P rojekto lyginamasis variantas Lietuvos Respublikos SU
1 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas Pakeisti 16 straipsnio 2 dalies 25 punktą ir jį išdėstyti taip: „25) kredito gavėjo, sudariusio kredito užsienio valiuta sutartį, teisė neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą šio įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka kredito gavėjui, sudariusiam kredito užsienio valiuta sutartį, taikomos priemonės, skirtos užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti ir (arba) jai valdyti ;“. 2 straipsnis. 24 straipsnio pakeitimas Pakeisti 24 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „24 straipsnis. Kredito užsienio valiuta sutartis
sutartį, privalo pasiūlyti kitą, negu šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, priemonę, skirtą užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti ir (arba) jai valdyti. 2. Kredito gavėjas, sudaręs kredito užsienio valiuta sutartį, turi teisę neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą į šalių susitarimu kredito užsienio valiuta sutartyje nurodytą valiutą tuo atveju, kai likusios negrąžintos kredito sumos arba kredito įmokų bendra vertė skiriasi daugiau kaip 20 procentų nuo tos vertės, kuri būtų, jeigu būtų taikomas kredito užsienio valiuta sutarties valiutos ir euro keitimo kursas, taikytas kredito užsienio valiuta sutarties sudarymo metu. 3. Kredito gavėjas ir kredito davėjas, sudarydami kredito užsienio valiuta sutartį, susitaria, į kokią valiutą bus konvertuojama užsienio valiuta šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju kredito gavėjas, sudaręs kredito užsienio valiuta sutartį, turi teisę konvertuoti užsienio valiutą ir į eurus.
Šalys kredito užsienio valiuta sutartyje gali numatyti kitokius užsienio valiutos konvertavimo atvejus, jeigu tokiu susitarimu kredito gavėjui nebūtų nustatytos blogesnės sąlygos, negu tos, kurios nustatytos šiame straipsnyje. 4. Užsienio valiuta konvertuojama pagal Europos Centrinio Banko paskelbtą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį, o tais atvejais, kai orientacinio euro ir užsienio valiutos santykio Europos Centrinis Bankas neskelbia, – pagal Lietuvos banko skelbiamą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį, nebent kredito užsienio valiuta sutartyje nustatyta kitaip. 5. Kai sudaroma kredito užsienio valiuta sutartis, kredito davėjas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje pateikia įspėjimą kredito gavėjui tuo atveju, kai likusios negrąžintos kredito sumos arba kredito įmokų bendra vertė skiriasi daugiau kaip 15 procentų nuo tos vertės, kuri būtų, jeigu būtų taikomas kredito sutarties valiutos ir valstybės narės valiutos keitimo kursas, taikytas kredito sutarties sudarymo metu. Šiame įspėjime kredito gavėjas informuojamas apie bendros kredito gavėjo mokamos sumos padidėjimą, šio straipsnio 2 dalyje nustatytą teisę ir pasinaudojimo šia teise sąlygas. 6. Jeigu kredito užsienio valiuta sutartyje nėra nuostatos dėl valiutos kurso rizikos, kylančios kredito gavėjui, kai valiutos kurso pokytis yra mažesnis negu 20 procentų, ribojimo, teikiant standartinę informaciją apie kreditą pateikiamas pavyzdys, kuriuo paaiškinama, kokį poveikį gali turėti 20 procentų valiutos kurso pokytis. 1. Kredito užsienio valiuta sutartis gali būti sudaroma eurais arba valiuta, kuria kredito gavėjas gauna pajamas. 2.
popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje pateikia įspėjimą kredito gavėjui tuo atveju, kai likusios negrąžintos bendros kredito gavėjo mokamos sumos arba kredito įmokų vertė padidėja daugiau kaip 15 procentų nuo tos vertės, kuri būtų, jeigu būtų taikomas kredito sutarties valiutos ir valiutos, kuria kredito gavėjas gauna pajamas, keitimo kursas, taikytas kredito užsienio valiuta sutarties sudarymo dieną. Šiame reguliariai, ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius, pateikiamame įspėjime kredito gavėjas informuojamas apie likusios negrąžintos bendros kredito gavėjo mokamos sumos ir kredito įmokos vertės padidėjimą, nurodomos kredito gavėjo teisės ir (arba) veiksmai, kurių jis gali imtis, siekiant sumažinti užsienio valiutos kurso svyravimo riziką ir (arba) ją valdyti. 3. Kredito gavėjas, sudaręs kredito užsienio valiuta sutartį, bet kuriuo kredito užsienio valiuta sutarties vykdymo metu turi teisę neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą į eurus. 4. Užsienio valiuta konvertuojama pagal konvertavimo dieną Europos Centrinio Banko paskelbtą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį, o tais atvejais, kai orientacinio euro ir užsienio valiutos santykio Europos Centrinis Bankas neskelbia, – pagal Lietuvos banko skelbiamą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį, nebent kredito užsienio valiuta sutartyje nustatyta kitaip. 5. Standartinėje informacijoje apie kreditą ir kredito užsienio valiuta sutartyje turi būti aiškiai nurodytos pagal šį straipsnį kredito gavėjui taikomos priemonės, skirtos užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti ir (arba) jai valdyti.
Jeigu kredito užsienio valiuta sutartyje nėra nuostatos dėl užsienio valiutos kurso rizikos, kylančios kredito gavėjui, kai užsienio valiutos kurso pokytis yra mažesnis negu 20 procentų, ribojimo, teikiant standartinę informaciją apie kreditą pateikiamas pavyzdys, kuriuo paaiškinama, kokį poveikį gali turėti 20 procentų užsienio valiutos kurso pokytis.“
Pakeisti 58 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Šio įstatymo 14 straipsnis, 16 straipsnio 6 dalis, 17, 20, 21, 22, 23 straipsniai taikomi kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, kurių kredito valiuta nesutampa su kredito gavėjo pajamų valiuta ir kredito gavėjas apie tai informavo kredito davėją, mutatis mutandis taikoma šio įstatymo 24 straipsnio 2 dalis. Taip pat, jeigu keičiamos esminės iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytos kredito sutarties sąlygos, pakeistai kredito sutarčiai taikomos šio įstatymo nuostatos.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narys (Parašas) Stasys Jakeliūnas
P rojekto Nr. XIIIP-1489(2) lyginamasis variantas Lietuvos Respublikos
Papildyti 2 straipsnį 3 dalimi: „
atidėto mokėjimo, kredito grąžinimo metodo pakeitimo arba kitokių kredito restruktūrizavimo būdų, kai kredito gavėjas nebevykdo savo įsipareigojimų pagal galiojančią su tuo pačiu kredito davėju ir (arba) paskolos davėju sudarytą kredito sutartį ir buvo imtasi šio įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų priemonių, tokiai kredito sutarčiai netaikomi šio įstatymo 8, 12, 13 straipsniai, jeigu:
1) yra pagrindas manyti, kad tokia kredito sutartis padės išvengti skolų išieškojimo dėl įsipareigojimų pagal galiojančią kredito sutartį nevykdymo;
2) tokia kredito sutartimi kredito gavėjui nebūtų nustatyta didesnė kredito palūkanų norma negu ta, kuri nustatyta galiojančioje kredito sutartyje, išskyrus kredito palūkanų normos padidėjimą dėl kintamos palūkanų normos dalies pasikeitimo. “
Pakeisti 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „
kredito sutarties sudarymo priimti. Kredito gavėjas gali atsisakyti naudotis apsvarstymo laikotarpiu ir sudaryti kredito sutartį neprasidėjus apsvarstymo laikotarpiui arba sudaryti kredito sutartį per trumpesnį, negu kredito davėjo suteiktas, apsvarstymo laikotarpį. Apsvarstymo laikotarpiu kredito davėjo įpareigojantis pasiūlymas suteikti kreditą įpareigoja kredito davėją sudaryti kredito sutartį pasiūlyme nustatytomis sąlygomis, jeigu kredito gavėjas nusprendžia sudaryti kredito sutartį.
Kredito davėjo įsipareigojimas sudaryti kredito sutartį netaikomas, jeigu p aaiškėja, kad kredito gavėjo pagal šio įstatymo 13 straipsnį pateikta informacija yra neišsami, neteisinga arba netiksli.“
Pakeisti 12 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip: „8. Kredito davėjas, priėmęs sprendimą atsisakyti suteikti kreditą remdamasis automatine duomenų analize, nedelsdamas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje arba elektronine forma apie priimtą sprendimą ir apie tai, kad jis priimtas naudojantis automatine duomenų analize, informuoja kredito gavėją. Jeigu kredito davėjas priima sprendimą atsisakyti suteikti kreditą remdamasis duomenų patikrinimo registruose ir informacinėse sistemose rezultatais, jis nedelsdamas apie priimtą sprendimą informuoja kredito gavėją ir nurodo konkrečias atsisakymo suteikti kreditą priežastis ir teisės aktuose nustatytus reikalavimus, dėl kurių kredito gavėjui atsisakyta suteikti kreditą, registrus ir informacines sistemas, kuriuose atliktas duomenų patikrinimas. Kredito gavėjo prašymu kredito davėjas šią informaciją ir konkrečias atsisakymo suteikti kreditą priežastis ir teisės aktuose nustatytus reikalavimus, dėl kurių kredito gavėjui atsisakyta suteikti kreditą , kredito gavėjui pateikia raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje arba elektronine forma.“
Papildyti 14 straipsnį nauja 5 dalimi: „ 5.
Jeigu šio straipsnio 4 dalies
turi teisę reikalauti nepriklausomo (išorės) nekilnojamojo turto, kurio hipoteka užtikrinamas ir (arba) užtikrintas įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymas, vertinimo prieš kiekvieną bendros kredito sumos dalies išmokėjimą. “
laikyti 6 dalimi. 5 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 16 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir jį išdėstyti taip:
„7) kredito palūkanų normos rūšies ir
(arba) dydžio keitimo kredito gavėjo prašymu (ne kredito sutartyje nustatytais terminais) sąlygos: keitimo tvarka, terminai , kredito davėjo taikomi įkainiai, susiję su kredito sutarties keitimu, ir kitos kredito palūkanų normos keitimo sąlygos, jeigu numatoma galimybė keisti palūkanų normą ir
(arba) dydį;“. 2. Pakeisti 16 straipsnio 2 dalies 25 punktą ir jį išdėstyti taip: „25) jeigu taikoma , kredito gavėjui, sudariusiam kredito užsienio valiuta sutartį, taikomos priemonės, skirtos užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti ir (arba) jai valdyti;“. 6 straipsnis. 24 straipsnio pakeitimas Pakeisti 24 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „24 straipsnis. Kredito užsienio valiuta sutartis
sudaryti kredito užsienio valiuta sutartį, privalo pasiūlyti kitą, negu šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, priemonę, skirtą užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti ir (arba) jai valdyti. 2.
valiuta sutartį, turi teisę neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą į šalių susitarimu kredito užsienio valiuta sutartyje nurodytą valiutą tuo atveju, kai likusios negrąžintos kredito sumos arba kredito įmokų bendra vertė skiriasi daugiau kaip 20 procentų nuo tos vertės, kuri būtų, jeigu būtų taikomas kredito užsienio valiuta sutarties valiutos ir euro keitimo kursas, taikytas kredito užsienio valiuta sutarties sudarymo metu. 3. Kredito gavėjas ir kredito davėjas, sudarydami kredito užsienio valiuta sutartį, susitaria, į kokią valiutą bus konvertuojama užsienio valiuta šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju kredito gavėjas, sudaręs kredito užsienio valiuta sutartį, turi teisę konvertuoti užsienio valiutą ir į eurus. Šalys kredito užsienio valiuta sutartyje gali numatyti kitokius užsienio valiutos konvertavimo atvejus, jeigu tokiu susitarimu kredito gavėjui nebūtų nustatytos blogesnės sąlygos, negu tos, kurios nustatytos šiame straipsnyje. 4. Užsienio valiuta konvertuojama pagal Europos Centrinio Banko paskelbtą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį, o tais atvejais, kai orientacinio euro ir užsienio valiutos santykio Europos Centrinis Bankas neskelbia, – pagal Lietuvos banko skelbiamą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį, nebent kredito užsienio valiuta sutartyje nustatyta kitaip. 5. Kai sudaroma kredito užsienio valiuta sutartis, kredito davėjas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje pateikia įspėjimą kredito gavėjui tuo atveju, kai likusios negrąžintos kredito sumos arba kredito įmokų bendra vertė skiriasi daugiau kaip
valiutos ir valstybės narės valiutos keitimo kursas, taikytas kredito sutarties sudarymo metu.
Šiame įspėjime kredito gavėjas informuojamas apie bendros kredito gavėjo mokamos sumos padidėjimą, šio straipsnio 2 dalyje nustatytą teisę ir pasinaudojimo šia teise sąlygas. 6. Jeigu kredito užsienio valiuta sutartyje nėra nuostatos dėl valiutos kurso rizikos, kylančios kredito gavėjui, kai valiutos kurso pokytis yra mažesnis negu 20 procentų, ribojimo, teikiant standartinę informaciją apie kreditą pateikiamas pavyzdys, kuriuo paaiškinama, kokį poveikį gali turėti 20 procentų valiutos kurso pokytis. 1. Kai sudaroma kredito užsienio valiuta sutartis, kreditas gali būti teikiamas tik eurais arba valiuta, kuria kredito gavėjas gauna pajamas. 2 . Kai sudaryta kredito užsienio valiuta sutartis, kredito davėjas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje pateikia įspėjimą kredito gavėjui tuo atveju, kai likusios negrąžintos bendros kredito gavėjo mokamos sumos arba kredito įmokų vertė padidėja daugiau kaip 15 procentų nuo tos vertės, kuri būtų, jeigu būtų taikomas kredito sutarties valiutos ir valiutos, kuria kredito gavėjas gauna pajamas, keitimo kursas, taikytas kredito užsienio valiuta sutarties sudarymo dieną. Šiame reguliariai, ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius, teikiamame įspėjime kredito gavėjas informuojamas apie likusios negrąžintos bendros kredito gavėjo mokamos sumos ir kredito įmokos vertės padidėjimą, nurodomos kredito gavėjo teisės ir (arba) veiksmai, kurių jis gali imtis, kad būtų sumažinta ir (arba) valdoma užsienio valiutos kurso svyravimo rizika. 3 .
