Projekto lyginamasis variantas
2017 m. d. Nr. Vilnius
pakeitimas. Pakeisti 55 straipsnio 1 dalies a punktą ir jį išdėstyti taip: „a) techninius pranašumus, estetines ir funkcines charakteristikas, prieinamumą, tinkamumą visiems vartotojams, socialines, aplinkosaugines ir inovatyvias charakteristikas bei sąžiningos prekybos sąlygas. (pavyzdžiui, taikant šį kriterijų gali būti vertinama, kiek tiekėjo siūlomas atlyginimas pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams viršija jo arba ūkio subjekto, kurio pajėgumais remiamasi, kilmės šalyje nustatytą minimalų darbo užmokestį); Privaloma vertinti, kiek tiekėjo ir jo numatomo (-ų) pasitelkti subtiekėjo (-ų) siūlomas atlyginimas pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams viršija šio Įstatymo 87 straipsnyje apibrėžto darbo užmokesčio dydį;“
straipsnio pakeitimas l . Papildyti 87 straipsnio 1 dalį 13 ir 14 punktais ir šią dalį išdėstyti taip: l. Pirkimo sutartyje, kai ji sudaroma raštu, turi būti nustatyta:
1) sutarties šalių teisės ir pareigos;
2) perkamos prekės, paslaugos ar darbai, preliminarus, o jeigu įmanoma, tikslus jų kiekis;
3) kainodaros taisyklės, nustatytos pagal Viešųjų pirkimų tarnybos patvirtintą metodiką;
4) mokėjimo tvarka.
Mokėjimo laikotarpiai turi atitikti Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 5 straipsnyje nustatytus reikalavimus;
5) sutarties prievolių įvykdymo terminai;
6) sutarties įvykdymo užtikrinimas;
7) sutarties peržiūros sąlygos ar pasirinkimo galimybės, jeigu tai numatoma;
8) ginčų sprendimo tvarka;
9) sutarties nutraukimo atvejai, įskaitant šio įstatymo 90 straipsnyje nurodytus atvejus, ir tvarka;
10) sutarties galiojimas;
11) subtiekėjai, jeigu vykdant pirkimo sutartį jie pasitelkiami, ir jų keitimo tvarka;
organizacijos vadovo įsakymu (potvarkiu) skiriamas asmuo, atsakingas už sutarties vykdymą, sutarties ir pakeitimų paskelbimą pagal šio įstatymo 86 straipsnio 9 dalies nuostatas;
įsipareigojimas, jog tiekėjo bei jo numatomo(-ų) pasitelkti subrangovo (-ų) darbuotojams pirkimo sutarties vykdymo metu bus mokama ne mažesnė mėnesinė alga (ar ne mažesnis valandinis atlyginimas) nei 0,8 vidutinės mėnesinės algos (ar vidutinio valandinio atlyginimo), apskaičiuotos pagal Lietuvos statistikos departamento paskelbtus paskutiniojo ketvirčio vidutinio atlyginimo pagal veiklos rūšis duomenis (kuomet tiekėjas ir (arba) subrangovas (-ai) yra Lietuvos Respublikoje įsteigtas (-i) subjektas (-ai)), arba pagal valstybės, kurioje yra įsteigtas tiekėjas ir (arba) subrangovas oficialius statistikos duomenis apie vidutinę mėnesinę algą ir vidutinį valandinį atlyginimą toje šalyje (kuomet tiekėjas ir (arba) subrangovas (-ai) yra ne Lietuvos Respublikoje įsteigtas (-i) subjektas (-ai)).
