, tačiau maksimalus dydis, nuo kurio skaičiuojama subsidija, neturi viršyti, būtų1,5 tą mėnesį galiojančio Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos. Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti vienodą subsidijos darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms kompensavimo procentą, koks yra nustatytas Užimtumo įstatyme. Siūloma nustatyti, kad už kiekvieną neįgalų darbuotoją, turintį sunkų neįgalumo lygį, ar neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis skiriama subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms sudarytų 75 procentus; už neįgalų darbuotoją, turintį vidutinį neįgalumo lygį, ar neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis – 60 procentų; už neįgalų darbuotoją, turintį lengvą neįgalumo lygį, ar neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas neviršijantis 45–55 procentų darbingumo lygis – 50 procentų nurodytos sumos. Siekiant aiškesnio teisinio reguliavimo, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma atskirti dvi skirtingas valstybės pagalbos rūšis – subsidiją neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti bei subsidiją neįgalių darbuotojų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms pritaikyti.
Atsižvelgiant į tai, kad subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti bei subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms pritaikyti yra skiriama konkrečiam neįgaliam darbuotojui, siekiant pašalinti kliūtis, trukdančias neįgaliajam atlikti konkrečias, toje socialinėje įmonėje nustatytas ir darbo sutartyje nurodytas, darbo funkcijas ir užtikrinti tikslingą bei efektyvų valstybės pagalbos lėšų panaudojimą ir neįgaliųjų nuolatinį darbą, siūloma nustatyti, kad įsteigta ar pritaikyta darbo vieta būtų laikoma panaikinta, kai įdarbinto asmens darbo vietoje prastova ne dėl darbuotojo kaltės ar pravaikšta trunka ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų iš eilės ar jam darbo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis ir įdarbinto asmens darbo sutartyje keičiama darbovietė ar funkcijos be Vyriausybės įgaliotos institucijos sutikimo. Siekiant įvertinti, ar socialinė įmonė galės įdarbinusi tikslinėms grupėms priklausančius asmenis užtikrinti jiems nuolatinį darbą, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo ar jo padalinys ne mažiau kaip vienus metus iki prašymo suteikti socialinės įmonės statusą pateikimo dienos būtų vykdęs pažymoje apie planuojamą valstybės pagalbos lėšų poreikį ir numatomas vykdyti veiklas numatytas veiklas ir už šias veiklas gavęs pajamų. Siekiant užtikrinti, kad valstybės pagalbos lėšos būtų naudojamos efektyviai, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti maksimalų subsidijos tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti dydį.
Siūloma nustatyti, kad subsidija vienam tikslinei grupei priklausančiam darbuotojui mokyti negalėtų viršyti vieno tą mėnesį galiojančios Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio. Maksimalus subsidijos tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į socialinėms įmonėms teikiamos valstybės pagalbos šiai subsidijų rūšiai dydį. Siekiant užtikrinti, kad valstybės pagalbos lėšos būtų naudojamos efektyviai, ir išvengti situacijos, kai socialinė įmonė organizuoja joje dirbančių neįgalių darbuotojų, turinčių sunkų ar vidutinį neįgalumo lygį, ar neįgalių darbuotojų, kuriems nustatytas 40 procentų neviršijantis darbingumo lygis, vežimą į darbą ir iš darbo, taip pat šių neįgalių darbuotojų darbui namuose reikalingų medžiagų, detalių, gaminių ir kitų priemonių vežimą į namus ir iš namų kitos nei jų gyvenamosios vietos, apskrities teritorijoje, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad subsidija transporto išlaidoms būtų skiriama ir mokama transporto priemonės degalų įsigijimo išlaidoms, reikalingoms įveikti ne didesnį kaip 80 kilometrų atstumą nuo neįgalių darbuotojų gyvenamosios vietos iki darbovietės. 80 kilometrų atstumas yra nustatytas atsižvelgiant į vidutinį Lietuvos Respublikos apskrities dydį – 6530 km², pagal kurį vienos apskrities pervažiavimo atstumas vidutiniškai sudaro 80 kilometrų. Siekiant užtikrinti, kad valstybės pagalbos lėšos būtų naudojamos efektyviai, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti maksimalų subsidijų administravimo ir transporto išlaidoms dydį. Siūloma diferencijuoti subsidijų administravimo ir transporto išlaidoms dydį ir didesnę valstybės pagalbos lėšų dalį skirti socialinei įmonei, kuri patyrė didesnes išlaidas dėl to, kad įdarbino daugiau neįgalių darbuotojų.
Siūlomi maksimalūs subsidijų administravimo ir transporto išlaidoms dydžiai apskaičiuoti atsižvelgiant į šiuo metu socialinėms įmonėms teikiamos valstybės pagalbos šių rūšių subsidijoms dydį ir įvertinus socialinėse įmonėse dirbančių neįgaliųjų skaičių. Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma diferencijuoti subsidijos administravimo išlaidoms mokėjimą atsižvelgiant į neįgaliųjų socialinėje įmonėje dirbančių tikslinėms grupėms priklausančių asmenų skaičių: 0,5 subsidijos skyrimo mėnesį galiojančios Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, kai socialinės įmonės administravimo išlaidos susidaro dėl nuo 1 iki 20 neįgalių darbuotojų darbo; 1 subsidijos skyrimo mėnesį galiojančios Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydis, kai socialinės įmonės administravimo išlaidos susidaro dėl nuo 21 iki 40 neįgalių darbuotojų darbo; 2 subsidijos skyrimo mėnesį galiojančios Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžiai, kai socialinės įmonės administravimo išlaidos susidaro dėl 41 ir daugiau neįgalių darbuotojų darbo. Įstatymo projektu Nr.
Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma diferencijuoti subsidijos transporto išlaidoms mokėjimą atsižvelgiant į neįgaliųjų socialinėje įmonėje dirbančių tikslinėms grupėms priklausančių asmenų skaičių:1 subsidijos skyrimo mėnesį galiojančios Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydis, jei įmonė organizuoja nuo 1 iki 20 neįgalių darbuotojų ar jų darbui reikalingų medžiagų, detalių, gaminių ir kitų priemonių vežimą į namus ir iš jų; 1,5 subsidijos skyrimo mėnesį galiojančios Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, jei įmonė organizuoja nuo 21 iki 30 neįgalių darbuotojų ar jų darbui reikalingų medžiagų, detalių, gaminių ir kitų priemonių vežimą į namus ir iš jų; 2 subsidijos skyrimo mėnesį galiojančios Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžiai, jei įmonė organizuoja 31 ir daugiau neįgalių darbuotojų vežimą ar jų darbui reikalingų medžiagų, detalių, gaminių ir kitų priemonių vežimą į namus ir iš jų. Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad socialinė įmonė, nepranešusi Vyriausybės įgaliotai institucijai apie aplinkybių, dėl kurių gali būti panaikinamas socialinės įmonės statusas, atsiradimą, iš naujo gali kreiptis dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sprendimo panaikinti socialinės įmonės statusą priėmimo dienos. Jei socialinė įmonė buvo pranešusi Vyriausybės įgaliotai institucijai apie visas aplinkybes, kurioms atsiradus gali būti panaikinamas socialinės įmonės statusas, ji iš naujo gali kreiptis dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ne anksčiau kaip po 3 mėnesių nuo sprendimo panaikinti socialinės įmonės statusą priėmimo dienos. Lietuvos darbo biržai, kuri, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimu Nr.
Respublikos socialinių įmonių įstatymą“, yra socialinės įmonės statusą suteikianti Vyriausybės įgaliota institucija, atsisakius suteikti socialinės įmonės statusą, šiuo metu juridiniai asmenys ar jų padaliniai dažnai kreipiasi pakartotinai, neištaisę trūkumų, kuriems esant buvo atmestas prašymas suteikti socialinės įmonės statusą. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projektu Nr. 1siūloma, kad, atsisakius suteikti socialinės įmonės statusą du kartus iš eilės, tas pats juridinis asmuo ar jo padalinys gali iš naujo kreiptis dėl jo suteikimo ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo antro sprendimo nesuteikti socialinės įmonės statusą priėmimo dienos. Kadangi, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.97 straipsnį, reorganizuojant juridinį asmenį, jo teisės ir pareigos pereina po reorganizavimo veiksiančiam juridiniam asmeniui, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma atsisakyti nuostatos, kad socialinės įmonės statusas yra panaikinamas, kai socialinė įmonė yra reorganizuojama. Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti papildomus socialinės įmonės statuso netekimo pagrindus. Atsižvelgiant į tai, kad Reglamente nustatyta valstybės pagalba nėra taikoma pagalbai sunkumų patiriančioms įmonėms, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad socialinės įmonės statuso netenkama, kai akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip pusė įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio ar socialinei įmonei per kalendorinius metus suteikta valstybės pagalba didesnė nei per kalendorinius metus jos gautos pajamos iš veiklos, kuri nėra įtraukta į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Siekiant užtikrinti Įstatyme socialinei įmonei nustatytų reikalavimų vykdymą, siūloma nustatyti, kad socialinės įmonės statusas būtų panaikinamas, jei socialinė įmonė nesilaikė nustatytų reikalavimų dėl socialinių įmonių pelno naudojimo ar siekdama įdarbinti tikslinei grupei priklausantį asmenį atleido kitą tikslinei grupei priklausantį darbuotoją ar kitą toje socialinėje įmonėje dirbantį darbuotoją, yra įsiskolinusi savo darbuotojams daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės ar 3 mėnesius per kalendorinių metų laikotarpį, turi neatidėtų įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondui, Privalomojo sveikatos draudimo fondui, valstybės biudžetui ir savivaldybių biudžetams. Atsižvelgiant į socialinių įmonių veiklos tikslą ir nustatytas sąlygas socialinės įmonės statusui įgyti, Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad socialinės įmonės statuso netenkama, kai socialinė įmonė neatitinka nustatytų reikalavimų dėl socialinių įmonių veiklos tikslų, iš neremtinos veiklos gautų pajamų, neįgyvendina priemonių pagal tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių planą ar daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės ar 2 mėnesius per kalendorinių metų laikotarpį neatitiko nustatytos sąlygos dėl tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičiaus (siūloma šią nuostatą taikyti nuo
projektu Nr.
Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma atsisakyti įpareigojimo socialinei įmonei, siekiančiai gauti subsidiją neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ar pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti, pateikti turto nuosavybės ar valdymo teisę, užtikrinančią tokios darbo vietos išlaikymą ne mažiau kaip 36 mėnesius nuo numatomos darbo vietos įsteigimo (pritaikymo), patvirtinančius dokumentus. Vietoj nurodyto reikalavimo siūloma nustatyti, kad socialinė įmonė, siekdama gauti subsidiją neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ar pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti, pateiktų banko, draudimo bendrovės ar kitos kredito įstaigos garantinį raštą sutarties galiojimo laikotarpiui. Tai užtikrintų už subsidijos lėšas įsteigtos darbo vietos išlaikymą 36 mėnesius. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymu, pasibaigus finansiniams metams, asignavimų valdytojai ir jiems pavaldžios biudžetinės įstaigos, ministrų valdymo sričių įstaigoms, vykdančioms atitinkamo asignavimų valdytojo programas, pavaldžios biudžetinės įstaigos ir kiti subjektai disponuojamose sąskaitose esančias biudžeto lėšas, skirtas programoms finansuoti, turi grąžinti ne vėliau kaip iki sausio 10 d., valstybės biudžeto lėšas pervesdami iš valstybės biudžeto asignavimų valdytojų ir jiems pavaldžių biudžetinių įstaigų bei kitų subjektų disponuojamų sąskaitų į valstybės iždo sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti pareigą užbaigti darbo vietos steigimo ar pritaikymo veiksmus tais pačiais kalendoriniais metais, kuriais buvo skirta valstybės pagalba. Todėl, siekiant veiksmingai planuoti valstybės pagalbos lėšų poreikį, siūloma sutrumpinti subsidijos neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ar pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti panaudojimo pratęsimo terminą bei nustatyti, kad Vyriausybės įgaliotos institucijos motyvuotu sprendimu šis terminas galėtų būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų.
Siūlomu pakeitimu būtų užtikrinama, kad darbo vieta būtų įsteigta ar pritaikyta tais pačiais kalendoriniais metais, kuriais buvo skirta valstybės pagalba. Siekiant skatinti didžiausią negalią turinčių asmenų integraciją į darbo rinką, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti gali būti skiriama tik steigiant darbo vietas neįgaliesiems, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis. Darbo vietų steigimo socialinėse įmonėse analizė rodo, kad socialinės įmonės, pasinaudodamos valstybės teikiama parama, net 74 proc. įsteigtų darbo vietų įsteigė lengviausią negalią turintiems asmenims, t.y. neįgaliesiems, kuriems nustatytas lengvas neįgalumo lygis arba 45–55 procentų darbingumo lygis. Tik 26 procentai įsteigtų darbo vietų buvo įdarbinti sunkiausią negalią turintys asmenys, t.y. neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis. Atsižvelgiant į tai, siekiant skatinti socialines įmones steigti darbo vietas ir jose įdarbinti sunkiausią negalią turinčius asmenis, kurie įprastomis darbo sąlygomis negalėtų būti įdarbinti dėl jiems nepritaikytų darbo aplinkos ir darbo priemonių, Įstatymo projektu Nr. 1 siekiama nustatyti diferencijuotą, atsižvelgiant į neįgalaus darbuotojo darbingumo ar neįgalumo lygį, subsidijos neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti skyrimo laikotarpį.
Socialinėje įmonėje įdarbinus neįgalius darbuotojus, kuriems nustatytas lengvas neįgalumo lygis arba 45–55 procentų darbingumo lygis, ir toliau būtų skiriama subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, siekiant kompensuoti patirtas išlaidas, susijusias su šių asmenų darbinių įgūdžių stoka, mažesniu darbo našumu ar ribotu darbingumu. Siekiant išvengti neefektyvaus valstybės pagalbos lėšų naudojimo ir atsižvelgiant į praktikoje kylančias problemas, kai socialinė įmonė, steigdama darbo vietas, už maksimalią subsidijos sumą numato įsigyti naudotą įrangą ar galimai fiktyviai steigia darbo vietas siekdama gauti valstybės pagalbą, Įstatymo projekte Nr. 1 numatyta, kad jei steigiant darbo vietą ketinama įsigyti naudotus darbo įrenginius ir kitus reikmenis, kuriems įsigyti socialinės įmonės nurodytos reikalingos išlaidos viršija 25 subsidijos skyrimo mėnesį galiojančius Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžius arba kurie įsigyjami steigiant daugiau kaip 5 darbo vietas, visų darbo įrenginiams ir kitiems reikmenims įsigyti reikalingų išlaidų dydis, pagal kurį skaičiuojama subsidija neįgalaus darbuotojo darbo vietai įsteigti ir jo darbo priemonėms įsigyti, nustatomas pagal socialinės įmonės užsakymu turto vertintojo atlikto už subsidijos lėšas numatomo įsigyti turto vertinimo metu nustatytą darbo įrenginių ir kitų reikmenų vertę. Siekiant išvengti galimų piktnaudžiavimų atvejų, kai steigdamos ar pritaikydamos darbo vietas neįgaliesiems socialinės įmonės perka darbo vietų steigimui ar pritaikymui reikalingą įrangą iš susijusių įmonių, Įstatymo projektu Nr.
1siūloma nustatyti, kad subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti bei subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms pritaikyti gali būti skiriama, jei darbo įrenginiai ar kiti reikmenys, reikalingi darbo vietai įsteigti ar pritaikyti, nėra įsigyjami iš susijusių įmonių. Siekiant kurti labiau apmokamas darbo vietas neįgaliesiems bei atsižvelgiant į ribotus finansinius išteklius, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti, subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms pritaikyti ir subsidija neįgalių darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti, būtų teikiamos atsižvelgiant į Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus prioritetus kalendoriniams metams. Atsižvelgiant į tai, kad subsidijos asistentui paskirtis – iš dalies kompensuoti socialinės įmonės išlaidas asistentui ar gestų kalbos vertėjui, Įstatymo projektu Nr. 1 tikslinamas subsidijos asistentui pavadinimas (prieš tai buvo subsidija asistentui (gestų kalbos vertėjui). Siūlomu pakeitimu siekiama sudaryti sąlygas subsidiją asistentui teikti ne tik socialinėje įmonėje įdarbintam gestų kalbos vertimo specialistui, bet ir darbuotojui, padedančiam neįgaliajam atlikti darbo funkciją, kurios dėl savo negalios nepajėgia atlikti pats neįgalus darbuotojas. Vadovaujantis Asmenų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas darbas), privalomo sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr.
įstaigose“, 19.3 papunkčiu, dėl neįgalių asmenų ar asmenų, netekusių dalies darbingumo, galimybės dirbti konkretų darbą sprendžia šeimos medicinos paslaugas teikiantis arba darbo medicinos gydytojas, gavęs Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rekomendacijas ir atitinkamos profesinės kvalifikacijos gydytojo išvadą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į Valstybės kontrolės rekomendacijas ir siekiant užtikrinti socialinių įmonių subsidijavimo pagrįstumą bei tikslingumą nustatant asistento būtinumą neįgaliajam, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad socialinė įmonė, siekianti gauti subsidiją asistento išlaidoms, turi pateikti paraišką ir gydytojo išvadą dėl sunkų ar vidutinį neįgalumo lygį arba 40 procentų neviršijantį darbingumo lygį turinčių darbuotojų negalios pobūdžio, darbo funkcijos socialinėje įmonėje, kurios neįgalus darbuotojas negali atlikti be asistento pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad subsidija asistento išlaidoms būtų skiriama, tik tuo atveju, jei gydytojo išvadoje būtų nurodyta, kad neįgalus darbuotojas negali atlikti darbo funkcijos socialinėje įmonėje be asistento pagalbos. Siekiant užtikrinti, kad subsidija asistento išlaidoms būtų naudojama racionaliai ir efektyviai, socialinės įmonės įdarbintų pagrįstą, realiai reikalingą asistentų skaičių, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad subsidija asistento išlaidoms yra mokama, kai neįgaliojo darbo funkcijoms atlikti yra nustatytas asistento pagalbos poreikis.
Asistento teikiamos pagalbos neįgaliųjų socialinėse įmonėse analizė rodo, kad maksimali subsidijos vieno asistento išlaidoms suma sudaro 140,5 Eur per mėnesį, kai pagalba yra teikiama neįgaliam darbuotojui, kuriam nustatytas 25 procentų neviršijantis darbingumo lygis, ir maksimali subsidijos vieno asistento išlaidoms suma sudaro 70,5 Eur per mėnesį, kai pagalba yra teikiama neįgaliam darbuotojui, kuriam nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis. Tačiau vidutiniškai subsidija vieno asistento išlaidoms sudaro
nustatytas 25 procentų neviršijantis darbingumo lygis ir 20,6 Eur per mėnesį, kai pagalba yra teikiama neįgaliam darbuotojui, kuriam nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės teikiama parama asistentui, padedančiam neįgaliam darbuotojui atlikti darbo funkcijas nėra didelė ir dėl šios priežasties neįgaliųjų socialinės įmonės atsisako subsidijos asistentui, nors asistento pagalba sunkiausią negalią turinčiam darbuotojui yra reikalinga, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti didesnį subsidijos asistentui dydį. Subsidija asistento išlaidoms sudarytų 80 procentų subsidijos skyrimo mėnesį galiojančio Vyriausybės patvirtinto minimaliojo valandinio atlygio dydžio už kiekvieną sunkų neįgalumo lygį turintį neįgalų darbuotoją ar neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas 25 procentų neviršijantis darbingumo lygis ir 50 procentų už kiekvieną vidutinį neįgalumo lygį turintį darbuotoją ar neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis, atsižvelgiant į neįgalaus darbuotojo faktiškai dirbtą laiką, kai darbui atlikti buvo suteikta asistento pagalba.
Kai asistento pagalba tuo pačiu metu būtų teikiama keliems neįgaliems darbuotojams, neįgalių darbuotojų faktiškai dirbtos valandos, į kurias atsižvelgiant būtų apskaičiuojamas subsidijos asistentui dydis, nebūtų sumuojamos. Vienam asistentui turėtų būti priskiriami ne mažiau kaip 3 neįgalūs darbuotojai. Jei socialinėje įmonėje asistento pagalbos poreikis būtų nustatytas mažiau nei 3 neįgaliems darbuotojams, vienam asistentui būtų priskiriami visi įmonėje dirbantys neįgalūs darbuotojai. Siekiant išvengti neefektyvaus valstybės pagalbos lėšų naudojimo, kai subsidija asistentui yra skiriama neatsižvelgiant į tai, ar neįgalaus darbuotojo darbui atlikti buvo suteikta asistento pagalba, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad subsidija asistentui būtų skiriama atsižvelgiant į neįgalaus darbuotojo faktiškai dirbtą laiką, kai darbui atlikti buvo suteikta asistento pagalba. Siūlomu pakeitimu siekiama užtikrinti, kad subsidija asistentui nebūtų mokama tuo atveju, kai neįgalusis dirba be asistento pagalbos. Siekiant užtikrinti, kad subsidijoms skiriamos valstybės biudžeto lėšos būtų naudojamos efektyviai, Įstatymo projektu Nr.
neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ar pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti skiriama išlaidoms, kurias socialinė įmonė patyrė per 12 mėnesių iki paraiškos dėl nurodytos subsidijos teikimo ir kitų nustatytų dokumentų pateikimo, kompensuoti. Siekiant užtikrinti, kad subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms būtų naudojama racionaliai ir efektyviai, o valstybės pagalba socialinei įmonei būtų teikiama tik tuo atveju, jei ji atitinka Įstatyme nustatytus reikalavimus dėl tikslinėms asmenų grupėms priklausančių asmenų įdarbinimo, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms nebūtų mokama, jei atitinkamo mėnesio socialinės įmonės darbuotojų, priklausančių tikslinėms asmenų grupėms, dalis, padalijus metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičių iš 12, yra mažesnė, nei nustatyta Įstatyme. Jeigu paskutinę kalendorinių metų dieną paaiškėtų, kad socialinės įmonės darbuotojų, priklausančių tikslinėms grupėms, dalis iš metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus atitinka Įstatyme nurodytą sąlygą, neišmokėta atitinkamą mėnesį subsidija darbo užmokesčiui būtų išmokėta socialinei įmonei kartu su gruodžio mėnesio ar paskutinio metų ketvirčio subsidija darbo užmokesčiui. Siūlomu pakeitimu siekiama užtikrinti, kad subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms nebūtų mokama, jei socialinės įmonės tikslinėms asmenų grupėms priklausančių darbuotojų skaičius neatitinka Įstatyme nustatyto būtino šių darbuotojų skaičiaus.
Siekiant užtikrinti, kad valstybės pagalbos lėšos būtų paskirstomos ir mokamos tolygiai ir kad socialinės įmonės laiku išmokėtų darbo užmokestį tikslinėms asmenų grupėms priklausantiems darbuotojams, bei paskatinti socialines įmones atsakingiau teikti mokėjimo prašymus valstybės pagalbai gauti, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad tuo atveju, jei socialinė įmonė ilgiau kaip du mėnesius nepateiktų mokėjimo prašymo gauti subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, subsidiją administravimo išlaidoms, subsidiją transporto išlaidoms ar subsidiją asistento išlaidoms, šios subsidijos už atitinkamą mėnesį nebūtų išmokėtos. Siekiant užtikrinti, kad valstybės pagalbos lėšos darbo vietai, į kurią įdarbinamas neįgalus darbuotojas, įsteigti ar pritaikyti ir jo darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti būtų naudojamos efektyviai, o neįgalus darbuotojas dirbtų įsteigtoje ar pritaikytoje darbo vietoje, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad darbo vieta būtų laikoma panaikinta, jei darbo sutartis su įdarbintu asmeniu būtų nutraukiama ir per 30 darbo dienų nuo darbo sutarties nutraukimo dienos į šią atsilaisvinusią darbo vietą nebūtų priimtas nustatytus kvalifikacinius reikalavimus atitinkantis, šiai tikslinei grupei priklausantis asmuo arba jei įdarbinto asmens darbo vietoje pravaikšta tęstųsi ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų iš eilės. Siūlomu pakeitimu siekiama išvengti neefektyvaus valstybės pagalbos lėšų panaudojimo, kai specialiai pritaikytoje ar įsteigtoje darbo vietoje neįgalus darbuotojas nedirba.
Siekiant užtikrinti, kad socialinei įmonei suteiktos valstybės pagalbos lėšos būtų naudojamos pagal tikslinę paskirtį ir kad netinkamai panaudotos lėšos būtų grąžintos valstybei, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad socialinei įmonei neįsteigus (nepritaikius) darbo vietų ar nepritaikius darbo aplinkos, gamybinių ir poilsio patalpų neįgaliųjų tikslinei grupei priklausantiems darbuotojams per sutartyje dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos nustatytą laikotarpį, socialinė įmonė turėtų grąžinti jai faktiškai pervestą valstybės pagalbos sumą ir sutartyje dėl subsidijų išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos nustatyto dydžio palūkanas už laikotarpį nuo valstybės pagalbos gavimo iki visiško socialinės įmonės atsiskaitymo su valstybe. Jeigu valstybės pagalba turi būti grąžinta dėl pateiktos suklastotos informacijos apie socialinės įmonės tikslus ir išlaidas arba yra nuslepiamos aplinkybės, svarbios priimant sprendimą skirti valstybės pagalbą, nepateikiama prašoma informacija, reikalinga tikrinant valstybės pagalbos panaudojimą, nėra sudaromos sąlygos atlikti socialinių įmonių veiklos priežiūrą, valstybės pagalbos lėšos panaudotos ne pagal paskirtį arba darbo vieta panaikinta, numatyta subsidijos suma ir sutartyje dėl subsidijų išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos nustatyto dydžio palūkanos turi būti grąžintos už laikotarpį nuo reikalavimo grąžinti subsidiją neįvykdymo dienos iki visiško socialinės įmonės atsiskaitymo su valstybe. Siūlomu pakeitimu siekiama, kad valstybės pagalbos lėšos būtų naudojamos efektyviai, pagal tikslinę paskirtį, taip pat, kad socialinei įmonei būtų nustatyta pareiga netinkamai panaudotas valstybės pagalbos lėšas grąžinti į valstybės biudžetą.
Daugelis socialinių įmonių dirba pelningai, tačiau pelno siekimas nesuderinamas su Įstatyme nustatytu tikslu – įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir siekiant, kad socialinėms įmonėms Įstatyme nustatytas tikslas būtų siejamas su socialinių įmonių vykdoma veikla, Įstatymo projektu Nr. 1siūloma nustatyti, kad ne mažiau kaip 75 procentai socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno būtų naudojama įstatuose nustatytiems socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. Socialinės įmonės grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno dalis negali būti skiriama kaip nuosavo įnašo dalis valstybės pagalbai gauti. 75 procentai socialinių įmonių gauto praėjusių finansinių metų audituoto pelno ar grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti panaudota per vienus metus nuo metinių finansinių ataskaitų rinkinio pateikimo Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti visas funkcijas, kurias atlieka socialinės įmonės statusą suteikianti Vyriausybės įgaliota institucija. Siekiant užtikrinti reikalingų lėšų skyrimą įmonėms, siekiančioms įgyti socialinės įmonės statusą, taip pat įmonėms, kurioms jau yra suteiktas socialinės įmonės statusas ir išvengti neefektyvaus valstybės pagalbos lėšų panaudojimo, kai tai pačiai valstybės pagalbos rūšiai yra skiriamos valstybės pagalba iš skirtingų šaltinių, Įstatymo projektu Nr.
valstybės pagalbos rūšys socialinėms įmonėms būtų skiriamos tik Įstatymo nustatyta tvarka iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimus. Siekiant išvengti dokumentų bei informacijos administracinės atitikties vertinimo kelis kartus – tiek teritorinėse darbo biržose, tiek ir Lietuvos darbo biržoje, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma tikslinti Vyriausybės įgaliotų institucijų funkcijas įgyvendinant Įstatymą ir nustatyti, kad socialinių įmonių pateiktas paraiškas valstybės pagalbai gauti ir dokumentus socialinės įmonės statusui gauti priimtų ne teritorinės darbo biržos, o Lietuvos darbo birža. Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad prašymai suteikti socialinės įmonės statusą, paraiškos gauti valstybės pagalbą ir mokėjimo prašymai gauti valstybės pagalbą, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ar nesuteikimo bei sprendimai dėl valstybės pagalbos skyrimo ar neskyrimo priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo nuostatomis. Mokėjimo prašymai, pateikti po šio Įstatymo įsigaliojimo, kai sprendimas dėl valstybės pagalbos skyrimo buvo priimtas vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo nuostatomis, baigiami nagrinėti vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo nuostatomis. Įstatymo projektu Nr.
Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priklausantys asmenys, kurie socialinėje įmonėse buvo įdarbinti Įstatymo įsigaliojimo dienos, nuo Įstatymo projekto Nr. 1 įsigaliojimo dienos socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priskiriami vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis. Ataskaitos apie socialinių įmonių duomenimis, vidutinis darbo užmokestis išmokėtas vienam tikslinei grupei priklausančiam darbuotojui sudaro 375,6 eurų. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad maksimalus dydis, nuo kurio skaičiuojama subsidija, neturi viršyti, būtų 1,5 tą mėnesį galiojančio Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos, Įstatymo projektu Nr. 2 siūloma nustatyti vienodą subsidiją darbo užmokesčiui, nurodytam įdarbinto asmens darbo sutartyje, ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotoms draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokoms iš dalies kompensuoti dydį, kuris negali viršyti 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos. Įstatymo projektu Nr. 2 siūloma nustatyti, kad subsidijos darbo užmokesčiui, nurodytam įdarbinto asmens darbo sutartyje, ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotoms draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokoms kompensacijos procentas, kai įdarbinami Įstatymo projekto Nr. 2 25 straipsnio 11–13 punktuose nurodyti asmenys, sudarytų 50 procentų apskaičiuotų lėšų, o subsidija darbo užmokesčiui, nurodytam įdarbinto asmens darbo sutartyje, ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotoms draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokoms kompensuoti būtų mokama iki 6 mėnesių. Siūloma šias nuostatas taikyti nuo 2018 m. gegužės1 d.
Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projektu Nr. 1 yra siūloma nustatyti, kad valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, profesinėms sąjungoms, religinėms bendruomenėms (bendrijoms) ir asociacijoms nebūtų suteikiamas socialinės įmonės statusas, ir siekiant teisinio reguliavimo sistemiškumo, Įstatymo projektu Nr. 2 siūloma nustatyti, kad pasiūlymus dėl Užimtumo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose ir šio įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų priemonių įgyvendinimo gali teikti darbdaviai, kurie nėra valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga, profesinė sąjunga, religinė bendruomenė (bendrija) ar asociacija. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma atsisakyti neįgaliųjų socialinės įmonės apibrėžimo, Įstatymo projektu Nr. 3 siūloma nustatyti, kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose gali nustatyti sąlygas, sudarančias galimybę pirkimuose dalyvauti tik socialinės įmonės statusą turintiems tiekėjams. Siūloma šią nuostatą taikyti nuo 2018 m. lapkričio 1 d. Siūloma nustatyti, kad Įstatymų projektai, išskyrus anksčiau aptartų siūlymų pereinamųjų laikotarpių nuostatas, įsigaliotų 2018 m. gegužės 1 d. Priėmus Įstatymų projektus, tikimasi:
1) užtikrinti, kad besisteigiančios ir veikiančios socialinės įmonės siektų Įstatyme nustatyto socialinių įmonių tikslo – įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį;
2) padidinti socialinėse įmonėse įdarbinamų sunkiausią negalią turinčių asmenų skaičių;
3) sudaryti teisines prielaidas, kad valstybės pagalba būtų teikiama sąžiningai veiklą vykdančioms socialinėms įmonėms. 5.
Įstatymų projektus toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus Įstatymo projektą Nr. 1, gali kilti šios neigiamos pasekmės:
1Įstatymo projektu Nr. 1 nustačius, kad neįgalūs asmenys, sukakę pensinį amžių,
nebūtų priskiriami socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms ir nustačius, kad socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms būtų priskiriami tik neįgalūs darbuotojai, ne visos socialinės įmonės gali būti pajėgios padidinti darbuotojų skaičių, kad atitiktų nustatytus reikalavimus. Siekdamos išlaikyti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės gali atleisti įdarbintus neįgaliuosius, kuriems nustatytas specialiųjų poreikių lygis ar kitoms tikslinėms grupėms priklausančius darbuotojus, kad į jų vietą priimtų neįgalius darbuotojus. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad tikslinei grupei priklausančio asmens priėmimas į darbą negali būti pagrindas atleisti kitą tikslinei grupei priklausantį darbuotoją ar kitą toje socialinėje įmonėje dirbantį darbuotoją. Ataskaitos apie socialinių įmonių veiklą duomenimis, socialinėse įmonėse dirba 773 negalią turintys darbuotojai, kuriems yra sukakęs pensinis amžius. 2. Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma, kad neįgalūs darbuotojai, kuriems nustatytas didelių, vidutinių ar nedidelių specialiųjų poreikių lygis, t. y. neįgalūs asmenys, sukakę pensinį amžių, nebūtų priskiriami socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms. Atsižvelgiant į tai, kad šis siūlymas gali turėti įtakos apskaičiuojant socialinėse įmonėse įdarbinamų tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų dalį nuo vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, ir siekiant, kad socialinės įmonės neprarastų jiems suteikto socialinės įmonės statuso, Įstatymo projektu Nr.
šios nuostatos įgyvendinimo laikotarpį. Siūloma šią nuostatą taikyti nuo 2018 m. lapkričio 1 d. 3. Įvertinus tai, kad Įstatymo projektu Nr. 1nustatomas reikalavimas dalį socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno panaudoti įstatuose nustatytiems socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu, galimi socialinių įmonių skaičiaus mažėjimas ar socialinių įmonių statuso panaikinimo atvejai, kai socialinė įmonė netenkins reikalavimo reinvestuoti dalį gauto pelno. 4. Atsižvelgiant į tai, jog Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad neįgalieji, turintys lengvą neįgalumo lygį, ar neįgalieji, kuriems nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis, registruoti teritorinėje darbo biržoje bedarbiais, tikslinėms asmenų grupėms būtų priskiriami ne ilgiau šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje, galimas socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų atleidimas, kai valstybės pagalba už šiuos įdarbintus neįgalius darbuotojus nebebus teikiama. Socialinės įmonės rinkoje veikia ir kaip rinkos dalyviai, todėl turi prisiimti ir veiklos vykdymo riziką, kuri yra verslo sudedamoji dalis. Iš valstybės gaunama parama negali būti vienintelis socialinių įmonių lėšų šaltinis. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti, kad tikslinei grupei priklausančio asmens priėmimas į darbą negali būti pagrindas atleisti kitą tikslinei grupei priklausantį darbuotoją ar kitą toje socialinėje įmonėje dirbantį darbuotoją.
Ataskaitos apie socialinių įmonių veiklą duomenimis, socialinėse įmonėse dirba 3475 negalią turintys darbuotojai, kuriems yra nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis. Atsižvelgiant į galimas neigiamas priimtų Įstatymo projektų pasekmes ir į tai, kad naujos teisinio reguliavimo priemonės gali turėti įtakos socialinės įmonės statuso išlaikymui, ir siekiant, kad socialinės įmonės, kurioms socialinės įmonės statusas buvo suteiktas iki Įstatymo projekto Nr. 1 įsigaliojimo dienos, neprarastų jiems suteikto socialinės įmonės statuso, Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma nustatyti pereinamąjį šešių mėnesių šios nuostatos įgyvendinimo laikotarpį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatomis, senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims skiriama senatvės pensija arba netekto darbingumo pensija, jei nedarbingais ar iš dalies darbingais pripažintiems asmenims, kurie netekto darbingumo pensijos gavimo metu sukako senatvės pensijos amžių, netekto darbingumo pensija yra didesnė nei paskirtoji senatvės pensija. Iš socialinių įmonių atleistiems nedirbantiems neįgaliesiems, turintiems sunkų neįgalumo lygį, ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis, registruotiems teritorinėje darbo biržoje nedarbingais asmenimis ar neįgaliesiems, turintiems vidutinį neįgalumo lygį, ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis, registruotiems teritorinėje darbo biržoje bedarbiais, bus taikomos Užimtumo įstatyme nustatytos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės. 6. Kokią įtaką priimti įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymo projektų Nr. 1 ir Nr.
Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (toliau – Korupcijos prevencijos įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, nes juo numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su subsidijų, dotacijų, kompensacijų ir kitų išmokų mokėjimu iš valstybės biudžeto. Atlikus Įstatymų projektų Nr. 1 ir Nr. 2antikorupcinį vertinimą, korupcijos rizikos nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kad teikiamu Įstatymo projektu Nr. 3 nenumatoma reguliuoti Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų visuomeninių santykių, Įstatymo projekto Nr. 3 antikorupcinis vertinimas neatliktas. Priimti įstatymai įtakos kriminogeninei situacijai neturės. 7. Kaip įstatymų įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Verslą ir jo plėtrą priimti įstatymai veiks teigiamai, nes Įstatymų projektuose aiškiau reglamentuoti su socialinių įmonių veikla susiję klausimai: socialinės įmonės statuso įgijimo ir netekimo pagrindai, prašymo suteikti socialinės įmonės statusą nagrinėjimo ir valstybės pagalbos skyrimo ir mokėjimo tvarka, valstybės pagalbos panaudojimo apribojimai skatins juridinius asmenis siekti socialinės įmonės statuso ir įdarbinti tikslinėms asmenų grupėms priklausančius asmenis. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Kartu su Įstatymo projektu Nr. 1 teikiamas Įstatymo projektas Nr. 2 – Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 25, 35, 41, 42 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas ir Įstatymo projektas Nr. 3 – Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 23 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas
Nr.
patvirtinimo“, nuostatas dėl mokesčių sistemos struktūros tobulinimo ekonomikos augimui palankia kryptimi ir mokesčių bazės optimizavimo, Lietuvos Respublikos finansų ministerija parengė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 2, 4, 5, 12, 17, 22, 30, 33, 46¹, 58 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 30¹ straipsniu įstatymo projektą Nr. 17-10217, kuriuo siūloma nustatyti, kad vienetų, turinčių socialinės įmonės statusą, apmokestinamasis pelnas nebūtų apmokestinamas taikant 0 procentų mokesčio tarifą, Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, kaip Įstatymo projekto Nr. 1 įgyvendinamasis teisės aktas, nėra teikiamas. 9. Ar Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o Įstatymų projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimus. Įstatymų projektuose naujų sąvokų nepateikiama. 10. Ar Įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymų projektai neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisės normoms. 11. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti Priėmus Įstatymo projektą Nr. 1, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turės parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimo Nr.
įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymą“ pakeitimo projektą ir iki Įstatymo projekto Nr. 1 įsigaliojimo pateikti jį tvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Priėmus Įstatymo projektą Nr. 1, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turės parengti ir socialinės apsaugos ir darbo ministras iki Įstatymo projekto Nr. 1 įsigaliojimo patvirtinti šių teisės aktų pakeitimus:
socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. A1-135 „Dėl Valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarkos aprašo patvirtinimo“;
Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. A1-225 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“;
Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. A1-279 „Dėl Socialinių įmonių ataskaitų apie iš visų šaltinių gautą ir panaudotą valstybės pagalbą teikimo tvarkos aprašo bei Sutarties dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos tipinės formos patvirtinimo“. Priėmus Įstatymo projektą Nr. 1, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turės parengti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar socialinės apsaugos ir darbo ministras iki Įstatymo projekto Nr. 1 įsigaliojimo patvirtinti teisės aktą dėl transporto priemonės degalų normos nustatymo. Priėmus Įstatymo projektą Nr. 1, Sveikatos apsaugos ministerija turės parengti ir sveikatos apsaugos ministras iki Įstatymo projekto Nr. 1 įsigaliojimo patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 301
„Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“
pakeitimą. Priėmus Įstatymo projektą Nr. 1, Lietuvos darbo birža turės parengti ir Lietuvos darbo biržos direktorius iki Įstatymo projekto Nr.
1 įsigaliojimo patvirtinti Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2012 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. V-46„Dėl darbo ieškančio asmens kortelės patvirtinimo“ pakeitimą ir Lietuvos darbo birža turės parengti ir Lietuvos darbo biržos direktorius iki Įstatymo projekto Nr. 1 įsigaliojimo patvirtinti tvarką, kurioje būtų numatyta tvarkomų ir teikiamų asmens duomenų apimtis bei nustatyti prioritetus kalendoriniams metams dėl subsidijos neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti, subsidijos neįgalių darbuotojų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms pritaikyti ir subsidijos neįgalių darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti, skyrimo. Priėmus Įstatymo projektą Nr. 2,Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turės parengti ir socialinės apsaugos ir darbo ministras iki Įstatymo projekto Nr. 1 įsigaliojimo patvirtinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. A1-348 „Dėl Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimą. Priėmus Įstatymo projektą Nr. 3, nereikės priimti naujų, keisti ar pripažinti netekusiais galios teisės aktų. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projektu Nr. 1 socialinei įmonei yra nustatomi nauji reikalavimai įgyti socialinės įmonės statusą ir sąlygos gauti visų rūšių valstybės pagalbą, papildomų valstybės biudžeto lėšų einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais Įstatymui Nr. 1 įgyvendinti nereikės.
1 įgyvendinti nereikės. Priešingai, numačius, kad valstybės pagalba būtų teikiama tik neįgaliems darbingo amžiaus darbuotojams ir nustačius terminuotą asmenų, turinčių lengvą neįgalumo lygį ar asmenų, kuriems nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis rėmimo laikotarpį, bus sutaupyta valstybės biudžeto lėšų. Priėmus Įstatymų projektus prognozuojama, kad valstybės pagalbos lėšų poreikis socialinėms įmonėms remti 2018 m. sudarys 27 mln. Eur (bus sutaupyta 5 mln. Eur),
sutaupyta 29 mln. Eur), 2021 m.– 17 mln. Eur (bus sutaupyta 35 mln. Eur). Siūlomi Įstatymo projektų pakeitimai turės teigiamą poveikį valstybės biudžeto pajamoms iš pelno mokesčio. 13. Rengiant Įstatymų projektus gauti specialistų vertinimai ir išvados Rengiant Įstatymų projektus, specialistų vertinimų ir išvadų nebuvo gauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, yra „socialinė įmonė“, „valstybės pagalba“, „subsidija“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra.
DĖL
2018-01-08
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
projekto 1 straipsnio 1 dalimi dėstomo Socialinių įmonių įstatymo (toliau – pirmasis įstatymo projektas) 2 straipsnyje ir įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalimi dėstomo Socialinių įmonių įstatymo (toliau – antrasis įstatymo projektas) 2 straipsnyje siūloma nustatyti, kad „Socialinių įmonių veiklos tikslas – įdarbinti šiame įstatyme nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą <...>.“ (čia ir toliau – išskirta mūsų). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal galiojančius teisės aktus nustatomas netektas (ne prarastas) darbingumas, asmens bendrasis darbingumas bei jo netekimo dydis nenustatomi, todėl formuluotės tikslintinos. 2. Atsižvelgiant į tai, kad antrojo įstatymo projekto 4 straipsnio 4 dalyje teikiama nuoroda į šio straipsnio 1 dalyje nurodytus asmenis (įskaitant ir teritorinėje darbo biržoje registruotus bedarbius), šios dalies nuostatos tarpusavyje derintinos su Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 22 straipsniu, pagal kurį bedarbiu laikomas asmuo, kuris nedirba pagal darbo sutartį ar nėra darbo santykiams prilygintų teisinių santykių subjektas; nėra savarankiškai dirbantis asmuo. 3.
3Svarstant įstatymo projekte (tiek pirmame, tiek antrame) siūlomą socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių teisinį
reguliavimą atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 4 straipsnio 2 ir 4 dalis, neįgalieji, siekiantys įsidarbinti socialinėje įmonėje, darbo biržoje įsiregistruoti neprivalo, o šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodyti asmenys priskiriami tikslinėms grupėms dar vienus metus po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje, neatsižvelgiant į tai, ar jie buvo bent vieną kartą atleisti iš darbo socialinėje įmonėje ar ne. Pagal įstatymo projekto 2 straipsnio 1 ir 2 dalis, kai kurie nuo 2018 m. gegužės 1 d. socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priskirti asmenys, nuo 2018 m. lapkričio 1 d. jau nebus priskiriami šioms grupėms. Pažymėtina, kad šie reikalavimai suponuoja teisę į valstybės pagalbą bei socialinės įmonės teisinį statusą, todėl svarstytina, ar tais pačiais finansiniais metais siūlomi nustatyti skirtingi reikalavimai nesukels jų įgyvendinimo problemų. 4. Pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 5 straipsnių 1 dalyse pateiktas baigtinis darbo santykius socialinėje įmonėje reguliuojančių įstatymų sąrašas nepriimtinas, nes šiuos teisinius santykius pagal Darbo kodekso 3 straipsnį reguliuoja ir kiti įstatymai, Europos Sąjungos teisės aktai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kolektyvinės sutartys ir kt . 5. Pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 7 straipsnių 1 dalių 3 punktų formuluotę reikėtų tikslinti atsižvelgiant į tai, kad šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytos kelios tikslinės grupės. 6.
atsakomybė už nelegalų darbą numatyta ne tik Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse, bet ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnyje, siūlytina atitinkamai tikslinti pirmojo įstatymo projekto 7 straipsnio 4 dalį, 11 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Analogiškai taisytina antrojo įstatymo projekto 7 straipsnio 4 dalis bei 11 straipsnio 1 dalies 11 punktas. 7. Pirmojo įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalies 6 punkte siūloma nustatyti, kad socialinės įmonės statusas suteikiamas juridiniam asmeniui tik tuomet, jei „<...> socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo ar jo padalinys, socialinės įmonės statuso siekiančio juridinio asmens ar jo padalinio vadovas ir jo įgaliotas asmuo nėra vykdęs nesąžiningos konkurencijos, nustatytos Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme“. Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, pastebėtina, kad nuostatos terminologija turėtų būti suderinta su Konkurencijos įstatymo terminologija. Pagal Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalį „Šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus“. Atsižvelgiant į tai, siūlytina analizuojamą nuostatą performuluoti, kad ji derėtų su Konkurencijos įstatymo nuostatomis, atsisakant „konkurencijos vykdymo“ sąvokos. Analogiška pastaba išsakytina ir dėl pirmojo įstatymo projekto 7 straipsnio 2 dalies bei 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir analogiškų antrojo įstatymo projekto nuostatų. Antra, pažymėtina, jog Konkurencijos įstatymas nenustato to, kas savaime turi būti laikoma nesąžininga konkurencija. Konkurencijos įstatyme pateikiamas tik nebaigtinis sąrašas veiksmų, kurie gali būti laikomi ribojančiais konkurenciją, tačiau tam, kad bet kuris veiksmas būtų pripažintas ribojančiu konkurenciją ir pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo nuostatas, turi būti priimtas Konkurencijos tarybos arba teismo sprendimas.
Be to, pastebėtina, jog Konkurencijos tarybos sprendimas visais atvejais gali būti skundžiamas teismui. Todėl nėra aišku kaip galėtų ir turėtų būti taikoma analizuojama projekto nuostata. Pavyzdžiui, tuo atveju, jei projekte siekiama nustatyti, kad
„nesąžiningos konkurencijos vykdymą“ galėtų konstatuoti Vyriausybės įgaliota institucija,
nagrinėdama prašymą suteikti socialinės įmonės statusą, toks nuostatos turinys turėtų būti traktuojamas kaip neatitinkantis Konkurencijos įstatymo nuostatų. Todėl siekiant, kad nuostatos turinys ir jos taikymas būtų aiškūs, siūlytina analizuojamą nuostatą papildyti, kad būtų aišku kokiais duomenimis turėtų vadovautis Vyriausybės įgaliota institucija, spręsdama, ar asmuo atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus. Kartu norime atkreipti dėmesį į tai, jog šis reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su asmenų teisių apimtimi, todėl gali būti įtvirtinamas tik įstatyme. Analogiško turinio pastaba išsakytina ir dėl antrojo įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalies 6 punkto. 8. Pirmojo įstatymo projekto 8 straipsnio 3 dalies 3 punkte siūloma nustatyti vieną iš atvejų, kai socialinės įmonės statusas nesuteikiamas, t.y. jei „ socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo ar jo padalinys apie save pateikė suklastotą informaciją“. Nuostatoje siūloma įtvirtinti reguliavimo apimtis diskutuotina. Atkreiptinas dėmesys, jog dokumentų klastojimas yra kriminalizuota veika, įtvirtinta Baudžiamajame kodekse, todėl manytina, jog nuostatos taikymas keltų keblumų.
Viena vertus, neaišku kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis Vyriausybės įgaliota institucija galėtų konstatuoti, kad tam tikra informacija yra suklastota, nes šį teisės pažeidimą gali konstatuoti tik teismas, vykdydamas teisingumą. Kita vertus, socialinės įmonės statusas turėtų būti nesuteikiamas ir tais atvejais, kai dokumentuose dėl vienokių ar kitokių priežasčių nurodyti klaidingi ar tikrovės neatitinkantys duomenys, tačiau jie nėra suklastoti. Analogiško turinio pastaba išsakytina ir dėl pirmojo įstatymo projekto 26 straipsnio 8 dalies 6 punkto bei dėl antrojo įstatymo projekto analogiškų nuostatų. 9. Pirmojo įstatymo projekto 9 straipsnio
nagrinėjimo tvarką. Pastebėtina, kad nei analizuojamoje nuostatoje, nei kur kitur įstatymo projekte nenustatoma Vyriausybės įgaliotos institucijos pareiga pranešti asmeniui apie pateiktų dokumentų trūkumus ir tokio pranešimo pateikimo suinteresuotam asmeniui terminai. Analizuojamoje nuostatoje nustatomas tik galutinis sprendimo dėl socialinės įstaigos statuso suteikimo terminas, t.y. „20 dienų nuo visų išsamiai užpildytų dokumentų gavimo dienos“. Tokiu būdu Vyriausybės įgaliotai institucijai sudaromas pagrindas piktnaudžiauti ir prašymų nagrinėjimą tęsti neribotą laiką. Manytina, jog reguliavimas turi būti detalizuotas. Be to, norime atkreipti dėmesį į tai, jog šis reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su asmenų teisių apimtimi, todėl gali būti įtvirtinamas tik įstatyme. Analogiško turinio pastaba išsakytina ir dėl antrojo įstatymo projekto analogiškos nuostatos. 10.
numatyta, kad socialinės įmonės statusas panaikinamas, jeigu socialinė įmonė daugiau kaip šešis mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį neatitiko bent vienos šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2–3 punktuose ir šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekto 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos pajamos vertinamos už praėjusius kalendorinius metus, o 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas reikalavimas, pagal kurį darbuotojų, priklausančių tikslinėms grupėms, skaičius nustatomas kaip metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus procentinis dydis, todėl svarstytina, ar pirmojo įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas šešių mėnesių iš eilės per einamųjų metų laikotarpį periodas dera su aptartomis taisyklėmis. Dėl analogiškų priežasčių svarstytinas antrojo įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas. 11. Pirmojo įstatymo projekto 11 straipsnio
statusas besąlygiškai naikinamas „Socialinei įmonei apskundus Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimą pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus, <...> nuo sprendimo, kuriuo įpareigojimas socialinei įmonei pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus paliekamas galioti, įsiteisėjimo dienos“. Pasiūlymo turinys kelia abejonių dėl jo proporcingumo. Pažymėtina, jog pagal nuostatos turinį galima daryti išvadą, jog siekiama asmenį nubausti vien už tai, jog jis kreipėsi į teismą ir suabejojo Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimų teisėtumu. Tokia išvada darytina dėl to, kad asmeniui nesudaroma jokia galimybė įvykdyti Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimų po to, kai teismas tokius įpareigojimus pripažino teisėtais.
Be to, normos konstrukcija suponuoja ir tai, kad socialinės įmonės statusas turi būti panaikintas net tuo atveju, jei asmuo įvykdė teismo teisėtais pripažintus Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kadangi jokia kita alternatyva analizuojamoje nuostatoje nenumatoma. Pateikus šią nuostatos analizę, turėtų būti svarstoma, ar siūloma nuostatos konstrukcija nesiekiama riboti konstitucinės asmenų teisės kreiptis į teismą, nes už kreipimąsi į teismą, teismo pralaimėjimo atveju, asmenims būtų taikoma sankcija – socialinės įmonės statuso panaikinimas. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad nuostata turėtų būti svarstoma asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, nes visiems kitiems asmenims Vyriausybės įgaliota institucija nustatytų terminą įpareigojimams pašalinti, tačiau tiems asmenims, kurie kreiptųsi į teismą, toks terminas po bylos pralaimėjimo nebebūtų nustatomas. Manytina, jog ir šiuo požiūriu analizuojama nuostata yra neproporcinga siekiamiems tikslams. Kartu pažymėtina, kad teismas gali ne tik palikti galioti Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimą pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus, tačiau dalį tokių reikalavimų pripažinti nepagrįstais ir nepalikti jų galioti. Manytina, kad ir tokių atvejų galimybė įstatyme turėtų būti aptarta, nes priešingua atveju, būtų neaišku, kaip derėtų taikyti analizuojamą nuostatą. Apibendrinant išdėstytas pastabas teigtina, kad tuo atveju, jei nuostatos turinys nebūtų pakoreguotas, turėtų būti svarstoma, ar analizuojama nuostata neriboja asmenų teisės ginti pažeistus interesus teisme, ar ji atitinka asmenų lygiateisiškumo principą. Analogiško turinio pastabos teiktinos ir dėl antrojo projekto analogiško turinio nuostatų. 12.
nuorodą į visą 4 straipsnio 1 dalį, kadangi 4 straipsnio 1 dalį sudaro šioje dalyje minimi 1-4 punktai. 13. Antrojo įstatymo projekto 15 straipsnio 2 dalyje siūlytina teikti nuorodą į visą 4 straipsnio 1 dalį, kadangi 4 straipsnio 1 dalį sudaro šioje dalyje minimi 1-3 punktai. 14. Pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 23 straipsnių 4 dalių nuostatas siūlytina tikslinti. Šiose dalyse numatyta, kad įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–4 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. Šiose dalyse nustatyta teisė į valstybės pagalbą siejama su įdarbinimu (įsidarbinimu) pirmą kartą socialinėje įmonėje svarstytina ir tikslintina, nes neaišku, ar įdarbinus (įsidarbinus) kitoje socialinėje įmonėje pirmą kartą teisė į valstybės pagalbą vėl bus įgyta, ar ją siekiama nustatyti kaip vienkartinę dviejų metų ar šešių mėnesių trukmės valstybės pagalbą tikslinei grupei priklausančiam asmeniui. Be to, asmuo gali būti įdarbintas (įsidarbinti) ir nebūdamas tikslinei grupei priklausančiu asmeniu, bet tapti tokiu jau dirbdamas socialinėje įmonėje. 15. Pirmojo įstatymo projekto 25 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Jeigu kalendorinių metų paskutinę ketvirčio dieną apskaičiuojama faktiškai gauta valstybės pagalbos suma viršija leistinas ribas, per kalendorinius metus išmokėta valstybės pagalbos suma turi būti grąžinama Vyriausybės įgaliotai institucijai per vieną mėnesį <...>“.
Analogiško turinio nuostatą dėl valstybės paramos grąžinimo pilna apimtimi, jei ji viršija leistinas ribas, siūloma įtvirtinti ir pirmojo įstatymo projekto 26 straipsnio
nuostatos yra imperatyvios ir besąlygiškos. Toks teisinis reguliavimas, be kita ko, reiškia, jog visos apimties valstybės pagalba turės būti grąžinama nepriklausomai nuo jokių aplinkybių. Kartu tai reikštų, jog įstatymų leidėjas siekia įstatyme įtvirtinti prezumpciją, kad teisėtai suteikta valstybės pagalba, jei ji dėl bet kokių priežasčių viršijo leistinas ribas, pripažįstama neteisėta valstybės pagalba. Tokia įstatyminė prezumpcija kelia abejonių. Pastebėtina, jog nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei Europos Sąjungos teisės aktai tokios prezumpcijos neįtvirtina. Tam, kad valstybės pagalba būtų pripažinta neteisėta, tam tikros institucijos, pavyzdžiui, teismas, Europos Komisija turi atlikti tam tikrus valingus veiksmus, priimti tam tikrus sprendimus, todėl manytina, jog įstatyme siūlyti įtvirtinti prezumpciją, kad net, pavyzdžiui, dėl klaidos atsiradus leistinų ribų viršijimui, visa suteikta valstybės pagalba turi būti laikoma neteisėta ir grąžinta valstybei, nėra pagrįsta ir proporcinga. Kartu pažymėtina, jog valstybės pagalbos sumas skaičiuoja ir skiria tam tikra Vyriausybės įgaliota institucija, tačiau net tuo atveju, jei valstybės pagalba viršytų leistinas ribas dėl šios institucijos kaltės, arba, pavyzdžiui, dėl šios institucijos aritmetinės klaidos, visa valstybės pagalbos suma turėtų būti grąžinta valstybei.
Be to, tokiu atveju visos apimties valstybės pagalba turėtų būti grąžinama net jei ji leistinas ribas viršytų 1 euro centu. Taigi pagal siūlomą reguliavimą gali susiklostyti situacija, kai valstybės institucijos kaltės ar klaidos teisinės pasekmės būtų perkeliamos socialinei įmonei. Tai reiškia, kad plačiąja prasme socialinei įmonei galėtų būti pritaikyta sankcija, atsakomybė net tuo atveju, jei ji neatliko jokių teisei priešingų veiksmų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo doktriną, susijusią su teisinės atsakomybės nustatymu: „Demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). <...> Pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas būtų pažeistas, jeigu: 1) įstatyme būtų nustatyta teisinė atsakomybė už tokią veiką, kuri nėra pavojinga visuomenei ir dėl to teisiškai nedraustina <...>.“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Taigi ir šiuo aspektu siūlomas reguliavimo pobūdis vertintinas kaip neproporcingas siekiamiems tikslams. Analogiško turinio pastabos teiktinos ir dėl antrojo įstatymo projekto 25 straipsnio 3 dalies bei 26 straipsnio 12 dalies 6 punkto analogiškų nuostatų. 16. Pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 27 straipsniuose siūloma įtvirtinti taisyklę, pagal kurią 75 procentai socialinių įmonių pelno turi būti naudojama šiame straipsnyje nustatytiems socialinės įmonės veiklos tikslams.
Įstatymo projekto 2 straipsnyje siūlytina numatyti Socialinių įmonių įstatymo 27 straipsnio nuostatų dėl socialinių įmonių pelno panaudojimo per vienerius metus nuo metinių finansinių ataskaitų rinkinio pateikimo Vyriausybės įgaliotai institucijai ar Juridinių asmenų tvarkytojui įgyvendinimo taisykles, nes iš teikiamo teisinio reguliavimo neaišku, ar 2019 metais šiame straipsnyje nustatyta tvarka turėtų būti panaudotas visas 2018 metais gautas pelnas, ar jo dalis, proporcinga normų galiojimo laikotarpiui. 17. Pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 27 straipsnių 2 dalyse reikėtų tiksliau apibrėžti nurodyto termino skaičiavimo pradžią (po formuluotės „ataskaitų rinkinio pateikimo“ įrašyti žodį „dienos“). 18. Lietuvos Respublikos Seimas 2017 m. gruodžio 21 d. priėmė Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 13, 16, 20, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 35, 37, 38, 39, 39(1), 40, 41, 42, 44, 45, 47, 48 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-941, pagal kurį užimtumo politiką įgyvendina Užimtumo tarnyba, o ne Lietuvos darbo birža ir teritorinės darbo biržos. Šis įstatymas įsigalios 2018 m. spalio 1 d. Atsižvelgiant į šiuos pakeitimus buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 4, 6, 7, 14 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymas, kuris įsigalios 2018 m. spalio 1 d.
Atsižvelgiant į tai, kad pirmasis įstatymo projektas galios iki 2018 m. spalio 31 d., o antrasis įstatymo projektas įsigalios 2018 m. lapkričio 1 d., reikėtų tikslinti projektų nuostatas, kuriose įtvirtintos sampratos „Vyriausybės įgaliota institucija“, „teritorinė darbo birža“ (pavyzdžiui, „Lietuvos darbo birža prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (nuo 2018 m. lapkričio 1 d. - Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos)“. 19. Įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Juridiniam asmeniui, kuriam iki 2018 m. spalio 31 d. buvo suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, neatitinkančiam šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nauja redakcija išdėstytame Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo 2018 m. lapkričio 1 d.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pastebėtina, kad įstatymo projekto
asmenimis, kurie pagal įstatymo projekto nuostatas nuo minėtos datos praras socialinių įmonių statusą. Todėl šių įmonių teisinis statusas ir teisinės pasekmės, kurios kils šioms įmonėms, yra neaiškios ir neapibrėžtos. Be to, kadangi atskiro teisinio reguliavimo įtvirtinti nesiūloma, darytina prielaida, kad šioms įmonėms kils teisinės pasekmės, kurios numatytos įmonėms, kurios socialinės įmonės statusą praras kitais teisiniais pagrindais, įsigaliojus naujam įstatymui.
Pavyzdžiui, įmonės, praradusios socialinės įmonės statusą, privalės laikytis visų reikalavimų, taikomų įmonėms turinčioms socialinės įmonės statusą, kaip antai išlaikyti darbo vietas 36 mėnesius, išlaikyti ilgalaikį materialųjį turtą, kuriam buvo skirta valstybės pagalba 36 mėnesius, mokėti tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims darbo užmokestį ne mažesnį kaip asmenims, nepriklausantiems tikslinėms grupėms, kad šie asmenys nenutrauktų darbo santykių ir kad darbo vietos būtų išlaikytos 36 mėnesius. Priešingu atveju, vadovaujantis teikiamų įstatymo projektų 26 straipsnio 12 ir 13 dalimis, joms tektų grąžinti gautą ir įsisavintą valstybės pagalbą, kaip neįvykdžiusioms valstybės pagalbos teikimo sąlygų, nes jokios išlygos įmonėms, netekusioms socialinės įmonės statuso dėl naujų įstatymo reikalavimų, nenumatomos. Toks tikėtinas reguliavimo taikymo pobūdis kelia abejonių dėl jo suderinamumo su Konstitucinio teismo doktrina, susijusia su teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Pažymėtina, kad galiojantis įstatymas nustato aiškias ir konkrečias sąlygas, kurioms esant socialinės įmonės gali gauti įstatyme nustatyto dydžio ir trukmės valstybės paramą, t. y. jei asmuo atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas valstybės pagalba jam negali būti neskiriama.
Be to, galiojantis įstatymas valstybės pagalbos teikimą sieja su aiškiais ir apibrėžtais terminais, pavyzdžiui, pagal 14 straipsnio 3 dalį subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms yra skiriama įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai tikslinei asmenų grupei priklausantį darbuotoją ir mokama visą jo darbo laikotarpį, o įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose nurodytoms tikslinėms asmenų grupėms priklausančius darbuotojus, ši kompensacija skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 12 mėnesių po įdarbinimo. Toks teisinio reguliavimo pobūdis suformuoja asmenims teisėtus lūkesčius, jog laikantis įstatymo nuostatų, jie gaus valstybės paramą įstatymo nustatytą laikotarpį. Kaip nurodo Konstitucinis Teismas „Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Tuo tarpu pagal pateiktus įstatymo projektus, tam tikros įmonės neteks socialinių įmonių statuso dėl to, jog įstatymų leidėjas nustatys naujus kriterijus, būtinus šiam statusui turėti ir valstybės pagalbai gauti. Nustatant tokius naujus reikalavimus nėra atsižvelgiama į valstybės prisiimtų įsipareigojimų teikti valstybės pagalbą socialinėms įmonėms trukmę.
Be to, įmonėms persitvarkyti siūloma nustatyti tik 6 mėnesių terminą. Toks reguliavimo pobūdis vertintinas kritiškai. Kartu pastebėtina, kad nors valstybės pagalbos rūšys įstatyme nėra susietos, tačiau dažnu atveju jos yra gaunamos kartu, pavyzdžiui, valstybės pagalba neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti daugeliu atveju yra neatsiejamai susijusi su kitomis valstybės pagalbos rūšimis, t.y. su subsidijomis: darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms; tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti; neįgalių darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti; administravimo išlaidoms; transporto išlaidoms; asistento išlaidoms, nes daugeliu atveju tik kompleksiškai pasinaudojus valstybės pagalba, tokios darbo vietos gali būti rentabilios ir nenuostolingos. Taigi, įmonėms netekus socialinės įmonės statuso ir praradus galimybę gauti valstybės pagalbą, pavyzdžiui, subsidijas darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, visa finansinė našta išlaikyti tokias darbo vietas teks pačioms įmonėms. Todėl ir šiuo aspektu svarstytina, ar situacija, kai valstybė nustatys, kad ji nesilaikys savo terminuoto pobūdžio įsipareigojimų, pavyzdžiui, nebemokėti subsidijos darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, tačiau įpareigos įmones laikytis jų prisiimtų įsipareigojimų, pavyzdžiui, išlaikyti darbo vietas 36 mėnesius, atitinka teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principus.