3. Kredito gavėjas, sudaręs kredito užsienio valiuta sutartį, kredito užsienio valiuta sutarties vykdymo metu turi teisę neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą į eurus ir, jeigu kredito užsienio valiuta sutarties sudarymo metu dėl to susitarė kredito davėjas ir kredito gavėjas, – į valiutą, kuria kredito gavėjas gauna pajamas. 4 . Užsienio valiuta konvertuojama pagal kredito sutartyje nurodytą šalių sutartą konvertavimo dieną Europos Centrinio Banko paskelbtą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį, o tais atvejais, kai orientacinio euro ir užsienio valiutos santykio Europos Centrinis Bankas neskelbia, – pagal Lietuvos banko skelbiamą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį. 5. Standartinėje informacijoje apie kreditą ir kredito užsienio valiuta sutartyje turi būti aiškiai nurodytos pagal šį straipsnį kredito gavėjui taikomos priemonės, skirtos užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti ir (arba) jai valdyti. Jeigu kredito užsienio valiuta sutartyje nėra nuostatos dėl užsienio valiutos kurso rizikos, kylančios kredito gavėjui, kai užsienio valiutos kurso pokytis yra mažesnis negu 20 procentų, ribojimo, teikiant standartinę informaciją apie kreditą pateikiamas pavyzdys, kuriuo paaiškinama, kokį poveikį gali turėti 20 procentų užsienio valiutos kurso pokytis. 6. Kai kredito sutarties valiuta yra euras ir kredito gavėjas gauna pajamas kita valiuta, kredito davėjas pateikia kredito gavėjui paaiškinimus apie valiutos kurso svyravimo riziką ir taiko priežiūros institucijos nustatytus griežtesnius atliekant kreditingumo vertinimą naudojamus rodiklius. 7. Šio straipsnio 6 dalyje nurodytai kredito sutarčiai netaikomos šio straipsnio 1 – 5 dalių nuostatos. “
Pakeisti 32 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Kredito davėjo, kredito tarpininko darbuotojai, siūlantys ir sudarantys kredito sutartis, turi turėti aukštąjį išsilavinimą arba ir ne mažesnę kaip vienų metų darbo patirtį, susijusią su finansinių produktų kūrimu arba platinimu, turėti tinkamų žinių apie kredito produktus ir papildomas paslaugas, kurios siūlomos su šiais kredito produktais, nekilnojamojo turto įsigijimo procesą, nekilnojamojo turto rinką, nekilnojamojo turto registravimo procedūrą ir nuolat šias žinias atnaujinti, taip pat išmanyti teisės aktus, reglamentuojančius vartotojų teisių apsaugą, kredito gavėjų kreditingumo vertinimo procesą arba turėti patirties kredito gavėjų kreditingumo vertinimo srityje.“
Pakeisti 37 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui
mutatis mutandis taikomos šio įstatymo I, II, III, VI, VII skyrių, 16, 17, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 27–361 straipsnių nuostatos, taikomos kredito davėjui.“
Pakeisti 43 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Priežiūros institucija prižiūri, kaip kredito
tarpininkas, įsteigęs filialą Lietuvos Respublikoje, laikosi šio įstatymo 4, 6, 7, 9, 10, 11, 13, 32 straipsniuose , 35 straipsnio 1 dalyje , 36, 44, 56, 57 straipsniuose nustatytų reikalavimų ir juos detalizuojančių priežiūros institucijos teisės aktų. Šiuo tikslu priežiūros institucija turi teisę atlikti kredito tarpininko filialo patikrinimus, įpareigoti kredito tarpininką atlikti veiksmus, reikalingus užtikrinti, kad kredito tarpininko filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, laikytųsi šioje dalyje nurodytų teisės aktų reikalavimų, ir sudaryti sąlygas buveinės valstybės narės priežiūros institucijai užtikrinti, kad būtų vykdomos šio įstatymo 35 straipsnio
10 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas 1.
Šis įstatymas, išskyrus 7 straipsnį ir šio straipsnio 4 dalį, įsigalioja 2019 m. sausio 1 d. 2. Šio įstatymo 7 straipsnis ir šio straipsnio 4 dalis įsigalioja 2019 m. kovo 22 d. 3. Šis įstatymas, išskyrus 1 straipsnyje išdėstytą Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, netaikomas kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytos Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomas kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. 4. Kredito davėjo, kredito tarpininko darbuotojai, kurie su kredito davėju arba kredito tarpininku iki 2019 m. kovo 21 d. buvo susiję darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais šio įstatymo 7 straipsnyje išdėstytoje Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus turi įgyvendinti iki 2022 m. rugpjūčio
Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
aiškinamasis raštas
įstatymo projekto
1Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys,
parengto projekto tikslai ir uždaviniai: Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII-2769 16, 24 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau - įstatymo projektas) parengtas siekiant tinkamai apginti su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito (toliau - kredito) gavėjų (vartotojų) teises ir apsaugoti juos nuo galimų finansinių nuostolių susvyravus valiutų kursui. Dar vienas įstatymo projekto tikslas – sudaryti geresnes sąlygas Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems užsieny, tačiau investuojantiems ir ketinantiems grįžti į Lietuvą. Lietuvoje yra buvęs atvejis, kuomet Šveicarijos frankų, kuriais 2008 metais (naudojant galimai klaidinančią reklamą) buvo išduotos būsto paskolos, kursas euro atžvilgiu pakilo 45 proc. ir dėl to tokiu pat mastu gyventojams, daugiausia jaunoms šeimoms, išaugo paskolos aptarnavimo kaštai. Dėl tos pačios priežasties kai kurie banko klientai šiuo metu yra skolingi daugiau, nei tuo metu, kai paėmė paskolą. Remiantis Europos Parlamento užsakymu 2014 metais atlikta studija „Vartotojų teisių apsaugos aspektai finansinių paslaugų srityje“ [1] , būsto paskolų sutartys yra išskirtinės dėl ypatingai didelės rizikos gyventojams: sudarydami šias sutartis gyventojai labai ilgam laikui prisiima didelius finansinius įsipareigojimus. Kadangi jie tokias sutartis paprastai sudaro labai retai ir dažniausiai neturi galimybių gauti nepriklausomą kvalifikuotą pagalbą, gyventojai neturi nei patirties, nei reikiamos kompetencijos įvertinti daugelio finansinių tokių sutarčių aspektų ir su jais susijusios rizikos sau.
Jie taip pat neturi galimybių tinkamai įvertinti svarbių ekonominių aplinkybių ir numatyti jų pokyčių per sutarties laikotarpį, todėl paprastai priima sprendimus informacijos bei kompetencijos asimetrijos sąlygomis, lyginant su būsto paskolas teikiančiais komerciniais bankais. Todėl būsto paskolų reglamentavimas, priežiūra ir tokių paskolų gavėjų teisių apsauga privalo būti ypač stipri ir negali būti lyginama su kitomis paslaugomis, kurios kelia mažiau rizikos gyventojams. Kai kurie studijoje minimi ypatingai ydingi ir rizikingi būsto paskolų sutarčių bruožai, žiūrint iš vartotojų teisių apsaugos pozicijų, yra kintamosios ir įsipareigojimų nevykdymo (netesybų) palūkanos, skolinimas užsienio valiuta, pernelyg aukštas paskolos ir įkeisto turto santykis, dideli kiti kaštai (sutarčių administravimo, sąlygų keitimo, valiutos konvertavimo, išankstinio grąžinimo ir kt.). Be to, šioje studijoje pažymima, kad aukščiau minėti šių paskolų bruožai ir nepakankama būsto paskolų gavėjų teisių apsauga reikšmingai prisidėjo prie ekonominių krizių kilimo penkiose ES šalyse, įskaitant ir Lietuvą. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Įstatymo projekto iniciatorius ir rengėjas – Seimo narys Stasys Jakeliūnas. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai:
su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas Nr.
XII-2769 (toliau - Įstatymas) ir jį įgyvendinantys teisės aktai nedraudžia kredito teikimo užsienio valiuta (valiuta, kuri skiriasi nuo kredito gavėjo pajamų valiutos arba gyvenamosios vietos valiutos), taip pat numato kredito davėjo pareigą, siūlant kredito gavėjui kredito sutartį užsienio valiuta, pasiūlyti kredito gavėjui papildomas priemones, skirtas sumažinti užsienio valiutos kurso svyravimo riziką ir (arba) ją valdyti. Įsigaliojus Įstatymui, paaiškėjo, kad bankai negali pasiūlyti papildomos priemonės, reikalaujamos pagal Įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, pavyzdžiui, opciono, nes jį galima pasiūlyti tik profesionaliam investuotojui. Todėl susiklostė situacija, kai bankai apskritai atsisako teikti kreditą užsienio valiuta. Kadangi paskola eurais, pagal esamą kredito užsienio valiuta apibrėžimą, kai kuriais atvejais taip pat gali būti laikoma kreditu užsienio valiuta, paskolos tapo neprieinamos Lietuvos piliečiams, gyvenantiems ir dirbantiems ne euro zonos valstybėse. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiami Direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010, 24 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali išsamiau reguliuoti paskolas užsienio valiuta, su sąlyga, kad toks reguliavimas nebūtų taikomas atgaline data. Įstatymo projekto
suteiktas kreditas, kai jis atitinka kredito užsienio valiuta sutarties apibrėžime nurodytas sąlygas. Pagal jas kredito davėjai galės teikti kreditą valiuta, kuria kredito gavėjo gauna pajamas, arba eurais.
Šis reikalavimas, visų pirma, atvers palankesnes galimybes bankams teikti paskolas eurais, nepaisant kredito gavėjo gaunamų pajamų valiutos. Įstatymo projekte nustatytas reguliarus kredito gavėjo informavimas susvyravus kredito sutarties valiutos ir pajamų valiutos kursui, todėl tai padės apsaugoti neprofesionalius kredito gavėjus, kurie patys to nesuprasdami, gali prisiimti per didelę riziką sudarydami kredito sutartį ne savo pajamų valiuta ir nukentėti dėl neprognozuojamų jos kurso svyravimų. Be to, įstatymo projekte siūloma neatlygintino kredito sutarties valiutos konvertavimo į eurus galimybė ir iki Įstatymo įsigaliojimo sudarytoms kredito sutartims, todėl tai gali tapti viena papildomų paskatų ne euro zonos valstybėje dirbantiems ir paskolą užsienio valiuta paėmusiems Lietuvos Respublikos piliečiams sugrįžti į Lietuvą ir paskolą konvertuoti į eurus. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Priėmus įstatymo projektą kredito gavėjų interesai bus labiau apsaugoti nuo valiutų kurso svyravimo rizikos, o Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems ir dirbantiems ne euro zonos valstybėse, bus sudarytos palankesnės sąlygos gauti paskolas eurais. Neigiamų priimto įstatymo pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:
Priimti įstatymai tiesioginės įtakos korupcijos lygiui neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Kredito davėjams bus sudarytos palankesnės sąlygos teikti paskolas asmenims, kai skiriasi kredito sutarties ir kredito gavėjo pajamų valiuta. 8.
8Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios
Priėmus įstatymo projektą, kitų teisės aktų keisti nereikės. 9. Ar Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos įstatymo ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Naujų įgyvendinamųjų teisės aktų priimti nereikia. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):
Įstatymui įgyvendinti papildomų lėšų iš valstybės ir savivaldybės biudžeto nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados: Negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc “ terminus, temas bei sritis:
„Su nekilnojamuoju turtu susijęs kreditas“, „kredito užsienio
valiuta sutartis“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai“ Nėra.
Teikia: Seimo narys Stasys Jakeliūnas [1] Directorate-General for Internal Policies, Policy Department A, Economic and Scientific Policy. Consumer Protection Aspects of Financial Services. 2014. Prieiga internete: http://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/etudes/join/2014/507463/IPOL-IMCO_ET(2014)507463_EN.pdf .
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected] . Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2018-01 Nr. Į 2017-12-18
Lietuvos Respublikos Seimui Dėl
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII‑2769 16, 24 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP‑1489 (toliau – Įstatymo projektas), visų pirma pažymime, kad Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII‑2769 (toliau – Įstatymas) nuostatomis yra perkeltos 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (toliau – Direktyva 2014/17/ES) nuostatos, todėl Įstatymo projektu teikiami siūlymai, susiję su nuostatomis dėl kredito užsienio valiuta sutarčių, vertintini jų atitikties Direktyvos 2014/17/ES nuostatoms požiūriu. Toliau teikiame pastabas ir pasiūlymus dėl konkrečių Įstatymo projekto nuostatų:
2 straipsniu siūloma Įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyti, kad „kredito užsienio valiuta sutartis gali būti sudaroma eurais arba valiuta, kuria kredito gavėjas gauna pajamas“. Pažymėtina, kad Direktyvos 2014/17/ES 4 straipsnio 28 dalyje paskola užsienio valiuta apibrėžiama kaip „kredito sutartis, kai kreditas yra: a) išreikštas kita valiuta nei valiuta, kuria vartotojas gauna pajamas arba turi turto, iš kurių bus grąžinamas kreditas, arba b) išreikštas kita valiuta nei valstybės narės, kurioje nuolat gyvena vartotojas, valiuta“.
Analogiška sąvokos apibrėžtis perkeliant Direktyvos 2014/17/ES nuostatas buvo įtvirtinta ir Įstatymo
preambulės 14 konstatuojamoje dalyje pažymima, kad „<...> šioje direktyvoje nustatytomis terminų apibrėžtimis neturėtų būti daromas poveikis valstybių narių galimybei pagal nacionalinę teisę konkrečiais tikslais priimti smulkesnes terminų apibrėžtis, jei šios apibrėžtys tebėra suderinamos su šioje direktyvoje nustatytomis apibrėžtimis . Pavyzdžiui, valstybėms narėms turėtų būti leista pagal nacionalinę teisę nustatyti kredito tarpininkų pakategores, kurios nėra nurodytos šioje direktyvoje, kai tokios pakategorės yra būtinos nacionaliniu lygiu, pavyzdžiui, siekiant diferencijuoti žinių ir gebėjimų reikalavimų, kurių turi laikytis įvairūs kredito tarpininkai, lygį“. Taigi valstybės narės negali nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinti terminų apibrėžčių, kurios būtų nesuderinamos su Direktyvoje 2014/17/ES pateiktomis apibrėžtimis. Atkreipiame dėmesį ir į Direktyvos 2014/17/ES preambulės 30 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodoma, kad „dėl didelės rizikos, susijusios su skolinimusi užsienio valiuta, būtina numatyti priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad vartotojai suvoktų prisiimamą riziką ir turėtų galimybę apriboti jiems kylančią valiutų kurso riziką kredito grąžinimo laikotarpiu. Ši rizika galėtų būti apribota suteikiant vartotojui teisę konvertuoti kredito valiutą arba taikant kitas priemones, kaip antai viršutines ribas, arba tais atvejais, kai jų pakanka valiutos kurso rizikai apriboti, – įspėjimus.“.
