Projekto lyginamasis variantas Lietuvos Respublikos
pakeitimas Papildyti 2 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai:
Andrius Kubilius Gediminas Kirkilas Mindaugas Puidokas Arūnas Gelūnas
paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai 2016 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-2473 numatė, kad pilietybę atkurti gali asmenys ir jų palikuonys, LR pilietybę turėję iki 1940 m. birželio 15 d. Tai buvo itin reikšmingas įstatymo pakeitimas, išsprendęs kilusias LR pilietybės atkūrimo komplikacijas buvusiems 1918-1940 laikotarpiu LR piliečių ir jų palikuonims. Daugeliu atveju tai lietė ir gausią Lietuvos žydų, litvakų, bendruomenę, kurios nemaža dalis, išvykusi iki 1940 m. iš Lietuvos, išsigelbėjo nuo Holokausto ir neišvengiamos žūties. Įstatymo pakeitimas, kaip išskirtinis Lietuvos Seimo, valstybės ir vyriausybės vadovų veiksmas istorinio teisingumo ir palankumo žydų bendruomenei vardan, buvo sutiktas itin palankiai ir plačiai sveikintinas visų pasaulinių žydų organizacijų, litvakų bendruomenių. Pagal
piliečio palikuonis apibrėžiamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. To paties straipsnio 17 dalyje sąvoka „teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę“ suprantama kaip iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka. Iki šiol ši nuostata buvo aiškinama, kaip reiškianti, jog pilietybė gali būti atkuriama asmeniui, kuris turėjo pilietybę išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu ir/ar jis ją turėjo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d., bet nebūtinai jis ją privalomai buvo išlaikęs iki 1940 m. birželio 15 d.
Toks aiškinimas visiškai atitiko įstatymo leidėjo ketinimus ir buvo pagrįstas bei logiškas, įvertinus susiklosčiusias istorines aplinkybes bei išvykusių iš Lietuvos piliečių situaciją. 2017 m. spalio 31 d. (Administracinė byla Nr. eA-4691-756/2017) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau LVAT) kartu su sprendimu paskelbė formuluotę, kad „Asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“ reiškia tai, kad tuo metu asmenys Lietuvos pilietybę turėjo turėti iki svarbios tautai datos, t. y. 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuva buvo okupuota” (http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=4878d737-0e4e-48ae-82bf-b3e8c595acb7). LVAT vertinimu, Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „Asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“ reiškia tai, kad tuo metu asmenys Lietuvos pilietybę turėjo turėti iki svarbios tautai datos, t. y. 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuva buvo okupuota. Tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, bei jų palikuonys, gali pretenduoti į Lietuvos pilietybės atkūrimą. Taip pat LVAT nurodė, kad Migracijos Departamentas neteisingai aiškina Pilietybės įstatymą, atkurdami LR pilietybę asmenims ir jų palikuonims, kurie, nors buvę LR piliečiais po 1918 m., įgijo kitos valstybės pilietybę iki “svarbios tautai datos, t. y. 1940 m. birželio 15 d.”. Šis LVAT išaiškinimas akivaizdžiai paneigia įstatymo leidėjo ketinimus, nepagrįstai susiaurindamas įstatymo nustatytą reikalavimą, yra diskriminuojantis bei esmingai keičiantis iki šiol susiklosčiusią LR pilietybės atkūrimo praktiką.
Jo įgyvendinimas reikalautų įrodymų iš bet kurio asmens, ketinančio atstatyti Lietuvos pilietybę, kad jo protėvis (lietuvis, litvakas ar kitos tautybės asmuo), ar išvykę iš Lietuvos, pavyzdžiui 1939 metais, vis tiek išsaugojo Lietuvos pilietybę iki pat 1940 m. birželio 15 d. Toks teisės aiškinimas taip pat potencialiai visiškai ignoruoja didelę dalį Lietuvos Respublikos piliečių, kuriuos įvairios aplinkybės privertė išvykti iš Lietuvos iki 1940 m. birželio 15 d. ir kurie po
išdėstytus teiginius, šio Projekto tikslas yra ištaisyti šiuo metu galiojančios Pilietybės įstatymo redakcijos reguliavimo trūkumus – papildyti Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, nuostata, kuri nedviprasmiškai dar kartą įtvirtintų Seimo politinę valią, kad asmuo, kuris turėjo Lietuvos pilietybę kuriuo nors laikotarpiu iki 1940 m. birželio 15 d. arba jų palikuonys turi teisę susigrąžinti Lietuvos pilietybę, išsaugodami dabar turimą kitos šalies pilietybę. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai Seimo nariai. 3. Kaip šiuo metu yra teisiškai reglamentuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu galioja Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies redakcija, kuri apibrėžia kas yra „asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“. Šis apibrėžimas visų pirma nustato, kad tai yra „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“. Tokia formuluotė palieka erdvės neapibrėžtumui ir skirtingoms traktuotėms.