Mokėjimo laikotarpiai turi atitikti Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 5 straipsnyje nustatytus reikalavimus;
5) sutarties prievolių įvykdymo terminai;
6) sutarties įvykdymo užtikrinimas;
7) sutarties peržiūros sąlygos ar pasirinkimo galimybės, jeigu tai numatoma;
8) ginčų sprendimo tvarka;
9) sutarties nutraukimo atvejai, įskaitant šio įstatymo 90 straipsnyje nurodytus atvejus, ir tvarka;
10) sutarties galiojimas;
11) subtiekėjai, jeigu vykdant pirkimo sutartį jie pasitelkiami, ir jų keitimo tvarka;
organizacijos vadovo įsakymu (potvarkiu) skiriamas asmuo, atsakingas už sutarties vykdymą, sutarties ir pakeitimų paskelbimą pagal šio įstatymo 86 straipsnio 9 dalies nuostatas;
įsipareigojimas, jog tiekėjo bei jo numatomo(-ų) pasitelkti subrangovo (-ų) darbuotojams pirkimo sutarties vykdymo metu bus mokama ne mažesnė mėnesinė alga (ar ne mažesnis valandinis atlyginimas) nei 0,8 vidutinės mėnesinės algos (ar vidutinio valandinio atlyginimo), apskaičiuotos pagal Lietuvos statistikos departamento paskelbtus paskutiniojo ketvirčio vidutinio atlyginimo pagal veiklos rūšis duomenis (kuomet tiekėjas ir (arba) subrangovas (-ai) yra Lietuvos Respublikoje įsteigtas (-i) subjektas (-ai)), arba pagal valstybės, kurioje yra įsteigtas tiekėjas ir (arba) subrangovas oficialius statistikos duomenis apie vidutinę mėnesinę algą ir vidutinį valandinį atlyginimą toje šalyje (kuomet tiekėjas ir (arba) subrangovas (-ai) yra ne Lietuvos Respublikoje įsteigtas (-i) subjektas (-ai)). Jeigu aukščiau nustatyta tvarka apskaičiuota mėnesinė alga arba valandinis atlyginimas yra mažesnis nei Lietuvos Respublikoje ar valstybėje, kurioje yra įsteigtas tiekėjas bei jo numatomas (-i) pasitelkti subrangovas (-ai) nustatyta minimali mėnesinė alga arba minimalus valandinis atlyginimas, tiekėjas turi įsipareigoti, jog tiekėjo bei jo numatomo (-ų) pasitelkti subrangovo (-ų) darbuotojams bus užtikrinamas ne mažesnės nei minimalios mėnesinės algos arba minimalaus valandinio atlyginimo mokėjimas pagal valstybės, kurioje yra įsiteigtas tiekėjas bei jo numatomas (-i) pasitelkti subrangovas (-ai) teisės aktus; "
įsipareigojimas viso pirkimo sutarties vykdymo laikotarpiu perkančiajai organizacijai sudaryti galimybę patikrinti kaip tiekėjas bei jo numatomas (-i) pasitelkti subrangovas (-ai) laikosi šio straipsnio 1 dalies 13 punkte prisiimtų įsipareigojimų tiekėjo bei jo numatomo (-ų) pasitelkti subrangovo (-ų) darbuotojų atžvilgiu.
"
„15) ekonominės, o perkančiosios organizacijos nuožiūra, ir papildomos sankcijos už šio straipsnio 13 ir 14 punktų pagrindu prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai Jonas Varkalys Ričardas Juška Jonas Liesys Juozas Baublys Virginijus Sinkevičius
paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai
įstatymo (toliau – Viešųjų pirkimų įstatymas) redakcija. Šioje redakcijoje yra išdėstytos ne tik visiškai naujos viešųjų pirkimų reglamentavimo nuostatos, bet ir įtvirtintos teismų praktikoje suformuotos teisės taikymo taisyklės. Naujos redakcijos Viešųjų pirkimų įstatymo taikymas turėtų sukurti efektyvesnį ir skaidresnę viešųjų pirkimų sistemą, užtikrinti, jog vykdant viešuosius pirkimus būtų laikomasi aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų. Vis tik, naujos redakcijos Viešųjų pirkimų įstatyme nėra pakeitimų, kurių pagrindu vykdant viešuosius pirkimus perkančiosios organizacijos realiai galėtų siekti verslo skaidrinimo ir kitų socialinių tikslų. Konkrečiai, naujos redakcijos Viešųjų pirkimų įstatyme perkančiosioms organizacijoms nėra numatyta pareiga reikalauti, o tiekėjams ir jų numatomiems pasitelkti subrangovams - pareiga užtikrinti, kad jų darbuotojams būtų mokamas konkurencingas, rinkos sąlygas atitinkantis, darbuotojus motyvuojantis ir socialinę atskirtį mažinantis darbo užmokestis. Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje (toliau - Vyriausybės programa) yra numatytas tikslas mažinti socialinę atskirtį šalyje, tobulinti mokesčių sistemą, efektyvinti valstybės turto ir lėšų panaudojimą, kovoti su šešėliniu verslu. Pagal Europos Sąjungos regioninės politikos taisykles Lietuva yra priskiriama prie mažiau išsivysčiusio regiono, kadangi valstybės bendrojo vidaus produkto (BVP) rodiklis šiuo metu nesiekia net 75% Europos Sąjungos vidurkio.