Šiuo tikslu Direktyvos 23 straipsnio
visais atvejais , kai kredito sutartis susijusi su paskola užsienio valiuta (taip kaip ji apibrėžta Direktyvos 2014/17/ES 4 straipsnio 28 dalyje),
„kredito sutarties sudarymo metu veiktų tinkama reguliavimo sistema siekiant
užtikrinti bent kad: a) vartotojas turėtų teisę kredito sutartį konvertuoti į kitą valiutą nustatytomis sąlygomis arba b) būtų įdiegtos kitos priemonės siekiant apriboti valiutos kurso riziką, kuri pagal kredito sutartį kyla vartotojui.“ Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad Įstatymo projektu siūlomos 24 straipsnio
užsienio valiuta sutartį yra nesuderinamos su Direktyvos 2014/17/ES
užsienio valiuta sutarties apibrėžtis. Taip pat pažymėtina, kad apribojus galimybes sudaryti kredito užsienio valiuta sutartis, kaip tai siūloma Įstatymo projekte numatytame 24 straipsnio 1 dalies pakeitime, riziką ribojančios priemonės numatytos Direktyvos 2014/17/ES 23 straipsnio 1 dalyje būtų taikomos ne visoms Direktyvos 2014/17/ES 4 straipsnio 28 dalyje nurodytoms kredito užsienio valiuta sutartims, o tik ribotam jų ratui. Toks reguliavimas neužtikrintų Direktyvos 23 straipsnio 1 dalies nuostatų tinkamo įgyvendinimo. Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad pritarus projekto rengėjų siūlomai Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies redakcijai susidarytų situacija, kai pajamas eurais gaunantis kredito gavėjas apskritai negalėtų gauti kredito užsienio valiuta.
Manytume, kad toks kredito gavėjo teises ir kredito įstaigų ūkinę laisvę ribojantis reguliavimas galimai būtų nesuderinamas su Europos Sąjungos pirminėje teisėje įtvirtintomis pagrindinėmis asmenų teisėmis ir laisvėmis, tokiomis kaip laisvas kapitalo judėjimas, teisė teikti paslaugas ar užsiimti verslu ir profesine veikla. Atsižvelgdami į aukščiau nurodytus argumentus, siūlome atsisakyti Įstatymo projekto 2 straipsnio nuostatos, kuria keičiama Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis. 2. Įstatymo projekto 2 straipsniu siūloma keičiamo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatyti, kad kredito gavėjas, sudaręs kredito užsienio valiuta sutartį, turi teisę neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą į eurus . Pažymėtina, kad Direktyvos 2014/17/ES 23 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta valstybės narės pareiga užtikrinti, kad kredito gavėjas turėtų teisę kredito užsienio valiuta sutarties valiutą konvertuoti į kitą valiutą , arba numatyti kitas kredito sutarties valiutos kurso riziką ribojančias priemones. Direktyvos 2014/17/ES 23 straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad sąvoka „kita valiuta“ turi būti suprantama kaip: a) valiuta, kuria vartotojas iš pradžių gauna pajamas arba turi turto, iš kurių bus grąžinamas kreditas, arba b) valstybės narės, kurioje vartotojas nuolat gyveno kredito sutarties sudarymo metu arba kurioje šiuo metu nuolat gyvena, valiuta. Valstybės narės gali nustatyti, ar vartotojas gali naudotis abiem galimybėmis, nurodytomis Direktyvos 2014/17/ES 23 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose, ar tik viena iš jų, arba gali leisti kreditoriams nustatyti, ar vartotojas gali pasinaudoti abiem galimybėmis, ar tik viena iš jų.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pažymime, kad Direktyvos 2014/17/ES 23 straipsnio nuostatos valstybėms narėms nesuteikia galimybės numatyti, kad kredito gavėjas turi teisę kredito užsienio valiuta sutarties valiutą konvertuoti tik į eurus, todėl manytina, kad Įstatymo projekto 24 straipsnio 3 dalyje numatytas kredito gavėjų teisių ribojimas nebūtų suderinamas su nurodytomis Direktyvos 2014/17/ES nuostatomis. 3. Atkreipiame dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnio 4 dalies 2 punktą Įstatymo projekto iniciatoriai prie projekto turi pridėti „atitikties lentelę, kurioje pateikiamas įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų ir įstatymo projekto atitikimas pagal straipsnius, kai įstatymo projektu įgyvendinamos Europos Sąjungos teisės normos“. Atitinkamai keičiant Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII‑2769 nuostatas, kurios įgyvendina Direktyvos 2014/17/ES nuostatas, prie Įstatymo projekto turėtų būti pridedama Direktyvos 2014/17/ES ir projekto atitikties lentelė. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Vytautė Kazlauskaitė-Švenčionienė, tel. 8 706 63 698 , el. p. [email protected]
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teis ės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
priemonės skolinimosi užsienio valiuta rizikai sumažinti yra taikomos ne visoms kredito užsienio valiuta sutartims, kurių apibrėžtis įtvirtinta galiojančio įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje, o tik toms, kurios nurodytos projektu teikiamo
įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta kredito užsienio valiuta sutarties apibrėžtis yra perkelta į nacionalinę teisę iš 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (toliau
Direktyvos konstatuojamosios dalies 30 įtraukoje nurodyta, kad „dėl didelės rizikos, susijusios su skolinimusi užsienio valiuta, būtina numatyti priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad vartotojai suvoktų prisiimamą riziką ir turėtų galimybę apriboti jiems kylančią valiutų kurso riziką kredito grąžinimo laikotarpiu. Ši rizika galėtų būti apribota suteikiant vartotojui teisę konvertuoti kredito valiutą arba taikant kitas priemones, kaip antai viršutines ribas, arba tais atvejais, kai jų pakanka valiutos kurso rizikai apriboti, – įspėjimus.“ Direktyvos 23 straipsnyje nustatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad „tuo atveju, kai kredito sutartis susijusi su paskola užsienio valiuta, kredito sutarties sudarymo metu veiktų tinkama reguliavimo sistema siekiant užtikrinti bent kad:
a) vartotojas turėtų teisę kredito sutartį konvertuoti į kitą valiutą nustatytomis sąlygomis arba b) būtų įdiegtos kitos priemonės siekiant apriboti valiutos kurso riziką, kuri pagal kredito sutartį kyla vartotojui.“ Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad projektu siūlomos 24 straipsnio 1 dalies nuostatos tiek, kiek jos nenustato jokių skolinimo užsienio valiuta rizikos ribojimo taisyklių kai kurioms kredito užsienio valiuta sutartims, kurios patenka į Direktyvos 4 straipsnio 28 dalyje ir galiojančio įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje įtvirtintą kredito užsienio valiuta sutarties apibrėžtį (pvz., kai kreditas teikiamas užsienio valiuta, o kredito gavėjo pajamų ir/ar gyvenamosios vietos valiuta yra euras) nedera su aukščiau nurodytomis Direktyvos nuostatomis, todėl tobulintinos. 2.
nustatyti, kad kredito sutartis būtų priskiriama kredito užsienio valiuta sutarčiai ir tais atvejais, kai ji sudaroma eurais ir kredito gavėjo pajamų bei gyvenamosios vietos valiuta taip pat yra euras. Manytume, kad nurodytu atveju nėra pagrindo kredito sutartį priskirti kredito užsienio valiuta sutarčiai. Be to, pastebėtina, kad kreditas gali būti teikiamas eurais ar kita valiuta, bet ne „sutartis sudaroma“ eurais ar kita valiuta. 3. Projekto 2 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti kredito gavėjo teisę neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą į eurus. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal galiojančio įstatymo nuostatas kredito gavėjas turi teisę neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą į šalių susitarimu kredito užsienio valiuta sutartyje nurodytą valiutą, esant 24 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, o Direktyvos 23 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta valstybės narės pareiga užtikrinti, kad kredito gavėjas turėtų teisę užsienio kredito sutarties valiutą konvertuoti į kitą valiutą, jeigu nėra numatytos kitos kredito sutarties valiutos kurso riziką ribojančios priemonės. Svarstytina, ar nuostata, nustatanti kredito gavėjo teisę konvertuoti kredito užsienio valiuta sutarties valiutą tik į eurus, yra būtina siekiant užtikrinti visuomenės interesus ir ar toks kredito gavėjų teisių ribojimas yra proporcingas. 4. Projekto 3 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 58 straipsnio 5 dalyje išbrauktini žodžiai „ mutatis mutandis
“. 5. Atsižvelgus į tai, kad teikiamu įstatymo projektu siūloma reglamentuoti su
nekilnojamuoju turtu susijusio kredito teikimo sąlygas, o Lietuvos bankas pagal Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktą vykdo finansų rinkos priežiūrą, dėl teikiamo įstatymo projekto reikėtų prašyti Lietuvos banko išvados. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D.
Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. daina.petrauskaite @lrs.lt S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. saulius.svedas @lrs.lt
SU
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teis ės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsnį 3 dalimi ir nustatyti, jog kredito sutarčiai, kai kredito davėjas ir (arba) paskolos davėjas ir kredito gavėjas susitaria dėl atidėto mokėjimo, kredito grąžinimo metodo pakeitimo arba kitokių kredito restruktūrizavimo būdų, kai kredito gavėjas nebevykdo savo įsipareigojimų pagal galiojančią su tuo pačiu kredito davėju ir (arba) paskolos davėju sudarytą kredito sutartį, netaikomi įstatymo 8, 12, 13 straipsniai
nurodytoms sąlygoms. Manytina, jog siūloma nuostata galimai nedera su 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (toliau – Direktyva) nuostatomis. Pirma, Direktyvos 3 straipsnyje yra nustatyta jos taikymo sritis. Analizuojamos projekto nuostatos neatitinka šio Direktyvos straipsnio nuostatų. Antra, atkreiptinas dėmesys, jog pagal galiojančio įstatymo
Kredito sutartis
Trečia, galiojančio įstatymo 8 straipsnyje nustatytos apsvarstymo laikotarpio taisyklės. Įstatyme nustatyta, jog kredito davėjas privalo kredito gavėjui suteikti ne trumpesnį kaip 30 dienų apsvarstymo laikotarpį, skirtą informacija pagrįstam sprendimui dėl kredito sutarties sudarymo priimti, o kredito gavėjas gali sudaryti kredito sutartį per trumpesnį, negu kredito davėjo suteiktas, apsvarstymo laikotarpį. Taigi šio straipsnio nuostata dėl apsvarstymo laikotarpio kredito gavėjui suteikimo yra imperatyvi kreditoriaus atžvilgiu, o kredito gavėjas turi teisę neišnaudoti viso jam skirto apsvarstymo laikotarpio termino ir sudaryti kredito sutartį anksčiau nei jis baigiasi. Nurodyta įstatymo nuostata perkelta iš Direktyvos 14 straipsnio 6 dalies, kurioje nustatyta, jog v alstybės narės nustato ne mažiau kaip septynių dienų laikotarpį, per kurį vartotojas turėtų pakankamai laiko palyginti pasiūlymus, įvertinti jų pasekmes ir priimti informacija pagrįstą sprendimą. Apsvarstymo laikotarpis reikalingas, kad kredito gavėjas galėtų palyginti rinkoje esančius kreditus, įvertinti jų pasekmes ir priimti informacija pagrįstą sprendimą ar sudaryti kredito sutartį . Jeigu apsvarstymo laikotarpis prieš sudarant kredito sutartį numatytas, jis turi būti taikomas visoms kredito sutartims. Pagal Direktyvą, nacionalinėje teisėje gali būti numatyta suteikti apsvarstymo laikotarpį prieš sudarant kredito sutartį, arba numatytas laikotarpis, skirtas pasinaudoti teise atsisakyti sutarties po kredito sutarties sudarymo, ar numatytas abiejų galimybių derinys. Perkeldama nurodytą nuostatą, Lietuva yra pasirinkusi abiejų galimybių derinį .
Ketvirta, galiojančio įstatymo 12 straipsnyje yra nustatyta kredito davėjo pareiga prieš kredito sutarties sudarymą atlikti išsamų kredito gavėjo kreditingumo vertinimą. Šio straipsnio nuostatos perkeltos į nacionalinę teisę iš Direktyvos 18 straipsnio, kurio 1 ir 2 dalyse nustatyta: „
sutartį kreditorius atliktų išsamų vartotojo kreditingumo vertinimą. Atliekant tą vertinimą tinkamai atsižvelgiama į veiksnius, kurie svarbūs tikrinant, ar vartotojas galės įvykdyti savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį. 2. Valstybės narės užtikrina, kad procedūros ir informacija, kuriomis grindžiamas vertinimas, būtų nustatytos, pagrįstos dokumentais ir išlaikytos.“ Atkreiptinas dėmesys ir į Direktyvos 18 straipsnio 5 dalies a punktą, kuriame yra įtvirtinta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad kreditorius suteiktų vartotojui kreditą tik tuo atveju, jei kreditingumo vertinimo rezultatai rodo, jog pagal kredito sutartį prisiimti įsipareigojimai, tikėtina, bus įvykdyti taip, kaip reikalaujama pagal tą sutartį. Penkta, galiojančio įstatymo 13 straipsnis, kurio siūloma netaikyti nurodytoms kredito sutartims, nustato, jog kredito gavėjo kreditingumo vertinimas atliekamas remiantis pakankama, proporcinga ir reikalinga informacija apie kredito gavėjo pajamas, išlaidas ir kitas finansines bei ekonomines aplinkybes. Ši nuostata perkelta iš Direktyvos 20 straipsnio, kuriame be kita ko nustatyta, jog kreditingumo vertinimas atliekamas remiantis informacija apie vartotojo pajamas bei išlaidas ir kitas finansines bei ekonomines aplinkybes, kuri yra reikalinga, pakankama ir proporcinga. Atsižvelgiant į tai, kad siūlomos projekto nuostatos neatitinka keičiamo įstatymo tikslų, nedera su galiojančio įstatymo kitų straipsnių nuostatomis ir galimai nedera su nurodytomis Direktyvos nuostatomis, siūlytina jų atsisakyti.