Šiame kontekste pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas nurodė, kad „<...> teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai. Be to, paminėtina ir kita Konstitucinio Teismo suformuluota doktrininė nuostata: „Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.“ (Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Apibendrinant išdėstytas pastabas teigtina, kad tuo atveju, jei įstatymo projekto 2 straipsnis nebūtų papildytas nuostatomis ar aiškiomis nuorodomis į kitus teisės aktus, susijusiomis su įmonėmis, kurios nuo 2018 m. lapkričio 1 d. neteks socialinių įmonių statuso ir šių įmonių teisėtų lūkesčių užtikrinimu, turėtų būti svarstoma analizuotos įstatymo projekto nuostatos derėjimas su doktrininėmis Konstitucinio Teismo nuostatoms. 20.
straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatas reikėtų tikslinti, nes pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 23 straipsnių 4 dalių nuostatos įsigalios, todėl ir bus taikomos atitinkamai nuo 2018 m. gegužės 1 d. ir nuo 2018 m. lapkričio 1 d., nes išimčių dėl jų įsigaliojimo nėra nustatyta. Iš teikiamo reguliavimo galima preziumuoti, kad čia siekiama nustatyti pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 23 straipsnių 4 dalyse nustatyto įsidarbinimo pirmą kartą termino ir su tuo susijusios valstybės pagalbos trukmės skaičiavimo pradžią, todėl nuostatų formuluotes reikėtų atitinkamai tikslinti. 21. Aptariamame įstatymo projekte siūlomi pakeitimai įsigaliotų 2018 m. gegužės 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad Seimo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 4, 6, 7, 14 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymas įsigalios 2018 m. spalio 1 d. ir tokiu atveju 2018 m. gegužės 1 d. priimtas teisinis reguliavimas nustotų galioti, siekiant išvengti šios teisinės situacijos, reikėtų keisti ir priimtą Seimo įstatymą, inkorporuojant įstatymo projekte siūlomus pakeitimus. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected] J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected] I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
DĖL
2019-09-16
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
projekto 1 straipsnio 1 dalimi dėstomo Socialinių įmonių įstatymo (toliau – pirmasis įstatymo projektas) 7 straipsnio 2 dalyje ir įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalimi dėstomo Socialinių įmonių įstatymo (toliau – antrasis įstatymo projektas) 7 straipsnio 2 dalyje formuluotės “būti nepripažinta kalta“, „būti nepripažinti kaltais“ keistinos į formuluotes „nebūti pripažinta kalta“, „nebūti pripažinti kaltais“, nes įstatymo projekte teikiama formuluotė
„būti nepripažinta“, „būti nepripažinti“ reikštų,
kad nurodytų subjektų (asmenų) atžvilgiu turi būti priimti teismo nuosprendžiai ir tuo atveju, kai nusikaltimo padarymo fakto ir jo teisminio nagrinėjimo nebuvo. (čia ir toliau – išskirta mūsų). 2. Pirmojo įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalies 7 punkto formuluotė
„neturi atidėtų įsiskolinimų“ tikslintina ir tarpusavyje derintina su 11
straipsnio 1 dalies 15 punkto nuostata. Analogiškai tarpusavyje derintina antrojo įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalies 7 punkto ir 11 straipsnio 1 dalies 15 punkto nuostata. Pažymėtina, kad nuostata „neturi atidėtų įsiskolinimų“ reikštų, jog leidžiama turėti neatidėtų įsiskolinimų. 3. Pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 11 straipsnių 3 dalyse reikėtų apibrėžti nuo kada skaičiuojamas 3 darbo dienų terminas pranešti apie bankroto bylą (nuo teismo sprendimo iškelti bankroto bylą priėmimo dienos ar kurios kitos dienos). 4. Pirmojo ir antrojo įstatymo projekto 16 straipsnio 4 dalies 4 punkte tikslintina pateikta nuoroda – vietoj nuorodos į šio straipsnio 7 dalį turi būti nuoroda į šio straipsnio 8 dalį. 5.
punkte siūlytina teikti nuorodą į visą šio straipsnio 5 dalį, kadangi šio straipsnio 5 dalį sudaro šioje dalyje minimi 1–4 punktai. 6. Antrojo įstatymo projekto 25 straipsnio 1 dalies 2 sakinyje siūlytina teikti nuorodą į visą 4 straipsnio 1 dalį, kadangi 4 straipsnio 1 dalį sudaro šioje dalyje minimi 1-3 punktai. 7. Pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 27 straipsniai taisytini bendrinės kalbos požiūriu, t.y. vietoj žodžio „naudojamas“ įrašyti žodį ,,naudojama“. 8. Pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 28 straipsniuose vietoj formuluočių „pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimus“ siūlytina įrašyti „pagal Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą.“
„<...> sprendimai priimami dėl mokėjimo vadovaujantis <...>“
reikėtų įrašyti „<...> sprendimai dėl mokėjimo priimami vadovaujantis <...>“. 10. Įstatymo projekto 2 straipsnyje reikėtų atsisakyti vienos pasikartojančios 7 dalies. 11. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo nuostatų įgyvendinimo pereinamasis laikotarpis numatomas nuo 2020 m. sausio 1 d. iki
dalį ir vietoj datos „2020 m. liepos 1 d.“ įrašyti datą „2020 m. birželio 30 d.“ Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected] J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected] I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected]
Ekonomikos komitetas Papildomo komiteto IŠVADA
ĮSTATYMO PROJEKTO NR. xiiip-1530 2019-01-30
pirmininko pavaduotojas Dainius Kreivys, Komiteto nariai: Antanas Baura, Eugenijus Gentvilas, Zbignev Jedinskij, Andrius Kupčinskas, Gabrielius Landsbergis, Bronius Markauskas, Rūta Miliūtė, Virgilijus Poderys, Jurgis Razma. Komiteto biuro vedėja Rima Petkūnienė, patarėjai: Raimonda Danė, Rasa Ona Duburaitė, Laura Jasiukėnienė, Žilvinas Klimka, Darius Šaltmeris, padėjėja Zita Jodkonienė. Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministrė Eglė Radišauskienė, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos skyriaus vedėja Kristina Maksvytienė, Lietuvos Respublikos Seimo narys Tomas Tomilinas, Lietuvos Respublikos ministro pirmininko patarėjas neįgaliųjų klausimais Juozas Bernatavičius, Dirbančių neįgaliųjų asociacijos atstovė Simona Kunigonytė, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos atstovas Aivaras Šidla ir lobistas Mantas Zakarka, Socialinių įmonių asociacijos pirmininkė Ilona Natalija Tarvydienė ir Vitaresta Projektai, UAB direktorė Jovita Ratkevičienė, Lietuvos neįgaliųjų forumo atstovės Henrika Varnienė ir Dovilė Juodkaitė, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos viceministras Žydrūnas Plytnikas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Administracinės ir baudžiamosios justicijos grupės vyr. patarėjas Marius Rakštelis. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas: Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalimi dėstomo Socialinių įmonių įstatymo (toliau – pirmasis įstatymo projektas) 2 straipsnyje ir įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalimi dėstomo Socialinių įmonių įstatymo (toliau – antrasis įstatymo projektas) 2 straipsnyje siūloma nustatyti, kad „Socialinių įmonių veiklos tikslas – įdarbinti šiame įstatyme nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą <...>.“ (čia ir toliau – išskirta mūsų). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal galiojančius teisės aktus nustatomas netektas (ne prarastas) darbingumas, asmens bendrasis darbingumas bei jo netekimo dydis nenustatomi, todėl formuluotės tikslintinos. Pritarti Pagrindinis komitetas turėtų pateikti formuluotes. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Atsižvelgiant į tai, kad antrojo įstatymo projekto
registruotus bedarbius), šios dalies nuostatos tarpusavyje derintinos su Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 22 straipsniu, pagal kurį bedarbiu laikomas asmuo, kuris nedirba pagal darbo sutartį ar nėra darbo santykiams prilygintų teisinių santykių subjektas; nėra savarankiškai dirbantis asmuo. Pritarti Pagrindinis komitetas turėtų pateikti formuluotes. 3.
kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Svarstant įstatymo projekte (tiek pirmame, tiek antrame) siūlomą socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių teisinį reguliavimą atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo
įmonėje, darbo biržoje įsiregistruoti neprivalo, o šio straipsnio
vienus metus po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje, neatsižvelgiant į tai, ar jie buvo bent vieną kartą atleisti iš darbo socialinėje įmonėje ar ne. Pagal įstatymo projekto
įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priskirti asmenys, nuo 2018 m. lapkričio 1 d. jau nebus priskiriami šioms grupėms. Pažymėtina, kad šie reikalavimai suponuoja teisę į valstybės pagalbą bei socialinės įmonės teisinį statusą, todėl svarstytina, ar tais pačiais finansiniais metais siūlomi nustatyti skirtingi reikalavimai nesukels jų įgyvendinimo problemų. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 5 straipsnių
reguliuojančių įstatymų sąrašas nepriimtinas, nes šiuos teisinius santykius pagal Darbo kodekso 3 straipsnį reguliuoja ir kiti įstatymai, Europos Sąjungos teisės aktai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kolektyvinės sutartys ir kt. Pritarti Pagrindinis komitetas turėtų pateikti formuluotes. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 7 straipsnių
įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytos kelios tikslinės grupės. Pritarti Pagrindinis komitetas turėtų pateikti formuluotes. 6.
kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Atsižvelgiant į tai, kad atsakomybė už nelegalų darbą numatyta ne tik Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse, bet ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnyje, siūlytina atitinkamai tikslinti pirmojo įstatymo projekto 7 straipsnio 4 dalį, 11 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Analogiškai taisytina antrojo įstatymo projekto 7 straipsnio 4 dalis bei
Pagrindinis komitetas turėtų pateikti formuluotes. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Pirmojo įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalies
juridiniam asmeniui tik tuomet, jei „<...> socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo ar jo padalinys, socialinės įmonės statuso siekiančio juridinio asmens ar jo padalinio vadovas ir jo įgaliotas asmuo nėra vykdęs nesąžiningos konkurencijos, nustatytos Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme“. Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, pastebėtina, kad nuostatos terminologija turėtų būti suderinta su Konkurencijos įstatymo terminologija. Pagal Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalį „Šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus“. Atsižvelgiant į tai, siūlytina analizuojamą nuostatą performuluoti, kad ji derėtų su Konkurencijos įstatymo nuostatomis, atsisakant „konkurencijos vykdymo“ sąvokos. Analogiška pastaba išsakytina ir dėl pirmojo įstatymo projekto 7 straipsnio 2 dalies bei 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir analogiškų antrojo įstatymo projekto nuostatų. Antra, pažymėtina, jog Konkurencijos įstatymas nenustato to, kas savaime turi būti laikoma nesąžininga konkurencija.
Konkurencijos įstatyme pateikiamas tik nebaigtinis sąrašas veiksmų, kurie gali būti laikomi ribojančiais konkurenciją, tačiau tam, kad bet kuris veiksmas būtų pripažintas ribojančiu konkurenciją ir pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo nuostatas, turi būti priimtas Konkurencijos tarybos arba teismo sprendimas. Be to, pastebėtina, jog Konkurencijos tarybos sprendimas visais atvejais gali būti skundžiamas teismui. Todėl nėra aišku kaip galėtų ir turėtų būti taikoma analizuojama projekto nuostata. Pavyzdžiui, tuo atveju, jei projekte siekiama nustatyti, kad „nesąžiningos konkurencijos vykdymą“ galėtų konstatuoti Vyriausybės įgaliota institucija, nagrinėdama prašymą suteikti socialinės įmonės statusą, toks nuostatos turinys turėtų būti traktuojamas kaip neatitinkantis Konkurencijos įstatymo nuostatų. Todėl siekiant, kad nuostatos turinys ir jos taikymas būtų aiškūs, siūlytina analizuojamą nuostatą papildyti, kad būtų aišku kokiais duomenimis turėtų vadovautis Vyriausybės įgaliota institucija, spręsdama, ar asmuo atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus. Kartu norime atkreipti dėmesį į tai, jog šis reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su asmenų teisių apimtimi, todėl gali būti įtvirtinamas tik įstatyme. Analogiško turinio pastaba išsakytina ir dėl antrojo įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalies 6 punkto. Pritarti Pagrindinis komitetas turėtų pateikti formuluotes. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Pirmojo įstatymo projekto 8 straipsnio 3 dalies
nesuteikiamas, t.y. jei „ socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo ar jo padalinys apie save pateikė suklastotą informaciją“. Nuostatoje siūloma įtvirtinti reguliavimo apimtis diskutuotina.
Atkreiptinas dėmesys, jog dokumentų klastojimas yra kriminalizuota veika, įtvirtinta Baudžiamajame kodekse, todėl manytina, jog nuostatos taikymas keltų keblumų. Viena vertus, neaišku kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis Vyriausybės įgaliota institucija galėtų konstatuoti, kad tam tikra informacija yra suklastota, nes šį teisės pažeidimą gali konstatuoti tik teismas, vykdydamas teisingumą. Kita vertus, socialinės įmonės statusas turėtų būti nesuteikiamas ir tais atvejais, kai dokumentuose dėl vienokių ar kitokių priežasčių nurodyti klaidingi ar tikrovės neatitinkantys duomenys, tačiau jie nėra suklastoti. Analogiško turinio pastaba išsakytina ir dėl pirmojo įstatymo projekto 26 straipsnio 8 dalies 6 punkto bei dėl antrojo įstatymo projekto analogiškų nuostatų. Pritarti Pagrindinis komitetas turėtų pateikti formuluotes. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Pirmojo įstatymo projekto 9 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti prašymo suteikti socialinės įmonės statusą nagrinėjimo tvarką. Pastebėtina, kad nei analizuojamoje nuostatoje, nei kur kitur įstatymo projekte nenustatoma Vyriausybės įgaliotos institucijos pareiga pranešti asmeniui apie pateiktų dokumentų trūkumus ir tokio pranešimo pateikimo suinteresuotam asmeniui terminai. Analizuojamoje nuostatoje nustatomas tik galutinis sprendimo dėl socialinės įstaigos statuso suteikimo terminas, t.y. „20 dienų nuo visų išsamiai užpildytų dokumentų gavimo dienos“. Tokiu būdu Vyriausybės įgaliotai institucijai sudaromas pagrindas piktnaudžiauti ir prašymų nagrinėjimą tęsti neribotą laiką. Manytina, jog reguliavimas turi būti detalizuotas. Be to, norime atkreipti dėmesį į tai, jog šis reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su asmenų teisių apimtimi, todėl gali būti įtvirtinamas tik įstatyme. Analogiško turinio pastaba išsakytina ir dėl antrojo įstatymo projekto analogiškos nuostatos. Pritarti Pagrindinis komitetas turėtų pateikti formuluotes. 10.
kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Pirmojo įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies
įmonės statusas panaikinamas, jeigu socialinė įmonė daugiau kaip šešis mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį neatitiko bent vienos šio įstatymo
punkte nustatytos sąlygos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekto 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos pajamos vertinamos už praėjusius kalendorinius metus, o 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas reikalavimas, pagal kurį darbuotojų, priklausančių tikslinėms grupėms, skaičius nustatomas kaip metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus procentinis dydis, todėl svarstytina, ar pirmojo įstatymo projekto
metų laikotarpį periodas dera su aptartomis taisyklėmis. Dėl analogiškų priežasčių svarstytinas antrojo įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Nepritarti Įstatymo projekto
tarpu 11 straipsnyje yra nustatomos socialinės įmonės statuso panaikinimo sąlygos. Pažymėtina, kad
į šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą (t.y. 11 str. 1 d. 3 p – socialinė įmonė daugiau kaip
įmonės turėtų galimybę prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Tuo tarpu antrojo įstatymo projekto
mėnesius per kalendorinį laikotarpį). 11.
kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Pirmojo įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies
besąlygiškai naikinamas „Socialinei įmonei apskundus Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimą pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus, <...> nuo sprendimo, kuriuo įpareigojimas socialinei įmonei pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus paliekamas galioti, įsiteisėjimo dienos“. Pasiūlymo turinys kelia abejonių dėl jo proporcingumo. Pažymėtina, jog pagal nuostatos turinį galima daryti išvadą, jog siekiama asmenį nubausti vien už tai, jog jis kreipėsi į teismą ir suabejojo Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimų teisėtumu. Tokia išvada darytina dėl to, kad asmeniui nesudaroma jokia galimybė įvykdyti Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimų po to, kai teismas tokius įpareigojimus pripažino teisėtais. Be to, normos konstrukcija suponuoja ir tai, kad socialinės įmonės statusas turi būti panaikintas net tuo atveju, jei asmuo įvykdė teismo teisėtais pripažintus Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kadangi jokia kita alternatyva analizuojamoje nuostatoje nenumatoma. Pateikus šią nuostatos analizę, turėtų būti svarstoma, ar siūloma nuostatos konstrukcija nesiekiama riboti konstitucinės asmenų teisės kreiptis į teismą, nes už kreipimąsi į teismą, teismo pralaimėjimo atveju, asmenims būtų taikoma sankcija – socialinės įmonės statuso panaikinimas. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad nuostata turėtų būti svarstoma asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, nes visiems kitiems asmenims Vyriausybės įgaliota institucija nustatytų terminą įpareigojimams pašalinti, tačiau tiems asmenims, kurie kreiptųsi į teismą, toks terminas po bylos pralaimėjimo nebebūtų nustatomas. Manytina, jog ir šiuo požiūriu analizuojama nuostata yra neproporcinga siekiamiems tikslams.
Kartu pažymėtina, kad teismas gali ne tik palikti galioti Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimą pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus, tačiau dalį tokių reikalavimų pripažinti nepagrįstais ir nepalikti jų galioti. Manytina, kad ir tokių atvejų galimybė įstatyme turėtų būti aptarta, nes priešingu atveju, būtų neaišku, kaip derėtų taikyti analizuojamą nuostatą. Apibendrinant išdėstytas pastabas teigtina, kad tuo atveju, jei nuostatos turinys nebūtų pakoreguotas, turėtų būti svarstoma, ar analizuojama nuostata neriboja asmenų teisės ginti pažeistus interesus teisme, ar ji atitinka asmenų lygiateisiškumo principą. Analogiško turinio pastabos teiktinos ir dėl antrojo projekto analogiško turinio nuostatų. Pritarti Pagrindinis komitetas turėtų pateikti formuluotes. 12. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Pirmojo įstatymo projekto 15 straipsnio 2 dalyje siūlytina teikti nuorodą į visą 4 straipsnio 1 dalį, kadangi 4 straipsnio 1 dalį sudaro šioje dalyje minimi 1-4 punktai. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Antrojo įstatymo projekto 15 straipsnio 2 dalyje siūlytina teikti nuorodą į visą 4 straipsnio 1 dalį, kadangi 4 straipsnio 1 dalį sudaro šioje dalyje minimi 1-3 punktai. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 23 straipsnių
straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–4 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje.
Šiose dalyse nustatyta teisė į valstybės pagalbą siejama su įdarbinimu (įsidarbinimu) pirmą kartą socialinėje įmonėje svarstytina ir tikslintina, nes neaišku, ar įdarbinus (įsidarbinus) kitoje socialinėje įmonėje pirmą kartą teisė į valstybės pagalbą vėl bus įgyta, ar ją siekiama nustatyti kaip vienkartinę dviejų metų ar šešių mėnesių trukmės valstybės pagalbą tikslinei grupei priklausančiam asmeniui. Be to, asmuo gali būti įdarbintas (įsidarbinti) ir nebūdamas tikslinei grupei priklausančiu asmeniu, bet tapti tokiu jau dirbdamas socialinėje įmonėje. Pritarti iš dalies Pagrindinis komitetas turėtų pateikti formuluotes. Kartu pažymėtina, kad vadovaujantis įstatymo projekto
įsidarbinimu (įdarbinimu) socialinėje įmonėje tik pirmą kartą (kaip vienkartinė tikslinė pagalba). Be to, jau dirbančiam asmeniui, kuriam būtų nustatytas neįgalumas, valstybės pagalba teikiama nebūtų: įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad valstybės pagalba būtų teikiama tik Užimtumo tarnyboje registruotiems bedarbiams. 15. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Pirmojo įstatymo projekto 25 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Jeigu kalendorinių metų paskutinę ketvirčio dieną apskaičiuojama faktiškai gauta valstybės pagalbos suma viršija leistinas ribas, per kalendorinius metus išmokėta valstybės pagalbos suma turi būti grąžinama Vyriausybės įgaliotai institucijai per vieną mėnesį <...>“. Analogiško turinio nuostatą dėl valstybės paramos grąžinimo pilna apimtimi, jei ji viršija leistinas ribas, siūloma įtvirtinti ir pirmojo įstatymo projekto 26 straipsnio 12 dalies 6 punkte. Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Pastebėtina, jog siūlomos nuostatos yra imperatyvios ir besąlygiškos. Toks teisinis reguliavimas, be kita ko, reiškia, jog visos apimties valstybės pagalba turės būti grąžinama nepriklausomai nuo jokių aplinkybių. Kartu tai reikštų, jog įstatymų leidėjas siekia įstatyme įtvirtinti prezumpciją, kad teisėtai suteikta valstybės pagalba, jei ji dėl bet kokių priežasčių viršijo leistinas ribas, pripažįstama neteisėta valstybės pagalba. Tokia įstatyminė prezumpcija kelia abejonių. Pastebėtina, jog nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei Europos Sąjungos teisės aktai tokios prezumpcijos neįtvirtina. Tam, kad valstybės pagalba būtų pripažinta neteisėta, tam tikros institucijos, pavyzdžiui, teismas, Europos Komisija turi atlikti tam tikrus valingus veiksmus, priimti tam tikrus sprendimus, todėl manytina, jog įstatyme siūlyti įtvirtinti prezumpciją, kad net, pavyzdžiui, dėl klaidos atsiradus leistinų ribų viršijimui, visa suteikta valstybės pagalba turi būti laikoma neteisėta ir grąžinta valstybei, nėra pagrįsta ir proporcinga. Kartu pažymėtina, jog valstybės pagalbos sumas skaičiuoja ir skiria tam tikra Vyriausybės įgaliota institucija, tačiau net tuo atveju, jei valstybės pagalba viršytų leistinas ribas dėl šios institucijos kaltės, arba, pavyzdžiui, dėl šios institucijos aritmetinės klaidos, visa valstybės pagalbos suma turėtų būti grąžinta valstybei. Be to, tokiu atveju visos apimties valstybės pagalba turėtų būti grąžinama net jei ji leistinas ribas viršytų 1 euro centu. Taigi pagal siūlomą reguliavimą gali susiklostyti situacija, kai valstybės institucijos kaltės ar klaidos teisinės pasekmės būtų perkeliamos socialinei įmonei. Tai reiškia, kad plačiąja prasme socialinei įmonei galėtų būti pritaikyta sankcija, atsakomybė net tuo atveju, jei ji neatliko jokių teisei priešingų veiksmų.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo doktriną, susijusią su teisinės atsakomybės nustatymu: „Demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (Konstitucinio Teismo
konstitucinis teisinės valstybės principas būtų pažeistas, jeigu: 1) įstatyme būtų nustatyta teisinė atsakomybė už tokią veiką, kuri nėra pavojinga visuomenei ir dėl to teisiškai nedraustina <...>.“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Taigi ir šiuo aspektu siūlomas reguliavimo pobūdis vertintinas kaip neproporcingas siekiamiems tikslams. Analogiško turinio pastabos teiktinos ir dėl antrojo įstatymo projekto 25 straipsnio 3 dalies bei 26 straipsnio 12 dalies 6 punkto analogiškų nuostatų. Pritarti Pagrindinis komitetas turėtų pateikti formuluotes. 16. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 27 straipsniuose siūloma įtvirtinti taisyklę, pagal kurią 75 procentai socialinių įmonių pelno turi būti naudojama šiame straipsnyje nustatytiems socialinės įmonės veiklos tikslams. Įstatymo projekto 2 straipsnyje siūlytina numatyti Socialinių įmonių įstatymo 27 straipsnio nuostatų dėl socialinių įmonių pelno panaudojimo per vienerius metus nuo metinių finansinių ataskaitų rinkinio pateikimo Vyriausybės įgaliotai institucijai ar Juridinių asmenų tvarkytojui įgyvendinimo taisykles, nes iš teikiamo teisinio reguliavimo neaišku, ar 2019 metais šiame straipsnyje nustatyta tvarka turėtų būti panaudotas visas 2018 metais gautas pelnas, ar jo dalis, proporcinga normų galiojimo laikotarpiui. Pritarti 17.
kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 27 straipsnių
formuluotės „ataskaitų rinkinio pateikimo“ įrašyti žodį „dienos“). Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Lietuvos Respublikos Seimas 2017 m. gruodžio 21 d. priėmė Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 13, 16, 20, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 35, 37, 38, 39, 39(1), 40, 41, 42, 44, 45, 47, 48 ir
įgyvendina Užimtumo tarnyba, o ne Lietuvos darbo birža ir teritorinės darbo biržos. Šis įstatymas įsigalios 2018 m. spalio 1 d. Atsižvelgiant į šiuos pakeitimus buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 4, 6, 7, 14 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymas, kuris įsigalios
galios iki 2018 m. spalio 31 d., o antrasis įstatymo projektas įsigalios 2018 m. lapkričio 1 d., reikėtų tikslinti projektų nuostatas, kuriose įtvirtintos sampratos „Vyriausybės įgaliota institucija“, „teritorinė darbo birža“ (pavyzdžiui, „Lietuvos darbo birža prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (nuo 2018 m. lapkričio 1 d. - Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos)“. Pritarti Pagrindinis komitetas turėtų pateikti formuluotes. 19.
kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Juridiniam asmeniui, kuriam iki 2018 m. spalio
statusas, neatitinkančiam šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nauja redakcija išdėstytame Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo 2018 m. lapkričio 1 d.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pastebėtina, kad įstatymo projekto 2 straipsnyje nėra daugiau jokių nuostatų, susijusių su tokiais juridiniais asmenimis, kurie pagal įstatymo projekto nuostatas nuo minėtos datos praras socialinių įmonių statusą. Todėl šių įmonių teisinis statusas ir teisinės pasekmės, kurios kils šioms įmonėms, yra neaiškios ir neapibrėžtos. Be to, kadangi atskiro teisinio reguliavimo įtvirtinti nesiūloma, darytina prielaida, kad šioms įmonėms kils teisinės pasekmės, kurios numatytos įmonėms, kurios socialinės įmonės statusą praras kitais teisiniais pagrindais, įsigaliojus naujam įstatymui. Pavyzdžiui, įmonės, praradusios socialinės įmonės statusą, privalės laikytis visų reikalavimų, taikomų įmonėms turinčioms socialinės įmonės statusą, kaip antai išlaikyti darbo vietas 36 mėnesius, išlaikyti ilgalaikį materialųjį turtą, kuriam buvo skirta valstybės pagalba 36 mėnesius, mokėti tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims darbo užmokestį ne mažesnį kaip asmenims, nepriklausantiems tikslinėms grupėms, kad šie asmenys nenutrauktų darbo santykių ir kad darbo vietos būtų išlaikytos 36 mėnesius. Priešingu atveju, vadovaujantis teikiamų įstatymo projektų 26 straipsnio 12 ir 13 dalimis, joms tektų grąžinti gautą ir įsisavintą valstybės pagalbą, kaip neįvykdžiusioms valstybės pagalbos teikimo sąlygų, nes jokios išlygos įmonėms, netekusioms socialinės įmonės statuso dėl naujų įstatymo reikalavimų, nenumatomos.
Toks tikėtinas reguliavimo taikymo pobūdis kelia abejonių dėl jo suderinamumo su Konstitucinio teismo doktrina, susijusia su teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Pažymėtina, kad galiojantis įstatymas nustato aiškias ir konkrečias sąlygas, kurioms esant socialinės įmonės gali gauti įstatyme nustatyto dydžio ir trukmės valstybės paramą, t. y. jei asmuo atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas valstybės pagalba jam negali būti neskiriama. Be to, galiojantis įstatymas valstybės pagalbos teikimą sieja su aiškiais ir apibrėžtais terminais, pavyzdžiui, pagal 14 straipsnio 3 dalį subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms yra skiriama įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai tikslinei asmenų grupei priklausantį darbuotoją ir mokama visą jo darbo laikotarpį, o įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose nurodytoms tikslinėms asmenų grupėms priklausančius darbuotojus, ši kompensacija skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 12 mėnesių po įdarbinimo. Toks teisinio reguliavimo pobūdis suformuoja asmenims teisėtus lūkesčius, jog laikantis įstatymo nuostatų, jie gaus valstybės paramą įstatymo nustatytą laikotarpį. Kaip nurodo Konstitucinis Teismas „Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų.
Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Tuo tarpu pagal pateiktus įstatymo projektus, tam tikros įmonės neteks socialinių įmonių statuso dėl to, jog įstatymų leidėjas nustatys naujus kriterijus, būtinus šiam statusui turėti ir valstybės pagalbai gauti. Nustatant tokius naujus reikalavimus nėra atsižvelgiama į valstybės prisiimtų įsipareigojimų teikti valstybės pagalbą socialinėms įmonėms trukmę. Be to, įmonėms persitvarkyti siūloma nustatyti tik 6 mėnesių terminą. Toks reguliavimo pobūdis vertintinas kritiškai. Kartu pastebėtina, kad nors valstybės pagalbos rūšys įstatyme nėra susietos, tačiau dažnu atveju jos yra gaunamos kartu, pavyzdžiui, valstybės pagalba neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti daugeliu atveju yra neatsiejamai susijusi su kitomis valstybės pagalbos rūšimis, t.y. su subsidijomis: darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms; tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti; neįgalių darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti; administravimo išlaidoms; transporto išlaidoms; asistento išlaidoms, nes daugeliu atveju tik kompleksiškai pasinaudojus valstybės pagalba, tokios darbo vietos gali būti rentabilios ir nenuostolingos.
Taigi, įmonėms netekus socialinės įmonės statuso ir praradus galimybę gauti valstybės pagalbą, pavyzdžiui, subsidijas darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, visa finansinė našta išlaikyti tokias darbo vietas teks pačioms įmonėms. Todėl ir šiuo aspektu svarstytina, ar situacija, kai valstybė nustatys, kad ji nesilaikys savo terminuoto pobūdžio įsipareigojimų, pavyzdžiui, nebemokėti subsidijos darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, tačiau įpareigos įmones laikytis jų prisiimtų įsipareigojimų, pavyzdžiui, išlaikyti darbo vietas 36 mėnesius, atitinka teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principus. Šiame kontekste pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas nurodė, kad
„<...> teisinio reguliavimo pataisomis negalima
paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai.
Be to, paminėtina ir kita Konstitucinio Teismo suformuluota doktrininė nuostata: „Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.“ (Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Apibendrinant išdėstytas pastabas teigtina, kad tuo atveju, jei įstatymo projekto 2 straipsnis nebūtų papildytas nuostatomis ar aiškiomis nuorodomis į kitus teisės aktus, susijusiomis su įmonėmis, kurios nuo 2018 m. lapkričio 1 d. neteks socialinių įmonių statuso ir šių įmonių teisėtų lūkesčių užtikrinimu, turėtų būti svarstoma analizuotos įstatymo projekto nuostatos derėjimas su doktrininėmis Konstitucinio Teismo nuostatoms. Nepritarti Vadovaujantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos argumentais, teisinis reguliavimas, t.y. valstybės pagalbos teikimas įmonėms, kurioms nėra suteiktas socialinės įmonės statusas ar jis panaikintas, yra numatytas Užimtumo įstatyme. Todėl įmonėms įdarbinančioms, pvz., neįgaliuosius, valstybės pagalba bus teikiama vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis. Suteikta valstybės pagalba (darbo vietai įsteigti) yra siejama su įdarbintu asmeniu, bet ne su statuso suteikimu ar panaikinimu.
Analogiška nuostata yra nustatyta ir Užimtumo įstatyme, kuriame nustatytas reikalavimas įmonėms, neturinčioms socialinės įmonės statuso, įsteigtą darbo vietą išlaikyti
pažeidimas būtų tik tuo atveju, jei įsteigta darbo vieta nebūtų panaikinama, bet būtų reikalaujama grąžinti suteiktą subsidiją dėl to, kad statusas buvo panaikintas, arba būtų reikalaujama grąžinti jau skirtą valstybės pagalbą. Analogiškas reguliavimas ir yra siūlomas. Valstybės pagalba socialinėse įmonėse dirbantiems asmenims ir jau įdarbintiems bus teikiama neterminuotai arba terminuotai (pagal įstatymo nuostatas), jei socialinė įmonė atitiks nustatytus reikalavimus. 6 mėnesių laikotarpis yra pakankamas įmonei prisitaikyti prie naujų sąlygų, kurių pagrindinė – tikslinėms grupėms priklausančių asmenų skaičius. Valstybės pagalba negali būti teikiama, jei socialinė įmonė neatitinka reikalavimų. Tikslinėms grupėms priklausantys asmenys yra remiami tik tuomet, kai nustatyti reikalavimai dėl jų įdarbinimo yra tenkinami. Nustatytas valstybės pagalbos teikimo laikotarpis nereiškia, kad šį laikotarpį įmonei valstybės pagalba privalo būti teikiama, jei ji neatitinka nustatytų sąlygų. Darbo vietos steigimas – sutartinis įsipareigojimas, valstybės teikiama parama negali būti vienintelis lėšų šaltinis, socialinė įmonė turi priimti verslo vykdymo riziką. Šios subsidijos nėra siejamos tarpusavyje. Tai vienkartinė suma – darbo vietai įsteigti, bet ne darbo užmokesčio subsidija. Darbo vietos steigimas ir subsidija darbo užmokesčiui yra dvi skirtingos valstybės pagalbos rūšys, todėl įsigyta įranga negali būti, pvz., parduota, įkeista ir pan. jei ji buvo įsigyta dėl to, kad ją įsigijus neįgalus asmuo galėtų dirbti).
Darbo vietos išlaikymas yra nustatytas įstatyme ir tai yra sutartinis įsipareigojimas įmonei, siekiančiai gauti šią subsidiją išlaikyti darbo vietą
socialinės įmonės išlaikytų joms suteiktą statusą, yra numatomas pereinamasis laikotarpis, todėl įstatymas išdėstytas
įmonėms, kurioms būtų panaikintas socialinės įmonės statusas, naujai įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, bus teikiama valstybės pagalba, vadovaujantis Užimtumo įstatymo nuostatomis. 20. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Įstatymo projekto 2 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatas reikėtų tikslinti, nes pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 23 straipsnių 4 dalių nuostatos įsigalios, todėl ir bus taikomos atitinkamai nuo 2018 m. gegužės 1 d. ir nuo 2018 m. lapkričio 1 d., nes išimčių dėl jų įsigaliojimo nėra nustatyta. Iš teikiamo reguliavimo galima preziumuoti, kad čia siekiama nustatyti pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 23 straipsnių 4 dalyse nustatyto įsidarbinimo pirmą kartą termino ir su tuo susijusios valstybės pagalbos trukmės skaičiavimo pradžią, todėl nuostatų formuluotes reikėtų atitinkamai tikslinti. Nepritarti Įstatymo projekto
jau įdarbintiems tikslinėms grupėms, įstatymo projekto nuostatos būtų taikomos nuo įstatymo įsigaliojimo, o ne nuo pirmo įsidarbinimo dienos. 21. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-01-09 Aptariamame įstatymo projekte siūlomi pakeitimai įsigaliotų 2018 m. gegužės 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad Seimo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr.
IX-2251 4, 6, 7, 14 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymas įsigalios 2018 m. spalio 1 d. ir tokiu atveju
išvengti šios teisinės situacijos, reikėtų keisti ir priimtą Seimo įstatymą, inkorporuojant įstatymo projekte siūlomus pakeitimus. Pritarti
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“
4 Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkei Rimantei Šalaševičiūtei, Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto nariams
Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Lietuvos Respublikos Seime šiuo metu yra įregistruotas Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projektas (Reg. Nr. XIIIP-1530) (toliau - Įstatymo projektas), kuriuo Socialinių įmonių įstatymas yra dėstomas nauja redakcija. Šio Įstatymo projekto pateikimas yra numatytas Lietuvos Respublikos Seimo pavasario sesijoje. Šiuo teisės akto projektu yra siūloma iš esmės keisti socialinių įmonių srities teisinį reglamentavimą. Juo yra nustatomos, keičiamos ir naikinamos teisės subjektų teisės ir pareigos, formuluojamos socialinių įmonių srities reformos kryptis ir raidos strategija, keičiamos verslo sąlygos.
Socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga bei Lietuvos socialinių įmonių asociacija, kurios vienija didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių socialinių įmonių, pažymi, kad socialinės įmonės ir joms atstovaujančios asociacijos nėra nusistačiusios prieš neįgaliųjų įdarbinimo reformą, tačiau siekia, jog reforma būtų pagrįsta žiniomis, permainos būtų laipsniškos ir būtų užtikrintas nuoseklus perėjimas nuo esamos situacijos prie būsimos situacijos. Esame įsitikinę, kad tik nepriklausoma ir objektyvi esamos situacijos analizė, kitų šalių patirties analizė, būsimo reguliavimo ekonominio, socialinio ir teisinio poveikio vertinimas gali būti tinkami pagrindai iš esmės pertvarkyti bet kokį sektorių, įskaitant, bet neišskiriant, ir socialines įmones bei visą neįgaliųjų užimtumą. Dėl šių priežasčių ir, atsižvelgdami į:
Įstatymo projekto nuostatas;
Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetui siūlome svarstymo koreguoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktą Įstatymo projektą priimant toliau dėstomus pakeitimus, kurie leistų valstybei sumažinti biudžeto lėšų poreikį socialinėms įmonėms ir, tuo pačiu, sudarytų sąlygas jų veiklos tęstinumui taip užtikrinant, kad jose dirbantys neįgalieji neliktų be darbo.
Dėl subsidijos darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms mokėjimo terminų Įstatymo projekto rengėjai siūlo nustatyti, kad už įdarbintus neįgaliuosius, turinčius vidutinį neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas 30-40 procentų darbingumo lygis, subsidija darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms būtų mokama 24 mėnesius nuo jų įsidarbinimo socialinėje įmonėje, už įdarbintus neįgaliuosius, turinčius lengvą neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas 45-55 procentų neviršijantis darbingumo lygis, subsidija darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms būtų mokama vos 6 mėnesius nuo jų įsidarbinimo socialinėje įmonėje. Įstatymo projekto rengėjai aiškinamajame rašte nepateikia argumentų, kuriais iš esmės būtų galima pagrįsti tokį jų siūlymą, tik trumpai konstatuoja, jog tai daroma “siekiant skatinti didžiausią negalią turinčių asmenų užimtumą“. Visiškai neaišku, kaip sąlygų vienai neįgaliųjų grupei bloginimas lems sąlygų gerėjimą kitoms neįgaliųjų grupėms.
Pažymėtina, kad Europos Sąjunga neskirsto terminų, kuriais leidžiama subsidijuoti neįgaliųjų įdarbinimą, pagal neįgalių darbuotojų neįgalumo lygį. 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius, 33 str. 2 d. nustatyta, kad “Tinkamomis finansuoti išlaidos yra darbo užmokesčio išlaidos per bet kokį nustatytą laikotarpį, kurį neįgalusis darbuotojas dirba”. Neįgalaus darbuotojo priėmimas į darbą yra sudėtingesnis procesas nei eilinio darbuotojo įdarbinimas. Neįgalaus darbuotojo apmokymui ir paruošimui darbui dažniausiai tenka skirti kur kas daugiau laiko, nei paprasto darbuotojo atveju. Jeigu terminas, per kurį neįgalaus darbuotojo įdarbinimas remiamas, būtų sumažintas iki 24 ar, ypač, 6 mėnesių, darbdaviui elementariai nebūtų jokios prasmės jų įdarbinti, nes praktiškai tokį laiko tarpą užima neįgalaus darbuotojo prisitaikymas prie darbo, o praėjus tiems šešiems mėnesiams asmens neįgalumas niekur nedingtų, tik dingtų valstybės parama darbdaviui, kuris jį įdarbino, apmokė ir paruošė dirbti.
Objektyviai negalima pagrįsti to, kad asmuo, kuriam nustatytas 45% darbingumo lygis tokiu pobūdžiu ir tokia apimtimi skirtųsi savo galimybės darbo rinkoje nuo asmens, kuriam nustatytas 40% darbingumo lygis, kad valstybės parama jų įdarbinimui skirtųsi net keturis kartus nuo 24 mėnesių (40% darbingumo lygio atveju) iki vos šešių mėnesių nuo pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos (45% darbingumo lygio atveju) arba asmuo, kuriam nustatytas 30% darbingumo lygis tokiu pobūdžiu ir tokia apimtimi skirtųsi savo galimybės darbo rinkoje nuo asmens, kuriam nustatytas 25% darbingumo lygis, kad valstybės parama jų įdarbinimui skirtųsi nuo neterminuotos (25% darbingumo lygio atveju) iki 24 mėnesių nuo pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos (30% darbingumo lygio atveju). Pažymėtina, kad žmonių, turinčių negalią, negalia yra neterminuota. Suteikus jiems paramą kurį laiką, negalia nedings. Rėmimas negali būti prilyginamas mokymams, todėl negalima vadovautis mąstymu, jog pamokius neįgalų darbuotoją 24 mėn. ar 6 mėn. jis toliau galės dalyvauti darbo rinkoje kaip pilnai darbingas asmuo. Asmens negalia pasikeičia tik tuo atveju, jeigu medicininė komisija priima tokį sprendimą. Atkreiptinas gerb. Seimo narių dėmesys, kad dažnu atveju asmeniui, kuriam nustatytas vidutinis neįgalumo lygis, įsidarbinus, jam neįgalumo lygis yra pakeičiamas į lengvą.
Tokiu atveju socialinė įmonė įdarbintų asmenį tikėdamasi vieno laikotarpio (24 mėn.) subsidijų mokėjimo termino, o institucijoms priėmus nuo įmonės nepriklausantį sprendimą pakeisti darbuotojo neįgalumo lygį, jos teisėti lūkesčiai gauti tokią subsidiją būtų paneigti. Taip pat atkreiptinas gerb. Seimo narių dėmesys, į šiuo metu Įstatymo projekte siūlomo subsidijų darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms terminų skaičiavimo reguliavimo galimą prieštaravimą Konstitucijai. Įstatymo projekto 23 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirmą karta įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3-4 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje.“ Įsigaliojus tokiai Įstatymo projekto rengėjų siūlomai formuluotei iškiltų grėsmė absoliučiai daugumai šiuo metu socialinėse įmonėse dirbančių Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbo vietoms, nes jie buvo priimti į darbą pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą (kuriuo nustatyta, kad valstybės pagalba yra skiriama visą jų darbo laikotarpį) ir jie buvo priimti anksčiau nei prieš 6 mėnesius (III grupė) ar 2 metus (II grupė). Pagal siūlomą formuluotę Įstatymo projekto 23 str.
terminai būtų skaičiuojami nuo šių asmenų pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos, t.y. būtų skaičiuojamas jų darbas net iki Įstatymo projekto įsigaliojimo. Akivaizdu, kad tai neatitinka taisyklės, jog asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. ir 2012 m. birželio 29 d. nutarimai). Tokiu siūlomu reguliavimu valstybė ne tik atsisakytų vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus, tačiau, taip pat, pagal naujai įsigaliojusį teisės aktą skaičiuotų terminus, egzistavusius iki jo įsigaliojimo, nors iki Įstatymo projekto įsigaliojimo jie buvo palankesni minimiems asmenims. Toks reguliavimas galimai pažeidžia ne tik konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą, bet taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d. įtvirtintą lex retro non agit principą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome nustatyti tokia įstatymo projekto 23 str. 4 d. redakciją:
“Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies
1-2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirmą kartą po šio įstatymo įsigaliojimo įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą po šio įstatymo įsigaliojimo įsidarbino socialinėje įmonėje“. Nepritarti Įstatymo projekto 2 straipsnis nustato įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą.
Paminėto straipsnio
įsidarbino iki įstatymo projekto įsigaliojimo dienos, t.y.: jiems naujos nuostatos būtų taikomos nuo įstatymo projekto įsigaliojimo, bet ne nuo pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos. Siekiant sudaryti vienodas sąlygas ir nustatyti vienodą teisinį reguliavimą, analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Užimtumo įstatyme. 2. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“ 2018-02-28 Nr. G-2018-210527 Dėl socialinių įmonių pelno paskirstymo Įstatymo projekto 27 str. Įstatymo projekto rengėjai siūlo įtvirtinti, jog 75% socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. Įstatymo projekto rengėjai tokį siūlymą aiškinamajame rašte grindžia tuo, jog daugelis socialinių įmonių dirba pelningai, tačiau pelno siekimas nesuderinamas su Įstatyme nustatytu tikslu - įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį. Šis argumentas neatitinka ekonominės logikos. Faktas, kad daugelis socialinių įmonių dirba pelningai pateikiamas kaip neigiamas aspektas, nors akivaizdu, kad verslo subjektas, o socialinė įmonė yra verslo subjektas (nors ir turintis specifinius, lyginant su įprastais verslo subjektais, tikslus), negali dirbti nepelningai, nes tokiu atveju ji bankrutuotų ir negalėtų pasiekti tikslo, kuris jai nustatytas Socialinių įmonių įstatyme, t.y. įdarbinti tikslinėms grupėms priklausančių asmenų.
Atsižvelgiant į tai akivaizdu, kad dirbti pelningai yra tikslas, kuris negali būti atsiejamas nuo bet kokio ūkio subjekto, neišskiriant ir socialinių įmonių, nes nepasiekus šio tikslo nebūtų įmanoma pasiekti jokių kitų tikslų. Tai savo 2017 m. rugsėjo 12 d. išvadoje pabrėžė ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija: “Aiškinamajame rašte nurodoma, kad socialinės įmonės statusas gali būti suteiktas visų teisinių formų juridiniams asmenims, išskyrus valstybės ir savivaldybių institucijas, viešąsias įstaigas, profesines sąjungas, religines bendruomenes (bendrijas) bei asociacijas, tačiau kartu teigiama, kad socialinių įmonių pelno siekimas nesuderinamas su Įstatymo projekte nustatytu tikslu, siūloma nustatyti, kad. ne mažiau kaip 75 procentai socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno būtų naudojama įstatuose nustatytiems socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad privataus juridinio asmens tikslas ir veiklos esmė yra pelno siekimas bei privačių interesų tenkinimas < ...> ”. Sutikdami su tuo, kad socialinės įmonės turi specifinį tikslą - įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį - ir privalo dalį savo pelno naudoti būtent šiam tikslui efektyviau siekti, esame įsitikinę, kad 75% yra neadekvačiai didelis procentas.
Ypač atsižvelgiant į tai, kad
pakeitimai, kuriais buvo panaikinta pelno mokesčio lengvata socialinėms įmonėms. Todėl įsigaliojus Įstatymo projekte numatytai nuostatai, socialinės įmonės turėtų ir mokėti 15% pelno mokestį, ir 75% likusio pelno negalėtų naudoti savo nuožiūra. Tai radikaliai sumažintų verslo norą investuoti ir kurti socialines įmones ir neįgaliųjų įdarbinimas mažėtų, o tai prieštarauja valstybės prioritetams. Taip pat atkreipiame Įstatymo projekto rengėjų dėmesį, kad tikslo bandoma siekti neaiškiai apibrėžta įstatymo norma. Sąvoka
„Ne mažiau kaip 75 procentai socialinių įmonių grynojo ataskaitinių
finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu“ konkrečiai nenustato, kas laikytina “pelno naudojimu socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu”. Pavyzdžiui, ar šio pelno investavimas į darbo vietų įrengimą ar pritaikymą neįgaliesiems, neįgalių darbuotojų laisvalaikio užimtumo užtikrinimą, investavimas į verslo plėtrą, kuri leistų įdarbinti daugiau neįgaliųjų, būtų laikoma pelno naudojimu šiame straipsnyje nustatytu tikslu, ar ne.
Atsižvelgiant i tai, kas išdėstyta, siūlome Socialinių reikalų ir darbo komitetui pasirinkti vieną iš alternatyvų:
a) Nustatyti, kad “Ne mažiau kaip 15 procentų socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti reinvestuojama ir naudojama neįgaliųjų įdarbinimui didinti” ir kartu gražinti pelno mokesčio lengvatą socialinėms įmonėms;
b) Atsisakyti Įstatymo projekto 27 str. ir negrąžinti pelno mokesčio lengvatos socialinėms įmonėms. Tokiu atveju valstybė pati paims iš socialinių įmonių pelno minimus 15% ir galės juos naudoti savo nuožiūra, tame tarpe ir neįgaliųjų užimtumo įdarbinimui skatinti. Nepritarti Pelno lengvata socialinėms įmonėms yra panaikinta. Tačiau juridinių asmenų, kurių pajamos už pačių pagamintą produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir kuriuose dirba riboto darbingumo asmenys, pelno mokestis yra mažinamas (Pelno mokesčio įstatymo
suteiktas socialinės įmonės statusas, pelno mokestis gali būti mažinimas. Įstatymo projekte atsižvelgta į Komisijos Komunikatą Europos Parlamentui, tarybai, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui „Socialinio verslo iniciatyva. Socialinėms įmonėms plėtoti palankios aplinkos kūrimas socialinių inovacijų ekonomikoje“ – teigiama, kad socialinė įmonė yra tokia įmonė, kurios pagrindinis siekis yra socialinis poveikis, o ne pelno savininkams ar akcininkams siekimas. Europos Komisija socialinėmis įmonėmis laiko tokias įmones, kurių pelnas reinvestuojamas į to socialinio siekio įgyvendinimą. Teikiamu siūlymu pelno reinvestavimo procentas yra nustatomas mažesnis nei paminėtame komunikate.
Pelno reinvestavimas bus reglamentuotas poįstatyminiame teisės akte. 3. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“
12 Dėl neįgaliųjų darbuotojų dalies socialinėje įmonėje Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. (kurio įsigaliojimą siūloma daryti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) siūloma įtvirtinti du reikalavimus socialinėms įmonėms:
Būtent objektyvūs skirtumai tarp kiekio skirtingą neįgalumo lygį turinčių asmenų, kurie ieško darbo, nulemia skirtingą jų įdarbinamumą socialinėse įmonėse, o ne subjektyvūs socialinių įmonių veiksmai. Akivaizdu, kad Įstatymo projekto rengėjų siūlomos nustatyti negalią turinčių darbuotojų dalys pagal negalios laipsnį neatitinka realioje darbo rinkoje egzistuojančio neįgalių darbuotojų pasiskirstymo. Dėl šios priežasties tokio reguliavimo įtvirtinimas ne padidintų galimybes įdarbinti sunkesnę negalią turinčius darbuotojus, o tik sumažintų galimybes įdarbinti mažesnę negalią turinčiuosius. Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai teigti, kad sumažinus galimybes vidutinį ir lengvą neįgalumo lygį turintiems asmenims dirbti socialinėse įmonėse, sunkų neįgalumo lygį turinčių darbuotojų nepadaugės. Tiesiog sumažės apskritai dirbančių neįgaliųjų skaičius, o tai lems valstybės pajamų praradimą mokesčių prasme ir didesnes išlaidas socialinei apsaugai. Dėl šių priežasčių siūlome išlaikyti bendrą reikalavimą, kad tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai turi sudaryti ne mažiau nei 50% visų socialinės įmonės darbuotojų ir pakeisti Įstatymo projekto 14 str. 1 d.
siūlo numatyti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) pabaigą nustatant negalią turinčių darbuotojų proporcijas artimesnes realiai darbo rinkai ir išdėstyti šio punkto pabaigą taip:
“Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar
vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis, sudaro ne mažiau kaip 25 procentus metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, iš kurių neįgalieji, kuriems nustatytas 25 procentų darbingumo lygis ar sunkus neįgalumo lygis sudaro 10 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, jei šioms tikslinėms grupėms priklausančių asmenų yra registruotų teritorinėje darbo biržoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją. Jei šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 -2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, registruotų teritorinėje darbo biržoje. kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją nėra, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti tikslinei grupei priklausantys darbuotojai turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančiu darbuotojų skaičiaus“. Nepritarti Įstatymo projektu siekiama įdarbinti kuo daugiau sunkiausią negalią turinčių asmenų. 4. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“
12 Dėl minimalaus darbuotojų darbo laiko Įstatymo projekto 14 str. 1 d.
gauti valstybės pagalbą pateikimo, sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, socialinėje įmonėje dirbantys ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį, sudaro ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslinei grupei priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip šeši.“ Pagal šią Įstatymo projekto rengėjų siūlomą nuostatą parama socialinėms įmonėms nebūtų skaičiuojama už neįgalius darbuotojus, kurie dirba mažiau nei 80 darbo valandų per mėnesį. Pažymėtina, kad didelei daliai neįgaliųjų darbuotojų institucijos suteikia teisę dirbti, tačiau riboja galimą darbo laiką dėl jų sveikatos būklės. Tam tikrai daliai šių darbuotojų darbo laikas yra ribojamas iki mažesnės ribos nei 80 darbo valandų per mėnesį. Įsigaliojus siūlomai Įstatymo projekto redakcijai šių darbuotojų atžvilgiu susidarytų situacija, kad valstybė teoriškai leidžia jiems dirbti ribotą laiką per mėnesį, tačiau ta pati valstybė nesuteikia jiems galimybės dirbti socialinėje įmonėje, nes jiems leidžiamas dirbti darbo valandų per mėnesį skaičius yra mažesnis nei minimalus sumatytas Įstatymo projekte. Suprantamas Įstatymo projekto rengėjų noras išvengti piktnaudžiavimo atvejų, kai socialinės įmonės statusą norintis įgyti asmuo įdarbina mažiausią įmanomą darbo valandų skaičių dirbančius neįgaliuosius vien tam, kad atitiktų Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. reikalavimus.
2 p. reikalavimus. Siekiant užtikrinti, kad tokio piktnaudžiavimo prevencija būtų suderinta su mažesnį nei 80 valandų per mėnesį galinčių dirbti neįgaliųjų galimybės dirbti užtikrinimu, siūlome Socialinių įmonių įstatyme įtvirtinti, jog mažiau nei 80 valandų per mėnesį dirbantys darbuotojai, priklausantys Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms, būtų skaičiuojami sudedant jų darbo valandas, t.y. keli darbuotojai, dirbantys mažiau nei 80 valandų, skaičiuojami kaip vienas, kai jų bendras dirbtų valandų skaičius siekia 80 valandų per mėnesį ir skaičiuojant tame pačiame 14 str. 1 d. 2 p. numatytą neįgaliųjų darbuotojų procentą įmonėje keli neįgalieji, kurių bendras darbo valandų per mėnesį skaičius siekia 80, būtų įskaičiuojami kaip vienas. Pažymėtina, kad minimalaus darbo valandų per mėnesį suminis skaičiavimas nereikalautų didesnių išlaidų, nes darbuotojams yra apmokama už faktiškai dirbtą laiką, o subsidijos jų darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms yra skaičiuojamos nuo jiems išmokėto atlyginimo, todėl už mažiau nei 80 darbo valandų per mėnesį dirbančius darbuotojus būtų mokamos atitinkamai mažesnės subsidijos. Atsižvelgiant i tai siūlome Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. pradžia išdėstyti taip:
“Paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo. sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį
prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, socialinėje įmonėje dirbantys ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį, sudaro ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslinei grupei priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip šeši.
Jei kelių darbuotojų, priklausančių šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, dirbančių mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį, bendras darbo valandų per mėnesį skaičius siekia 80, jie skaičiuojami kaip vienas darbuotojas, priklausantis šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, dirbantis 80 darbo valandų per mėnesį. Sumuojant darbo valandos per mėnesį apvalinamos kas 80 į mažesnę pusę.” Pritarti iš dalies Siūlyti numatyti išimtį asmenims, kuriems nustatytas iki 25 procentų darbingumo lygis ar sunkus neįgalumo lygis. 5. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“ 2018-02-28 Nr. G-2018-2105 Dėl socialinės įmonės verslo plano tvirtinimo Siekiant išvengti galimų piktnaudžiavimo atveju, kai įmonė pasiekia socialinei įmonei keliamus reikalavimus tik tada, kai Socialinių įmonių įstatymas reikalauja atitikti kriterijus siekiant tapti socialine įmone ir/ar tada, kai Socialinių įmonių įstatymas reikalauja atitikti kriterijus siekiant gauti valstybės pagalbą, siūlome Įstatymo projekto nuostatomis sureguliuoti, kad juridinis asmuo, norėdamas gauti valstybės pagalbą kaip socialinė įmonė, Įstatymo projekte numatytus kriterijus turėtų atitikti nuolat.
Siekiant šio tikslo siūlome numatyti, kad įmonė, siekianti gauti valstybės paramą kaip socialinė įmonė, verslo planą, įsigaliosiantį nuo kitų metų, turi Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikti nuo einamųjų metu sausio 1 d. iki einamųjų metų kovo 31 d. ir nuo šio verslo plano pateikimo iki kitų metų sausio 1 d., nuo kurios (atitinkant visus kriterijus) būtų suteikiamas socialinės įmonės statusas ir valstybės parama, nepertraukiamai turi atitikti visus kriterijus, Įstatymo projekte numatytus socialinei įmonei. Šį papildomą reikalavimą siūlome įtvirtinti kartu su Įstatymo projekto rengėjų jau siūlomais reikalavimais juridiniams asmenims, norintiems įgyti socialinės įmonės statusą. Nepritarti Įstatymo projektu verslo plano yra siūloma atsisakyti. Vietoje to nustatomas reikalavimas teikti paprastesnį dokumentą, t.y. veiklos verslo pažymą. 6. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“ 2018-02-28 Nr.
G-2018-2105 16, 17 Dėl subsidijų darbo vietų steigimui ir pritaikymui Atsižvelgdami į valstybės poreikį mažinti išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui ir į tai, kad daugiausiai išlaidų siekiant sukurti ar pritaikyti darbo vietas neįgaliesiems (ar darbo priemonėms jiems įsigyti ar pritaikyti) tenka darbo vietų didžiausią neįgalumo lygį turintiems asmenims sukūrimui ir pritaikymui, siūlome:
Pakeisti Įstatymo projekto 16 ir 17 straipsnius numatant, kad subsidijos neįgaliųjų, darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti bei neįgaliu darbuotojų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms pritaikyti teikiamos tik už darbuotojus, turinčius sunkų neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas neviršijantis 25 procentu darbingumo lygis arba didelių specialiųjų poreikių lygis. Tai leistų valstybei per metus sutaupyti apie 1 800 000 eurų. Nepritarti Pavyzdžiui, regėjimo negalią turintiems darbuotojams, kuriems yra nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis ir kuriems labiausiai reikalingas darbo vietos pritaikymas, siekiant jų užimtumo, ši subsidija nebūtų skiriama. 7. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“ 2018-02-28 Nr. G-2018-2105 Dėl įstatymo projekto įsigaliojimo Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (Žin. 2012-09-22, Nr. 110-5564) 20 str. 4 d. nurodyta, kad: “Teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos.
Ši nuostata netaikoma, kai teisinis reguliavimas nustatomas arba keičiamas pagal Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimus, taip pat kai nustatomas ūkio subjektams palankesnis teisinis reguliavimas“. Pažymėtina, kad:
a) Įstatymo projektas nustato naują ūkio subjektų veiklos ir jos priežiūros teisinį reguliavimą;
b) Įstatymo projektas neperkelia naujų Europos Sąjungos teisės aktų ir nekyla iš jų įpareigojimų;
c) Įstatymo projektas nekyla iš Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimų;
d) Įstatymo projektas numato mažiau palankų teisinį reguliavimą ūkio subjektams nei yra galiojantis dabar. Dėl šių priežasčių įstatymas negali įsigalioti anksčiau nei po trijų mėnesių nuo oficialaus paskelbimo dienos. Kadangi Įstatymo projektas nebuvo priimtas ir paskelbtas iki 2018 m. vasario 1 d., būtina keisti Įstatymo projekto rengėjų siūlomą įsigaliojimo datą (dabar siūloma pirma įsigaliojimo data - 2018 m. gegužės 1 d.). Atsižvelgus i Teisėkūros pagrindu įstatymo 20 str. 4 d. įtvirtintas datas ir realų laiką, kada Įstatymo projektas galėtų būti priimtas (2018 m. kovo-balandžio mėnesiai), reikėtų vietoje dabar įstatymo projekte numatytų įsigaliojimo terminų (2018 m. gegužės 1 d. ir 2018 m. lapkričio 1 d.) numatyti Teisėkūros pagrindų įstatymą atitinkančias įstatymo projekto įsigaliojimo datas: 2018 m. lapkričio 1 d. ir 2019 m. gegužės 1 d. Pritarti iš dalies Atsižvelgiant į dviejų datų taisyklę, taip pat į svarstymo Seime laiką, siūlyti vėlesnes įstatymo projekto įsigaliojimo datas, t.y.: 2019 m. lapkričio 1 d. ir atitinkamai 2020 m. gegužės 1 d. 8.
asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių
Dėl valstybės lėšų poreikio Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui Suprasdami valstybės poreikį sumažinti išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui pažymime, kad Įstatymo projekte numatyti pakeitimai, su kuriais mes sutinkame arba siūlome patys, leis sutaupyti maždaug 7 000 000 (septynis milijonus) eurų kasmet lyginant su išlaidomis, patiriamomis pagal dabartinį galiojantį reguliavimą, o tai yra 27,5 % nuo visu išlaidų patiriamų įgyvendinant socialiniu įmonių įstatymą. Šį skaičių gauname atlikę statistinius paskaičiavimus pagal dešimties socialinių įmonių, kurios iš viso įdarbina 650 tikslinėms grupėms priklausančių asmenų, duomenis bei Lietuvos darbo biržos duomenis už 2017 m. sausio-lapkričio mėnesius. Konkrečiai:
Minima sutaupytina suma (7 000 000 eurų) pasiskirstytu taip:
MMA (Įstatymo projekto 15 str.) leis sutaupyti apie 2 700 000 (du milijonus septynis šimtus tūkstančių) eurų kasmet;
Atsižvelgiant į tai galima pagrįstai teigti, kad mūsų siūlomi pataisymai leidžia, iš vienos pusės, įstatymu sudaryti galimybes ilgesniam laikui įdarbinti neįgaliuosius ir taip užtikrinti pagrindinio įstatymo tikslo - neįgaliųjų įdarbinimo - pasiekimą ir, iš kitos pusės, leidžia valstybei ženkliai mažinti savo išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui. APIBENDRINANT, Socialinių įmonių asociacija. Lietuvos neįgaliųjų įmonių asociacija ir Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga siūlo Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetui atlikti tokius pakeitimus Įstatymo projekte:
tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms skirti ir mokėti visa jų darbo laikotarpį, o įstatymo projekto 4 str. 1 d. 3 p. nurodytai tikslinei grupei priklausantiems darbuotojams subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms skirti ir mokėti 24 mėnesius nuo jų pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje po šio įstatymo įsigaliojimo. 2. Pakeisti socialinių įmonių pelno paskirstymo reguliavimą vienu iš dviejų būdų: 2.a) Nustatyti, kad “Ne mažiau kaip 15 procentu socialiniu įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti reinvestuojama ir naudojama neįgaliųjų įdarbinimui didinti” ir kartu gražinti pelno mokesčio lengvata socialinėms įmonėms: 2.b)Atsisakyti Įstatymo projekto 27 str. ir negrąžinti pelno mokesčio lengvatos socialinėms įmonėms.
Tokiu atveju valstybė pati paims iš socialinių įmonių pelno minimus 15% ir galės juos naudoti savo nuožiūra, tame tarpe ir neįgaliųjų užimtumo įdarbinimui skatinti. 3. Paliekant bendra reikalavimą, kad socialinėse įmonėse ne mažiau nei 50% darbuotoju privalo sudaryti darbuotojai, priklausantys tikslinėms grupėms, pakeisti Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. nustatant šių grupių proporcijas taip, kad jos labiau atitiktų realią darbo rinką;
tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai, neįgaliųjų dirbančių mažiau nei
per mėnesi skaičiuoti kaip vieną darbuotoją, taip suteikiant galimybę įdarbinti neįgaliuosius, kuriems sveikatos būklė leidžia dirbti tik mažiau nei 80 darbo valandų per mėnesi. Atitinkamai pakoreguoti Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. 5. Įtvirtinti, kad įmonė, siekianti gauti valstybės paramą kaip socialinė įmonė, verslo planą, įsigaliosiantį nuo kitų metų, turi Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikti nuo einamųjų metų sausio 1 d. iki einamųjų metu kovo 31 d. ir nuo šio verslo plano pateikimo iki kitu metu sausio 1 d., nuo kurios (atitinkant visus kriterijus) būtu suteikiamas socialinės įmonės statusas ir valstybės parama, nepertraukiamai turi atitikti visus kriterijus, Įstatymo projekte numatytus socialinei įmonei. 6.
numatant, kad subsidijos neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti bei neįgalių darbuotoju darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms pritaikyti teikiamos tik už darbuotojus, turinčius sunkų neįgalumo lygi, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas neviršijantis 25 procentu darbingumo lygis arba didelių specialiųjų poreikių lygis. 7. Atsižvelgus i Teisėkūros pagrindu Įstatymo 20 str. 4 d. įtvirtintas datas ir realų laika, kada įstatymo projektas galėtų būti priimtas (2018 m. kovo-balandžio mėnesiai), vietoje dabar Įstatymo projekte numatytų Įsigaliojimo terminu (2018 m. gegužės 1 d. ir 2018 m. lapkričio 1 d.) numatyti Teisėkūros pagrindų įstatymą atitinkančias Įstatymo projekto įsigaliojimo datas: 2018 m. lapkričio 1 d. ir 2019 m. gegužės 1 d. Tikimės, kad Lietuvos Respublikos Seimo socialiniu reikalų ir darbo komitetas atsižvelgs į šiuos pasiūlymus ir priimtas naujos redakcijos Socialinių įmonių įstatymas atlieps tiek savo pagrindinį tikslą - neįgaliųjų įdarbinimo skatinimą, tiek socialinių įmonių kaip verslo teisėtus lūkesčius, tiek valstybės poreikį mažinti išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui. Pritarti iš dalies Žr. argumentus prie Socialinių įmonių asociacijos, Lietuvos socialinių įmonių asociacijos, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos“ 1-7 pasiūlymų aukščiau. 9. Lietuvos verslo konfederacija
110 Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkei Agnei Širinskienei, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariams
Lietuvos Respublikos Seime šiuo metu yra įregistruotas Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projektas (Reg. Nr. XIIIP-1530) (toliau -Įstatymo projektas), kuriuo Socialinių įmonių įstatymas yra dėstomas nauja redakcija. Šio Įstatymo projekto pateikimas yra numatytas Lietuvos Respublikos Seimo pavasario sesijoje.
Šiuo teisės akto projektu yra siūloma iš esmės keisti socialinių įmonių srities teisinį reglamentavimą. Juo yra nustatomos, keičiamos ir naikinamos teisės subjektų teisės ir pareigos, formuluojamos socialinių įmonių srities reformos kryptis ir raidos strategija, keičiamos verslo sąlygos. Nors Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas (toliau - LRS TD) savo išvadoje dėl Įstatymo projekto, pateiktoje 2018 m. sausio 9 d., tiesiogiai nekonstatavo, kad Įstatymo projekto nuostatos galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl šios priežasties projektas nebuvo perduotas Teisės ir teisėtvarkos komitetui (toliau – TTK), esame įsitikinę, kad TTK nuomonė dėl šio Įstatymo projekto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai būtų ypač svarbi siekiant priimti teisingiausią ir visuomenės lūkesčius labiausiai atitinkantį teisės akto projektą. Tokia mūsų nuomonė yra grindžiama tuo, jog LRS TD savo išvadoje išreiškė abejones net dėl trijų skirtingų siūlomo naujo reglamentavimo nuostatų suderinamumo su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina. Dėl Įstatymo projekto galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui. Įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies 10 punkte siūloma imperatyviai nustatyti, kad socialinės įmonės statusas besąlygiškai naikinamas „Socialinei įmonei apskundus Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimą pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus, <...> nuo sprendimo, kuriuo įpareigojimas socialinei įmonei pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus paliekamas galioti, įsiteisėjimo dienos“. LRS TD pažymi, kad tokio pasiūlymo turinys kelia abejonių dėl jo proporcingumo, t.y., ar Įstatymo projekto rengėjų siūlomas 11 str. 1 d. 10 p. nepagrįstai neriboja asmenų teisės kreiptis į teismą.
Šis ribojimas, mūsų nuomone, pasireiškia tuo, jog:
1) Asmenys (socialinės įmonės) yra skatinamos nekvestionuoti Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimų jų atžvilgiu ir netikrinti jų teisingumo ir teisėtumo teismuose, nes įstatymas jiems suteikia dvi išeitis: arba ištaisyti trūkumus, kuriuos nustatė institucija jų nekvestionuojant ir neprarasti socialinės įmonės statuso arba, nusprendus patikrinti Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimų teisingumą ir teisėtumą teisme, prisiimti riziką, kad teismui nustačius, jog Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimai buvo teisingi, iš karto prarasti socialinės įmonės statusą ir iš to sekančias valstybės garantijas be galimybės pasitaisyti po nepalankaus teismo sprendimo;
2) Sudaromos nelygiavertės sąlygos asmenims (socialinėms įmonėms), kurios siekia pasinaudoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. garantuojama teise į teisminę gynybą ir toms, kurios tokia teise pasinaudoti atsisako. Pirmosios netenka socialinės įmonės statuso ir iš jo sekančių valstybės garantijų iš karto po joms nepalankaus teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai kitoms būna nustatomas terminas, per kurį jos gali ištaisyti trūkumus;
3) Sukuriama situacija, kai pasinaudojus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. garantuojama teise į teisminę gynybą ir ištaisius nustatytus trūkumus (teisminio proceso metu arba teismui priėmus sprendimą bet jam dar neįsiteisėjus) socialinės įmonės statuso vis tiek netenkama;
4) Siūlomas reguliavimas galėtų sukurti tokias situacijas, kai asmeniui (socialinei įmonei) apskundus Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimus, didžioji dalis jų gali būti pripažinta neteisėtais, bet net jei (pavyzdžiui) vienas iš dešimties pažeidimų būtų pripažintas teisėtu, socialinė įmonė įsiteisėjus teismo sprendimui prarastų socialinės įmonės statusą ir iš to sekančias valstybės garantijas.
Taip asmenys skatinami nekvestionuoti net akivaizdžiai neteisėtų Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimų, jei tarp jų yra bent vienas dėl kurio neteisėtumo ginčas nekyla. Laikomės nuomonės, kad visi šie argumentai objektyviai pagrindžia, jog Įstatymo projekto rengėjų siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas nepagrįstai riboja asmens teisę į teisminę gynybą, kurią visiems asmenims garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis. Toks ribojimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, negali būti suderinamas su Konstitucija ir dėl to. tikėtina, jai prieštarauja. Pritarti Siūlyti tikslinti įstatymo projekto nuostatas, sudarant galimybę įvykdyti Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimus po to, kai teismas tokius įpareigojimus pripažino teisėtais. Pagrindinis komitetas turėtų pateikti formuluotes. 10. Lietuvos verslo konfederacija 2018-03-21 Nr.
4 Dėl Įstatymo projekto galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui Įstatymo projekto 25 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Jeigu kalendorinių metų paskutinę ketvirčio dieną apskaičiuojama faktiškai gauta valstybės pagalbos suma viršija leistinas ribas, per kalendorinius metus išmokėta valstybės pagalbos suma turi būti grąžinama Vyriausybės įgaliotai institucijai per vieną mėnesį <...>“. Analogiško turinio nuostatą dėl valstybės paramos grąžinimo pilna apimtimi, jei ji viršija leistinas ribas, siūloma įtvirtinti ir pirmojo įstatymo projekto 26 straipsnio 12 dalies 6 punkte. LRS TD teisingai pažymi, kad tokios Įstatymo projekto rengėjų siūlomos nuostatos neatitinka Konstitucinės doktrinos, susijusios su teisinės atsakomybės nustatymu bei proporcingumo principo išaiškinimu. Įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Mūsų nuomone, siūlomas nustatyti reguliavimas, kad teisės subjektas (socialinė įmonė) turėtų atsakyti visa metinės jai skirtos paramos apimtimi už nesvarbu kokios apimties pažeidimą, susijusį su per didelės sumos jai skyrimu (net jeigu tai būtų padaryta ne tyčia, o per klaidą ir net nepaisant to. kad tą klaidą galėtų padaryti net ne pati įmonė, o, pavyzdžiui, valstybinė institucija), yra akivaizdžiai per didelės ir neproporcingos nuobaudos pavyzdys. O tokia nuobauda, remiantis Konstitucinio teismo doktrina, prieštarauja Konstituciniam teisinės valstybės principui. Pritarti Siūlyti nustatyti, kad būtų grąžinama tik perviršio suma.
Pagrindinis komitetas turėtų pateikti formuluotes. 11. Lietuvos verslo konfederacija
6 Dėl Įstatymo projekto galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisėtų lūkesčių apsaugos principui Įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Juridiniam asmeniui, kuriam iki 2018 m. spalio 31 d. buvo suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, neatitinkančiam šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nauja redakcija išdėstytame Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo 2018 m. lapkričio 1 d.“ LRS TD atkreipė dėmesį į galimą šių nuostatų neatitikimą Konstitucijai. Savo išvadoje Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas nurodė, kad: „<...> jokios išlygos įmonėms, netekusioms socialinės įmonės statuso dėl naujų įstatymo reikalavimų, nenumatomos. Toks tikėtinas reguliavimo taikymo pobūdis kelia abejonių dėl jo suderinamumo su Konstitucinio teismo doktrina, susijusia su teisėtų lūkesčių apsaugos principu“. Galiojantis įstatymas nustato aiškias ir konkrečias sąlygas, kurioms esant socialinės įmonės gali gauti valstybės paramą, t. y. jei asmuo atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas, valstybės pagalba jam negali būti neskiriama. Toks teisinio reguliavimo pobūdis suformuoja asmenims teisėtus lūkesčius, jog, laikantis įstatymo nuostatų, jie gaus valstybės paramą visą įstatymo nustatytą laikotarpį. Pagal Įstatymo projektą, tam tikros įmonės neteks socialinių įmonių statuso dėl to, jog įstatymų leidėjas nustatys naujus kriterijus, būtinus šiam statusui turėti ir valstybės pagalbai gauti. Nustatant tokius naujus reikalavimus nėra atsižvelgiama į valstybės prisiimtų įsipareigojimų teikti valstybės pagalbą socialinėms įmonėms trukmę.