Dėl to, siekiant Lietuvą paversti pažangiu regionu ir įgyvendinti Vyriausybės programoje numatytus tikslus, šiuo metu šalyje yra būtina didinti darbuotojų gaunamus darbo užmokesčius, skatinti prekių ir paslaugų vartojimą ir tokiu būdu didinti šalies ekonomikos išsivystymo lygį. Atsižvelgiant į tai, kad valstybėje vykdoma bendra viešųjų pirkimų vertė kasmet sudaro apie 4 mlrd. eurų ir tendencingai didėja, laikytina, jog tinkamas teisinis reguliavimas viešųjų pirkimų sektoriuje gali ženkliai prisidėti prie verslo aplinkos skaidrinimo, darbuotojų gerovės užtikrinimo ir socialinės atskirties mažinimo. Šiuo metu viešųjų pirkimų praktikoje yra pastebima, jog viešuosiuose pirkimuose dalyvaujantys subjektai, siekdami pasiūlyti mažiausią prekių ar paslaugų kainą ir tokiu būdu konkuruoti tarpusavyje, yra linkę mažinti savo kaštus, kurių ženklią dalį dažnu atveju sudaro subjektų samdomų darbuotojų atlyginimai. Dėl to, viešųjų pirkimų dalyvių darbuotojams dažnu atveju yra užtikrinamas tik minimalaus darbo užmokesčio mokėjimas. Tokia situacija sukuria visumą problemų, kurių egzistavimas ir sąlygojo teikiamo įstatymo projekto parengimą. Visų pirma, dėl aptartos viešuosiuose pirkimuose vyraujančios praktikos nukenčia viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančių įmonių darbuotojų interesai, kadangi darbuotojams mokamas darbo užmokestis nėra konkurencingas, motyvuojantis, o neretu atveju, netgi nėra pakankamas darbuotojų socialiniams ir kitiems būtiniesiems poreikiams užtikrinti. Tai lemia darbuotojų pasitenkinimo darbu ženklų mažėjimą, socialinės atskirties ir panašaus pobūdžio problemų gilinimą valstybėje.
Kartu, tik minimalaus darbo užmokesčio užtikrinimas darbuotojams sąlygoja būtinybę valstybei (savivaldybėms) skirti didelę dalį biudžeto lėšų minimalias pajamas gaunančių darbuotojų (tokių Lietuvoje šiuo metu yra maždaug penktadalis) socialinei paramai užtikrinti. Antra, dažnai pasitaiko ir tokių situacijų, kuomet viešuosiuose pirkimuose konkuruojantys verslo subjektai minimalius darbo užmokesčius savo darbuotojams moka tik oficialiai, likusią faktinio darbo užmokesčio dali išmokėdami ”vokeliuose”. Tokia praktika, be abejonės, leidžia išvengti mokesčių mokėjimo, todėl iš esmės prisideda prie nedidelio mokesčių surinkimo ir to sukeliamų neigiamų pasekmių problemos, kurią jaučia visa visuomenė. Dėl nurodytų aplinkybių plečiasi šešėlinio verslo apimtys, o Vyriausybes programoje kaip vienas pagrindinių prioritetų įtvirtintas siekis kovoti su šešėliniu verslu tampa tik deklaratyvus ir realiai neįgyvendinimas. Be to, dėl tokios darbo užmokesčių mokėjimo praktikos padidėja darbuotojų socialinis pažeidžiamumas, kadangi darbuotojams yra užtikrinamos tik minimalios socialinės garantijos, apskaičiuojamos vadovaujantis tik oficialia darbuotojų faktiškai gaunamo darbo užmokesčio dalimi. Trečia, tenka pastebėti, jog viešųjų pirkimų sektoriuje dažnai nukenčia socialiai atsakingi verslo subjektai, kurie nemažina patiriamų kaštų darbuotojų atlyginimų sąskaita. Verslo subjektai, užtikrinantys skaidraus ir konkurencingo darbo užmokesčio mokėjimą savo darbuotojams tampa nepajėgūs konkuruoti su tais verslo subjektais, kurie savo darbuotojams užtikrina tik minimalaus darbo užmokesčio mokėjimą, arba taiko darbo užmokesčio mokėjimo ”vokeliuose” praktiką. Dėl to rinkoje konkurencinis pranašumas būna suteikiamas būtent nesąžiningų, socialinių vertybių nepaisančių verslo subjektu naudai, o tai iš esmės neatitinka valstybės ir bendros Europos Sąjungos politikos.