Iki šiol įstatymo leidėjas traktavo (ir tai atsispindėjo įstatymo įgyvendinimo praktikoje), kad taip yra apibrėžiamas asmuo, kuris bet kuriuo metu laikotarpyje iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę arba jo palikuonis. Tačiau LVAT 2017 m. spalio 31 d. priėmė sprendimą, kuriame nustatė, kad ši įstatymo norma apibrėžia asmenis, kurie iki pat 1940 m. birželio 15 d. turėjo išlaikyti Lietuvos Respublikos pilietybę, nepaisant to, kad jie iš Lietuvos buvo išvykę anksčiau, pvz. 1933 m. ar 1939 m. Toks LVAT sprendimas iš esmės pakeitė įstatymo leidėjo suformuluotą nuostatą ir iki šiol susiklosčiusią pilietybės grąžinimo praktiką. 4. Projekte siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos Projekte siūloma papildyti įstatymo 2 straipsnį nuostata, kad pilietybė gali būti atkuriama asmeniui, kuris turėjo pilietybę išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu ir/ar jis ją turėjo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d., bet nebūtinai jis ją privalomai buvo išlaikęs iki 1940 m. 5. Galimos neigiamos priimto projekto pasekmės Priėmus Projektą ženkliai išaugs prašymų susijusių su pilietybės išdavimu skaičius, kas gali nelauktai padidinti institucijų kuruojančiu pilietybės išvadavimą užimtumą. 6. Projekto įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai Projektas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturi bei minėtų veikų neskatina. 7. Projekto įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai Projekto įgyvendinimas neturės neigiamos įtakos verslui ir jo plėtrai. Priešingai – Projekte numatytų pakeitimų priėmimas palengvins lietuvių kilmės asmenims turintiems Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę vykdyti ūkinę ir komercinę veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje. 8.
8Projekto inkorporavimas į teisinę sistemą,
kokie šios srities teisės aktai tebegalioja ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą projektą Priėmus Projektą su juo privalės būti suderinti visi susiję teisės ir poįstatyminiai aktai. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Projektas parengtas laikantis visų teisės aktais nustatytų reikalavimų bei atitinka bendrinės kalbos normas. Projektu naujų sąvokų nesiūloma, nekeičiamos dabar galiojančios sąvokos, todėl Projektas Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka nevertinamas. 10. Projekto atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei Projekto nuostatos neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai bei Europos Sąjungos teisei. 11. Projektui įgyvendinti reikalingi lydimieji aktai
<...>
lėšos Projekto įgyvendinimas papildomų biudžeto lėšų nereikalauja. 13. Projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados
<...>
Lietuvos Respublikos pilietybė, pilietybės išsaugojimas, išvykę lietuvių kilmės asmenys, kitos valstybės piliečiai. 15. Kiti reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai
<...>
Teikia Seimo nariai: Andrius Kubilius Gediminas Kirkilas Mindaugas Puidokas Arūnas Gelūnas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-12- Nr. Į 2017-12-07
Lietuvos Respublikos Seimui Dėl lietuvos respublikos pilietybės įstatymo nr. xi-1196 2 ir
europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196
Sąjungos sutarties 9 straipsnis, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20‑24 straipsniai) numatyta, kad Europos Sąjungos pilietybė papildo valstybės narės pilietybę, tačiau jos nepakeičia. Principo, kad pilietybės įgijimo bei netekimo sąlygų nustatymas, kaip numatyta tarptautinėje teisėje, priklauso kiekvienos valstybės narės kompetencijai, taip pat laikosi Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (Žr., pavyzdžiui, Teisingumo Teismo 1992 m. liepos 7 d. sprendimo Micheletti ir kt., C-369/90, 10 p.; 1999 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Mesbah, C‑179/98, 29 p.; 2004 m. spalio 19 d. Sprendimo Zhu ir Chen,C‑200/02, 37 p.).
Vis dėlto pažymėtina ir tai, kad į Sąjungos teisės taikymo sritį patenkančiose situacijose nacionalinės teisės nuostatos nepriklausomai nuo to, ar jos priklauso valstybių narių kompetencijai, turi atitikti Sąjungos teisę, todėl įgyvendindamos savo kompetenciją pilietybės srityje valstybės narės privalo laikytis Sąjungos teisės (žr. Teisingumo Teismo 2010 m. kovo 2 d. sprendimo Rottmann, C‑135/08, 39-48 p.). Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, pažymime, kad Įstatymo projekto nuostatos, kuriomis siūloma išplėsti asmenų, turinčių teisę atkurti pilietybę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
teisei, tačiau atkreipiame dėmesį, kad įgyvendinant Pilietybės įstatymo nuostatas turi būti laikomasi Europos Sąjungos teisėje nustatytų reikalavimų. Taip pat pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2017 m. gruodžio
direktorius Deividas Kriaučiūnas Vytautė Kazlauskaitė-Švenčionienė, tel. 8 706 63 698, el. p. [email protected]
2017-12-11
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams bei teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
dalies sąvokos „Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1991 m. kovo 11 d.“ apibrėžime siūloma įrašyti nuostatą „bet kuriuo metu“. Tokios nuostatos įrašymas reikštų, kad asmenys (jeigu jie atitinka šioje dalyje įtvirtintas išvykimo iš Lietuvos sąlygas ir laiką), kurių nuolatinis teisinis ryšis su Lietuva nutrūko bet kuriuo metu iki 1940 metų birželio 15 d. dėl jų pačių sąmoningo sprendimo įgyti kitos valstybės pilietybę ir atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, taip pat tokio asmens palikuonys įgytų teisę bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. nutrūkusią Lietuvos Respublikos pilietybę susigrąžinti pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalis, nepaisant to, kad šie asmenys 1940 m. birželio 15 dieną (kai Lietuva buvo okupuota) nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Toks teisinis reguliavimas neatitiktų: 1.1.