Be to, įmonėms persitvarkyti siūloma nustatyti tik 6 mėnesių terminą. Situacija, kai valstybė nustatytų, jog ji nesilaiko savo įstatyme įtvirtintų terminuoto pobūdžio įsipareigojimų, pavyzdžiui, mokėti subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, tačiau palieka įpareigojimus įmonėms laikytis joms iš įstatymo kylančių pareigų, pavyzdžiui, išlaikyti darbo vietas 36 mėnesius, neatitiktų teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principų. Taip pat atkreiptinas gerb. Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto narių dėmesys į dar vieną teisėtų lūkesčių principo kontekste aktualią Įstatymo projekto nuostatą, apie kurią nepasisakė Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas. Įstatymo projekto 23 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo
asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirma karta įsidarbino socialinėje įmonėje.
Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3-4 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirma karta įsidarbino socialinėje įmonėje.“ Įsigaliojus tokiai Įstatymo projekto rengėjų siūlomai formuluotei iškiltų grėsmė absoliučiai daugumai šiuo metu socialinėse įmonėse dirbančių Įstatymo projekto 4 straipsnio
darbo vietoms, nes jie buvo priimti į darbą pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą (kuriuo nustatyta, kad valstybės pagalba yra skiriama visą jų darbo laikotarpį) ir didelė dalis jų buvo priimti anksčiau nei prieš 6 mėnesius (III grupė) ar
įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos, t.y. galėtų būtų įskaičiuojamas net jų darbas iki Įstatymo projekto įsigaliojimo. Toks reguliavimas galimai pažeidžia ne tik konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą, bet taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d. įtvirtintam lex retro non agit principui. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto
komiteto veiklos kryptys apima tiek preliminarų vertinimą, ar svarstomi įstatymų projektai atitinka Konstituciją, tiek svarstymą ir išvadų teikimą dėl Lietuvos Respublikos įstatymų derinimo su Europos Sąjungos teise.
Esame įsitikinę, kad Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto nuomonė dėl Įstatymo projekto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai būtų itin svarbi Lietuvos Respublikos Seimo nariams apsisprendžiant dėl socialinių įmonių instituto reformos krypčių ir neįgaliųjų įtraukimo į darbo rinką perspektyvos Lietuvoje. Taip pat išankstinis Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto įvertinimas, ar Įstatymo projekto nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir konstitucinę doktriną užtikrintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 1 d. (Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai) įgyvendinimą bei Lietuvos Respublikos teisinės sistemos kokybiškumą. Atsižvelgiant į tai prašome Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto savo iniciatyva apsvarstyti ar Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projektas (Reg. Nr. XIIIP-1530) galimai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pridedama: Priedas Nr. 1 (Rašte išsakytų argumentų juridinis pagrindimas remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina bei Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamento išvada). Nepritarti Žr. argumentus prie Seimo TD 19 ir 20 pastabos. 12. Elektros taupymo
Gerb. Seimo Pirmininke, Dėkojame, kad 2018 m. balandžio 04 d. apsilankėte mūsų įmonėje, Linksmakalnyje, ir pabendravote su mūsų darbuotojais. Atsižvelgiant į mūsų diskusiją dėl Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projekto Nr.
XIIIP-1530 (toliau – Įstatymo projektas), siunčiame savo pastabas ir argumentus raštu. 4 straipsnis 1 dalies 1-3 punktai (įsigalioja 2018 m. lapkričio 1 d.) Naujos redakcijos Įstatymo projekte siūloma socialinių įmonių tikslo apibrėžime įtvirtinti, kad socialinių įmonių tikslas yra tik darbingo amžiaus žmonių, priklausančių tikslinėms grupėms, įdarbinimas. Tai reiškia, kad priėmus tokią nuostatą, nebebūtų remiamas neįgaliųjų asmenų, kurie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, tačiau vis dar yra pajėgūs ir norintys dirbti, įdarbinimas. Įstatymo rengėjai tokį savo siūlymą aiškinamajame rašte argumentuoja tuo, kad taip yra siekiama skatinti darbingo amžiaus neįgaliųjų asmenų integraciją į darbo rinką. Tačiau toks argumentas negali būti vertinamas, kaip tinkamas, nes Įstatymo projekto rengėjas nebando paaiškinti, kaip galimybių sumažinimas dirbti pensijos amžiaus neįgaliesiems padės įsidarbinti jaunesnio amžiaus neįgaliesiems. Lietuvoje yra apie 267 tūkst. neįgaliųjų, iš jų net 59,9 proc. sudaro vyresni nei 55 metų amžiaus asmenys. (Priedas Nr. 1). Šie skaičiai aiškiai įrodo, kad atsisakymas remti neįgaliuosius asmenis, kurie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, eliminuotų tikslinės grupės daugumą. Taip pat privalu atkreipti dėmesį, į tai, kad didelis skaičius senatvės pensijos amžiaus sulaukusiųjų neįgaliųjų, dirbančių socialinėse įmonėse, yra nulemtas ne dėl to, kad darbdaviai juos rinktųsi vietoje jaunesnio amžiaus neįgaliųjų, bet dėl darbo jėgos jaunesniuose amžiaus sektoriuose trūkumo, kuris yra tiesioginė daug metų trunkančios emigracijos į geresnį pragyvenimo lygį užtikrinančias valstybes pasekmė. Šiuo siūlymu Įstatymo projekto rengėjai, visiškai nesistengdami spręsti priežasčių, dėl kurių trūksta jaunesnio amžiaus darbo jėgos, siūlo atimti galimybę iš pensinį amžiaus sulaukusių neįgaliųjų dirbi ir užsidirbti pragyvenimui.
Akivaizdu, kad absoliuti dauguma socialinėse įmonėse dirbančiųjų neįgaliųjų, kurie jau yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus arba netrukus jo sulauks, neturės galimybių gauti dideles arba bent tokias senatvės pensijas, kurių užtektų oriam pragyvenimui. Būtent dėl to jie stengiasi dirbti, kad ir už nedidelį atlyginimą, ir tokiu būdu padidinti savo pagrindinį pragyvenimo šaltinį – pensiją. Siūlymas tokius žmones eliminuoti iš socialinių įmonių rato reikštų daugelio jų pastūmėjimą žemiau skurdo ribos. Nepritarti Lietuvoje dirba tik
išteklių, pirmiausia turi būti skiriama siekiant skatinti darbingo amžiaus neįgaliųjų užimtumą ir užtikrinti asmenų pajėgumą įgyvendinti įgytą profesinę kvalifikaciją ar įgūdžius. 13. Elektros taupymo sprendimai, UAB
1 1, 2,3
siūlo
būtų remiamas tik tų neįgaliųjų įdarbinimas socialinėse įmonėse, kurie yra registruoti teritorinėje darbo biržoje darbo ieškančiais asmenimis (esant sunkiam neįgalumo lygiui) arba bedarbiais (esant vidutiniam arba lengvam neįgalumo lygiui).
Įstatymo projekto rengėjai tokį savo siūlymą aiškinamajame rašte grindžia tuo, jog neįgaliems darbuotojams, siekiantiems įsidarbinti socialinėje įmonėje, netaikomas reikalavimas registruotis teritorinėje darbo biržoje, todėl valstybės pagalba yra teikiama ir tuo atveju, kai neįgalieji dirba keliose įmonėse irs būdami ekonomiškai aktyvūs gali be valstybės pagalbos konkuruoti darbo rinkoje vienodomis sąlygomis Toks Įstatymo projekto rengėjų argumentas negali būti laikomas pakankamai pagrįstu - užkirsti kelią įsidarbinti socialinėse įmonėse visiems neįgaliesiems, kurie nėra registruoti darbo biržose, nes Darbo birža nėra efektyviai veikianti institucija (ką patvirtina ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės siekis ją pertvarkyti) ir negali bei niekada negalėjo užtikrinti joje registruotų bedarbių ar darbo ieškančių asmenų įdarbinimo. Dėl šios priežasties daugybė asmenų, tarp jų ir neįgaliųjų, nors ir neturi jokio darbo, ar neturi nuolatinio darbo, ar neturi darbo, kuris juos tenkintų, nesiregistruoja darbo biržose, nes nesitiki, kad tai jiems galėtų kuo nors padėti. Šia Įstatymo projekto nuostata rengėjai siekia tokius asmenis įpareigoti atlikti biurokratinę procedūrą, kuri nei jiems, nei valstybei nesukurs jokios papildomos pridėtines vertės. Iš Lietuvoje esančių apie 267 tūkst. neįgaliųjų, 173 tūkst. yra darbingo amžiaus neįgalieji, iš kurių dirba apie 44 tūkst. (Priedas Nr. 1) Tuo tarpu darbo biržoje bedarbiais registruojasi tik apie 11 tūkst. asmenų (Priedas Nr. 2), o tai sudaro tik apie 4% nuo visų neįgaliųjų skaičiaus arba 6% nuo visų darbingo amžiaus neįgaliųjų.
Šie skaičiai aiškiai parodo, kad tik nedidelė dalis neįgalių asmenų registruojasi darbo biržoje. Norint įsidarbinti socialinėje įmonėje privalomas įsiregistravimas darbo biržoje yra papildoma administracinė našta darbo ieškantiems neįgaliesiems, kuri negali būti pagrįsta jokiais objektyviais argumentais. Nekvestionuojant fakto, kad socialinės įmonės įdarbintų neįgaliuosius, kurie yra įsiregistravę darbo ieškančiais asmenimis, tenka pripažinti, kad siūloma nuostata yra tiesiog apribojimas neįgaliesiems įsidarbinti, sukuriant dirbtinius biurokratinius barjerus. Nepritarti Šiuo metu valstybės pagalba yra teikiama ir tuo atveju, kai neįgalieji dirba keliose įmonėse ir būdami ekonomiškai aktyvūs gali be valstybės pagalbos konkuruoti darbo rinkoje vienodomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai siūloma, kad valstybės pagalba būtų teikiama tik Užimtumo tarnyboje registruotiems bedarbiams. 14. Elektros taupymo sprendimai, UAB
8
Naujos redakcijos Įstatymo projekto 15 str. 8 d. rengėjai siūlo nustatyti, kad maksimalus dydis, nuo kurio skaičiuojama subsidija neįgalaus darbuotojo darbo užmokesčiui, neturi viršyti 1,5 tą mėnesį galiojančios Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos. Įstatymo projekto rengėjai šį pakeitimą (maksimalaus dydžio sumažinimą nuo 2 MMA iki 1,5 MMA) aiškinamajame rašte grindžia tuo, kad ataskaitose apie socialinių įmonių duomenis, vidutinis darbo užmokestis tikslinei grupei priklausančiam vienam darbuotojui sudaro 351,80 eurų. Mūsų nuomone, toks argumentas reiškia, jog mažus atlyginimus mokančių bendrovių pertvarka nepaliestų, o didesnius atlyginimus gaunantiems ir aukštą pridėtinę vertę kuriantiems neįgaliesiems mokėti solidžius atlyginimus taptų sunkiau.
Atkreipiame dėmesį į tai, kad skirtingo pobūdžio įmonės moka savo darbuotojams skirtingo dydžio atlyginimus, nes juose yra kuriama skirtingo dydžio pridėtinė vertė. Jei paslaugų sektoriui priklausančios socialinės įmonės 2017 m. rugsėjo mėn. mokėjo 373,66 eurų vidutinį atlygimą, gamybos sektoriui priklausančiose socialinėse įmonėse buvo mokamas 555,03 eurų vidutinis atlyginimas, t. y. net 49 % daugiau (Priedas Nr. 3). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad paslaugų sektoriuje, kuriame mokamas žymiai mažesnis vidutinis atlyginimas, dirba net 2,6 karto daugiau žmonių, nei gamybos sektoriuje, kuriame vidutinis atlyginimas yra ženkliai didesnis, o kai kuriose įmonėse dirba net 1000 ir daugiau darbuotojų (Priedas Nr. 3). Mūsų įsitikinimu ydingos Įstatymo nuostatos ilgus metus skatino verslininkus steigti valymo ir kitas primityvias paslaugas teikiančias socialines įmones. Kadangi tokių įmonių įsikūrimui bei darbo vietų įkūrimui reikalingos mažos investicijos, tokiose įmonėse dirbančiųjų darbuotojų skaičius pradėjo sparčiai augti. Tai tapo tikrąją priežastimi, kodėl kompensacijų našta valstybei ėmė darytis per didelė. Valstybės sprendimas sumažinti maksimalų dydį nuo
valstybė nesiekia ne tik, kad didinti dirbančių asmenų pajamas, bet tuo pačių ir skatina tik žemą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų steigimą. Nepritarti Valstybė neriboja, kokia lėšų suma darbdavys gali prisidėti, jis gali mokėti ir didesnį atlygį, taip pat gali neprašyti valstybės pagalbos įdarbindamas negalią turintį darbuotoją. 15.
sprendimai, UAB 2018-04-09 Nr. g-2018-3746 15, 23
Naujos redakcijos Įstatymo projekto 15 str. rengėjai siūlo nustatyti subsidijų darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo kompensavimo procentus, diferencijuotus pagal darbuotojo neįgalumo lygį. Įstatymo projekto rengėjai siūlo nustatyti, kad už darbuotoją, kuriam nustatytas sunkus neįgalumo lygis, būtų kompensuojama 75 %, už darbuotoją, kuriam nustatytas vidutinis neįgalumo lygis, būtų kompensuojama 60 %, o už darbuotoją, kuriam nustatytas lengvas neįgalumo lygis, būtų kompensuojama 40 %. Tai reiškia, jog kompensacija už sunkų neįgalumą turintį darbuotoją didėja 15 %, už vidutinį neįgalumą turintį darbuotoją nekinta, o už lengvą neįgalumą turintį darbuotoją – mažėja 10 %. Taip pat Įstatymo projekto 23 str. rengėjai siūlo apriboti tokių kompensacijų mokėjimą iki dviejų metų vidutinį neįgalumą turintiems asmenims ir iki 6 mėn. lengvą neįgalumą turintiems asmenims, skaičiuojant nuo jų pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos. Įstatymo projekto rengėjai tokį siūlymą aiškinamajame rašte grindžia vieninteliu argumentu – nuolat didėjančiu valstybės pagalbos lėšų poreikių subsidijai darbo užmokesčiui ir valstybinio draudimo įmokoms. Toks argumentas negali būti laikomas pakankamu, nes remiantis vien tik juo, būtų sukeliama grėsmė tūkstančiams darbo vietų, kuriose šiuo metu dirba vidutinį ir lengvą neįgalumo lygį turintys asmenys. Atkreiptinas dėmesys, kad vidutinį ir lengvą neįgalumo lygį turintys asmenys sudaro net 87 % visų neįgaliųjų, todėl tokie pakeitimai neigiamai atsilieptų absoliučiai daugumai tikslinei grupei priklausančių asmenų. Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį, į tai, kad neįgalus asmuo kreipdamasis į darbdavį dėl darbo, privalo pateikti darbdaviui išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų.
Joje nurodomi pagrindiniai fizikiniai, cheminiai, biologiniai, ergonominiai, fiziniai ir psichosocialiniai rizikos veiksniai, kuriems esant asmuo dėl jam diagnozuotų susirgimų negali dirbti. Darbdavys atsižvelgdamas į šią išvadą privalo suteikti tokias darbo sąlygas neįgaliam darbuotojui, kurios neprieštarautų numatytiems apribojimams. Kuo neįgalumo lygis yra didesnis, tuo apribojimų sąrašas yra ilgesnis. Tai tiesiogiai sąlygoja darbuotojo našumą ir mažesnį jo konkurencingumą lyginant jį su sveikais darbuotojais. Dėl tos priežasties neįgaliems darbuotojams ir yra taikoma darbo užmokesčio kompensacija. Akivaizdu, kad nei išvadų dėl darbo pobūdžio ir sąlygų išdavimo sąlygos, nei neįgaliųjų darbuotojų našumas per pastaruosius metus nepasikeitė, todėl nėra logiško ir objektyvaus paaiškinimo, kodėl turėtų būti peržiūrimos kompensacijos vidutinį ir lengvą neįgalumo lygį turintiems asmenims. Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį į skirtingų profesijų ypatumus – kvalifikuotus (mentalinio pobūdžio) darbus ir nekvalifikuotus (fizinio pobūdžio) darbus. Svarbu suprasti, kad kvalifikuotus darbus dirbantiems neįgaliems asmenims reikalingas tik darbo vietos pritaikymas ir laikina kompensacija adaptacijos laikotarpiu, nes jų darbo našumas nesiskiria nuo sveikų asmenų darbo našumo. Tuo tarpu nekvalifikuotų arba žemą kvalifikaciją turinčių profesijų atstovams, dirbantiems fizinio pobūdžio darbus, reikalinga nuolatinė kompensacija, nes jų fizinė negalia tiesiogiai atsiliepia jų darbo našumui. Todėl Įstatymo projekto 23 str. numatyti valstybės pagalbos ribojimai privalo būti diferencijuojami atsižvelgiant į fizinės negalios tiesioginę įtaką jų darbo našumui.
Mūsų nuomone, nuolat didėjantis valstybės pagalbos lėšų poreikis subsidijoms darbo užmokesčiui ir valstybinio draudimo įmokoms, turėtų būti sureguliuotas labiau skatinant socialines įmones rinktis gamybinės įmonės veiklos pobūdį, skatinant darbo vietas kurti aukštesnę pridėtinę vertę kuriančiose įmonėse. Tai iš esmės išspręstų nekontroliuojamai didėjančio valstybės pagalbos poreikio subsidijai darbo užmokesčiui ir valstybės socialinio draudimo įmokoms, nes darbo vietų steigimas gamybinėse įmonėse reikalauja didesnių investicijų bei tvaresnės plėtros. Toks skatinimas būtų suderinamas ir su strateginiais valstybės prioritetais, skatinant inovacijas, gamybą ir eksporto augimą. Nepritarti Siekiama sudaryti vienodas sąlygas ir nustatyti vienodą teisinį reguliavimą kaip ir Užimtumo įstatyme. Siekiant įgyvendinti Socialinių įmonių įstatymą yra būtina įvertinti lėšų poreikį. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad už darbuotoją, kuriam nustatytas 45–55 proc. darbingumo lygis, Įstatymo projektu siūloma nustatyti ne
gauti. 16. Elektros taupymo sprendimai, UAB 2018-04-09 Nr. g-2018-374627
siūlo įtvirtinti, jog 75% socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu.
Įstatymo projekto rengėjai tokį siūlymą aiškinamajame rašte grindžia tuo, jog daugelis socialinių įmonių dirba pelningai, tačiau pelno siekimas nesuderinamas su Įstatyme nustatytu tikslu – įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirti. Šis argumentas neatitinka ekonominės logikos. Faktas, kad daugelis socialinių įmonių dirba pelningai pateikiamas kaip neigiamas aspektas, nors akivaizdu, kad verslo subjektas (o socialinė įmonė ir yra verslo subjektas nors ir turintis specifinius, lyginant su įprastais verslo subjektais tikslus), negali dirbti nepelningai, nes tokiu atveju ji bankrutuotų ir negalėtų pasiekti tikslo, kuris jai numatytas Socialinių įmonių įstatyme, t. y. darbinti tikslinėms grupėms priklausančius asmenis. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad dirbti pelningai yra tikslas, kuris negali būti atsiejamas nuo bet kokio ūkio subjekto, neišskiriant ir socialinių įmonių, nes nepasiekus šio tikslo nebūtų pasiekti jokie kiti tikslai. Atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, jog toks įstatymo punktas būtų pražūtingas gamybinėms įmonėms, kurios didžiąją uždirbto pelno dalį paprastai nukreipia į naujus gamybinius pajėgumus ir paskolų bankams dengimą (paskolų dengimas mokamas iš pelno ir yra nepriskiriamas įmonės sąnaudoms). Be šių žingsnių nei viena gamybinė įmonė dėl nuožmios konkurencijos neišgalėtų būti konkurencinga globalioje ekonomikoje, todėl dalies pelno investavimas į įmonės veiklą yra būtinas ir neišvengiamas.
Mes sutiktume, jog būtų taikomas apribojimas maksimaliai dividendų išmokėjimo ribai, bet jokiu būdu nesutinkame dėl suvaržymų įmonės akcininkams spręsti kaip disponuoti uždirbtu pelnu. Juolab, kad valstybė nėra socialinių įmonių akcininkė ar dalininkė. Tai, kad 25% ataskaitinių finansinių metų pelno būtų skiriama dividendų išmokėjimui įmonės savininkams galėtų būti laikomas logišku apribojimu, su tikslu, kad visa likusi pelno dalis liktų įmonėje ir būtų skiriama darbo vietų gerinimui, pajėgumų didinimui bei naujų kvalifikuotų darbo vietų steigimui. Socialinės įmonės akcininkai, kaip ir bet kurioje kitoje bendrovėje, investuodami į verslą rizikuoja savo kapitalu, nes socialinių įmonių veiklos sėkmė nėra garantuota valstybės užsakymais, ir socialinės įmonės, kaip ir bet kuriuos kitos įmonės, privalo konkuruoti rinkoje su kitais rinkos dalyviais lygiomis teisėmis. Todėl socialinių įmonių akcininkai privalo turėti teisę disponuoti pelnu, siekdami dividendų, ir spręsti kaip jį geriausia panaudoti konkurencingumo rinkoje išlaikymui. Pridedama:
galimybių plėtra. 2012;
integraciją užimtumo srityje 2016 m. (https://www.ldb.lt/Informacija/PaslaugosAsmenims/Puslapiai/NeigaliujuIntegracijaStat.aspx)
užmokesčio analizė. 2017 rugsėjis. Nepritarti Įstatymo projekte atsižvelgiama į Komisijos Komunikatą Europos Parlamentui, tarybai, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui „Socialinio verslo iniciatyva.
Socialinėms įmonėms plėtoti palankios aplinkos kūrimas socialinių inovacijų ekonomikoje“ – teigiama, kad socialinė įmonė yra tokia įmonė, kurios pagrindinis siekis yra socialinis poveikis, o ne pelno savininkams ar akcininkams siekimas. Europos Komisija socialinėmis įmonėmis laiko tokias įmones, kurių pelnas reinvestuojamas į to socialinio siekio įgyvendinimą. Pažymėtina, kad valstybės teikiama parama negali būti vienintelis pajamų šaltinis, socialinė įmonė turi priimti verslo vykdymo riziką. 17. Dirbančių neįgaliųjų asociacija 2018-10-08 Nr. G-2018-9351 Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto nariams, Seimo Ekonomikos komiteto nariams, Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos nariams
Dėl Socialinių įmonių įstatymo pakeitimo projektų Lietuvos Respublikos Seime šiuo metu yra įregistruotas Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projektas (Reg. Nr. XIIIP-1530) (toliau - Įstatymo projektas Nr. 1). Šis įstatymo projektas buvo pateiktas 2018-09-28 Seimo plenarinio posėdžio metu, jį parengė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, jam pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Taip pat 2018-09-28 buvo įregistruotas Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (Reg. Nr. XIIIP-2617) ir jį lydintys teisės aktai (toliau
Ši koncepcija, kuri dar nebuvo svarstoma Seime, yra iš esmės priešinga abiems įstatymų projektams. Joje apskritai numatytas socialinių įmonių panaikinimas ir neįgaliųjų įdarbinimo rėmimo per darbo užmokesčio subsidijas atsisakymas. Šių trijų vienas kitam prieštaraujančių teisės aktų projektų įregistravimas Seime yra pasekmė to, kad skirtingos interesų grupės, dirbančios neįgaliųjų įdarbinimo klausimu, niekada kartu nedalyvavo rengiant teisės aktus ar bent reguliavimo principus. Tokia situacija privedė prie susiskaidymo ne tik Seime, tačiau taip pat ir neįgaliųjų bendruomenėse, kur vienos neįgaliųjų organizacijos laikosi visiškai priešingos nuomonės neįgaliųjų įdarbinimo klausimais nei kitos. Priėmus bet kurį iš šių teisės aktų priešprieša tiek Seime, tiek neįgaliųjų bendruomenėje nedingtų ir nesumažėtų, nes nei vienas iš šių teisės aktų pilnai neatliepia visų dirbančių ir norinčių dirbti neįgaliųjų poreikių, o kai kuriuos jų apskritai paneigia. Esame įsitikinę, kad pasiekti visiems neįgaliesiems naudingo jų įdarbinimo reguliavimo galima tik diskusijų ir kompromiso, o ne priešpriešos būdu. Dėl šios priežasties prašome Jūsų, gerb. Seimo nariai, inicijuoti darbo grupės, kuri apsvarstytų visus esamus siūlymus ir parengtų vieną visoms pusėms tinkantį reformos variantą, sudarymą. Darbo grupės sukūrimas padėtų išspręsti šias problemas:
Nei vienas iš dabar registruotų įstatymų projektų visų suinteresuotų šalių nėra vertinamas, kaip tinkamas;
Neabejojame, kad vienoje grupėje surinkus kompetentingus šioje srityje asmenis, nors ir turinčius skirtingas nuomones, būtų galima rasti geriausiai visų dirbančių ir norinčių dirbti neįgaliųjų interesus atitinkantį jų įdarbinimo rėmimo reguliavimo variantą kuris užtikrintų neįgaliųjų įtraukimą į darbo rinką ir jų socialinės atskirties mažinimą. Iš anksto dėkojame už Jūsų atsakymą ir tikimės, kad į mūsų prašymą atsižvelgsite. Nepritarti Seime svarstomi du įstatymų projektų paketai (Nr. XIIIP-1530, XIIIP-1531, XIIIP-1532 ir XIIIP-2617 – XIIIP-2621). Dėl Tomilino pateiktų įstatymo projektų yra gauta Vyriausybės išvada. Įvairios asociacijos, kt. subjektai yra pateikę savo pastabas raštu. 18. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“ 2018-10-10 Nr. G-2018-9456 Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkei Rimantei Šalaševičiūtei, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto nariams, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkui Rimantui Sinkevičiui, Seimo Ekonomikos komiteto nariams, Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos nariams
Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. rugsėjo 28 d. plenariniame posėdyje buvo pateiktas Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projektas (Reg. Nr.
Nr. XIIIP-1530) (toliau – Įstatymo projektas), kuriuo Socialinių įmonių įstatymas yra dėstomas nauja redakcija. Šio Įstatymo svarstymui pagrindiniu komitetu paskirtas Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas, o papildomu - Lietuvos Respublikos Seimo ekonomikos komitetas ir Lietuvos Respublikos Seimo neįgaliųjų teisių komisija. Šiuo teisės akto projektu yra siūloma iš esmės keisti socialinių įmonių srities teisinį reglamentavimą. Juo yra nustatomos, keičiamos ir naikinamos teisės subjektų teisės ir pareigos, formuluojamos socialinių įmonių srities reformos kryptis ir raidos strategija, keičiamos verslo sąlygos. Socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga bei Lietuvos socialinių įmonių asociacija, kurios vienija didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių socialinių įmonių, pažymi, kad socialinės įmonės ir joms atstovaujančios asociacijos nėra nusistačiusios prieš neįgaliųjų įdarbinimo reformą, tačiau siekia, jog reforma būtų pagrįsta žiniomis, permainos būtų laipsniškos ir būtų užtikrintas nuoseklus perėjimas nuo esamos situacijos prie būsimos situacijos. Esame įsitikinę, kad tik nepriklausoma ir objektyvi esamos situacijos analizė, kitų šalių patirties analizė, būsimo reguliavimo ekonominio, socialinio ir teisinio poveikio vertinimas gali būti tinkami pagrindai iš esmės pertvarkyti bet kokį sektorių, įskaitant, bet neišskiriant, ir socialines įmones bei visą neįgaliųjų užimtumą. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras Įstatymo projekto pateikimo Seimo plenariniame posėdyje metu informavo Seimo narius apie Seimo narių ruošiamą kitą socialinių įmonių reglamentavimą keičiantį įstatymo projektą. Toks projektas Seimo teisės aktų projektų informacinėje sistemoje buvo įregistruotas 2018 m. rugsėjo 28 d. (Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, reg. Nr. XIIIP-2617 ir jį lydintieji teisės aktai).
Norime pažymėti, jog abu minėti projektai (pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir parengtas Lietuvos Respublikos Seimo narių) siekia nustatyti visiškai priešingą socialinių įmonių ir apskritai neįgaliųjų įdarbinimo teisinį reguliavimą. Jeigu šie projektai Seime būtų svarstomi atskirai, gali susidaryti situacija, kai, iš pradžių reformavus socialinių įmonių ir neįgaliųjų įdarbinimo reguliavimą viena kryptimi, iš karto būtų imamasi kitos reformos priešinga kryptimi. Tokia situacija sukeltų itin didelių ir nepagrįstų nepatogumų ir teisinį netikrumą tiek verslui, tiek dirbantiems ar siekiantiems įsidarbinti neįgaliesiems. Dėl šių priežasčių raginame Jus, gerb. Seimo nariai, sulaukti antrojo įstatymo projekto ir jį lydinčiųjų teisės aktų pateikimo Seime ir visus šiuos projektus svarstyti kartu. Taip bus išvengta situacijos, kai priėmus reformą viena kryptimi (jei būtų priimtas Įstatymo projektas) iš karto, nesulaukus jos rezultatų, būtų imamasi reformos visiškai priešinga kryptimi (įstatymo projektu Nr. XIIIP-2617). Pažymėtina, kad nei vieno iš minimų projektų lydinčiuosiuose dokumentuose nėra pateiktos statistinės informacijos apie šiuo metu atviroje darbo rinkoje dirbančius neįgaliuosius pagal grupes bei apie neįgaliuosius, kurie yra registruoti darbo biržoje, nors tokia informacija yra būtina siekiant priimti objektyvų ir geriausią sprendimą dirbantiems ir norintiems dirbti neįgaliesiems. Taip pat norime atkreipti gerb. Seimo narių dėmesį, kad įstatymo projekto Nr. XIIIP-2617 ir jį lydinčiųjų teisės aktų (ypač Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 12, 20, 22, 24, 41, 42, 45, 47 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 30(1), 47(1), 47(2), 47(3), 47(4) straipsniais įstatymo projektui Nr. XIIIP-2621) įgyvendinimui reikės didelių valstybės finansinių išteklių perskirstymo. Dėl šios priežasties raginame Seimo narius įstatymo projekto Nr.
XIIIP-2617 ir jį lydinčiųjų teisės aktų pateikimo metu paprašyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvados šiems projektams. Jeigu į šį socialines įmones vienijančių asociacijų prašymą būtų atsižvelgta ir, prieš svarstant Įstatymo projektą, būtų sulaukta Seimo narių parengtų ir įregistruotų įstatymų paketo pateikimo, atsižvelgiant į kardinaliai skirtingas abiem įstatymų projektais siūlomas neįgaliųjų įdarbinimo kryptis, rekomenduojame Lietuvos Respublikos Seimui arba Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetui sudaryti darbo grupę šiems įstatymų projektams svarstyti, į kurią būtų įtraukti Seimo nariai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, neįgaliųjų organizacijų atstovai, socialines įmones vienijančių organizacijų atstovai. Tokia darbo grupė leistų išklausyti visų suinteresuotų pusių nuomones ir sudarytų galimybes iš dviejų įstatymų projektų, kurių kiekvienas atskirai neįgaliųjų įdarbinimą pasuktų skirtingomis kryptimis, parengti vieningą neįgaliųjų įdarbinimo reformą, atitinkančią visų suinteresuotų pusių lūkesčius ir užtikrinančią efektyvų neįgalių asmenų įtraukimą į darbo rinką. Apibendrinant, dėl šių priežasčių ir, atsižvelgdami į:
Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projekto (Reg. Nr. XIIIP-1530) iki kol Seime nebus pateiktas Seimo narių parengtas ir registruotas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr.
IX-2251 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Reg. Nr. XIIIP-2617 ir jį lydintieji teisės aktai;
Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvados dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto, Reg. Nr. XIIIP-2617 ir jį lydinčiųjų teisės aktų;
darbo grupę visiems minėtiems įstatymų projektams apsvarstyti į kurią būtų įtraukti Seimo nariai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, neįgaliųjų organizacijų atstovai, socialines įmones vienijančių organizacijų atstovai. Jeigu į šiuos mūsų prašymus nebūtų atsižvelgta ir Įstatymo projektas būtų svarstomas nesulaukus kitų įstatymų projektų pateikimo, prašome įvertinti toliau pateikiamas mūsų pastabas šiam Įstatymo projektui. Pritarti iš dalies Yra gauta Vyriausybės išvada dėl T.Tomilino registruotų įstatymų projektų (XIIIP-2617 – XIIIP-2621). Įvairios asociacijos, kt. subjektai yra pateikę savo pastabas raštu. 19. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“
110 Dėl Įstatymo projekto galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui Įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies 10 punkte siūloma imperatyviai nustatyti, kad socialinės įmonės statusas besąlygiškai naikinamas „Socialinei įmonei apskundus Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimą pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus, <...> nuo sprendimo, kuriuo įpareigojimas socialinei įmonei pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus paliekamas galioti, įsiteisėjimo dienos“.
Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas (toliau - LRS TD) pažymi, kad tokio pasiūlymo turinys kelia abejonių dėl jo proporcingumo, t.y., ar Įstatymo projekto rengėjų siūlomas 11 str. 1 d. 10 p. nepagrįstai neriboja asmenų teisės kreiptis į teismą. Šis ribojimas, mūsų nuomone, pasireiškia tuo, jog:
(socialinės įmonės) yra skatinamos nekvestionuoti Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimų jų atžvilgiu ir netikrinti jų teisingumo ir teisėtumo teismuose, nes įstatymas jiems suteikia dvi išeitis: arba ištaisyti trūkumus, kuriuos nustatė institucija jų nekvestionuojant ir neprarasti socialinės įmonės statuso arba, nusprendus patikrinti Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimų teisingumą ir teisėtumą teisme, prisiimti riziką, kad teismui nustačius, jog Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimai buvo teisingi, iš karto prarasti socialinės įmonės statusą ir iš to sekančias valstybės garantijas be galimybės pasitaisyti po nepalankaus teismo sprendimo;
nelygiavertės sąlygos asmenims (socialinėms įmonėms), kurios siekia pasinaudoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. garantuojama teise į teisminę gynybą ir toms, kurios tokia teise pasinaudoti atsisako. Pirmosios netenka socialinės įmonės statuso ir iš jo sekančių valstybės garantijų iš karto po joms nepalankaus teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai kitoms būna nustatomas terminas, per kurį jos gali ištaisyti trūkumus; 3.
Sukuriama situacija, kai pasinaudojus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. garantuojama teise į teisminę gynybą ir ištaisius nustatytus trūkumus (teisminio proceso metu arba teismui priėmus sprendimą bet jam dar neįsiteisėjus) socialinės įmonės statuso vis tiek netenkama;
reguliavimas galėtų sukurti tokias situacijas, kai asmeniui (socialinei įmonei) apskundus Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimus, didžioji dalis jų gali būti pripažinta neteisėtais, bet net jei (pavyzdžiui) vienas iš dešimties pažeidimų būtų pripažintas teisėtu, socialinė įmonė įsiteisėjus teismo sprendimui prarastų socialinės įmonės statusą ir iš to sekančias valstybės garantijas. Taip asmenys skatinami nekvestionuoti net akivaizdžiai neteisėtų Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimų, jei tarp jų yra bent vienas dėl kurio neteisėtumo ginčas nekyla. Laikomės nuomonės, kad visi šie argumentai objektyviai pagrindžia, jog Įstatymo projekto rengėjų siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas nepagrįstai riboja asmens teisę į teisminę gynybą, kurią visiems asmenims garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis. Toks ribojimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, negali būti suderinamas su Konstitucija ir dėl to, tikėtina, jai prieštarauja. Pritarti Siūlyti tikslinti įstatymo projekto nuostatas, sudarant galimybę įvykdyti Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimus po to, kai teismas tokius įpareigojimus pripažino teisėtais. Pagrindinis komitetas turėtų pateikti konkrečias formuluotes. 20. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“ 2018-10-10 Nr.
26 4,126 Dėl Įstatymo projekto galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui Įstatymo projekto 25 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Jeigu kalendorinių metų paskutinę ketvirčio dieną apskaičiuojama faktiškai gauta valstybės pagalbos suma viršija leistinas ribas, per kalendorinius metus išmokėta valstybės pagalbos suma turi būti grąžinama Vyriausybės įgaliotai institucijai per vieną mėnesį <...>“. Analogiško turinio nuostatą dėl valstybės paramos grąžinimo pilna apimtimi, jei ji viršija leistinas ribas, siūloma įtvirtinti ir pirmojo įstatymo projekto 26 straipsnio 12 dalies 6 punkte. LRS TD teisingai pažymi, kad tokios Įstatymo projekto rengėjų siūlomos nuostatos neatitinka Konstitucinės doktrinos, susijusios su teisinės atsakomybės nustatymu bei proporcingumo principo išaiškinimu. Įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Mūsų nuomone, siūlomas nustatyti reguliavimas, kad teisės subjektas (socialinė įmonė) turėtų atsakyti visa metinės jai skirtos paramos apimtimi už nesvarbu kokios apimties pažeidimą, susijusį su per didelės sumos jai skyrimu (net jeigu tai būtų padaryta ne tyčia, o per klaidą ir net nepaisant to, kad tą klaidą galėtų padaryti net ne pati įmonė, o, pavyzdžiui, valstybinė institucija), yra akivaizdžiai per didelės ir neproporcingos nuobaudos pavyzdys. O tokia nuobauda, remiantis Konstitucinio teismo doktrina, prieštarauja Konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pritarti Siūlyti nustatyti įstatymo projekte, kad būtų grąžinama tik perviršio suma. Pagrindinis komitetas turėtų pateikti konkrečias formuluotes. 21. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“
23 6,4 Dėl Įstatymo projekto galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisėtų lūkesčių apsaugos principui Įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Juridiniam asmeniui, kuriam iki 2018 m. spalio 31 d. buvo suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, neatitinkančiam šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nauja redakcija išdėstytame Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo 2018 m. lapkričio 1 d.“
atkreipė dėmesį į galimą šių nuostatų neatitikimą Konstitucijai. Savo išvadoje Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas nurodė, kad:
„<…> jokios išlygos įmonėms, netekusioms socialinės įmonės statuso dėl
naujų įstatymo reikalavimų, nenumatomos. Toks tikėtinas reguliavimo taikymo pobūdis kelia abejonių dėl jo suderinamumo su Konstitucinio teismo doktrina, susijusia su teisėtų lūkesčių apsaugos principu”. Galiojantis įstatymas nustato aiškias ir konkrečias sąlygas, kurioms esant socialinės įmonės gali gauti valstybės paramą, t. y. jei asmuo atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas, valstybės pagalba jam negali būti neskiriama. Toks teisinio reguliavimo pobūdis suformuoja asmenims teisėtus lūkesčius, jog, laikantis įstatymo nuostatų, jie gaus valstybės paramą visą įstatymo nustatytą laikotarpį.
Pagal Įstatymo projektą, tam tikros įmonės neteks socialinių įmonių statuso dėl to, jog įstatymų leidėjas nustatys naujus kriterijus, būtinus šiam statusui turėti ir valstybės pagalbai gauti. Nustatant tokius naujus reikalavimus nėra atsižvelgiama į valstybės prisiimtų įsipareigojimų teikti valstybės pagalbą socialinėms įmonėms trukmę. Be to, įmonėms persitvarkyti siūloma nustatyti tik 6 mėnesių terminą. Situacija, kai valstybė nustatytų, jog ji nesilaiko savo įstatyme įtvirtintų terminuoto pobūdžio įsipareigojimų, pavyzdžiui, mokėti subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, tačiau palieka įpareigojimus įmonėms laikytis joms iš įstatymo kylančių pareigų, pavyzdžiui, išlaikyti darbo vietas
atkreiptinas gerb. Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto narių dėmesys į dar vieną teisėtų lūkesčių principo kontekste aktualią Įstatymo projekto nuostatą, apie kurią nepasisakė Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas. Įstatymo projekto 23 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Įdarbinus šio įstatymo
asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje.
Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–4 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje.“ Įsigaliojus tokiai Įstatymo projekto rengėjų siūlomai formuluotei iškiltų grėsmė absoliučiai daugumai šiuo metu socialinėse įmonėse dirbančių Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbo vietoms, nes jie buvo priimti į darbą pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą (kuriuo nustatyta, kad valstybės pagalba yra skiriama visą jų darbo laikotarpį) ir didelė dalis jų buvo priimti anksčiau nei prieš 6 mėnesius (III grupė) ar 2 metus (II grupė). Pagal siūlomą formuluotę Įstatymo projekto 23 str. 4 d. nustatyti terminai galėtų būtų skaičiuojami nuo šių asmenų pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos, t.y. galėtų būtų įskaičiuojamas net jų darbas iki Įstatymo projekto įsigaliojimo. Toks reguliavimas galimai pažeidžia ne tik konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą, bet taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d. įtvirtintam lex retro non agit principui. Nepritarti Žr. argumentus prie Seimo TD 19. Taip pat pažymėtina, kad įstatymo projekto
jau įdarbintiems tikslinėms grupėms įstatymo projekto nuostatos būtų taikomos nuo įstatymo įsigaliojimo, o ne nuo pirmo įsidarbinimo dienos. 22. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“ 2018-10-10 Nr.
G-2018-9456 Dėl subsidijos darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms mokėjimo terminų Įstatymo projekto rengėjai siūlo nustatyti, kad už įdarbintus neįgaliuosius, turinčius vidutinį neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas 30-40 procentų darbingumo lygis, subsidija darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms būtų mokama 24 mėnesius nuo jų įsidarbinimo socialinėje įmonėje, už įdarbintus neįgaliuosius, turinčius lengvą neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas 45–55 procentų neviršijantis darbingumo lygis, subsidija darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms būtų mokama vos 6 mėnesius nuo jų įsidarbinimo socialinėje įmonėje. Įstatymo projekto rengėjai aiškinamajame rašte nepateikia argumentų, kuriais iš esmės būtų galima pagrįsti tokį jų siūlymą, tik trumpai konstatuoja, jog tai daroma
“siekiant skatinti didžiausią negalią turinčių asmenų užimtumą”. Visiškai neaišku, kaip sąlygų vienai neįgaliųjų grupei bloginimas lems sąlygų
gerėjimą kitoms neįgaliųjų grupėms. Pažymėtina, kad Europos Sąjunga neskirsto terminų, kuriais leidžiama subsidijuoti neįgaliųjų įdarbinimą, pagal neįgalių darbuotojų neįgalumo lygį. 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius, 33 str. 2 d. nustatyta, kad “Tinkamomis finansuoti išlaidos yra darbo užmokesčio išlaidos per bet kokį nustatytą laikotarpį, kurį neįgalusis darbuotojas dirba”. Neįgalaus darbuotojo priėmimas į darbą yra sudėtingesnis procesas nei eilinio darbuotojo įdarbinimas. Neįgalaus darbuotojo apmokymui ir paruošimui darbui dažniausiai tenka skirti kur kas daugiau laiko, nei paprasto darbuotojo atveju.
Jeigu terminas, per kurį neįgalaus darbuotojo įdarbinimas remiamas, būtų sumažintas iki 24 ar, ypač, 6 mėnesių, darbdaviui elementariai nebūtų jokios prasmės jų įdarbinti, nes praktiškai tokį laiko tarpą užimą neįgalaus darbuotojo prisitaikymas prie darbo, o praėjus tiems šešiems mėnesiams asmens neįgalumas niekur nedingtų, tik dingtų valstybės parama darbdaviui, kuris jį įdarbino, apmokė ir paruošė dirbti. Objektyviai negalima pagrįsti to, kad asmuo, kuriam nustatytas 45% darbingumo lygis tokiu pobūdžiu ir tokia apimtimi skirtųsi savo galimybės darbo rinkoje nuo asmens, kuriam nustatytas 40% darbingumo lygis, kad valstybės parama jų įdarbinimui skirtųsi net keturis kartus nuo 24 mėnesių (40% darbingumo lygio atveju) iki vos šešių mėnesių nuo pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos (45% darbingumo lygio atveju) arba asmuo, kuriam nustatytas 30% darbingumo lygis tokiu pobūdžiu ir tokia apimtimi skirtųsi savo galimybės darbo rinkoje nuo asmens, kuriam nustatytas 25% darbingumo lygis, kad valstybės parama jų įdarbinimui skirtųsi nuo neterminuotos (25% darbingumo lygio atveju) iki 24 mėnesių nuo pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos (30% darbingumo lygio atveju). Pažymėtina, kad žmonių, turinčių negalią, negalia yra neterminuota. Suteikus jiems paramą kurį laiką, negalia nedings. Rėmimas negali būti prilyginamas mokymams, todėl negalima vadovautis mąstymu, jog pamokius neįgalų darbuotoją 24 mėn. ar 6 mėn. jis toliau galės dalyvauti darbo rinkoje kaip pilnai darbingas asmuo. Asmens negalia pasikeičia tik tuo atveju, jeigu medicininė komisija priima tokį sprendimą. Atkreiptinas gerb. Seimo narių dėmesys, kad dažnu atveju asmeniui, kuriam nustatytas vidutinis neįgalumo lygis, įsidarbinus, jam neįgalumo lygis yra pakeičiamas į lengvą.
Tokiu atveju socialinė įmonė įdarbintų asmenį tikėdamasi vieno laikotarpio (24 mėn.) subsidijų mokėjimo termino, o institucijoms priėmus nuo įmonės nepriklausantį sprendimą pakeisti darbuotojo neįgalumo lygį, jos teisėti lūkesčiai gauti tokią subsidiją būtų paneigti. Taip pat atkreiptinas gerb. Seimo narių dėmesys, į šiuo metu Įstatymo projekte siūlomo subsidijų darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms terminų skaičiavimo reguliavimo galimą prieštaravimą Konstitucijai. Įstatymo projekto 23 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies
yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–4 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje.“ Įsigaliojus tokiai Įstatymo projekto rengėjų siūlomai formuluotei iškiltų grėsmė absoliučiai daugumai šiuo metu socialinėse įmonėse dirbančių Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbo vietoms, nes jie buvo priimti į darbą pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą (kuriuo nustatyta, kad valstybės pagalba yra skiriama visą jų darbo laikotarpį) ir jie buvo priimti anksčiau nei prieš 6 mėnesius (III grupė) ar 2 metus (II grupė). Pagal siūlomą formuluotę Įstatymo projekto 23 str.
terminai būtų skaičiuojami nuo šių asmenų pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos, t.y. būtų skaičiuojamas jų darbas net iki Įstatymo projekto įsigaliojimo. Akivaizdu, kad tai neatitinka taisyklės, jog asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. ir 2012 m. birželio 29 d. nutarimai). Tokiu siūlomu reguliavimu valstybė ne tik atsisakytų vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus, tačiau, taip pat, pagal naujai įsigaliojusį teisės aktą skaičiuotų terminus, egzistavusius iki jo įsigaliojimo, nors iki Įstatymo projekto įsigaliojimo jie buvo palankesni minimiems asmenims. Toks reguliavimas galimai pažeidžia ne tik konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą, bet taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d. įtvirtintam lex retro non agit principui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome nustatyti tokią Įstatymo projekto 23 str. 4 d. redakciją: “Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirmą kartą po šio įstatymo įsigaliojimo įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą po šio įstatymo įsigaliojimo įsidarbino socialinėje įmonėje”.
Nepritarti Įstatymo projektu siekiama sudaryti vienodas sąlygas ir nustatyti vienodą teisinį reguliavimą kaip ir Užimtumo įstatyme. Pažymėtina, kad Komisijos reglamente (ES) Nr. 651/2014, nėra nustatyta, kad valstybės pagalba yra teikiama neterminuotai. Teisė nustatyti rėmimo laikotarpį yra palikta kiekvienai valstybei narei. Įstatymo projekto
dalies nuostatomis yra daroma išimtis –siekiama nustatyti, kad jau įdarbintiems tikslinėms grupėms įstatymo projekto nuostatos būtų taikomos nuo įstatymo įsigaliojimo, o ne nuo pirmo įsidarbinimo dienos. 23. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“ 2018-10-10 Nr. G-2018-945627 Dėl socialinių įmonių pelno paskirstymo Įstatymo projekto 27 str. Įstatymo projekto rengėjai siūlo įtvirtinti, jog 75% socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. Įstatymo projekto rengėjai tokį siūlymą aiškinamajame rašte grindžia tuo, jog daugelis socialinių įmonių dirba pelningai, tačiau pelno siekimas nesuderinamas su Įstatyme nustatytu tikslu – įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį. Šis argumentas neatitinka ekonominės logikos.
Faktas, kad daugelis socialinių įmonių dirba pelningai pateikiamas kaip neigiamas aspektas, nors akivaizdu, kad verslo subjektas, o socialinė įmonė yra verslo subjektas (nors ir turintis specifinius, lyginant su įprastais verslo subjektais, tikslus), negali dirbti nepelningai, nes tokiu atveju ji bankrutuotų ir negalėtų pasiekti tikslo, kuris jai nustatytas Socialinių įmonių įstatyme, t.y. įdarbinti tikslinėms grupėms priklausančių asmenų. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, kad dirbti pelningai yra tikslas, kuris negali būti atsiejamas nuo bet kokio ūkio subjekto, neišskiriant ir socialinių įmonių, nes nepasiekus šio tikslo nebūtų įmanoma pasiekti jokių kitų tikslų. Tai savo 2017 m. rugsėjo 12 d. išvadoje pabrėžė ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija: “Aiškinamajame rašte nurodoma, kad socialinės įmonės statusas gali būti suteiktas visų teisinių formų juridiniams asmenims, išskyrus valstybės ir savivaldybių institucijas, viešąsias įstaigas, profesines sąjungas, religines bendruomenes (bendrijas) bei asociacijas, tačiau kartu teigiama, kad socialinių įmonių pelno siekimas nesuderinamas su Įstatymo projekte nustatytu tikslu, siūloma nustatyti, kad ne mažiau kaip 75 procentai socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno būtų naudojama įstatuose nustatytiems socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad privataus juridinio asmens tikslas ir veiklos esmė yra pelno siekimas bei privačių interesų tenkinimas <…>”.
Sutikdami su tuo, kad socialinės įmonės turi specifinį tikslą - įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį - ir privalo dalį savo pelno naudoti būtent šiam tikslui efektyviau siekti, esame įsitikinę, kad 75% yra neadekvačiai didelis procentas. Ypač atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. pabaigoje buvo priimti Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo pakeitimai, kuriais buvo panaikinta pelno mokesčio lengvata socialinėms įmonėms. Todėl įsigaliojus Įstatymo projekte numatytai nuostatai, socialinės įmonės turėtų ir mokėti 15% pelno mokestį, ir 75% likusio pelno negalėtų naudoti savo nuožiūra. Tai radikaliai sumažintų verslo norą investuoti ir kurti socialines įmones ir neįgaliųjų įdarbinimas mažėtų, o tai prieštarauja valstybės prioritetams. Taip pat atkreipiame Įstatymo projekto rengėjų dėmesį, kad tikslo bandoma siekti neaiškiai apibrėžta įstatymo norma. Sąvoka “Ne mažiau kaip 75 procentai socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu” konkrečiai nenustato, kas laikytina “pelno naudojimu socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu”. Pavyzdžiui, ar šio pelno investavimas į darbo vietų įrengimą ar pritaikymą neįgaliesiems, neįgalių darbuotojų laisvalaikio užimtumo užtikrinimą, investavimas į verslo plėtrą, kuri leistų įdarbinti daugiau neįgaliųjų, būtų laikoma pelno naudojimu šiame straipsnyje nustatytu tikslu, ar ne.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome Socialinių reikalų ir darbo komitetui pasirinkti vieną iš alternatyvų:
ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti reinvestuojama ir naudojama neįgaliųjų įdarbinimui didinti” ir kartu grąžinti pelno mokesčio lengvatą socialinėms įmonėms;
socialinėms įmonėms. Tokiu atveju valstybė pati paims iš socialinių įmonių pelno minimus 15% ir galės juos naudoti savo nuožiūra, tame tarpe ir neįgaliųjų užimtumo įdarbinimui skatinti. Nepritarti Pelno mokesčio lengvata socialinėms įmonėms yra panaikinta. Tačiau juridinių asmenų, kurių pajamos už pačių pagamintą produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir kuriuose dirba riboto darbingumo asmenys, pelno mokestis yra mažinamas (Pelno mokesčio įstatymo
suteiktas socialinės įmonės statusas, gali būti taikomas pelno mokesčio mažinimas. Įstatymo projekte atsižvelgta į Komisijos Komunikatą Europos Parlamentui, tarybai, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui „Socialinio verslo iniciatyva. Socialinėms įmonėms plėtoti palankios aplinkos kūrimas socialinių inovacijų ekonomikoje“ – teigiama, kad socialinė įmonė yra tokia įmonė, kurios pagrindinis siekis yra socialinis poveikis, o ne pelno savininkams ar akcininkams siekimas. EK socialinėmis įmonėmis laiko tokias įmones, kurių pelnas reinvestuojamas į to socialinio siekio įgyvendinimą. Teikiamu siūlymu pelno reinvestavimo procentas yra mažinamas.
Pelno reinvestavimas bus reglamentuotas poįstatyminiame teisės akte. 24. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“
12 Dėl neįgaliųjų darbuotojų dalies socialinėje įmonėje Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. (kurio įsigaliojimą siūloma daryti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) siūloma įtvirtinti du reikalavimus socialinėms įmonėms:
Būtent objektyvūs skirtumai tarp kiekio skirtingą neįgalumo lygį turinčių asmenų, kurie ieško darbo, nulemia skirtingą jų įdarbinamumą socialinėse įmonėse, o ne subjektyvūs socialinių įmonių veiksmai. Akivaizdu, kad Įstatymo projekto rengėjų siūlomos nustatyti negalią turinčių darbuotojų dalys pagal negalios laipsnį neatitinka realioje darbo rinkoje egzistuojančio neįgalių darbuotojų pasiskirstymo. Dėl šios priežasties tokio reguliavimo įtvirtinimas ne padidintų galimybes įdarbinti sunkesnę negalią turinčius darbuotojus, o tik sumažintų galimybes įdarbinti mažesnę negalią turinčiuosius. Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai teigti, kad sumažinus galimybes vidutinį ir lengvą neįgalumo lygį turintiems asmenims dirbti socialinėse įmonėse, sunkų neįgalumo lygį turinčių darbuotojų nepadaugės. Tiesiog sumažės apskritai dirbančių neįgaliųjų skaičius, o tai lems valstybės pajamų praradimą mokesčių prasme ir didesnes išlaidas socialinei apsaugai. Dėl šių priežasčių siūlome išlaikyti bendrą reikalavimą, kad tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai turi sudaryti ne mažiau nei 50% visų socialinės įmonės darbuotojų ir pakeisti Įstatymo projekto 14 str. 1 d.
įsigaliojimą Įstatymo projekto rengėjas siūlo numatyti nuo 2018 m. lapkričio
realiai darbo rinkai ir išdėstyti šio punkto pabaigą taip: “Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis, sudaro ne mažiau kaip 25 procentus metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, iš kurių neįgalieji, kuriems nustatytas 25 procentų darbingumo lygis ar sunkus neįgalumo lygis sudaro 10 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, jei šioms tikslinėms grupėms priklausančių asmenų yra registruotų teritorinėje darbo biržoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją. Jei šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, registruotų teritorinėje darbo biržoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją nėra, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti tikslinei grupei priklausantys darbuotojai turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus.“ Nepritarti Vadovaujantis asociacijų siūlymu, būtų reikalaujama įdarbinti mažiau sunkiausią negalią turinčių asmenų. Tuo tarpu, įstatymo projektu yra siekiama, kad socialinėse įmonėse dirbtų sunkiausią negalią turintys asmenys, kurie atviroje darbo rinkoje įsidarbinti negalėtų. 25. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“
12 Dėl minimalaus darbuotojų darbo laiko Įstatymo projekto 14 str. 1 d.
pagalbą pateikimo, sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, socialinėje įmonėje dirbantys ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį, sudaro ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslinei grupei priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip šeši.”. Pagal šią Įstatymo projekto rengėjų siūlomą nuostatą parama socialinėms įmonėms nebūtų skaičiuojama už neįgalius darbuotojus, kurie dirba mažiau nei 80 darbo valandų per mėnesį. Pažymėtina, kad didelei daliai neįgaliųjų darbuotojų institucijos suteikia teisę dirbti, tačiau riboja galimą darbo laiką dėl jų sveikatos būklės. Tam tikrai daliai šių darbuotojų darbo laikas yra ribojamas iki mažesnės ribos nei 80 darbo valandų per mėnesį. Įsigaliojus siūlomai Įstatymo projekto redakcijai šių darbuotojų atžvilgiu susidarytų situacija, kad valstybė teoriškai leidžia jiems dirbti ribotą laiką per mėnesį, tačiau ta pati valstybė nesuteikia jiems galimybės dirbti socialinėje įmonėje, nes jiems leidžiamas dirbti darbo valandų per mėnesį skaičius yra mažesnis nei minimalus sumatytas Įstatymo projekte. Suprantamas Įstatymo projekto rengėjų noras išvengti piktnaudžiavimo atvejų, kai socialinės įmonės statusą norintis įgyti asmuo įdarbina mažiausią įmanomą darbo valandų skaičių dirbančius neįgaliuosius vien tam, kad atitiktų Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. reikalavimus.
tokio piktnaudžiavimo prevencija būtų suderinta su mažesnį nei 80 valandų per mėnesį galinčių dirbti neįgaliųjų galimybės dirbti užtikrinimu, siūlome Socialinių įmonių įstatyme įtvirtinti, jog mažiau nei 80 valandų per mėnesį dirbantys darbuotojai, priklausantys Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms, būtų skaičiuojami sudedant jų darbo valandas, t.y. keli darbuotojai, dirbantys mažiau nei 80 valandų, skaičiuojami kaip vienas, kai jų bendras dirbtų valandų skaičius siekia 80 valandų per mėnesį ir skaičiuojant tame pačiame 14 str. 1 d. 2 p. numatytą neįgaliųjų darbuotojų procentą įmonėje keli neįgalieji, kurių bendras darbo valandų per mėnesį skaičius siekia 80, būtų įskaičiuojami kaip vienas. Pažymėtina, kad minimalaus darbo valandų per mėnesį suminis skaičiavimas nereikalautų didesnių išlaidų, nes darbuotojams yra apmokama už faktiškai dirbtą laiką, o subsidijos jų darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms yra skaičiuojamos nuo jiems išmokėto atlyginimo, todėl už mažiau nei 80 darbo valandų per mėnesį dirbančius darbuotojus būtų mokamos atitinkamai mažesnės subsidijos. Atsižvelgiant į tai siūlome Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. pradžią išdėstyti taip: “Paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo, sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, socialinėje įmonėje dirbantys ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį, sudaro ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslinei grupei priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip šeši.
Jei kelių darbuotojų, priklausančių priklausantys šio įstatymo
80, jie skaičiuojami kaip vienas darbuotojas, priklausantis šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, dirbantis 80 darbo valandų per mėnesį. Sumuojant darbo valandos per mėnesį apvalinamos kas 80 į mažesnę pusę.” Pritarti iš dalies Siūlyti numatyti išimtį asmenims, kuriems nustatytas iki 25 procentų darbingumo lygis ar sunkus neįgalumo lygis. 26. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“ 2018-10-10 Nr. G-2018-9456 Dėl socialinės įmonės verslo plano tvirtinimo Siekiant išvengti galimų piktnaudžiavimo atveju, kai įmonė pasiekia socialinei įmonei keliamus reikalavimus tik tada, kai Socialinių įmonių įstatymas reikalauja atitikti kriterijus siekiant tapti socialine įmone ir/ar tada, kai Socialinių įmonių įstatymas reikalauja atitikti kriterijus siekiant gauti valstybės pagalbą, siūlome Įstatymo projekto nuostatomis sureguliuoti, kad juridinis asmuo, norėdamas gauti valstybės pagalbą kaip socialinė įmonė, Įstatymo projekte numatytus kriterijus turėtų atitikti nuolat.
Siekiant šio tikslo siūlome numatyti, kad įmonė, siekianti gauti valstybės paramą kaip socialinė įmonė, verslo planą, įsigaliosiantį nuo kitų metų, turi Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikti nuo einamųjų metų sausio 1 d. iki einamųjų metų kovo 31 d. ir nuo šio verslo plano pateikimo iki kitų metų sausio 1 d., nuo kurios (atitinkant visus kriterijus) būtų suteikiamas socialinės įmonės statusas ir valstybės parama, nepertraukiamai turi atitikti visus kriterijus, Įstatymo projekte numatytus socialinei įmonei. Šį papildomą reikalavimą siūlome įtvirtinti kartu su Įstatymo projekto rengėjų jau siūlomais reikalavimais juridiniams asmenims, norintiems įgyti socialinės įmonės statusą. Nepritarti Įstatymo projektu yra siūloma atsisakyti verslo plano rengimo. 27. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“ 2018-10-10 Nr.
G-2018-9456 16, 17 Dėl subsidijų darbo vietų steigimui ir pritaikymui Atsižvelgdami į valstybės poreikį mažinti išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui ir į tai, kad daugiausiai išlaidų siekiant sukurti ar pritaikyti darbo vietas neįgaliesiems (ar darbo priemonėms jiems įsigyti ar pritaikyti) tenka darbo vietų didžiausią neįgalumo lygį turintiems asmenims sukūrimui ir pritaikymui, siūlome:
Pakeisti Įstatymo projekto 16 ir 17 straipsnius numatant, kad subsidijos neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti bei neįgalių darbuotojų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms pritaikyti teikiamos tik už darbuotojus, turinčius sunkų neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis arba didelių specialiųjų poreikių lygis. Tai leistų valstybei per metus sutaupyti apie 1 800 000 eurų. Nepritarti Pavyzdžiui, regėjimo negalią turintiems darbuotojams, kuriems yra nustatytas 30–40 proc. darbingumo lygis ir kuriems labiausiai reikalingas darbo vietos pritaikymas, siekiant jų užimtumo, ši subsidija nebūtų skiriama. 28. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“ 2018-10-10 Nr. G-2018-9456 Dėl įstatymo projekto įsigaliojimo Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (Žin. 2012-09-22, Nr. 110-5564) 20 str. 4 d. nurodyta, kad: “Teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos.
Ši nuostata netaikoma, kai teisinis reguliavimas nustatomas arba keičiamas pagal Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimus, taip pat kai nustatomas ūkio subjektams palankesnis teisinis reguliavimas”. Pažymėtina, kad:
a) Įstatymo projektas nustato naują ūkio subjektų veiklos ir jos priežiūros teisinį reguliavimą;
b) Įstatymo projektas neperkelia naujų Europos Sąjungos teisės aktų ir nekyla iš jų įpareigojimų;
c) Įstatymo projektas nekyla iš Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimų;
d) Įstatymo projektas numato mažiau palankų teisinį reguliavimą ūkio subjektams nei yra galiojantis dabar. Dėl šių priežasčių įstatymas negali įsigalioti anksčiau nei 2019 m. gegužės 1 d. Atsižvelgus į Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 str. 4 d. įtvirtintas datas ir realų laiką, kada Įstatymo projektas galėtų būti priimtas (2018 m. lapkričio-gruodžio mėnesiai), reikėtų vietoje dabar Įstatymo projekte numatytų įsigaliojimo terminų (2018 m. gegužės 1 d. ir 2018 m. lapkričio 1 d.) numatyti Teisėkūros pagrindų įstatymą atitinkančias Įstatymo projekto įsigaliojimo datas: 2019 m. gegužės 1 d. ir 2019 m. lapkričio 1 d. Pritarti iš dalies Atsižvelgiant į dviejų datų taisyklę, taip pat į svarstymo Seime laiką, siūlyti vėlesnes įstatymo projekto įsigaliojimo datas, t.y.: 2019 m. lapkričio 1 d. ir atitinkamai
asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“ 2018-10-10 Nr.
G-2018-9456 Dėl valstybės lėšų poreikio Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui Suprasdami valstybės poreikį sumažinti išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui pažymime, kad Įstatymo projekte numatyti pakeitimai, su kuriais mes sutinkame arba siūlome patys, leis sutaupyti maždaug 7 000 000 (septynis milijonus) eurų kasmet lyginant su išlaidomis, patiriamomis pagal dabartinį galiojantį reguliavimą, o tai yra 27,5 % nuo visų išlaidų patiriamų įgyvendinant socialinių įmonių įstatymą. Šį skaičių gauname atlikę statistinius paskaičiavimus pagal dešimties socialinių įmonių, kurios iš viso įdarbina 650 tikslinėms grupėms priklausančių asmenų, duomenis bei Lietuvos darbo biržos duomenis už 2017 m. sausio-lapkričio mėnesius. Konkrečiai:
Minima sutaupytina suma (7 000 000 eurų) pasiskirstytu taip:
apytikslis 7 000 000 eurų per metus sutaupymas pasireikštų nuo pirmųjų naujo įstatyminio reguliavimo taikymo metų, tačiau jis dar labiau pradėtų didėti vykdant įstatymą kelerius metus, kuomet įsijungtų 2 metų subsidijų darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms už įdarbintus lengvą neįgalumo lygį turinčius darbuotojus terminas.
Atsižvelgiant į tai galima pagrįstai teigti, kad mūsų siūlomi pataisymai leidžia, iš vienos pusės, Įstatymu sudaryti galimybes ilgesniam laikui įdarbinti neįgaliuosius ir taip užtikrinti pagrindinio Įstatymo tikslo - neįgaliųjų įdarbinimo - pasiekimą ir, iš kitos pusės, leidžia valstybei ženkliai mažinti savo išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui. APIBENDRINANT, Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos neįgaliųjų įmonių asociacija ir Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga siūlo Lietuvos Respublikos Seimo ekonomikos komitetui, socialinių reikalų ir darbo komitetui bei neįgaliųjų teisių komisijai išnagrinėti galimus prieštaravimus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, juos panaikinti ir atlikti tokius pakeitimus Įstatymo projekte:
projekto 4 str. 1 d. 1 ir 2 p. nurodytoms tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms skirti ir mokėti visą jų darbo laikotarpį, o Įstatymo projekto 4 str. 1 d. 3 p. nurodytai tikslinei grupei priklausantiems darbuotojams subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms skirti ir mokėti
įsigaliojimo. 2.
socialinių įmonių pelno paskirstymo reguliavimą vienu iš dviejų būdų:
Nustatyti, kad “Ne mažiau kaip 15 procentų socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti reinvestuojama ir naudojama neįgaliųjų įdarbinimui didinti” ir kartu grąžinti pelno mokesčio lengvatą socialinėms įmonėms;
Atsisakyti Įstatymo projekto 27 str. ir negrąžinti pelno mokesčio lengvatos socialinėms įmonėms. Tokiu atveju valstybė pati paims iš socialinių įmonių pelno minimus 15% ir galės juos naudoti savo nuožiūra, tame tarpe ir neįgaliųjų užimtumo įdarbinimui skatinti. 3. Paliekant bendrą reikalavimą, kad socialinėse įmonėse ne mažiau nei 50% darbuotojų privalo sudaryti darbuotojai, priklausantys tikslinėms grupėms, pakeisti Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. nustatant šių grupių proporcijas taip, kad jos labiau atitiktų realią darbo rinką. 4. Skaičiuojant kokį procentą įmonės darbuotojų sudaro tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai, neįgaliųjų dirbančių mažiau nei 80 valandų per mėnesį, darbo valandas sumuoti ir 80 išdirbtų darbo valandų per mėnesį skaičiuoti kaip vieną darbuotoją, taip suteikiant galimybę įdarbinti neįgaliuosius, kuriems sveikatos būklė leidžia dirbti tik mažiau nei 80 darbo valandų per mėnesį. Atitinkamai pakoreguoti Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. 5. Įtvirtinti, kad įmonė, siekianti gauti valstybės paramą kaip socialinė įmonė, verslo planą, įsigaliosiantį nuo kitų metų, turi Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikti nuo einamųjų metų sausio 1 d. iki einamųjų metų kovo 31 d. ir nuo šio verslo plano pateikimo iki kitų metų sausio 1 d., nuo kurios (atitinkant visus kriterijus) būtų suteikiamas socialinės įmonės statusas ir valstybės parama, nepertraukiamai turi atitikti visus kriterijus, Įstatymo projekte numatytus socialinei įmonei. 6.
Įstatymo projekto 16 ir 17 straipsnius numatant, kad subsidijos neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti bei neįgalių darbuotojų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms pritaikyti teikiamos tik už darbuotojus, turinčius sunkų neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis arba didelių specialiųjų poreikių lygis. 7. Atsižvelgus į Teisėkūros pagrindų įstatymo
būti priimtas (2018 m. kovo-balandžio mėnesiai), vietoje dabar Įstatymo projekte numatytų įsigaliojimo terminų (2018 m. gegužės 1 d. ir 2018 m. lapkričio 1 d.) numatyti Teisėkūros pagrindų įstatymą atitinkančias Įstatymo projekto įsigaliojimo datas: 2018 m. lapkričio 1 d. ir 2019 m. gegužės 1 d. Tikimės, kad Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas, ekonomikos komitetas ir neįgaliųjų teisių komisija atsižvelgs į šiuos pasiūlymus ir priimtas naujos redakcijos Socialinių įmonių įstatymas atlieps tiek savo pagrindinį tikslą - neįgaliųjų įdarbinimo skatinimą, tiek socialinių įmonių kaip verslo teisėtus lūkesčius, tiek valstybės poreikį mažinti išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui. Pritarti iš dalies Žr. argumentus aukščiau. 30. Dirbančių neįgaliųjų asociacija 2018-11-09 Nr. G-2018-10525 Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto nariams, Seimo ekonomikos komiteto nariams
Dėl socialinių įmonių įstatymo pakeitimo projektų Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime svarstomas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-1530 (toliau - Pirmasis įstatymo projektas) ir Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-2617 (toliau - Antrasis įstatymo projektas).