Ketvirta, egzistuojančios darbo užmokesčių mokėjimo problemos lemia ženkliai mažesnį verslo subjektų ir jų darbuotojų mokamų mokesčių surinkimą į valstybės ir savivaldybių (gyventojų pajamų mokesčio atveju) biudžetus. Dėl to nukenčia valstybė ir visuomenė, kadangi nedidelis mokesčių surinkimas riboja valstybės galimybes užtikrinti visuomenės ekonominę, socialinę ir kitokią gerovę. Atsižvelgiant į identifikuotas problemas ir siekiant jas spręsti, teikiamu įstatymo projektu yra siūloma numatyti pareigą perkančiosioms organizacijoms pirkimo sutartyje reikalauti, o tiekėjams, atitinkamai, įsipareigoti, jog viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu tiekėjo ir jo numatomo (-ų) pasitelkti subrangovo (-ų) darbuotojams būtų mokamas ne mažesnis nei siūlomame įstatymo projekte apibrėžtas darbo užmokestis. Tuo pačiu siūloma numatyti perkančiosioms organizacijoms teisę viso pirkimo sutarties vykdymo metu tikrinti kaip tiekėjas ir jo pasitelktas (-i) subrangovas (-ai) laikosi sutartimi prisiimtu įsipareigojimų dėl konkretaus dydžio darbo užmokesčių mokėjimo darbuotojams užtikrinimo. Atitinkamai įstatymo projekte siūloma įtvirtinti, kad tiekėjui, nesilaikančiam su darbo užmokesčio mokėjimu susijusių įsipareigojimų, perkančioji organizacija tokio tiekėjo atžvilgiu taikytų ekonomines, o pagal savo nuožiūra, ir papildomas sankcijas. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Projekto iniciatorius ir rengėjas - Seimo nariai Jonas Varkalys, Eugenijus Gentvilas, Jonas Liesys. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai.
Šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato pareigos sudarant viešojo pirkimo sutartį perkančiajai organizacijai reikalauti, o tiekėjui, atitinkamai, įsipareigoti, jog tiekėjo ir jo numatomo (-ų) pasitelkti subrangovo (-ų) darbuotojams viso pirkimo sutarties vykdymo metu būtų užtikrintas tam tikro dydžio (didesnio nei minimalaus) valandinio ar mėnesinio atlyginimo mokėjimas. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Siūloma pakeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies a punktą ir jį išdėstyti taip: „a) techninius pranašumus, estetines ir funkcines charakteristikas, prieinamumą, tinkamumą visiems vartotojams, socialines, aplinkosaugines ir inovatyvias charakteristikas bei sąžiningos prekybos sąlygas.
Privaloma vertinti, kiek tiekėjo ir jo numatomu (-ų) pasitelkti subtiekėjo (-ų) siūlomas atlyginimas pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams viršija šio Įstatymo 87 straipsnyje apibrėžto darbo užmokesčio dydį; Siūloma pakeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, šią dalį papildant 13, 14 bei 15 punktais ir išdėstant taip: "13) tiekėjo įsipareigojimas, jog tiekėjo bei jo numatomo(-ų) pasitelkti subrangovo(-ų) darbuotojams pirkimo sutarties vykdymo metu bus mokama ne mažesnė mėnesinė alga (ar ne mažesnis valandinis atlyginimas) nei 0,8 vidutinės mėnesinės algos (ar vidutinio valandinio atlyginimo), apskaičiuotos pagal Lietuvos statistikos departamento paskelbtus paskutiniojo ketvirčio vidutinio atlyginimo pagal veiklos rūšis duomenis (kuomet tiekėjas ir (arba) subrangovas (-ai) yra Lietuvos Respublikoje įsteigtas (-i) subjektas (-ai)), arba pagal valstybės, kurioje yra įsteigtas tiekėjas ir (arba) subrangovas oficialius statistikos duomenis apie vidutinę mėnesinę algą ir vidutinį valandinį atlyginimą toje šalyje (kuomet tiekėjas ir
(arba) subrangovas (-ai) yra ne Lietuvos Respublikoje įsteigtas (-i) subjektas (-ai)).