Tuo atveju, jeigu būtų pritarta šiai pastabai ir projekto 1 straipsnio būtų atsisakyta, reikėtų atsisakyti ir projekto 10 straipsnio 3 dalies, kurioje siūloma reglamentuoti projekto 1 straipsnio nuostatų taikymą. 2. Projekto 2 straipsniu siūloma pakeisti įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta kredito davėjo pareiga suteikti kredito gavėjui ne trumpesnį kaip 30 dienų apsvarstymo laikotarpį, ir įtvirtinti jame kredito gavėjo teisę atsisakyti naudotis apsvarstymo laikotarpiu. Šioje išvadoje jau minėta, kad pagal Direktyvą šis laikotarpis reikalingas, kad kredito gavėjas galėtų palyginti rinkoje esančius kreditus, įvertinti jų pasekmes ir priimti informacija pagrįstą sprendimą ar sudaryti kredito sutartį . Pastebėtina, kad kredito gavėjai, sudarantys kredito sutartis pagal keičiamą įstatymą, yra vartotojai, kurie visais atvejais yra mažiau informuota ir silpnesnioji sandorio šalis. Siūlomas reguliavimas, kuriuo kredito gavėjams suteikiama teisė atsisakyti įstatymu jiems suteiktos teisės į apsvarstymo laikotarpį, gali sukelti neigiamų pasekmių, juo gali būti sudarytos prielaidos neatsakingam skolinimuisi. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Direktyvos
užtikrinti, kad vartotojai negalėtų atsisakyti teisių, kurios jiems suteikiamos pagal nacionalinę teisę, kuria perkeliama ši direktyva. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarstytina galimybė analizuojamos projekto nuostatos atsisakyti. 3. Projekto 5 straipsnio 2 dalimi siūlomas įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 25 punkto pakeitimas projekto lyginamajame variante turi būti dėstomas, nurodant galiojančios teisės normos pakeitimus. 4.
dalies, kuria paneigiama galimybė sudaryti kredito užsienio valiuta sutartį, kaip ji apibrėžta galiojančio įstatymo 3 straipsnio 21 dalies 2 punkte ( kai kreditas yra išreikštas kita valiuta negu valstybės narės, kurioje kredito gavėjas nuolat gyvena, valiuta) , laikomės pozicijos, išdėstytos Teisės departamento 2017 m. gruodžio 18 d. išvadoje. 5. Projekto 6 straipsniu siūlomos keičiamo įstatymo 24 straipsnio nuostatos, kiek tai susiję su skirtingomis kredito riziką ribojančiomis priemonėmis, taikomomis kredito davėjams, atsižvelgiant į kredito sutarties valiutą, kelia abejonių dėl projekto atitikimo asmenų lygiateisiškumo principui. Svarstytina, ar yra tokie objektyvūs skirtumai tarp kredito gavėjų, kuriems siūloma taikyti 24 straipsnio 1-5 dalių nuostatas ir kredito gavėjų, kuriems siūloma jų netaikyti, kad būtų galima pateisinti skirtingą teisinį reguliavimą. 6. Jeigu nebūtų atsisakyta skirtingo teisinio reguliavimo, kaip tai nurodyta šios išvados 5 punkte, projekto 6 straipsniu siūlomos keičiamo įstatymo 24 straipsnio 6 dalies nuostatos tobulintinos, nustatant kokia tvarka kredito davėjas „pateikia kredito gavėjui paaiškinimus apie valiutos kurso svyravimo riziką“. 7. Siekiant aiškumo, projekto 10 straipsnio 1 dalyje po žodžio ,,išskyrus“ įrašytini žodžiai ,,šio įstatymo“. 8. Tuo atveju, jeigu nebūtų pritarta šios išvados 1 pastabai ir nebūtų atsisakyta projekto 1 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio papildymo 3 dalimi, projekto 10 straipsnio 3 dalies nuostatas reikėtų patikslinti. Pažymėtina, kad pagal projekto 1 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, esant atitinkamoms sąlygoms, kredito sutartims nebūtų taikomi keičiamo įstatymo 8, 12, 13 straipsniai, kuriuose reglamentuojami ikisutartiniai santykiai.
Todėl projekto 10 straipsnio 3 dalies antrasis sakinys tobulintinas loginiu požiūriu, nes nėra aišku, kokiu būdu ikisutartinius santykius reglamentuojančios keičiamo įstatymo nuostatos galėtų būti taikomos iki įstatymo įsigaliojimo jau sudarytoms kredito sutartims. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. daina.petrauskaite @lrs.lt S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. saulius.svedas @lrs.lt
Biudžeto ir finansų komitetas
DĖL
2018-05-30
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
Biudžeto ir finansų komiteto nariai: Stasys Jakeliūnas, Andrius Palionis, Rasa Budbergytė, Viktoras Rinkevičius, Mykolas Majauskas, Andrius Kubilius, Vida Ačienė, Valius Ąžuolas, Rita Tamašunienė, Juozas Varžgalys. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjai: Janina Alasevičienė, Dalia Mudėnienė, Jolanta Dzikaitė, Jolanta Žaltkauskienė, padėjėja Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-12-182 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
pakeisti įstatymo 24 straipsnį ir nustatyti, kad priemonės skolinimosi užsienio valiuta rizikai sumažinti yra taikomos ne visoms kredito užsienio valiuta sutartims, kurių apibrėžtis įtvirtinta galiojančio įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje, o tik toms, kurios nurodytos projektu teikiamo 24 straipsnio naujos redakcijos 1 dalyje. Galiojančio įstatymo 3 straipsnio
perkelta į nacionalinę teisę iš 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (toliau – Direktyva).
Atkreiptinas dėmesys, kad Direktyvos konstatuojamosios dalies 14 įtraukoje nurodyta, kad „šioje direktyvoje nustatytose terminų apibrėžtyse nustatyta suderinimo apimtis <...> šioje direktyvoje nustatytomis terminų apibrėžtimis neturėtų būti daromas poveikis valstybių narių galimybei pagal nacionalinę teisę konkrečiais tikslais priimti smulkesnes terminų apibrėžtis, jei šios apibrėžtys tebėra suderinamos su šioje direktyvoje nustatytomis apibrėžtimis. Pavyzdžiui, valstybėms narėms turėtų būti leista pagal nacionalinę teisę nustatyti kredito tarpininkų pakategores, kurios nėra nurodytos šioje direktyvoje, kai tokios pakategorės yra būtinos nacionaliniu lygiu, pavyzdžiui, siekiant diferencijuoti žinių ir gebėjimų reikalavimų, kurių turi laikytis įvairūs kredito tarpininkai, lygį“. Direktyvos konstatuojamosios dalies 30 įtraukoje nurodyta, kad „dėl didelės rizikos, susijusios su skolinimusi užsienio valiuta, būtina numatyti priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad vartotojai suvoktų prisiimamą riziką ir turėtų galimybę apriboti jiems kylančią valiutų kurso riziką kredito grąžinimo laikotarpiu.
Ši rizika galėtų būti apribota suteikiant vartotojui teisę konvertuoti kredito valiutą arba taikant kitas priemones, kaip antai viršutines ribas, arba tais atvejais, kai jų pakanka valiutos kurso rizikai apriboti, – įspėjimus.“ Direktyvos 23 straipsnyje nustatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad „tuo atveju, kai kredito sutartis susijusi su paskola užsienio valiuta, kredito sutarties sudarymo metu veiktų tinkama reguliavimo sistema siekiant užtikrinti bent kad: a) vartotojas turėtų teisę kredito sutartį konvertuoti į kitą valiutą nustatytomis sąlygomis arba b) būtų įdiegtos kitos priemonės siekiant apriboti valiutos kurso riziką, kuri pagal kredito sutartį kyla vartotojui.“ Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad projektu siūlomos 24 straipsnio 1 dalies nuostatos tiek, kiek jos nenustato jokių skolinimo užsienio valiuta rizikos ribojimo taisyklių kai kurioms kredito užsienio valiuta sutartims, kurios patenka į Direktyvos 4 straipsnio 28 dalyje ir galiojančio įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje įtvirtintą kredito užsienio valiuta sutarties apibrėžtį (pvz., kai kreditas teikiamas užsienio valiuta, o kredito gavėjo pajamų ir/ar gyvenamosios vietos valiuta yra euras) nedera su aukščiau nurodytomis Direktyvos nuostatomis, todėl tobulintinos. Nepritarti Direktyvos 2014/17/ES (toliau – Direktyva) 23 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta opcija ir valstybė narė, įgyvendindama Direktyvos 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, turi teisę pasirinkti vieną iš dviejų priemonių, t. y. taikyti 23 straipsnio
(įdiegti kitas priemones).
Kaip ir šiuo metu Direktyva yra įgyvendinta Įstatyme, Įstatymo projekte „įdiegiamos kitos priemonės“ kredito sutarties valiutos kurso rizikai riboti, t. y. Lietuva pasirinko įgyvendinti tik Direktyvos 23 straipsnio 1 dalies b punktą. Pagrindinė Įstatymo projekte nustatoma priemonė užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti yra vartotojui siunčiami reguliarūs įspėjimai, kaip numatyta Įstatymo projekto 2 straipsnyje keičiamo 24 straipsnio 2 dalyje. Be šios priemonės numatoma papildoma priemonė – neatlygintinas konvertavimas į eurus, kai kredito valiuta yra ne eurai (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo 24 straipsnio 3 dalis). Tai, kad valstybė narė gali siūlyti įspėjimus kaip kitą Direktyvos 23 straipsnio įgyvendinimo priemonę, nustatyta ir Direktyvos konstatuojamosios dalies 30 įtraukoje „dėl didelės rizikos, susijusios su skolinimusi užsienio valiuta, būtina numatyti priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad vartotojai suvoktų prisiimamą riziką ir turėtų galimybę apriboti jiems kylančią valiutų kurso riziką kredito grąžinimo laikotarpiu. Ši rizika galėtų būti apribota suteikiant vartotojui teisę konvertuoti kredito valiutą arba taikant kitas priemones, kaip antai viršutines ribas, arba tais atvejais, kai jų pakanka valiutos kurso rizikai apriboti, – įspėjimus.“ Nesutiktina, kad Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo 24 straipsnio nuostatos nenustato jokių skolinimo užsienio valiuta rizikos ribojimo taisyklių kai kurioms kredito užsienio valiuta sutartims.
Direktyvos 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali išsamiau reguliuoti paskolas užsienio valiuta, su sąlyga, kad toks reguliavimas nebūtų taikomas atgaline data. Taigi Direktyva leidžia išsamesnį (detalesnį) kredito užsienio valiuta reguliavimą. Atsižvelgiant į minėtą Direktyvos nuostatą bei į tai, kad „kredito užsienio valiuta sutarties“ apibrėžimas nustato atvejus, kada kreditas bus laikomas užsienio valiuta (pajamų arba gyvenamosios vietos valiutos kriterijai), galima daryti išvadą, kad Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo 24 straipsnio 1 dalyje tik detalizuojami ir sukonkretinami atvejai, kokia valiuta gali būti suteiktas kreditas, kai sudaroma kredito užsienio valiuta sutartis. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-12-182
keičiamo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad kredito sutartis būtų priskiriama kredito užsienio valiuta sutarčiai ir tais atvejais, kai ji sudaroma eurais ir kredito gavėjo pajamų bei gyvenamosios vietos valiuta taip pat yra euras. Manytume, kad nurodytu atveju nėra pagrindo kredito sutartį priskirti kredito užsienio valiuta sutarčiai. Be to, pastebėtina, kad kreditas gali būti teikiamas eurais ar kita valiuta, bet ne „sutartis sudaroma“ eurais ar kita valiuta. Pritarti iš dalies Argumentai:
Direktyvos 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali išsamiau reguliuoti paskolas užsienio valiuta, su sąlyga, kad toks reguliavimas nebūtų taikomas atgaline data.