Šiais projektais yra siūloma iš esmės keisti neįgaliųjų įdarbinimo skatinimo teisinį reguliavimą, tačiau būdai, kaip tai siūloma daryti, abiejuose projektuose kardinaliai skiriasi. Antrasis įstatymo projektas iš esmės panaikina galimybes neįgaliesiems, kuriems nėra nustatyta sunkiausia negalia, įsidarbinti socialinėse įmonėse. Dirbantys neįgalieji, atstovaujami Dirbančių neįgaliųjų asociacijos, iš esmės nepritaria šiam projektui. Jei jame numatytas teisinis reguliavimas būtų priimtas, darbo netektų tūkstančiai šiuo metu socialinėse įmonėse dirbančių neįgaliųjų, o Antrojo įstatymo projekto rengėjų nurodyti argumentai, kad šie žmonės galės įsidarbinti darbo rinkoje, yra nepagrįsti ir kelia abejonių. Mes, dirbantys neįgalieji, labai gerai žinome negalią turinčių žmonių galimybes įsidarbinti atviroje darbo rinkoje ar socialinėse įmonėse ir galime užtikrintai, remdamiesi savo patirtimi, pasakyti, kad absoliuti dauguma tų dirbančių neįgaliųjų, kurie dėl šio įstatymo projekto prarastų galimybes dirbti socialinėse įmonėse, nebūtų darbdavių pageidaujami atviroje darbo rinkoje. Jie taptų socialiniais išlaikytiniais arba tektų skursti. Dėl šios priežasties siūlome kaip reformos pagrindą imti Pirmąjį įstatymo projektą ir jį koreguoti svarstant komitetuose. Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad pagrindiniai aspektai, kurie mums kelia nerimą Pirmajame įstatymo projekte, yra šie:
Europos Sąjunga neskirsto terminų, kuriais leidžiama subsidijuoti neįgaliųjų įdarbinimą, pagal neįgalių darbuotojų neįgalumo lygį, dėl to primygtinai prašome vadovautis Europos Komisijos reglamentu Nr. 651/2014 ir nenustatyti subsidijavimo terminų. Pažymėtina, kad, net ir įskaičiuojant subsidijas, dirbantis socialinėje įmonėje neįgalusis valstybei kainuoja pigiau nei bedarbis. Be to, neįgaliesiems nedirbant yra naikinami jų socialiniai ryšiai, žlugdomas pasitikėjimas savimi.
terminai yra neįmanomi, nes dalis jų jau yra praėję. Visgi, prašome gerb. Seimo narių numatyti tokius įstatymo įsigaliojimo terminus, kad neįgaliuosius įdarbinančios įmonės turėtų protingą laikotarpį pasirengti pokyčiams ir taip išsaugoti neįgaliųjų darbo vietas. Nes kiekviena prarasta neįgalaus darbuotojo darbo vieta yra itin skausminga.
Dėl šios priežasties prašome nustatyti, kad bet kokie pakeitimai įsigaliotų ne anksčiau, kaip po metų. Manome, kad nepaskaičiuotas ir skubotas įstatymų keitimas gali turėti daug neigiamų pasekmių, nes jis, visų pirma, liečia socialiai pažeidžiamos grupės interesus, todėl tikimės, kad į mūsų prašymus bus atsižvelgta. Pritarti iš dalies Komitetas pritaria įstatymo projektui Nr. XIIIP-1530 su pastabomis, kurioms Komitetas pritarė. Svarstomu įstatymo projektu yra siekiama nustatyti analogiškus Užimtumo įstatyme įtvirtintiems subsidijavimo terminus. Dėl suminio darbo laiko apskaitos siūloma numatyti išimtį asmenims, kuriems nustatytas iki
socialinių įmonių sąjunga“ 2018-11-09 Nr. G-2018-10536 Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkei Rimantei Šalaševičiūtei, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto nariams, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkui Rimantui Sinkevičiui, Seimo Ekonomikos komiteto nariams
Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo projektui Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo bei Ekonomikos komitetai paskirti svarstyti Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projektą, reg. Nr. XIIIP-l530 (toliau - įstatymo projektas I) ir Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, reg. Nr. XIIIP-2617 (toliau - Įstatymo projektas II). Atsižvelgdami į pakartotinai komitetams siųstus raštus su pastabomis ir pasiūlymais šiems projektams ir į kitų suinteresuotų institucijų, organizacijų ir asmenų pastabas, teikiame esminius pasiūlymus komitetams dėl minėtų įstatymo projektų svarstymo (juos pagrindžiantys argumentai Jums buvo teikti ankstesniais, neįgaliuosius įdarbinančias įmones vienijančių, asociacijų raštais). 1. Nepritarti Socialinių įmonių įstatymo Nr.
IX-2251 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui, nes juo būtų iš esmės sunaikinamos socialinės įmonės ir sugriaunama veikianti neįgaliųjų įdarbinimo sistema. 2. Svarstant Įstatymo projektą I nustatyti tokią Įstatymo projekto 23 str. 4 d. redakciją: „Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpi. Įdarbinus šio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirma kartą po šio įstatymo įsigaliojimo įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilsiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą karta po šio įstatymo įsigaliojimo įsidarbino socialinėje įmonėje.“
dviejų alternatyvų dėl socialinių įmonių pelno naudojimo:
a) Nustatyti, kad “Ne mažiau kaip 15 procentų socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti reinvestuojama ir naudojama neįgaliųjų įdarbinimui didinti“ ir kartu grąžinti pelno mokesčio lengvatą socialinėms įmonėms;
b) Atsisakyti įstatymo projekto 27 str. ir negrąžinti pelno mokesčio lengvatos socialinėms įmonėms. Tokiu atveju valstybė pati paims iš socialiniu įmonių pelno minimus 15% ir galės juos naudoti savo nuožiūra, tame tarpe ir neįgaliųjų užimtumo įdarbinimui skatinti. 4. Svarstant Įstatymo projektą I pakeisti Įstatymo projekto 14 str. 1 d.
numatyti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) pabaigą nustatant negalią turinčių darbuotojų proporcijas artimesnes realiai darbo rinkai ir išdėstyti šio punkto pabaigą taip: „Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentu darbingumo lygis, sudaro ne mažiau kaip 25 procentus metinio vidutinio sąrašuose esančiu darbuotoju skaičiaus, iš kuriu neįgalieji, kuriems nustatytas iki 25 procentų darbingumo lygis ar sunkus neįgalumo lygis sudaro
šioms tikslinėms grupėms priklausančiu asmenų yra registruotų teritorinėje darbo biržoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją. Jei šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, registruotų teritorinėje darbo biržoje. kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją nėra, šio įstatymo 4 straipsnio l dalyje nurodyti tikslinei grupei priklausantys darbuotojai turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančiu darbuotojų skaičiaus“. 5. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (Žin. 2012-09-22, Nr. 110-5564) 20 str. 4 d. nurodyta, kad: “Teisės aklai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Ši nuostata netaikoma, kai teisinis reguliavimas nustatomas arba keičiamas pūgai Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimus, taip pat kai nustatomas ūkio subjektams palankesnis teisinis reguliavimas”. Atsižvelgus į Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 str.
galėtu būti priimtas (2018 m. gruodžio mėnuo arba 2019 m. kovo mėnuo), reikėtų vietoje dabar Įstatymo projekte I numatytu įsigaliojimo terminu (2018 m. gegužės 1 d. ir 2018 m. lapkričio 1 d.) numatyti Teisėkūros pagrindų įstatymą atitinkančias Įstatymo projekto įsigaliojimo datas: 2019 m. gegužės
teiktus pasiūlymus ir į įstatymo projekto I nuostatas, su kuriomis sutinkame, darytina pagrįsta išvada, kad visa tai kartu leistų per metus sutaupyti apie
Socialinių įmonių įstatymą, o tai yra daugiau nei ketvirtadalis visų išlaidų. Minima sutaupytina suma pasiskirstytu taip:
MMA (Įstatymo projekto 15 str.) leis sutaupyti apie 2 700 000 (du milijonus septynis šimtus tūkstančių) eurų kasmet;
Minimas apytikslis 7 000 000 eurų per metus sutaupymas pasireikštų nuo pirmųjų naujo įstatyminio reguliavimo taikymo metų, tačiau jis dar labiau pradėtų didėti vykdant įstatymą kelerius metus, kuomet įsijungtų 2 metų subsidijų darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms už įdarbintus lengvą neįgalumo lygį turinčius darbuotojus terminas. Atsižvelgiant į tai galima pagrįstai teigti, kad mūsų siūlomi pataisymai leidžia, iš vienos pusės, Įstatymo projektu I sudaryti galimybes ilgesniam laikui įdarbinti neįgaliuosius ir taip užtikrinti pagrindinio Įstatymo projekto I tikslo - neįgaliųjų įdarbinimo - pasiekimu ir, iš kitos pusės, leidžia valstybei ženkliai m alinti savo išlaidas Socialiniu įmonių įstatymo įgyvendinimui.
Tikimės, kad Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas, Ekonomikos komitetas ir Neįgaliųjų teisių komisija atsižvelgs į šiuos pasiūlymus ir priimtas naujos redakcijos Socialinių įmonių įstatymas atlieps tiek savo pagrindinį tikslą - neįgaliųjų įdarbinimo skatinimą, tiek socialinių įmonių kaip verslo teisėtus lūkesčius, tiek valstybės poreikį mažinti išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui. Pritarti iš dalies Komitetas siūlo T.Tomilino registruotą socialinių įmonių projektą Nr. XIIIP-2617 atmesti. Taip pat žr. argumentus prie Socialinių įmonių asociacijos, Lietuvos socialinių įmonių asociacijos, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos“ 1, 2, 3, 7 pasiūlymų aukščiau. 32. Viešoji įstaiga „Aksida“ 2019-01-29 Nr. G-2019-848 Socialinių reikalų ir darbo komitetui
Mūsų įstaigos neįgaliųjų darbuotojų susirinkime buvo aptartas Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo projektas. Manome, kad vidutinės negalios (30-40 proc. darbingumas) dirbantieji yra netekę didžiosios dalies darbingumo, todėl negali pilnai adaptuotis atviroje darbo rinkoje net per
turintys lengvą negalią (45-55 proc. darbingumas) per 6 darbo mėnesius taip pat nepajėgs adaptuotis ir nebus pasiruošę dirbti atviroje darbo rinkoje. Todėl siūlome anksčiau minėto projekto 23 straipsnio 4 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:
tvarka 4.
Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip dvidešimt keturis mėnesius nuo įstatymo įsigaliojimo dienos. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo įstatymo įsigaliojimo dienos. Kadangi socialinės įmonės jau susiplanavo 2019 metų biudžetus, siūlome, kad socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo projektas įsigaliotų nuo 2020 sausio 1 d. Nepritarti Įstatymo projektu yra siekiama nustatyti analogišką Užimtumo įstatyme įtvirtintą reguliavimą. Atsižvelgiant į dviejų datų taisyklę, taip pat į svarstymo Seime laiką, siūloma įstatymo projekto įsigaliojimo data yra atitinkamai 2019 m. lapkričio 1 d. ir
pasiūlymai: nėra. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: nėra. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
projektui Nr. XIIIP-1530 ir siūlyti pagrindiniam Socialinių reikalų ir darbo komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, taip pat kitus pasiūlymus, kuriems Komitetas pritarė. 6.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
komitetas 2019-01-3027 1, 2
Siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp:
procentų reikalavimą dėl socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno panaudojimo socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. PASIŪLYMAS:
Pakeisti įstatymo projekto 27 straipsnio 1 ir 2 dalis ir jas išdėstyti taip: „1. Ne mažiau kaip 75 50 procentaių socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. Socialinės įmonės grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno dalis negali būti skiriama kaip nuosavo įnašo dalis valstybės pagalbai gauti. 2. Šio straipsnio
įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti panaudoti per vienus metus nuo metinių finansinių ataskaitų rinkinio pateikimo Vyriausybės įgaliotai institucijai ar Juridinių asmenų registro tvarkytojui.“
rezultatai: vyko alternatyvus balsavimas. Už siūlymą iš esmės pritarti įstatymo projektui Nr.
XIIIP-1530 ir siūlyti pagrindiniam Socialinių reikalų ir darbo komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, taip pat kitus pasiūlymus, kuriems Komitetas pritarė - 9; už siūlymą grąžinti įstatymo projektą iniciatoriams tobulinti – 2. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Bronius Markauskas. Komiteto pirmininkas Rimantas Sinkevičius Komiteto biuro patarėja Laura Jasiukėnienė
Socialinių reikalų ir darbo komitetas Pagrindinio komiteto IŠVADA
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
R. Šalaševičiūtė – Komiteto pirmininkė, R. J. Dagys, A. Dumbrava, J. Džiugelis, V. Rastenis, J. Rimkus, A. Sysas, T. Tomilinas, J. Varkalys; Komiteto biuras: E. Bulotaitė – biuro vedėja, patarėjos: D. Aleksejūnienė, I. Kuodienė R. Molienė, padėjėja R. Liekienė; kviestieji asmenys: G. Skaistė – Seimo narė, R. Kudžmienė – Valstybės kontrolės Visuomenės gerovės audito departamento direktorė, E. Merkininkienė – Valstybės kontrolės Visuomenės gerovės audito departamento vyr. patarėja, J. Bernatavičius – Ministro Pirmininko patarėjas, L. Kukuraitis – socialinės apsaugos ir darbo ministras, E. Radišauskienė – socialinės apsaugos ir darbo viceministrė, D. Liugienė – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos skyriaus vyr. specialistė, J. Valalytė – Užimtumo tarnybos direktorė, J. Stankevičienė – Užimtumo tarnybos Veiklos ir priemonių planavimo skyriaus vedėja, Ž. Žubrickaitė – Konkurencijos tarybos Viešųjų subjektų priežiūros grupės vyr. specialistė, T. Zasas – Valstybinės darbo inspekcijos Informavimo ir konsultavimo skyriaus vyr. specialistas, S. Kunigonytė – Dirbančių neįgaliųjų asociacijos vadovė, D. Burokienė – Dirbančių neįgaliųjų asociacijos narys, I. Tarvydienė – Socialinių įmonių asociacijos vadovė, E. Žakaris – VšĮ „Aksida“ vadovas, V. Giedraitis – Socialinių įmonių asociacijos narys, D. Kučinskienė – UAB „Atropa“ vadovė, G. Bartkus – Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos vadovas, A. Šidla – Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos narys, L. Bilotas – Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos narys, M. Zakarka – Vento Nuovo lobistas, I. Rizgelė – Lietuvos verslo konfederacijos vyr. projektų vadovė, H. Varnienė – Lietuvos negalios organizacijų forumo administracijos direktorė, J.
Ivančenko – Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-082
Išvada dėl <...> įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530: Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
straipsnio 1 dalimi dėstomo Socialinių įmonių įstatymo (toliau – pirmasis įstatymo projektas) 2 straipsnyje ir įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalimi dėstomo Socialinių įmonių įstatymo (toliau – antrasis įstatymo projektas) 2 straipsnyje siūloma nustatyti, kad „Socialinių įmonių veiklos tikslas – įdarbinti šiame įstatyme nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą <...>.“ (čia ir toliau – išskirta mūsų). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal galiojančius teisės aktus nustatomas netektas (ne prarastas) darbingumas, asmens bendrasis darbingumas bei jo netekimo dydis nenustatomi, todėl formuluotės tikslintinos. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-084
dalyje teikiama nuoroda į šio straipsnio 1 dalyje nurodytus asmenis (įskaitant ir teritorinėje darbo biržoje registruotus bedarbius), šios dalies nuostatos tarpusavyje derintinos su Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 22 straipsniu, pagal kurį bedarbiu laikomas asmuo, kuris nedirba pagal darbo sutartį ar nėra darbo santykiams prilygintų teisinių santykių subjektas; nėra savarankiškai dirbantis asmuo. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-082 P 3.
Svarstant įstatymo projekte (tiek pirmame, tiek antrame) siūlomą socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių teisinį reguliavimą atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 4 straipsnio 2 ir 4 dalis, neįgalieji, siekiantys įsidarbinti socialinėje įmonėje, darbo biržoje įsiregistruoti neprivalo, o šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodyti asmenys priskiriami tikslinėms grupėms dar vienus metus po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje, neatsižvelgiant į tai, ar jie buvo bent vieną kartą atleisti iš darbo socialinėje įmonėje ar ne. Pagal įstatymo projekto 2 straipsnio 1 ir 2 dalis, kai kurie nuo 2018 m. gegužės 1 d. socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priskirti asmenys, nuo 2018 m. lapkričio 1 d. jau nebus priskiriami šioms grupėms. Pažymėtina, kad šie reikalavimai suponuoja teisę į valstybės pagalbą bei socialinės įmonės teisinį statusą, todėl svarstytina, ar tais pačiais finansiniais metais siūlomi nustatyti skirtingi reikalavimai nesukels jų įgyvendinimo problemų. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-085
pateiktas baigtinis darbo santykius socialinėje įmonėje reguliuojančių įstatymų sąrašas nepriimtinas, nes šiuos teisinius santykius pagal Darbo kodekso 3 straipsnį reguliuoja ir kiti įstatymai, Europos Sąjungos teisės aktai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-087
(1,2)3
formuluotę reikėtų tikslinti atsižvelgiant į tai, kad šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytos kelios tikslinės grupės. Pritarti 6.
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-087
(1,2)1 (1,2)111
atsakomybė už nelegalų darbą numatyta ne tik Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse, bet ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnyje, siūlytina atitinkamai tikslinti pirmojo įstatymo projekto 7 straipsnio 4 dalį, 11 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Analogiškai taisytina antrojo įstatymo projekto 7 straipsnio 4 dalis bei 11 straipsnio 1 dalies 11 punktas. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-088
(1,2)2 (1,2)1 (1,2)66
dalies 6 punkte siūloma nustatyti, kad socialinės įmonės statusas suteikiamas juridiniam asmeniui tik tuomet, jei „<...> socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo ar jo padalinys, socialinės įmonės statuso siekiančio juridinio asmens ar jo padalinio vadovas ir jo įgaliotas asmuo nėra vykdęs nesąžiningos konkurencijos, nustatytos Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme“. Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, pastebėtina, kad nuostatos terminologija turėtų būti suderinta su Konkurencijos įstatymo terminologija. Pagal Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalį „Šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus“. Atsižvelgiant į tai, siūlytina analizuojamą nuostatą performuluoti, kad ji derėtų su Konkurencijos įstatymo nuostatomis, atsisakant „konkurencijos vykdymo“ sąvokos. Analogiška pastaba išsakytina ir dėl pirmojo įstatymo projekto 7 straipsnio 2 dalies bei 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir analogiškų antrojo įstatymo projekto nuostatų. Antra, pažymėtina, jog Konkurencijos įstatymas nenustato to, kas savaime turi būti laikoma nesąžininga konkurencija.
Konkurencijos įstatyme pateikiamas tik nebaigtinis sąrašas veiksmų, kurie gali būti laikomi ribojančiais konkurenciją, tačiau tam, kad bet kuris veiksmas būtų pripažintas ribojančiu konkurenciją ir pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo nuostatas, turi būti priimtas Konkurencijos tarybos arba teismo sprendimas. Be to, pastebėtina, jog Konkurencijos tarybos sprendimas visais atvejais gali būti skundžiamas teismui. Todėl nėra aišku kaip galėtų ir turėtų būti taikoma analizuojama projekto nuostata. Pavyzdžiui, tuo atveju, jei projekte siekiama nustatyti, kad „nesąžiningos konkurencijos vykdymą“ galėtų konstatuoti Vyriausybės įgaliota institucija, nagrinėdama prašymą suteikti socialinės įmonės statusą, toks nuostatos turinys turėtų būti traktuojamas kaip neatitinkantis Konkurencijos įstatymo nuostatų. Todėl siekiant, kad nuostatos turinys ir jos taikymas būtų aiškūs, siūlytina analizuojamą nuostatą papildyti, kad būtų aišku kokiais duomenimis turėtų vadovautis Vyriausybės įgaliota institucija, spręsdama, ar asmuo atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus. Kartu norime atkreipti dėmesį į tai, jog šis reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su asmenų teisių apimtimi, todėl gali būti įtvirtinamas tik įstatyme. Analogiško turinio pastaba išsakytina ir dėl antrojo įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalies 6 punkto. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-088
(1,2)8 (1,2)36
nustatyti vieną iš atvejų, kai socialinės įmonės statusas nesuteikiamas, t.y. jei „socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo ar jo padalinys apie save pateikė suklastotą informaciją“. Nuostatoje siūloma įtvirtinti reguliavimo apimtis diskutuotina.
Atkreiptinas dėmesys, jog dokumentų klastojimas yra kriminalizuota veika, įtvirtinta Baudžiamajame kodekse, todėl manytina, jog nuostatos taikymas keltų keblumų. Viena vertus, neaišku kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis Vyriausybės įgaliota institucija galėtų konstatuoti, kad tam tikra informacija yra suklastota, nes šį teisės pažeidimą gali konstatuoti tik teismas, vykdydamas teisingumą. Kita vertus, socialinės įmonės statusas turėtų būti nesuteikiamas ir tais atvejais, kai dokumentuose dėl vienokių ar kitokių priežasčių nurodyti klaidingi ar tikrovės neatitinkantys duomenys, tačiau jie nėra suklastoti. Analogiško turinio pastaba išsakytina ir dėl pirmojo įstatymo projekto 26 straipsnio 8 dalies 6 punkto bei dėl antrojo įstatymo projekto analogiškų nuostatų. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-089
dalyje siūloma nustatyti prašymo suteikti socialinės įmonės statusą nagrinėjimo tvarką. Pastebėtina, kad nei analizuojamoje nuostatoje, nei kur kitur įstatymo projekte nenustatoma Vyriausybės įgaliotos institucijos pareiga pranešti asmeniui apie pateiktų dokumentų trūkumus ir tokio pranešimo pateikimo suinteresuotam asmeniui terminai. Analizuojamoje nuostatoje nustatomas tik galutinis sprendimo dėl socialinės įstaigos statuso suteikimo terminas, t.y. „20 dienų nuo visų išsamiai užpildytų dokumentų gavimo dienos“. Tokiu būdu Vyriausybės įgaliotai institucijai sudaromas pagrindas piktnaudžiauti ir prašymų nagrinėjimą tęsti neribotą laiką. Manytina, jog reguliavimas turi būti detalizuotas. Be to, norime atkreipti dėmesį į tai, jog šis reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su asmenų teisių apimtimi, todėl gali būti įtvirtinamas tik įstatyme. Analogiško turinio pastaba išsakytina ir dėl antrojo įstatymo projekto analogiškos nuostatos. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-0811
(1,2)3 10.
Pirmojo įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad socialinės įmonės statusas panaikinamas, jeigu socialinė įmonė daugiau kaip šešis mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį neatitiko bent vienos šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2–3 punktuose ir šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekto 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos pajamos vertinamos už praėjusius kalendorinius metus, o 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas reikalavimas, pagal kurį darbuotojų, priklausančių tikslinėms grupėms, skaičius nustatomas kaip metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus procentinis dydis, todėl svarstytina, ar pirmojo įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas šešių mėnesių iš eilės per einamųjų metų laikotarpį periodas dera su aptartomis taisyklėmis. Dėl analogiškų priežasčių svarstytinas antrojo įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Pritarti
11Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2018-01-0811
(1,2)10
dalies 10 punkte siūloma imperatyviai nustatyti, kad socialinės įmonės statusas besąlygiškai naikinamas „Socialinei įmonei apskundus Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimą pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus, <...> nuo sprendimo, kuriuo įpareigojimas socialinei įmonei pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus paliekamas galioti, įsiteisėjimo dienos“. Pasiūlymo turinys kelia abejonių dėl jo proporcingumo. Pažymėtina, jog pagal nuostatos turinį galima daryti išvadą, jog siekiama asmenį nubausti vien už tai, jog jis kreipėsi į teismą ir suabejojo Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimų teisėtumu.
Tokia išvada darytina dėl to, kad asmeniui nesudaroma jokia galimybė įvykdyti Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimų po to, kai teismas tokius įpareigojimus pripažino teisėtais. Be to, normos konstrukcija suponuoja ir tai, kad socialinės įmonės statusas turi būti panaikintas net tuo atveju, jei asmuo įvykdė teismo teisėtais pripažintus Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kadangi jokia kita alternatyva analizuojamoje nuostatoje nenumatoma. Pateikus šią nuostatos analizę, turėtų būti svarstoma, ar siūloma nuostatos konstrukcija nesiekiama riboti konstitucinės asmenų teisės kreiptis į teismą, nes už kreipimąsi į teismą, teismo pralaimėjimo atveju, asmenims būtų taikoma sankcija – socialinės įmonės statuso panaikinimas. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad nuostata turėtų būti svarstoma asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, nes visiems kitiems asmenims Vyriausybės įgaliota institucija nustatytų terminą įpareigojimams pašalinti, tačiau tiems asmenims, kurie kreiptųsi į teismą, toks terminas po bylos pralaimėjimo nebebūtų nustatomas. Manytina, jog ir šiuo požiūriu analizuojama nuostata yra neproporcinga siekiamiems tikslams. Kartu pažymėtina, kad teismas gali ne tik palikti galioti Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimą pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus, tačiau dalį tokių reikalavimų pripažinti nepagrįstais ir nepalikti jų galioti. Manytina, kad ir tokių atvejų galimybė įstatyme turėtų būti aptarta, nes priešingua atveju, būtų neaišku, kaip derėtų taikyti analizuojamą nuostatą.
Apibendrinant išdėstytas pastabas teigtina, kad tuo atveju, jei nuostatos turinys nebūtų pakoreguotas, turėtų būti svarstoma, ar analizuojama nuostata neriboja asmenų teisės ginti pažeistus interesus teisme, ar ji atitinka asmenų lygiateisiškumo principą. Analogiško turinio pastabos teiktinos ir dėl antrojo projekto analogiško turinio nuostatų. Pritarti
12Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2018-01-0815
teikti nuorodą į visą 4 straipsnio 1 dalį, kadangi 4 straipsnio 1 dalį sudaro šioje dalyje minimi 1-4 punktai. Pritarti
13Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2018-01-0815
14Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2018-01-0823
(1,2)
nuostatas siūlytina tikslinti. Šiose dalyse numatyta, kad įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–4 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje.
Šiose dalyse nustatyta teisė į valstybės pagalbą siejama su įdarbinimu (įsidarbinimu) pirmą kartą socialinėje įmonėje svarstytina ir tikslintina, nes neaišku, ar įdarbinus (įsidarbinus) kitoje socialinėje įmonėje pirmą kartą teisė į valstybės pagalbą vėl bus įgyta, ar ją siekiama nustatyti kaip vienkartinę dviejų metų ar šešių mėnesių trukmės valstybės pagalbą tikslinei grupei priklausančiam asmeniui. Be to, asmuo gali būti įdarbintas (įsidarbinti) ir nebūdamas tikslinei grupei priklausančiu asmeniu, bet tapti tokiu jau dirbdamas socialinėje įmonėje. Pritarti
15Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
projekto 25 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Jeigu kalendorinių metų paskutinę ketvirčio dieną apskaičiuojama faktiškai gauta valstybės pagalbos suma viršija leistinas ribas, per kalendorinius metus išmokėta valstybės pagalbos suma turi būti grąžinama Vyriausybės įgaliotai institucijai per vieną mėnesį <...>“. Analogiško turinio nuostatą dėl valstybės paramos grąžinimo pilna apimtimi, jei ji viršija leistinas ribas, siūloma įtvirtinti ir pirmojo įstatymo projekto 26 straipsnio 12 dalies 6 punkte. Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pastebėtina, jog siūlomos nuostatos yra imperatyvios ir besąlygiškos. Toks teisinis reguliavimas, be kita ko, reiškia, jog visos apimties valstybės pagalba turės būti grąžinama nepriklausomai nuo jokių aplinkybių. Kartu tai reikštų, jog įstatymų leidėjas siekia įstatyme įtvirtinti prezumpciją, kad teisėtai suteikta valstybės pagalba, jei ji dėl bet kokių priežasčių viršijo leistinas ribas, pripažįstama neteisėta valstybės pagalba. Tokia įstatyminė prezumpcija kelia abejonių.
Pastebėtina, jog nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei Europos Sąjungos teisės aktai tokios prezumpcijos neįtvirtina. Tam, kad valstybės pagalba būtų pripažinta neteisėta, tam tikros institucijos, pavyzdžiui, teismas, Europos Komisija turi atlikti tam tikrus valingus veiksmus, priimti tam tikrus sprendimus, todėl manytina, jog įstatyme siūlyti įtvirtinti prezumpciją, kad net, pavyzdžiui, dėl klaidos atsiradus leistinų ribų viršijimui, visa suteikta valstybės pagalba turi būti laikoma neteisėta ir grąžinta valstybei, nėra pagrįsta ir proporcinga. Kartu pažymėtina, jog valstybės pagalbos sumas skaičiuoja ir skiria tam tikra Vyriausybės įgaliota institucija, tačiau net tuo atveju, jei valstybės pagalba viršytų leistinas ribas dėl šios institucijos kaltės, arba, pavyzdžiui, dėl šios institucijos aritmetinės klaidos, visa valstybės pagalbos suma turėtų būti grąžinta valstybei. Be to, tokiu atveju visos apimties valstybės pagalba turėtų būti grąžinama net jei ji leistinas ribas viršytų 1 euro centu. Taigi pagal siūlomą reguliavimą gali susiklostyti situacija, kai valstybės institucijos kaltės ar klaidos teisinės pasekmės būtų perkeliamos socialinei įmonei. Tai reiškia, kad plačiąja prasme socialinei įmonei galėtų būti pritaikyta sankcija, atsakomybė net tuo atveju, jei ji neatliko jokių teisei priešingų veiksmų.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo doktriną, susijusią su teisinės atsakomybės nustatymu: „Demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). <...> Pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas būtų pažeistas, jeigu: 1) įstatyme būtų nustatyta teisinė atsakomybė už tokią veiką, kuri nėra pavojinga visuomenei ir dėl to teisiškai nedraustina <...>.“ (Konstitucinio Teismo
reguliavimo pobūdis vertintinas kaip neproporcingas siekiamiems tikslams. Analogiško turinio pastabos teiktinos ir dėl antrojo įstatymo projekto 25 straipsnio 3 dalies bei 26 straipsnio 12 dalies 6 punkto analogiškų nuostatų. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-082
įmonių pelno turi būti naudojama šiame straipsnyje nustatytiems socialinės įmonės veiklos tikslams. Įstatymo projekto 2 straipsnyje siūlytina numatyti Socialinių įmonių įstatymo 27 straipsnio nuostatų dėl socialinių įmonių pelno panaudojimo per vienerius metus nuo metinių finansinių ataskaitų rinkinio pateikimo Vyriausybės įgaliotai institucijai ar Juridinių asmenų tvarkytojui įgyvendinimo taisykles, nes iš teikiamo teisinio reguliavimo neaišku, ar 2019 metais šiame straipsnyje nustatyta tvarka turėtų būti panaudotas visas 2018 metais gautas pelnas, ar jo dalis, proporcinga normų galiojimo laikotarpiui. Pritarti 17.
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-0827
(1,2)
tiksliau apibrėžti nurodyto termino skaičiavimo pradžią (po formuluotės „ataskaitų rinkinio pateikimo“ įrašyti žodį „dienos“). Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-08
2017 m. gruodžio 21 d. priėmė Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 13, 16, 20, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 35, 37, 38, 39, 39(1), 40, 41, 42, 44, 45, 47, 48 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-941, pagal kurį užimtumo politiką įgyvendina Užimtumo tarnyba, o ne Lietuvos darbo birža ir teritorinės darbo biržos. Šis įstatymas įsigalios 2018 m. spalio 1 d. Atsižvelgiant į šiuos pakeitimus buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 4, 6, 7, 14 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymas, kuris įsigalios 2018 m. spalio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad pirmasis įstatymo projektas galios iki 2018 m. spalio 31 d., o antrasis įstatymo projektas įsigalios 2018 m. lapkričio 1 d., reikėtų tikslinti projektų nuostatas, kuriose įtvirtintos sampratos „Vyriausybės įgaliota institucija“, „teritorinė darbo birža“ (pavyzdžiui, „Lietuvos darbo birža prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (nuo 2018 m. lapkričio 1 d. - Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos)“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-082
Įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Juridiniam asmeniui, kuriam iki 2018 m. spalio 31 d. buvo suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, neatitinkančiam šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nauja redakcija išdėstytame Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo 2018 m. lapkričio 1 d.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pastebėtina, kad įstatymo projekto 2 straipsnyje nėra daugiau jokių nuostatų, susijusių su tokiais juridiniais asmenimis, kurie pagal įstatymo projekto nuostatas nuo minėtos datos praras socialinių įmonių statusą. Todėl šių įmonių teisinis statusas ir teisinės pasekmės, kurios kils šioms įmonėms, yra neaiškios ir neapibrėžtos. Be to, kadangi atskiro teisinio reguliavimo įtvirtinti nesiūloma, darytina prielaida, kad šioms įmonėms kils teisinės pasekmės, kurios numatytos įmonėms, kurios socialinės įmonės statusą praras kitais teisiniais pagrindais, įsigaliojus naujam įstatymui. Pavyzdžiui, įmonės, praradusios socialinės įmonės statusą, privalės laikytis visų reikalavimų, taikomų įmonėms turinčioms socialinės įmonės statusą, kaip antai išlaikyti darbo vietas 36 mėnesius, išlaikyti ilgalaikį materialųjį turtą, kuriam buvo skirta valstybės pagalba 36 mėnesius, mokėti tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims darbo užmokestį ne mažesnį kaip asmenims, nepriklausantiems tikslinėms grupėms, kad šie asmenys nenutrauktų darbo santykių ir kad darbo vietos būtų išlaikytos 36 mėnesius. Priešingu atveju, vadovaujantis teikiamų įstatymo projektų 26 straipsnio 12 ir 13 dalimis, joms tektų grąžinti gautą ir įsisavintą valstybės pagalbą, kaip neįvykdžiusioms valstybės pagalbos teikimo sąlygų, nes jokios išlygos įmonėms, netekusioms socialinės įmonės statuso dėl naujų įstatymo reikalavimų, nenumatomos.
Toks tikėtinas reguliavimo taikymo pobūdis kelia abejonių dėl jo suderinamumo su Konstitucinio teismo doktrina, susijusia su teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Pažymėtina, kad galiojantis įstatymas nustato aiškias ir konkrečias sąlygas, kurioms esant socialinės įmonės gali gauti įstatyme nustatyto dydžio ir trukmės valstybės paramą, t. y. jei asmuo atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas valstybės pagalba jam negali būti neskiriama. Be to, galiojantis įstatymas valstybės pagalbos teikimą sieja su aiškiais ir apibrėžtais terminais, pavyzdžiui, pagal 14 straipsnio 3 dalį subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms yra skiriama įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai tikslinei asmenų grupei priklausantį darbuotoją ir mokama visą jo darbo laikotarpį, o įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose nurodytoms tikslinėms asmenų grupėms priklausančius darbuotojus, ši kompensacija skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 12 mėnesių po įdarbinimo. Toks teisinio reguliavimo pobūdis suformuoja asmenims teisėtus lūkesčius, jog laikantis įstatymo nuostatų, jie gaus valstybės paramą įstatymo nustatytą laikotarpį. Kaip nurodo Konstitucinis Teismas „Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų.
Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Tuo tarpu pagal pateiktus įstatymo projektus, tam tikros įmonės neteks socialinių įmonių statuso dėl to, jog įstatymų leidėjas nustatys naujus kriterijus, būtinus šiam statusui turėti ir valstybės pagalbai gauti. Nustatant tokius naujus reikalavimus nėra atsižvelgiama į valstybės prisiimtų įsipareigojimų teikti valstybės pagalbą socialinėms įmonėms trukmę. Be to, įmonėms persitvarkyti siūloma nustatyti tik 6 mėnesių terminą. Toks reguliavimo pobūdis vertintinas kritiškai. Kartu pastebėtina, kad nors valstybės pagalbos rūšys įstatyme nėra susietos, tačiau dažnu atveju jos yra gaunamos kartu, pavyzdžiui, valstybės pagalba neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti daugeliu atveju yra neatsiejamai susijusi su kitomis valstybės pagalbos rūšimis, t.y. su subsidijomis: darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms; tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti; neįgalių darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti; administravimo išlaidoms; transporto išlaidoms; asistento išlaidoms, nes daugeliu atveju tik kompleksiškai pasinaudojus valstybės pagalba, tokios darbo vietos gali būti rentabilios ir nenuostolingos.
Taigi, įmonėms netekus socialinės įmonės statuso ir praradus galimybę gauti valstybės pagalbą, pavyzdžiui, subsidijas darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, visa finansinė našta išlaikyti tokias darbo vietas teks pačioms įmonėms. Todėl ir šiuo aspektu svarstytina, ar situacija, kai valstybė nustatys, kad ji nesilaikys savo terminuoto pobūdžio įsipareigojimų, pavyzdžiui, nebemokėti subsidijos darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, tačiau įpareigos įmones laikytis jų prisiimtų įsipareigojimų, pavyzdžiui, išlaikyti darbo vietas 36 mėnesius, atitinka teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principus. Šiame kontekste pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas nurodė, kad
„<...> teisinio reguliavimo pataisomis negalima
paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai.
Be to, paminėtina ir kita Konstitucinio Teismo suformuluota doktrininė nuostata: „Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.“ (Konstitucinio Teismo
pastabas teigtina, kad tuo atveju, jei įstatymo projekto 2 straipsnis nebūtų papildytas nuostatomis ar aiškiomis nuorodomis į kitus teisės aktus, susijusiomis su įmonėmis, kurios nuo 2018 m. lapkričio 1 d. neteks socialinių įmonių statuso ir šių įmonių teisėtų lūkesčių užtikrinimu, turėtų būti svarstoma analizuotos įstatymo projekto nuostatos derėjimas su doktrininėmis Konstitucinio Teismo nuostatoms. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-082
straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatas reikėtų tikslinti, nes pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 23 straipsnių 4 dalių nuostatos įsigalios, todėl ir bus taikomos atitinkamai nuo 2018 m. gegužės 1 d. ir nuo 2018 m. lapkričio 1 d., nes išimčių dėl jų įsigaliojimo nėra nustatyta.
Iš teikiamo reguliavimo galima preziumuoti, kad čia siekiama nustatyti pirmojo ir antrojo įstatymų projektų 23 straipsnių 4 dalyse nustatyto įsidarbinimo pirmą kartą termino ir su tuo susijusios valstybės pagalbos trukmės skaičiavimo pradžią, todėl nuostatų formuluotes reikėtų atitinkamai tikslinti. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-08
m. gegužės 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad Seimo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 4, 6, 7, 14 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymas įsigalios 2018 m. spalio 1 d. ir tokiu atveju 2018 m. gegužės 1 d. priimtas teisinis reguliavimas nustotų galioti, siekiant išvengti šios teisinės situacijos, reikėtų keisti ir priimtą Seimo įstatymą, inkorporuojant įstatymo projekte siūlomus pakeitimus. Pritarti
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Socialinių įmonių asociacija (kartu su Lietuvos socialinių įmonių asociacija ir Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga) (2018-02-28 Nr. G-2018-2105) KREIPIMASIS dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Lietuvos Respublikos Seime šiuo metu yra įregistruotas Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projektas (Reg. Nr. XIIIP-1530) (toliau - Įstatymo projektas), kuriuo Socialinių įmonių įstatymas yra dėstomas nauja redakcija. Šio Įstatymo projekto pateikimas yra numatytas Lietuvos Respublikos Seimo pavasario sesijoje.
Šiuo teisės akto projektu yra siūloma iš esmės keisti socialinių įmonių srities teisinį reglamentavimą. Juo yra nustatomos, keičiamos ir naikinamos teisės subjektų teisės ir pareigos, formuluojamos socialinių įmonių srities reformos kryptis ir raidos strategija, keičiamos verslo sąlygos. Socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga bei Lietuvos socialinių įmonių asociacija, kurios vienija didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių socialinių įmonių, pažymi, kad socialinės įmonės ir joms atstovaujančios asociacijos nėra nusistačiusios prieš neįgaliųjų įdarbinimo reformą, tačiau siekia, jog reforma būtų pagrįsta žiniomis, permainos būtų laipsniškos ir būtų užtikrintas nuoseklus perėjimas nuo esamos situacijos prie būsimos situacijos. Esame įsitikinę, kad tik nepriklausoma ir objektyvi esamos situacijos analizė, kitų šalių patirties analizė, būsimo reguliavimo ekonominio, socialinio ir teisinio poveikio vertinimas gali būti tinkami pagrindai iš esmės pertvarkyti bet kokį sektorių, įskaitant, bet neišskiriant, ir socialines įmones bei visą neįgaliųjų užimtumą.
Dėl šių priežasčių ir, atsižvelgdami į:
Įstatymo projekto nuostatas;
Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetui siūlome svarstymo koreguoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktą Įstatymo projektą priimant toliau dėstomus pakeitimus, kurie leistų valstybei sumažinti biudžeto lėšų poreikį socialinėms įmonėms ir, tuo pačiu, sudarytų sąlygas jų veiklos tęstinumui taip užtikrinant, kad jose dirbantys neįgalieji neliktų be darbo. Įvertinta
įmonių asociacija (kartu su
Dėl subsidijos darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms mokėjimo terminų Įstatymo projekto rengėjai siūlo nustatyti, kad už įdarbintus neįgaliuosius, turinčius vidutinį neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas 30-40 procentų darbingumo lygis, subsidija darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms būtų mokama 24 mėnesius nuo jų įsidarbinimo socialinėje įmonėje, už įdarbintus neįgaliuosius, turinčius lengvą neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas 45-55 procentų neviršijantis darbingumo lygis, subsidija darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms būtų mokama vos 6 mėnesius nuo jų įsidarbinimo socialinėje įmonėje. Įstatymo projekto rengėjai aiškinamajame rašte nepateikia argumentų, kuriais iš esmės būtų galima pagrįsti tokį jų siūlymą, tik trumpai konstatuoja, jog tai daroma “siekiant skatinti didžiausią negalią turinčių asmenų užimtumą“. Visiškai neaišku, kaip sąlygų vienai neįgaliųjų grupei bloginimas lems sąlygų gerėjimą kitoms neįgaliųjų grupėms. Pažymėtina, kad Europos Sąjunga neskirsto terminų, kuriais leidžiama subsidijuoti neįgaliųjų įdarbinimą, pagal neįgalių darbuotojų neįgalumo lygį. 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius, 33 str. 2 d. nustatyta, kad “Tinkamomis finansuoti išlaidos yra darbo užmokesčio išlaidos per bet kokį nustatytą laikotarpį, kurį neįgalusis darbuotojas dirba”. Neįgalaus darbuotojo priėmimas į darbą yra sudėtingesnis procesas nei eilinio darbuotojo įdarbinimas. Neįgalaus darbuotojo apmokymui ir paruošimui darbui dažniausiai tenka skirti kur kas daugiau laiko, nei paprasto darbuotojo atveju.
Jeigu terminas, per kurį neįgalaus darbuotojo įdarbinimas remiamas, būtų sumažintas iki 24 ar, ypač, 6 mėnesių, darbdaviui elementariai nebūtų jokios prasmės jų įdarbinti, nes praktiškai tokį laiko tarpą užimą neįgalaus darbuotojo prisitaikymas prie darbo, o praėjus tiems šešiems mėnesiams asmens neįgalumas niekur nedingtų, tik dingtų valstybės parama darbdaviui, kuris jį įdarbino, apmokė ir paruošė dirbti. Objektyviai negalima pagrįsti to, kad asmuo, kuriam nustatytas 45% darbingumo lygis tokiu pobūdžiu ir tokia apimtimi skirtųsi savo galimybės darbo rinkoje nuo asmens, kuriam nustatytas 40% darbingumo lygis, kad valstybės parama jų įdarbinimui skirtųsi net keturis kartus nuo 24 mėnesių (40% darbingumo lygio atveju) iki vos šešių mėnesių nuo pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos (45% darbingumo lygio atveju) arba asmuo, kuriam nustatytas 30% darbingumo lygis tokiu pobūdžiu ir tokia apimtimi skirtųsi savo galimybės darbo rinkoje nuo asmens, kuriam nustatytas 25% darbingumo lygis, kad valstybės parama jų įdarbinimui skirtųsi nuo neterminuotos (25% darbingumo lygio atveju) iki 24 mėnesių nuo pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos (30% darbingumo lygio atveju). Pažymėtina, kad žmonių, turinčių negalią, negalia yra neterminuota. Suteikus jiems paramą kurį laiką, negalia nedings. Rėmimas negali būti prilyginamas mokymams, todėl negalima vadovautis mąstymu, jog pamokius neįgalų darbuotoją 24 mėn. ar 6 mėn. jis toliau galės dalyvauti darbo rinkoje kaip pilnai darbingas asmuo. Asmens negalia pasikeičia tik tuo atveju, jeigu medicininė komisija priima tokį sprendimą. Atkreiptinas gerb. Seimo narių dėmesys, kad dažnu atveju asmeniui, kuriam nustatytas vidutinis neįgalumo lygis, įsidarbinus, jam neįgalumo lygis yra pakeičiamas į lengvą.
Tokiu atveju socialinė įmonė įdarbintų asmenį tikėdamasi vieno laikotarpio (24 mėn.) subsidijų mokėjimo termino, o institucijoms priėmus nuo įmonės nepriklausantį sprendimą pakeisti darbuotojo neįgalumo lygį, jos teisėti lūkesčiai gauti tokią subsidiją būtų paneigti. Taip pat atkreiptinas gerb. Seimo narių dėmesys, į šiuo metu Įstatymo projekte siūlomo subsidijų darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms terminų skaičiavimo reguliavimo galimą prieštaravimą Konstitucijai. Įstatymo projekto 23 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus melus, po to, kai pirmą karta įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3-4 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje.“ Įsigaliojus tokiai Įstatymo projekto rengėjų siūlomai formuluotei iškiltų grėsmė absoliučiai daugumai šiuo metu socialinėse įmonėse dirbančių Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbo vietoms, nes jie buvo priimti į darbą pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą (kuriuo nustatyta, kad valstybės pagalba yra skiriama visą jų darbo laikotarpį) ir jie buvo priimti anksčiau nei prieš 6 mėnesius (III grupė) ar 2 metus (II grupė). Pagal siūlomą formuluotę Įstatymo projekto 23 str.
skaičiuojami nuo šių asmenų pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos, t.y. būtų skaičiuojamas jų darbas net iki Įstatymo projekto įsigaliojimo. Akivaizdu, kad tai neatitinka taisyklės, jog asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. ir 2012 m. birželio 29 d. nutarimai). Tokiu siūlomu reguliavimu valstybė ne tik atsisakytų vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus, tačiau, taip pat, pagal naujai įsigaliojusį teisės aktą skaičiuotų terminus, egzistavusius iki jo įsigaliojimo, nors iki Įstatymo projekto įsigaliojimo jie buvo palankesni minimiems asmenims. Toks reguliavimas galimai pažeidžia ne tik konstitucini teisėtu lūkesčiu apsaugos principą, bet taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d. įtvirtintam lex retro non agit principui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome nustatyti tokia įstatymo projekto 23 str. 4 d. redakciją:
“Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies
1-2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skinama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpi, Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirma kartą po šio įstatymo įsigaliojimo įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirma karta po šio įstatymo įsigaliojimo įsidarbino socialinėje įmonėje“. Pritarti iš dalies: 1.
Pritarti iš dalies:
pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems vidutinį neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir vidutinių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. 2. Nepritarti pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems lengvą neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 6 mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. 2. Siekiama, kad neįgalieji, turintys lengvą neįgalumo lygį ar neįgalieji, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), greičiau integruotųsi į atvirą darbo rinką. 1.2. Socialinių įmonių asociacija (kartu su Lietuvos socialinių įmonių asociacija ir Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga) (2018-02-28 Nr. G-2018-2105)27
Įstatymo projekto 27 str. Įstatymo projekto rengėjai siūlo įtvirtinti, jog 75% socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. Įstatymo projekto rengėjai tokį siūlymą aiškinamajame rašte grindžia tuo, jog daugelis socialinių įmonių dirba pelningai, tačiau pelno siekimas nesuderinamas su Įstatyme nustatytu tikslu - įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį. Šis argumentas neatitinka ekonominės logikos.
Faktas, kad daugelis socialinių įmonių dirba pelningai pateikiamas kaip neigiamas aspektas, nors akivaizdu, kad verslo subjektas, o socialinė įmonė yra verslo subjektas (nors ir turintis specifinius, lyginant su įprastais verslo subjektais, tikslus), negali dirbti nepelningai, nes tokiu atveju ji bankrutuotų ir negalėtų pasiekti tikslo, kuris jai nustatytas Socialinių įmonių įstatyme, t.y. įdarbinti tikslinėms grupėms priklausančių asmenų. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, kad dirbti pelningai yra tikslas, kuris negali būti atsiejamas nuo bet kokio ūkio subjekto, neišskiriant ir socialinių įmonių, nes nepasiekus šio tikslo nebūtų įmanoma pasiekti jokių kitų tikslų. Tai savo 2017 m. rugsėjo 12 d. išvadoje pabrėžė ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija: “Aiškinamajame rašte nurodoma, kad socialinės įmonės statusas gali būti suteiktas visų teisinių formų juridiniams asmenims, išskyrus valstybės ir savivaldybių institucijas, viešąsias įstaigas, profesines sąjungas, religines bendruomenes (bendrijas) bei asociacijas, tačiau kartu teigiama, kad socialinių įmonių pelno siekimas nesuderinamas su Įstatymo projekte nustatytu tikslu, siūloma nustatyti, kad. ne mažiau kaip 75 procentai socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno būtų naudojama įstatuose nustatytiems socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad privataus juridinio asmens tikslas ir veiklos esmė yra pelno siekimas bei privačių interesų tenkinimas < ...> ”.
Sutikdami su tuo, kad socialinės įmonės turi specifinį tikslą - įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį - ir privalo dalį savo pelno naudoti būtent šiam tikslui efektyviau siekti, esame įsitikinę, kad 75% yra neadekvačiai didelis procentas. Ypač atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. pabaigoje buvo priimti Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo pakeitimai, kuriais buvo panaikinta pelno mokesčio lengvata socialinėms įmonėms. Todėl įsigaliojus Įstatymo projekte numatytai nuostatai, socialinės įmonės turėtų ir mokėti 15% pelno mokestį, ir 75% likusio pelno negalėtų naudoti savo nuožiūra. Tai radikaliai sumažintų verslo norą investuoti ir kurti socialines įmones ir neįgaliųjų įdarbinimas mažėtų, o tai prieštarauja valstybės prioritetams. Taip pat atkreipiame Įstatymo projekto rengėjų dėmesį, kad tikslo bandoma siekti neaiškiai apibrėžta įstatymo norma. Sąvoka „Ne mažiau kaip 75 procentai socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu” konkrečiai nenustato, kas laikytina “pelno naudojimu socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu”. Pavyzdžiui, ar šio pelno investavimas į darbo vietų įrengimą ar pritaikymą neįgaliesiems, neįgalių darbuotojų laisvalaikio užimtumo užtikrinimą, investavimas į verslo plėtrą, kuri leistų įdarbinti daugiau neįgaliųjų, būtų laikoma pelno naudojimu šiame straipsnyje nustatytu tikslu, ar ne.
Atsižvelgiant i tai, kas išdėstyta, siūlome Socialiniu reikalu ir darbo komitetui pasirinkti viena iš alternatvvų:
a) Nustatyti, kad “Ne mažiau kaip 15 procentu socialiniu įmonių srynoio ataskaitiniu finansiniu metu pelno turi būti reinvestuojama ir naudojama neįgaliųjų įdarbinimui didinti” ir kartu gražinti pelno mokesčio lengvata socialinėms įmonėms;
b) Atsisakyti Įstatymo projekto 27 str. ir negražinti pelno mokesčio lengvatos socialinėms įmonėms. Tokiu atveju valstybė pati paims iš socialiniu įmonių pelno minimus 15% ir galės juos naudoti savo nuožiūra, tame tarpe ir neįgaliųjų užimtumo įdarbinimui skatinti. Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateikto įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530 reikalavimui bent 75 procentus socialinių įmonių pelno naudoti socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. 1.3. Socialinių įmonių asociacija (kartu su
įmonėje Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. (kurio įsigaliojimą siūloma daryti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) siūloma įtvirtinti du reikalavimus socialinėms įmonėms:
Įsigalioję šie reikalavimai reikštų, kad dauguma dirbančių neįgaliųjų socialinėse įmonėse turėtų būti turintys sunkų ar vidutinį neįgalumo lygį, o tai yra atvirkštinė situacija lyginant su dabartine, kai didžiąją dalį neįgaliųjų, dirbančių socialinėse įmonėse, sudaro neįgalieji, kuriems nustatytas lengvas neįgalumo lygis. Realybė, jog neįgaliųjų, turinčių vidutinį ar lengvą neįgalumo lygį, ar neįgaliųjų, kuriems nustatytas 30-40 procentų ar 45-55 procentų neviršijantis darbingumo lygis, socialinėse įmonėse yra įdarbinta daugiau, nei neįgaliųjų, turinčių sunkesnes negalias, kyla ne iš to, kad socialinės įmonės vengtų darbinti neįgaliuosius, turinčius sunkų neįgalumo lygį, o iš objektyvaus fakto, kad tarp neįgaliųjų, kurie nori ir gali dirbti, neįgaliųjų, turinčių lengvą ar vidutinį neįgalumo lygį yra ženkliai daugiau nei turinčių sunkų neįgalumo lygį. 2016 m. darbo biržoje buvo registruota
lengvą neįgalumo lygį. Būtent objektyvūs skirtumai tarp kiekio skirtingą neįgalumo lygį turinčių asmenų, kurie ieško darbo, nulemia skirtingą jų įdarbinamumą socialinėse įmonėse, o ne subjektyvūs socialinių įmonių veiksmai. Akivaizdu, kad Įstatymo projekto rengėjų siūlomos nustatyti negalią turinčių darbuotojų dalys pagal negalios laipsnį neatitinka realioje darbo rinkoje egzistuojančio neįgalių darbuotojų pasiskirstymo.
Dėl šios priežasties tokio reguliavimo įtvirtinimas ne padidintų galimybes įdarbinti sunkesnę negalią turinčius darbuotojus, o tik sumažintų galimybes įdarbinti mažesnę negalią turinčiuosius. Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai teigti, kad sumažinus galimybes vidutinį ir lengvą neįgalumo lygį turintiems asmenims dirbti socialinėse įmonėse, sunkų neįgalumo lygį turinčių darbuotojų nepadaugės. Tiesiog sumažės apskritai dirbančių neįgaliųjų skaičius, o tai lems valstybės pajamų praradimą mokesčių prasme ir didesnes išlaidas socialinei apsaugai. Dėl šių priežasčių siūlome išlaikyti bendra reikalavimą, kad tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai turi sudaryti ne mažiau nei 50% visų socialinės įmonės darbuotojų ir pakeisti Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. (kurio įsigaliojimą įstatymo projekto rengėjas siūlo numatyti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) pabaiga nustatant negalia turinčiu darbuotoju proporcijas artimesnes realiai darbo rinkai ir išdėstyti šio punkto pabaiga taip:
“Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar
vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis, sudaro ne mažiau kaip 25 procentus metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, iš kurių neįgalieji, kuriems nustatytas 25 procentu darbingumo lygis ar sunkus neįgalumo lygis sudaro 10 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, jei šioms tikslinėms grupėms priklausančių asmenų yra registruotu teritorinėje darbo biržoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją.
Jei šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 -2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, registruotų teritorinėje darbo biržoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją nėra, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti tikslinei grupei priklausantys darbuotojai turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus. Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateiktame įstatymo projekte Nr. XIIIP-1530 įtvirtintoms neįgalių darbuotojų dalims nuo visų darbuotojų skaičiaus. Tačiau komitetas patobulino aptariamą 2 punktą, kuriame sąlygą, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) bent 80 darbo valandų per mėnesį dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų, komitetas pakeitė sąlyga, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų ir jų per mėnesį įmonėje dirbtas darbo laikas sudarytų bent pusę kitų įmonės darbuotojų darbo laiko per mėnesį. 1.4. Socialinių įmonių asociacija (kartu su Lietuvos socialinių įmonių asociacija ir Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga) (2018-02-28 Nr.
G-2018-2105)14
(1,2)2
Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. numatyta, kad “Paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo, sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, socialinėje įmonėje dirbantys ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį, sudaro ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslinei grupei priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip šeši.". Pagal šią Įstatymo projekto rengėjų siūlomą nuostatą parama socialinėms įmonėms nebūtų skaičiuojama už neįgalius darbuotojus, kurie dirba mažiau nei 80 darbo valandų per mėnesį. Pažymėtina, kad didelei daliai neįgaliųjų darbuotojų institucijos suteikia teisę dirbti, tačiau riboja galimą darbo laiką dėl jų sveikatos būklės. Tam tikrai daliai šių darbuotojų darbo laikas yra ribojamas iki mažesnės ribos nei 80 darbo valandų per mėnesį. Įsigaliojus siūlomai Įstatymo projekto redakcijai šių darbuotojų atžvilgiu susidarytų situacija, kad valstybė teoriškai leidžia jiems dirbti ribotą laiką per mėnesį, tačiau ta pati valstybė nesuteikia jiems galimybės dirbti socialinėje įmonėje, nes jiems leidžiamas dirbti darbo valandų per mėnesį skaičius yra mažesnis nei minimalus sumatytas Įstatymo projekte. Suprantamas Įstatymo projekto rengėjų noras išvengti piktnaudžiavimo atvejų, kai socialinės įmonės statusą norintis įgyti asmuo įdarbina mažiausią įmanomą darbo valandų skaičių dirbančius neįgaliuosius vien tam, kad atitiktų Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. reikalavimus.
2 p. reikalavimus. Siekiant užtikrinti, kad tokio piktnaudžiavimo prevencija būtų suderinta su mažesnį nei 80 valandų per mėnesį galinčių dirbti neįgaliųjų galimybės dirbti užtikrinimu, siūlome Socialinių įmonių įstatyme įtvirtinti, jog mažiau nei 80 valandų per mėnesį dirbantys darbuotojai, priklausantys Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms, būtų skaičiuojami sudedant jų darbo valandas, t.y. keli darbuotojai, dirbantys mažiau nei 80 valandų, skaičiuojami kaip vienas, kai jų bendras dirbtų valandų skaičius siekia 80 valandų per mėnesį ir skaičiuojant tame pačiame 14 str. 1 d. 2 p. numatytą neįgaliųjų darbuotojų procentą įmonėje keli neįgalieji, kurių bendras darbo valandų per mėnesį skaičius siekia 80, būtų įskaičiuojami kaip vienas. Pažymėtina, kad minimalaus darbo valandų per mėnesį suminis skaičiavimas nereikalautų didesnių išlaidų, nes darbuotojams yra apmokama už faktiškai dirbtą laiką, o subsidijos jų darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms yra skaičiuojamos nuo jiems išmokėto atlyginimo, todėl už mažiau nei 80 darbo valandų per mėnesį dirbančius darbuotojus būtų mokamos atitinkamai mažesnės subsidijos. Atsižvelgiant i tai siūlome Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. pradžia išdėstyti taip:
“Paraiškos gauti valstybės pagalba pateikimo. sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį
prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, socialinėje įmonėje dirbantys ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį, sudaro ne mažiau kaip
skaičiaus ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytu tikslinei grupei priklausančiu darbuotoju skaičius yra ne mažesnis kaip šeši.
Jei keliu darbuotoju, priklausančiu priklausantys šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, dirbančiu mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį, bendras darbo valandų per mėnesį skaičius siekia 80, jie skaičiuojami kaip vienas darbuotojas, priklausantis šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, dirbantis 80 darbo valandų per mėnesį. Sumuojant darbo valandos per mėnesi apvalinamos kas 80 į mažesnę pusę.” Nepritarti Sąlygą socialinės įmonės statusui gauti ir išlaikyti, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) bent 80 darbo valandų per mėnesį dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų, komitetas pakeitė sąlyga, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų ir jų per mėnesį įmonėje dirbtas darbo laikas sudarytų bent pusę kitų įmonės darbuotojų darbo laiko per mėnesį. 1.5. Socialinių įmonių asociacija (kartu su Lietuvos socialinių įmonių asociacija ir Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga) (2018-02-28 Nr. G-2018-2105) 5.
G-2018-2105)
Siekiant išvengti galimų piktnaudžiavimo atveju, kai įmonė pasiekia socialinei įmonei keliamus reikalavimus tik tada, kai Socialinių įmonių įstatymas reikalauja atitikti kriterijus siekiant tapti socialine įmone ir/ar tada, kai Socialinių įmonių įstatymas reikalauja atitikti kriterijus siekiant gauti valstybės pagalbą, siūlome Įstatymo projekto nuostatomis sureguliuoti, kad juridinis asmuo, norėdamas gauti valstybės pagalbą kaip socialinė įmonė, Įstatymo projekte numatytus kriterijus turėtų atitikti nuolat. Siekiant šio tikslo siūlome numatyti, kad įmonė, siekianti gauti valstybės paramą kaip socialinė įmonė, verslo planą, įsigaliosianti nuo kitų metų, turi Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikti nuo einamųjų metų sausio 1 d. iki einamųjų metu kovo 31 d. ir nuo šio verslo plano pateikimo iki kitų metų sausio 1 d., nuo kurios (atitinkant visus kriterijus) būtų suteikiamas socialinės įmonės statusas ir valstybės parama, nepertraukiamai turi atitikti visus kriterijus, Įstatymo projekte numatytus socialinei įmonei. Ši papildomą reikalavimą siūlome įtvirtinti kartu su Įstatymo projekto rengėjų jau siūlomais reikalavimais juridiniams asmenims, norintiems įgyti socialinės įmonės statusą. Nepritarti Vyriausybės pateiktame įstatymo projekte Nr. XIIIP-1530 socialinės įmonės statusui įgyti nėra sąlygos pateikti verslo planą (tokia sąlyga yra galiojančiame įstatyme). 1.6. Socialinių įmonių asociacija (kartu su
Dėl subsidijų darbo vietų steigimui ir pritaikymui Atsižvelgdami į valstybės poreikį mažinti išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui ir į tai, kad daugiausiai išlaidų siekiant sukurti ar pritaikyti darbo vietas neįgaliesiems (ar darbo priemonėms jiems įsigyti ar pritaikyti) tenka darbo vietų didžiausią neįgalumo lygį turintiems asmenims sukūrimui ir pritaikymui, siūlome:
Pakeisti Įstatymo projekto 16 ir 17 straipsnius numatant, kad subsidijos neįgaliųjų, darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti bei neįgaliu darbuotoju darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms pritaikyti teikiamos tik už darbuotojus, turinčius sunkų neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas neviršijantis 25 procentu darbingumo lygis arba didelių specialiųjų poreikių lygis. Tai leistų valstybei per metus sutaupyti apie 1 800 000 eurų. Nepritarti Komitetas nusprendė remti neįgalių darbuotojų, kuriems nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis, lengvas neįgalumo lygis (pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis) darbo vietų įsteigimą ir jų darbo priemonių įsigijimą bei šių neįgaliųjų darbo vietų pritaikymą ir jų darbo priemonių pritaikymą, kai įsteigta ar pritaikyta darbo vieta bus išlaikyta bent metus (taip pat bent metus apribojamas disponavimas turtu, įsigytu panaudojant valstybės pagalbos lėšas, ir kt.), subsidijos dydį nustatant 65 procentų tam tikslui reikalingų išlaidų. 1.7. Socialinių įmonių asociacija (kartu su Lietuvos socialinių įmonių asociacija ir Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga) (2018-02-28 Nr. G-2018-2105)2
Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (Žin. 2012-09-22, Nr. 110-5564) 20 str.
110-5564) 20 str. 4 d. nurodyta, kad: “Teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Ši nuostata netaikoma, kai teisinis reguliavimas nustatomas arba keičiamas pagal Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimus, taip pat kai nustatomas ūkio subjektams palankesnis teisinis reguliavimas“. Pažymėtina, kad:
a) Įstatymo projektas nustato naują ūkio subjektų veiklos ir jos priežiūros teisinį reguliavimą;
b) Įstatymo projektas neperkelia naujų Europos Sąjungos teisės aktų ir nekyla iš jų įpareigojimų;
c) Įstatymo projektas nekyla iš Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimų;
d) Įstatymo projektas numato mažiau palankų teisinį reguliavimą ūkio subjektams nei yra galiojantis dabar. Dėl šių priežasčių įstatymas negali įsigalioti anksčiau nei po trijų mėnesių nuo oficialaus paskelbimo dienos. Kadangi Įstatymo projektas nebuvo priimtas ir paskelbtas iki 2018 m. vasario 1 d., būtina keisti Įstatymo projekto rengėjų siūlomą įsigaliojimo datą (dabar siūloma pirma įsigaliojimo data - 2018 m. gegužės 1 d.). Atsižvelgus i Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 str. 4 d. įtvirtintas datas ir realų laiką, kada Įstatymo projektas galėtų būti priimtas (2018 m. kovo-balandžio mėnesiai), reikėtų vietoje dabar įstatymo projekte numatytu įsigaliojimo terminu (2018 m. gegužės 1 d. ir 2018 m. lapkričio 1 d.) numatyti Teisėkūros pagrindu įstatymą atitinkančias įstatymo projekto įsigaliojimo datas: 2018 m. lapkričio 1 d. ir 2019 m. gegužės 1 d. Atsižvelgti Komitetas siūlo, kad įstatymas įsigaliotų 2020-07-01, o pereinamosios nuostatos – 2020-01-01. 1.8. Socialinių įmonių asociacija (kartu su Lietuvos socialinių įmonių asociacija ir Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga) (2018-02-28 Nr. G-2018-2105) 8.
G-2018-2105)
įstatymo įgyvendinimui Suprasdami valstybės poreikį sumažinti išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui pažymime, kad Įstatymo projekte numatyti pakeitimai, su kuriais mes sutinkame arba siūlome patys, leis sutaupyti maždaug 7 000 000 (septynis milijonus) eurų kasmet lyginant su išlaidomis, patiriamomis pagal dabartinį galiojantį reguliavimą, o tai yra 27,5 % nuo visu išlaidų patiriamų įgyvendinant socialinių įmonių įstatymą. Šį skaičių gauname atlikę statistinius paskaičiavimus pagal dešimties socialinių įmonių, kurios iš viso įdarbina 650 tikslinėms grupėms priklausančių asmenų, duomenis bei Lietuvos darbo biržos duomenis už 2017 m. sausio-lapkričio mėnesius. Konkrečiai:
Minima sutaupytina suma (7 000 000 eurų) pasiskirstytu taip:
MMA dydžio, nuo kurio mokama subsidija mažinimas nuo 2 MMA iki 1,5 MMA (Įstatymo projekto 15 str.) leis sutaupyti apie 2 700 000 (du milijonus septynis šimtus tūkstančių) eurų kasmet;
Atsižvelgiant į tai galima pagrįstai teigti, kad mūsų siūlomi pataisymai leidžia, iš vienos pusės, įstatymu sudaryti galimybes ilsesniam laikui įdarbinti neįgaliuosius ir taip užtikrinti pagrindinio įstatymo tikslo - neįgaliųjų įdarbinimo - pasiekimą ir, iš kitos pusės, leidžia valstybei ženkliai mažinti savo išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui. Įvertinta Pritarta Komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIIP-1530(2). 1. Socialinių įmonių asociacija (kartu su Lietuvos socialinių įmonių asociacija ir Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga) (2018-02-28 Nr. G-2018-2105) APIBENDRINANT, Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos neįgaliųjų įmonių asociacija ir Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga siūlo Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui atlikti tokius pakeitimus Įstatymo projekte:
Tolesni 1.1-1.8 pasiūlymai pakartoja aukščiau pateiktuosius 1.1-1.8 pasiūlymus. 1.1. Socialinių įmonių asociacija (kartu su Lietuvos
tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms skirti ir mokėti visa jų darbo laikotarpį, o įstatymo projekto 4 str. 1 d. 3 p. nurodytai tikslinei grupei priklausantiems darbuotojams subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms skirti ir mokėti 24 mėnesius nuo jų pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje po šio įstatymo įsigaliojimo. Pritarti iš dalies: 1.
Pritarti iš dalies:
pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems vidutinį neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir vidutinių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. 2. Nepritarti pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems lengvą neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 6 mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. 2. Siekiama, kad neįgalieji, turintys lengvą neįgalumo lygį ar neįgalieji, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), greičiau integruotųsi į atvirą darbo rinką. 1.2. Socialinių įmonių asociacija (kartu su Lietuvos socialinių įmonių asociacija ir Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga) (2018-02-28 Nr. G-2018-2105)27
reguliavimą vienu iš dviejų būdų: 2.a) Nustatyti, kad “Ne mažiau kaip 15 procentu socialiniu įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti reinvestuoiama ir naudojama neįgaliųjų įdarbinimui didinti” ir kartu gražinti pelno mokesčio lengvata socialinėms įmonėms: 2.b)Atsisakyti Įstatymo projekto 27 str. ir negrąžinti pelno mokesčio lengvatos socialinėms įmonėms. Tokiu atveju valstybė pati paims iš socialinių įmonių pelno minimus 15% ir galės juos naudoti savo nuožiūra, tame tarpe ir neįgaliųjų užimtumo įdarbinimui skatinti. Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateikto įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530 reikalavimui bent 75 procentus socialinių įmonių pelno naudoti socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. 1.3.
įmonių asociacija (kartu su
nei 50% darbuotoju privalo sudaryti darbuotojai, priklausantys tikslinėms grupėms, pakeisti Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. nustatant šių grupių proporcijas taip, kad jos labiau atitiktu realią darbo rinką; Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateiktame įstatymo projekte Nr. XIIIP-1530 įtvirtintoms neįgalių darbuotojų dalims nuo visų darbuotojų skaičiaus. Tačiau komitetas patobulino aptariamą 2 punktą, kuriame sąlygą, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) bent 80 darbo valandų per mėnesį dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų, komitetas pakeitė sąlyga, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų ir jų per mėnesį įmonėje dirbtas darbo laikas sudarytų bent pusę kitų įmonės darbuotojų darbo laiko per mėnesį. 1.4. Socialinių įmonių asociacija (kartu su
tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai, neįgaliųjų dirbančių mažiau nei
per mėnesį skaičiuoti kaip vieną darbuotoją, taip suteikiant galimybę įdarbinti neįgaliuosius, kuriems sveikatos būklė leidžia dirbti tik mažiau nei 80 darbo valandų per mėnesi. Atitinkamai pakoreguoti Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p.