Jeigu aukščiau nustatyta tvarka apskaičiuota mėnesinė alga arba valandinis atlyginimas yra mažesnis nei Lietuvos Respublikoje ar valstybėje, kurioje yra įsteigtas tiekėjas bei jo numatomas (-i) pasitelkti subrangovas (-ai) nustatyta minimali mėnesinė alga arba minimalus valandinis atlyginimas, tiekėjas turi įsipareigoti, jog tiekėjo bei jo numatomo (-ų) pasitelkti subrangovo (-ų) darbuotojams bus užtikrinamas ne mažesnės nei minimalios mėnesinės algos arba minimalaus valandinio atlyginimo mokėjimas pagal valstybės, kurioje yra įsiteigtas tiekėjas bei jo numatomas (-i) pasitelkti subrangovas (-ai) teisės aktus; " "14) tiekėjo įsipareigojimas viso pirkimo sutarties vykdymo laikotarpiu perkančiajai organizacijai sudaryti galimybę patikrinti kaip tiekėjas bei jo numatomas (-i) pasitelkti subrangovas (-ai) laikosi šio straipsnio 1 dalies 13 punkte prisiimtų įsipareigojimų tiekėjo bei jo numatomo (-ų) pasitelkti subrangovo (-ų) darbuotojų atžvilgiu.
"
15) ekonominės, o perkančiosios organizacijos nuožiūra, ir papildomos sankcijos už šio straipsnio
vykdymą.“ Išdėstytu teisiniu reglamentavimu siūloma įpareigoti tiekėjus bei jų numatomus pasitelkti subrangovus savo darbuotojams mokėti ne mažesnę nei Lietuvoje, ar konkrečioje valstybėje, kurioje yra įsteigtas tiekėjas, ar jo numatomas pasitelkti subrangovas (-ai), nustatytą vidutinį mėnesinę algą ir vidutinį valandinį atlyginimą, apskaičiuotą pagal Lietuvos statistikos departamento paskelbtus paskutiniojo ketvirčio vidutinio atlyginimo pagal veiklos rūšis duomenis, padaugintus 0,8 koeficiento (Lietuvoje įsteigtų subjektų atžvilgiu) ir ne mažiau nei konkrečioje valstybėje oficialiais statistikos duomenimis nustatytą vidutinę mėnesinę algą ir vidutinį valandinį atlyginimą toje šalyje, padaugintą iš 0,8 koeficiento (ne Lietuvoje įsteigtų subjektų atžvilgiu).
Taip pat siūloma įtvirtinti tiekėjų įsipareigojimą visos pirkimo sutarties vykdymo metu sudaryti galimybę perkančiajai organizacijai patikrinti kaip yra laikomasi su darbo užmokesčiu susijusių įsipareigojimų. Perkančiąsias organizacijas, nustačiusias aukščiau aptartų įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo atvejus, siūloma įpareigoti tokių tiekėjų atžvilgiu taikyti ekonomines, o perkančiųjų organizacijų nuožiūra – ir papildomas sankcijas. Ekonominės sankcijos nustatymo būtinybė yra siejama su Viešųjų pirkimų įstatymo 46 str. 6 d. 1 p. įgyvendinimu. Sankcijos ir jų skyrimo tvarka galėtų būti nustatytos arba įstatymo lydimajame teisės akte (žr. punktą Nr.8 dėl viešųjų pirkimų tarnybos parengtino tvarkos aprašo), arba kiekvienu konkrečiu atveju galėtų būti apibrėžiamos viešojo pirkimo sutartyje perkančiosios organizacijos nuožiūra.