Konstitucijoje įtvirtintos Lietuvos Respublikos pilietybės konstitucinės sampratos (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2013 m. kovo 13 d. sprendimai), kad „pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys; pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės; piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta; būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka“, <...>. Pilietybė, kaip piliečio ypatingas teisinis ryšys su Lietuvos valstybe, leidžia jam garantuoti visas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat prireikus turėti valstybės globą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje“. 1.2. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto visų asmenų lygybės įstatymui principo, nes sudaro skirtingas sąlygas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (pagal šio įstatymo 9 straipsnį) asmenimis (taip pat jų palikuoniams), nurodytiems keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies sąvokoje
„Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1991 m. kovo 11 d.“ ir 2 dalies sąvokoje
„Asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.“. Palyginus šių sąvokų apibrėžimuose įtvirtintą Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo
sąlygą “bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d.
Lietuvos Respublikos piliečiais buvę asmenys <…>” (3 dalis) ir sąlygą „iki 1940 m. birželio
<...>“ (2 dalis), akivaizdu, kad asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. –
prievarta buvo iškeldinti iš Lietuvos dėl pasipriešinimo okupaciniams režimams, politinių, socialinių ar kilmės motyvų, taip pat jų palikuonys turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, netaikant reikalavimo atsisakyti kitos valstybės pilietybės, nes jie pagal 7 straipsnio 2, 3 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalis), tik, tuo atveju jeigu 1940 m. birželio 15 dieną (kai Lietuva buvo okupuota) jie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Tuo tarpu asmenims, kurie bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės siekdami įgyti kitos valstybės pilietybę ir 1940 m. birželio 15 dieną nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiais, pakaktų pateikti duomenis apie bet kuriuo metu iki 1940 metų birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. 1.3. Pilietybės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra grindžiama Lietuvos Respublikos ir jos pilietybės tęstinumu. Pažymėtina, kad šis principas atsispindi visame Pilietybės įstatyme - 2 straipsnio 7 bei 17 dalyse, 9 straipsnio 1 dalyje, 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 4 dalies 1, 2 ir 5 punktuose bei šio straipsnio 5 ir 6 dalyse. 2. Projekto aiškinamajame rašte (1 dalyje) nurodoma, kad „Pagal 2016 m. priimto Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis apibrėžiamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.
To paties straipsnio 17 dalyje sąvoka „teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę“ suprantama kaip iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka. Iki šiol ši nuostata buvo aiškinama, kaip reiškianti, jog pilietybė gali būti atkuriama asmeniui, kuris turėjo pilietybę išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu ir/ar jis ją turėjo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d., bet nebūtinai jis ją privalomai buvo išlaikęs iki 1940 m. birželio 15 d. Toks aiškinimas visiškai atitiko įstatymo leidėjo ketinimus ir buvo pagrįstas bei logiškas, įvertinus susiklosčiusias istorines aplinkybes bei išvykusių iš Lietuvos piliečių situaciją“ (pabraukta mūsų). Pažymėtina, kad tokie projekto aiškinamajame rašte pateikti projekto iniciatorių teiginiai (mūsų pabraukti) neatitinka 2010 m. gruodžio 2 d. priimto ir šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo, kad „Lietuvos Respublikos pilietybė yra grindžiama Lietuvos Respublikos ir jos pilietybės tęstinumu“. Pažymėtina, kad būtent šiuo principu yra grindžiamas visas pilietybės santykių teisinis reguliavimas. 3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 patvirtintomis Teisės aktų rengimo rekomendacijomis (2017 m. liepos 11 d. redakcija), projekto pavadinime išbrauktini žodis ir skaičius „ir 7“, vietoj žodžio „straipsnių“ įrašytinas žodis „straipsnio“, nes įstatymo 7 straipsnio projektu keisti nesiūloma. Be to projekto 1 straipsnyje dėstomoje pakeitimo esmėje vietoj žodžio „papildyti“ įrašytinas žodis „pakeisti“. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis O. Buišienė, tel. (8 5)
L. Schulte-Ebbert, tel. (8 5) 239 6498, el. p. [email protected]