Sąlygą socialinės įmonės statusui gauti ir išlaikyti, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) bent 80 darbo valandų per mėnesį dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų, komitetas pakeitė sąlyga, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų ir jų per mėnesį įmonėje dirbtas darbo laikas sudarytų bent pusę kitų įmonės darbuotojų darbo laiko per mėnesį. 1.5. Socialinių įmonių asociacija (kartu su Lietuvos socialinių įmonių asociacija ir Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga) (2018-02-28 Nr. G-2018-2105)
parama kaip socialinė įmonė, verslo planą, įsigaliosiantį nuo kitų metų, turi Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikti nuo einamųjų metų sausio 1 d. iki einamųjų metu kovo 31 d. ir nuo šio verslo plano pateikimo iki kitu metu sausio 1 d., nuo kurios (atitinkant visus kriterijus) būtu suteikiamas socialinės įmonės statusas ir valstybės parama, nepertraukiamai turi atitikti visus kriterijus, Įstatymo projekte numatytus socialinei įmonei. Nepritarti Vyriausybės pateiktame įstatymo projekte Nr. XIIIP-1530 socialinės įmonės statusui įgyti nėra sąlygos pateikti verslo planą (tokia sąlyga yra galiojančiame įstatyme). 1.6. Socialinių įmonių asociacija (kartu su Lietuvos
numatant, kad subsidijos neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti bei neįgalių darbuotoju darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms pritaikyti teikiamos tik už darbuotojus, turinčius sunkų neįgalumo lygi, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas neviršijantis 25 procentu darbingumo lygis arba didelių specialiųjų poreikių lygis.
Nepritarti Komitetas nusprendė remti neįgalių darbuotojų, kuriems nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis, lengvas neįgalumo lygis (pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis) darbo vietų įsteigimą ir jų darbo priemonių įsigijimą bei šių neįgaliųjų darbo vietų pritaikymą ir jų darbo priemonių pritaikymą, kai įsteigta ar pritaikyta darbo vieta bus išlaikyta bent metus (taip pat bent metus apribojamas disponavimas turtu, įsigytu panaudojant valstybės pagalbos lėšas, ir kt.), subsidijos dydį nustatant 65 procentų tam tikslui reikalingų išlaidų. 1.7. Socialinių įmonių asociacija (kartu su Lietuvos socialinių įmonių asociacija ir Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga) (2018-02-28 Nr. G-2018-2105)
7Atsižvelgus i Teisėkūros pagrindu Įstatymo 20 str. 4 d. įtvirtintas datas ir realų laika, kada įstatymo projektas
galėtu būti priimtas (2018 m. kovo-balandžio mėnesiai'), vietoje dabar Įstatymo projekte numatytų Įsigaliojimo terminu (2018 m. gegužės 1 d. ir 2018 m. lapkričio 1 d.) numatyti Teisėkūros pagrindų įstatymą atitinkančias Įstatymo projekto įsigaliojimo datas: 2018 m. lapkričio 1 d. ir 2019 m. gegužės 1 d. Tikimės, kad Lietuvos Respublikos Seimo socialiniu reikalų ir darbo komitetas atsižvelgs į šiuos pasiūlymus ir priimtas naujos redakcijos Socialinių įmonių įstatymas atlieps tiek savo pagrindinį tikslą - neįgaliųjų įdarbinimo skatinimą, tiek socialinių įmonių kaip verslo teisėtus lūkesčius, tiek valstybės poreikį mažinti išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui.
Atsižvelgti Komitetas siūlo, kad įstatymas įsigaliotų 2020-07-01, o pereinamosios nuostatos – 2020-01-01. 2. Lietuvos verslo konfederacija (2018-03-21 Nr. G-2018-3079) LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkei Agnei Širinskienei, LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariams
Lietuvos Respublikos Seime šiuo metu yra įregistruotas Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projektas (Reg. Nr. XIIIP-1530) (toliau - Įstatymo projektas), kuriuo Socialinių įmonių įstatymas yra dėstomas nauja redakcija. Šio Įstatymo projekto pateikimas yra numatytas Lietuvos Respublikos Seimo pavasario sesijoje. Šiuo teisės akto projektu yra siūloma iš esmės keisti socialinių įmonių srities teisinį reglamentavimą. Juo yra nustatomos, keičiamos ir naikinamos teisės subjektų teisės ir pareigos, formuluojamos socialinių įmonių srities reformos kryptis ir raidos strategija, keičiamos verslo sąlygos. Nors Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas (toliau - LRS TD) savo išvadoje dėl Įstatymo projekto, pateiktoje 2018 m. sausio 9 d., tiesiogiai nekonstatavo, kad Įstatymo projekto nuostatos galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl šios priežasties projektas nebuvo perduotas Teisės ir teisėtvarkos komitetui (toliau – TTK), esame įsitikinę, kad TTK nuomonė dėl šio Įstatymo projekto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai būtų ypač svarbi siekiant priimti teisingiausią ir visuomenės lūkesčius labiausiai atitinkantį teisės akto projektą.
Tokia mūsų nuomonė yra grindžiama tuo, jog LRS TD savo išvadoje išreiškė abejones net dėl trijų skirtingų siūlomo naujo reglamentavimo nuostatų suderinamumo su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina. Nepritarti Vyriausybės pateiktas įstatymo projektas Nr. XIIIP-1530 patobulintas pagal Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, dėl ko prieštaravimo Konstitucijai neįžvelgiama. 2.1. Lietuvos verslo
galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui. Įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies 10 punkte siūloma imperatyviai nustatyti, kad socialinės įmonės statusas besąlygiškai naikinamas „Socialinei įmonei apskundus Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimą pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus, <...> nuo sprendimo, kuriuo įpareigojimas socialinei įmonei pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus paliekamas galioti, įsiteisėjimo dienos". LRS TD pažymi, kad tokio pasiūlymo turinys kelia abejonių dėl jo proporcingumo, t.y., ar Įstatymo projekto rengėjų siūlomas 11 str. 1 d. 10 p. nepagrįstai neriboja asmenų teisės kreiptis į teismą.
Šis ribojimas, mūsų nuomone, pasireiškia tuo, jog:
1) Asmenys (socialinės įmonės) yra skatinamos nekvestionuoti Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimų jų atžvilgiu ir netikrinti jų teisingumo ir teisėtumo teismuose, nes įstatymas jiems suteikia dvi išeitis: arba ištaisyti trūkumus, kuriuos nustatė institucija jų nekvestionuojant ir neprarasti socialinės įmonės statuso arba, nusprendus patikrinti Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimų teisingumą ir teisėtumą teisme, prisiimti riziką, kad teismui nustačius, jog Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimai buvo teisingi, iš karto prarasti socialinės įmonės statusą ir iš to sekančias valstybės garantijas be galimybės pasitaisyti po nepalankaus teismo sprendimo;
2) Sudaromos nelygiavertės sąlygos asmenims (socialinėms įmonėms), kurios siekia pasinaudoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. garantuojama teise į teisminę gynybą ir toms, kurios tokia teise pasinaudoti atsisako. Pirmosios netenka socialinės įmonės statuso ir iš jo sekančių valstybės garantijų iš karto po joms nepalankaus teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai kitoms būna nustatomas terminas, per kurį jos gali ištaisyti trūkumus;
3) Sukuriama situacija, kai pasinaudojus Lietuvos Respublikos Konstitucijos
(teisminio proceso metu arba teismui priėmus sprendimą bet jam dar neįsiteisėjus) socialinės įmonės statuso vis tiek netenkama;
4) Siūlomas reguliavimas galėtų sukurti tokias situacijas, kai asmeniui (socialinei įmonei) apskundus Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimus, didžioji dalis jų gali būti pripažinta neteisėtais, bet net jei (pavyzdžiui) vienas iš dešimties pažeidimų būtų pripažintas teisėtu, socialinė įmonė įsiteisėjus teismo sprendimui prarastų socialinės įmonės statusą ir iš to sekančias valstybės garantijas.
Taip asmenys skatinami nekvestionuoti net akivaizdžiai neteisėtų Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimų, jei tarp jų yra bent vienas dėl kurio neteisėtumo ginčas nekyla. Laikomės nuomonės, kad visi šie argumentai objektyviai pagrindžia, jog Įstatymo projekto rengėjų siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas nepagrįstai riboja asmens teisę į teisminę gynybą, kurią visiems asmenims garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis. Toks ribojimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, negali būti suderinamas su Konstitucija ir dėl to. tikėtina, jai prieštarauja. Atsižvelgti Žr. Komiteto patobulintą įstatymo projektą Nr. XIIIP-1530(2). 2.2. Lietuvos verslo
Dėl įstatymo projekto galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui Įstatymo projekto 25 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Jeigu kalendorinių metų paskutinę ketvirčio dienų apskaičiuojama faktiškai gauta valstybės pagalbos suma viršija leistinas ribas, per kalendorinius metus išmokėta valstybės pagalbos suma turi būti grąžinama Vyriausybės įgaliotai institucijai per vienų mėnesį <...>“. Analogiško turinio nuostatą dėl valstybės paramos grąžinimo pilna apimtimi, jei ji viršija leistinas ribas, siūloma įtvirtinti ir pirmojo įstatymo projekto 26 straipsnio 12 dalies 6 punkte. LRS TD teisingai pažymi, kad tokios Įstatymo projekto rengėjų siūlomos nuostatos neatitinka Konstitucinės doktrinos, susijusios su teisinės atsakomybės nustatymu bei proporcingumo principo išaiškinimu. Įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Mūsų nuomone, siūlomas nustatyti reguliavimas, kad teisės subjektas (socialinė įmonė) turėtų atsakyti visa metinės jai skirtos paramos apimtimi už nesvarbu kokios apimties pažeidimą, susijusį su per didelės sumos jai skyrimu (net jeigu tai būtų padaryta ne tyčia, o per klaidą ir net nepaisant to. kad tą klaidą galėtų padaryti net ne pati įmonė, o, pavyzdžiui, valstybinė institucija), yra akivaizdžiai per didelės ir neproporcingos nuobaudos pavyzdys. O tokia nuobauda, remiantis Konstitucinio teismo doktrina, prieštarauja Konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgti Komitetas patobulino šią nuostatą taip, kad būtų grąžinama valstybės pagalbos suma, viršijanti leistinas ribas. 2.3. Lietuvos verslo konfederacija (2018-03-21 Nr. G-2018-3079)2
III. Dėl Įstatymo projekto galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisėtų lūkesčių apsaugos principui Įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Juridiniam asmeniui, kuriam iki 2018 m. spalio 31 d. buvo suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, neatitinkančiam šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nauja redakcija išdėstytame Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo 2018 m. lapkričio 1 d." LRS TD atkreipė dėmesį į galimą šių nuostatų neatitikimą Konstitucijai. Savo išvadoje Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas nurodė, kad: „<...> jokios išlygos įmonėms, netekusioms socialinės įmonės statuso dėl naujų įstatymo reikalavimų, nenumatomos. Toks tikėtinas reguliavimo taikymo pobūdis kelia abejonių dėl jo suderinamumo su Konstitucinio teismo doktrina, susijusia su teisėtų lūkesčių apsaugos principu". Galiojantis įstatymas nustato aiškias ir konkrečias sąlygas, kurioms esant socialinės įmonės gali gauti valstybės paramą, t. y. jei asmuo atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas, valstybės pagalba jam negali būti neskiriama. Toks teisinio reguliavimo pobūdis suformuoja asmenims teisėtus lūkesčius, jog, laikantis įstatymo nuostatų, jie gaus valstybės paramą visą įstatymo nustatytą laikotarpį. Pagal Įstatymo projektą, tam tikros įmonės neteks socialinių įmonių statuso dėl to, jog įstatymų leidėjas nustatys naujus kriterijus, būtinus šiam statusui turėti ir valstybės pagalbai gauti.
Nustatant tokius naujus reikalavimus nėra atsižvelgiama į valstybės prisiimtų įsipareigojimų teikti valstybės pagalbą socialinėms įmonėms trukmę. Be to, įmonėms persitvarkyti siūloma nustatyti tik 6 mėnesių terminą. Situacija, kai valstybė nustatytų, jog ji nesilaiko savo įstatyme įtvirtintų terminuoto pobūdžio įsipareigojimų, pavyzdžiui, mokėti subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, tačiau palieka įpareigojimus įmonėms laikytis joms iš įstatymo kylančių pareigų, pavyzdžiui, išlaikyti darbo vietas 36 mėnesius, neatitiktų teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principų. Taip pat atkreiptinas gerb. Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto narių dėmesys į dar vieną teisėtų lūkesčių principo kontekste aktualią Įstatymo projekto nuostatą, apie kurią nepasisakė Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas. Įstatymo projekto 23 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirma karta įsidarbino socialinėje įmonėje.
Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3-4 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirma karta įsidarbino socialinėje įmonėje." Įsigaliojus tokiai Įstatymo projekto rengėjų siūlomai formuluotei iškiltų grėsmė absoliučiai daugumai šiuo metu socialinėse įmonėse dirbančių {statymo projekto 4 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbo vietoms, nes jie buvo priimti į darbą pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą (kuriuo nustatyta, kad valstybės pagalba yra skiriama visą jų darbo laikotarpį) ir didelė dalis jų buvo priimti anksčiau nei prieš 6 mėnesius (III grupė) ar 2 metus (II grupė). Pagal siūlomą formuluotę Įstatymo projekto 23 str. 4 d. nustatyti terminai galėtų būtų skaičiuojami nuo šių asmenų pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos, t.y. galėtų būtų įskaičiuojamas net jų darbas iki Įstatymo projekto įsigaliojimo. Toks reguliavimas galimai pažeidžia ne tik konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą, bet taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d. įtvirtintam lex retro non agit principui. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 str. 3 ir 4 punktus Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto veiklos kryptys apima tiek preliminarų vertinimą, ar svarstomi įstatymų projektai atitinka Konstituciją, tiek svarstymą ir išvadų teikimą dėl Lietuvos Respublikos įstatymų derinimo su Europos Sąjungos teise.
Esame įsitikinę, kad Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto nuomonė dėl Įstatymo projekto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai būtų itin svarbi Lietuvos Respublikos Seimo nariams apsisprendžiant dėl socialinių įmonių instituto reformos krypčių ir neįgaliųjų įtraukimo į darbo rinką perspektyvos Lietuvoje. Taip pat išankstinis Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto įvertinimas, ar Įstatymo projekto nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir konstitucinę doktriną užtikrintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 1 d. (Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai) įgyvendinimą bei Lietuvos Respublikos teisinės sistemos kokybiškumą. Atsižvelgiant į tai prašome Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto savo iniciatyva apsvarstyti ar Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projektas (Reg. Nr. XIIIP-1530) galimai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.Priedas Nr. 1 (Rašte išsakytų argumentų juridinis pagrindimas remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina bei Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamento išvada). PRIEDAS NR. 1 I. Dėl Įstatymo projekto galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui. Įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies 10 punkte siūloma imperatyviai nustatyti, kad socialinės įmonės statusas besąlygiškai naikinamas „Socialinei įmonei apskundus Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimą pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus, <...> nuo sprendimo, kuriuo įpareigojimas socialinei įmonei pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus paliekamas galioti, įsiteisėjimo dienos“.
Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas pažymi, kad tokio pasiūlymo turinys kelia abejonių dėl jo proporcingumo: „Pažymėtina, jog pagal nuostatos turinį galima daryti išvadą, jog siekiama asmenį nubausti vien už tai, jog jis kreipėsi į teismą ir suabejojo Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimų teisėtumu. Tokia išvada darytina dėl to, kad asmeniui nesudaroma jokia galimybė įvykdyti Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimų po to, kai teismas tokius įpareigojimus pripažino teisėtais. Be to, normos konstrukcija suponuoja ir tai, kad socialinės įmonės statusas turi būti panaikintas net tuo atveju, jei asmuo įvykdė teismo teisėtais pripažintus Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kadangi jokia kita alternatyva analizuojamoje nuostatoje nenumatoma. Pateikus šią nuostatos analizę, turėtų būti svarstoma, ar siūloma nuostatos konstrukcija nesiekiama riboti konstitucinės asmenų teisės kreiptis į teismą, nes už kreipimąsi į teismą, teismo pralaimėjimo atveju, asmenims būtų taikoma sankcija – socialinės įmonės statuso panaikinimas.” Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau - ir LRKT) savo 1997 m. spalio 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
Respublikos Konstitucijai”, konstatavo, kad: „Susidūrus asmenų skirtingoms teisėms ar skirtingiems interesams galimi įvairūs jų derinimo ar gynimo būdai. Vienas svarbiausių pažeistų teisių ar laisvių gynimo būdų yra jų gynimas teisme.
Toks teisių gynimas įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnyje, kurio pirmojoje dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“ Tokia asmens galimybė apginti pažeistas teises ir laisves yra nurodyta ir 1948 m. gruodžio 10 d. JT Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnyje („Kiekvienas žmogus turi teisę pasinaudoti kompetentingais nacionaliniais teismais savo teisėms apginti, kai jo pagrindinės teisės, pripažįstamos jam konstitucijos ar įstatymais, buvo pažeistos“), taip pat
pakto 14 straipsnio 1 punkte („Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto kompetentingo, nepriklausomo ir bešališko teismo, kuris nustatytų, ar jam pareikštas baudžiamasis kaltinimas yra pagrįstas, arba nustatytų jo ginčijamas civilines teises ir pareigas [...]“). 1950 m. lapkričio 4 d. priimtos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje pažymėta, jog nustatant kiekvieno asmens civilines teises ir pareigas ar jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo pagrįstumą asmuo turi teisę į tai, kad pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir nešališkas teismas per kiek įmanoma trumpesnį laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų jo bylą. <…> Neginamos žmogaus teisės ir laisvės taptų beprasmės, jeigu nebūtų atsižvelgiama į visuotinę taisyklę ubi jus ibi remedium: jei įstatymas suteikia teisę, jis duoda ir priemonę jai apginti. Tokios priemonės valstybės teisinėje sistemoje nustatomos šios valstybės įstatymais. Kaip minėta, viena pagrindinių žmogaus teisių gynybos garantijų yra jo teisė kreiptis į teismą. Šios teisės įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos.
Niekas negali kliudyti jam kreiptis į teismą. Kreipimasis į teismą yra subjektyvi procesinė Konstitucijos garantuota asmens teisė, nes Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.” Apie ypatingą valstybės pareigos užtikrinti asmenų teisę kreiptis į teismą svarbą LRKT yra pasisakęs ir kituose savo nutarimuose: „Asmeniui garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, – teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų” (LRKT 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai); „Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas” (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).
Kreipimasis į teismą yra subjektyvi procesinė Konstitucijos garantuota asmens teisė, nes Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.” Apie ypatingą valstybės pareigos užtikrinti asmenų teisę kreiptis į teismą svarbą LRKT yra pasisakęs ir kituose savo nutarimuose: „Asmeniui garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, – teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų” (LRKT 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai); „Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas” (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). „Priešingu atveju tektų konstatuoti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą” (LRKT 1994 m. vasario 14 d., 2001 m. vasario 22 d. nutarimai); „Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas kreipimosi į teismą tvarką <…> negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad juo būtų nepagrįstai pasunkintas kokios nors asmens konstitucinės teisės ar teisėto intereso, inter alia ir asmens teisės į teisminę gynybą, įgyvendinimas <…>.
Priešingu atveju būtų pažeista Konstitucija, inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisminę gynybą <…>” ((LRKT 2016 m. sausio 16 d. nutarimas). Ir, svarbiausia, savo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarime LRKT nedviprasmiškai konstatavo, jog „<…> konstitucinis teisinės valstybės principas būtų pažeistas, jeigu <…> asmenys, traukiami teisinėn atsakomybėn, negalėtų pasinaudoti tam tikromis teisėmis (inter alia teise į tinkamą teisinį procesą), kurias jie turi pagal Konstituciją”. Kaip teisingai pažymėjo Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas, kyla pagrįstų abejonių, ar Įstatymo projekto rengėjų siūlomas 11 str. 1 d. 10 p. nepagrįstai neriboja asmenų teisės kreiptis į teismą.
Šis ribojimas, mūsų nuomone, pasireiškia tuo, jog: Asmenys (socialinės įmonės) yra skatinamos nekvestionuoti Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimų jų atžvilgiu ir netikrinti jų teisingumo ir teisėtumo teismuose, nes įstatymas jiems suteikia dvi išeitis: arba ištaisyti trūkumus, kuriuos nustatė institucija jų nekvestionuojant ir neprarasti socialinės įmonės statuso arba, nusprendus patikrinti Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimų teisingumą ir teisėtumą teisme, prisiimti riziką, kad teismui nustačius, jog Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimai buvo teisingi, iš karto prarasti socialinės įmonės statusą ir iš to sekančias valstybės garantijas be galimybės pasitaisyti po nepalankaus teismo sprendimo;
Sudaromos nelygiavertės sąlygos asmenims (socialinėms įmonėms), kurios siekia pasinaudoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. garantuojama teise į teisminę gynybą ir toms, kurios tokia teise pasinaudoti atsisako. Pirmosios netenka socialinės įmonės statuso ir iš jo sekančių valstybės garantijų iš karto po joms nepalankaus teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai kitoms būna nustatomas terminas, per kurį jos gali ištaisyti trūkumus;
Sukuriama situacija, kai pasinaudojus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. garantuojama teise į teisminę gynybą ir ištaisius nustatytus trūkumus (teisminio proceso metu arba teismui priėmus sprendimą bet jam dar neįsiteisėjus) socialinės įmonės statuso vistiek netenkama; Siūlomas reguliavimas galėtų sukurti tokias situacijas, kai asmeniui (socialinei įmonei) apskundus Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimus, didžioji dalis jų gali būti pripažinta neteisėtais, bet net jei (pavyzdžiui) vienas iš dešimties pažeidimų būtų pripažintas teisėtu, socialinė įmonė įsiteisėjus teismo sprendimui prarastų socialinės įmonės statusą ir iš to sekančias valstybės garantijas.
Taip asmenys skatinami nekvestionuoti net akivaizdžiai neteisėtų Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimų, jei tarp jų yra bent vienas dėl kurio neteisėtumo ginčas nekyla. Laikomės nuomonės, kad visi šie argumentai objektyviai pagrindžia, jog Įstatymo projekto rengėjų siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas nepagrįstai riboja asmens teisę į teisminę gynybą, kurią visiems asmenims garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis. Toks ribojimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, negali būti suderinamas su Konstitucija ir dėl to, tikėtina, jai prieštarauja. II.
II. Dėl Įstatymo projekto galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo sudedamajai daliai - proporcingumo principui Įstatymo projekto 25 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Jeigu kalendorinių metų paskutinę ketvirčio dieną apskaičiuojama faktiškai gauta valstybės pagalbos suma viršija leistinas ribas, per kalendorinius metus išmokėta valstybės pagalbos suma turi būti grąžinama Vyriausybės įgaliotai institucijai per vieną mėnesį <...>“. Analogiško turinio nuostatą dėl valstybės paramos grąžinimo pilna apimtimi, jei ji viršija leistinas ribas, siūloma įtvirtinti ir pirmojo įstatymo projekto 26 straipsnio 12 dalies 6 punkte. Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas atkreipė dėmesį į galimą šių nuostatų neatitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Konstitucinei doktrinai. Savo išvadoje Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas nurodė, kad: „<…> siūlomos nuostatos yra imperatyvios ir besąlygiškos. Toks teisinis reguliavimas, be kita ko, reiškia, jog visos apimties valstybės pagalba turės būti grąžinama nepriklausomai nuo jokių aplinkybių. Kartu tai reikštų, jog įstatymų leidėjas siekia įstatyme įtvirtinti prezumpciją, kad teisėtai suteikta valstybės pagalba, jei ji dėl bet kokių priežasčių viršijo leistinas ribas, pripažįstama neteisėta valstybės pagalba. Tokia įstatyminė prezumpcija kelia abejonių. Pastebėtina, jog nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei Europos Sąjungos teisės aktai tokios prezumpcijos neįtvirtina. Tam, kad valstybės pagalba būtų pripažinta neteisėta, tam tikros institucijos, pavyzdžiui, teismas, Europos Komisija turi atlikti tam tikrus valingus veiksmus, priimti tam tikrus sprendimus, todėl manytina, jog įstatyme siūlyti įtvirtinti prezumpciją, kad net, pavyzdžiui, dėl klaidos atsiradus leistinų ribų viršijimui, visa suteikta valstybės pagalba turi būti laikoma neteisėta ir grąžinta valstybei, nėra pagrįsta ir proporcinga.
Kartu pažymėtina, jog valstybės pagalbos sumas skaičiuoja ir skiria tam tikra Vyriausybės įgaliota institucija, tačiau net tuo atveju, jei valstybės pagalba viršytų leistinas ribas dėl šios institucijos kaltės, arba, pavyzdžiui, dėl šios institucijos aritmetinės klaidos, visa valstybės pagalbos suma turėtų būti grąžinta valstybei. Be to, tokiu atveju visos apimties valstybės pagalba turėtų būti grąžinama net jei ji leistinas ribas viršytų 1 euro centu. Taigi pagal siūlomą reguliavimą gali susiklostyti situacija, kai valstybės institucijos kaltės ar klaidos teisinės pasekmės būtų perkeliamos socialinei įmonei. Tai reiškia, kad plačiąja prasme socialinei įmonei galėtų būti pritaikyta sankcija, atsakomybė net tuo atveju, jei ji neatliko jokių teisei priešingų veiksmų”. Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas teisingai pažymi, kad tokios Įstatymo projekto rengėjų siūlomos nuostatos neatitinka Konstitucinės doktrinos, susijusios su teisinės atsakomybės nustatymu bei proporcingumo principo išaiškinimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime pasisakė, kad „<…> už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.
Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, „kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui“. Taigi įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, jog
„<…> konstitucinis teisinės valstybės principas būtų pažeistas,
jeigu: <…> įstatyme būtų nustatyta tokia griežta sankcija (teisinė atsakomybė) už teisei priešingą veiką, kad pagal ją skiriama bausmė arba nuobauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui, ir dėl to neteisinga”. Kaip teisingai pažymėjo Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas, kyla pagrįstų abejonių, ar Įstatymo projekto rengėjų siūlomos nuostatos nepažeidžia proporcingumo principo.
Mūsų nuomone, siūlomas nustatyti reguliavimas, kad teisės subjektas (socialinė įmonė) turėtų atsakyti visa metinės jai skirtos paramos apimtimi už nesvarbu kokios apimties pažeidimą, susijusį su per didelės sumos jai skyrimu (net jeigu tai būtų padaryta ne tyčia, o per klaidą ir net nepaisant to, kad tą klaidą galėtų padaryti net ne pati įmonė, o, pavyzdžiui, valstybinė institucija), yra akivaizdžiai per didelės ir neproporcingos nuobaudos pavyzdys. O tokia nuobauda, pagal aukščiau minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo doktriną, prieštarauja Konstituciniam teisinės valstybės principui. III. Dėl Įstatymo projekto galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisėtų lūkesčių apsaugos principui Įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Juridiniam asmeniui, kuriam iki 2018 m. spalio 31 d. buvo suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, neatitinkančiam šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nauja redakcija išdėstytame Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo 2018 m. lapkričio 1 d.“ Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas atkreipė dėmesį į galimą šių nuostatų neatitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Konstitucinei doktrinai.
Savo išvadoje Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas nurodė, kad: „<…> įmonės, praradusios socialinės įmonės statusą, privalės laikytis visų reikalavimų, taikomų įmonėms turinčioms socialinės įmonės statusą, kaip antai išlaikyti darbo vietas 36 mėnesius, išlaikyti ilgalaikį materialųjį turtą, kuriam buvo skirta valstybės pagalba 36 mėnesius, mokėti tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims darbo užmokestį ne mažesnį kaip asmenims, nepriklausantiems tikslinėms grupėms, kad šie asmenys nenutrauktų darbo santykių ir kad darbo vietos būtų išlaikytos 36 mėnesius. Priešingu atveju, vadovaujantis teikiamų įstatymo projektų 26 straipsnio 12 ir 13 dalimis, joms tektų grąžinti gautą ir įsisavintą valstybės pagalbą, kaip neįvykdžiusioms valstybės pagalbos teikimo sąlygų, nes jokios išlygos įmonėms, netekusioms socialinės įmonės statuso dėl naujų įstatymo reikalavimų, nenumatomos. Toks tikėtinas reguliavimo taikymo pobūdis kelia abejonių dėl jo suderinamumo su Konstitucinio teismo doktrina, susijusia su teisėtų lūkesčių apsaugos principu”.
Galiojantis įstatymas nustato aiškias ir konkrečias sąlygas, kurioms esant socialinės įmonės gali gauti valstybės paramą, t. y. jei asmuo atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas, valstybės pagalba jam negali būti neskiriama. Be to, galiojantis įstatymas valstybės pagalbos teikimą sieja su aiškiais ir apibrėžtais terminais, pavyzdžiui, pagal 14 straipsnio 3 dalį subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms yra skiriama įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai tikslinei asmenų grupei priklausantį darbuotoją ir mokama visą jo darbo laikotarpį, o įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose nurodytoms tikslinėms asmenų grupėms priklausančius darbuotojus, ši kompensacija skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 12 mėnesių po įdarbinimo. Toks teisinio reguliavimo pobūdis suformuoja asmenims teisėtus lūkesčius, jog, laikantis įstatymo nuostatų, jie gaus valstybės paramą visą įstatymo nustatytą laikotarpį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo doktrinoje yra išsamiai atskleidęs teisėtų lūkesčių principo turinį: „Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų.
Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (LRKT 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai); „<...> teisinio reguliavimo pataisogmis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos” (LRKT 2009 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai); „Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.“ (LRKT 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Pagal Įstatymo projektą, tam tikros įmonės neteks socialinių įmonių statuso dėl to, jog įstatymų leidėjas nustatys naujus kriterijus, būtinus šiam statusui turėti ir valstybės pagalbai gauti. Nustatant tokius naujus reikalavimus nėra atsižvelgiama į valstybės prisiimtų įsipareigojimų teikti valstybės pagalbą socialinėms įmonėms trukmę. Be to, įmonėms persitvarkyti siūloma nustatyti tik 6 mėnesių terminą.
Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas teisingai atkreipė dėmesį, jog „<…>nors valstybės pagalbos rūšys įstatyme nėra susietos, tačiau dažnu atveju jos yra gaunamos kartu, pavyzdžiui, valstybės pagalba neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti daugeliu atveju yra neatsiejamai susijusi su kitomis valstybės pagalbos rūšimis, t.y. su subsidijomis: darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms; tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti; neįgalių darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti; administravimo išlaidoms; transporto išlaidoms; asistento išlaidoms, nes daugeliu atveju tik kompleksiškai pasinaudojus valstybės pagalba, tokios darbo vietos gali būti rentabilios ir nenuostolingos. Taigi, įmonėms netekus socialinės įmonės statuso ir praradus galimybę gauti valstybės pagalbą, pavyzdžiui, subsidijas darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, visa finansinė našta išlaikyti tokias darbo vietas teks pačioms įmonėms.” Iš to darytina išvada, kad situacija, kai valstybė nustatytų, jog ji nesilaiko savo terminuoto pobūdžio įsipareigojimų, pavyzdžiui, mokėti subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, tačiau palieka įpareigojimus įmonėms laikytis joms iš įstatymo kylančių pareigų, pavyzdžiui, išlaikyti darbo vietas 36 mėnesius, neatitiktų teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principų. Toks reguliavimas galimai pažeistų ne tik konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą, bet taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d. įtvirtintam lex retro non agit principui. Atsižvelgti Vyriausybės pateiktas įstatymo projektas Nr. XIIIP-1530 patobulintas. Be to, projektas patobulintas pagal Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, dėl ko prieštaravimo Konstitucijai neįžvelgiama. 3. UAB „Elektros taupymo sprendimai“ (2018-04-09 Nr.
G-2018-3746)
Naujos redakcijos Įstatymo projekte siūloma socialinių įmonių tikslo apibrėžime įtvirtinti, kad socialinių įmonių tikslas yra tik darbingo amžiaus žmonių, priklausančių tikslinėms grupėms, įdarbinimas. Tai reiškia, kad priėmus tokią nuostatą, nebebūtų remiamas neįgaliųjų asmenų, kurie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, tačiau vis dar yra pajėgūs ir norintys dirbti, įdarbinimas. Įstatymo rengėjai tokį savo siūlymą aiškinamajame rašte argumentuoja tuo, kad taip yra siekiama skatinti darbingo amžiaus neįgaliųjų asmenų integraciją į darbo rinką. Tačiau toks argumentas negali būti vertinamas, kaip tinkamas, nes Įstatymo projekto rengėjas nebando paaiškinti, kaip galimybių sumažinimas dirbti pensijos amžiaus neįgaliesiems padės įsidarbinti jaunesnio amžiaus neįgaliesiems. Lietuvoje yra apie 267 tūkst. neįgaliųjų, iš jų net 59,9 proc. sudaro vyresni nei 55 metų amžiaus asmenys. (Priedas Nr. 1). Šie skaičiai aiškiai įrodo, kad atsisakymas remti neįgaliuosius asmenis, kurie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, eliminuotų tikslinės grupės daugumą. Taip pat privalu atkreipti dėmesį, į tai, kad didelis skaičius senatvės pensijos amžiaus sulaukusiųjų neįgaliųjų, dirbančių socialinėse įmonėse, yra nulemtas ne dėl to, kad darbdaviai juos rinktųsi vietoje jaunesnio amžiaus neįgaliųjų, bet dėl darbo jėgos jaunesniuose amžiaus sektoriuose trūkumo, kuris yra tiesioginė daug metų trunkančios emigracijos į geresnį pragyvenimo lygį užtikrinančias valstybes pasekmė.
Šiuo siūlymu Įstatymo projekto rengėjai, visiškai nesistengdami spręsti priežasčių, dėl kurių trūksta jaunesnio amžiaus darbo jėgos, siūlo atimti galimybę iš pensinį amžiaus sulaukusių neįgaliųjų dirbi ir užsidirbti pragyvenimui. Akivaizdu, kad absoliuti dauguma socialinėse įmonėse dirbančiųjų neįgaliųjų, kurie jau yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus arba netrukus jo sulauks, neturės galimybių gauti dideles arba bent tokias senatvės pensijas, kurių užtektų oriam pragyvenimui. Būtent dėl to jie stengiasi dirbti, kad ir už nedidelį atlyginimą, ir tokiu būdu padidinti savo pagrindinį pragyvenimo šaltinį – pensiją. Siūlymas tokius žmones eliminuoti iš socialinių įmonių rato reikštų daugelio jų pastūmėjimą žemiau skurdo ribos. Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateiktame įstatymo projekte Nr. XIIIP-1530 nustatomam tik neįgalių darbuotojų rėmimui nuo 2020-07-01, o pereinamuoju laikotarpiu – ir vyresnių kaip 50 metų asmenų ir ilgalaikių bedarbių rėmimui. 3.2. UAB
siūlo 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose įtvirtinti, kad pagal šį įstatymą būtų remiamas tik tų neįgaliųjų įdarbinimas socialinėse įmonėse, kurie yra registruoti teritorinėje darbo biržoje darbo ieškančiais asmenimis (esant sunkiam neįgalumo lygiui) arba bedarbiais (esant vidutiniam arba lengvam neįgalumo lygiui).
Įstatymo projekto rengėjai tokį savo siūlymą aiškinamajame rašte grindžia tuo, jog neįgaliems darbuotojams, siekiantiems įsidarbinti socialinėje įmonėje, netaikomas reikalavimas registruotis teritorinėje darbo biržoje, todėl valstybės pagalba yra teikiama ir tuo atveju, kai neįgalieji dirba keliose įmonėse ir būdami ekonomiškai aktyvūs gali be valstybės pagalbos konkuruoti darbo rinkoje vienodomis sąlygomis Toks Įstatymo projekto rengėjų argumentas negali būti laikomas pakankamai pagrįstu - užkirsti kelią įsidarbinti socialinėse įmonėse visiems neįgaliesiems, kurie nėra registruoti darbo biržose, nes Darbo birža nėra efektyviai veikianti institucija (ką patvirtina ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės siekis ją pertvarkyti) ir negali bei niekada negalėjo užtikrinti joje registruotų bedarbių ar darbo ieškančių asmenų įdarbinimo. Dėl šios priežasties daugybė asmenų, tarp jų ir neįgaliųjų, nors ir neturi jokio darbo, ar neturi nuolatinio darbo, ar neturi darbo, kuris juos tenkintų, nesiregistruoja darbo biržose, nes nesitiki, kad tai jiems galėtų kuo nors padėti. Šia Įstatymo projekto nuostata rengėjai siekia tokius asmenis įpareigoti atlikti biurokratinę procedūrą, kuri nei jiems, nei valstybei nesukurs jokios papildomos pridėtines vertės. Iš Lietuvoje esančių apie 267 tūkst. neįgaliųjų, 173 tūkst. yra darbingo amžiaus neįgalieji, iš kurių dirba apie 44 tūkst. (Priedas Nr. 1) Tuo tarpu darbo biržoje bedarbiais registruojasi tik apie 11 tūkst. asmenų (Priedas Nr. 2), o tai sudaro tik apie 4% nuo visų neįgaliųjų skaičiaus arba 6% nuo visų darbingo amžiaus neįgaliųjų.
Šie skaičiai aiškiai parodo, kad tik nedidelė dalis neįgalių asmenų registruojasi darbo biržoje. Norint įsidarbinti socialinėje įmonėje privalomas įsiregistravimas darbo biržoje yra papildoma administracinė našta darbo ieškantiems neįgaliesiems, kuri negali būti pagrįsta jokiais objektyviais argumentais. Nekvestionuojant fakto, kad socialinės įmonės įdarbintų neįgaliuosius, kurie yra įsiregistravę darbo ieškančiais asmenimis, tenka pripažinti, kad siūloma nuostata yra tiesiog apribojimas neįgaliesiems įsidarbinti, sukuriant dirbtinius biurokratinius barjerus. Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateikto įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530 nuostatai, kad socialinėse įmonėse būtų įdarbinami neįgalieji, registruoti Užimtumo tarnyboje bedarbiais. 3.3. UAB
Naujos redakcijos Įstatymo projekto 15 str. 8 d. rengėjai siūlo nustatyti, kad maksimalus dydis, nuo kurio skaičiuojama subsidija neįgalaus darbuotojo darbo užmokesčiui, neturi viršyti 1,5 tą mėnesį galiojančios Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos. Įstatymo projekto rengėjai šį pakeitimą (maksimalaus dydžio sumažinimą nuo 2 MMA iki 1,5 MMA) aiškinamajame rašte grindžia tuo, kad ataskaitose apie socialinių įmonių duomenis, vidutinis darbo užmokestis tikslinei grupei priklausančiam vienam darbuotojui sudaro 351,80 eurų. Mūsų nuomone, toks argumentas reiškia, jog mažus atlyginimus mokančių bendrovių pertvarka nepaliestų, o didesnius atlyginimus gaunantiems ir aukštą pridėtinę vertę kuriantiems neįgaliesiems mokėti solidžius atlyginimus taptų sunkiau.
Atkreipiame dėmesį į tai, kad skirtingo pobūdžio įmonės moka savo darbuotojams skirtingo dydžio atlyginimus, nes juose yra kuriama skirtingo dydžio pridėtinė vertė. Jei paslaugų sektoriui priklausančios socialinės įmonės 2017 m. rugsėjo mėn. mokėjo 373,66 eurų vidutinį atlygimą, gamybos sektoriui priklausančiose socialinėse įmonėse buvo mokamas 555,03 eurų vidutinis atlyginimas, t. y. net 49% daugiau (Priedas Nr. 3). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad paslaugų sektoriuje, kuriame mokamas žymiai mažesnis vidutinis atlyginimas, dirba net 2,6 karto daugiau žmonių, nei gamybos sektoriuje, kuriame vidutinis atlyginimas yra ženkliai didesnis, o kai kuriose įmonėse dirba net 1000 ir daugiau darbuotojų (Priedas Nr. 3). Mūsų įsitikinimu ydingos Įstatymo nuostatos ilgus metus skatino verslininkus steigti valymo ir kitas primityvias paslaugas teikiančias socialines įmones. Kadangi tokių įmonių įsikūrimui bei darbo vietų įkūrimui reikalingos mažos investicijos, tokiose įmonėse dirbančiųjų darbuotojų skaičius pradėjo sparčiai augti. Tai tapo tikrąją priežastimi, kodėl kompensacijų našta valstybei ėmė darytis per didelė. Valstybės sprendimas sumažinti maksimalų dydį nuo
valstybė nesiekia ne tik, kad didinti dirbančių asmenų pajamas, bet tuo pačių ir skatina tik žemą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų steigimą. Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateikto įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530 nuostatai dėl maksimalaus subsidijos darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokų dydžio. Šis dydis yra suvienodintas su nustatytuoju Užimtumo įstatyme. 3.4. UAB
Naujos redakcijos Įstatymo projekto 15 str. rengėjai siūlo nustatyti subsidijų darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo kompensavimo procentus, diferencijuotus pagal darbuotojo neįgalumo lygį. Įstatymo projekto rengėjai siūlo nustatyti, kad už darbuotoją, kuriam nustatytas sunkus neįgalumo lygis, būtų kompensuojama 75%, už darbuotoją, kuriam nustatytas vidutinis neįgalumo lygis, būtų kompensuojama 60%, o už darbuotoją, kuriam nustatytas lengvas neįgalumo lygis, būtų kompensuojama 40%. Tai reiškia, jog kompensacija už sunkų neįgalumą turintį darbuotoją didėja 15%, už vidutinį neįgalumą turintį darbuotoją nekinta, o už lengvą neįgalumą turintį darbuotoją – mažėja 10%. Taip pat Įstatymo projekto 23 str. rengėjai siūlo apriboti tokių kompensacijų mokėjimą iki dviejų metų vidutinį neįgalumą turintiems asmenims ir iki 6 mėn. lengvą neįgalumą turintiems asmenims, skaičiuojant nuo jų pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos. Įstatymo projekto rengėjai tokį siūlymą aiškinamajame rašte grindžia vieninteliu argumentu – nuolat didėjančiu valstybės pagalbos lėšų poreikių subsidijai darbo užmokesčiui ir valstybinio draudimo įmokoms. Toks argumentas negali būti laikomas pakankamu, nes remiantis vien tik juo, būtų sukeliama grėsmė tūkstančiams darbo vietų, kuriose šiuo metu dirba vidutinį ir lengvą neįgalumo lygį turintys asmenys. Atkreiptinas dėmesys, kad vidutinį ir lengvą neįgalumo lygį turintys asmenys sudaro net 87% visų neįgaliųjų, todėl tokie pakeitimai neigiamai atsilieptų absoliučiai daugumai tikslinei grupei priklausančių asmenų. Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį, į tai, kad neįgalus asmuo kreipdamasis į darbdavį dėl darbo, privalo pateikti darbdaviui išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų. Joje nurodomi pagrindiniai fizikiniai, cheminiai, biologiniai, ergonominiai, fiziniai ir psichosocialiniai rizikos veiksniai, kuriems esant asmuo dėl jam diagnozuotų susirgimų negali dirbti.
Darbdavys atsižvelgdamas į šią išvadą privalo suteikti tokias darbo sąlygas neįgaliam darbuotojui, kurios neprieštarautų numatytiems apribojimams. Kuo neįgalumo lygis yra didesnis, tuo apribojimų sąrašas yra ilgesnis. Tai tiesiogiai sąlygoja darbuotojo našumą ir mažesnį jo konkurencingumą lyginant jį su sveikais darbuotojais. Dėl tos priežasties neįgaliems darbuotojams ir yra taikoma darbo užmokesčio kompensacija. Akivaizdu, kad nei išvadų dėl darbo pobūdžio ir sąlygų išdavimo sąlygos, nei neįgaliųjų darbuotojų našumas per pastaruosius metus nepasikeitė, todėl nėra logiško ir objektyvaus paaiškinimo, kodėl turėtų būti peržiūrimos kompensacijos vidutinį ir lengvą neįgalumo lygį turintiems asmenims. Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį į skirtingų profesijų ypatumus – kvalifikuotus (mentalinio pobūdžio) darbus ir nekvalifikuotus (fizinio pobūdžio) darbus. Svarbu suprasti, kad kvalifikuotus darbus dirbantiems neįgaliems asmenims reikalingas tik darbo vietos pritaikymas ir laikina kompensacija adaptacijos laikotarpiu, nes jų darbo našumas nesiskiria nuo sveikų asmenų darbo našumo. Tuo tarpu nekvalifikuotų arba žemą kvalifikaciją turinčių profesijų atstovams, dirbantiems fizinio pobūdžio darbus, reikalinga nuolatinė kompensacija, nes jų fizinė negalia tiesiogiai atsiliepia jų darbo našumui. Todėl Įstatymo projekto 23 str. numatyti valstybės pagalbos ribojimai privalo būti diferencijuojami atsižvelgiant į fizinės negalios tiesioginę įtaką jų darbo našumui. Mūsų nuomone, nuolat didėjantis valstybės pagalbos lėšų poreikis subsidijoms darbo užmokesčiui ir valstybinio draudimo įmokoms, turėtų būti sureguliuotas labiau skatinant socialines įmones rinktis gamybinės įmonės veiklos pobūdį, skatinant darbo vietas kurti aukštesnę pridėtinę vertę kuriančiose įmonėse.
Tai iš esmės išspręstu nekontroliuojamai didėjančio valstybės pagalbos poreikio subsidijai darbo užmokesčiui ir valstybės socialinio draudimo įmokoms, nes darbo vietų steigimas gamybinėse įmonėse reikalauja didesnių investicijų bei tvaresnės plėtros. Toks skatinimas būtų suderinamas ir su strateginiais valstybės prioritetais, skatinant inovacijas, gamybą ir eksporto augimą. Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateikto įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530 nuostatoms dėl subsidijos darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokų dydžiams ir principui juos diferencijuoti pagal negalios sunkumą ar priklausymą kitoms remiamoms grupėms. Šios nuostatos yra suvienodintos su nustatytosiomis Užimtumo įstatyme. 3.5. UAB „Elektros taupymo sprendimai“ (2018-04-09 Nr. G-2018-3746)27
Naujos redakcijos Įstatymo projekto rengėjai siūlo įtvirtinti, jog 75% socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. Įstatymo projekto rengėjai tokį siūlymą aiškinamajame rašte grindžia tuo, jog daugelis socialinių įmonių dirba pelningai, tačiau pelno siekimas nesuderinamas su Įstatyme nustatytu tikslu – įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirti. Šis argumentas neatitinka ekonominės logikos.
Faktas, kad daugelis socialinių įmonių dirba pelningai pateikiamas kaip neigiamas aspektas, nors akivaizdu, kad verslo subjektas (o socialinė įmonė ir yra verslo subjektas nors ir turintis specifinius, lyginant su įprastais verslo subjektais tikslus), negali dirbti nepelningai, nes tokiu atveju ji bankrutuotų ir negalėtų pasiekti tikslo, kuris jai numatytas Socialinių įmonių įstatyme, t. y. darbinti tikslinėms grupėms priklausančius asmenis. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad dirbti pelningai yra tikslas, kuris negali būti atsiejamas nuo bet kokio ūkio subjekto, neišskiriant ir socialinių įmonių, nes nepasiekus šio tikslo nebūtų pasiekti jokie kiti tikslai. Atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, jog toks įstatymo punktas būtų pražūtingas gamybinėms įmonėms, kurios didžiąją uždirbto pelno dalį paprastai nukreipia į naujus gamybinius pajėgumus ir paskolų bankams dengimą (paskolų dengimas mokamas iš pelno ir yra nepriskiriamas įmonės sąnaudoms). Be šių žingsnių nei viena gamybinė įmonė dėl nuožmios konkurencijos neišgalėtų būti konkurencinga globalioje ekonomikoje, todėl dalies pelno investavimas į įmonės veiklą yra būtinas ir neišvengiamas. Mes sutiktume, jog būtų taikomas apribojimas maksimaliai dividendų išmokėjimo ribai, bet jokiu būdu nesutinkame dėl suvaržymų įmonės akcininkams spręsti kaip disponuoti uždirbtu pelnu. Juolab, kad valstybė nėra socialinių įmonių akcininkė ar dalininkė. Tai, kad 25% ataskaitinių finansinių metų pelno būtų skiriama dividendų išmokėjimui įmonės savininkams galėtų būti laikomas logišku apribojimu, su tikslu, kad visa likusi pelno dalis liktų įmonėje ir būtų skiriama darbo vietų gerinimui, pajėgumų didinimui bei naujų kvalifikuotų darbo vietų steigimui.
Socialinės įmonės akcininkai, kaip ir bet kurioje kitoje bendrovėje, investuodami į verslą rizikuoja savo kapitalu, nes socialinių įmonių veiklos sėkmė nėra garantuota valstybės užsakymais, ir socialinės įmonės, kaip ir bet kuriuos kitos įmonės, privalo konkuruoti rinkoje su kitais rinkos dalyviais lygiomis teisėmis. Todėl socialinių įmonių akcininkai privalo turėti teisę disponuoti pelnu, siekdami dividendų, ir spręsti kaip jį geriausia panaudoti konkurencingumo rinkoje išlaikymui. Pridedama:
galimybių plėtra. 2012;
srityje 2016 m. (https://www.ldb.lt/Informacija/PaslaugosAsmenims/Puslapiai/NeigaliujuIntegracijaStat.aspx)
analizė. 2017 rugsėjis. Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateikto įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530 reikalavimui bent 75 procentus socialinių įmonių pelno naudoti socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. 4. Dirbančių neįgaliųjų asociacija (2018-10-08 Nr. G-2018-9351) PRAŠYMAS Dėl Socialinių įmonių įstatymo pakeitimo projektų Lietuvos Respublikos Seime šiuo metu yra įregistruotas Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projektas (Reg. Nr. XIIIP-1530) (toliau - Įstatymo projektas Nr. 1). Šis įstatymo projektas buvo pateiktas 2018-09-28 Seimo plenarinio posėdžio metu, jį parengė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, jam pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Taip pat 2018-09-28 buvo įregistruotas Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (Reg. Nr. XIIIP-2617) ir jį lydintys teisės aktai (toliau - Įstatymo projektas Nr. 2). Šį įstatymo projektą parengė Seimo narys T. Tomilinas. Šiais projektais yra siūloma iš esmės keisti socialinių įmonių srities teisinį reglamentavimą, tačiau būdai, kaip tai siūloma daryti, abiejuose projektuose kardinaliai skiriasi. Taip pat Lietuvos Respublikos Seimo neįgaliųjų reikalų komisija yra pritarusi Seimo narių parengtai Atskirties grupių įdarbinimo atviroje darbo rinkoje rėmimo koncepcijai. Ši koncepcija, kuri dar nebuvo svarstoma Seime, yra iš esmės priešinga abiems įstatymų projektams. Joje apskritai numatytas socialinių įmonių panaikinimas ir neįgaliųjų įdarbinimo rėmimo per darbo užmokesčio subsidijas atsisakymas. Šių trijų vienas kitam prieštaraujančių teisės aktų projektų įregistravimas Seime yra pasekmė to, kad skirtingos interesų grupės, dirbančios neįgaliųjų įdarbinimo klausimu, niekada kartu nedalyvavo rengiant teisės aktus ar bent reguliavimo principus. Tokia situacija privedė prie susiskaidymo ne tik Seime, tačiau taip pat ir neįgaliųjų bendruomenėse, kur vienos neįgaliųjų organizacijos laikosi visiškai priešingos nuomonės neįgaliųjų įdarbinimo klausimais nei kitos. Priėmus bet kurį iš šių teisės aktų priešprieša tiek Seime, tiek neįgaliųjų bendruomenėje nedingtų ir nesumažėtų, nes nei vienas iš šių teisės aktų pilnai neatliepia visų dirbančių ir norinčių dirbti neįgaliųjų poreikių, o kai kuriuos jų apskritai paneigia. Esame įsitikinę, kad pasiekti visiems neįgaliesiems naudingo jų įdarbinimo reguliavimo galima tik diskusijų ir kompromiso, o ne priešpriešos būdu. Dėl šios priežasties prašome Jūsų, gerb.
Seimo nariai, inicijuoti darbo grupės, kuri apsvarstytų visus esamus siūlymus ir parengtų vieną visoms pusėms tinkantį reformos variantą, sudarymą. Darbo grupės sukūrimas padėtų išspręsti šias problemas:
Darbo grupės veikloje galėtų dalyvauti šios suinteresuotos šalys:
neįgaliųjų įtraukimą į darbo rinką ir jų socialinės atskirties mažinimą. Iš anksto dėkojame už Jūsų atsakymą ir tikimės, kad į mūsų prašymą atsižvelgsite. Pritarti iš dalies Darbo grupė Socialinių įmonių įstatymo ir jį lydinčių įstatymų pakeitimams rengti nebuvo sudaryta, tačiau Komitetas organizavo Seime šių projektų pristatymą ir klausymus bei susitiko su pasiūlymus teikusiais subjektais. To pasekoje buvo patobulintas Vyriausybės pateiktas įstatymo projektas Nr. XIIIP-1530(2). 5. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456) KREIPIMASIS Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. rugsėjo 28 d. plenariniame posėdyje buvo pateiktas Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projektas (Reg. Nr. XIIIP-1530) (toliau
Šio Įstatymo svarstymui pagrindiniu komitetu paskirtas Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas, o papildomu
Seimo neįgaliųjų teisių komisija. Šiuo teisės akto projektu yra siūloma iš esmės keisti socialinių įmonių srities teisinį reglamentavimą. Juo yra nustatomos, keičiamos ir naikinamos teisės subjektų teisės ir pareigos, formuluojamos socialinių įmonių srities reformos kryptis ir raidos strategija, keičiamos verslo sąlygos. Socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga bei Lietuvos socialinių įmonių asociacija, kurios vienija didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių socialinių įmonių, pažymi, kad socialinės įmonės ir joms atstovaujančios asociacijos nėra nusistačiusios prieš neįgaliųjų įdarbinimo reformą, tačiau siekia, jog reforma būtų pagrįsta žiniomis, permainos būtų laipsniškos ir būtų užtikrintas nuoseklus perėjimas nuo esamos situacijos prie būsimos situacijos. Esame įsitikinę, kad tik nepriklausoma ir objektyvi esamos situacijos analizė, kitų šalių patirties analizė, būsimo reguliavimo ekonominio, socialinio ir teisinio poveikio vertinimas gali būti tinkami pagrindai iš esmės pertvarkyti bet kokį sektorių, įskaitant, bet neišskiriant, ir socialines įmones bei visą neįgaliųjų užimtumą. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras Įstatymo projekto pateikimo Seimo plenariniame posėdyje metu informavo Seimo narius apie Seimo narių ruošiamą kitą socialinių įmonių reglamentavimą keičiantį įstatymo projektą. Toks projektas Seimo teisės aktų projektų informacinėje sistemoje buvo įregistruotas 2018 m. rugsėjo 28 d. (Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, reg. nr. XIIIP-2617 ir jį lydintieji teisės aktai).
Norime pažymėti, jog abu minėti projektai (pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir parengtas Lietuvos Respublikos Seimo narių) siekia nustatyti visiškai priešingą socialinų įmonių ir apskritai neįgaliųjų įdarbinimo teisinį reguliavimą. Jeigu šie projektai Seime būtų svarstomi atskirai, gali susidaryti situacija, kai, iš pradžių reformavus socialinių įmonių ir neįgaliųjų įdarbinimo reguliavimą viena kryptimi, iš karto būtų imamasi kitos reformos priešinga kryptimi. Tokia situacija sukeltų itin didelių ir nepagrįstų nepatogumų ir teisinį netikrumą tiek verlui, tiek dirbantiems ar siekiantiems įsidarbinti neįgaliesiems. Dėl šių priežasčių raginame Jus, gerb. Seimo nariai, sulaukti antrojo įstatymo projekto ir jį lydinčiųjų teisės aktų pateikimo Seime ir visus šiuos projektus svarstyti kartu. Taip bus išvengta situacijos, kai priėmus reformą viena kryptimi (jei būtų priimtas Įstatymo projektas) iš karto, nesulaukus jos rezultatų, būtų imamasi reformos visiškai priešinga kryptimi (įstatymo projektu Nr. XIIIP-2617). Pažymėtina, kad nei vieno iš minimų projektų lydinčiuosiuose dokumentuose nėra pateiktos statistinės informacijos apie šiuo metu atviroje darbo rinkoje dirbančius neįgaliuosius pagal grupes bei apie neįgaliuosius, kurie yra registruoti darbo biržoje, nors tokia informacija yra būtina siekiant priimti objektyvų ir geriausią sprendimą dirbantiems ir norintiems dirbti neįgaliesiems. Taip pat norime atkreipti gerb. Seimo narių dėmesį, kad įstatymo projekto Nr. XIIIP-2617 ir jį lydinčiųjų teisės aktų (ypač Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 12, 20, 22, 24, 41, 42, 45, 47 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 30(1), 47(1), 47(2), 47(3), 47(4) straipsniais įstatymo projektui Nr. XIIIP-2621) įgyvendinimui reikės didelių valstybės finansinių išteklių perskirstymo. Dėl šios priežasties raginame Seimo narius įstatymo projekto Nr.
XIIIP-2617 ir jį lydinčiųjų teisės aktų pateikimo metu paprašyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvados šiems projektams. Jeigu į šį socialines įmones vienijančių asociacijų prašymą būtų atsižvelgta ir, prieš svarstant Įstatymo projektą, būtų sulaukta Seimo narių parengtų ir įregistruotų įstatymų paketo pateikimo, atsižvelgiant į kardinaliai skirtingas abiem įstatymų projektais siūlomas neįgaliųjų įdarbinimo kryptis, rekomenduojame Lietuvos Respublikos Seimui arba Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetui sudaryti darbo grupę šiems įstatymų projektams svarstyti, į kurią būtų įtraukti Seimo nariai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, neįgaliųjų organizacijų atstovai, socialines įmones vienijančių organizacijų atstovai. Tokia darbo grupė leistų išklausyti visų suinteresuotų pusių nuomones ir sudarytų galimybes iš dviejų įstatymų projektų, kurių kiekvienas atskirai neįgaliųjų įdarbinimą pasuktų skirtingomis kryptimis, parengti vieningą neįgaliųjų įdarbinimo reformą, atitinkančią visų suinteresuotų pusių lūkesčius ir užtikrinančią efektyvų neįgalių asmenų įtraukimą į darbo rinką. Apibendrinant, dėl šių priežasčių ir, atsižvelgdami į:
Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projekto (Reg. Nr. XIIIP-1530) iki kol Seime nebus pateiktas Seimo narių parengtas ir registruotas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr.
IX-2251 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, reg. nr. XIIIP-2617 ir jį lydintieji teisės aktai;
Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvados dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto, reg. nr. XIIIP-2617 ir jį lydinčiųjų teisės aktų;
darbo grupę visiems minėtiems įstatymų projektams apsvarstyti į kurią būtų įtraukti Seimo nariai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, neįgaliųjų organizacijų atstovai, socialines įmones vienijančių organizacijų atstovai. Jeigu į šiuos mūsų prašymus nebūtų atsižvelgta ir Įstatymo projektas būtų svarstomas nesulaukus kitų įstatymų projektų pateikimo, prašome įvertinti toliau pateikiamas mūsų pastabas šiam Įstatymo projektui. Pritarti iš dalies Pritarta Vyriausybės pateiktam ir Komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIIP-1530(2). Dėl minimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2617 (ir jį lydinčių), kurį Komitetas atmetė, Vyriausybės išvados gautos. Šie įstatymų projektai apsvarstyti kartu. Darbo grupė Socialinių įmonių įstatymo ir jį lydinčių įstatymų pakeitimams rengti nebuvo sudaryta, tačiau Komitetas organizavo Seime šių projektų pristatymą ir klausymus bei susitiko su pasiūlymus teikusiais subjektais. To pasekoje buvo patobulintas Vyriausybės pateiktas įstatymo projektas Nr. XIIIP-1530(2). 5.1. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456)11
(1,2)10 1.
Dėl Įstatymo projekto galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui Įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies 10 punkte siūloma imperatyviai nustatyti, kad socialinės įmonės statusas besąlygiškai naikinamas „Socialinei įmonei apskundus Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimą pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus, <...> nuo sprendimo, kuriuo įpareigojimas socialinei įmonei pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus paliekamas galioti, įsiteisėjimo dienos“. Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas (toliau - LRS TD) pažymi, kad tokio pasiūlymo turinys kelia abejonių dėl jo proporcingumo, t.y., ar Įstatymo projekto rengėjų siūlomas 11 str. 1 d. 10 p. nepagrįstai neriboja asmenų teisės kreiptis į teismą. Šis ribojimas, mūsų nuomone, pasireiškia tuo, jog:
(socialinės įmonės) yra skatinamos nekvestionuoti Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimų jų atžvilgiu ir netikrinti jų teisingumo ir teisėtumo teismuose, nes įstatymas jiems suteikia dvi išeitis: arba ištaisyti trūkumus, kuriuos nustatė institucija jų nekvestionuojant ir neprarasti socialinės įmonės statuso arba, nusprendus patikrinti Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimų teisingumą ir teisėtumą teisme, prisiimti riziką, kad teismui nustačius, jog Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimai buvo teisingi, iš karto prarasti socialinės įmonės statusą ir iš to sekančias valstybės garantijas be galimybės pasitaisyti po nepalankaus teismo sprendimo;
nelygiavertės sąlygos asmenims (socialinėms įmonėms), kurios siekia pasinaudoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. garantuojama teise į teisminę gynybą ir toms, kurios tokia teise pasinaudoti atsisako. Pirmosios netenka socialinės įmonės statuso ir iš jo sekančių valstybės garantijų iš karto po joms nepalankaus teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai kitoms būna nustatomas terminas, per kurį jos gali ištaisyti trūkumus; 3.
Sukuriama situacija, kai pasinaudojus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. garantuojama teise į teisminę gynybą ir ištaisius nustatytus trūkumus (teisminio proceso metu arba teismui priėmus sprendimą bet jam dar neįsiteisėjus) socialinės įmonės statuso vistiek netenkama;
reguliavimas galėtų sukurti tokias situacijas, kai asmeniui (socialinei įmonei) apskundus Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimus, didžioji dalis jų gali būti pripažinta neteisėtais, bet net jei (pavyzdžiui) vienas iš dešimties pažeidimų būtų pripažintas teisėtu, socialinė įmonė įsiteisėjus teismo sprendimui prarastų socialinės įmonės statusą ir iš to sekančias valstybės garantijas. Taip asmenys skatinami nekvestionuoti net akivaizdžiai neteisėtų Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimų, jei tarp jų yra bent vienas dėl kurio neteisėtumo ginčas nekyla. Laikomės nuomonės, kad visi šie argumentai objektyviai pagrindžia, jog Įstatymo projekto rengėjų siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas nepagrįstai riboja asmens teisę į teisminę gynybą, kurią visiems asmenims garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis. Toks ribojimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, negali būti suderinamas su Konstitucija ir dėl to, tikėtina, jai prieštarauja. Analogiškas pasiūlymas asociacijų 2.1 pasiūlymui:
Atsižvelgti Žr. Komiteto patobulintą įstatymo projektą Nr. XIIIP-1530(2). 5.2. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456)25
6 2.
Dėl Įstatymo projekto galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui Įstatymo projekto 25 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Jeigu kalendorinių metų paskutinę ketvirčio dieną apskaičiuojama faktiškai gauta valstybės pagalbos suma viršija leistinas ribas, per kalendorinius metus išmokėta valstybės pagalbos suma turi būti grąžinama Vyriausybės įgaliotai institucijai per vieną mėnesį <...>“. Analogiško turinio nuostatą dėl valstybės paramos grąžinimo pilna apimtimi, jei ji viršija leistinas ribas, siūloma įtvirtinti ir pirmojo įstatymo projekto 26 straipsnio 12 dalies 6 punkte. LRS TD teisingai pažymi, kad tokios Įstatymo projekto rengėjų siūlomos nuostatos neatitinka Konstitucinės doktrinos, susijusios su teisinės atsakomybės nustatymu bei proporcingumo principo išaiškinimu. Įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Mūsų nuomone, siūlomas nustatyti reguliavimas, kad teisės subjektas (socialinė įmonė) turėtų atsakyti visa metinės jai skirtos paramos apimtimi už nesvarbu kokios apimties pažeidimą, susijusį su per didelės sumos jai skyrimu (net jeigu tai būtų padaryta ne tyčia, o per klaidą ir net nepaisant to, kad tą klaidą galėtų padaryti net ne pati įmonė, o, pavyzdžiui, valstybinė institucija), yra akivaizdžiai per didelės ir neproporcingos nuobaudos pavyzdys. O tokia nuobauda, remiantis Konstitucinio teismo doktrina, prieštarauja Konstituciniam teisinės valstybės principui.
Analogiškas pasiūlymas asociacijų 2.2 pasiūlymui: Atsižvelgti Komitetas patobulino šią nuostatą taip, kad būtų grąžinama valstybės pagalbos suma, viršijanti leistinas ribas. 5.3. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456)2
Įstatymo projekto galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisėtų lūkesčių apsaugos principui Įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Juridiniam asmeniui, kuriam iki 2018 m. spalio 31 d. buvo suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, neatitinkančiam šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nauja redakcija išdėstytame Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo 2018 m. lapkričio 1 d.“
atkreipė dėmesį į galimą šių nuostatų neatitikimą Konsitucijai. Savo išvadoje Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas nurodė, kad: „<…> jokios išlygos įmonėms, netekusioms socialinės įmonės statuso dėl naujų įstatymo reikalavimų, nenumatomos. Toks tikėtinas reguliavimo taikymo pobūdis kelia abejonių dėl jo suderinamumo su Konstitucinio teismo doktrina, susijusia su teisėtų lūkesčių apsaugos principu”. Galiojantis įstatymas nustato aiškias ir konkrečias sąlygas, kurioms esant socialinės įmonės gali gauti valstybės paramą, t. y. jei asmuo atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas, valstybės pagalba jam negali būti neskiriama. Toks teisinio reguliavimo pobūdis suformuoja asmenims teisėtus lūkesčius, jog, laikantis įstatymo nuostatų, jie gaus valstybės paramą visą įstatymo nustatytą laikotarpį.
Pagal Įstatymo projektą, tam tikros įmonės neteks socialinių įmonių statuso dėl to, jog įstatymų leidėjas nustatys naujus kriterijus, būtinus šiam statusui turėti ir valstybės pagalbai gauti. Nustatant tokius naujus reikalavimus nėra atsižvelgiama į valstybės prisiimtų įsipareigojimų teikti valstybės pagalbą socialinėms įmonėms trukmę. Be to, įmonėms persitvarkyti siūloma nustatyti tik 6 mėnesių terminą. Situacija, kai valstybė nustatytų, jog ji nesilaiko savo įstatyme įtvirtintų terminuoto pobūdžio įsipareigojimų, pavyzdžiui, mokėti subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, tačiau palieka įpareigojimus įmonėms laikytis joms iš įstatymo kylančių pareigų, pavyzdžiui, išlaikyti darbo vietas 36 mėnesius, neatitiktų teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principų. Taip pat atkreiptinas gerb. Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto narių dėmesys į dar vieną teisėtų lūkesčių principo kontekste aktualią Įstatymo projekto nuostatą, apie kurią nepasisakė Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamentas. Įstatymo projekto 23 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje.
Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–4 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje.“ Įsigaliojus tokiai Įstatymo projekto rengėjų siūlomai formuluotei iškiltų grėsmė absoliučiai daugumai šiuo metu socialinėse įmonėse dirbančių Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbo vietoms, nes jie buvo priimti į darbą pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą (kuriuo nustatyta, kad valstybės pagalba yra skiriama visą jų darbo laikotarpį) ir didelė dalis jų buvo priimti anksčiau nei prieš
Įstatymo projekto 23 str. 4 d. nustatyti terminai galėtų būtų skaičiuojami nuo šių asmenų pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos, t.y. galėtų būtų įskaičiuojamas net jų darbas iki Įstatymo projekto įsigaliojimo. Toks reguliavimas galimai pažeidžia ne tik konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą, bet taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d. įtvirtintam lex retro non agit principui. Analogiškas pasiūlymas asociacijų 2.3 pasiūlymui:
Atsižvelgti. Pritarta Vyriausybės pateiktam ir Komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIIP-1530(2). 5.4. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456)23
(1,2) 4.
Dėl subsidijos darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms mokėjimo terminų Įstatymo projekto rengėjai siūlo nustatyti, kad už įdarbintus neįgaliuosius, turinčius vidutinį neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas 30-40 procentų darbingumo lygis, subsidija darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms būtų mokama 24 mėnesius nuo jų įsidarbinimo socialinėje įmonėje, už įdarbintus neįgaliuosius, turinčius lengvą neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas 45–55 procentų neviršijantis darbingumo lygis, subsidija darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms būtų mokama vos 6 mėnesius nuo jų įsidarbinimo socialinėje įmonėje. Įstatymo projekto rengėjai aiškinamąjame rašte nepateikia argumentų, kuriais iš esmės būtų galima pagrįsti tokį jų siūlymą, tik trumpai konstatuoja, jog tai daroma “siekiant skatinti didžiausią negalią turinčių asmenų užimtumą”. Visiškai neaišku, kaip sąlygų vienai neįgaliųjų grupei bloginimas lems sąlygų gerėjimą kitoms neįgaliųjų grupėms. Pažymėtina, kad Europos Sąjunga neskirsto terminų, kuriais leidžiama subsidijuoti neįgaliųjų įdarbinimą, pagal neįgalių darbuotojų neįgalumo lygį. 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius, 33 str. 2 d. nustatyta, kad “Tinkamomis finansuoti išlaidos yra darbo užmokesčio išlaidos per bet kokį nustatytą laikotarpį, kurį neįgalusis darbuotojas dirba”. Neįgalaus darbuotojo priėmimas į darbą yra sudėtingesnis procesas nei eilinio darbuotojo įdarbinimas. Neįgalaus darbuotojo apmokymui ir paruošimui darbui dažniausiai tenka skirti kur kas daugiau laiko, nei paprasto darbuotojo atveju.