Siūlomas darbo užmokesčio dydis būtų minimalus, visiems tiekėjams taikomas įsipareigojimams, tačiau tiekėjai savo nuožiūra galėtų įsipareigoti mokėti ir didesnius darbo užmokesčio, o pasiūlymų vertinimo metu už tai gauti papildomų balų (pasiūlymus vertinant pagal ekonominį naudingumą). Atsižvelgiant į tai, kad viešuose pirkimuose tiek kaip tiekėjas, tiek kaip subrangovas gali dalyvauti ne tik Lietuvoje įsteigtas verslo subjektas, pakeitime siūloma numatyti konkretaus darbo užmokesčio mokėjimo reikalavimo įgyvendinimo diferencijavimą būtent pagal valstybės, kurioje yra įsteigtas verslo subjektas, vidutinio darbo užmokesčio statistiką. Numatytas diferencijavimas užtikrins teisiniu reguliavimu siekiamų tikslų įgyvendinimą tuo pačiu nepažeidžiant subjektų lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos principų, taip pat laisvo prekių ir paslaugų judėjimo reikalavimų. Įvertinant tai, kad statistiškai apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis apima tiek aukščiausio lygio vadovų, tiek žemiausios kvalifikacijos darbuotojų gaunamą darbo užmokestį pagal konkrečią veiklos rūšį, manytina, jog reikalavimams visiems darbuotojams užtikrinti ne mažesnio nei statistinio vidutinio darbo užmokesčio mokėjimą būtų neproporcingas, ekonomiškai nepagrįstas ir neatitinkantis realių valstybės darbo rinkos tendencijų. Dėl to yra siūloma mokėtinam darbo užmokesčiui taikyti 0,8 koeficientą. Numatoma, jog aukščiau nurodytas ir detaliai aptartas siūlomas teisinis reglamentavimas sukurs visumą teigiamų rezultatų. Visu pirma, siūlomas teisinis reglamentavimas garantuos viešuose pirkimuose dalyvaujančių verslo subjektų darbuotojams didesnį darbo užmokestį.
Konkurencingas ir motyvuojantis darbo užmokestis gerins darbuotojų finansinę padėtį, leis darbuotojams laisviau tenkinti savo socialinius ir kitus būtinuosius poreikius. Darbuotojų gaunamas didesnis darbo užmokestis mažins socialinę atskirtį valstybėje ir didins darbuotojų pasitenkinimą atliekamu darbu. Tai prisidės ir prie viešojo pirkimo sutarčių vykdymo kokybės didinimo, darbuotojų kaitos, sutarčių vykdymo metu, mažinimo. Be to, būtinųjų poreikių patenkinimui pakankamas pajamas gaunantys darbuotojai palengvins savivaldybių ir valstybės socialinę naštą, kadangi gaunant ne minimalias, o vidutines pajamas darbuotojams nebus pagrindo prašyti socialinės paramos, įvairių kompensacijų ir lengvatų. Darbuotojai savo ekonominę gerovę bus pajėgūs sugeneruoti patys. Antra, verslo subjektams taikomas reikalavimas užtikrinti atitinkamo darbo užmokesčio mokėjimą savo darbuotojams didins verslo aplinkos skaidrumą, kadangi verslo subjektams taps nenaudinga savo darbuotojams oficialiai mokėti tik minimalią dalį faktinio darbo užmokesčio, o likusią dalį mokėti neoficialiai
aplinką, kuri lems savivaldybių ir valstybės ekonominės būklės pagerėjimą. Kartu siūlomas teisinis reglamentavimas užtikrins didesnę socialinę apsaugą darbuotojų atžvilgiu, jiems priklausančių, darbo užmokesčio dydžio nulemtų socialinių garantijų apimtyje. Trečia, teisinio reglamentavimo pagrindu verslo subjektai bus skatinami veikti socialiai atsakingai ir tarpusavyje konkuruoti ne darbuotojams mokėtino darbo užmokesčio dydžiu, o kitomis priemonėmis.
Dėl to, užtikrinant verslo subjektų konkurenciją bus apsaugoti darbuotojų interesai ir ekonominė gerovė, o konkurencinio pranašumo neįgis socialiai neatsakingi ir nesąžiningi verslo subjektai. Ketvirta, didesnio darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojams leis didesne apimtimi surinkti verslo subjektų ir pačių darbuotojų mokamus mokesčius į valstybės ir savivaldybių biudžetus. Didesnis mokesčių surinkimas bus naudingas visuomenei, kadangi surinktos lėšos sudarys galimybę tenkinti būtinuosius visuomenės socialinius, ekonominius ir kitus interesus. Galiausiai, surenkami pinigai leis pačiai valstybei didesne apimtimi organizuoti pirkimus, kas užtikrins ne tik naudos ir įvairiapusės gerovės kūrimą visuomenei, bet taip pat ir platesnį veiklos galimybių suteikimą patiems verslo subjektams, viešųjų pirkimų pagrindu valstybei įsigyjant jų kuriamas prekes ar paslaugas. Taigi siūlomas teisinis reglamentavimas tiesiogiai lems viešojo intereso tenkinimą. Taigi, vertinant perspektyviai, siūlomas teisinis reglamentavimas atneš naudą tiek darbuotojams, tiek verslo subjektams, tiek visai valstybei, prisidės prie Vyriausybės programoje iškeltų tikslų įgyvendinimo. Galiausiai, valstybės ir kitų viešąsias lėšas valdančių subjektų skatinamas socialiai atsakingas ir teisingas elgesys viešųjų pirkimų srityje, jų rodomas pavyzdys, skatins socialiai atsakingą ir teisingą elgesį privačiame sektoriuje, kas taip pat aktyviai prisidės prie visuomenės gerovės kūrimo. 5. Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Priėmusį įstatymą numatoma, kad viešųjų pirkimų būdu perkamų prekių ir paslaugų kainos padidės, kadangi verslo subjektai bus įpareigoti savo darbuotojams užtikrinti tam tikro dydžio darbo užmokesčio mokėjimą.