Taigi Direktyva leidžia išsamesnį (detalesnį) kredito užsienio valiuta reguliavimą. Atsižvelgiant į minėtą Direktyvos nuostatą bei į tai, kad „kredito užsienio valiuta sutarties“ apibrėžimas nustato atvejus, kada kreditas bus laikomas užsienio valiuta (pajamų arba gyvenamosios vietos valiutos kriterijai), galima daryti išvadą, kad Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo 24 straipsnio 1 dalyje tik detalizuojami ir sukonkretinami atvejai, kokia valiuta gali būti suteiktas kreditas, kai sudaroma kredito užsienio valiuta sutartis. Be to, atvejai, kada kredito sutartis priskiriama kredito užsienio valiuta sutarčiai, turi būti nustatomi vadovaujantis galiojančio Įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta kredito užsienio valiuta sutarties apibrėžtimi. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 21 dalį, kreditas nebus laikomas užsienio valiuta, kai sutampa kredito valiuta ir kredito gavėjo pajamų valiuta. Vadinasi, tais atvejais, kai kredito sutartis sudaroma eurais ir kredito gavėjo pajamų bei gyvenamosios vietos valiuta taip pat yra euras, tokia kredito sutartis nebus laikoma kredito užsienio valiuta sutartimi. Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamas 24 straipsnis tik detalizuoja atvejus ir sąlygas, kurios taikomos kredito užsienio valiuta sutarčiai. Pasiūlymas:
Pakeisti projekto 2 straipsniu keičiamo 24 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Kai sudaroma Kredito kredito užsienio valiuta sutartis , kreditas gali būti sudaroma teikiamas tik eurais arba valiuta, kuria kredito gavėjas gauna pajamas.“
3Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
keičiamo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti kredito gavėjo teisę neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą į eurus.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal galiojančio įstatymo nuostatas kredito gavėjas turi teisę neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą į šalių susitarimu kredito užsienio valiuta sutartyje nurodytą valiutą, esant 24 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, o Direktyvos 23 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta valstybės narės pareiga užtikrinti, kad kredito gavėjas turėtų teisę užsienio kredito sutarties valiutą konvertuoti į kitą valiutą, jeigu nėra numatytos kitos kredito sutarties valiutos kurso riziką ribojančios priemonės. Svarstytina, ar nuostata, nustatanti kredito gavėjo teisę konvertuoti kredito užsienio valiuta sutarties valiutą tik į eurus, yra būtina siekiant užtikrinti visuomenės interesus ir ar toks kredito gavėjų teisių ribojimas yra proporcingas. Nepritarti Direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta opcija ir valstybė narė, įgyvendindama Direktyvos 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, turi teisę pasirinkti vieną iš dviejų priemonių, t. y. taikyti 23 straipsnio 1 dalies a punktą (vartotojas turėtų teisę konvertuoti valiutą) arba b punktą (įdiegti kitas priemones). Kaip ir šiuo metu Direktyva yra įgyvendinta Įstatyme, Įstatymo projekte nustatomos kitos kredito sutarties valiutos kurso riziką ribojančios priemonės, t. y. Lietuva pasirinko įgyvendinti tik Direktyvos 23 straipsnio 1 dalies b punktą. Pagrindinė Įstatymo projekte nustatoma priemonė užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti yra vartotojui siunčiami reguliarūs įspėjimai, kaip numatyta Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamoje
priemonė – neatlygintinas konvertavimas į eurus, kai kredito valiuta yra ne eurai (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo 24 straipsnio 3 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekte pasirinkta Direktyvos įgyvendinimo priemonė, nurodyta Direktyvos 23 straipsnio 1 dalies b punkte, o ne 1 dalies a punkte, kredito gavėjų teisės nebus ribojamos, priešingai, kredito gavėjai be pagrindinės priemonės – įspėjimų, – galės naudotis ir papildoma priemone – neatlygintino konvertavimo į eurus teise. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
keičiamo įstatymo 58 straipsnio 5 dalyje išbrauktini žodžiai „mutatis mutandis“. Nepritarti A tsižvelgus į Lietuvos banko 1 pastabą (4 lentelė), Vyriausybės 4 pastabą (5 lentelė) ir Lietuvos bankų asociacijos 1 pastabą (3 lentelė) pastabas, įstatymo 58 straipsnio 5 dalies keitimo atsisakyta. Tad pastaba tapo neaktuali. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
įstatymo projektu siūloma reglamentuoti su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito teikimo sąlygas, o Lietuvos bankas pagal Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktą vykdo finansų rinkos priežiūrą, dėl teikiamo įstatymo projekto reikėtų prašyti Lietuvos banko išvados. Pritarti Gauta Lietuvos banko išvada (žr. šių Išvadų 4 lentelę). 6. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, 2018-01-082 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII‑2769 16, 24 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP‑1489 (toliau – Įstatymo projektas), visų pirma pažymime, kad Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII‑2769 (toliau – Įstatymas) nuostatomis yra perkeltos 2014 m. vasario 4 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (toliau – Direktyva 2014/17/ES) nuostatos, todėl Įstatymo projektu teikiami siūlymai, susiję su nuostatomis dėl kredito užsienio valiuta sutarčių, vertintini jų atitikties Direktyvos 2014/17/ES nuostatoms požiūriu. Toliau teikiame pastabas ir pasiūlymus dėl konkrečių Įstatymo projekto nuostatų:
sutartis gali būti sudaroma eurais arba valiuta, kuria kredito gavėjas gauna pajamas“. Pažymėtina, kad Direktyvos 2014/17/ES 4 straipsnio 28 dalyje paskola užsienio valiuta apibrėžiama kaip „kredito sutartis, kai kreditas yra: a) išreikštas kita valiuta nei valiuta, kuria vartotojas gauna pajamas arba turi turto, iš kurių bus grąžinamas kreditas, arba b) išreikštas kita valiuta nei valstybės narės, kurioje nuolat gyvena vartotojas, valiuta“. Analogiška sąvokos apibrėžtis perkeliant Direktyvos 2014/17/ES nuostatas buvo įtvirtinta ir Įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje. Atkreipiame dėmesį, kad Direktyvos 2014/17/ES preambulės
nustatytomis terminų apibrėžtimis neturėtų būti daromas poveikis valstybių narių galimybei pagal nacionalinę teisę konkrečiais tikslais priimti smulkesnes terminų apibrėžtis, jei šios apibrėžtys tebėra suderinamos su šioje direktyvoje nustatytomis apibrėžtimis .
Pavyzdžiui, valstybėms narėms turėtų būti leista pagal nacionalinę teisę nustatyti kredito tarpininkų pakategores, kurios nėra nurodytos šioje direktyvoje, kai tokios pakategorės yra būtinos nacionaliniu lygiu, pavyzdžiui, siekiant diferencijuoti žinių ir gebėjimų reikalavimų, kurių turi laikytis įvairūs kredito tarpininkai, lygį“. Taigi valstybės narės negali nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinti terminų apibrėžčių, kurios būtų nesuderinamos su Direktyvoje 2014/17/ES pateiktomis apibrėžtimis. Atkreipiame dėmesį ir į Direktyvos 2014/17/ES preambulės 30 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodoma, kad „dėl didelės rizikos, susijusios su skolinimusi užsienio valiuta, būtina numatyti priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad vartotojai suvoktų prisiimamą riziką ir turėtų galimybę apriboti jiems kylančią valiutų kurso riziką kredito grąžinimo laikotarpiu. Ši rizika galėtų būti apribota suteikiant vartotojui teisę konvertuoti kredito valiutą arba taikant kitas priemones, kaip antai viršutines ribas, arba tais atvejais, kai jų pakanka valiutos kurso rizikai apriboti, – įspėjimus.“.
Šiuo tikslu Direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad visais atvejais , kai kredito sutartis susijusi su paskola užsienio valiuta (taip kaip ji apibrėžta Direktyvos 2014/17/ES 4 straipsnio 28 dalyje), „kredito sutarties sudarymo metu veiktų tinkama reguliavimo sistema siekiant užtikrinti bent kad: a) vartotojas turėtų teisę kredito sutartį konvertuoti į kitą valiutą nustatytomis sąlygomis arba b) būtų įdiegtos kitos priemonės siekiant apriboti valiutos kurso riziką, kuri pagal kredito sutartį kyla vartotojui.“ Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad Įstatymo projektu siūlomos 24 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis susiaurinamos galimybės sudaryti kredito užsienio valiuta sutartį yra nesuderinamos su Direktyvos 2014/17/ES 4 straipsnio 28 dalies nuostatomis, kuriose įtvirtinta kredito užsienio valiuta sutarties apibrėžtis. Taip pat pažymėtina, kad apribojus galimybes sudaryti kredito užsienio valiuta sutartis, kaip tai siūloma Įstatymo projekte numatytame 24 straipsnio 1 dalies pakeitime, riziką ribojančios priemonės numatytos Direktyvos 2014/17/ES 23 straipsnio 1 dalyje būtų taikomos ne visoms Direktyvos 2014/17/ES 4 straipsnio 28 dalyje nurodytoms kredito užsienio valiuta sutartims, o tik ribotam jų ratui. Toks reguliavimas neužtikrintų Direktyvos 23 straipsnio 1 dalies nuostatų tinkamo įgyvendinimo. Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad pritarus projekto rengėjų siūlomai Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies redakcijai susidarytų situacija, kai pajamas eurais gaunantis kredito gavėjas apskritai negalėtų gauti kredito užsienio valiuta.
Manytume, kad toks kredito gavėjo teises ir kredito įstaigų ūkinę laisvę ribojantis reguliavimas galimai būtų nesuderinamas su Europos Sąjungos pirminėje teisėje įtvirtintomis pagrindinėmis asmenų teisėmis ir laisvėmis, tokiomis kaip laisvas kapitalo judėjimas, teisė teikti paslaugas ar užsiimti verslu ir profesine veikla. Atsižvelgdami į aukščiau nurodytus argumentus, siūlome atsisakyti Įstatymo projekto 2 straipsnio nuostatos, kuria keičiama Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis. Nepritarti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamas 24 straipsnis nenustato atvejų, kada kredito sutartis laikoma kredito užsienio valiuta sutartimi. Kada kredito sutartis priskiriama kredito užsienio valiuta sutarčiai, turi būti nustatoma vadovaujantis galiojančio Įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta kredito užsienio valiuta sutarties apibrėžtimi. Pažymėtina, kad Įstatymo 3 straipsnio 21 dalis įgyvendina Direktyvos 4 straipsnio 28 dalyje nustatytą paskolos užsienio valiuta apibrėžimą ir visiškai atitinka Direktyvos nuostatas. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 21 dalį, kredito sutartis nebus laikoma kredito užsienio valiuta sutartimi, kai sutampa kredito valiuta ir kredito gavėjo pajamų valiuta. Vadinasi, tais atvejais, kai kredito sutartis sudaroma eurais ir kredito gavėjo pajamų bei gyvenamosios vietos valiuta taip pat yra euras, tokia kredito sutartis nebus laikoma kredito užsienio valiuta sutartimi. Direktyvos 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali išsamiau reguliuoti paskolas užsienio valiuta, su sąlyga, kad toks reguliavimas nebūtų taikomas atgaline data. Taigi Direktyva leidžia išsamesnį (detalesnį) kredito užsienio valiuta reguliavimą.
Atsižvelgiant į minėtą Direktyvos nuostatą bei į tai, kad Įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje nustatytas „kredito užsienio valiuta sutarties“ apibrėžimas nustato atvejus, kada kreditas bus laikomas užsienio valiuta (pajamų arba gyvenamosios vietos valiutos kriterijai), galima daryti išvadą, kad Įstatymo projekto 24 straipsnio 1 dalyje tik detalizuojami ir sukonkretinami atvejai, kokia valiuta gali būti suteiktas kreditas, kai sudaroma kredito užsienio valiuta sutartis. 7. Europos teisės departamentas prie Lietuvos
įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatyti, kad kredito gavėjas, sudaręs kredito užsienio valiuta sutartį, turi teisę neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą į eurus . Pažymėtina, kad Direktyvos 2014/17/ES 23 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta valstybės narės pareiga užtikrinti, kad kredito gavėjas turėtų teisę kredito užsienio valiuta sutarties valiutą konvertuoti į kitą valiutą , arba numatyti kitas kredito sutarties valiutos kurso riziką ribojančias priemones. Direktyvos 2014/17/ES 23 straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad sąvoka „kita valiuta“ turi būti suprantama kaip: a) valiuta, kuria vartotojas iš pradžių gauna pajamas arba turi turto, iš kurių bus grąžinamas kreditas, arba b) valstybės narės, kurioje vartotojas nuolat gyveno kredito sutarties sudarymo metu arba kurioje šiuo metu nuolat gyvena, valiuta. Valstybės narės gali nustatyti, ar vartotojas gali naudotis abiem galimybėmis, nurodytomis Direktyvos 2014/17/ES
leisti kreditoriams nustatyti, ar vartotojas gali pasinaudoti abiem galimybėmis, ar tik viena iš jų.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pažymime, kad Direktyvos 2014/17/ES 23 straipsnio nuostatos valstybėms narėms nesuteikia galimybės numatyti, kad kredito gavėjas turi teisę kredito užsienio valiuta sutarties valiutą konvertuoti tik į eurus, todėl manytina, kad Įstatymo projekto 24 straipsnio 3 dalyje numatytas kredito gavėjų teisių ribojimas nebūtų suderinamas su nurodytomis Direktyvos 2014/17/ES nuostatomis. Nepritarti Direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta opcija ir valstybė narė, įgyvendindama Direktyvos nuostatas, turi teisę pasirinkti a variantą (vartotojas turėtų teisę konvertuoti valiutą) arba b variantą (įdiegti kitas priemones). Kaip Direktyva Įstatyme yra įgyvendinta ir šiuo metu, Įstatymo projekte nustatomos kitos kredito sutarties valiutos kurso riziką ribojančios priemonės, t. y. pasirenkamas Direktyvos 23 straipsnio 1 dalies b punktas. Pagrindinė Įstatymo projekte nustatoma priemonė užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti yra vartotojui siunčiami reguliarūs įspėjimai, kaip numatyta Įstatymo projekto 2 straipsnyje keičiamo
neatlygintinas konvertavimas į eurus, kai kredito valiuta yra ne eurai (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo 24 straipsnio 3 dalis). Taigi, perkeliant Direktyvos 2014/17/ES nuostatas 23 straipsnio 1 dalies a punktas, kuriame numatytas konvertavimas į kitą valiutą, nebuvo įgyvendintas.
Tai, kad valstybė narė gali siūlyti įspėjimus kaip kitą Direktyvos įgyvendinimo priemonę, nustatyta ir Direktyvos konstatuojamosios dalies 30 įtraukoje „dėl didelės rizikos, susijusios su skolinimusi užsienio valiuta, būtina numatyti priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad vartotojai suvoktų prisiimamą riziką ir turėtų galimybę apriboti jiems kylančią valiutų kurso riziką kredito grąžinimo laikotarpiu. Ši rizika galėtų būti apribota suteikiant vartotojui teisę konvertuoti kredito valiutą arba taikant kitas priemones, kaip antai viršutines ribas, arba tais atvejais, kai jų pakanka valiutos kurso rizikai apriboti, – įspėjimus.“
turi pridėti „atitikties lentelę, kurioje pateikiamas įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų ir įstatymo projekto atitikimas pagal straipsnius, kai įstatymo projektu įgyvendinamos Europos Sąjungos teisės normos“. Atitinkamai keičiant Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII‑2769 nuostatas, kurios įgyvendina Direktyvos 2014/17/ES nuostatas, prie Įstatymo projekto turėtų būti pridedama Direktyvos 2014/17/ES ir projekto atitikties lentelė. Pritarti Atitikties lentelė pateikta e-seimas sistemoje. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos bankų asociacija, 2018-04-043
Lietuvos bankų asociacija, susipažinusi su Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų projektų sistemoje įregistruotu Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – Įstatymo) Nr. XII-2769 16, 24 ir
pritaria Projekto rengėjų siekiui tinkamai apginti su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito gavėjų teises ir apsaugoti juos nuo galimų finansinių nuostolių susvyravus valiutų kursui. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiant šį daugeliui piliečių aktualų Įstatymą, sprendimai turėtų būti tinkamai išanalizuoti ir išsamiai išnagrinėti diskusijų metu, o daromi pakeitimai būtų itin racionalūs, atitinkantys ir klientų interesus, bei kredito davėjų technines galimybes. Todėl, prašytume įvertinti žemiau pateiktas rinkos dalyvių pastabas bei pasiūlymus:
Projektu pasiūlytas Įstatymo 58 str. 5 dalies pakeitimas, nustatantis Įstatymo retrospektyvų taikymą sutartims sudarytoms iki Įstatymo įsigaliojimo, mūsų nuomone, ne visai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – LR Konstitucija) ir joje įtvirtintus principus. Atsižvelgiant į vieną iš kertinių teisinės valstybės principų lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), Įstatymu reglamentuoti teisiniai santykiai neturėtų būti taikomi sutartims, sudarytoms iki Įstatymo įsigaliojimo. Konstitucinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog oficialus įstatymų paskelbimas laikantis LR Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų ( inter alia 2001 m. sausio 11 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. rugsėjo 7 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
LR Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi ir principas lex retro non agit (2001 m. sausio 11 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai); konstitucinis imperatyvas, kad galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas esminių šio principo elementų - svarbi teisinio tikrumo prielaida ( inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 26 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). 2001 m. sausio 11 d. nutarime Konstitucinis teismas konstatavo, kad „įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios - svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas“. Įstatymo 58 str. 5 dalies pakeitimo projektas taip pat galimai neatitinka ir kitų konstitucinių principų, t.y. teisėtų lūkesčių apsaugos principo, teisinio tikrumo principo ir teisinio saugumo principo.
Konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius LR Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Be to, Įstatymu įgyvendintos Direktyvos 2014/17/ES 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali išsamiau reguliuoti paskolas užsienio valiuta, su sąlyga, kad toks reguliavimas nebūtų taikomas atgaline data. Atsižvelgiant į tai, siūlome atsisakyti antikonstitucinių teisės normų, t. y. Įstatymo 58 str. 5 dalies pakeitimų. Pritarti Žiūrėti BFK 1 ir 11 pasiūlymus šių išvadų 7.2 lentelėje. 2. Lietuvos bankų asociacija, 2018-04-041
Pakeisti 16 straipsnio 2 dalies 25 punktą ir jį išdėstyti taip: „25) kredito gavėjo, sudariusio kredito užsienio valiuta sutartį, teisė neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą šio įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka kredito gavėjui, sudariusiam kredito užsienio valiuta sutartį, taikomos įstatymo 24 straipsnyje nurodytos priemonės, skirtos užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti ir (arba) jai valdyti ; šis punktas netaikomas, kai kredito sutarties valiuta yra euras ir kredito gavėjas gauna pajamas kita valiuta; “. Pritarti iš dalies Argumentai:
Įstatymas nustato minimalius (privalomus) reikalavimus dėl valiutos kurso kitimo rizikos, kai yra sudaroma kredito užsienio valiuta sutartis, tačiau nedraudžia kredito davėjui taikyti (siūlyti) kitų, papildomų priemonių skirtų užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti ir (arba) jai valdyti. Atsižvelgiant į tai, kad tokios priemonės gali būti svarbios vartotojui, jis turi žinoti apie galimybę ir sąlygas, kaip ir kada jomis pasinaudoti, kai tokias priemones kredito davėjas siūlo. Atsižvelgiant į tai bei siekiant teisinio aiškumo, siūlytina įstatyme nustatant kredito sutarties sąlygas vartoti bendresnę formuluotę, t. y. neapsiriboti tik Įstatymo 24 straipsnyje nustatytomis priemonėmis, skirtomis užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti ir (arba) jai valdyti. Pasiūlymas:
Pakeisti keičiamo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 25 punktą ir jį išdėstyti taip: „25) jeigu taikoma, kredito gavėjui, sudariusiam kredito užsienio valiuta sutartį, taikomos priemonės, skirtos užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti ir (arba) jai valdyti;“. Taip pat žiūrėti BFK pasiūlymą Nr. 6. 3. Lietuvos bankų asociacija, 2018-04-0422 straipsnis. 24 straipsnio pakeitimas Pakeisti 24 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „
1.
Kredito davėjas, siūlydamas kredito gavėjui sudaryti kredito užsienio valiuta sutartį, privalo pasiūlyti kitą, negu šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, priemonę, skirtą užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti ir (arba) jai valdyti. 2. Kredito gavėjas, sudaręs kredito užsienio valiuta sutartį, turi teisę neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą į šalių susitarimu kredito užsienio valiuta sutartyje nurodytą valiutą tuo atveju, kai likusios negrąžintos kredito sumos arba kredito įmokų bendra vertė skiriasi daugiau kaip 20 procentų nuo tos vertės, kuri būtų, jeigu būtų taikomas kredito užsienio valiuta sutarties valiutos ir euro keitimo kursas, taikytas kredito užsienio valiuta sutarties sudarymo metu. 3. Kredito gavėjas ir kredito davėjas, sudarydami kredito užsienio valiuta sutartį, susitaria, į kokią valiutą bus konvertuojama užsienio valiuta šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju kredito gavėjas, sudaręs kredito užsienio valiuta sutartį, turi teisę konvertuoti užsienio valiutą ir į eurus. Šalys kredito užsienio valiuta sutartyje gali numatyti kitokius užsienio valiutos konvertavimo atvejus, jeigu tokiu susitarimu kredito gavėjui nebūtų nustatytos blogesnės sąlygos, negu tos, kurios nustatytos šiame straipsnyje. 4. Užsienio valiuta konvertuojama pagal Europos Centrinio Banko paskelbtą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį, o tais atvejais, kai orientacinio euro ir užsienio valiutos santykio Europos Centrinis Bankas neskelbia, – pagal Lietuvos banko skelbiamą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį, nebent kredito užsienio valiuta sutartyje nustatyta kitaip. 5.
raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje pateikia įspėjimą kredito gavėjui tuo atveju, kai likusios negrąžintos kredito sumos arba kredito įmokų bendra vertė skiriasi daugiau kaip 15 procentų nuo tos vertės, kuri būtų, jeigu būtų taikomas kredito sutarties valiutos ir valstybės narės valiutos keitimo kursas, taikytas kredito sutarties sudarymo metu. Šiame įspėjime kredito gavėjas informuojamas apie bendros kredito gavėjo mokamos sumos padidėjimą, šio straipsnio 2 dalyje nustatytą teisę ir pasinaudojimo šia teise sąlygas. 6. Jeigu kredito užsienio valiuta sutartyje nėra nuostatos dėl valiutos kurso rizikos, kylančios kredito gavėjui, kai valiutos kurso pokytis yra mažesnis negu 20 procentų, ribojimo, teikiant standartinę informaciją apie kreditą pateikiamas pavyzdys, kuriuo paaiškinama, kokį poveikį gali turėti 20 procentų valiutos kurso pokytis. 1. Kredito užsienio valiuta sutartis gali būti sudaroma eurais arba valiuta, kuria kredito gavėjas gauna pajamas. 2. Kai sudaryta kredito užsienio valiuta sutartis, kredito davėjas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje pateikia įspėjimą kredito gavėjui tuo atveju, kai likusios negrąžintos bendros kredito gavėjo mokamos sumos arba kredito įmokų vertė padidėja daugiau kaip 15 procentų nuo tos vertės, kuri būtų, jeigu būtų taikomas kredito sutarties valiutos ir valiutos, kuria kredito gavėjas gauna pajamas, keitimo kursas, taikytas kredito užsienio valiuta sutarties sudarymo dieną. Šiame reguliariai, ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius, pateikiamame įspėjime kredito gavėjas informuojamas apie likusios negrąžintos bendros kredito gavėjo mokamos sumos ir kredito įmokos vertės padidėjimą, nurodomos kredito gavėjo teisės ir
(arba) veiksmai, kurių jis gali imtis, siekiant sumažinti užsienio valiutos kurso svyravimo riziką ir (arba) ją valdyti. 3.
gavėjas, sudaręs kredito užsienio valiuta sutartį, bet kuriuo kredito užsienio valiuta sutarties vykdymo metu turi teisę neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą į eurus. 4. Užsienio valiuta konvertuojama pagal konvertavimo dieną Europos Centrinio Banko paskelbtą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį, o tais atvejais, kai orientacinio euro ir užsienio valiutos santykio Europos Centrinis Bankas neskelbia, – pagal Lietuvos banko skelbiamą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį, nebent kredito užsienio valiuta sutartyje nustatyta kitaip. 5. Standartinėje informacijoje apie kreditą ir kredito užsienio valiuta sutartyje turi būti aiškiai nurodytos pagal šį straipsnį kredito gavėjui taikomos priemonės, skirtos užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti ir (arba) jai valdyti. Jeigu kredito užsienio valiuta sutartyje nėra nuostatos dėl užsienio valiutos kurso rizikos, kylančios kredito gavėjui, kai užsienio valiutos kurso pokytis yra mažesnis negu 20 procentų, ribojimo, teikiant standartinę informaciją apie kreditą pateikiamas pavyzdys, kuriuo paaiškinama, kokį poveikį gali turėti 20 procentų užsienio valiutos kurso pokytis.“
kredito gavėjas gauna pajamas kita valiuta, kredito davėjas pateikia kredito gavėjui paaiškinimus apie valiutos kurso svyravimo riziką ir taiko priežiūros institucijos nustatytus griežtesnius kreditingumo vertinime naudojamus rodiklius. 7. Šio straipsnio 6 dalyje nurodytai kredito sutarčiai netaikomos šio straipsnio
Žiūrėti BFK pasiūlymą Nr. 7. 4.
asociacija, 2018-04-043 Taip pat, atsižvelgdami į visuotinį siekį susigrąžinti emigravusius bei stabdyti tolimesnį emigracijos procesą (pvz., iniciatyva
„Rinkis Lietuvą“) ir ypatingą dėmesį skiriant mūsų šalies piliečiams, rinkos
dalyviai siūlytų papildyti Projektą atitinkamomis nuostatomis, kurios atvertų daugiau galimybių išvykusiems piliečiams įsigyti būstą Lietuvoje pasinaudojant kreditiniais ištekliais. Neįtvirtinus šių pasiūlymų (t.y. mūsų siūlomomis naujomis 24 str. 6 ir 7 dalimis), net projekte Nr.XIIIP-1489 numatomi pakeitimai, galimai nebūtų pakankami sudaryti tinkamas kreditavimo sąlygas grįžtantiems ar ketinantiems grįžti į Lietuvą jos piliečiams. Atitinkamai pridedame šių pasiūlymų lyginamąjį variantą priede Nr.1. 3 straipsnis. 58 straipsnio pakeitimas Pakeisti 58 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Šio įstatymo 14 straipsnis,
sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos . Kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, kurių kredito valiuta nesutampa su kredito gavėjo pajamų valiuta ir kredito gavėjas apie tai informavo kredito davėją, mutatis mutandis taikoma šio įstatymo 24 straipsnio 2 dalis. Taip pat, jeigu keičiamos esminės iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytos kredito sutarties sąlygos, pakeistai kredito sutarčiai taikomos šio įstatymo nuostatos.“ Pritarti Žiūrėti BFK 1 ir 11 pasiūlymus šių išvadų 7.2 lentelėje. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.
1Lietuvos bankas,
2018-02-123 DĖL
Lietuvos bankas gavo Lietuvos Respublikos Seimo valdybos sprendimą, kuriame prašoma Lietuvos banko pateikti išvadą dėl Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII-2769 16, 24 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-1489 (toliau – Įstatymo projektas). Lietuvos bankas sutinka su Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateiktu situacijos vertinimu, kad įsigaliojus Įstatymui, paaiškėjo, kad bankai negali pasiūlyti papildomos priemonės, reikalaujamos pagal Įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, pavyzdžiui, opciono, nes jį galima pasiūlyti tik profesionaliam investuotojui. Todėl susiklostė situacija, kai bankai dažnai atsisako teikti kreditą užsienio valiuta. Kadangi paskola eurais, pagal esamą kredito užsienio valiuta apibrėžimą, kai kuriais atvejais taip pat gali būti laikoma kreditu užsienio valiuta, ne visi kredito davėjai teikia paskolas Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems ir dirbantiems ne euro zonos valstybėse. Vienas iš Įstatymo projekto tikslų yra išspręsti susiklosčiusią situaciją, tačiau, lyginant su Direktyva 2014/17/ES, kuri yra įgyvendinta Įstatyme, kartu siaurinamos galimybės sudaryti kredito užsienio valiuta sutartį (žr. lentelę). Vertinant iš makroprudencinės politikos ir vartotojų apsaugos perspektyvų, Įstatymo projekto 2 straipsnyje siūloma nauja Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostata apribotų galimybę paskolas ne eurais (pvz., Šveicarijos frankais) suteikti pajamas eurais gaunantiems kredito gavėjams, taip siekiant užtikrinti svarbų apdairaus skolinimo principą, pagal kurį paskolos ir pajamų valiuta turi sutapti. Nors siūloma nuostata mažintų vartotojų pasirinkimo galimybes, tačiau kartu apsaugotų vartotojus nuo valiutos kurso pasikeitimo rizikos.
Lietuvos bankas, išnagrinėjęs Įstatymo projektą, taip pat nori atkreipti dėmesį į tai, kad Įstatymo projekto 3 straipsniu atliekamas Įstatymo 58 straipsnio 5 dalies papildymas kelia abejonių dėl toliau nurodomų priežasčių:
rašytinėse konsultacijose yra nurodžiusi, kad tai, ar su kredito gavėju sudaroma kredito sutartis yra laikoma kredito užsienio valiuta sutartimi, turi būti nustatoma ir vertinama tik kredito sutarties sudarymo metu. Vėliau, kredito sutarties vykdymo metu, Direktyva 2014/17/ES, kuri yra įgyvendinta Įstatyme, nereikalauja, kad kredito davėjas, kredito gavėjui informavus apie atsiradusią valiutos kurso pasikeitimo riziką, imtųsi ar pasiūlytų priemonių valiutos kurso rizikai sumažinti. 2) Būtų pažeistas įstatymo galiojimo atgal principas. Direktyvos 2014/17/ES 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali išsamiau reguliuoti paskolas užsienio valiuta, su sąlyga, kad toks reguliavimas nebūtų taikomas atgaline data. Be to, tokią poziciją taip pat yra akcentavęs ir Europos centrinis bankas 2017 m. kovo 24 d. nuomonės dėl su užsienio valiuta susijusių paskolų (CON/2017/9) [1]
Būtų nustatytos skirtingos vartotojų apsaugos priemonės, kurios priklausytų nuo kredito sutarties sudarymo datos. Priėmus Įstatymo projekto 3 straipsniu siūlomą Įstatymo 58 straipsnio 5 dalies papildymą, susidarytų situacija, kad kredito davėjai privalėtų taikyti Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatytus įspėjimus, kai iki Įstatymo įsigaliojimo sudarytų kredito sutarčių atvejais kredito gavėjas informuoja kredito davėją apie pasikeitusią pajamų ar gyvenamosios vietos valiutą, tačiau tokia pareiga nebūtų taikoma po Įstatymo įsigaliojimo sudarytoms kredito sutartims. Pritarti Žiūrėti BFK 1 ir 11 pasiūlymus šių išvadų 7.2 lentelėje. 5.