Jeigu terminas, per kurį neįgalaus darbuotojo įdarbinimas remiamas, būtų sumažintas iki 24 ar, ypač, 6 mėnesių, darbdaviui elementariai nebūtų jokios prasmės jų įdarbinti, nes praktiškai tokį laiko tarpą užimą neįgalaus darbuotojo prisitaikymas prie darbo, o praėjus tiems šešiems mėnesiams asmens neįgalumas niekur nedingtų, tik dingtų valstybės parama darbdaviui, kuris jį įdarbino, apmokė ir paruošė dirbti. Objektyviai negalima pagrįsti to, kad asmuo, kuriam nustatytas 45% darbingumo lygis tokiu pobūdžiu ir tokia apimtimi skirtųsi savo galimybės darbo rinkoje nuo asmens, kuriam nustatytas 40% darbingumo lygis, kad valstybės parama jų įdarbinimui skirtųsi net keturis kartus nuo 24 mėnesių (40% darbingumo lygio atveju) iki vos šešių mėnėsių nuo pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos (45% darbingumo lygio atveju) arba asmuo, kuriam nustatytas 30% darbingumo lygis tokiu pobūdžiu ir tokia apimtimi skirtųsi savo galimybės darbo rinkoje nuo asmens, kuriam nustatytas 25% darbingumo lygis, kad valstybės parama jų įdarbinimui skirtųsi nuo neterminuotos (25% darbingumo lygio atveju) iki 24 mėnėsių nuo pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos (30% darbingumo lygio atveju). Pažymėtina, kad žmonių, turinčių negalią, negalia yra neterminuota. Suteikus jiems paramą kurį laiką, negalia nedings. Rėmimas negali būti prilyginamas mokymams, todėl negalima vadovautis mąstymu, jog pamokius neįgalų darbuotoją 24 mėn. ar 6 mėn. jis toliau galės dalyvauti darbo rinkoje kaip pilnai darbingas asmuo. Asmens negalia pasikeičia tik tuo atveju, jeigu medicininė komisija priima tokį sprendimą. Atkreiptinas gerb. Seimo narių dėmesys, kad dažnu atveju asmeniui, kuriam nustatytas vidutinis neįgalumo lygis, įsidarbinus, jam neįgalumo lygis yra pakeičiamas į lengvą.
Tokiu atveju socialinė įmonė įdarbintų asmenį tikėdamasi vieno laikotarpio (24 mėn.) subsidijų mokėjimo termino, o institucijoms priėmus nuo įmonės nepriklausantį sprendimą pakeisti darbuotojo neįgalumo lygį, jos teisėti lūkesčiai gautį tokią subsidiją būtų paneigti. Taip pat atkreiptinas gerb. Seimo narių dėmesys, į šiuo metu Įstatymo projekte siūlomo subsidijų darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms terminų skaičiavimo reguliavimo galimą prieštaravimą Konstitucijai. Įstatymo projekto 23 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Įdarbinus šio įstatymo
asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo
priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje.“ Įsigaliojus tokiai Įstatymo projekto rengėjų siūlomai formuluotei iškiltų grėsmė absoliučiai daugumai šiuo metu socialinėse įmonėse dirbančių Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbo vietoms, nes jie buvo priimti į darbą pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą (kuriuo nustatyta, kad valstybės pagalba yra skiriama visą jų darbo laikotarpį) ir jie buvo priimti anksčiau nei prieš 6 mėnesius (III grupė) ar 2 metus (II grupė). Pagal siūlomą formuluotę Įstatymo projekto 23 str.
pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos, t.y. būtų skaičiuojamas jų darbas net iki Įstatymo projekto įsigaliojimo. Akivaizdu, kad tai neatitinka taisyklės, jog asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. ir 2012 m. birželio 29 d. nutarimai). Tokiu siūlomu reguliavimu valstybė ne tik atsisakytų vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus, tačiau, taip pat, pagal naujai įsigaliojusį teisės aktą skaičiuotų terminus, egzistavusius iki jo įsigaliojimo, nors iki Įstatymo projekto įsigaliojimo jie buvo palankesni minimiems asmnims. Toks reguliavimas galimai pažeidžia ne tik konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą, bet taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d. įtvirtintam lex retro non agit principui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome nustatyti tokią Įstatymo projekto 23 str. 4 d. redakciją: “Įdarbinus šio įstatymo
priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo
asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirmą kartą po šio įstatymo įsigaliojimo įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo
asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą po šio įstatymo įsigaliojimo įsidarbino socialinėje įmonėje”. Analogiškas pasiūlymas asociacijų 1.1 pasiūlymui: Pritarti iš dalies: 1.
Pritarti pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems vidutinį neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir vidutinių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. 2. Nepritarti pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems lengvą neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 6 mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. 2. Siekiama, kad neįgalieji, turintys lengvą neįgalumo lygį ar neįgalieji, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), greičiau integruotųsi į atvirą darbo rinką. 5.5. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456)27
socialinių įmonių pelno paskirstymo Įstatymo projekto 27 str. Įstatymo projekto rengėjai siūlo įtvirtinti, jog 75% socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. Įstatymo projekto rengėjai tokį siūlymą aiškinamajame rašte grindžia tuo, jog daugelis socialinių įmonių dirba pelningai, tačiau pelno siekimas nesuderinamas su Įstatyme nustatytu tikslu – įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį. Šis argumentas neatitinka ekonominės logikos.
Faktas, kad daugelis socialinių įmonių dirba pelningai pateikiamas kaip neigiamas aspektas, nors akivaizdu, kad verslo subjektas, o socialinė įmonė yra verslo subjektas (nors ir turintis specifinius, lyginant su įprastais verslo subjektais, tikslus), negali dirbti nepelningai, nes tokiu atveju ji bankrutuotų ir negalėtų pasiekti tikslo, kuris jai nustatytas Socialinių įmonių įstatyme, t.y. įdarbinti tikslinėms grupėms priklausančių asmenų. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, kad dirbti pelningai yra tikslas, kuris negali būti atsiejamas nuo bet kokio ūkio subjekto, neišskiriant ir socialinių įmonių, nes nepasiekus šio tikslo nebūtų įmanoma pasiekti jokių kitų tikslų. Tai savo 2017 m. rugsėjo 12 d. išvadoje pabrėžė ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija: “Aiškinamajame rašte nurodoma, kad socialinės įmonės statusas gali būti suteiktas visų teisinių formų juridiniams asmenims, išskyrus valstybės ir savivaldybių institucijas, viešąsias įstaigas, profesines sąjungas, religines bendruomenes (bendrijas) bei asociacijas, tačiau kartu teigiama, kad socialinių įmonių pelno siekimas nesuderinamas su Įstatymo projekte nustatytu tikslu, siūloma nustatyti, kad ne mažiau kaip 75 procentai socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno būtų naudojama įstatuose nustatytiems socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad privataus juridinio asmens tikslas ir veiklos esmė yra pelno siekimas bei privačių interesų tenkinimas <…>”.
Sutikdami su tuo, kad socialinės įmonės turi specifinį tikslą - įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį - ir privalo dalį savo pelno naudoti būtent šiam tikslui efektyviau siekti, esame įsitikinę, kad 75% yra neadekvačiai didelis procentas. Ypač atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. pabaigoje buvo priimti Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo pakeitimai, kuriais buvo panaikinta pelno mokesčio lengvata socialinėms įmonėms. Todėl įsigaliojus Įstatymo projekte numatytai nuostatai, socialinės įmonės turėtų ir mokėti 15% pelno mokestį, ir 75% likusio pelno negalėtų naudoti savo nuožiūra. Tai radikaliai sumažintų verslo norą investuoti ir kurti socialines įmones ir neįgaliųjų įdarbinimas mažėtų, o tai prieštarauja valstybės prioritetams. Taip pat atkreipiame Įstatymo projekto rengėjų dėmesį, kad tikslo bandoma siekti neaiškiai apibrėžta įstatymo norma. Sąvoka “Ne mažiau kaip 75 procentai socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu” konkrečiai nenustato, kas laikytina “pelno naudojimu socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu”. Pavyzdžiui, ar šio pelno investavimas į darbo vietų įrengimą ar pritaikymą neįgaliesiems, neįgalių darbuotojų laisvalaikio užimtumo užtikrinimą, investavimas į verslo plėtrą, kuri leistų įdarbinti daugiau neįgaliųjų, būtų laikoma pelno naudojimu šiame straipsnyje nustatytu tikslu, ar ne.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome Socialinių reikalų ir darbo komitetui pasirinkti vieną iš alternatyvų:
grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti reinvestuojama ir naudojama neįgaliųjų įdarbinimui didinti” ir kartu grąžinti pelno mokesčio lengvatą socialinėms įmonėms;
b) Atsisakyti Įstatymo projekto 27 str. ir negrąžinti pelno mokesčio lengvatos socialinėms įmonėms. Tokiu atveju valstybė pati paims iš socialinių įmonių pelno minimus 15% ir galės juos naudoti savo nuožiūra, tame tarpe ir neįgaliųjų užimtumo įdarbinimui skatinti. Analogiškas pasiūlymas asociacijų 1.2 pasiūlymui:
Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateikto įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530 reikalavimui bent 75 procentus socialinių įmonių pelno naudoti socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimui. 5.6. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456)14
neįgaliųjų darbuotojų dalies socialinėje įmonėje Įstatymo projekto 14 str. 1 d.
1 d. 2 p. (kurio įsigaliojimą siūloma daryti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) siūloma įtvirtinti du reikalavimus socialinėms įmonėms:
jų net 8395 (arba 85%) buvo turintys lengvą neįgalumo lygį. Būtent objektyvūs skirtumai tarp kiekio skirtingą neįgalumo lygį turinčių asmenų, kurie ieško darbo, nulemia skirtingą jų įdarbinamumą socialinėse įmonėse, o ne subjektyvūs socialinių įmonių veiksmai. Akivaizdu, kad Įstatymo projekto rengėjų siūlomos nustatyti negalią turinčių darbuotojų dalys pagal negalios laipsnį neatitinka realioje darbo rinkoje egzistuojančio neįgalių darbuotojų pasiskirstymo.
Dėl šios priežasties tokio reguliavimo įtvirtinimas ne padidintų galimybes įdarbinti sunkesnę negalią turinčius darbuotojus, o tik sumažintų galimybes įdarbinti mažesnę negalią turinčiuosius. Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai teigti, kad sumažinus galimybes vidutinį ir lengvą neįgalumo lygį turintiems asmenims dirbti socialinėse įmonėse, sunkų neįgalumo lygį turinčių darbuotojų nepadaugės. Tiesiog sumažės apskritai dirbančių neįgaliųjų skaičius, o tai lems valstybės pajamų praradimą mokesčių prasme ir didesnes išlaidas socialinei apsaugai. Dėl šių priežasčių siūlome išlaikyti bendrą reikalavimą, kad tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai turi sudaryti ne mažiau nei 50% visų socialinės įmonės darbuotojų ir pakeisti Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. (kurio įsigaliojimą Įstatymo projekto rengėjas siūlo numatyti nuo 2018 m. lapkričio
realiai darbo rinkai ir išdėstyti šio punkto pabaigą taip: “Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis, sudaro ne mažiau kaip 25 procentus metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, iš kurių neįgalieji, kuriems nustatytas 25 procentų darbingumo lygis ar sunkus neįgalumo lygis sudaro 10 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, jei šioms tikslinėms grupėms priklausančių asmenų yra registruotų teritorinėje darbo biržoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją.
Jei šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, registruotų teritorinėje darbo biržoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją nėra, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti tikslinei grupei priklausantys darbuotojai turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus Analogiškas pasiūlymas asociacijų 1.3 pasiūlymui:
Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateiktame įstatymo projekte Nr. XIIIP-1530 įtvirtintoms neįgalių darbuotojų dalims nuo visų darbuotojų skaičiaus. Tačiau komitetas patobulino aptariamą 2 punktą, kuriame sąlygą, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) bent 80 darbo valandų per mėnesį dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų, komitetas pakeitė sąlyga, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų ir jų per mėnesį įmonėje dirbtas darbo laikas sudarytų bent pusę kitų įmonės darbuotojų darbo laiko per mėnesį. 5.7.
įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456)14
(1,2)2
minimalaus darbuotojų darbo laiko Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. numatyta, kad “Paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo, sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, socialinėje įmonėje dirbantys ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį, sudaro ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslinei grupei priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip šeši.”. Pagal šią Įstatymo projekto rengėjų siūlomą nuostatą parama socialinėms įmonėms nebūtų skaičiuojama už neįgalius darbuotojus, kurie dirba mažiau nei 80 darbo valandų per mėnesį. Pažymėtina, kad didelei daliai neįgaliųjų darbuotojų institucijos suteikia teisę dirbti, tačiau riboja galimą darbo laiką dėl jų sveikatos būklės. Tam tikrai daliai šių darbuotojų darbo laikas yra ribojamas iki mažesnės ribos nei 80 darbo valandų per mėnesį. Įsigaliojus siūlomai Įstatymo projekto redakcijai šių darbuotojų atžvilgiu susidarytų situacija, kad valstybė teoriškai leidžia jiems dirbti ribotą laiką per mėnsesį, tačiau ta pati valstybė nesuteikia jiems galimybės dirbti socialinėje įmonėje, nes jiems leidžiamas dirbti darbo valandų per mėnesį skaičius yra mažesnis nei minimalus sumatytas Įstatymo projekte. Suprantamas Įstatymo projekto rengėjų noras išvengti piktnaudžiavimo atvejų, kai socialinės įmonės statusą norintis įgyti asmuo įdarbina mažiausią įmanomą darbo valandų skaičių dirbančius neįgaliuosius vien tam, kad atitiktų Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. reikalavimus.
tokio piktnaudžiavimo prevencija būtų suderinta su mažesnį nei 80 valandų per mėnesį galinčių dirbti neįgaliųjų galimybės dirbti užtikrinimu, siūlome Socialinių įmonių įstatyme įtvirtinti, jog mažiau nei 80 valandų per mėnesį dirbantys darbuotojai, priklausantys Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms, būtų skaičiuojami sudedant jų darbo valandas, t.y. keli darbuotojai, dirbantys mažiau nei 80 valandų, skaičiuojami kaip vienas, kai jų bendras dirbtų valandų skaičius siekia 80 valandų per mėnesį ir skaičiuojant tame pačiame 14 str. 1 d. 2 p. numatytą neįgaliųjų darbuotojų procentą įmonėje keli neįgalieji, kurių bendras darbo valandų per mėnesį skaičius siekia 80, būtų įskaičiuojami kaip vienas. Pažymėtina, kad minimalaus darbo valandų per mėnesį suminis skaičiavimas nereikalautų didesnių išlaidų, nes darbuotojams yra apmokama už faktiškai dirbtą laiką, o subsidijos jų darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms yra skaičiuojamos nuo jiems išmokėto atlyginimo, todėl už mažiau nei 80 darbo valandų per mėnesį dirbančius darbuotojus būtų mokamos atitinkamai mažesnės subsidijos. Atsižvelgiant į tai siūlome Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. pradžią išdėstyti taip: “Paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo, sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, socialinėje įmonėje dirbantys ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį, sudaro ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslinei grupei priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip šeši.
Jei kelių darbuotojų, priklausančių priklausantys šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, dirbančių mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį, bendras darbo valandų per mėnesį skaičius siekia 80, jie skaičiuojami kaip vienas darbuotojas, priklausantis šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, dirbantis 80 darbo valandų per mėnesį. Sumuojant darbo valandos per mėnesį apvalinamos kas 80 į mažesnę pusę.” Analogiškas pasiūlymas asociacijų 1.4 pasiūlymui:
Nepritarti Sąlygą socialinės įmonės statusui gauti ir išlaikyti, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) bent 80 darbo valandų per mėnesį dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų, komitetas pakeitė sąlyga, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų ir jų per mėnesį įmonėje dirbtas darbo laikas sudarytų bent pusę kitų įmonės darbuotojų darbo laiko per mėnesį. 5.8. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456) 8.
G-2018-9456)
socialinės įmonės verslo plano tvirtinimo Siekiant išvengti galimų piktnaudžiavimo atveju, kai įmonė pasiekia socialinei įmonei keliamus reikalavimus tik tada, kai Socialinių įmonių įstatymas reikalauja atitikti kriterijus siekiant tapti socialine įmone ir/ar tada, kai Socialinių įmonių įstatymas reikalauja atitikti kriterijus siekiant gauti valstybės pagalbą, siūlome Įstatymo projekto nuostatomis sureguliuoti, kad juridinis asmuo, norėdamas gauti valstybės pagalbą kaip socialinė įmonė, Įstatymo projekte numatytus kriterijus turėtų atitikti nuolat. Siekiant šio tikslo siūlome numatyti, kad įmonė, siekianti gauti valstybės paramą kaip socialinė įmonė, verslo planą, įsigaliosiantį nuo kitų metų, turi Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikti nuo einamųjų metų sausio 1 d. iki einamųjų metų kovo 31 d. ir nuo šio verslo plano pateikimo iki kitų metų sausio 1 d., nuo kurios (atitinkant visus kriterijus) būtų suteikiamas socialinės įmonės statusas ir valstybės parama, nepertraukiamai turi atitikti visus kriterijus, Įstatymo projekte numatytus socialinei įmonei. Šį papildomą reikalavimą siūlome įtvirtinti kartu su Įstatymo projekto rengėjų jau siūlomais reikalavimais juridiniams asmenims, norintiems įgyti socialinės įmonės statusą. Analogiškas pasiūlymas asociacijų 1.5 pasiūlymui:Nepritarti Vyriausybės pateiktame įstatymo projekte Nr. XIIIP-1530 socialinės įmonės statusui įgyti nėra sąlygos pateikti verslo planą (tokia sąlyga yra galiojančiame įstatyme). 5.9. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456) 16, 17
9.
Dėl subsidijų darbo vietų steigimui ir pritaikymui Atsižvelgdami į valstybės poreikį mažinti išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui ir į tai, kad daugiausiai išlaidų siekiant sukurti ar pritaikyti darbo vietas neįgaliesiems (ar darbo priemonėms jiems įsigyti ar pritaikyti) tenka darbo vietų didžiausią neįgalumo lygį turintiems asmenims sukūrimui ir pritaikymui, siūlome:
Pakeisti Įstatymo projekto 16 ir 17 straipsnius numatant, kad subsidijos neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti bei neįgalių darbuotojų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms pritaikyti teikiamos tik už darbuotojus, turinčius sunkų neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis arba didelių specialiųjų poreikių lygis. Tai leistų valstybei per metus sutaupyti apie 1 800 000 eurų. Analogiškas pasiūlymas asociacijų 1.6 pasiūlymui:
Nepritarti Komitetas nusprendė remti neįgalių darbuotojų, kuriems nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis, lengvas neįgalumo lygis (pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis) darbo vietų įsteigimą ir jų darbo priemonių įsigijimą bei šių neįgaliųjų darbo vietų pritaikymą ir jų darbo priemonių pritaikymą, kai įsteigta ar pritaikyta darbo vieta bus išlaikyta bent metus (taip pat bent metus apribojamas disponavimas turtu, įsigytu panaudojant valstybės pagalbos lėšas, ir kt.), subsidijos dydį nustatant
įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456)2
įstatymo projekto įsigaliojimo Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (Žin. 2012-09-22, Nr. 110-5564) 20 str.
110-5564) 20 str. 4 d. nurodyta, kad: “Teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio
visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Ši nuostata netaikoma, kai teisinis reguliavimas nustatomas arba keičiamas pagal Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimus, taip pat kai nustatomas ūkio subjektams palankesnis teisinis reguliavimas”. Pažymėtina, kad:
a) Įstatymo projektas nustato naują ūkio subjektų veiklos ir jos priežiūros teisinį reguliavimą;
b) Įstatymo projektas neperkelia naujų Europos Sąjungos teisės aktų ir nekyla iš jų įpareigojimų;
c) Įstatymo projektas nekyla iš Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimų;
d) Įstatymo projektas numato mažiau palankų teisinį reguliavimą ūkio subjektams nei yra galiojantis dabar. Dėl šių priežasčių įstatymas negali įsigalioti anksčiau nei 2019 m. gegužės 1 d. Atsižvelgus į Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 str. 4 d. įtvirtintas datas ir realų laiką, kada Įstatymo projektas galėtų būti priimtas (2018 m. lapkričio-gruodžio mėnesiai), reikėtų vietoje dabar Įstatymo projekte numatytų įsigaliojimo terminų (2018 m. gegužės 1 d. ir 2018 m. lapkričio 1 d.) numatyti Teisėkūros pagrindų įstatymą atitinkančias Įstatymo projekto įsigaliojimo datas: 2019 m. gegužės 1 d. ir 2019 m. lapkričio 1 d. Atsižvelgti Komitetas siūlo, kad įstatymas įsigaliotų 2020-07-01, o pereinamosios nuostatos – 2020-01-01. 5.11. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456) 11.
G-2018-9456)
valstybės lėšų poreikio Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui Suprasdami valstybės poreikį sumažinti išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui pažymime, kad Įstatymo projekte numatyti pakeitimai, su kuriais mes sutinkame arba siūlome patys, leis sutaupyti maždaug 7 000 000 (septynis milijonus) eurų kasmet lyginant su išlaidomis, patiriamomis pagal dabartinį galiojantį reguliavimą, o tai yra 27,5 % nuo visų išlaidų patiriamų įgyvendinant socialinių įmonių įstatymą. Šį skaičių gauname atlikę statistinius paskaičiavimus pagal dešimties socialinių įmonių, kurios iš viso įdarbina 650 tikslinėms grupėms priklausančių asmenų, duomenis bei Lietuvos darbo biržos duomenis už 2017 m. sausio-lapkričio mėnesius. Konkrečiai:
Minima sutaupytina suma (7 000 000 eurų) pasiskirstytu taip:
apytikslis 7 000 000 eurų per metus sutaupymas pasireikštų nuo pirmųjų naujo įstatyminio reguliavimo taikymo metų, tačiau jis dar labiau pradėtų didėti vykdant įstatymą kelerius metus, kuomet įsijungtų 2 metų subsidijų darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms už įdarbintus lengvą neįgalumo lygį turinčius darbuotojus terminas.
Atsižvelgiant į tai galima pagrįstai teigti, kad mūsų siūlomi pataisymai leidžia, iš vienos pusės, Įstatymu sudaryti galimybes ilgesniam laikui įdarbinti neįgaliuosius ir taip užtikrinti pagrindinio Įstatymo tikslo - neįgaliųjų įdarbinimo - pasiekimą ir, iš kitos pusės, leidžia valstybei ženkliai mažinti savo išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui. Įvertinta Pritarta Komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIIP-1530(2). 5. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456)
Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos neįgaliųjų įmonių asociacija ir Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga siūlo Lietuvos Respublikos Seimo ekonomikos komitetui, socialinių reikalų ir darbo komitetui bei neįgaliųjų teisių komisijai išnagrinėti galimus prieštaravimus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, juos panaikinti ir atlikti tokius pakeitimus Įstatymo projekte:
Tolesni 5.1-5.11 pasiūlymai pakartoja aukščiau pateiktuosius 5.1-5.11 pasiūlymus. 5.1. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456)
projekto 4 str. 1 d. 1 ir 2 p. nurodytoms tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms skirti ir mokėti visą jų darbo laikotarpį, o Įstatymo projekto 4 str. 1 d.
tikslinei grupei priklausantiems darbuotojams subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms skirti ir mokėti 24 mėnesius nuo jų pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje po šio įstatymo įsigaliojimo. Pritarti iš dalies:
pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems vidutinį neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir vidutinių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. 2. Nepritarti pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems lengvą neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 6 mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. 2. Siekiama, kad neįgalieji, turintys lengvą neįgalumo lygį ar neįgalieji, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), greičiau integruotųsi į atvirą darbo rinką. 5.2. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456)
socialinių įmonių pelno paskirstymo reguliavimą vienu iš dviejų būdų:
Nustatyti, kad “Ne mažiau kaip 15 procentų socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti reinvestuojama ir naudojama neįgaliųjų įdarbinimui didinti” ir kartu grąžinti pelno mokesčio lengvatą socialinėms įmonėms;
Įstatymo projekto 27 str. ir negrąžinti pelno mokesčio lengvatos socialinėms įmonėms. Tokiu atveju valstybė pati paims iš socialinių įmonių pelno minimus 15% ir galės juos naudoti savo nuožiūra, tame tarpe ir neįgaliųjų užimtumo įdarbinimui skatinti. Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateikto įstatymo projekto Nr.
XIIIP-1530 reikalavimui bent 75 procentus socialinių įmonių pelno naudoti socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. 5.3. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456)
bendrą reikalavimą, kad socialinėse įmonėse ne mažiau nei 50% darbuotojų privalo sudaryti darbuotojai, priklausantys tikslinėms grupėms, pakeisti Įstatymo projekto 14 str. 1 d. 2 p. nustatant šių grupių proporcijas taip, kad jos labiau atitiktų realią darbo rinką. Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateiktame įstatymo projekte Nr. XIIIP-1530 įtvirtintoms neįgalių darbuotojų dalims nuo visų darbuotojų skaičiaus. Tačiau komitetas patobulino aptariamą 2 punktą, kuriame sąlygą, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) bent 80 darbo valandų per mėnesį dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų, komitetas pakeitė sąlyga, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų ir jų per mėnesį įmonėje dirbtas darbo laikas sudarytų bent pusę kitų įmonės darbuotojų darbo laiko per mėnesį. 5.4. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456)
priklausantys darbuotojai, neįgaliųjų dirbančių mažiau nei 80 valandų per mėnesį, darbo valandas sumuoti ir 80 išdirbtų darbo valandų per mėnesį skaičiuoti kaip vieną darbuotoją, taip suteikiant galimybę įdarbinti neįgaliuosius, kuriems sveikatos būklė leidžia dirbti tik mažiau nei 80 darbo valandų per mėnesį. Atitinkamai pakoreguoti Įstatymo projekto 14 str.
Sąlygą socialinės įmonės statusui gauti ir išlaikyti, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) bent 80 darbo valandų per mėnesį dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų, komitetas pakeitė sąlyga, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų ir jų per mėnesį įmonėje dirbtas darbo laikas sudarytų bent pusę kitų įmonės darbuotojų darbo laiko per mėnesį. 5.5. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456)
5Įtvirtinti,
kad įmonė, siekianti gauti valstybės paramą kaip socialinė įmonė, verslo planą, įsigaliosiantį nuo kitų metų, turi Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikti nuo einamųjų metų sausio 1 d. iki einamųjų metų kovo
verslo plano pateikimo iki kitų metų sausio 1 d., nuo kurios (atitinkant visus kriterijus) būtų suteikiamas socialinės įmonės statusas ir valstybės parama, nepertraukiamai turi atitikti visus kriterijus, Įstatymo projekte numatytus socialinei įmonei. Nepritarti Vyriausybės pateiktame įstatymo projekte Nr. XIIIP-1530 socialinės įmonės statusui įgyti nėra sąlygos pateikti verslo planą (tokia sąlyga yra galiojančiame įstatyme). 5.6. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456)
Įstatymo projekto 16 ir 17 straipsnius numatant, kad subsidijos neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti bei neįgalių darbuotojų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms pritaikyti teikiamos tik už darbuotojus, turinčius sunkų neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis arba didelių specialiųjų poreikių lygis.
Nepritarti Komitetas nusprendė remti neįgalių darbuotojų, kuriems nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis, lengvas neįgalumo lygis (pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis) darbo vietų įsteigimą ir jų darbo priemonių įsigijimą bei šių neįgaliųjų darbo vietų pritaikymą ir jų darbo priemonių pritaikymą, kai įsteigta ar pritaikyta darbo vieta bus išlaikyta bent metus (taip pat bent metus apribojamas disponavimas turtu, įsigytu panaudojant valstybės pagalbos lėšas, ir kt.), subsidijos dydį nustatant
įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-10-08 Nr. G-2018-9456)
į Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 str. 4 d. įtvirtintas datas ir realų laiką, kada Įstatymo projektas galėtų būti priimtas (2018 m. kovo-balandžio mėnesiai), vietoje dabar Įstatymo projekte numatytų įsigaliojimo terminų (2018 m. gegužės 1 d. ir 2018 m. lapkričio 1 d.) numatyti Teisėkūros pagrindų įstatymą atitinkančias Įstatymo projekto įsigaliojimo datas:
Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas, ekonomikos komitetas ir neįgaliųjų teisių komisija atsižvelgs į šiuos pasiūlymus ir priimtas naujos redakcijos Socialinių įmonių įstatymas atlieps tiek savo pagrindinį tikslą - neįgaliųjų įdarbinimo skatinimą, tiek socialinių įmonių kaip verslo teisėtus lūkesčius, tiek valstybės poreikį mažinti išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui.
Atsižvelgti Komitetas siūlo, kad įstatymas įsigaliotų 2020-07-01, o pereinamosios nuostatos – 2020-01-01. 6. Dirbančių neįgaliųjų asociacija (2018-10-09 Nr. G-2018-10525) KREIPIMASIS Dėl socialinių įmonių įstatymo pakeitimo projektų Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime svarstomas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-1530 (toliau - Pirmasis įstatymo projektas) ir Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-2617 (toliau - Antrasis įstatymo projektas). Šiais projektais yra siūloma iš esmės keisti neįgaliųjų įdarbinimo skatinimo teisinį reguliavimą, tačiau būdai, kaip tai siūloma daryti, abiejuose projektuose kardinaliai skiriasi. Antrasis įstatymo projektas iš esmės panaikina galimybes neįgaliesiems, kuriems nėra nustatyta sunkiausia negalia, įsidarbinti socialinėse įmonėse. Įvertinta
Dirbantys neįgalieji, atstovaujami Dirbančių neįgaliųjų asociacijos, iš esmės nepritaria šiam projektui. Jei jame numatytas teisinis reguliavimas būtų priimtas, darbo netektų tūkstančiai šiuo metu socialinėse įmonėse dirbančių neįgaliųjų, o Antrojo įstatymo projekto rengėjų nurodyti argumentai, kad šie žmonės galės įsidarbinti darbo rinkoje, yra nepagrįsti ir kelia abejonių. Atsižvelgti Įstatymo projektą Nr. XIIIP-2617 siūloma atmesti. 6.2. Dirbančių neįgaliųjų asociacija (2018-10-09 Nr.
G-2018-10525) Mes, dirbantys neįgalieji, labai gerai žinome negalią turinčių žmonių galimybes įsidarbinti atviroje darbo rinkoje ar socialinėse įmonėse ir galime užtikrintai, remdamiesi savo patirtimi, pasakyti, kad absoliuti dauguma tų dirbančių neįgaliųjų, kurie dėl šio įstatymo projekto prarastų galimybes dirbti socialinėse įmonėse, nebūtų darbdavių pageidaujami atviroje darbo rinkoje. Jie taptų socialiniais išlaikytiniais arba tektų skursti. Dėl šios priežasties siūlome kaip reformos pagrindą imti Pirmąjį įstatymo projektą ir jį koreguoti svarstant komitetuose. Atsižvelgti
(2018-10-09 Nr. G-2018-10525)23
(1,2) Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad pagrindiniai aspektai, kurie mums kelia nerimą Pirmajame įstatymo projekte, yra šie:
prašome vadovautis Europos Komisijos reglamentu Nr. 651/2014 ir nenustatyti subsidijavimo terminų. Pažymėtina, kad, net ir įskaičiuojant subsidijas, dirbantis socialinėje įmonėje neįgalusis valstybei kainuoja pigiau nei bedarbis. Be to, neįgaliesiems nedirbant yra naikinami jų socialiniai ryšiai, žlugdomas pasitikėjimas savimi. Pritarti iš dalies: 1.
Pritarti iš dalies:
pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems vidutinį neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir vidutinių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. 2. Nepritarti pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems lengvą neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 6 mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. 2. Siekiama, kad neįgalieji, turintys lengvą neįgalumo lygį ar neįgalieji, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), greičiau integruotųsi į atvirą darbo rinką. 6.4. Dirbančių neįgaliųjų asociacija (2018-10-09 Nr. G-2018-10525)14
(1,2)2
Nepritarti Sąlygą socialinės įmonės statusui gauti ir išlaikyti, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) bent 80 darbo valandų per mėnesį dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų, komitetas pakeitė sąlyga, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų ir jų per mėnesį įmonėje dirbtas darbo laikas sudarytų bent pusę kitų įmonės darbuotojų darbo laiko per mėnesį. 6.5. Dirbančių neįgaliųjų asociacija (2018-10-09 Nr. G-2018-10525)2
yra neįmanomi, nes dalis jų jau yra praėję. Visgi, prašome gerb. Seimo narių numatyti tokius įstatymo įsigaliojimo terminus, kad neįgaliuosius įdarbinančios įmonės turėtų protingą laikotarpį pasirengti pokyčiams ir taip išsaugoti neįgaliųjų darbo vietas. Nes kiekviena prarasta neįgalaus darbuotojo darbo vieta yra itin skausminga. Dėl šios priežasties prašome nustatyti, kad bet kokie pakeitimai įsigaliotų ne anksčiau, kaip po metų. Manome, kad nepaskaičiuotas ir skubotas įstatymų keitimas gali turėti daug neigiamų pasekmių, nes jis, visų pirma, liečia socialiai pažeidžiamos grupės interesus, todėl tikimės, kad į mūsų prašymus bus atsižvelgta. Atsižvelgti Komitetas siūlo, kad įstatymas įsigaliotų 2020-07-01, o pereinamosios nuostatos – 2020-01-01. 7. Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga 2018-11-09 (2018-11-09 Nr.
G-2018-10536) PASIŪLYMAI Lietuvos Respublikos Socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo projektui Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo bei Ekonomikos komitetai paskirti svarstyti Socialinių įmonių įstatymo Nr. lX-2251 pakeitimo įstatymo projektą, reg. Nr. XIIIP-l530 (toliau - įstatymo projektas I) ir Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, reg. nr. X lIIP-2617 (toliau - Įstatymo projektas II). Atsižvelgdami į pakartotinai komitetams siųstus raštus su pastabomis ir pasiūlymais šiems projektams ir į kitų suinteresuotų institucijų, organizacijų ir asmenų pastabas, teikiame esminius pasiūlymus komitetams dėl minėtų įstatymo projektų svarstymo (juos pagrindžiantys argumentai Jums buvo teikti ankstesniais, neįgaliuosius įdarbinančias įmones vienijančių, asociacijų raštais). 7.1. Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga 2018-11-09 (2018-11-09 Nr. G-2018-10536)
1Nepritarti Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 3,
4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui, nes juo būtų iš esmės sunaikinamos socialinės įmonės ir sugriaunama veikianti neįgaliųjų įdarbinimo sistema. Atsižvelgti Įstatymo projektą Nr. XIIIP-2617 siūloma atmesti. 7.2. Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-11-09 Nr. G-2018-10536)23
(1,2)
projekto 23 str. 4 d. redakciją: „Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpi. Įdarbinus šio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pasalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirma kartą po šio įstatymo įsigaliojimo įsidarbino socialinėje įmonėje.
Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilsiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą karta po šio įstatymo įsigaliojimo įsidarbino socialinėje įmonėje.“ Pritarti iš dalies:
pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems vidutinį neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir vidutinių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. 2. Nepritarti pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems lengvą neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 6 mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. 2. Siekiama, kad neįgalieji, turintys lengvą neįgalumo lygį ar neįgalieji, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), greičiau integruotųsi į atvirą darbo rinką. 7.3. Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-11-09 Nr. G-2018-10536)27
dviejų alternatyvų dėl socialinių įmonių pelno naudojimo:
a) Nustatyti, kad “Ne mažiau kaip 15 procentu socialiniu įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti reinvestuojama ir naudojama neįgaliųjų įdarbinimui didinti“ ir kartu gražinti pelno mokesčio lengvatą socialinėms įmonėms;
b) Atsisakyti įstatymo projekto 27 str. ir negrąžinti pelno mokesčio lengvatos socialinėms įmonėms.
Tokiu atveju valstybė pati paims iš socialiniu įmonių pelno minimus 15% ir galės juos naudoti savo nuožiūra, tame tarpe ir neįgaliųjų užimtumo įdarbinimui skatinti. Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateikto įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530 reikalavimui bent 75 procentus socialinių įmonių pelno naudoti socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. 7.4. Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-11-09 Nr. G-2018-10536)14
(1,2)2
projekto 14 str. 1 d. 2 p. (kurio įsigaliojimą Įstatymo projekto rengėjas siūlo numatyti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) pabaigą nustatant negalią turinčių darbuotojų proporcijas artimesnes realiai darbo rinkai ir išdėstyti šio punkto pabaigą taip: “Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentu darbingumo lygis, sudaro ne mažiau kaip 25 procentus metinio vidutinio sąrašuose esančiu darbuotoju skaičiaus, iš kuriu neįgalieji, kuriems nustatytas iki 25 procenųu darbingumo lygis ar sunkus neįgalumo lygis sudaro 10 procentu metinio vidutinio sąrašuose esančiu darbuotojų skaičiaus, jei šioms tikslinėms grupėms priklausančiu asmenų yra registruotų teritorinėje darbo biržoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją.
Jei šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, registruotų teritorinėje darbo biržoje. kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją nėra, šio įstatymo 4 straipsnio l dalyje nurodyti tikslinei grupei priklausantys darbuotojai turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančiu darbuotojų skaičiaus“. Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateiktame įstatymo projekte Nr. XIIIP-1530 įtvirtintoms neįgalių darbuotojų dalims nuo visų darbuotojų skaičiaus. Tačiau komitetas patobulino aptariamą 2 punktą, kuriame sąlygą, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) bent 80 darbo valandų per mėnesį dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų, komitetas pakeitė sąlyga, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų ir jų per mėnesį įmonėje dirbtas darbo laikas sudarytų bent pusę kitų įmonės darbuotojų darbo laiko per mėnesį. 7.5. Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-11-09 Nr. G-2018-10536)2
(Žin.
2012-09-22, Nr. 110-5564) 20 str. 4 d. nurodyta, kad: “Teisės aklai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Ši nuostata netaikoma, kai teisinis reguliavimas nustatomas arba keičiamas pūgai Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimus, taip pat kai nustatomas ūkio subjektams palankesnis teisinis reguliavimas”. Atsižvelgus į Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 str. 4 d. įtvirtintas datas ir realų laiką, kada Įstatymo projektas galėtu būti priimtas (2018 m. gruodžio mėnuo arba 2019 m. kovo mėnuo), reikėtų vietoje dabar Įstatymo projekte I numatytu įsigaliojimo terminu (2018 m. gegužės 1 d. ir 2018 m. lapkričio 1 d.) numatyti Teisėkūros pagrindų įstatymą atitinkančias Įstatymo projekto įsigaliojimo datas: 2019 m. gegužės
Komitetas siūlo, kad įstatymas įsigaliotų 2020-07-01, o pereinamosios nuostatos – 2020-01-01. 7.6. Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2018-11-09 Nr. G-2018-10536)
teiktus pasiūlymus ir į ¡statymo projekto I nuostatas, su kuriomis sutinkame, darytina pagrįsta išvada, kad visa tai kartu leistų per metus sutaupyti apie
Socialinių įmonių įstatymą, o tai yra daugiau nei ketvirtadalis visų išlaidų.
Minima sutaupytina suma pasiskirstytu taip:
MMA (Įstatymo projekto 15 str.) leis sutaupyti apie 2 700 000 (du milijonus septynis šimtus tūkstančių) eurų kasmet;
Atsižvelgiant į tai galima pagrįstai teigti, kad mūsų siūlomi pataisymai leidžia, iš vienos pusės, Įstatymo projektu I sudaryti galimybes ilgesniam laikui įdarbinti neįgaliuosius ir taip užtikrinti pagrindinio Įstatymo projekto I tikslo - neįgaliųjų įdarbinimo - pasiekimus ir, iš kitos pusės, leidžia valstybei ženkliai mažinti savo išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui. Tikimės, kad Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas, Ekonomikos komitetas ir Neįgaliųjų teisių komisija atsižvelgs į šiuos pasiūlymus ir priimtas naujos redakcijos Socialinių įmonių įstatymas atlieps tiek savo pagrindinį tikslą - neįgaliųjų įdarbinimo skatinimą, tiek socialinių įmonių kaip verslo teisėtus lūkesčius, tiek valstybės poreikį mažinti išlaidas Socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimui. Įvertinta
įmonių asociacija (2018-11-20 Nr. G-2018-10938) Prašymai neįgaliųjų dirbančių socialinėse ir socialinėse neįgaliųjų įmonėse Dirbantieji socialinėse ir socialinėse neįgaliųjų įmonėse baiminasi netekti darbo dėl šiuo metu seimui pateiktų socialinių įmonių įstatymo projektų ir teikia prašymus su parašais. LR Seimo Pirmininkui V. Pranckiečiui, LR Ministrui Pirmininkui S. Skverneliui, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministrui L. Kukuraičiui Prašymas Mes, žemiau pasirašę socialinių įmonių neįgalieji, prašome atmesti Lietuvos Respublikos Socialinių įmonių Įstatymo Nr. IX-225l 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. X1IIP-2617, kadangi jis sukeltų visų šiuo metu Lietuvoje veikiančių socialinių įmonių bankrotą ir daugiau kaip 7000 dirbančių neįgaliųjų netektų darbo.
LR Vyriausybės pateiktą LR Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-1530, prašome priimti su pakeitimais, nustatančiais, kad:
draudimo įmokoms neįgaliesiems, kuriems nustatytas 40 proc. neviršijantis darbingumo lygis arba sunkus ar vidutinis neįglumo lygis, būtų mokama neterminuotai;
draudimo įmokoms neįgaliesiems, kuriems nustatytas 45 - 55 proc. darbingumo lygis arba lengvas neįglumo lygis - 24 mėnesius šį terminą skaičiuojant nuo įstatymo įsigaliojimo ar jų įsidarbinimo po įstatymo įsigaliojimo dienos. Pritarti iš dalies: Atsižvelgti į prašymą dėl nepritarimo Seimo nario T. Tomilino pateiktam įstatymo projektui Nr. XIIIP-2617, tačiau dėl subsidijų mokėjimo laikotarpių pritarti iš dalies. 1. Pritarti pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems vidutinį neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir vidutinių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. 2. Nepritarti pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems lengvą neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 6 mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. 2. Siekiama, kad neįgalieji, turintys lengvą neįgalumo lygį ar neįgalieji, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), greičiau integruotųsi į atvirą darbo rinką. 9. Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2019-01-16 Nr.
G-2019-426) KREIPIMASIS Dėl platinamos klaidinančios informacijos apie neįgaliųjų įdarbinimą socialinėse įmonėse
forumas”, kuri vienija 15 narių, išplatino kreipimąsi j Lietuvos Respublikos Prezidentę, Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrą, Lietuvos Respublikos Seimo narius ir kitas valstybines institucijas, kuriame pateikė netikslią, nepilną arba klaidinančią informaciją apie neįgaliųjų įdarbinimą Lietuvoje. Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga, vienijanti bendroves, turinčias socialinių įmonių statusą, kurios įdarbina neįgaliuosius, jaučia pareigą patikslinti ir papildyti aukščiau minėtame rašte pateiktą informaciją tam, kad sprendimų priėmėjai galėtų susidaryti pilną ir neiškraipytą vaizdą apie neįgaliųjų įdarbinimo situaciją Lietuvoje. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad asociacija “Lietuvos neįgaliųjų forumas” savo rašte nurodo skaičius, kurie neatitinka oficialiai skelbiamos statistikos. Jie teigia, jog Lietuvoje yra beveik 120 000 darbingio amžiaus nedirbančių neįgaliųjų, nors Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2018 m. trečią ketvirtį bedarbių (ir turinčių negalią, ir jos neturinčių) iš viso Lietuvoje buvo 86,7 tūkstančio. Akivaizdu, kad esant mažiau nei 90 000 žmonių ieškančių darbo apskritai, neįgaliųjų, ieškančių darbo, skaičius ne tik, kad negali siekti 120 000, bet realiai yra žymiai mažesnis nei 86,7 tūkstančio, nes didžioji dalis darbingo amžiaus bedarbių nėra neįgalieji. Žinoma, reikia įvertinti tai, kad didelei daliai (kad ir darbingo amžiaus) neįgaliųjų jų negalia neleidžia dirbti apskritai ir todėl jie nėra įtraukiami į bedarbių skaičių. Vis dėl to bendro skaičiaus nurodymas nepatikslinant kiek iš nurodyto skaičiaus neįgaliųjų apskritai gali dirbti ir yra aktualūs kalbant apie neįgaliųjų įdarbinimą, yra ne kas kita, kaip rašto adresatų klaidinimas.
Antra, kalbant apie valstybės skiriamą paramą socialinėms imonėms, yra nurodoma tik viena pusė (skiriamos paramos neįgaliųjų įdarbinimui dydis), tačiau visiškai nevertinamas kaštų ir gaunamos naudos santykis, kuris yra žymiai svarbesnis vertinant socialinių įmonių veiklos efektyvumą valstybės mastu. Socialinės įmonės ne tik gauna subsidijas jose dirbančių neįgaliųjų darbo užmokesčiui dalinai padengti ir darbo vietoms pritaikyti, tačiau taip pat kuria produktus, teikia paslaugas, kuria kitokią pridėtinę vertę visuomenei. Iš savo veiklų socialinės įmonės moka pridėtinės vertės, pelno, gyventojų pajamų, socialinio draudimo, privalomo sveikatos draudimo mokesčius, įmokas į garantinį fondą ir kitas valstybės ir savivaldybių rinkliavas. Kasmet valstybė iš socialinių įmonių gauna ženkliai daugiau pajamų mokesčių pavidalu, nei išmoka joms subsidijų neįgaliesiems darbuotojams pavidalu. Ir šis skirtumas kasmet auga: 2013 metais valstybė gavo 12 mln. € daugiau, nei sumokėjo; 2014 metais gavo 13 mln. € daugiau, nei sumokėjo; 2015 metais gavo 15, 5 mln. € daugiau, nei sumokėjo; 2016 metais gavo 16,9 mln. € daugiau, nei sumokėjo; 2017 metais gavo 17,3 mln. € daugiau, nei sumokėjo. Akivaizdu, kad valstybei daugiau investuojant į socialines įmones, grąža iš jų taip pat kyla. Ir šie skaičiavimai neapima sutaupytų pinigų, kurie kitu atveju, neįdarbinant neįgaliųjų socialinėse įmonėse, turėtų būti skiriami jų nedarbo išmokoms ir pašalpoms, skirtoms užtikrinti, kad šie žmonės negyventų skurde.
Išanalizavus 2013, 2014, 2015, 2016 ir 2017 metų duomenis matosi aiški tendencija, kad valstybė visuomet j biudžetą mokesčių pavidalu iš socialinių įmonių gauna vidutiniškai 85% daugiau, nei į jas investuoja (94% 2013 metais, 84% 2014 metais, 87% 2015 metais, 71% 2016 metais, 93% 2017 metais). <Skirtumas tarp valstybės išlaidų subsidijoms ir pajamų iš socai9linių įmonių grafiškai: ...> Iš pateiktų duomenų akivaizdu, jog teiginys, kad sistema yra per brangi yra klaidinantis, nes valstybei ši sistema ne tik neatneša valstybės biudžetui nuostolių, bet realiai, greta neįgaliųjų įdarbinimo, teikia finansinę naudą. Mechaniškai bandant sutaupyti dalį pinigų, kurie dabar panaudojami subsidijoms socialinėse įmonėse dirbantiems neįgaliesiems, vien finansiniai valstybės nuostoliai būtų daug didesni, nei sutaupymai. Tačiau be finansinio nuostolio valstybė patirs dar didesnį nuostolį. Drastiškai sumažinus kompensacijų dydį ir socialinėms įmonėms nebesugebant išlaikyti vidutinį ir lengvą neįgalumo lygį turinčių darbuotojų, ne mažiau nei 4000 jų gali prarasti ne tik savo darbo vietas, bet pasitikėjimą valstybe, norą dirbti ir save išlaikyti, o ne gyventi išlaikytinių gyvenimą. Taip pat būtina pažymėti, jog socialinės įmonės yra vienintelė iš taikomų neįgaliųjų užimtumo priemonių, kuri nuosekliai per pastarąjį dešimtmetį įdarbina vis daugiau ir daugiau neįgaliųjų, priešingai nei atvira darbo rinka.
Atkreiptinas dėmesys jog, nepaisant to. kad teiginys, jos socialinėse įmonėse įdarbinama nedaug sunkiausią negalią turinčių žmonių, yra teisingas, tačiau jį vertinant būtina atsižvelgti į darbo ieškančių neįgaliųjų kontekstą.
Realybė, jog neįgaliųjų, turinčių lengvą ar vidutinį neįgalumo lygį, ar neįgaliųjų, kuriems nustatytas 45-55 procentų arba 30-40 procentų neviršijantis darbingumo lygis, socialinėse įmonėse yra įdarbinta daugiau, nei neįgaliųjų, turinčių sunkesnes negalias, kyla ne iš to, kad socialinės įmonės vengti) darbinti neįgaliuosius, turinčius sunkų neįgalumo lygį, o iš objektyvaus fakto, kad tarp neįgaliųjų, kurie nori ir gali dirbti, neįgaliųjų, turinčių lengvą neįgalumo lygį yra ženkliai daugiau nei turinčių sunkesnius neįgalumo lygius kartu sudėjus. Pavyzdžiui, 2016 m. darbo biržoje buvo registruota 9919 neįgalių asmenų, ieškančių darbo, o iš jų net 8395 (arba 85%) buvo turintys lengvą neįgalumo lygį. Būtent objektyvūs skirtumai tarp kiekio skirtingą neįgalumo lygį turinčių asmenų, kurie ieško darbo, nulemia skirtingą jų įdarbinamumą socialinėse įmonėse, o ne subjektyvūs socialinių įmonių veiksmai. Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai konstatuoti, jog teiginys, kad socialinių įmonių sistema yra neefektyvi (nes sukurtas pagalbos modelis neužtikrina įvairios negalios žmonių su negalia įtraukimo į darbo rinką) yra klaidinanti ir neturinti loginio pagrindimo. Be to, valstybės išlaidų neįgaliųjų įdarbinimui atviroje darbo rinkoje ir socialinėse įmonėse ir įdarbintų neįgaliųjų skaičiaus proporcija rodo, kad valstybės pinigai yra efektyviau panaudojami socialinėse įmonėse.
Atviroje darbo rinkoje valstybė išleidžia 3,5 mln € 575 neįgalių darbuotojų darbo vietų subsidijuoti, o socialinėse įmonėse yra išleidžiama maždaug 8 kartus daugiau, tačiau įdarbinama daugiau nei 12 kartų daugiau neįgalių asmenų. Asociacija “Lietuvos neįgaliųjų forumas” savo rašte teigia, kad valstybės institucijos ir įstaigos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų prikimų įstatymu pirkdamos paslaugų iš socialinių įmonių, taip tariamai išaugina socialinių įmonių finansavimą iki 50 000 000 € per metus. Toks teiginys rodo arba visišką nesupratimą kuo skiriasi finansavimas nuo prekių ir paslaugų pirkimo, arba sąmoningą norą suklaidinti sprendimų priėmėjus neturint pagrįstų argumentų. Socialinės įmonės yra verslo subjektai, kurie gamina ir parduoda prekes, atlieka darbus arba teikia paslaugas. Tai yra jų esmė, to nedarydami jie negalėtų įdarbinti neįgaliųjų. Akivaizdu, kad prekės ir paslaugos turi būti parduodamos tam, kad įmonė gautų pajamų savo veiklai finansuoti. Tarp prekių, darbų ir paslaugų pirkėjų gali būti ir valstybės institucijos ar įstaigos, tačiau jų išlaidos šioms prekėms, paslaugoms ar darbams negali būti laikomos parama socialinėms įmonėms, nes valstybės institucijos ir įstaigos įsigyja jiems reikiamų daiktų ar paslaugų. Jei jos šių prekių, paslaugų ar darbų nenupirktų iš socialinių įmonių, nupirktų iš kitų įmonių ir šie pinigai bet kuriuo atveju valstybės biudžete sutaupyti nebūtų. Atkreiptinas gerbiamų rašto adresatų dėmesys, kad socialinių įmonių plėtrą, o ne jų naikinimą, palaiko ir Europos Sąjunga. Jos pozicija yra išdėstyta Europos Komisijos Komunikate Europos Parlamentui, Tarybai, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui “Socialinio verslo iniciatyva.
Socialinėms įmonėms plėtoti palankios aplinkos kūrimas socialinių inovacijų ekonomikoje” (KOM/2011/0682), kurio išvadose teigiama:
„Komisija: - kviečia valstybes nares, vietos ir regionų valdžios įstaigas pagal savo kompetenciją palaikyti
ir skatinti socialiniu įmonių plėtrą, ypač per ekonominės plėtros priemones ir prekybos rūmus, atsižvelgiant į partnerysčių ir iniciatyvų, kurias prekybos rūmai palaiko, tarptautinį pobūdį; - taip pat ragina valstybes nares plėtoti visapusiška strategiją, kad gerėtų socialiniu įmonių pajėgumą didinimo sąlygos, sparčiau kurtųsi socialinių įmonių tinklai, būtų sėkmingiau telkiamos privačios ir viešosios lėšos, o socialinės įmonės būtų kviečiamos dalyvauti įdarbinimo susitarimuose ir socialinės integracijos iniciatyvose.“ Apibendrinant, galima pagrįstai teigti, jos socialinės įmonės yra: - vienintelė neįgaliųjų įdarbinimo priemonė, kuri nuosekliai jau dešimtmetį didina įdarbinamų neįgalių asmenų skaičių; - priemonė, kuri valstybei atneša daugiau pinigų į biudžetus mokesčių pavidalu nei gauna iš jų subsidijų pavidalu; - vienintelė galimybė tūkstančiams neįgaliųjų ne tik turėti darbo vietą ir gauti atlyginimą, bet taip pat socializuotis, bendrauti su kitais asmenimis, užtikrinti jų savivertę ir savęs realizavimą; - neįgaliųjų įdarbinimo modelis, kurį remia ir palaiko Europos Sąjunga. Įvertinta
23
(1,2)
Mūsų įstaigos nejgaliųjų darbuotojų susirinkime buvo aptartas Socialinių įmonių įstatymo NR. IX-2251 pakeitimo projektas. Manome, kad vidutinės negalios (30-40 proc. darbingumas) dirbantieji yra netekę didžiosios dalies darb in gumo , todėl negali pilnai adaptuotis atviroje darbo rinkoje net per 2 metus.
Įgyti darbiniai įgūdžiai sveikatos neatstato. Be to, dirbantieji turintys lengvą negalią (45-55 proc. darbingumas) per 6 darbo mėnesius taip pat nepajėgs adaptuotis ir nebus pasiruošę dirbti atviroje darbo rinkoje. Todėl siūlome anksčiau minėto projekto 23 straipsnio 4 punktą pakeisti ir išdėstyti jį taip:
„23 straipsnis. Valstybės pagalbos skyrimo ir mokėjimo tvarka
įstatymo 4 straipsnio l dalies l ir 2 punktuose nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip dvidešimt keturis mėnesius nuo įstatymo įsigaliojimo dienos. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio l dalies 4 punkte nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo įstatymo įsigaliojimo dienos.“ Kadangi socialinės įmonės jau susiplanavo 2019 metų biudžetus, siūlome, kad socialinių įmonių įstatymo nr. IX-2251 pakeitimo projektas įsigaliotų nuo 2020 sausio l d. Pritarti iš dalies:
pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems vidutinį neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir vidutinių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. 2.
neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 6 mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. 2. Siekiama, kad neįgalieji, turintys lengvą neįgalumo lygį ar neįgalieji, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), greičiau integruotųsi į atvirą darbo rinką. 11. Asocaicija
„Lietuvos negalios organizacijų forumas“, (2019-01-30
Nr. G-2019-910) DĖL
Lietuvos negalios organizacijų forumas (toliau LNF) teikiame pastebėjimus dėl Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projekto ir jam pateiktų Teisės ir Europos teisės departamentų išvadų. 1. Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 (toliau Įstatymas) pakeitimo įstatymo projekto priede nurodoma, kad įstatymu įgyvendinamas 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 651/2014 ir tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius (OL 2014 L 187, p. 1). Pažymime, kad vadovaujantis Seimo Statuto
teisės normos, turi būti pridedama atitikties lentelė, kurioje pateikiamas priede nurodytų Europos Sąjungos teisės aktų ir įstatymo projekto atitikimas pagal straipsnius, tačiau lentelė nepateikta ir kai kurie Įstatymo straipsniai galimai neatitinka Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014 nuostatų. LNF nuomone, abejotinas Įstatymo projekto 15 straipsnio 4 dalies ir 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikimas Komisijos reglamento (ES) Nr.
651/2014 (toliau - ir Reglamentas) 33 straipsnio 3 daliai, nes padaroma išlyga iš Reglamente nustatytos sąlygos (apribojimo). Reglamento 33 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta, kad tikslinėms grupėms priklausančių darbuotoj ų skaičius gali padidėti, t. y. gali būti skatinamos segregacijos principu paremtos įmonės. Reglamento 33 straipsnio „Neįgaliųjų užimtumo pagalba darbo užmokesčio subsidijų forma“ 1 dalyje nustatyta, kad neįgaliųjų užimtumo pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalį ir jai netaikomas reikalavimas pranešti pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį, jeigu tenkinamos šiame straipsnyje ir I skyriuje nustatytos sąlygos. Reglamento 33 straipsnio 3 dalis Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projekto 15 straipsnio 4 dalis Jei įdarbinus asmenis, atitinkamos įmonės grynasis darbuotojų skaičius, palyginti su vidutiniu darbuotojų skaičiumi per pastaruosius dvylika mėnesių, nepadidėja, etatas ar etatai tampa laisvi dėl savanoriško išėjimo iš darbo, negalios, išėjimo į pensiją dėl amžiaus, savanoriško darbo laiko sumažinimo arba teisėto atleidimo dėl netinkamo elgesio, o ne dėl atleidimo iš darbo dėl etatų mažinimo. Subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms yra skiriama, jeigu įdarbinus asmenis padidėja atitinkamos socialinės įmonės faktinis įdarbinimo metu sąrašuose esančiu tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius, palyginti su vidutiniu sąrašuose esančių darbuotojų skaičiumi per praėjusius 12 kalendorinių mėnesių.
Subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms taip pat skiriama, jeigu įdarbinus asmenis atitinkamos socialinės įmonės faktinis įdarbinimo metu sąrašuose esančių tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius, palyginti su vidutiniu sąrašuose esančių darbuotojų skaičiumi per praėjusius 12 kalendorinių mėnesių, nepadidėja dėl darbuotojų atleidimo Darbo kodekso 55, 56, 58 ar 60 straipsniuose nustatytais pagrindais. Prašome tinkamai įvertinti Įstatymo projekto atitiktį įgyvendinamam 2014 m. birželio
pažymime, kad Europos Komisija skatina paramą socialinėms įmonėms, kurios apibrėžtos Europos Komisijos Komunikate (toliau - Komunikatas) Europos Parlamentui, Tarybai, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui „Socialinio verslo iniciatyva. Socialinėms įmonėms plėtoti palankios aplinkos kūrimas socialinių inovacijų ekonomikoje“ (KOM/2011/0682). Prašome įvertinti, kaip Įstatymas atliepia Komunikato nuostatas, ypač nuostatą, kad
“... socialinė įmonė (socialinės ekonomikos veiksnys) yra tokia įmonė, kurios
pagrindinis siekis yra socialinis poveikis, o ne pelno savininkams ar akcininkams siekimas. Ji veikia rinkoje tiekdama prekes ir paslaugas verslui įprastu ir inovatyviu būdu, tačiau perviršį pirmiausia naudoja socialiniams tikslams. Ji valdoma atsakingai ir skaidriai - įtraukiant darbuotojus, klientus ir jos komercine veikla suinteresuotas šalis.
Socialinėmis įmonėmis Komisija laiko įmones: · kurios komercine veikla iš esmės siekia socialinio arba bendrojo visuomenės intereso tikslo; · jų komercinei veiklai dažnai būdinga aukšto lygio socialinė inovacija, kurių pelnas paprastai reinvestuojamas į to socialinio siekio įgyvendinimą; · kurių organizavimo tvarka arba nuosavybės struktūra atspindi jų misiją, remiasi demokratiniais ar dalyvavimo principais arba orientuota į socialinį teisingumą. Tai gali būti įmonės, kurios: · teikia socialines paslaugas arba kuria socialines gėrybes ir (arba) pažeidžiamai visuomenės daliai skirtas paslaugas ar gėrybes (būsto, sveikatos priežiūros, pagalbos pagyvenusiems ar neįgaliems asmenims, pažeidžiamų grupių įtraukties, vaikų priežiūros, įdarbinimo ir apmokymo, priklausomybės vadybos ir t. t.); ir
gamina prekes arba teikia paslaugas tokiu būdu, kad būtų siekiamas socialinio pobūdžio tikslas (socialinė ir profesinė integracija suteikiant galimybę dirbti asmenims, kurie atsidūrė nepalankioje padėtyje dėl atskirtį ir atstūmimą lemiančios menkos kvalifikacijos ar socialinių arba profesinių problemų), nors tų įmonių veikla apima ne tik socialines prekes ir paslaugas. 3. LNF nuomone, abejotinas Įstatymu kuriamas ir išlaikomas reguliavimas, nustatantis išskirtines Socialinių įmonių teises, kurios kertasi su 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, kurioje nustatyti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendrieji pagrindai, ir pabrėžiamas poreikis kurti darbo rinką, kuri būtų palanki socialinei integracijai, suformuluojant nuoseklų politinių nuostatų rinkinį, skirtą kovai su diskriminacija, nukreipta prieš tokias grupes, kaip neįgalieji. Teisiniu reguliavimu sukuriamos nevienodos ir diskriminuojančios sąlygos asmenų su negalia atžvilgiu, dirbančių ne socialinėse įmonėse ar įsidarbinančių Užimtumo įstatymo pagalba.
Prašome pateikti išvadą kaip Įstatymo 6 straipsnio 1 punkto nuostata, taikytina išimtinai tik Įstatymo objektams (t. y. socialinėms įmonėms) atitinka Direktyvą. 4. LNF nuomone, perteklinė ir dviprasmiška Įstatymo projekto 6 straipsnio 3 punkto nuostata dėl socialinės įmonės teisės gauti paramą pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą, nes pagal pastarąjį įstatymą paramos gavėjais negali būti akcinės bendrovės. 5. Abejotinas Teisės departamento 2018-01-08 išvados Nr. XIIIP-1530 19 punktas, kuriame išreiškiama pozicija dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo, taikomo išimtinai socialinėms įmonėms, nes, pirma, ignoruojamas lygiateisiškumo principas, kai pagal Užimtumo įstatymą subsidijas gavusiems subjektams nustatyta pareiga išlaikyti darbuotojus su negalia ir subsidijoms pasibaigus. Antra, pareiga paisyti teisėtų lūkesčių apsaugos principo reikalavimų nereiškia, kad iš įstatymų leidėjo ar kitų teisėkūros subjektų visais atvejais yra reikalaujama išlaikyti status quo. Įstatymų leidėjas privalo įgyvendinti valstybės politiką veiksmingiausiu būdu, todėl, siekiant šių tikslų, tam tikri teisinio reguliavimo pakeitimai neišvengiami. Nuostata, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, jog teisinis reguliavimas apskritai negali būti keičiamas, ne kartą buvo patvirtinta konstitucinėje jurisprudencijoje - bene daugiausia kartų sprendžiant įvairius socialinės apsaugos klausimus. Iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos teisėtų lūkesčių kontekste atsispindi šie reikalavimai: informacija apie nustatytus ribojimus ir draudimus turi būti vieša, teisės subjektai apie tai turi būti informuoti iš anksto; teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, jog valstybė negali imtis reformų.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat pažymima, kad remiantis teisėtų lūkesčių doktrina, asmuo negali tikėtis, kad teisinis reguliavimas ateityje nesikeis (Hasani prieš Kroatiją; Oklesen ir Pokopalisko Pogrebne Storitve Leopold Oklesen s.p. prieš Slovėniją) arba pasikeis jo naudai (Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką). 6. LNF nuomone, abejotina ir tendencingai pateikiama informacija Teisės departamento išvados 19 punkte, t. y. : “.. .nors valstybės pagalbos rūšys įstatyme nėra susietos, tačiau dažnu atveju jos yra gaunamos kartu, pavyzdžiui, valstybės pagalba neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti daugeliu atveju yra neatsiejamai susijusi su kitomis valstybės pagalbos rūšimis, t. y. su subsidijomis: darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms; tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti; neįgalių darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti; administravimo išlaidoms; transporto išlaidoms; asistento išlaidoms, nes daugeliu atveju tik kompleksiškai pasinaudojus valstybės pagalba, tokios darbo vietos gali būti rentabilios ir nenuostolingos. Taigi, įmonėms netekus socialinės įmonės statuso ir praradus galimybę gauti valstybės pagalbą, pavyzdžiui, subsidijas darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, visa finansinė našta išlaikyti tokias darbo vietas teks pačioms įmonėms.... “ Teisės departamento vertinimas turi atlikti teisėkūros analizę, o ne vertinti ekonominius įmonių rodiklius, ar, tuo labiau, skleisti nuomonę, kad žmonių su negalia darbas yra išimtinai nenašus ir dėl to įmonės bus nerentabilios ar nuostolingos.
LNF atkreipia dėmesį, kad ne socialinėse įmonės dirba 40 000 žmonių su negalia, kuriems jokios pagalbos priemonės nėra skiriamos arba kurių darbo užmokesčiui ir įvairioms Užimtumo įstatymo rėmuose reglamentuotoms pagalbos priemonėms valstybės biudžetas skiria ženkliai mažesnes sumas - iki 4 mln. eurų. Be to, Užimtumo tarnybos duomenimis per
4,6 mln. eurų. t. y. 8 kartus efektyviau. Pagal skelbtą informaciją, 2018 metus socialinių įmonių pelnas siekė 25 mln. eurų, o darbo užmokesčio subsidijoms per 2018 metus skirta 25,6 mln. 7. Iš esmės negalima pritarti nuostatoms, kad subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms mokama neterminuotai, kai socialinė įmonė įdarbina lengvos negalios asmenis, nes tai paneigia Jungtinių Tautų neįgaliųj ų teisių konvencijoje įtvirtintą visapusiško ir veiksmingo dalyvavimo ir įtraukimo į visuomenę principą ir Konvencijos
pasirinkto darbo ar iš laisvai priimto darbo pasiūlymo darbo rinkoje ir darbo aplinkoje, kuri yra atvira, tinkama visiems ir prieinama neįgaliesiems. Be to, neterminuota darbo užmokesčio subsidija yra diskriminacinė atžvilgiu tos pačios negalios asmenų, įsidarbinančių Užimtumo įstatymo pagrindu, arba Dienos užimtumo centruose.
Įvertinta Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, atsakydamas į LNF paklausimą, pažymėjo, jog rengiant Teisės departamento išvadą buvo tinkamai įvertintas Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014 turinys. Pastabų dėl neatitikimų reglamento turiniui nebuvo. Rengiant Teisės departamento išvadą buvo tinkamai atsižvelgta į Tarybos direktyvos 2000/78/EB turinį. Pastabų dėl neatitikimų direktyvos turiniui teikta nebuvo. Konkurencijos taryba, atsakydama į LNF paklausimą, galiojančio įstatymo ir įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530 neatitikimų reglamento bendrosioms ir specialiosioms nuostatoms nenustatė. Konkurencijos taryba pažymėjo, kad Komisija, reglamento 33 straipsnyje numatydama neįgaliųjų užimtumo pagalbą darbo užmokesčio subsidijų forma, skatina neįgaliųjų įdarbinimą, taip didinant grynąjį įmonės darbuotojų skaičių. Remiantis Reglamento 33 straipsnio 3 dalimi, įmonės grynojo darbuotojų skaičiaus nepadidėjimas yra pateisinamas tais atvejais, kuomet darbuotojai iš darbo išeina savo noru, dėl negalios, dėl išėjimo į pensiją, dėl savanoriško darbo laiko sumažinimo arba teisėto atleidimo iš darbo, tačiau ne dėl atleidimo iš darbo dėl etatų mažinimo. Atsižvelgiant į tai pažymi, kad LNF paklausime pateikta informacija apie tendencingą darbuotojų skaičiaus didėjimą socialinėse įmonėse rodo, kad yra įgyvendinamas priemonės tikslas skatinti neįgaliųjų įdarbinimą ir užimtumą. 12. Asocaicija „Lietuvos negalios organizacijų forumas“ (2019-01-31 Nr. G-2019-918)
Lietuvos negalios organizacijų forumas (toliau - LNF) teikia papildomus pastebėjimus ir siulymus Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 (toliau - Įstatymas) pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-1530. Socialinių įmonių įstatymo Nr.
IX-2251 pakeitimo įstatymo projekte Įstatymą siūloma išdėstyti nauja redakcija. Į šį Įstatymą siūlome įtraukti Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2617 nuostatas. 1. Įstatymo 6 straipsnyje 1 punkte įtvirtinta nuostata sudaro galimybę įmonėms atsirinkti darbuotojus dėl negalios, t. y. nepriimti sunkios negalios žmonių, kuriems reikalinga didesnė pagalba dirbti, nei lengvos negalios. Tokią situaciją patvirtina statistika, t. y. sunkios negalios žmonių, dirbančių socialinėse įmonėse yra tik 322 (tai sudaro mažiau nei 5 procentus visų dirbančių socialinėse įmonėse). Siūlymas: panaikinti šią diskriminuojančią žmones su negalia nuostatą. 2. LNF nuomone, perteklinė ir dviprasmiška Įstatymo projekto 6 straipsnio 3 punkto nuostata dėl socialinės įmonės teisės gauti paramą pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą, nes pagal pastarąjį įstatymą paramos gavėjais negali būti akcinės bendrovės. Siūlymas: panaikinti šią nuostatą. 3. Iš esmės negalime pritarti nuostatoms, kad subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms mokama neterminuotai, kai socialinė įmonė įdarbina lengvos, vidutinės negalios asmenis, nes tai paneigia Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje įtvirtintą visapusiško ir veiksmingo dalyvavimo ir įtraukimo į visuomenę principą ir Konvencijos 27 straipsnyje įtvirtintą teisę į galimybę užsidirbti pragyvenimui iš laisvai pasirinkto darbo ar iš laisvai priimto darbo pasiūlymo darbo rinkoje ir darbo aplinkoje, kuri yra atvira, tinkama visiems ir prieinama neįgaliesiems. Be to, neterminuota darbo užmokesčio subsidija yra diskriminacinė atžvilgiu tos pačios negalios asmenų, įsidarbinančių Užimtumo įstatymo pagrindu, arba pagalbą dirbti/užsiimti darbine veikla gauna Dienos užimtumo centruose.
Siūlymas: Įstatymu įtvirtinti individualų kiekvieno darbuotojo aplinkos (o ne paties neįgaliojo!) vertinimą ir pagalbos atlikti darbines funkcijas poreikio vertinimą. Toks modelis išgrynins tuos žmones su negalia, kuriems pagalba (ir esant reikalingumui - darbo užmokesčio subsidija) yra reikalinga. Tokiu būdu bus išvengta piktnaudžiavimo darbo užmokesčio subsidija. Primename, kad Lietuva prieš dešimt metų ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją (toliau Konvencija) ir tuo pripažino, kad prisiims įsipareigojimus užtikrinti konvencijos nuostatų įgyvendinimą. Reikia pažymėti, kad nuo pat Konvencijos ratifikavimo užimtumo sistema žmonėms su negalia nebuvo keičiama. Prašome įgyvendinti šią valstybės prisiimtą atsakomybę keisti esamą situaciją, kad būtų užtikrintos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijos Lietuvai, už kurių įgyvendinimą LR Vyriausybė privalės atsiskaityti: „... Komitetas rekomenduoja valstybei, Konvencijos šaliai, glaudžiai bendradarbiaujant su neįgaliesiems atstovaujančiomis organizacijomis, pašalinti „nedarbingumo“ sąvoką, taikomą neįgaliesiems, ir parengti bei įgyvendinti veiksmingas strategijas ir programas, skirtas neįgaliųj ų užimtumui padidinti atviroje darbo rinkoje, panaikinus segreguotas darbo aplinkas ir nukreipus investicijas taip, kad būtų skatinamas profesinis rengimas, galimybė naudotis pritaikymais darbo vietoje, tinkamų sąlygų patalpose sudarymas ir privačių bei valstybinių darbdavių mokymas, kaip nustatyta Darnaus vystymosi tikslo Nr. 8 8.5 uždavinyje.” Įvertinta Pritarta Komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIIP-1530(2). 13. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2019-02-01 Nr.
G-2019-957) KREIPIMASIS Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komitete šiuo metu yra svarstomas Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projektas (Reg. Nr. XIIIP-1530) (toliau
Dėl šių priežasčių ir, atsižvelgdami į:
Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetui siūlome svarstymo koreguoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktą Įstatymo projektą priimant toliau dėstomus pakeitimus, kurie leistų valstybei sumažinti biudžeto lėšų poreikį socialinėms įmonėms ir, tuo pačiu, sudarytų sąlygas jų veiklos tęstinumui ne tik užtikrinant, kad jose dirbantys neįgalieji neliktų be darbo, bet taip, kad socialinės įmonės galėtų plėsti įdarbinamų neįgaliųjų ratą. Žr. Komiteto nuomonę dėl žemiau pateiktų konkrečių pasiūlymų. 13.1. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2019-02-01 Nr. G-2019-957) 1.
G-2019-957)
subsidijos darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms mokėjimo terminų Įstatymo projekto rengėjai siūlo nustatyti, kad už įdarbintus neįgaliuosius, turinčius vidutinį neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas 30-40 procentų darbingumo lygis, subsidija darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms būtų mokama 24 mėnesius nuo jų įsidarbinimo socialinėje įmonėje, už įdarbintus neįgaliuosius, turinčius lengvą neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas 45–55 procentų neviršijantis darbingumo lygis, subsidija darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms būtų mokama vos 6 mėnesius nuo jų įsidarbinimo socialinėje įmonėje. Įstatymo projekto rengėjai aiškinamąjame rašte nepateikia argumentų, kuriais iš esmės būtų galima pagrįsti tokį jų siūlymą, tik trumpai konstatuoja, jog tai daroma “siekiant skatinti didžiausią negalią turinčių asmenų užimtumą”. Visiškai neaišku, kaip sąlygų vienai neįgaliųjų grupei bloginimas lems sąlygų gerėjimą kitoms neįgaliųjų grupėms. Pažymėtina, kad Europos Sąjunga neskirsto terminų, kuriais leidžiama subsidijuoti neįgaliųjų įdarbinimą, pagal neįgalių darbuotojų neįgalumo lygį. 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius, 33 str. 2 d. nustatyta, kad “Tinkamomis finansuoti išlaidos yra darbo užmokesčio išlaidos per bet kokį nustatytą laikotarpį, kurį neįgalusis darbuotojas dirba”. Neįgalaus darbuotojo priėmimas į darbą yra sudėtingesnis procesas nei eilinio darbuotojo įdarbinimas. Neįgalaus darbuotojo apmokymui ir paruošimui darbui dažniausiai tenka skirti kur kas daugiau laiko, nei paprasto darbuotojo atveju.
Jeigu terminas, per kurį neįgalaus darbuotojo įdarbinimas remiamas, būtų sumažintas iki 24 ar, ypač, 6 mėnesių, darbdaviui elementariai nebūtų jokios prasmės jų įdarbinti, nes praktiškai tokį laiko tarpą užimą neįgalaus darbuotojo prisitaikymas prie darbo, o praėjus tiems šešiems mėnesiams asmens neįgalumas niekur nedingtų, tik dingtų valstybės parama darbdaviui, kuris jį įdarbino, apmokė ir paruošė dirbti. Objektyviai negalima pagrįsti to, kad asmuo, kuriam nustatytas 45% darbingumo lygis tokiu pobūdžiu ir tokia apimtimi skirtųsi savo galimybės darbo rinkoje nuo asmens, kuriam nustatytas 40% darbingumo lygis, kad valstybės parama jų įdarbinimui skirtųsi net keturis kartus nuo 24 mėnesių (40% darbingumo lygio atveju) iki vos šešių mėnėsių nuo pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos (45% darbingumo lygio atveju) arba asmuo, kuriam nustatytas 30% darbingumo lygis tokiu pobūdžiu ir tokia apimtimi skirtųsi savo galimybės darbo rinkoje nuo asmens, kuriam nustatytas 25% darbingumo lygis, kad valstybės parama jų įdarbinimui skirtųsi nuo neterminuotos (25% darbingumo lygio atveju) iki 24 mėnėsių nuo pirmo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos (30% darbingumo lygio atveju). Pažymėtina, kad žmonių, turinčių negalią, negalia yra neterminuota. Suteikus jiems paramą kurį laiką, negalia nedings. Rėmimas negali būti prilyginamas mokymams, todėl negalima vadovautis mąstymu, jog pamokius neįgalų darbuotoją 24 mėn. ar 6 mėn. jis toliau galės dalyvauti darbo rinkoje kaip pilnai darbingas asmuo. Asmens negalia pasikeičia tik tuo atveju, jeigu medicininė komisija priima tokį sprendimą. Atkreiptinas gerb. Seimo narių dėmesys, kad dažnu atveju asmeniui, kuriam nustatytas vidutinis neįgalumo lygis, įsidarbinus, jam neįgalumo lygis yra pakeičiamas į lengvą.
Tokiu atveju socialinė įmonė įdarbintų asmenį tikėdamasi vieno laikotarpio (24 mėn.) subsidijų mokėjimo termino, o institucijoms priėmus nuo įmonės nepriklausantį sprendimą pakeisti darbuotojo neįgalumo lygį, jos teisėti lūkesčiai gautį tokią subsidiją būtų paneigti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome nustatyti, jog Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį (kaip dabar), o įdarbinus Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirmą kartą po šio įstatymo įsigaliojimo įsidarbino socialinėje įmonėje. Pritarti iš dalies:
pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems vidutinį neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir vidutinių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. 2. Nepritarti pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems lengvą neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 6 mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. 2. Siekiama, kad neįgalieji, turintys lengvą neįgalumo lygį ar neįgalieji, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), greičiau integruotųsi į atvirą darbo rinką. 13.2. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2019-02-01 Nr. G-2019-957)27
2.
G-2019-957)27
socialinių įmonių pelno paskirstymo Įstatymo projekto 27 str. Įstatymo projekto rengėjai siūlo įtvirtinti, jog 75% socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. Įstatymo projekto rengėjai tokį siūlymą aiškinamajame rašte grindžia tuo, jog daugelis socialinių įmonių dirba pelningai, tačiau pelno siekimas nesuderinamas su Įstatyme nustatytu tikslu – įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį. Šis argumentas neatitinka ekonominės logikos. Faktas, kad daugelis socialinių įmonių dirba pelningai pateikiamas kaip neigiamas aspektas, nors akivaizdu, kad verslo subjektas, o socialinė įmonė yra verslo subjektas (nors ir turintis specifinius, lyginant su įprastais verslo subjektais, tikslus), negali dirbti nepelningai, nes tokiu atveju ji bankrutuotų ir negalėtų pasiekti tikslo, kuris jai nustatytas Socialinių įmonių įstatyme, t.y. įdarbinti tikslinėms grupėms priklausančių asmenų. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, kad dirbti pelningai yra tikslas, kuris negali būti atsiejamas nuo bet kokio ūkio subjekto, neišskiriant ir socialinių įmonių, nes nepasiekus šio tikslo nebūtų įmanoma pasiekti jokių kitų tikslų.
Tai savo 2017 m. rugsėjo 12 d. išvadoje pabrėžė ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija: “Aiškinamajame rašte nurodoma, kad socialinės įmonės statusas gali būti suteiktas visų teisinių formų juridiniams asmenims, išskyrus valstybės ir savivaldybių institucijas, viešąsias įstaigas, profesines sąjungas, religines bendruomenes (bendrijas) bei asociacijas, tačiau kartu teigiama, kad socialinių įmonių pelno siekimas nesuderinamas su Įstatymo projekte nustatytu tikslu, siūloma nustatyti, kad ne mažiau kaip 75 procentai socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno būtų naudojama įstatuose nustatytiems socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad privataus juridinio asmens tikslas ir veiklos esmė yra pelno siekimas bei privačių interesų tenkinimas <…>”. Sutikdami su tuo, kad socialinės įmonės turi specifinį tikslą - įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį - ir privalo dalį savo pelno naudoti būtent šiam tikslui efektyviau siekti, esame įsitikinę, kad 75% yra neadekvačiai didelis procentas. Ypač atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. pabaigoje buvo priimti Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo pakeitimai, kuriais buvo panaikinta pelno mokesčio lengvata socialinėms įmonėms. Todėl įsigaliojus Įstatymo projekte numatytai nuostatai, socialinės įmonės turėtų ir mokėti 15% pelno mokestį, ir 75% likusio pelno negalėtų naudoti savo nuožiūra.
Tai radikaliai sumažintų verslo norą investuoti ir kurti socialines įmones ir neįgaliųjų įdarbinimas mažėtų, o tai prieštarauja valstybės prioritetams. Taip pat atkreipiame Įstatymo projekto rengėjų dėmesį, kad tikslo bandoma siekti neaiškiai apibrėžta įstatymo norma. Sąvoka “Ne mažiau kaip 75 procentai socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu” konkrečiai nenustato, kas laikytina “pelno naudojimu socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu”. Pavyzdžiui, ar šio pelno investavimas į darbo vietų įrengimą ar pritaikymą neįgaliesiems, neįgalių darbuotojų laisvalaikio užimtumo užtikrinimą, investavimas į verslo plėtrą, kuri leistų įdarbinti daugiau neįgaliųjų, būtų laikoma pelno naudojimu šiame straipsnyje nustatytu tikslu, ar ne. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome Socialinių reikalų ir darbo komitetui nustatyti, jog ne mažiau kaip 15 procentų socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti reinvestuojama ir naudojama neįgaliųjų įdarbinimui didinti. Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateikto įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530 reikalavimui bent 75 procentus socialinių įmonių pelno naudoti socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. 13.3.
įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2019-02-01 Nr. G-2019-957)14
(1,2)2
neįgaliųjų darbuotojų dalies socialinėje įmonėje Įstatymo projekto 14 str. siūloma įtvirtinti du reikalavimus neįgaliųjų socialinėms įmonėms:
jų net 8395 (arba 85%) buvo turintys lengvą neįgalumo lygį. Būtent objektyvūs skirtumai tarp kiekio skirtingą neįgalumo lygį turinčių asmenų, kurie ieško darbo, nulemia skirtingą jų įdarbinamumą socialinėse įmonėse, o ne subjektyvūs socialinių įmonių veiksmai.
Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai teigti, kad sumažinus galimybes vidutinį ir lengvą neįgalumo lygį turintiems asmenims dirbti socialinėse įmonėse, sunkų neįgalumo lygį turinčių darbuotojų nepadaugės. Tiesiog sumažės apskritai dirbančių neįgaliųjų skaičius, o tai lems valstybės pajamų praradimą mokesčių prasme ir didesnes išlaidas socialinei apsaugai. Dėl šių priežasčių siūlome įstatyme įtvirtinti vieną reikalavimą, kad socialinėse įmonėse darbuotojai, kuriems nustatytas sunkus arba vidutinis neįgalumo lygis, sudarytų ne mažiau nei 25% visų neįgaliųjų socialinės įmonės darbuotojų, o iš jų neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis, sudarytų ne mažiau nei 10%, jei tokių neįgaliųjų yra registruotų atitinkamoje teritorinėje darbo biržoje. Nepritarti Pritarta Vyriausybės pateiktame įstatymo projekte Nr. XIIIP-1530 įtvirtintoms neįgalių darbuotojų dalims nuo visų darbuotojų skaičiaus. Tačiau komitetas patobulino aptariamą 2 punktą, kuriame sąlygą, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) bent 80 darbo valandų per mėnesį dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų, komitetas pakeitė sąlyga, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų ir jų per mėnesį įmonėje dirbtas darbo laikas sudarytų bent pusę kitų įmonės darbuotojų darbo laiko per mėnesį. 13.4. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2019-02-01 Nr. G-2019-957)2
įstatymo projekto įsigaliojimo Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (Žin. 2012-09-22, Nr. 110-5564) 20 str.
110-5564) 20 str. 4 d. nurodyta, kad: “Teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio
visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Ši nuostata netaikoma, kai teisinis reguliavimas nustatomas arba keičiamas pagal Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimus, taip pat kai nustatomas ūkio subjektams palankesnis teisinis reguliavimas”. Pažymėtina, kad:
a) Įstatymo projektas nustato naują ūkio subjektų veiklos ir jos priežiūros teisinį reguliavimą
b) Įstatymo projektas neperkelia naujų Europos Sąjungos teisės aktų ir nekyla iš jų įpareigojimų
c) Įstatymo projektas nekyla iš Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimų
d) Įstatymo projektas numato mažiau palankų teisinį reguliavimą ūkio subjektams nei yra galiojantis dabar. Dėl šių priežasčių ir dėl to, kad įstatymas iš esmės keičia daugelio ūkio subjektų veiklos ir finansavimo teisinį reguliavimą, o šie pasikeitimai yra tokie, prie kurių reikia prisitaikyti iš esmės, būtina keisti Įstatymo projekto rengėjų siūlomą įsigaliojimo datą. Atsižvelgus į Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 str. 4 d. įtvirtintas datas, į realų laiką, kada Įstatymo projektas galėtų būti priimtas bei į verslo ir darbuotojų teisėtų lūkesčių principą ir galimybės jiems prisitaikyti prie pokyčių sudarymą, reikėtų vietoje dabar Įstatymo projekte numatytų įsigaliojimo terminų (2018 m. gegužės 1 d. ir 2018 m. lapkričio 1 d.) numatyti tokias Įstatymo projekto įsigaliojimo datas: 2020 m. lapkričio 1 d. ir 2021 m. gegužės 1 d. Įvertinta Komitetas siūlo, kad įstatymas įsigaliotų 2020-07-01, o pereinamosios nuostatos – 2020-01-01. 13.5. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2019-02-01 Nr. G-2019-957)15
Projektas
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 nauja redakcija
įstatymą Nr. IX-2251 ir jį išdėstyti taip:
IV skyrius
darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms apskaičiuojama procentais nuo kiekvienam socialinėje įmonėje dirbančiam asmenų tikslinei grupei priklausančiam darbuotojui tą mėnesį apskaičiuoto darbo užmokesčio, tačiau maksimalus dydis, nuo kurio skaičiuojama subsidija, neturi viršyti 1,52 tą mėnesį galiojančios Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžioų ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos. Nepritarti Siūloma pritarti Vyriausybės pateiktame įstatymo projekte Nr. XIIIP-1530 nustatomam didžiausiam subsidijos dydžiui. Šis dydis yra suvienodinamas su nustatytuoju Užimtumo įstatyme. 13.1. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2019-02-01 Nr. G-2019-957)23
tvarka
tikslineiėms grupeiėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 23 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje.
Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–4 punktuose nurodytomsai tikslinėmsei grupėmsei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. Šis ir kiti žemiau pateikti pasiūlymai dėl straipsnių pakeitimo jau svarstyti (nuomonė pateikta). Todėl siūloma pritarti komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIIP-1530(2). 13.2. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2019-02-01 Nr. G-2019-957)27
kaip 715 procentaių socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. Socialinės įmonės grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno dalis negali būti skiriama kaip nuosavo įnašo dalis valstybės pagalbai gauti. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti 715 procentaių socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti panaudoti per vienus metus nuo metinių finansinių ataskaitų rinkinio pateikimo Vyriausybės įgaliotai institucijai ar Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo priedas
1. 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius (OL 2014 L 187, p. 1).“
1).“ - 13.3. Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2019-02-01 Nr. G-2019-957) 14 (1) 1,
2
2Pakeisti Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymą Nr. IX-2251 ir jį išdėstyti taip:
„LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINIŲ ĮMONIŲ ĮSTATYMAS IV skyrius VALSTYBĖS PAGALBA SocialinĖMS įmonĖMS
1Valstybės pagalba socialinei įmonei yra skiriama ir mokama, kai tenkinamos visos šios sąlygos:
2) paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo, sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, socialinėje įmonėje dirbantys ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį, sudaro ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslinei grupei priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip šeši. Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis, sudaro ne mažiau kaip 4025 procentųus metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, iš kurių neįgalieji, kuriems nustatytas 25 procentų darbingumo lygis ar sunkus neįgalumo lygis sudaro 10 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, jei šiaioms tikslineiėms grupeiėms priklausančių asmenų yra registruotų teritorinėje darbo biržoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją.
Jei šio įstatymo
grupėms priklausančių darbuotojų, registruotų teritorinėje darbo biržoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją nėra, šio įstatymo
turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus;
tikslineiėms grupeiėms priklausančius asmenis, šio įstatymo
darbo laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 23 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, šio įstatymo
kaip dvejus metus po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje.
įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2019-02-01 Nr. G-2019-957)15
straipsnis. Subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms 5.
Subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms apskaičiuojama procentais nuo kiekvienam socialinėje įmonėje dirbančiam asmenų tikslinei grupei priklausančiam darbuotojui tą mėnesį apskaičiuoto darbo užmokesčio, tačiau maksimalus dydis, nuo kurio skaičiuojama subsidija, neturi viršyti 1,52 tą mėnesį galiojančios Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžioų ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos.
įmonių Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2019-02-01 Nr. G-2019-957)23 straipsnis. Valstybės pagalbos skyrimo ir mokėjimo tvarka
tikslineiėms grupeiėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 23 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje.
įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2019-02-01 Nr. G-2019-957)27 straipsnis. Socialinių įmonių pelno naudojimas
kaip 7515 procentaių socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu.
Socialinės įmonės grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno dalis negali būti skiriama kaip nuosavo įnašo dalis valstybės pagalbai gauti. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti 7515 procentaių socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti panaudoti per vienus metus nuo metinių finansinių ataskaitų rinkinio pateikimo Vyriausybės įgaliotai institucijai ar Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo priedas
1. 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius (OL 2014 L 187, p. 1).“
įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (2019-02-01 Nr. G-2019-957)2
straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2–3 dalis, įsigalioja 201820 m. gegužės lapkričio 1 d. 2. Šio įstatymo
Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras ir Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius iki 201820 m. balandžiospalio 301 d. priima šio įstatymo
aktus. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras iki 201821 m. spaliobalandžio 310 d. priima šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje išdėstyto įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 4.
suteikti socialinės įmonės statusą, paraiškos gauti valstybės pagalbą ir mokėjimo prašymai gauti valstybės pagalbą, pateikti iki 201820 m. balandžiospalio 301 d., baigiami nagrinėti ir sprendimai dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ar nesuteikimo bei sprendimai dėl valstybės pagalbos skyrimo ar neskyrimo ir mokėjimo priimami vadovaujantis iki šio įstatymo
socialinių įmonių įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo nuostatomis. Mokėjimo prašymai, pateikti 201820 m. gegužėslapkričio 1 d. Ir vėliau, kai sprendimas dėl valstybės pagalbos skyrimo buvo priimtas vadovaujantis iki šio įstatymo
socialinių įmonių įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo nuostatomis, baigiami nagrinėti bei sprendimai priimami dėl mokėjimo vadovaujantis iki šio įstatymo
socialinių įmonių įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo nuostatomis. 5. Socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priklausantys asmenys, kurie socialinėje įmonėse buvo įdarbinti iki 201820 m. balandžiospalio 301 d., nuo šio įstatymo
socialinių įmonių įstatymo įsigaliojimo dienos socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priskiriami vadovaujantis šio įstatymo
socialinių įmonių įstatymo nuostatomis. 6.
asmeniui, kuriam iki 201821 m. spaliobalandžio 310 d. buvo suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, neatitinkančiam šio įstatymo
Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo 201821 m. lapkričio 1 d. 7. Juridiniam asmeniui, kuriam iki 201821 m. spaliobalandžio 310 d. buvo suteiktas neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, atitinkančiam šio įstatymo
Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme nustatytas sąlygas suteikti socialinės įmonės statusą, nuo
įmonėms, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikusioms veiklos (verslo) planą, kuriame yra nurodytas 201821 metų valstybės pagalbos lėšų poreikis ir numatomos vykdyti veiklos, valstybės pagalba yra teikiama atsižvelgiant į veiklos (verslo) plane nurodytą valstybės pagalbos lėšų poreikį 201821 metams. Pažymą apie planuojamą valstybės pagalbos lėšų poreikį ir numatomas vykdyti veiklas 36 mėnesių galiojimo laikotarpiui Vyriausybės įgaliotai institucijai socialinės įmonės turi pateikti iki 201820 m. spalio 1 d. 9. Šio įstatymo
įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatos, iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos socialinėse įmonėse įdarbintiems tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims, yra taikomos nuo 201820 m. gegužėslapkričio 1 d. 10. Šio įstatymo
įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatos, nuo 201820 m. gegužėslapkričio 1 d. iki 201821 m. lapkričiogegužės 1 d. socialinėse įmonėse įdarbintiems tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims, yra taikomos nuo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos.
Skelbiu šį Lietuvos
neįgaliųjų asociacija, (2019-02-04 Nr. G-2019-1031) KREIPIMASIS Dėl socialinių įmonių įstatymo pakeitimo projektų Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime svarstomas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-1530 (toliau - Pirmasis įstatymo projektas) ir Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-2617 (toliau - Antrasis įstatymo projektas). Šiais projektais yra siūloma iš esmės keisti neįgaliųjų įdarbinimo skatinimo teisinį reguliavimą, tačiau būdai, kaip tai siūloma daryti, abiejuose projektuose kardinaliai skiriasi. Antrasis įstatymo projektas iš esmės panaikina galimybes neįgaliesiems, kuriems nėra nustatyta sunkiausia negalia, įsidarbinti socialinėse įmonėse. Atsižvelgti
neįgaliųjų asociacija, (2019-02-04 Nr. G-2019-1031) Dirbantys neįgalieji, atstovaujami Dirbančių neįgaliųjų asociacijos, iš esmės nepritaria šiam projektui. Jei jame numatytas teisinis reguliavimas būtų priimtas, darbo netektų tūkstančiai šiuo metu socialinėse įmonėse dirbančių neįgaliųjų, o Antrojo įstatymo projekto rengėjų nurodyti argumentai, kad šie žmonės galės įsidarbinti darbo rinkoje, yra nepagrįsti ir kelia abejonių. Atsižvelgti
neįgaliųjų asociacija, (2019-02-04 Nr.
G-2019-1031) Mes, dirbantys neįgalieji, labai gerai žinome negalią turinčių žmonių galimybes įsidarbinti atviroje darbo rinkoje ar socialinėse įmonėse ir galime užtikrintai, remdamiesi savo patirtimi, pasakyti, kad absoliuti dauguma tų dirbančių neįgaliųjų, kurie dėl šio įstatymo projekto prarastų galimybes dirbti socialinėse įmonėse, nebūtų darbdavių pageidaujami atviroje darbo rinkoje. Jie taptų socialiniais išlaikytiniais arba tektų skursti. Dėl šios priežasties siūlome kaip reformos pagrindą imti Pirmąjį įstatymo projektą ir jį koreguoti svarstant komitetuose. Atsižvelgti
neįgaliųjų asociacija, (2019-02-04 Nr. G-2019-1031))23
(1,2) Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad pagrindiniai aspektai, kurie mums kelia nerimą Pirmajame įstatymo projekte, yra šie:
dienos, kaip siūlo projekto rengėjai), didžioji dalis socialinėse įmonėse dirbančių neįgaliųjų iškart po įstatymo įsigaliojimo arba po pusmečio nuo jo liktų bedarbiais. Europos Sąjunga neskirsto terminų, kuriais leidžiama subsidijuoti neįgaliųjų įdarbinimą, pagal neįgalių darbuotojų neįgalumo lygį, dėl to primygtinai prašome vadovautis Europos Komisijos reglamentu Nr. 651/2014 ir nenustatyti subsidijavimo terminų. Pažymėtina, kad, net ir įskaičiuojant subsidijas, dirbantis socialinėje įmonėje neįgalusis valstybei kainuoja pigiau nei bedarbis. Be to, neįgaliesiems nedirbant yra naikinami jų socialiniai ryšiai, žlugdomas pasitikėjimas savimi. Pritarti iš dalies: 1.
Pritarti iš dalies:
pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems vidutinį neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir vidutinių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. 2. Nepritarti pasiūlymui, kad neįgaliesiems, turintiems lengvą neįgalumo lygį ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 6 mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. 2. Siekiama, kad neįgalieji, turintys lengvą neįgalumo lygį ar neįgalieji, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis (o pereinamuoju laikotarpiu – ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), greičiau integruotųsi į atvirą darbo rinką. 14.4. Dirbančių neįgaliųjų asociacija, (2019-02-04 Nr. G-2019-1031)14
(1,2)2
Nepritarti Sąlygą socialinės įmonės statusui gauti ir išlaikyti, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) bent 80 darbo valandų per mėnesį dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų, komitetas pakeitė sąlyga, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų ir jų per mėnesį įmonėje dirbtas darbo laikas sudarytų bent pusę kitų įmonės darbuotojų darbo laiko per mėnesį. 14.5. Dirbančių neįgaliųjų asociacija, (2019-02-04 Nr. G-2019-1031)2
numatyti įsigaliojimo terminai yra neįmanomi, nes dalis jų jau yra praėję. Visgi, prašome gerb. Seimo narių numatyti tokius įstatymo įsigaliojimo terminus, kad neįgaliuosius įdarbinančios įmonės turėtų protingą laikotarpį pasirengti pokyčiams ir taip išsaugoti neįgaliųjų darbo vietas. Nes kiekviena prarasta neįgalaus darbuotojo darbo vieta yra itin skausminga. Dėl šios priežasties prašome nustatyti, kad bet kokie pakeitimai įsigaliotų ne anksčiau, kaip po metų. Manome, kad nepaskaičiuotas ir skubotas įstatymų keitimas gali turėti daug neigiamų pasekmių, nes jis, visų pirma, liečia socialiai pažeidžiamos grupės interesus, todėl tikimės, kad į mūsų prašymus bus atsižvelgta. Atsižvelgti Komitetas siūlo, kad įstatymas įsigaliotų 2020-07-01, o pereinamosios nuostatos – 2020-01-01. 15. Spina bifida ir hidrocefalija asociacija (2019-02-12 Nr.
G-2019-1292)
Esame susirūpinę susidariusia situacija Seime dėl Socialinių įmonių įstatymo ir su juo susijusių lydimųjų teisės aktų svarstymo. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, prasidėjo deinstitucionalizacijos procesai. Mes visi siekiame ir tikimės, kad vaikai su negalia bus kaip įmanoma daugiau integruoti į bendrojo lavinimo darželius ir mokyklas, kad aukštosios ir profesinės mokyklos bus pritaikytos jaunimui su negalia, kad negalia ateityje netaps atskirties ir skurdo nuosprendžiu. Tai svarbu ne tik tiems jauniems žmonėms, kurie jau turi neįgalumą, bet savo pačių bei artimųjų užsispyrimo ir atkaklumo dėka pereina visus pragaro išbandymus vardan geresnio išsilavinimo ir savo ateities; ne tik tiems, kurie įgijo neįgalumą nepalankiai susiklosčius likimui, bet ir sveikiesiem, nes garantuotas valstybės rūpestis pačiais silpniausiais ir pažeidžiamiausiais leistų jaustis saugiai, užtikrintai, nebijoti, kad tau ar tavo vaikui ištikus nelaimei, lauktų atskirtis ir izoliacija. Pagaliau atsiradus politinei valiai neįgaliųjų reikalus spręsti taip, kaip tai yra daroma išsivysčiusiose ES valstybėse, tikimės, kad ir toliau valstybė žengs ta pačia kryptimi – padės įsidarbinti visiems galintiems ir norintiems dirbti žmonėms su negalia. Dirbti oriai, būti reikalingais dėl to, ką sugebame, o ne dėl neįgalumo pažymėjimo tam tikrose įmonėse – toks mūsų siekis. Taip kalbame, nes stebėdami Socialinių įmonių veiklą ir likimo draugus, dirbančius jose, mes drąsiai galime pasakyti, kad didžioji dauguma socialinių įmonių tiesiog išnaudoja savo darbuotojus, pasinaudodami šių žmonių emociniu silpnumu juos engia, o šie bijo prieštarauti, nes išėję iš socialinės įmonės neva neras darbo. Pastarųjų metų socialinė politika buvo orientuota į dar didesnę žmonių su negalia atskirtį, - tai rodo augantis neįgaliųjų skurdas, nors socialinių įmonių finansavimas didėja.
Vadinasi, ES ir valstybės lėšos buvo panaudotos neefektyviai, nepasiteisino ir nesukūrė jokios pridėtinės vertės, kuri gelbėtų žmones su negalia nuo skurdo ir atskirties. Didžiulė neįgalių darbuotojų kaita, žemi darbo užmokesčiai – toks yra dažnos šiandieninės socialinės įmonės veidas. Turime žmonių su negalia pasakojimų apie tai, kad jokia pagalba nebuvo suteikiama, kad darbuotojai su negalia atlieka tas pačias funkcijas ir darbus, kaip jų kolegos sveikieji darbuotojai, kad ateinantys Darbo inspekcijos patikrinimai yra iš anksto surežisuoti ir visas patikrinimas yra visiškai formalus (t.y. nevertinamos nei darbo sąlygos, nei atliekamų darbų apimtys, o tik žiūrima, ar tvarkinga dokumentacija). Taip pat turime žinių, kad, pvz., Vokietijoje tokie patikrinimai atliekami iš anksto neįspėjus. Be to, socialinės įmonės vengia darbinti sunkios negalios žmones (kuriems reikia didesnės pagalbos ar yra nesavarankiški), nors deklaruojama, kad būtent į šią grupę yra orientuotas Socialinių įmonių įstatymas. Kyla klausimas, kodėl ir ką gina šis įstatymas? Kol Jūs rūpinatės verslo patogumu, sunkią negalią turintys žmonės toliau lieka atskirtyje arba keliauja į tas pačias taip kritikuojamas globos įstaigas. Tokia situacija netenkina mūsų bendruomenės. Prašome skubos tvarka imtis lyderystės šiuo klausimu. Mes sutinkame su visomis Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadomis ir siekiame, kad kuo daugiau žmonių su negalia turėtų galimybę įsidarbinti. Tam gali prireikti kartais pritaikytos darbo vietos, kartais lankstaus darbo grafiko, kartais apmokymo, tačiau norime pabrėžti, kad negalios kompensavimas niekaip nesusijęs su darbo užmokesčio subsidija, kurią gauna socialinės įmonės.
Seimo nario T.Tomilino projekte yra siūlomas skirtingas darbo užmokesčio subsidijavimo terminas darbo įgūdžių įgijimui ar atstatymui yra pakankamai argumentuotas, nes subsidijavimo tikslas yra ne kompensuoti “menkesnį darbo našumą” dėl netekto darbingumo lygio, o pritaikyti darbo aplinką ir darbo pobūdį prie žmogaus individualių gebėjimų, be to čia apibrėžtos naujos paslaugos, kurios padės žmonėms su negalia darbintis ir išsilaikyti darbo vietoje, todėl prašome skubos tvarka svarstyti šiuos teisės akto projektus ir rūpintis žmonių su negalia bendruomenės įdarbinimu, o ne korupcinėmis socialinėmis įmonėmis ir jų išlaikymu. Įvertinta Įvertinus visus gautus suinteresuotų asmenų pasiūlymus, pritarta Komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIIP-1530 (pagrindas - Vyriausybės pateiktas įstatymo projektas). 16. Lietuvos neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1308) Analogiškus pasiūlymus pateikė teritorinės Neįgaliųjų draugijos: Kaišiadorių rajono neįgaliųjų draugija, 2019-02-13 Nr. 13 (2019-02-13 Nr. G-2019-1321), Klaipėdos rajono neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1322), Ukmergės rajono neįgaliųjų draugija, 2019-02-13 (2019-02-13 Nr. G-2019-1323), Pagėgių savivaldybės neįgaliųjų draugija, 2019-02-13 (2019-02-13 Nr. G-2019-1324), Panevėžio miesto neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1349), Lazdijų rajono neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1350), Širvintų rajono neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1352), Rokiškio rajono neįgaliųjų draugija, 2019-02-13 (2019-02-13 Nr. G-2019-1353), Alytaus rajono neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1354), Jonavos rajono neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1355), Panevėžio rajono neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr.
G-2019-1356), Vievio neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1357), Lazdijų rajono neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1350), Skuodo rajono neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1358), Tauragės rajono neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1359), Pakruojo rajono neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1361), Šakių rajono neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1362), Garliavos neįgaliųjų draugija, 2019-02-13 Nr. 11 (2019-02-13 Nr. G-2019-1366), Birštono savivaldybės neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1367), Trakų rajono neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1368), Joniškio rajono neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1380), Akmenės rajono neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1385), Telšių rajono neįgaliųjų draugija (2019-02-13 Nr. G-2019-1396) LR Seimui Dėl Socialinių įmonių įstatymo ir su juo susijusių lydimųjų teisės aktų svarstymo Esame susirūpinę susidariusia situacija Seime dėl Socialinių įmonių įstatymo ir su juo susijusių lydimųjų teisės aktų svarstymo. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, prasidėjo deinstitucionalizacijos procesai. Mes visi siekiame ir tikimės, kad vaikai su negalia bus kaip įmanoma daugiau integruoti į bendrojo lavinimo darželius ir mokyklas, kad aukštosios ir profesinės mokyklos bus pritaikytos jaunimui su negalia, kad negalia ateityje netaps atskirties ir skurdo nuosprendžiu. Tai svarbu ne tik tiems jauniems žmonėms, kurie jau turi neįgalumą, bet savo pačių bei artimųjų užsispyrimo ir atkaklumo dėka pereina visus pragaro išbandymus vardan geresnio išsilavinimo ir savo ateities; ne tik tiems, kurie įgijo neįgalumą nepalankiai susiklosčius likimui, bet ir sveikiesiems, nes garantuotas valstybės rūpestis pačiais silpniausiais ir pažeidžiamiausiais leistų jaustis saugiai, užtikrintai, nebijoti, kad tau ar tavo vaikui ištikus nelaimei, lauktų atskirtis ir izoliacija.
Pagaliau atsiradus politinei valiai neįgaliųjų reikalus spręsti taip, kaip tai yra daroma išsivysčiusiose ES valstybėse, tikimės, kad ir toliau valstybė žengs ta pačia kryptimi - padės įsidarbinti visiems galintiems ir norintiems dirbti žmonėms su negalia. Dirbti oriai - toks mūsų siekis. Pastarųjų metų socialinė politika buvo orientuota į dar didesnę žmonių su negalia atskirtį, - tai rodo augantis neįgaliųjų skurdas, nors socialinių įmonių finansavimas didėja. Vadinasi, ES ir valstybės lėšos buvo panaudotos neefektyviai, nepasiteisino ir nesukūrė jokios pridėtinės vertės, kuri gelbėtų žmones su negalia nuo skurdo ir atskirties. Didžiulė neįgalių darbuotojų kaita, žemi darbo užmokesčiai - toks yra dažnos šiandieninės socialinės įmonės veidas. Be to, socialinės įmonės vengia darbinti sunkios negalios žmones (kuriems reikia didesnės pagalbos ar yra nesavarankiški), nors deklaruojama, kad būtent j šią grupę yra orientuotas Socialinių įmonių įstatymas. Tokia situacija netenkina mūsų bendruomenės. Prašome skubos tvarka imtis lyderystės šiuo klausimu. Mes sutinkame su visomis Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadomis ir siekiame, kad kuo daugiau žmonių su negalia turėtų galimybę įsidarbinti.
Seimo nario T.Tomilino projekte yra siūlomas skirtingas darbo užmokesčio subsidijavimo terminas darbo įgūdžių įgijimui ar atstatymui yra pakankamai argumentuotas, nes subsidijavimo tikslas yra ne kompensuoti “menkesnį darbo našumą” dėl netekto darbingumo lygio, o pritaikyti darbo aplinką ir darbo pobūdį prie žmogaus individualių gebėjimų, be to čia apibrėžtos naujos paslaugos, kurios padės žmonėms su negalia darbintis ir išsilaikyti darbo vietoje, todėl prašome skubos tvarka svarstyti šiuos teisės akto projektus ir rūpintis žmonių su negalia bendruomenės įdarbinimu, o ne korupcinėmis socialinėmis įmonėmis ir jų išlaikymu. Įvertinta Įvertinus visus gautus suinteresuotų asmenų pasiūlymus, pritarta Komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIIP-1530(2) (pagrindas - Vyriausybės pateiktas įstatymo projektas). 17. Asociacija „Lietuvos negalios organizacijų forumas“ (2019-03-05 Nr. G-2019-1923)
Labai vertiname Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pasiryžimą skaidriai, viešai ir atsakingai įvertinti socialinių įmonių teisinio reglamentavimo ir praktinio veikimo aspektus bendrame žmonių su negalia užimtumo skatinimo kontekste. Lietuvos negalios organizacijų forumas (toliau - LNF) teikia pastebėjimus dėl šiuo metu galiojančio Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 (toliau - Įstatymas) ir su juo susijusio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530 nuostatų (toliau - Įstatymo projekto) ir šių įstatymų veikimo schemos (t. y. pasekmių) galimo neatitikimo 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014 (toliau - Reglamentas) galiojimo sąlygoms.
Pateikiame informaciją, ir prašome tinkamai įvertinti Įstatymo bei Įstatymo projekto pasekmių poveikį ir žalą konkurencinei aplinkai, Įstatymo ir Įstatymo projekto atitiktį Reglamentui ir inicijuoti Įstatymo ir Įstatymo projekto nutraukimo veiksmus ir atitinkamai koreguoti Užimtumo įstatymą dėl atitikimo Reglamento nuostatoms. 1. Šiuo metu galiojančio Įstatymo ribose susikūrė schemos, galimai iškreipiančios konkurencijos aplinką ir pažeidžiančios vieną iš Reglamento nuostatų, susijusių su negalios kaštų kompensavimu. Vadovaujantis Reglamento nuostatomis darbo užmokesčio subsidijos neturėtų sudaryti sąlygų įmonėms paprasčiausiai sumažinti išlaidas, kurias priešingu atveju jos turėtų padengti. Tačiau Lietuvoje stebime būtent tokį procesą, galimai veikiantį ir konkurencinę aplinką. Pateikiame vieną iš pavyzdžių, kaip Įstatymo veikimo srityje tų pačių steigėjų įkurtos dvi įmonės (viena socialinė įmonė
“Vitaresta projektai”, kita - ta pačia veikla užsiimanti ne socialinė įmonė
“Vitaresta”) Socialinių įmonių įstatymo pagalba galimai iškraipo konkurencinę
aplinką: Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartyje, civilinės bylos Nr. 2A-1463/2014, rašoma: “...Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad trečiasis asmuo UAB „Vitaresta“, atsakydamas į atsakovo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro prašymą pagrįsti neįprastai mažą kainą ir galimybę pasinaudoti valstybės teikiama parama, 2014 m. vasario
paslaugų kainą bei galimybę pasinaudoti valstybės teikiama parama. Šiame rašte UAB „Vitaresta“ nurodė, kad gautinų subsidijų dėka, vietoje vieno etato už tą pačią sumą socialiai remtinoje įmonėje gali dirbti du darbuotojai. Be to, UAB „Vitaresta“ ketina pasinaudoti kito ūkio subjekto pajėgumais, konkrečiai UAB “Vitaresta projektai”, su kuria sudaryta 2010 m. rugsėjo 9 d. valymo paslaugų sutartis Nr.
10-01, pagal kurią UAB “Vitaresta projektai” darbuotojai atlieka valymo darbus UAB „Vitaresta“ aptarnaujamuose objektuose, ir 2013 m. lapkričio 12 d. susitarimas Nr. 13-1112 (dėl darbuotojų nuomos prie valymo paslaugų teikimo sutarties Nr. 10-01), kuriuo susitarta, kad UAB „Vitaresta“ laimėjus atsakovo paskelbtą konkursą, UAB “Vitaresta projektai” pagal atskirai sudarytą priedą išnuomos darbuotojus, kurių darbo užmokestis ir draudėjo privalomojo socialinio draudimo įmokos kompensuojamos. 2014 m. kovo 4 d. UAB „Vitaresta“ pateikė paaiškinimą dėl neįprastai mažos kainos, kuriame nurodytas UAB “Vitaresta projektai” specialistų (darbuotojų) sąrašas, darbuotojų neįgalumas bei kompensuojama darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis. Iš pateikto sąrašo matyti, kad 15 darbuotojų kompensuojama dalis sudaro 70 procentų ir dar 15 darbuotojų - 60 procentų. Su paaiškinimu pateiktas ir mokėjimo prašymas gauti subsidiją darbo užmokesčiui už 2013 m. gruodžio mėnesį. Galutinė kompensacijos suma sudaro 114 016,88 Lt ir būtent tokiai sumai pateiktas Kauno teritorinės darbo biržos vietinio mokėjimo nurodymas. Darbo užmokesčio ir socialinio draudimo išmokų dalinę kompensacij ą UAB “Vitaresta projektai” gavo ir už 2013 m. spalio bei lapkričio mėnesius. Pažymime, kad tokių įmonių ir panašių schemų yra ne viena. Vyksta tendencingas įmonių kaštų mažinimas ir žalinga įtaka konkurencinei aplinkai. Taip pat informuojame, kad dar 2006 m. rugsėjo 28 d. Seimo nario (A. Syso) registruotu Socialinių įmonių įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu Nr. XP-1700 pasiūlyta atsisakyti socialinei įmonei keliamo reikalavimo - juridiniam asmeniui atitikti smulkaus ir vidutinio verslo subjektams Smulkaus ir vidutinio verslo įstatyme nustatytas sąlygas.
Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos net nespėjo pateikti išvados (registruota 2006 m. spalio 31 d.), kurioje klausiama kodėl ir didelėms įmonėms bus taikoma pelno mokesčio 0 procentų lengvata, nurodomos abejonės dėl įstatymo atitikimo Komisijos reglamentui (EB) Nr. 2204/2002, ir siūloma įstatymo projektą suderinti su Konkurencijos taryba. Šie siūlymai ignoruoti, nes įstatymo pakeitimai Seime buvo priimti dar 2006 m. spalio 19 d. 2. LNF nuomone dabar galiojančio Įstatymo 15 straipsnio 4 dalies ir 16 straipsnio 2 dalies 1 punktai tiesiogiai prieštarauja Reglamento
sąlygos (apribojimo). Reglamento 33 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta, kad tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius gali padidėti, t.y. gali būti skatinamos segregacijos principu paremtos įmonės. Pabrėžtina: Reglamento būtina sąlyga yra nedidėjantis grynasis darbuotojų skaičius. Reglamento 33 straipsnio „Neįgaliųj ų užimtumo pagalba darbo užmokesčio subsidijų forma“ 1 dalyje nustatyta, kad neįgaliųj ų užimtumo pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalį ir jai netaikomas reikalavimas pranešti pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį, jeigu tenkinamos šiame straipsnyje ir I skyriuje nustatytos sąlygos. Reglamento 33 straipsnio 3 dalis Socialinių įmonių įstatymo Nr.
IX-2251 pakeitimo įstatymo projekto 15 straipsnio 4 dalis Jei įdarbinus asmenis, atitinkamos įmonės grynasis darbuotojų skaičius, palyginti su vidutiniu darbuotojų skaičiumi per pastaruosius dvylika mėnesių, nepadidėja, etatas ar etatai tampa laisvi dėl savanoriško išėjimo iš darbo, negalios, išėjimo į pensiją dėl amžiaus, savanoriško darbo laiko sumažinimo arba teisėto atleidimo dėl netinkamo elgesio, o ne dėl atleidimo iš darbo dėl etatų mažinimo. Subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms yra skiriama, jeigu įdarbinus asmenis padidėja atitinkamos socialinės įmonės faktinis įdarbinimo metu sąrašuose esančių tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius, palyginti su vidutiniu sąrašuose esančių darbuotojų skaičiumi per praėjusius 12 kalendorinių mėnesių. Subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms taip pat skiriama, jeigu įdarbinus asmenis atitinkamos socialinės įmonės faktinis įdarbinimo metu sąrašuose esančių tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius, palyginti su vidutiniu sąrašuose esančių darbuotojų skaičiumi per praėjusius 12 kalendorinių mėnesių, nepadidėja dėl darbuotoj ų atleidimo Darbo kodekso 55, 56, 58 ar 60 straipsniuose nustatytais pagrindais. Nors pačiame Įstatyme nėra konkrečiai įvardinama sąlyga dėl grynojo darbuotojų skaičiaus didėjimo, tačiau faktinėje situacijoje socialinėse įmonėse stebimas tendencingas darbuotojų skaičiaus didėjimas (Priedas Nr. 1-7). Ypač tendencingas grynasis darbuotojų skaičiaus didėjimas stebimas įmonėse, užsiimančiose patalpų valymo veiklomis. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad skaičiaus didėjimas dažnu atveju pastebimas būtent gavus socialinės įmonės statusą. Taip pat pažymime, kad tokiu atveju turėjo būti informuota Europos Komisija, tačiau, mūsų žiniomis, tai nebuvo padaryta. 3.
gavimo, ko reikalauja Reglamentas, t.y. parama negali būti teikiama ilgiau nei galioja Reglamentas, tačiau nei Įstatymas, Įstatymo projektas nenumato įstatymo galiojimo pabaigos. Ta pati nuostata liečia ir Užimtumo įstatymą, todėl, mūsų nuomone, šis įstatymas taip pat yra koreguotinas. 4. Atkreipiame dėmesį, jog pagal Reglamentą negali būti skiriamos subsidijos jau dirbusiems be subsidijų neįgaliems įmonės darbuotojams, t. y. jeigu darbuotojas su negalia dirbo įmonėje 1-2 metus iki įmonei gaunant socialinės įmonės statusą be subsidijos, subsidija tokiam darbuotojui negali būti skiriama. Nei Įstatymas nei Įstatymo projektas (ir Užimtumo įstatymas) šios nuostatos nenumato, todėl turi būti taisytini. 5. Pažymime, jog Reglamentas apibrėžia pagalbos formas bei pagalbos gavėjus (tačiau ne specialias įmones) ir nepalankiose sąlygose atsidūrusius darbuotojus. Remiami gali būti ir dirbantys įmonėje darbuotojai, jeigu jie tapo neįgaliais dirbdami toje įmonėje. Lietuvoje to nenumato nei vienas įstatymas, todėl Užimtumo įstatymas taip pat turi būti koreguotinas išpildant šią nuostatą. Primename, kad Reglamentas yra privalomas, tiesiogiai taikomas Europos Sąjungos teisės aktas. Reglamentai yra viršesni už nacionalinius įstatymus, nesuderinamus su esminėmis reglamentų nuostatomis. Todėl, prašome tinkamai įvertinti Įstatymo projekto atitiktį Reglamentui ir inicijuoti Įstatymo ir Įstatymo projekto nutraukimo veiksmus ir atitinkamai koreguoti Užimtumo įstatymą dėl atitikimo Reglamento nuostatoms; bei tinkamai įvertinti Įstatymo bei Įstatymo projekto pasekmių poveikį ir žalą konkurencinei aplinkai. Informuojame, kad šią informacij ą taip pat pateiksime Europos Komisijai dėl galimo Lietuvos įstatymų neatitikimo Reglamentui bei to pasekoje galimai neteisėtai paramai socialinėms įmonėms skirtų daugiau nei
didžioji dalis buvo iš ES struktūrinių fondų.
Rašto rengimui, be kita ko, naudota General Block Exemption Regulation (GBER) Frequently Asked Questions: http://ec.europa.eu/competition/state_aid/legislation/practical_guide_gber_en.pdf (Pridedami 7 priedai). Įvertinta Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, atsakydamas į LNF paklausimą, pažymėjo, jog rengiant Teisės departamento išvadą buvo tinkamai įvertintas Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014 turinys. Pastabų dėl neatitikimų reglamento turiniui nebuvo. Rengiant Teisės departamento išvadą buvo tinkamai atsižvelgta į Tarybos direktyvos 2000/78/EB turinį. Pastabų dėl neatitikimų direktyvos turiniui teikta nebuvo. Konkurencijos taryba, atsakydama į LNF paklausimą, galiojančio įstatymo ir įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530 neatitikimų Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014 bendrosioms ir specialiosioms nuostatoms nenustatė. Konkurencijos taryba pažymėjo, kad Komisija, reglamento 33 straipsnyje numatydama neįgaliųjų užimtumo pagalbą darbo užmokesčio subsidijų forma, skatina neįgaliųjų įdarbinimą, taip didinat grynąjį įmonės darbuotojų skaičių. Remiantis reglamento 33 straipsnio 3 dalimi įmonės grynojo darbuotojų skaičiaus nepadidėjimas yra pateisinamas tais atvejais, kuomet darbuotojai iš darbo išeina savo noru, dėl negalios, dėl išėjimo į pensiją, dėl savanoriško darbo laiko sumažinimo arba teisėto atleidimo iš darbo, tačiau ne dėl atleidimo iš darbo dėl etatų mažinimo. Atsižvelgiant į tai pažymi, kad LNF paklausime pateikta informacija apie tendencingą darbuotojų skaičiaus didėjimą socialinėse įmonėse rodo, kad yra įgyvendinamas priemonės tikslas skatinti neįgaliųjų įdarbinimą ir užimtumą. 18. Asociacija
„Lietuvos neįgalios organizacijų forumas“,
2019-03-05 Nr. 871 (2019-03-06 Nr.
LR Seimo kanceliarijos Teisės departamentui, kopija: LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui, LR socialinės apsaugos ir darbo ministrui L.Kukuraičiui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, LR Seimo kontrolierių įstaigai
Lietuvos negalios organizacijų forumas (toliau LNF) išanalizavo LR Seimo kanceliarijos Teisės departmento (toliau – Departamento) išvadas dėl Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 (toliau – Įstatymo) pakeitimo įstatymo projekto ir prašo pateikti paaiškinimus, susijusius su atskirais išvados punktais:
2018-01-08 išvados Nr. XIIIP-1530 19 punkte išreiškiama pozicija dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo, taikomo išimtinai socialinėms įmonėms. Šiuo atveju, pirma, ignoruojamas lygiateisiškumo principas, kai pagal Užimtumo įstatymą subsidijas gavusiems subjektams nustatyta pareiga išlaikyti darbuotojus su negalia ir subsidijoms pasibaigus. Antra, pareiga paisyti teisėtų lūkesčių apsaugos principo reikalavimų nereiškia, kad iš įstatymų leidėjo ar kitų teisėkūros subjektų visais atvejais yra reikalaujama išlaikyti status quo. Įstatymų leidėjas privalo įgyvendinti valstybės politiką veiksmingiausiu būdu, todėl, siekiant šių tikslų, tam tikri teisinio reguliavimo pakeitimai neišvengiami. Nuostata, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, jog teisinis reguliavimas apskritai negali būti keičiamas, ne kartą buvo patvirtinta konstitucinėje jurisprudencijoje – būtent dažniausiai sprendžiant įvairius socialinės apsaugos klausimus. Iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos teisėtų lūkesčių kontekste atsispindi šie reikalavimai: informacija apie nustatytus ribojimus ir draudimus turi būti vieša, teisės subjektai apie tai turi būti informuoti iš anksto; teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, jog valstybė negali imtis reformų.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat pažymima, kad remiantis teisėtų lūkesčių doktrina, asmuo negali tikėtis, kad teisinis reguliavimas ateityje nesikeis (Hasani prieš Kroatiją; Oklesen ir Pokopalisko Pogrebne Storitve Leopold Oklesen s.p. prieš Slovėniją) arba pasikeis jo naudai (Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką). Prašome patikslinti/pagrįsti jūsų pateiktoje išvadoje esančią informaciją, kuri, LNF nuomone, yra taisytina. 2. LNF nuomone, abejotina ir tendencingai neetiškai pateikiama informacija Departamento išvados 19 punkte, t. y.: “…nors valstybės pagalbos rūšys įstatyme nėra susietos, tačiau dažnu atveju jos yra gaunamos kartu, pavyzdžiui, valstybės pagalba neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti daugeliu atveju yra neatsiejamai susijusi su kitomis valstybės pagalbos rūšimis, t. y. su subsidijomis: darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms; tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti; neįgalių darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti; administravimo išlaidoms; transporto išlaidoms; asistento išlaidoms, nes daugeliu atveju tik kompleksiškai pasinaudojus valstybės pagalba, tokios darbo vietos gali būti rentabilios ir nenuostolingos.
Taigi, įmonėms netekus socialinės įmonės statuso ir praradus galimybę gauti valstybės pagalbą, pavyzdžiui, subsidijas darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, visa finansinė našta išlaikyti tokias darbo vietas teks pačioms įmonėms…. “ Teisės departamento teikiamų teisės aktų vertinimas turi atlikti teisėkūros analizę, o ne vertinti ekonominius įmonių rodiklius, ar, tuo labiau, skleisti nuomonę, kad žmonių su negalia darbas yra išimtinai nenašus ir dėl to įmonės bus nerentabilios ar nuostolingos. LNF atkreipia dėmesį, kad ne socialinėse įmonėse dirba apie 40 000 žmonių su negalia, kuriems jokios pagalbos priemonės nėra skiriamos arba kurių darbo užmokesčiui ir įvairioms Užimtumo įstatymo rėmuose reglamentuotoms pagalbos priemonėms valstybės biudžetas skiria ženkliai mažesnes sumas – iki 4 mln. eurų. Be to, Užimtumo tarnybos duomenimis 2018 metais per Užimtumo programas buvo įdarbinta 5211 žmonių su negalia skiriant 4,6 mln. eurų. Tuo tarpu per 2018 metus darbo užmokesčio subsidijoms skirta 25,6 mln., įdarbinant 7108 (2018 sausio 1 d. duomenimis) žmonių su negalia. Tai 4 kartus siekiantis skirtumas.
Pažymėtina, kad per 2018 metus socialinių įmonių pelnas siekė 25 mln. Eurų. Tai rodo, kad socialinės įmonės uždirba ir užsidirba savo darbuotojų darbo užmokesčiui finansuoti, todėl galima manyti, kad pateikta išvada yra neetiška ir tendencingai palanki Socialinių įmonių įstatymo subjektams. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad Užimtumo įstatymo ribose darbdaviai jau turi įsipareigojimus darbo vietos steigimui bei darbo užmokesčio subsidijavimui, tačiau tai nesudaro kliūčių darbdaviams naudotis parama. Tačiau Jūs teigiate priešingai, nors abu įstatymai taikomi toms pačioms negalios grupėms. Papildomai vertėtų įvertinti tai, kad tos pačios negalios žmonėms taikomos skirtingos paramos intensyvumo nuostatos skirtinguose įstatymuose. 3. Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 (toliau Įstatymas) pakeitimo įstatymo projekto priede nurodoma, kad įstatymu įgyvendinamas 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 651/2014 ir tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius (OL 2014 L 187, p. 1) (toliau – Reglamentas). LNF nuomone, Įstatymo projekto 15 straipsnio 4 dalies ir
daliai, nes padaroma išlyga iš Reglamente nustatytos sąlygos (apribojimo). Reglamento 33 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta, kad tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius gali padidėti, t. y. gali būti skatinamos segregacijos principu paremtos įmonės. Reglamento 33 straipsnio „Neįgaliųjų užimtumo pagalba darbo užmokesčio subsidijų forma“ 1 dalyje nustatyta, kad neįgaliųjų užimtumo pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalį ir jai netaikomas reikalavimas pranešti pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį, jeigu tenkinamos šiame straipsnyje ir I skyriuje nustatytos sąlygos. Be to, būtina Reglamento sąlyga – grynojo darbuotojų skaičiaus nedidėjimas.
Reglamento 33 straipsnio 3 dalis Socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projekto 15 straipsnio 4 dalis Jei įdarbinus asmenis, atitinkamos įmonės grynasis darbuotojų skaičius, palyginti su vidutiniu darbuotojų skaičiumi per pastaruosius dvylika mėnesių, nepadidėja, etatas ar etatai tampa laisvi dėl savanoriško išėjimo iš darbo, negalios, išėjimo į pensiją dėl amžiaus, savanoriško darbo laiko sumažinimo arba teisėto atleidimo dėl netinkamo elgesio, o ne dėl atleidimo iš darbo dėl etatų mažinimo. Subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms yra skiriama, jeigu įdarbinus asmenis padidėja atitinkamos socialinės įmonės faktinis įdarbinimo metu sąrašuose esančių tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius, palyginti su vidutiniu sąrašuose esančių darbuotojų skaičiumi per praėjusius 12 kalendorinių mėnesių. Subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms taip pat skiriama, jeigu įdarbinus asmenis atitinkamos socialinės įmonės faktinis įdarbinimo metu sąrašuose esančių tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius, palyginti su vidutiniu sąrašuose esančių darbuotojų skaičiumi per praėjusius 12 kalendorinių mėnesių, nepadidėja dėl darbuotojų atleidimo Darbo kodekso 55, 56, 58 ar 60 straipsniuose nustatytais pagrindais. Prašome tinkamai įvertinti Įstatymo projekto atitiktį įgyvendinamam 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamentui (ES) Nr. 651/2014. Papildomai teikiame informaciją (Priedai Nr. 1-7) apie darbuotojų socialinėse įmonėse didėjimą. 5. Taip pat pažymime, kad Įstatymo projektas niekaip neapibrėžia terminuotos pagalbos įmonei gavimo, ko reikalauja Reglamentas, t.y. parama negali būti teikiama ilgiau nei galioja Reglamentas, tačiau nei Įstatymas, Įstatymo projektas nenumato įstatymo galiojimo pabaigos. Ta pati nuostata liečia ir Užimtumo įstatymą, todėl, mūsų nuomone, šis įstatymas taip pat yra koreguotinas. 6.
Reglamentą negali būti skiriamos subsidijos jau dirbusiems be subsidijų neįgaliems įmonės darbuotojams, t. y. jeigu darbuotojas su negalia dirbo įmonėje 1-2 metus iki įmonei gaunant socialinės įmonės statusą be subsidijos, subsidija tokiam darbuotojui negali būti skiriama. Nei Įstatymas nei Užimtumo įstatymas šios nuostatos nenumato, todėl turi būti taisytini. 7. Pažymime, jog Reglamentas apibrėžia pagalbos formas bei pagalbos gavėjus (tačiau ne specialias įmones) ir nepalankiose sąlygose atsidūrusius darbuotojus. Remiami gali būti ir dirbantys įmonėje darbuotojai, jeigu jie tapo neįgaliais dirbdami toje įmonėje. Lietuvoje to nenumato nei vienas įstatymas, todėl Užimtumo įstatymas taip pat turi būti koreguotinas išpildant šią nuostatą. 8. Pateikiame informaciją, ir prašome tinkamai įvertinti Įstatymo projekto pasekmių poveikį ir žalą konkurencinei aplinkai. Įstatymo veikimo ribose susikūrė schemos, galimai iškreipiančios konkurencijos aplinką ir pažeidžiančios vieną iš Reglamento nuostatų, susijusių su negalios kaštų kompensavimu. Vadovaujantis Reglamento nuostatomis darbo užmokesčio subsidijos neturėtų sudaryti sąlygų įmonėms paprasčiausiai sumažinti išlaidas, kurias priešingu atveju jos turėtų padengti. Tačiau Lietuvoje stebime būtent tokį procesą, galimai veikiantį ir konkurencinę aplinką. Pateikiame vieną iš pavyzdžių, kaip Įstatymo veikimo srityje tų pačių steigėjų įkurtos dvi įmonės (viena socialinė įmonė
“Vitaresta projektai”, kita – ta pačia veikla užsiimanti ne socialinė įmonė
“Vitaresta”) Socialinių įmonių įstatymo pagalba galimai iškraipo konkurencinę
aplinką: Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartyje, civilinės bylos Nr.
2A-1463/2014, rašoma: “...Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad trečiasis asmuo UAB „Vitaresta“, atsakydamas į atsakovo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro prašymą pagrįsti neįprastai mažą kainą ir galimybę pasinaudoti valstybės teikiama parama, 2014 m. vasario
paslaugų kainą bei galimybę pasinaudoti valstybės teikiama parama. Šiame rašte UAB „Vitaresta“ nurodė, kad gautinų subsidijų dėka, vietoje vieno etato už tą pačią sumą socialiai remtinoje įmonėje gali dirbti du darbuotojai. Be to, UAB „Vitaresta“ ketina pasinaudoti kito ūkio subjekto pajėgumais, konkrečiai UAB “Vitaresta projektai”, su kuria sudaryta 2010 m. rugsėjo 9 d. valymo paslaugų sutartis Nr. 10-01, pagal kurią UAB “Vitaresta projektai” darbuotojai atlieka valymo darbus UAB „Vitaresta“ aptarnaujamuose objektuose, ir 2013 m. lapkričio 12 d. susitarimas Nr. 13-1112 (dėl darbuotojų nuomos prie valymo paslaugų teikimo sutarties Nr. 10-01), kuriuo susitarta, kad UAB „Vitaresta“ laimėjus atsakovo paskelbtą konkursą, UAB “Vitaresta projektai” pagal atskirai sudarytą priedą išnuomos darbuotojus, kurių darbo užmokestis ir draudėjo privalomojo socialinio draudimo įmokos kompensuojamos. 2014 m. kovo 4 d. UAB „Vitaresta“ pateikė paaiškinimą dėl neįprastai mažos kainos, kuriame nurodytas UAB “Vitaresta projektai” specialistų (darbuotojų) sąrašas, darbuotojų neįgalumas bei kompensuojama darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis. Iš pateikto sąrašo matyti, kad 15 darbuotojų kompensuojama dalis sudaro 70 procentų ir dar 15 darbuotojų – 60 procentų.
Su paaiškinimu pateiktas ir mokėjimo prašymas gauti subsidiją darbo užmokesčiui už 2013 m. gruodžio mėnesį. Galutinė kompensacijos suma sudaro 114 016,88 Lt ir būtent tokiai sumai pateiktas Kauno teritorinės darbo biržos vietinio mokėjimo nurodymas. Darbo užmokesčio ir socialinio draudimo išmokų dalinę kompensaciją UAB “Vitaresta projektai” gavo ir už 2013 m. spalio bei lapkričio mėnesius. Pažymime, kad tokių įmonių ir panašių schemų yra ne viena. Vyksta tendencingas įmonių kaštų mažinimas ir žalinga įtaka konkurencinei aplinkai. Taip pat informuojame, kad dar 2006 m. rugsėjo 28 d. Seimo nario (A. Syso) registruotu Socialinių įmonių įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu Nr. XP-1700 pasiūlyta atsisakyti socialinei įmonei keliamo reikalavimo – juridiniam asmeniui atitikti smulkaus ir vidutinio verslo subjektams Smulkaus ir vidutinio verslo įstatyme nustatytas sąlygas. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos net nespėjo pateikti išvados (registruota 2006 m. spalio 31 d.), kurioje klausiama kodėl ir didelėms įmonėms bus taikoma pelno mokesčio 0 procentų lengvata, nurodomos abejonės dėl įstatymo atitikimo Komisijos reglamentui (EB) Nr. 2204/2002, ir siūloma įstatymo projektą suderinti su Konkurencijos taryba. Šie siūlymai ignoruoti, nes įstatymo pakeitimai Seime buvo priimti dar 2006 m. spalio 19 d. Prašome tinkamai įvertinti pastebėjimą ir pateikti paaiškinimus. 9. LNF nuomone, abejotinas Įstatymu kuriamas ir išlaikomas reguliavimas, nustatantis išskirtines Socialinių įmonių teises, kurios kertasi su 2000 m. lapkričio 27 d.
Tarybos direktyva 2000/78/EB, kurioje nustatyti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendrieji pagrindai, ir pabrėžiamas poreikis kurti darbo rinką, kuri būtų palanki socialinei integracijai, suformuluojant nuoseklų politinių nuostatų rinkinį, skirtą kovai su diskriminacija, nukreipta prieš tokias grupes, kaip neįgalieji. Teisiniu reguliavimu sukuriamos nevienodos ir diskriminuojančios sąlygos asmenų su negalia atžvilgiu, dirbančių ne socialinėse įmonėse ar įsidarbinančių Užimtumo įstatymo pagalba. Prašome pateikti išvadą kaip Įstatymo 6 straipsnio 1 punkto nuostata, taikytina išimtinai tik Įstatymo objektams (t. y. socialinėms įmonėms) atitinka Direktyvą. Prašome tinkamai įvertinti ir pagrįsti Įstatymo projekto atitiktį įgyvendinamai 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvai 2000/78/EB. 10. LNF nuomone, perteklinė ir dviprasmiška Įstatymo projekto 6 straipsnio 3 punkto nuostata dėl socialinės įmonės teisės gauti paramą pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą, nes pagal pastarąjį įstatymą paramos gavėjais negali būti akcinės bendrovės. 11. Iš esmės negalima pritarti nuostatoms, kad subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms mokama neterminuotai, kai socialinė įmonė įdarbina lengvos negalios asmenis, nes tai paneigia Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje įtvirtintą visapusiško ir veiksmingo dalyvavimo ir įtraukimo į visuomenę principą ir Konvencijos 27 straipsnyje įtvirtintą teisę į galimybę užsidirbti pragyvenimui iš laisvai pasirinkto darbo ar iš laisvai priimto darbo pasiūlymo darbo rinkoje ir darbo aplinkoje, kuri yra atvira, tinkama visiems ir prieinama neįgaliesiems.
Be to, neterminuota darbo užmokesčio subsidija yra diskriminacinė atžvilgiu tos pačios negalios asmenų, įsidarbinančių Užimtumo įstatymo pagrindu, arba Dienos užimtumo centruose. Todėl, prašome papildomai įvertinti teikiamus pastebėjimus bei įvertinti Įstatymo projekto atitiktį tarptautiniams teisės aktams, t.y. Reglamentui (kuris yra privalomas, tiesiogiai taikomas, viršesnis už nacionalinius įstatymus, nesuderinamus su esminėmis reglamentų nuostatomis), Direktyvai bei JT Neįgaliųjų teisių konvencijai, atitinkamai koreguojant Jūsų teikiamas išvadas, bei tinkamai įvertinti Įstatymo projekto pasekmių poveikį ir žalą konkurencinei aplinkai. (Pridedami 7 priedai – tie patys, kaip ir raštui Nr. G-2019-1923). Įvertinta Seimo kanceliarijos Teisės departamento atsakyme į LNF paklausimą pažymėta, kad Teisės departamento išvados yra rengiamos vadovaujantis nešališkumo principu, pateikiant Teisės departamento nuomonę dėl vertinamų įstatymų projektų vadovaujamasi Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintais teisėkūros principais. Teisės departamentas pažymėjo, kad išvadose jis pateikia savo enšališką nuomonę ir išvadų netaiso pagal jokių trečiųjų asmenų reikalavimus, o gina ir pagrindžia savo poziciją Seimo komitetų posėdžiuose. Rengiant Teisės departamento išvadą buvo tinkamai įvertintas Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014 turinys. Pastabų dėl neatitikimų reglamento turiniui teikta nebuvo.