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 288, 2018-03-282 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2018 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. SV-S-545 „Dėl teisės aktų projektų išvadų“ 1.3 papunktį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria :
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII-2769 16, 24 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-1489 (toliau – Įstatymo projektas) ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui jį tobulinti pagal šias pastabas ir pasiūlymus:
Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – Įstatymas) 24 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuria siūloma apriboti su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito (toliau – kreditas) sutarties šalių teisę sudaryti kredito užsienio valiuta sutartį, dėl šių priežasčių:
siūloma nustatyti, kad kredito užsienio valiuta sutartis gali būti sudaroma eurais arba valiuta, kuria kredito gavėjas gauna pajamas. Pažymėtina, kad siūloma Įstatymo projekto nuostata susiaurinama galimybė sudaryti kredito užsienio valiuta sutartį, o tai yra nesuderinama su Įstatymo 3 straipsnio 21 dalimi ir juo perkeliamos 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL 2014 L 60, p.
1093/2010 (OL 2014 L 60, p. 34) (toliau – Direktyva), 4 straipsnio 28 dalimi, kuriose kredito užsienio valiuta sutartis apibrėžta plačiau (pvz., neapimtų atvejų, kai kreditas teikiamas užsienio valiuta, o kredito gavėjo pajamų ir (ar) gyvenamosios vietos valiuta yra euras). Direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės, perkeldamos Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, privalo užtikrinti, kad kredito gavėjas turėtų teisę kredito užsienio valiuta sutarties valiutą konvertuoti į kitą valiutą arba numatyti kitas kredito sutarties valiutos kurso riziką ribojančias priemones. Tačiau, pagal siūlomą Įstatymo projekto nuostatą apribojus galimybę sudaryti kredito užsienio valiuta sutartis, Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Įstatymo 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos priemonės, skirtos užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti ir (arba) jai valdyti, būtų taikomos ne visoms kredito užsienio valiuta sutartims, kurios apibrėžtos Įstatymo
projekto 2 straipsniu keičiamo Įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje, kas neatitiktų Įstatymo ir juo perkeliamos Direktyvos tikslo apsaugoti visus kredito gavėjus, sudariusius kredito užsienio valiuta sutartis, nuo valiutų kurso svyravimo rizikos, taigi nebūtų užtikrinama vienoda visų kredito gavėjų apsauga. 1.2. Įstatymo projektu siūlomas reguliavimas nepagrįstai riboja kredito davėjų ūkinę laisvę, t. y. reguliuojama, kokia valiuta gali būti siūloma kredito gavėjui sudaryti kredito užsienio valiuta sutartį, o tai nedera su Europos Sąjungos pirminėje teisėje įtvirtintomis pagrindinėmis asmenų teisėmis ir laisvėmis, tokiomis kaip laisvas kapitalo judėjimas, teisė teikti paslaugas ar teisė užsiimti verslu ir profesine veikla.
Taip pat, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarties laisvės principą, siūloma Įstatymo projekto nuostata riboja ir kredito užsienio valiuta sutarties šalių susitarimo galimybę. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje (2004 m. sausio
d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai) yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Nepritarti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamas 24 straipsnis nenustato atvejų, kada kredito sutartis laikoma kredito užsienio valiuta sutartimi. Kada kredito sutartis priskiriama kredito užsienio valiuta sutarčiai, turi būti nustatoma vadovaujantis galiojančio Įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta kredito užsienio valiuta sutarties apibrėžtimi. Pažymėtina, kad Įstatymo 3 straipsnio 21 dalis įgyvendina Direktyvos 4 straipsnio 28 dalyje nustatytą paskolos užsienio valiuta apibrėžimą ir visiškai atitinka Direktyvos nuostatas.
Pagal Įstatymo 3 straipsnio 21 dalį, kredito sutartis nebus laikoma kredito užsienio valiuta sutartimi, kai sutampa kredito valiuta ir kredito gavėjo pajamų valiuta. Vadinasi, tais atvejais, kai kredito sutartis sudaroma eurais ir kredito gavėjo pajamų bei gyvenamosios vietos valiuta taip pat yra euras, tokia kredito sutartis nebus laikoma kredito užsienio valiuta sutartimi. Direktyvos 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali išsamiau reguliuoti paskolas užsienio valiuta, su sąlyga, kad toks reguliavimas nebūtų taikomas atgaline data. Taigi Direktyva leidžia išsamesnį (detalesnį) kredito užsienio valiuta reguliavimą. Atsižvelgiant į minėtą Direktyvos nuostatą bei į tai, kad Įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje nustatytas „kredito užsienio valiuta sutarties“ apibrėžimas nustato atvejus, kada kreditas bus laikomas užsienio valiuta (pajamų arba gyvenamosios vietos valiutos kriterijai), galima daryti išvadą, kad Įstatymo projekto 24 straipsnio 1 dalyje tik detalizuojami ir sukonkretinami atvejai, kokia valiuta gali būti suteiktas kreditas, kai sudaroma kredito užsienio valiuta sutartis. Taip pat žiūrėti argumentus dėl Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 1 punkte dėstomos pastabos ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvados 1 punkte dėstomos pastabos. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 288, 2018-03-282 2.
2Siekiant, kad kredito gavėjas, sudaręs kredito užsienio valiutą sutartį,
turėtų teisę neatlygintinai konvertuoti kredito sutarties valiutą ne vien į eurus, bet ir į kitą šalių sutartą valiutą, siūloma papildyti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Įstatymo 24 straipsnio 3 dalį ir numatyti, kad kredito gavėjas, sudaręs kredito užsienio valiuta sutartį, turi teisę neatlygintinai konvertuoti kredito sutarties valiutą į eurus arba, jeigu dėl to susitarė kredito davėjas ir kredito gavėjas, į kitą kredito užsienio valiuta sutartyje nurodytą kredito sutarties šalių sutartą valiutą. Kartu siekiant užtikrinti interesų pusiausvyrą tarp kredito sutarties šalių, siūloma numatyti, kad dėl valiutos, į kurią galima konvertuoti kredito sutarties valiutą, kredito sutarties šalys turėtų susitarti kredito sutarties sudarymo metu. Priėmus siūlomus pakeitimus kredito gavėjų interesai būtų geriau apsaugoti nuo valiutų kurso svyravimo rizikos. Pritarti Pakeisti projekto
taip: „3. Kredito gavėjas, sudaręs kredito užsienio valiuta sutartį, bet kuriuo kredito užsienio valiuta sutarties vykdymo metu turi teisę neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą į eurus . ir, jeigu kredito užsienio valiuta sutarties sudarymo metu dėl to susitarė kredito davėjas ir kredito gavėjas, – į valiutą, kuria kredito gavėjas gauna pajamas. “
Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 288, 2018-03-282 3.
Įstatymo projekto nuostatų tarpusavio suderinimo, siūloma patikslinti Įstatymo projektu keičiamo Įstatymo 24 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį ir jį išdėstyti taip: „Kai sudaryta kredito užsienio valiuta sutartis, kredito davėjas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje pateikia įspėjimą kredito gavėjui tuo atveju, kai likusios negrąžintos bendros kredito gavėjo mokamos sumos arba kredito įmokų vertė padidėja daugiau kaip 15 procentų nuo tos vertės, kuri būtų, jeigu būtų taikomas kredito sutarties valiutos ir valstybės narės, kurioje kredito gavėjas nuolat gyvena, valiutos arba valiutos, kuria kredito gavėjas gauna pajamas arba kuria išreikštas turtas, iš kurio bus grąžinamas kreditas, keitimo kursas, taikytas kredito užsienio valiuta sutarties sudarymo dieną.“ Nepritarti Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvados 3 punkte dėstoma pastaba susijusi su Vyriausybės išvados 1 punkte dėstomomis pastabomis. Todėl nepritarus Vyriausybės išvados 1 punkte dėstomoms pastaboms, ši pastaba tapo nebeaktuali. Taip pat žiūrėti argumentus dėl Vyriausybės išvados 1 punkte dėstomų pastabų. 4. Lietuvos
straipsnio 5 dalies nuostatos, kuria numatomas atgalinis Įstatymo projektu keičiamo Įstatymo 24 straipsnio 2 dalies nuostatų galiojimas, dėl šių priežasčių: 4.1.
Siūloma Įstatymo projekto nuostata kredito davėjams nustatoma pareiga mutatis mutandis taikyti Įstatymo projektu keičiamo Įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, kurioje numatytas reguliarus kredito užsienio valiuta gavėjo informavimas susvyravus kredito užsienio valiuta sutarties valiutos ir pajamų valiutos kursui, iki Įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2017 m. liepos 1 d., sudarytoms kredito sutartims, kurių kredito valiuta nesutampa su kredito gavėjo pajamų valiuta, jeigu kredito gavėjas apie tai informuoja kredito davėją, tačiau tokios pareigos nenumato nuo Įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytoms kredito sutartims. Pagal siūlomą Įstatymo projekto nuostatą kredito gavėjai, sudarę kredito sutartis nuo Įstatymo įsigaliojimo dienos, negalėtų pasinaudoti Įstatymo projekto suteikiamomis apsaugos priemonėmis (garantijomis) ir atsidurtų blogesnėje padėtyje negu kredito gavėjai, sudarę kredito sutartis iki Įstatymo įsigaliojimo dienos. Taigi tokiu būdu būtų nustatytos nevienodos kredito gavėjų apsaugos priemonės. 4.2. Siūloma Įstatymo projekto nuostata neatitinka Direktyvos 23 straipsnio 5 dalies nuostatos, pagal kurią valstybės narės gali išsamiau reguliuoti paskolas užsienio valiuta, su sąlyga, kad toks reguliavimas nebūtų taikomas atgaline data. Pritarti Žiūrėti Biudžeto ir finansų komiteto 1 ir 11 pasiūlymus šių išvadų 7.2 lentelėje. 5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 288, 2018-03-282 5.
5Siekiant teisinio aiškumo ir teisinio apibrėžtumo, siūloma:
5.1. patikslinti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Įstatymo 24 straipsnio 4 dalį – nustatyti, kas pagal Įstatymą yra laikoma konvertavimo diena; 5.2. papildyti Įstatymo projektą nuostata, kad jis taikomos tik po Įstatymo projekto įsigaliojimo dienos sudarytoms kredito užsienio valiuta sutartims. Pritarti Pakeisti keičiamo įstatymo 24 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Užsienio valiuta konvertuojama pagal kredito sutartyje šalių sutartą konvertavimo dieną Europos Centrinio Banko paskelbtą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį, o tais atvejais, kai orientacinio euro ir užsienio valiutos santykio Europos Centrinis Bankas neskelbia, – pagal Lietuvos banko skelbiamą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį , nebent kredito užsienio valiuta sutartyje nustatyta kitaip .“ Taip pat žiūrėti
įgyvendinimui, reikėtų numatyti, kad priimtas Įstatymo projektas įsigalioja ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre dienos. Pritarti Žiūrėti Biudžeto ir finansų komiteto 1 ir 11 pasiūlymus šių išvadų 7.2 lentelėje. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai: negauta. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
: Pritarti įstatymo projektui Nr. XIIIP-1489, Komiteto patobulintam atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos pastabas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko išvadas, Lietuvos bankų asociacijos pasiūlymus, kuriems Komitetas pritarė, ir Komiteto išvadoms bei pasiūlymams. 7.2. Pasiūlymai:
Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Biudžeto ir finansų komitetas, 2018-03-3 Argumentai: Atsižvelgiant į Lietuvos banko ir LR Vyriausybės pateiktą pastabą bei siekiant išvengti įstatymo galiojimo atgal, siūlytina nustatyti, kad įstatymo nuostatos galiotų tik toms kredito užsienio valiuta sutartims, kurios yra sudarytos po šio įstatymo įsigaliojimo datos. Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo projekto 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip: “
Pakeisti 58 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „
įstatymo 14 straipsnis, 16 straipsnio 6 dalis, 17, 20, 21, 22, 23 straipsniai taikomi kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, kurių kredito valiuta nesutampa su kredito gavėjo pajamų valiuta ir kredito gavėjas apie tai informavo kredito davėją, mutatis mutandis taikoma šio įstatymo 24 straipsnio 2 dalis. Taip pat, jeigu keičiamos esminės iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytos kredito sutarties sąlygos, pakeistai kredito sutarčiai taikomos šio įstatymo nuostatos.“
įstatymas įsigalioja 2019 m. sausio. 1 d. 2. Šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos .“
finansų komitetas, 2018-03-1 N Argumentai: Poreikis Įstatymo 2 straipsnį papildyti nauja 3 dalimi kilęs iš praktikos, nes šiuo metu kredito davėjui restruktūrizuojant kredito gavėjo turimą kreditą, kai yra pablogėjusi jo finansinė padėtis (pvz., vartotojas netenkina teisės aktuose nustatyto įsipareigojimų ir pajamų santykio reikalavimų) taikomos visos įstatymo nuostatos.
Tai reiškia, kad kredito davėjas, norėdamas išdėstyti susikaupusią skolą, prailginti kredito sutarties terminą, atlieka esminį kredito sutarties pakeitimą, todėl tuo pačiu dažnai privalo iš naujo įvertinti kredito gavėjo kreditingumą. Įvertinus kredito gavėjo kreditingumą dažniausiai paaiškėja, kad kredito gavėjas dėl pablogėjusios finansinės padėties netenkina kreditingumo reikalavimų, todėl kredito davėjas negali pasiūlyti atitinkamų sutarties pakeitimų ir kredito restruktūrizavimo būdų. Tai labai riboja susitarimų tarp kredito davėjo ir kredito gavėjo įvairovę. Šiuo pakeitimu siūloma sudaryti palankesnes galimybes dėl kredito gavėjo turimo kredito restruktūrizavimo, t. y. taikyti kredito gavėjo kreditingumo vertinimo išimtį. Šios nuostatos taikymas taip pat aktualus ir kredito sutartims, sudarytoms iki Įstatymo įsigaliojimo. Pasiūlymas:
straipsniu: „1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Papildyti 2 straipsnį nauja 3 dalimi ir ją išdėstyti taip: „ 3.