Rengiant Teisės departaemtno išvadą buvo tinkamai atsižvelgta į Tarybos direktyvos 2000/78/EB turinį. Pastabų dėl neatitikimų direktyvos turiniui teikta nebuvo. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data
DĖL siūlymo papildyti lietuvos respublikos socialinių įmonių įstatymĄ Teisingumo ministerija, siekdama tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano 1.1.1 papunktyje nurodytą darbą (veiksmingos ir socialiai orientuotos laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų užimtumo darbo ir kita prasminga veikla sistemos sukūrimas), atsižvelgdama į būtinybę didinti laisvės atėmimo įstaigose laikomų asmenų užimtumą ir įvertinusi galiojančio teisinio reguliavimo galimybes, atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas neskatina darbo vietų kūrimo laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, dėl ko bendras įdarbintų nuteistųjų skaičius Lietuvoje (40,8 proc.) atsilieka nuo daugelyje Europos Sąjungos valstybėse įdarbinamų nuteistųjų rodiklių (pavyzdžiui, Danijoje – 45 proc., Norvegijoje – 50 proc., Švedijoje
Čekijos Respublikoje tokie nuteistieji sudaro 42 proc. visų įdarbintų nuteistųjų vyrų ir 63 proc. visų įdarbintų nuteistųjų moterų.
Atsižvelgiant į tai, kad įkalintų asmenų užimtumas darbine veikla yra viena svarbiausių jų resocializacijos priemonių, tarptautinės organizacijos (pavyzdžiui, Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą) Lietuvai taip pat nuolat teikia rekomendacijas reikšmingai padidinti nuteistiesiems taikomų užimtumo priemonių apimtis. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymą (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 5 punktą, šiuo metu remiamas tik asmenų, grįžusiu iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis kaip šeši mėnesiai, jeigu jie ne trumpiau kaip šešis mėnesius įsiregistravę Užimtumo tarnyboje, įdarbinimas. Tuo tarpu laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius įdarbinančios įmonės negali pretenduoti įgyti socialinės įmonės statusą ir atitinkamai gauti skatinamosios valstybės paramos. Todėl, įvertinus tai, kad dėl turimos žemos kvalifikacijos ar darbinių (profesinių) įgūdžių stokos įkalintų asmenų pagaminta produkcija ar teikiamos paslaugos negali konkuruoti su rinkoje pagaminta produkcija ar paslaugomis, šių asmenų įdarbinimas, o ypač, kvalifikacijos kėlimas, valstybės turėtų būti remiamas analogiškai, kaip ir iš įkalinimo įstaigų išėjusių asmenų. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti yra pateiktas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-3173, kurio nuostatų įgyvendinimas, be kita ko, susijęs ir su atviro tipo pataisos įstaigų, kuriose laikomi gerai besielgiantys, nuteisti už nesunkius nusikaltimus, perkelti artėjant lygtinio paleidimo terminui nuteistieji, plėtra.
Atsižvelgiant į tai, kad, priėmus šiuos Bausmių vykdymo kodekso pakeitimus, atviro tipo pataisos įstaigose laikomų asmenų skaičius turėtų išaugti iki 6 kartų, o minėtus nuteistuosius yra tikslingiau įdarbinti laisvėje esančiuose ūkio subjektuose (jiems reikalinga minimali apsauga ir kontrolė), valstybės pagalbos teikimo galimybių įteisinimas tokius asmenis įdarbinančioms įmonėms būti itin aktualus. Pritarus teikiamiems Teisingumo ministerijos siūlymams, ženkliai pagerėtų tiek nuteistuosius įdarbinančios valstybės įmonės „Mūsų amatai (specializuojasi nuteistųjų užimtumu darbine veikla laisvės atėmimo įstaigų viduje), tiek ir kitų ūkio subjektų, galinčių įdarbinti nuteistuosius už laisvės atėmimo vietos teritorijos ribų, galimybės kurti daugiau darbo vietų nuteistiesiems. Tikėtina, kad socialinės įmonės statuso pranašumai taip pat skatintų minėtus ūkio subjektus daugiau investuoti į nuteistųjų mokymą ir kvalifikacijos kėlimą. Tai atneštų ir akivaizdžią socialinę naudą – atlikę laisvės atėmimo bausmę nuteistieji būtų ne tik sukaupę reikalingos darbinės patirties, bet ir įgiję darbo rinkoje paklausias profesines kompetencijas, kas neabejotinai leistų jiems geriau integruotis į visuomenę, sumažintų tikimybę, kad jie darys naujus nusikaltimus. Be to, turėdami daugiau galimybių dirbti ir už tai gauti atitinkamą atlygį, nuteistieji galėtų greičiau atlyginti nusikaltimais padarytą žalą nukentėjusiesiems ir valstybei. Kartu pažymėtina, kad siūlomus teisinio reguliavimo pakeitimus Teisingumo ministerija yra aptarusi su Socialinės apsaugos ir darbo, Ekonomikos ir inovacijų ministerijų, taip pat Konkurencijos tarybos ir Europos teisės departamento atstovais.
Atsižvelgiant į tai, kad nuteistųjų įdarbinimas, visų pirma yra jų socialinės reabilitacijos priemonė ir organizuojant šią veiklą valstybei netaikomi Europos Sąjungos konkurencijos teisę reglamentuojančios nuostatos, taip pat atsižvelgiant į kitų Europos Sąjungos valstybių patirtį, tokiai įkalintų asmenų užimtumo skatinimo priemonei pritarta. Todėl siūlytume Įstatymo projektą papildyti nuostatomis, pagal kurias laisvės atėmimo įstaigose laikomus asmenis įdarbinančioms įmonėms galėtų būti suteikiamas socialinės įmonės statusas ir išdėstyti taip:
taip:
„5) asmenys, grįžę iš atliekantys ar atlikę laisvės
atėmimo vietų bausmes, kai laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis kaip šeši mėnesiai, ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jų paleidimo iš pataisos įstaigų dienos įsiregistravę Užimtumo tarnyboje, ir jeigu šios registracijos trukmė yra ne trumpesnė kaip šeši mėnesiai;“
2Pakeisti Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Darbo santykius socialinėje įmonėje nustato Lietuvos Respublikos
darbo kodeksas (toliau – Darbo kodeksas) ir šis įstatymas. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų užimtumo darbine veikla ypatumus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas.“ Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, maloniai prašytume apsvarstyti galimybę siūlomomis nuostatomis atitinkamai papildyti Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete artimiausiu metu planuojamus svarstyti socialinių įmonių statusą reguliuojančių teisės aktų pakeitimus (pavyzdžiui įstatymo projektas Nr. XIIIP-2617 ar kt.). Nepritarti Siūloma pritarti projekto tikslui – ilgainiui teikti valstybės pagalbą tik negalią turinčių asmenų įdarbinimui socialinėse įmonėse.
Pagal projektą, po pusės metų pereinamojo laikotarpio valstybės pagalba už vyresnių nei 50 metų asmenų ir ilgalaikių bedarbių įdarbinimą socialinėse įmonėse nebebūtų skiriama. Be to, Teisingumo ministerijos pasiūlymui įgyvendinti iš valstybės biudžeto papildomai reikėtų apie 1,9 mln. eurų. O papildomos lėšos 2019–2021 m. socialinėms įmonėms remti nėra numatytos. Be to, projekte Nr. XIIIP-1531 siūloma, kad į Užimtumo įstatymą kaip darbo rinkoje papildomai remiamų asmenų grupė būtų įtraukti iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo laikotarpis buvo ne trumpesnis kaip 6 mėnesiai, jeigu jie kreipiasi į Užimtumo tarnybą ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo grįžimo iš laisvės atėmimo vietų. 2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (2019-03-14 Nr. G-2019-2160)4
(1,2)1 (1,2)5 DĖL
Vykdydami Ministro Pirmininko pavedimą, įformintą Vyriausybės kanclerio 2019 m. vasario 22 d. pavedimu Nr. S-557, teikiame Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kartu su Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) suderintą nuomonę dėl Teisingumo ministerijos pasiūlymų dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo pakeitimo. Atkreipiame dėmesį, kad valstybės pagalba socialiai pažeidžiamų asmenų užimtumui skatinti yra teikiama vadovaujantis 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius (OL 2014 L 187, p. 1) (toliau – Komisijos reglamentas (ES) Nr. 651/2014) nuostatomis. Atsižvelgiant į Komisijos reglamento (ES) Nr.
651/2014 2 straipsnio 4 punkto a) dalies nuostatas, nepalankias sąlygas darbo rinkoje turintis asmuo yra – bet kuris asmuo, kuris paskutinius šešis mėnesius neturėjo nuolatinio apmokamo darbo. Todėl ministerijos specialistų nuomone, valstybės pagalba galėtų būti teikiama tik tiems nuteistiesiems, kurie ne mažiau kaip šešis mėnesius atlieka laisvės atėmimo bausmę ir turi teisę be sargybos (palydos) išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų bei integruotis į atvirą darbo rinką, taip pat asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis kaip šeši mėnesiai. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo ministerijos siūlymas socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priskirti visus asmenis atliekančius laisvės atėmimo bausmes, vertintinas kaip galimai prieštaraujantis Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014) nuostatoms. Atsižvelgiant į Užimtumo tarnybos suvestinės ataskaitos apie socialinių įmonių veiklą ir valstybės pagalbos lėšų panaudojimą už 2018 m. duomenis, vienam tikslinei grupei priklausančiam asmeniui per metus buvo skirta vidutiniškai 3 714 Eur. Todėl įvertinus Teisingumo ministerijos pateiktą informaciją, kad per metus socialinėse įmonėse galėtų būti įdarbinta iki 500 nuteistųjų, ne mažiau kaip šešis mėnesius atliekančių laisvės atėmimo bausmę ir turinčių teisę be sargybos (palydos) išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų ar asmenų, grįžusių iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis kaip šeši mėnesiai, įsiregistravusių Užimtumo tarnyboje, papildomas valstybės pagalbos poreikis socialinėms įmonėms remti sudarytų apie 1,9 mln. Eur per metus. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija neprieštarauja, kad socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms būtų priskirtos aukščiau nurodytos tikslinės grupės, tačiau atkreipia dėmesį, kad papildomos lėšos 2019–2021 m. socialinėms įmonėms remti nėra numatytos.
Nepritarti Žr. argumentus aukščiau. 3. Specialiųjų tyrimų tarnyba (2019-02-04 Nr. G-2019-1000)
Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo Nr. IX-904 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atlikome Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtų:
Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530 (toliau – Projektas
Bei Lietuvos Respublikos Seimo nario Tomo Tomilino parengtų:
Nr. IX-2251 3, 4, 10, 13, 14, 15, 16, 17,18, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-2617;
gynybos ir saugumo srityje, įstatymo Nr. IX-1491 18 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-2619;
įstatymo Nr. I-2044 13 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2620;
įstatymo Nr. XII-2470 12, 20, 22, 24, 41, 42, 45, 47 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo naujais 30¹, 47¹, 47², 47³, 47⁴straipsniais įstatymo projekto Nr. XIIIP-2621; antikorupcinius vertinimus.
Atlikę vertinimus teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
apsaugos ir darbo ministerijos parengtų projektų
1Specialiųjų tyrimų tarnyba 2018 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos prašymu atliko
galiojančio Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo bei jo įgyvendinamųjų teisės aktų antikorupcinį vertinimą Nr. 4-01-508 (toliau – Vertinimo išvada). Tuo metu jau buvo parengtas ir derinamas su institucijomis naujas 2017 m. gruodžio 12 d. parengtas naujos redakcijos Socialinių įmonių įstatymo projektas TAIS Nr. 17-9780(3). Vertinimo išvadoje siūlėme atsižvelgti į pateiktas pastabas iki šį įstatymo projektą užregistruojant Seime. Išvada buvo nusiųsta Seimo Antikorupcijos komisijai bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Apie išvadoje pateiktų pastabų svarstymą bei atsižvelgimą ar neatsižvelgimo motyvus informacijos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos negavome. 2. Analizuodami Seime 2018 m. gruodžio 20 d. užregistruoto Projekto XIIIP-1530 nuostatas ir sulyginę jas su Vertinimo išvados pateikimo metu rengto Projekto TAIS Nr. 17-9780(3) nuostatomis nustatėme, kad Projekto XIIIP-1530 nuostatos visiškai atitinka Projekto TAIS 17-9780(3) nuostatas. Buvo pakeista tik socialinių įmonių sąvoka ir padaryti pakeitimai dėl įstatymo įsigaliojimo. Daugiau jokių pakeitimų susijusių su pateiktomis antikorupcinio vertinimo išvadomis padaryta nebuvo. 3. Kadangi į Projektą XIIIP-1530 buvo integruotos įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos, kurioms Vertinimo išvadoje buvo pateiktos pastabos, todėl atsižvelgiant į tai, Vertinimo išvados pastabos aktualios Projekto XIIIP-1530 nuostatoms. 3.1. Ypatingai siūlome atkreipti dėmesį į šias Vertinimo išvados pastabas:
suteikimo ir netekimo kriterijų. 3.1.2. 4-ą pastabą dėl socialinių įmonių statuso panaikinimo kriterijų. 3.1.3.
įmonėms priemonių reglamentavimo ir taikymo. Siūlome tobulinti Projekto XIIIP-1530 nuostatas atsižvelgiant į Vertinimo išvadoje pateiktas pastabas ir pasiūlymus. Projektų Nr. XIIIP-1531 ir XIIIP-1532 nuostatoms pastabų ir pasiūlymų neturime. Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario Tomo Tomilino registruotų projektų Atlikę projektų Nr. XIIIP-2617 – 2621 antikorupcinį vertinimą antikorupcinio pobūdžio pastabų ir pasiūlymų neturime. Atkreipiame dėmesį, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba vertina teisės aktų projektų nuostatas pagal kompetenciją, siekdama nustatyti korupcijos rizikos veiksnius, tačiau nevertina teisės akto poveikio ekonomikai, socialinei aplinkai. Tobulinant šių įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus taip pat siūlome atsižvelgti į Vertinimo išvadoje pateiktas pastabas ir pasiūlymus. Įvertinta. Siūloma nepritarti Vertinimo išvados pastabai įstatymo projektui Nr. XIIIP-1530 dėl verslo plano, neremtinų veiklos rūšių sąrašo ir subsidijų dydžių apskaičiavimo. T.y. dėl Vertinimo išvados projektui Nr. XIIIP-1530 (3, 4, 6 pastabos): šiame įstatymo projekte nebėra pareigos pateikti verslo planą, taigi pastaba nebeaktuali; neremtinos veiklos rūšys nėra siejamos su pelno mokesčio lengvatomis, jos yra siejamos su pelningesnėmis veiklos rūšimis; manome, kad netikslinga darbo užmokesčio subsidiją susieti su asmens darbo našumu; subidijų darbo vietai įsteigti ir pritaikyti poreikį vertina Užimtumo tarnyba, ir susieti jas su konkrečiomis išlaidomis netikslinga. 4. Konkurencijos taryba (2019-03-22 Nr. G-2019-2465) Lietuvos negalios organizacijų forumui, Kopija LR Prezidentūros kanceliarijai, LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui, LR valstybės kontrolei, LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
(1) Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba gavo Lietuvos negalios organizacijos forumo 2019 m. vasario 27 dienos raštą Nr.
867 (toliau – Raštas) bei 2019 m. kovo 4 d. raštą Nr. 870, kuriais teikiami pastebėjimai dėl šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (toliau – Įstatymas) ir su juo susijusiu įstatymo nuostatų pakeitimo siūlymu (toliau – Siūlymas) atitikties 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius1 (toliau – Reglamentas) nuostatoms.
(2) Rašte prašoma įvertinti Įstatymo atitiktį Reglamentui ir inicijuoti Įstatymo ir Siūlymo nutraukimo veiksmus ir atitinkamai koreguoti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymą dėl atitikimo Reglamento nuostatoms.
(3) Atkreipiame dėmesį, kad, vadovaujantis 2004 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1136 „Dėl Valstybės pagalbos priemonės ir nereikšmingos (de minimis) pagalbos priemonės ekspertizės atlikimo, išvadų ir rekomendacijų teikimo, pranešimų apie valstybės pagalbą ir kitos informacijos, susijusios su valstybės pagalba, pateikimo Europos Komisijai taisyklių patvirtinimo“, Konkurencijos taryba atlieka teisės aktų ir jų projektų, kuriais vadovaujantis teikiama valstybės pagalba, ekspertizę (vertinimą). Rašte Konkurencijos tarybos prašoma atlikti Siūlymo atitikties valstybės pagalbos taisyklėms vertinimą.
Atsižvelgiant į tai, kad šio Siūlymo pagrindu nėra parengtas teisės akto projektas, kurį galėtume vertinti, šiame rašte pateikiama Konkurencijos tarybos nuomonė tik dėl Įstatymo atitikties Reglamento nuostatoms.
(4) Taip pat pažymime, kad pagal Konkurencijos įstatymo 55 straipsnio 1 dalies nuostatas Konkurencijos taryba yra koordinuojanti institucija valstybės pagalbos, kuriai taikomos Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklės, klausimais. Tuo tarpu nei Konkurencijos įstatymas, nei kiti teisės aktai nesuteikia teisės Konkurencijos tarybai aiškinti Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų. Atsižvelgiant į tai, šiame rašte pateikiama Konkurencijos tarybos nuomonė dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo yra tik rekomendacinio pobūdžio.
(5) Rašte nurodoma, kad „abejotinas galiojančio Įstatymo 15 straipsnio 4 dalies ir 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikimas Reglamento 33 straipsnio 3 daliai, nes padaroma išlyga iš Reglamente nustatytos būtinos sąlygos (apribojimo). Reglamento 33 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta, kad tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius gali padidėti t. y. gali būti skatinamos segregacijos principu paremtos įmonės. Pabrėžtina: Reglamento būtina sąlyga yra nedidėjantis grynasis darbuotojų skaičius“.
(6) Reglamento 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Neįgaliųjų užimtumo pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalį ir jai netaikomas reikalavimas pranešti pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį, jeigu tenkinamos šiame straipsnyje ir I skyriuje nustatytos sąlygos“.
(7) Šiuo atveju valstybės pagalbos priemonę sudaro Įstatymas ir poįstatyminis teisės aktas – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. rugsėjo 17 d. įsakymas Nr.
A1-527 „Dėl 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto
„Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonės
Nr. 08.5.1-ESFA-V-406 „Parama neįgaliesiems socialinėse įmonėse“ projektų finansavimo sąlygų aprašo Nr. 2 patvirtinimo“, todėl Konkurencijos taryba vertino į šiuos teisės aktus perkeltų Reglamento nuostatų visumą.
(8) Įvertusi šiuos teisės aktus Konkurencijos taryba neatitikimų Reglamento bendrosioms ir specialiosioms nuostatoms nenustatė.
(9) Pažymime, kad Europos Komisija, Reglamento 33 straipsnyje numatydama neįgaliųjų užimtumo pagalbą darbo užmokesčio subsidijų forma, skatina neįgaliųjų įdarbinimą, taip didinat grynąjį įmonės darbuotojų skaičių.
Remiantis Reglamento 33 straipsnio 3 dalimi įmonės grynojo darbuotojų skaičiaus nepadidėjimas yra pateisinamas tais atvejais, kuomet darbuotojai iš darbo išeina savo noru, dėl negalios, dėl išėjimo į pensiją, dėl savanoriško darbo laiko sumažinimo arba teisėto atleidimo iš darbo, tačiau ne dėl atleidimo iš darbo dėl etatų mažinimo.
(10) Atsižvelgiant į tai, pažymime, kad Rašte pateikta informacija apie tendencingą darbuotojų skaičiaus didėjimą socialinėse įmonėse rodo, kad yra įgyvendinamas priemonės tikslas skatinti neįgaliųjų įdarbinimą ir užimtumą.
(11) Rašte taip pat nurodoma, kad Įstatymas neapibrėžia terminuoto pagalbos gavimo, ko reikalauja Reglamento nuostatos.
(12) Pažymime, kad teikiant informaciją apie valstybės pagalbą, kuriai pagal Reglamento sąlygas taikoma išimtis, Europos Komisija buvo informuota apie Įstatyme numatytų lengvatų trukmę, kuri negali būti ilgesnė nei Reglamento galiojimo trukmė. Numatyta šios valstybės pagalbos priemonės trukmė yra nuo 2016 m. sausio 1 dienos iki 2020 metų gruodžio 31 d.
(13) Jeigu Jums kiltų klausimų dėl pateiktos informacijos, maloniai prašome kreiptis žemiau nurodytais kontaktais. Atsižvelgti
iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.
Argumentai: Atsižvelgiant į STT antikorupcinio vertinimo išvadoje pateiktoje 1-oje pastaboje išsakytas rekomendacijas dėl socialinių įmonių veiklos tikslo tikslesnio apibrėžimo, siūlau numatyti, kad socialinių įmonių veiklos tikslas taip pat yra tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimas. Tam prielaidas sudaro ir kita keičiama įstatymo nuostata dėl socialinių įmonių 75 procentų pelno reinvestavimo į socialinių įmonių tikslų įgyvendinimą. Taip pat, atkreiptinas dėmesys, kad visos socialinės įmonės privalo parengti tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių planą. Todėl tokio plano įgyvendinimo, kaip prioriteto iškėlimas prie socialinių įmonių tikslų galėtų būti kaip skatinantis veiksnys. Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
“Socialinių įmonių veiklos tikslas – įdarbinant
šiame įstatyme nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, užtikrinti šių asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimą, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį.“ Nepritarti Remiamų asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo užtikrinimo kaip socialinių įmonių veiklos tikslo išskirti netikslinga, nes kaip tikslas jis yra per smulkus – jis yra sudėtinė dalis socialinių įmonių tikslo – skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį. 2.
Skaistė, 2019-02-127
(1,2)4 Argumentai: atsižvelgiant į tai, kad socialinės įmonės Vyriausybės įgaliotai institucijai privalo pateikti kitų kalendorinių metų tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių planą, siūlau numatyti ir minėto plano įgyvendinimo ataskaitos pateikimą už praėjusius kalendorinius metus iki kovo 1 d. Pritarus tokiai redakcijai būtų užtikrinama plano įgyvendinimo priežiūra, kontrolė. Į tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių plano įgyvendinimo atskaitingumo nebuvimą dėmesį atkreipė STT savo išvadose. Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo projekto 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:
“4) įgyvendinti priemones, skirtas asmenų,
priklausančių tikslinėms grupėms, darbiniams ir socialiniams įgūdžiams lavinti ir socialinei integracijai pagal tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių planą pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytą struktūrą ir atsižvelgiant į šio straipsnio 5 dalyje nurodytus rodiklių kriterijus, ir iki einamųjų metų gruodžio 1 dienos Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikti kitų kalendorinių metų tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių planą pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytą struktūrą, o iki einamųjų metų kovo 1 d. pateikti praėjusių kalendorinių metų tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos plano įgyvendinimo ataskaitą pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytą struktūrą;” Nepritarti Pasiūlymas yra perteklinis. Socialinės įmonės teikia Užimtumo tarnybai Socialinės integracijos plano įgyvendinimo metines ataskaitas (socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu 2004-09-29 Nr.
A1-225 patvirtintas „Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašas). 3. LR Seimo narė Gintarė Skaistė, 2019-02-287
(1,2) Argumentai: Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pateiktoje antikorupcinio vertinimo išvadoje dėl socialinių įmonių veiklos teisinio reglamentavimo teigiama, jog tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių plano sudarymo ir vertinimo esamas reglamentavimas yra ydingas antikorupciniu pobūdžiu, nes vertinimas gali būti atliekamas formaliai, vien tik iš dokumentų. Be to, išvadoje teigiama, jog nėra nustatyta, kaip privaloma elgtis priėmus naują asmenį į darbą, o priemonių plano vertintojams nėra nustatyti jokie kompetencijos reikalavimai. Atsižvelgiant į STT pateiktas išvadas, tikslinga būtų reglamentuoti socialinių įmonių parengtus tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių plano vertinimus, kuriuos atliktų kompetentinga Vyriausybės įgaliota institucija. Siekiant, kad socialinių įmonių įstatyme reglamentuojamas valstybės pagalbos modelis būtų labiau orientuotas į pagalbą tikslinėms grupėms priskirtiems asmenims, o ne į pagalbą pačioms socialinėms įmonėms, bei atsižvelgiant į STT pateiktas išvadas, siūloma, kad darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių planas būtų individualizuotas, t. y. atsižvelgiama į konkrečius tikslinei grupei priklausančio darbuotojo poreikius. Taip pat siūloma, kad metų eigoje įdarbinus tikslinėms grupėms priklausantį asmenį, jam turėtų būti parengiamas individualus darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių planas, kuris būtų pritaikytas konkrečiam, naujai į darbą priimtam asmeniui.
Pasiūlymas teikiamas abiems įstatymo redakcijoms. Pasiūlymas: Siūlau papildyti įstatymo projekto 7 straipsnio 4 dalį ir išdėstyti ją taip:
„4. Socialinė įmonė privalo iki einamųjų metų gruodžio 1 dienos
parengti kitų kalendorinių metų tikslinėms grupėms priklausančių asmenų individualizuotą darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių planą, kurio atitikimą šiame straipsnyje numatytiems kriterijams vertina Vyriausybės įgaliota institucija. Metų eigoje įdarbinus tikslinėms grupėms priklausantį asmenį, jam parengiamas individualus darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių planas. Tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių planas sudaromas pagal šiuos rodiklių kriterijus:
1) per kalendorinius metus į darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemones įtraukti ne mažiau kaip 90 procentų tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų;
2) individualiai parinkti darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemones pagal kompetentingų specialistų rekomendacijas ir atsižvelgiant į tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų pageidavimus, profesinę kvalifikaciją, darbo patirtį, motyvaciją dirbti ir įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, bet ne mažiau kaip po dvi darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo priemones ir ne mažiau kaip po dvi socialinės integracijos priemones kalendorinių metų laikotarpiui.“ Nepritarti Pasiūlymas yra perteklinis. Socialinės integracijos plano sudarymas turėtų būti patobulintas ne šiame įstatyme, o poįstatyminiame teisės akte - socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme 2004-09-29 Nr.
A1-225. 4. LR Seimo narė Gintarė Skaistė, 2019-02-288
(1,2)4 Argumentai: STT pateiktoje antikorupcinio vertinimo išvadoje dėl socialinių įmonių veiklos teisinio reglamentavimo teigiama, jog juridinio asmens veiklos (verslo) plano vertinimo kriterijų neišsamus teisinis reglamentavimas suteikia per plačias diskrecijos galimybes priimant sprendimą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo. Be to, teigiama, jog toks teisinis reglamentavimas galimai sudaro prielaidas Lietuvos darbo biržos (nuo 2018 m. spalio – Užimtumo tarnybos) darbuotojams elgtis neobjektyviai skirtingai vertinant tas pačias aplinkybes ar juridinius faktus, diskriminuojant ar proteguojant kai kuriuos juridinius asmenis, pateikusius prašymą suteikti socialinės įmonės statusą. Atsižvelgiant į tai, būtų tikslinga reglamentuoti tai, kad socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo Vyriausybės įgaliotai institucijai turėtų pateikti ne tik pažymą apie planuojamą valstybės pagalbos lėšų poreikį ir veiklos (verslo) planą bet ir būtų gavęs teigiamą Vyriausybės įgaliotos institucijos išvadą dėl pateikto veiklos (verslo) plano atitikimo Socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytiems kriterijams. Pasiūlymas teikiamas abiems įstatymo redakcijoms.
Pasiūlymas: Siūlau papildyti įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir išdėstyti jį taip: „4) socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo ar jo padalinys ne mažiau kaip vienus metus iki prašymo suteikti socialinės įmonės statusą pateikimo dienos ir sprendimo dėl socialinės įmonės statuso suteikimo priėmimo dieną vykdė veiklas, numatytas pažymoje apie planuojamą valstybės pagalbos lėšų poreikį ir numatomas vykdyti veiklas, ir yra pateikęs Vyriausybės įgaliotai institucijai pažymą apie planuojamą valstybės pagalbos lėšų poreikį ir veiklos (verslo) planą numatomas vykdyti veiklas 36 mėnesių laikotarpiui pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytą struktūrą bei yra gavęs teigiamą Vyriausybės įgaliotos institucijos išvadą dėl veiklos (verslo) plano atitikimo Socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytiems kriterijams;“. Nepritarti Šiuo metu galiojančiame įstatyme juridiniam asmeniui yra nustatyta pareiga teikti Užimtumo tarnybai verslo (veiklos) planą 3 metams. Vyriausybės pateiktame projekte Nr. XIIIP-1530 juridiniam asmeniui nustatoma pareiga teikti nebe verslo (veiklos) planą, o pažymą apie planuojamą valstybės pagalbos lėšų poreikį ir numatomas vykdyti veiklas 3 metams. Parengti šią pažymą būtų paprasčiau nei verslo (veiklos) planą, be to, Užimtumo tarnyba neturi komeptencijų jo vertinti. 5. LR Seimo narė Gintarė Skaistė, 2019-02-1411
(1,2)4 Argumentai: atsižvelgiant į tai, kad socialinės įmonės Vyriausybės įgaliotai institucijai privalo pateikti kitų kalendorinių metų tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių planą, o SRDK 2019-02-13 pritarė mano siūlymui įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyti ir minėto plano įgyvendinimo ataskaitos pateikimą už praėjusius kalendorinius metus iki kovo 1 d., tikslinga numatyti ir sankcijas už ataskaitos nepateikimą.
Tokiu būdu būtų suvienodintos sankcijos už plano ir jo įgyvendinimo ataskaitos nepateikimą. Analogiškas siūlymas taikytinas ir vėliau įsigaliosiančiai įstatymo redakcijai. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:
“4) socialinė įmonė Vyriausybės įgaliotai
institucijai nėra pateikusi šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyto plano ar jo įgyvendinimo ataskaitos;”. Nepritarti Socialinės įmonės statuso panaikinimas būtų neproporcingai griežta sankcija už Plano įgyvendinimo ataskaitos nepateikimą. 6. LR Seimo narė Gintarė Skaistė, 2019-02-1214
(1,2)2 Argumentai: Dabar teikiamo įstatymo projekto nuostata numato, kad neįgalieji, kurie dirba ne mažiau kaip 80 valandų per mėnesį, sudaro ne mažiau kaip 50 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių neįgaliųjų socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus. Pastebima, kad esant dabartiniam teisiniam reglamentavimui, susidaro situacija, kai įmonės įdarbina daugiau darbuotojų (atitinkančius šio įstatymo
trumpesnėms darbo valandoms, taip užtikrindamos 50 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių neįgaliųjų socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus.
STT antikorupcinio vertinimo išvadoje pateiktame vertinime, atkreipiant dėmesį į šią problemą, siūloma nustatyti socialinėse įmonėse dirbančių asmenų, pagal kurį apskaičiuojamas įmonės mėnesio vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius, minimalų darbo valandų skaičių. Siekiant didesnio skaidrumo socialinių įmonių veikloje, siūloma numatyti, kad darbuotojai (atitinkantys šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms), dirbantys neįgaliųjų socialinėje įmonėje dirbtų ne mažiau kaip pusę visų įmonės darbuotojų darbo laiko. Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo projekto 14 straipsnio 2 punktą ir jį išdėstyti taip:
“2) paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo,
sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip keturi. Paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo, sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms, neįgaliųjų socialinėje įmonėje dirbantys ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį, sudaro ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių neįgaliųjų socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus ir dirba ne mažiau kaip 50 procentų visų įmonės darbuotojų darbo laiko per mėnesį.
Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis, arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, neįgaliųjų socialinėje įmonėje sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytų tikslinei grupei priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip keturi. Tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų dalis nuo vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus apskaičiuojama Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka;” Pritarti iš dalies: pritarta komiteto patobulintam pasiūlymui. Sąlygą socialinės įmonės statusui gauti ir išlaikyti, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) bent 80 darbo valandų per mėnesį dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų, komitetas pakeitė sąlyga, kad socialinėje įmonėje (pereinamuoju laikotarpiu - neįgaliųjų socialinėje įmonėje) dirbantys neįgalieji sudarytų bent pusę įmonės darbuotojų ir jų per mėnesį įmonėje dirbtas darbo laikas sudarytų bent pusę kitų įmonės darbuotojų darbo laiko per mėnesį. 7. LR Seimo narė Gintarė Skaistė, 2019-02-1427
Argumentai: Pasiūlymas susijęs su socialinių įmonių tikslų apibrėžimu. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 27 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Ne mažiau kaip 75 procentai socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimu, grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. Socialinės įmonės grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno dalis negali būti skiriama kaip nuosavo įnašo dalis valstybės pagalbai gauti.“ Nepritarti Remiamų asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo užtikrinimo kaip socialinių įmonių veiklos tikslo išskirti netikslinga, nes kaip tikslas jis yra per smulkus – jis yra sudėtinė dalis socialinių įmonių tikslo – skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. LR Seimo Ekonomikos komitetas, 2019-01-3027
Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
XIIIP-1530 ir siūlyti pagrindiniam Socialinių reikalų ir darbo komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, taip pat kitus pasiūlymus, kuriems Komitetas pritarė.
Siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp:
procentų reikalavimą dėl socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno panaudojimo socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. PASIŪLYMAS:
Pakeisti įstatymo projekto 27 straipsnio 1 ir 2 dalis ir jas išdėstyti taip: „1. Ne mažiau kaip 75 50 procentaių socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti naudojama socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. Socialinės įmonės grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno dalis negali būti skiriama kaip nuosavo įnašo dalis valstybės pagalbai gauti. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti 75 50 procentaių socialinių įmonių grynojo ataskaitinių finansinių metų pelno turi būti panaudoti per vienus metus nuo metinių finansinių ataskaitų rinkinio pateikimo Vyriausybės įgaliotai institucijai ar Juridinių asmenų registro tvarkytojui.“ Balsavimo rezultatai: vyko alternatyvus balsavimas.
Už siūlymą iš esmės pritarti įstatymo projektui Nr. XIIIP-1530 ir siūlyti pagrindiniam Socialinių reikalų ir darbo komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, taip pat kitus pasiūlymus, kuriems Komitetas pritarė - 9; už siūlymą grąžinti įstatymo projektą iniciatoriams tobulinti – 2. Pritarti iš dalies:
pasiūlymui projektą patobulinti. 2. Nepritarti pasiūlymui reinvestuoti bent 50 procentų pelno. Pritarta Vyriausybės pateikto įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530 reikalavimui bent 75 procentus socialinių įmonių pelno naudoti socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu. 2. LR Seimo Neįgaliųjų teisių komisija, 2019-02-05 Komisijos sprendimas ir pasiūlymai:
Pritarta Vyriasuybės pateiktam ir komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIIP-1530(2), kuris patikslintas pagal nurodytas pastabas. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadai. 7.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.
ir darbo komitetas, 2019-07-102
pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 1 ir 18 pastaboms:
straipsnio 1 dalimi dėstomo įstatymo 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„2 straipsnis. Socialinių įmonių veiklos tikslas
Socialinių įmonių veiklos tikslas – įdarbinant šiame įstatyme nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą kurių darbingumas sumažėjo dėl negalios, amžiaus ar ilgalaikio nedarbo, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti jų socialinę atskirtį.“;
įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalimi dėstomo įstatymo 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„2 straipsnis. Socialinių įmonių veiklos tikslas
Socialinių įmonių veiklos tikslas – įdarbinant šiame įstatyme nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą kurių darbingumas sumažėjo dėl negalios, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti jų socialinę atskirtį.“. Pritarti 2.
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-104
Argumentai ir pasiūlymas: Suderindmai su Užimtumo įstatymu, siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalimi dėstomo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:
„1) neįgalieji, turintys sunkų neįgalumo lygį, arba
neįgalieji, kuriems nustatytas neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis arba didelių specialiųjų poreikių lygis, registruoti teritorinėje darbo biržoje nedarbingais asmenimis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) bedarbiais, arba neįgalieji, kuriems nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, registruoti Užimtumo tarnyboje pensinio amžiaus asmenimis;“. Pritarti
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-104
N Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 18 pastabai ir siūlydami užtikrinti socialinėse įmonėse dirbančių ilgalaikių bedarbių rėmimą pereinamuoju laikotarpiu, siūlome papildyti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalimi dėstomo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 5 punktu: „5) ilgalaikiai bedarbiai, kurių nedarbo trukmė nuo įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje dienos yra ilgesnė kaip 2 metai.“. Pritarti
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-104
pastabai, siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalimi dėstomo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys tikslinėms grupėms
priskiriami, jeigu jie nedirba pagal kitą darbo sutartį arba nedirba nėra darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu subjektas, arba nėra laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis savarankiškai dirbantys asmenys.“. Pritarti 5.
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-105
(1,2) Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 4 pastabai, siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Darbo santykius socialinėje įmonėje nustato Lietuvos Respublikos
darbo kodeksas (toliau – Darbo kodeksas), ir šis įstatymas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, Europos Sąjungos teisės aktai,
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-107
(1,2) N Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 7 pastabai, siūlome išbraukti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalimi dėstomo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį ir iš jos įgalioto asmens santrumpą perkelti į buvusią 7 straipsnio 3 dalį, ir naują 7 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:
„2. Socialinė įmonė, jos vadovas ir jo įgaliotas asmuo, kuris
vadovaujantis Darbo kodekso 21 straipsnio 5 dalimi įgyvendina darbdavio teises ir pareigas darbuotojui (toliau – įgaliotas asmuo), privalo vykdyti sąžiningą konkurenciją, nustatytą Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme. 3. 2. Socialinė įmonė privalo nebūti nepripažinta kalta dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo, dėl nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymo ir socialinės įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo, kuris, vadovaujantis Darbo kodekso 21 straipsnio 5 dalimi įgyvendina darbdavio teises ir pareigas darbuotojui (toliau – įgaliotas asmuo) privalo dėl minėtų nusikalstamų veikų neturėti neišnykusio ar nepanaikinto teistumo.
Socialinė įmonė, jos vadovas ar jo įgaliotas asmuo privalo nebūti nepripažinti kaltais dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo padarymo, kai nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nėra praėję treji 3 metai.“. Pritarti
komitetas, 2019-07-107
(1,2) Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 6 pastabai, siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 7 straipsnio naują 3 dalį, ir ją išdėstyti taip:
„4. Socialinės įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo privalo neturėti
galiojančios administracinės nuobaudos, skirtos pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodeksą už nelegalų darbą, arba neturėti daugiau negu vienos galiojančios administracinės nuobaudos pagal šį kodeksą už darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų, nelaimingo atsitikimo darbe nuslėpimą, nustatytos pranešimo ir ištyrimo tvarkos, darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, darbo laiko apskaitos, laikinųjų darbuotojų darbo sąlygų bei komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimus. 3.
jo įgaliotas asmuo per paskutinius vienus metus iki kreipimosi dėl socialinės įmonės statuso suteikimo dienos pagal Užimtumo įstatymą įsigaliojusiu sprendimu nebuvo baustas už nelegalų darbą arba nebuvo paskirta bauda už padarytą administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnyje, arba nebuvo paskirta bauda už Administracinių nusižengimų kodekso 96, 97, 99, 100 ir 150 straipsniuose numatytą administracinį nusižengimą, padarytą pakartotinai. Pakartotinis administracinis nusižengimas suprantamas taip, kaip tai nustatyta Administracinių nusižengimų kodekso 40 straipsnyje.“. Pritarti
komitetas, 2019-07-108
(1,2)6 Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 7 pastabai, siūlome išbraukti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 6 punktą:
„6) socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo ar jo
padalinys, socialinės įmonės statuso siekiančio juridinio asmens ar jo padalinio vadovas ir jo įgaliotas asmuo nėra vykdęs nesąžiningos konkurencijos, nustatytos Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme;“. Pritarti
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-108
(1,2)3 Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 8 pastabai, siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
„3) socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo ar jo
padalinys apie save pateikė suklastotą informaciją tikrovės neatitinkančius duomenis;“. Pritarti 10.
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-109
(1,2) Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 9 pastabai, siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Vyriausybės įgaliota institucija ne vėliau kaip per 20 darbo
dienų nuo visų išsamiai užpildytų dokumentų gavimo dienos išnagrinėja juridinio asmens ar jo padalinio pateiktą prašymą suteikti socialinės įmonės statusą ir priima sprendimą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ar nesuteikimo. Jeigu pateikti ne visi ar neišsamiai užpildyti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintame Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos apraše nustatyti dokumentai suteikti socialinės įmonės statusą, Vyriausybės įgaliota institucija ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo dokumentų suteikti socialinės įmonės statusą gavimo dienos kreipiasi į socialinės įmonės statuso siekiantį juridinį asmenį ar jo padalinį, nurodydama, kokie trūkstami dokumentai turi būti pateikti. trūkstami Trūkstami ar užpildyti dokumentai turi būti pateikti ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo informacijos apie nustatytus trūkumus gavimo dienos. Per nustatytą terminą nepateikus trūkstamų ar išsamiai užpildytų dokumentų, prašymas suteikti socialinės įmonės statusą nėra nagrinėjamas. Apie priimtą sprendimą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo, ar nesuteikimo ar priimtą sprendimą nenagrinėti prašymo suteikti socialinės įmonės statusą Vyriausybės įgaliota institucija šiame tvarkos apraše nustatyta tvarka, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo, informuoja juridinį asmenį ar jo padalinį.“
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1011
pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 10 pastabai: 1.
Siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalimi dėstomo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, jame įtvirtintas nuorodas išdėstant nuostatomis atskiruose punktuose, ir juos išdėstyti taip:
„3) socialinė įmonė daugiau kaip šešis mėnesius iš eilės per einamųjų
metų laikotarpį neatitiko bent vienos šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2–3 punktuose ir šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos ar bent vieną mėnesį neatitiko šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos; 3) socialinės įmonės iš veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, gautos pajamos per daugiau kaip 6 mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį sudaro daugiau kaip 20 procentų visų šio juridinio asmens ar jo padalinio pajamų, taip pat juridinis asmuo ar jo padalinys vykdo laikinojo įdarbinimo veiklą;
4) socialinė įmonė Vyriausybės įgaliotai institucijai nėra pateikusi šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyto plano;
5) socialinė įmonė daugiau kaip 6 mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį neatitiko šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos;
6) Lietuvos Respublikoje įsteigto juridinio asmens ar jo padalinio steigimo dokumentuose šio juridinio asmens ar jo padalinio veiklos tikslai nėra susiję su tikslinėms grupėms priklausančių asmenų įdarbinimu, jų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimu ir socialine integracija;“; 2.
Siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalimi dėstomo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, jame įtvirtintas nuorodas išdėstant nuostatomis atskiruose punktuose, ir juos išdėstyti taip:
„3) socialinė įmonė daugiau kaip šešis mėnesius iš eilės per einamųjų
metų laikotarpį neatitiko bent vienos šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2–3 punktuose ir šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos ar bent vieną mėnesį neatitiko šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos; 3) socialinės įmonės iš veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, gautos pajamos per daugiau kaip 6 mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį sudaro daugiau kaip 20 procentų visų šio juridinio asmens ar jo padalinio pajamų, taip pat juridinis asmuo ar jo padalinys vykdo laikinojo įdarbinimo veiklą;
4) socialinė įmonė Vyriausybės įgaliotai institucijai nėra pateikusi šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyto plano;
5) socialinė įmonė daugiau kaip 6 mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį neatitiko šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos;
6) Lietuvos Respublikoje įsteigto juridinio asmens ar jo padalinio steigimo dokumentuose šio juridinio asmens ar jo padalinio veiklos tikslai nėra susiję su tikslinėms grupėms priklausančių asmenų įdarbinimu, jų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimu ir socialine integracija;“;
dalimi dėstomo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, jame įtvirtintas nuorodas išdėstant nuostatomis atskiruose punktuose, ir juos išdėstyti taip:
„3) socialinė įmonė bent vieną mėnesį per kalendorinių metų
laikotarpį neatitiko nors vienos šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose nustatytos sąlygos ar daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės ar 2 mėnesius per kalendorinių metų laikotarpį neatitiko šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos; 3) Lietuvos Respublikoje įsteigto juridinio asmens ar jo padalinio steigimo dokumentuose šio juridinio asmens ar jo padalinio veiklos tikslai nėra susiję su tikslinėms grupėms priklausančių asmenų įdarbinimu, jų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimu ir socialine integracija;
4) socialinės įmonės iš veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, gautos pajamos bent vieną mėnesį per kalendorinių metų laikotarpį sudaro daugiau kaip 10 procentų visų šio juridinio asmens ar jo padalinio pajamų, taip pat juridinis asmuo ar jo padalinys vykdo laikinojo įdarbinimo veiklą;
5) socialinė įmonė Vyriausybės įgaliotai institucijai nėra pateikusi šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyto plano;
6) socialinė įmonė daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės ar 2 mėnesius per kalendorinių metų laikotarpį neatitiko šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos;“.
Siūlome pakeisti 1 straipsnio 2 dalimi dėstomo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, jame įtvirtintas nuorodas išdėstant nuostatomis atskiruose punktuose, ir juos išdėstyti taip:
„3) socialinė įmonė bent vieną mėnesį per kalendorinių metų
laikotarpį neatitiko nors vienos šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose nustatytos sąlygos ar daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės ar 2 mėnesius per kalendorinių metų laikotarpį neatitiko šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos; 3) Lietuvos Respublikoje įsteigto juridinio asmens ar jo padalinio steigimo dokumentuose šio juridinio asmens ar jo padalinio veiklos tikslai nėra susiję su tikslinėms grupėms priklausančių asmenų įdarbinimu, jų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimu ir socialine integracija;
4) socialinės įmonės iš veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, gautos pajamos bent vieną mėnesį per kalendorinių metų laikotarpį sudaro daugiau kaip 10 procentų visų šio juridinio asmens ar jo padalinio pajamų, taip pat juridinis asmuo ar jo padalinys vykdo laikinojo įdarbinimo veiklą;
5) socialinė įmonė Vyriausybės įgaliotai institucijai nėra pateikusi šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyto plano;
6) socialinė įmonė daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės ar 2 mėnesius per kalendorinių metų laikotarpį neatitiko šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos;“. Pritarti
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1011
(1,2)6 Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 7 pastabai, siūlome išbraukti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktą:
„6) socialinė įmonė, jos vadovas ar jo įgaliotas asmuo vykdė
nesąžiningą konkurenciją, nustatytą Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme;“. Pritarti 13.
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1011
(1,2)12 N Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 11 pastabai, siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 11 straispnio 1 dalies naują 12 punktą ir jį išdėstyti taip: „10) 12) gauta socialinių įmonių veiklos priežiūrą atliekančios Vyriausybės įgaliotos institucijos informacija, patvirtinanti, kad socialinė įmonė per Vyriausybės įgaliotos institucijos, atliekančios socialinių įmonių veiklos priežiūrą, nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimų pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus nustatytų pažeidimų ir šių įpareigojimų neskundė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Socialinei įmonei apskundus Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimą pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus, socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo sprendimo, kuriuo įpareigojimas socialinei įmonei pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus paliekamas galioti, įsiteisėjimo dienos arba neįvykdė įpareigojimų pašalinti patikrinimų metu nustatytų pažeidimų per Vyriausybės įgaliotos institucijos, atliekančios socialinių įmonių veiklos priežiūrą, nustatytą terminą, kurie buvo apskųsti administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau teismo sprendimu buvo pripažinti teisėtais;“. Pritarti 14.
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1011
(1,2)13 N Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 6 pastabai, siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 13 punktą ir jį išdėstyti taip:
„11) socialinės įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo turi galiojančią
administracinę nuobaudą, skirtą pagal Administracinių nusižengimo kodeksą, už nelegalų darbą, arba turi daugiau negu vieną galiojančią administracinę nuobaudą pagal šį kodeksą už darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų, nelaimingo atsitikimo darbe nuslėpimą, nustatytos pranešimo ir ištyrimo tvarkos, darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, darbo laiko apskaitos, laikinųjų darbuotojų darbo sąlygų bei komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimus; 13) socialinės įmonės vadovui ar jo įgaliotam asmeniui pagal Užimtumo įstatymą įsigaliojusiu sprendimu buvo paskirta bauda už nelegalų darbą arba buvo paskirta bauda už padarytą administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnyje, arba buvo paskirta bauda už Administracinių nusižengimų kodekso 96, 97, 99, 100 ir 150 straipsniuose numatytą administracinį nusižengimą, padarytą pakartotinai;“. Pritarti
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1014
2 Argumentai ir pasiūlymas: Iš dalies pritardami Seimo narės Gintarės Skaistės pasiūlymui ir siūlydami jį patobulinti: 1.
Siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalimi dėstomo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:
„2) paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo,
sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip keturi 4. Paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo, sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1–3 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms, neįgaliųjų socialinėje įmonėje dirbantys ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį, sudaro ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių neįgaliųjų socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus. Neįgaliųjų socialinės įmonės darbuotojų, priklausančių šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms, per mėnesį dirbtas darbo laikas sudaro ne mažiau kaip 50 procentų įmonės darbuotojų, nepriklausančių šio įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, darbo laiko per mėnesį.
Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis, arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, neįgaliųjų socialinėje įmonėje sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1–3 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų tikslinei grupei priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip keturi 4. Tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų dalis nuo vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus apskaičiuojama Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka;“;
dalimi dėstomo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:
„2) paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo, sprendimo priėmimo
laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnyje straipsnio 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, socialinėje įmonėje dirbantys ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį, sudaro ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus. Darbuotojų, priklausančių šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, per mėnesį dirbtas darbo laikas sudaro ne mažiau kaip 50 procentų įmonės darbuotojų, nepriklausančių šio įstatymo 4 straipsnyje
šio Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslinei grupei priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip šeši 6.
Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis, sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, iš kurių neįgalieji, kuriems nustatytas 25 procentų darbingumo lygis ar sunkus neįgalumo lygis arba neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis, sudaro ne mažiau kaip 10 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, jeigu šiai tikslinei grupei priklausančių asmenų yra registruotų teritorinėje darbo biržoje Užimtumo tarnyboje. Jei šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1–2 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, registruotų teritorinėje darbo biržoje Užimtumo tarnyboje, nėra, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti tikslinei grupei priklausantys darbuotojai turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus;“. Pritarti
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1014
pasiūlymas: Kadangi įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalimi dėstomo 14 straipsnio 2 dalis iš esmės atkartoja 23 straipsnio 4 dalies nuostatas (techninė klaida), siūlome ją išbraukti:
„2. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai
tikslinei grupei priklausančius asmenis, šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo laikotarpį.
Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip dvejus metus po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta valstybės pagalba yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje.“. Pritarti
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1016
pasiūlymas: Pritardami Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlymui remti įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos tikslinės grupės darbuotojų darbo vietų įsteigimą ir jų darbo priemonių įsigijimą, kai įsteigta darbo vieta bus išlaikyta bent 12 mėnesių:
straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) įsteigta darbo vieta bus išlaikyta įsteigtos darbo vietos bus išlaikytos ne trumpiau kaip 36 mėnesius, kai jose įdarbinti šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausantys asmenys, arba ne trumpiau kaip 12 mėnesių, kai jose įdarbinti šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausantys asmenys;
3) į įsteigtą darbo vietą įdarbinami šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti tikslinėms grupėms priklausantys asmenys;“;
pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 16 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3.
Socialinė įmonė, siekianti gauti subsidiją neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti, prieš pasirašydama sutartį dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos, Vyriausybės įgaliotai institucijai turi pateikti sutartinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimą – banko garantiją arba draudimo bendrovės laidavimo raštą (kartu su laidavimo draudimo polisu) – ne mažiau kaip 50 procentų pagal sutartį dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos darbo vietai (vietoms) įsteigti skiriamos subsidijos sumos ne trumpesniam kaip 36 mėnesių nuo darbo vietos
(vietų) įsteigimo dienos laikotarpiui, kai steigiamos darbo vietos šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims įdarbinti, arba ne trumpesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui, kai steigiamos darbo vietos šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausantiems asmenims įdarbinti.“;
projekto 1 straipsnio 1 dalimi dėstomo įstatymo 16 straipsnį papildyti nauja 7 dalimi:
„7. Subsidijos dydis neįgalaus darbuotojo, kuriam nustatytas 45–55 procentų
neviršijantis darbingumo lygis, lengvas neįgalumo lygis arba nedidelių specialiųjų poreikių lygis, darbo vietai įsteigti ir jo darbo priemonėms įsigyti sudaro 65 procentų visų tam tikslui reikalingų išlaidų.“;
straipsnio 2 dalimi dėstomo įstatymo 16 straipsnį papildyti nauja 7 dalimi:
„7. Subsidijos dydis neįgalaus darbuotojo, kuriam nustatytas 45–55 procentų
neviršijantis darbingumo lygis ar lengvas neįgalumo lygis, darbo vietai įsteigti ir jo darbo priemonėms įsigyti sudaro 65 procentų visų tam tikslui reikalingų išlaidų.“. Pritarti 19.
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1017
pasiūlymas: Pritardami Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlymui remti įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos tikslinės grupės darbuotojų darbo vietų pritaikymą ir jų darbo priemonių pritaikymą, kai pritaikyta darbo vieta bus išlaikyta bent 12 mėnesių:
straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) pritaikyta darbo vieta bus išlaikyta pritaikytos darbo vietos bus išlaikytos ne trumpiau kaip 36 mėnesius, kai jose dirba šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausantys asmenys, arba ne trumpiau kaip 12 mėnesių, kai jose dirba šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausantys asmenys;
2) pritaikytoje darbo vietoje dirba šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti tikslinėms grupėms priklausantys asmenys;“;
įstatymo projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 17 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4.
Socialinė įmonė, siekianti gauti subsidiją neįgalių darbuotojų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms pritaikyti, prieš pasirašydama sutartį dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos, Vyriausybės įgaliotai institucijai turi pateikti sutartinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimą – banko garantiją arba draudimo bendrovės laidavimo raštą (kartu su laidavimo draudimo polisu) – ne mažiau kaip 50 procentų pagal sutartį dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos darbo vietai (vietoms) pritaikyti skiriamos subsidijos sumos ne trumpesniam kaip 36 mėnesių nuo darbo vietos vietų pritaikymo dienos laikotarpiui, kai pritaikomos darbo vietos, kuriose dirba šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausantys asmenys, arba ne trumpesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui, kai pritaikomos darbo vietos, kuriose dirba šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausantys asmenys.“;
projekto 1 straipsnio 1 dalimi dėstomo įstatymo 17 straipsnį papildyti nauja 7 dalimi:
„7. Subsidijos dydis neįgalaus darbuotojo, kuriam nustatytas 45-55 procentų
neviršijantis darbingumo lygis ar lengvas neįgalumo lygis arba nedidelių specialiųjų poreikių lygis, darbo vietai pritaikyti ir jo darbo priemonėms pritaikyti sudaro 65 procentų visų tam tikslui reikalingų išlaidų.“;
straipsnio 2 dalimi dėstomo įstatymo 17 straipsnį papildyti nauja 7 dalimi:
„7. Subsidijos dydis neįgalaus darbuotojo, kuriam nustatytas 45-55 procentų
neviršijantis darbingumo lygis ar lengvas neįgalumo lygis, darbo vietai pritaikyti ir jo darbo priemonėms pritaikyti sudaro 65 procentų visų tam tikslui reikalingų išlaidų.“. Pritarti 20.
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1016
pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 18 pastabai ir suderindami įstatyme nustatytus subsidijų dydžius - padalindmai juos iš 1,289 (dėl įvykdytos mokesčių ir įmokų reformos), siūlome pakeisti dydžius, nurodytus įstatymo projekto 1 straipsnio
dalyje, 18 straipsnio 2 dalyje, 19 straipsnio 2 dalyje, 20 straipsnio 3 dalyje, 21 straipsnio 4 dalyje ir 22 straipsnio 4 dalyje. Pritarti
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1023
pasiūlymas: Pritardami Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlymui įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą tikslinę grupę remti visą jų darbo laiktoarpį ir pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 14 pastabai:
straipsnio 1 dalimi dėstomo įstatymo 23 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte
nurodytai tikslinei grupei 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–4 3, 4 ir 5 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba, nurodyta šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose, yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis 6 mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino pirmoje socialinėje įmonėje.“; 2.
Siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalimi dėstomo įstatymo 23 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte
nurodytai tikslinei grupei 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama visą jų darbo socialinėje įmonėje laikotarpį. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba yra skiriama ir mokama dvejus metus, po to, kai pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. Įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausančius asmenis, valstybės pagalba, nurodyta šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose, yra skiriama ir mokama ne ilgiau kaip šešis 6 mėnesius po to, kai pirmą kartą įsidarbino pirmoje socialinėje įmonėje.“. Pritarti
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1024
(1,2) Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlymui remti įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos tikslinės grupės darbuotojų darbo vietų įsteigimą ir pritaikymą bei jų darbo priemonių įsigijimą ir pritaikymą, kai įsteigta ar pritaikyta darbo vieta bus išlaikyta bent 12 mėnesių, siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies preambulę ir ją išdėstyti taip: „1.
Socialinė įmonė, įsteigusi neįgaliųjų darbuotojų darbo vietas ir įsigijusi jų darbo priemones ar pritaikiusi neįgaliųjų darbuotojų darbo vietas ir jų darbo priemones, privalo nepanaikinti darbo vietos vietų 36 mėnesius nuo jos jų įsteigimo ar pritaikymo dienos, kai jose įdarbinami ar dirba šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir
mėnesių nuo darbo vietų įsteigimo ar pritaikymo dienos, kai jose įdarbinami ar dirba šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausantys asmenys. Darbo vieta laikoma panaikinta, kai nepraėjus atitinkamai 36 arba 12 mėnesių laikotarpiui nuo darbo vietos įsteigimo ar pritaikymo dienos, atsiranda bent viena iš šių sąlygų:“. Pritarti
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1024
(1,2) Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlymui remti įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos tikslinės grupės darbuotojų darbo vietų įsteigimą ir pritaikymą bei jų darbo priemonių įsigijimą ir pritaikymą, kai ilgalaikis turtas, kurį socialinė įmonė įsigijo pasinaudodama valstybės pagalba, negali būti parduotas ir pan. bent 12 mėnesių, siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 24 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Ilgalaikis turtas, kurį socialinė įmonė įsigijo pasinaudodama valstybės pagalba, negali būti parduotas, dovanotas ar kitaip perleistas, taip pat išvežtas už Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijų ribų, įkeistas ar kitaip suvaržytos teisės į jį be Vyriausybės įgaliotos institucijos leidimo ne trumpiau kaip 36 mėnesius nuo darbo vietos vietų įsteigimo ar pritaikymo dienos, kai jose įdarbinami ar dirba šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausantys asmenys, arba ne trumpiau kaip 12 mėnesių nuo darbo vietų įsteigimo ar pritaikymo dienos, kai jose įdarbinami ar dirba šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausantys asmenys. Jeigu socialinė įmonė neįvykdo šių sąlygų, šiam turtui įsigyti suteikta valstybės pagalba turi būti grąžinama sutartyje dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos nustatyta tvarka.“. Pritarti
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1025
pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 15 pastabai:
straipsnio 1 dalimi dėstomo įstatymo 25 straipsnio 4 dalį: „4.
Jeigu kalendorinių metų paskutinę ketvirčio dieną apskaičiuojama faktiškai gauta valstybės pagalbos suma viršija leistinas ribas, per kalendorinius metus išmokėta valstybės pagalbos suma, turi būti grąžinama Vyriausybės įgaliotai institucijai per vieną mėnesį nuo šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos metinės ataskaitos pateikimo Vyriausybės įgaliotai institucijai.“;
1 straipsnio 2 dalimi dėstomo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį:
„3. Jeigu kalendorinių metų paskutinę ketvirčio dieną apskaičiuojama faktiškai
gauta valstybės pagalbos suma viršija leistinas ribas, per kalendorinius metus išmokėta valstybės pagalbos suma, viršijanti leistinas ribas, turi būti grąžinama Vyriausybės įgaliotai institucijai per vieną mėnesį nuo šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos metinės ataskaitos pateikimo Vyriausybės įgaliotai institucijai.“. Pritarti
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1026
(1,2)6 Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 8 ir 15 pastaboms, siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 26 straipsnio 8 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip:
„6) socialinė įmonė pateikė suklastotus dokumentus tikrovės
neatitinkančius duomenis, reikalingus sprendimui dėl valstybės pagalbos skyrimo priimti ar sutarčiai dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos sudaryti;“. Pritarti 26.
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1026
(1,2)5 Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlymui remti įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos tikslinės grupės darbuotojų darbo vietų įsteigimą ir pritaikymą bei jų darbo priemonių įsigijimą ir pritaikymą, kai ilgalaikis turtas, kurį socialinė įmonė įsigijo pasinaudodama valstybės pagalba, parduotas ir pan. iki 12 mėnesių ir dėl to per mėnesį privalo grąžinti valstybės pagalbą, siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 26 straipsnio 12 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) kai ilgalaikis materialusis turtas, kuriam įsigyti (sukurti) buvo
skirta valstybės pagalba, sugadinamas, pažeidžiamas arba sunaikinamas, parduodamas, dovanojamas ar kitaip perleidžiamas, taip pat išvežamas už Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijų ribų, įkeičiamas ar kitaip suvaržomos teisės į jį be Vyriausybės įgaliotos institucijos leidimo, nepraėjus 36 mėnesiams nuo darbo vietos vietų įsteigimo ar pritaikymo dienos, kai jose įdarbinami ar dirba šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausantys asmenys, arba nepraėjus
punkte nurodytai tikslinei grupei priklausantys asmenys, išskyrus atvejus, kai jis prarandamas dėl nenugalimos jėgos ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos arba kai socialinė įmonė lėšas, gautas kaip draudimo išmoką dėl sunaikinto ilgalaikio materialiojo turto, investavo į kitą ilgalaikį materialųjį turtą, reikalingą įsteigtai darbo vietai išlaikyti įsteigtoms ar pritaikytoms darbo vietoms išlaikyti 36 mėnesius nuo jos jų įsteigimo ar pritaikymo dienos, kai jose įdarbinami ar dirba šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausantys asmenys, arba 12 mėnesių, kai jose įdarbinami ar dirba šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausantys asmenys, – visą subsidijos ilgalaikiam materialiajam turtui įsigyti sumą;“.
LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1026
(1,2)5 Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlymui remti įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos tikslinės grupės darbuotojų darbo vietų įsteigimą ir pritaikymą bei jų darbo priemonių įsigijimą ir pritaikymą, kai ilgalaikis turtas, kurį socialinė įmonė įsigijo pasinaudodama valstybės pagalba, parduotas ir pan. iki 12 mėnesių ir dėl to per mėnesį privalo grąžinti valstybės pagalbą, siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis dėstomo įstatymo 26 straipsnio 12 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) kai ilgalaikis materialusis turtas, kuriam įsigyti (sukurti) buvo
skirta valstybės pagalba, sugadinamas, pažeidžiamas arba sunaikinamas, parduodamas, dovanojamas ar kitaip perleidžiamas, taip pat išvežamas už Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijų ribų, įkeičiamas ar kitaip suvaržomos teisės į jį be Vyriausybės įgaliotos institucijos leidimo, nepraėjus 36 mėnesiams nuo darbo vietos vietų įsteigimo ar pritaikymo dienos, kai jose įdarbinami ar dirba šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausantys asmenys, arba nepraėjus
punkte nurodytai tikslinei grupei priklausantys asmenys, išskyrus atvejus, kai jis prarandamas dėl nenugalimos jėgos ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos arba kai socialinė įmonė lėšas, gautas kaip draudimo išmoką dėl sunaikinto ilgalaikio materialiojo turto, investavo į kitą ilgalaikį materialųjį turtą, reikalingą įsteigtai darbo vietai išlaikyti įsteigtoms ar pritaikytoms darbo vietoms išlaikyti 36 mėnesius nuo jos jų įsteigimo ar pritaikymo dienos, kai jose įdarbinami ar dirba šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausantys asmenys, arba 12 mėnesių, kai jose įdarbinami ar dirba šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei priklausantys asmenys, – visą subsidijos ilgalaikiam materialiajam turtui įsigyti sumą;“. Pritarti 27.
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-1029
(1,2) 13, 14 N N Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 18 pastabai ir vadovaudamiesi teisinio reguliavimo ekonomiškumo principu, siūlome atsisakyti įstatymo projekto 1 straipsnio 1 ir
punktus išdėstyti 1 dalies 13 ir 14 punktais:
„13) moka socialinės įmonės statusą suteikiančios Vyriausybės
įgaliotos institucijos skirtą valstybės pagalbą;
14) teikia informaciją apie Užimtumo tarnyboje įregistruotus tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, jiems sutikus, jos pageidaujančiam juridiniam asmeniui ar jo padaliniui, siekiančiam įdarbinti socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslines grupes. 2. Įgyvendindama šį įstatymą valstybės pagalbą mokanti Vyriausybės įgaliota institucija:
1) moka socialinės įmonės statusą suteikiančios Vyriausybės įgaliotos institucijos skirtą valstybės pagalbą;
2) teikia informaciją apie teritorinėje darbo biržoje įregistruotus tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, jiems sutikus, jos pageidaujančiam juridiniam asmeniui ar jo padaliniui, siekiančiam įdarbinti socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslines grupes;
3) informuoja socialinės įmonės statusą suteikiančią Vyriausybės įgaliotą instituciją apie aplinkybių panaikinti socialinės įmonės statusą, sustabdyti, atnaujinti, nutraukti valstybės pagalbą socialinei įmonei atsiradimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šių aplinkybių paaiškėjimo dienos.“. Pritarti 28.
Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2019-07-102 P Argumentai ir pasiūlymas: Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 3, 16, 18, 19 ir 20 pastaboms dėl įstatymo įsigaliojimo datos nukėlimo, ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlymui remti darbo vietų įsteigimą ir pritaikymą 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai grupei, bent
2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
1Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2–3 2 ir 3 dalis,
įsigalioja 2018 m. gegužės 1 d. 2020 m. sausio 1 d. 2. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalis įsigalioja 2018 m. lapkričio 1 d. 2020 m. liepos 1 d. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras ir Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užimtumo tarnybos direktorius iki 2018 m. balandžio 30 d. 2019 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išdėstyto įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras ir Užimtumo tarnybos direktorius iki 2018 m. spalio 31 d. 2020 birželio 30 d. priima šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje išdėstyto įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 4. Socialinės įmonės grynasis ataskaitinių finansinių metų pelnas yra skiriamas apskaičiuojant 2020 metais prasidėjusių finansinių metų ir vėlesnių finansinių metų pelną. 4. 5. Prašymai suteikti socialinės įmonės statusą, paraiškos gauti valstybės pagalbą ir mokėjimo prašymai gauti valstybės pagalbą, pateikti iki 2018 m. balandžio 30 d.
2019 m. gruodžio 31 d., baigiami nagrinėti ir sprendimai dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ar nesuteikimo bei sprendimai dėl valstybės pagalbos skyrimo ar neskyrimo ir mokėjimo priimami vadovaujantis iki šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nauja redakcija išdėstyto Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo nuostatomis. Mokėjimo prašymai, pateikti 2018 m. gegužės 1 d. 2020 m. sausio 1 d. ir vėliau, kai sprendimas dėl valstybės pagalbos skyrimo buvo priimtas vadovaujantis iki šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nauja redakcija išdėstyto Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo nuostatomis, baigiami nagrinėti bei sprendimai priimami dėl mokėjimo vadovaujantis iki šio įstatymo
socialinių įmonių įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo nuostatomis. 5. 6. Socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priklausantys asmenys, kurie socialinėje įmonėse buvo įdarbinti iki 2018 m. balandžio 30 d. 2019 m. gruodžio 31 d., nuo šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nauja redakcija išdėstyto Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įsigaliojimo dienos socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priskiriami vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nauja redakcija išdėstyto Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo nuostatomis. 7.
pritaikytoms darbo vietoms, kai jose dirba neįgalūs darbuotojai, kuriems nustatytas lengvas neįgalumo lygis arba 45–55 procentų neviršijantis darbingumo lygis, arba nedidelių specialiųjų poreikių lygis, šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išdėstyto Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo
sąlygos, kad įsteigtos ar pritaikytos darbo vietos turi būti išlaikytos ne trumpiau kaip 12 mėnesių, taikoma nuo 2020 m. liepos 1 d. 6. 8. Juridiniam asmeniui, kuriam iki
socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, neatitinkančiam šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nauja redakcija išdėstytame Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo 2018 m. lapkričio 1 d. 2020 m. liepos 1 d. 7. 9. Juridiniam asmeniui, kuriam iki
neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, atitinkančiam šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nauja redakcija išdėstytame Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme nustatytas sąlygas suteikti socialinės įmonės statusą, nuo 2018 m. lapkričio 1 d. 2020 m. liepos 1 d. suteikiamas socialinės įmonės statusas. 8. 10. Socialinėms įmonėms, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikusioms veiklos (verslo) planą, kuriame yra nurodytas 2018 2020 metų valstybės pagalbos lėšų poreikis ir numatomos vykdyti veiklos, valstybės pagalba yra teikiama atsižvelgiant į veiklos
(verslo) plane nurodytą valstybės pagalbos lėšų poreikį 2018 2020 metams.
Pažymą apie planuojamą valstybės pagalbos lėšų poreikį ir numatomas vykdyti veiklas 36 mėnesių galiojimo laikotarpiui laikotarpiu Vyriausybės įgaliotai institucijai socialinės įmonės turi pateikti iki 2018 m. spalio 1 d. 2019 m. gruodžio 1 d. 9. 11. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išdėstyto Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatos dalyje nustatyti valstybės pagalbos skyrimo ir mokėjimo laikotarpiai iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos
grupėms priklausantiems asmenims, yra taikomos skaičiuojami nuo
dalyje išdėstyto Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatos dalyje nustatyti valstybės pagalbos skyrimo ir mokėjimo laikotarpiai nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki
įmonėse įdarbintiems tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims, yra taikomos skaičiuojami nuo įsidarbinimo socialinėje įmonėje dienos.“. Pritarti
rezultatai: už – 9 prieš – 0, susilaikė – 0. 9. Komiteto paskirtas pranešėja: Rimantė Šalaševičiūtė. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepareikšta. PRIDEDAMA. Komiteto patobulintas įstatymo projektas. Komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė Komiteto biuro patarėja Dalia Aleksejūnienė