Kai kredito davėjas ir (arba) paskolos davėjas ir kredito gavėjas susitaria dėl atidėto mokėjimo, kredito grąžinimo metodo pakeitimo arba kitokių kredito restruktūrizavimo būdų, kai kredito gavėjas jau nevykdo savo įsipareigojimų pagal galiojančią su tuo pačiu kredito davėju ir (arba) paskolos davėju sudarytą kredito sutartį ir buvo imtasi šio įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų priemonių, tokioms kredito sutartims netaikomi šio įstatymo 8, 12, 13 straipsniai, jeigu:
1) yra pagrindas manyti, kad tokia kredito sutartis padės išvengti skolų išieškojimo dėl įsipareigojimų pagal galiojančią kredito sutartį nevykdymo;
2) tokia kredito sutartimi kredito gavėjui nebūtų nustatyta didesnė kredito palūkanų norma negu ta, kuri nustatyta galiojančioje kredito sutartyje, išskyrus kredito palūkanų normos padidėjimą dėl kintamos palūkanų normos dalies pasikeitimo. “
atitinkamai 2 – 4 straipsniais. Pritarti
finansų komitetas, 2018-03-2 N Argumentai: Poreikis tikslinti Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį kilęs iš praktikos. Pagal galiojančią nuostatą vartotojas, gavęs įpareigojantį pasiūlymą suteikti kreditą, kredito sutartį gali sudaryti tik kitą dieną, nes apsvarstymo laikotarpis pradedamas skaičiuoti kitą dieną po tos dienos, kai kredito davėjas pateikia kredito gavėjui įpareigojantį pasiūlymą suteikti kreditą. Pagal teikiamą pasiūlymą gavus įpareigojantį pasiūlymą būtų įmanoma kredito sutartį sudaryti tą pačią dieną, t. y. nereiktų laukti rytojaus, kaip yra pagal dabartinę Įstatymo 8 straipsnio redakciją. Bet kuriuo atveju kredito gavėjui išlieka teisė atsisakyti kredito sutarties per 14 dienų nuo kredito sutarties sudarymo dienos. Pasiūlymas:
straipsniu: „2 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas Pakeisti 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „ 1.
Kredito davėjas privalo kredito gavėjui suteikti ne trumpesnį kaip 30 dienų apsvarstymo laikotarpį, skirtą informacija pagrįstam sprendimui dėl kredito sutarties sudarymo priimti. Kredito gavėjas gali atsisakyti naudotis apsvarstymo laikotarpiu ir sudaryti kredito sutartį neprasidėjus apsvarstymo laikotarpiui arba sudaryti kredito sutartį per trumpesnį, negu kredito davėjo suteiktas, apsvarstymo laikotarpį. Apsvarstymo laikotarpiu kredito davėjo įpareigojantis pasiūlymas suteikti kreditą įpareigoja kredito davėją sudaryti kredito sutartį pasiūlyme nustatytomis sąlygomis, jeigu kredito gavėjas nusprendžia sudaryti kredito sutartį. Kredito davėjo įsipareigojimas sudaryti kredito sutartį netaikomas, jeigu p aaiškėja, kad kredito gavėjo pagal šio įstatymo
atitinkamai 3 – 5 straipsniais. Pritarti
komitetas, 2018-03-3 N Argumentai: Direktyva (Direktyva 2014/17/ES 18 str. 5 d. C p.), kuri yra įgyvendinta Įstatyme, nereikalauja, kad kredito davėjui priėmus sprendimą atsisakyti suteikti kreditą, vartotojui visais atvejais būtų pateikiama detali informacija apie konkrečias atsisakymo priežastis. Šiuo pakeitimu tik gavėjui paprašius kredito davėjas privalėtų pateikti detalią informaciją apie atsisakymo suteikti kreditą priežastis. Visais atvejais vartotojui būtų pateikiamas bendro pobūdžio informacinis pranešimas apie paraiškos atmetimą automatiniu būdu. Tokiu būdu būtų sumažinama administracinė našta kredito davėjams bei vartotojas neapkraunamas papildoma informacija. Pasiūlymas:
straipsniu: „3 straipsnis. 12 straipsnio pakeitimas Pakeisti 12 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip: „8.
Kredito davėjas, priėmęs sprendimą atsisakyti suteikti kreditą remdamasis automatine duomenų analize, nedelsdamas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje arba elektronine forma apie priimtą sprendimą ir apie tai, kad jis priimtas naudojantis automatine duomenų analize, informuoja kredito gavėją. Jeigu kredito davėjas priima sprendimą atsisakyti suteikti kreditą remdamasis duomenų patikrinimo registruose ir informacinėse sistemose rezultatais, jis nedelsdamas apie priimtą sprendimą informuoja kredito gavėją ir nurodo konkrečias atsisakymo suteikti kreditą priežastis ir teisės aktuose nustatytus reikalavimus, dėl kurių kredito gavėjui atsisakyta suteikti kreditą, registrus ir informacines sistemas, kuriuose atliktas duomenų patikrinimas. Kredito gavėjo prašymu kredito davėjas šią informaciją , nurodydamas konkrečias atsisakymo suteikti kreditą priežastis ir teisės aktuose nustatytus reikalavimus, dėl kurių kredito gavėjui atsisakyta suteikti kreditą , kredito gavėjui pateikia raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje arba elektronine forma.“
straipsnius laikyti atitinkamai 4 – 6 straipsniais. Pritarti
finansų komitetas, 2018-03-4 N Argumentai: Šiuo metu Įstatyme nustatyta, kad kredito davėjas turi teisę reikalauti nekilnojamojo turto vertinimo, kai kredito gavėjas prašo suteikti kreditą. Iš šios nuostatos nėra pakankamai aišku, ar kredito davėjas gali reikalauti keleto to paties nekilnojamojo turto vertinimų, kai kreditas išmokamas dalimis (pvz., statybų atvejais), nes kredito davėjas, valdydamas riziką turi įsitikinti, kad nekilnojamojo turto vertė statybų atveju didėja. Dėl nurodytų priežasčių siūlomu pakeitimu siekiama detalizuoti Įstatymo 14 str. 4 d. 1 p. ir suteikti aiškumo vartotojui bei tokiu būdu išvengti ginčų su kredito davėjais. Pasiūlymas:
straipsniu: „4 straipsnis.
1Papildyti 14 straipsnį nauja 5 dalimi:
„5. Jeigu šio straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytu atveju bendra kredito suma išmokama dalimis, kredito davėjas turi teisę reikalauti nepriklausomo (išorės) nekilnojamojo turto, kurio hipoteka užtikrinamas ir (arba) užtikrintas įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymas, vertinimo prieš kiekvieną bendros kredito sumos dalies išmokėjimą.“
dalimi“. 2. Projekto 4 – 6 straipsnius laikyti atitinkamai 5 – 7 straipsniais. Pritarti
finansų komitetas, 2018-03-5 Argumentai: Techninio pobūdžio pakeitimas, siekiant panaikinti perteklinę nuostatą, nes kredito davėjo taikomi įkainiai, susiję su kredito sutarties vykdymu, keitimu turi būti nurodyti pagal keičiamo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies 11 punktą. Pasiūlymas:
išdėstyti taip: „51 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas
punktą ir jį išdėstyti taip: „7) kredito palūkanų normos rūšies ir (arba) dydžio keitimo kredito gavėjo prašymu (ne kredito sutartyje nustatytais terminais) sąlygos: keitimo tvarka, terminai , kredito davėjo taikomi įkainiai, susiję su kredito sutarties keitimu, ir kitos kredito palūkanų normos keitimo sąlygos, jeigu numatoma galimybė keisti palūkanų normą ir (arba) dydį;
jį išdėstyti taip: „25) jeigu taikoma , kredito gavėjui, sudariusiam kredito užsienio valiuta sutartį, taikomos priemonės, skirtos užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti ir (arba) jai valdyti;“. Pritarti 7.
komitetas, 2018-05-306 Argumentai: Atsižvelgiant į visuotinį siekį susigrąžinti emigravusius bei stabdyti tolimesnį emigracijos procesą ir ypatingą dėmesį skiriant mūsų šalies piliečiams, siūlytina papildyti projektą nuostatomis, kurios atvertų daugiau galimybių išvykusiems piliečiams (pajamas gaunantiems kita valiuta negu euras) įsigyti būstą Lietuvoje pasinaudojant kreditiniais ištekliais. Pasiūlymas:
Papildyti projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 24 straipsnį 6 ir 7 dalimis ir jas išdėstyti taip: „
kredito gavėjas gauna pajamas kita valiuta, kredito davėjas pateikia kredito gavėjui paaiškinimus apie valiutos kurso svyravimo riziką ir taiko priežiūros institucijos nustatytus griežtesnius kreditingumo vertinime naudojamus rodiklius. 7. Šio straipsnio 6 dalyje nurodytai kredito sutarčiai netaikomos šio straipsnio 1 – 5 dalys. “
finansų komitetas, 2018-05-307 N Argumentai: Pakeitimas formalaus pobūdžio, siekiant pašalinti direktyvos, kuri yra įgyvendinta Įstatyme (Direktyva 2014/17/ES ), perkėlimo trūkumus. Direktyvos 2014/17/ES III priedo 3 dalyje yra nustatyta, kad po 2019 m. kovo 21 d. tinkamo žinių ir gebėjimų lygio nustatymas neturi būti pagrįstas vien pirmos pastraipos b punkte išvardytais metodais, t. y. tik profesine patirtimi. Atsižvelgiant į tai, siūlytina nustatyti, kad kredito davėjo darbuotojai turėtų ne tik patirties, bet ir aukštąjį išsilavinimą. Pažymėtina, kad šiuo metu aukštasis išsislavinimas Lietuvoje yra suprantamas ne tik kaip universitetinis, bet taip pat ir mokslai kolegijose. Pasiūlymas:
straipsniu ir jį išdėstyti taip: „
Pakeisti 32 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Kredito davėjo, kredito tarpininko darbuotojai, siūlantys ir sudarantys kredito sutartį, turi turėti aukštąjį išsilavinimą arba ir ne mažesnę kaip vienų metų darbo patirtį, susijusią su finansinių produktų kūrimu arba platinimu, turėti tinkamų žinių apie kredito produktus ir papildomas paslaugas, kurios siūlomos su šiais kredito produktais, nekilnojamojo turto įsigijimo procesą, nekilnojamojo turto rinką, nekilnojamojo turto registravimo procedūrą ir nuolat šias žinias atnaujinti, taip pat išmanyti teisės aktus, reglamentuojančius vartotojų teisių apsaugą, kredito gavėjų kreditingumo vertinimo procesą arba turėti patirties kredito gavėjų kreditingumo vertinimo srityje“. 2. Projekto 7 straipsnį laikyti 8 straipsniu. Pritarti
finansų komitetas, 2018-03-8 N Argumentai: Techninio pobūdžio pakeitimas. Keičiamo įstatymo
restruktūrizuoti kredito sutartis, kai vartotojas susiduria su finansiniais sunkumais, turėtų būti sudaryta ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriui. Pasiūlymas:
straipsniu ir jį išdėstyti taip: „
Pakeisti 37 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mutatis mutandis taikomos šio įstatymo I,
VI, VII skyrių, 16, 17, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 27–36 straipsnių nuostatos, taikomos kredito davėjui.“
finansų komitetas, 2018-03-9 N Argumentai: Pakeitimas techninio pobūdžio, siekiant pašalinti direktyvos, kuri yra įgyvendinta Įstatyme (Direktyvos 2014/17/ES), perkėlimo trūkumus (papildyti trūkstamomis nuorodomis), į kuriuos atkreipė dėmesį Europos Komisija notifikavus apie direktyvos įgyvendinimą. Pasiūlymas: 1.
Pasiūlymas:
straipsniu ir jį išdėstyti taip: „
Pakeisti 43 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Priežiūros institucija prižiūri, kaip
kredito tarpininkas, įsteigęs filialą Lietuvos Respublikoje, laikosi šio įstatymo 4, 6, 7, 9, 10, 11, 13, 32 straipsniuose , 35 straipsnio 1 dalyje , 36, 44, 56, 57 straipsniuose nustatytų reikalavimų ir juos detalizuojančių priežiūros institucijos teisės aktų. Šiuo tikslu priežiūros institucija turi teisę atlikti kredito tarpininko filialo patikrinimus, įpareigoti kredito tarpininką atlikti veiksmus, reikalingus užtikrinti, kad kredito tarpininko filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, laikytųsi šioje dalyje nurodytų teisės aktų reikalavimų, ir sudaryti sąlygas buveinės valstybės narės priežiūros institucijai užtikrinti, kad būtų vykdomos šio įstatymo 35 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytos pareigos.“
laikyti 10 straipsniu. Pritarti
finansų komitetas, 2018-03-10 Argumentai: Atsižvelgiant į Biudžeto ir finansų komiteto pasiūlymus Nr. 1 ir 2, Pasiūlymas: Pakeisti projekto 10 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „103 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas
, išskyrus 7 straipsnį ir šio straipsnio 4 dalį, įsigalioja 2019 m. sausio 1 d. 2. Šio įstatymo 7 straipsnis ir šio straipsnio 4 dalis įsigalioja 2019 m. kovo 22 d. 3. Šis įstatymas, išskyrus 1 straipsnyje išdėstytą Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, netaikomas kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytos Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 2 straipsnio
įsigaliojimo dienos . 4.
darbuotojai, kurie su kredito davėju arba kredito tarpininku iki 2019 m. kovo
įstatymo 7 straipsnyje išdėstytoje Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus turi įgyvendinti iki 2022 m. rugpjūčio 1 d. “
finansų komitetas, 2018-03- I Argumentai: Dėl projekto papildymo naujais straipsniais, susijusiais su keičiamo įstatymo papildomais straipsnių pakeitimais, keistinas įstatymo projekto pavadinimas. Pasiūlymas: Pakeisti projekto pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
2, 8, 12, 14, 16, 24 , 32, 37 IR 43 IR 58
8Balsavimo rezultatai:
pritarta bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: V.Ąžuolas, K.Glaveckas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas Biuro patarėja Jolanta Žaltkauskienė [1] https://www.ecb.europa.eu/ecb/legal/pdf/en_con_2017_9_pl_f_signed_.pdf