Dėl to, viešųjų pirkimų vykdymas pareikalaus papildomų valstybės ir, atitinkamai, savivaldybių lėšų. Vis tik, vertinant perspektyviai, padidėjusios išlaidos viešųjų pirkimų vykdymui vėliau kompensuosis tiek dėl didesne apimtimi surenkamų mokesčių į valstybės ir savivaldybių biudžetus, tiek dėl sumažėsiančio socialinės paramos poreikio ir tam skirtinų valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų. 6. Kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:
Priimtas įstatymas turėtu pagerinti kriminogeninę situaciją Lietuvoje, kadangi dėl naujo teisinio reglamentavimo viešuosiuose pirkimuose siekiantiems dalyvauti verslo subjektams nebeliks paskatos savo darbuotojams mokėti darbo užmokesčius "vokeliuose". Taigi šiuo aspektu sumažės šešėlinio verslo apimtys šalyje. Be to, tik oficialiai mokamas darbo užmokestis lems pareigą verslo subjektams ir darbuotojams mokėti darbo užmokesčio dydį atitinkančius mokesčius, o tai prisidės prie nusikalstamų veiku, susijusių su mokesčių vengimu, apimties mažinimo. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai:
Siūlomas įstatymo projektas turėtų pagerinti verslo sąlygas, didinti verslo aplinkos skaidrumą ir skatinti sąžiningą bei socialiai atsakingą verslo subjektų tarpusavio konkurenciją dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose. 8.
srities teisės aktai tebegalioja (pateikiamas šių aktų sąrašas) ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą projektą: Viešųjų pirkimų tarnyba pagal savo kompetenciją turėtų parengti tvarkos aprašą, kuriame būtų numatyta duomenų, apie tiekėjo ir jo pasitelkiamo (-ų) subrangovo (-ų) darbuotojams mokamus darbo užmokesčius, pateikimo perkančiosioms organizacijoms tvarka. Taip pat šių duomenų tikrinimo tvarka. Tokiame tvarkos apraše siūloma numatyti tiekėjams pareigą pateikti, o perkančiosioms organizacijoms pareigą patikrinti su darbo užmokesčio mokėjimu susijusius duomenis ne rečiau kaip kartą per viešojo pirkimo sutarties vykdymo laikotarpį (jeigu sutarties trukmė ne ilgesnė kaip 3 mėnesiai). Ilgesnio termino sutarties atveju siūloma duomenų teikimo ir tikrinimo intervalus sieti su viešojo pirkimo sutarties įvykdymo apimtimi ir duomenų teikimo bei tikrinimo pareigą numatyti ne rečiau kaip įvykdžius 50 proc. viešojo pirkimo sutarties apimties ir įvykdžius visą viešojo pirkimo sutartį. Parengtas tvarkos aprašas turėtų būti patvirtintas Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus įsakymu. Viešųjų pirkimų tarnyba pagal savo kompetenciją turėtų parengti specialią, standartizuotą tiekėjo įsipareigojimo formą, kurioje kiekvienas tiekėjas nurodytų kokio dydžio darbo užmokestį jis ir jo ketinamas (-i) pasitelkti subtiekėjas (-ai) įsipareigoja mokėti savo darbuotojams bei kokių oficialių šaltinių pagrindu perkančioji organizacija galės patikrinti tiekėjo prisiimamų įsipareigojimų vykdymą. Užpildytą įsipareigojimo formą kiekvienas tiekėjas privalėtų pateikti kartu su pasiūlymu. Parengta forma turėtų būti patvirtinta Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus įsakymu. 9.
Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka: Įstatymas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus:
Įstatymo projektas ne tik neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei kitų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms, bet ir sudaro sąlygas užtikrinti Europos Sąjungos teisėje įtvirtintų principų, susijusių su socialinės apsaugos, užimtumo ir verslo skaidrumo skatinimu, įgyvendinimą. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, — kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys:
Įstatymo įgyvendinimui lydimųjų aktų nereikės. 12. Kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai): Įstatymo nuostatoms įgyvendinti bus reikalingos papildomos biudžeto lėšos, kadangi viešųjų pirkimų būdu perkamų prekių ir paslaugų kainos padidės, atsižvelgiant į tai, kad verslo subjektai bus įpareigoti savo darbuotojams užtikrinti tam tikro dydžio darbo užmokesčio mokėjimą. Dėl to viešųjų pirkimų vykdymas pareikalaus papildomų valstybės ir, atitinkamai, savivaldybių lėšų. Vis tik, skaičiuojama, jog papildomos išlaidos viešųjų pirkimų vykdymui kompensuosis, kadangi nuo padidėjusių ir tik oficialiai mokamų darbo užmokesčių bus didesne apimtimi surenkami mokesčiai į valstybės ir savivaldybių biudžetus, be to sumažės valstybės ir savivaldybių išlaidos socialinei paramai. 13.
projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:
projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: Į kompiuterinę paieškos sistemą turėtų būti įtrauktos reikšminės frazės
"viešieji pirkimai", "vidutinė mėnesinė alga",
"vidutinis valandinis atlyginimas". 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir
paaiškinimai: Nėra. Teikia Seimo nariai Jonas Varkalys Ričardas Juška Jonas Liesys Juozas Baublys Virginijus Sinkevičius
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-11- Nr. Į 2017-10-24 Nr. S-2017-9493 Lietuvos Respublikos Seimui dėl Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 55 ir 87 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP1269 derinimo Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 55 ir
Projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. 1. Projektu siekiama nustatyti pareigą perkančiosioms organizacijoms pirkimo sutartyje reikalauti, jog tiekėjai viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu tiekėjo ir jo numatytų pasitelkti subrangovų darbuotojams mokėtų ne mažesnį mėnesinį arba valandinį darbo užmokestį nei 0,8 vidutinio mėnesinio ar valandinio darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal įsisteigimo valstybės oficialius statistikos duomenis. Taip pat siekiama nustatyti, kad jeigu anksčiau nurodytas mėnesinis ir valandinis darbo užmokestis yra mažesnis nei minimalus mėnesinis arba valandinis darbo užmokesti, tiekėjas turi įsipareigoti, jog tiekėjo bei jo numatomų pasitelkti subrangovų darbuotojams bus mokamas ne mažesnis nei minimalus mėnesinis arba valandinis darbo užmokestis pagal valstybės, kurioje yra įsisteigęs tiekėjas ar jo pasitelkiami subrangovai, teisės aktus. Direktyvos 2014/24/ES[1]
užtikrinti, kad vykdydami viešąsias sutartis ekonominės veiklos vykdytojai laikytųsi, pavyzdžiui, socialinės ir darbo teisės srityse taikytinų pareigų, nustatytų, be kita ko, Europos Sąjungos ir nacionaliniais teisės aktais.
Taip pat Direktyvos 2014/24/ES 70 straipsnyje nustatyta, kad perkančiosios organizacijos gali nustatyti sutarties vykdymo specialias sąlygas, susijusias, pavyzdžiui, su socialiniais aspektais. Tačiau valstybių narių ir perkančiųjų organizacijų nustatomos priemonės turi atitikti Europos Sąjungos teisę, įskaitant Direktyvos 96/71/EB[2] reikalavimus[3]. Atkreipiame dėmesį, kad Direktyvos 96/71/EB
įgyvendina Lietuvos Respublikos darbo kodekso 108 straipsnio 2 dalies 3 punktas) įtvirtinta, jog priimančiosios valstybės narės turi užtikrinti, kad įmonės garantuotų į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams darbo sutarties sąlygas, kurias reglamentuoja šios valstybės narės įstatymai ir kiti teisės aktai arba nustato visuotinai taikomos kolektyvinės sutartys ar arbitražo sprendimai dėl minimalių užmokesčio normų. 1.1. Pažymėtina, kad pagal nurodytą Direktyvos 96/71/EB nuostatą, valstybės narės negali reikalauti, jog į jos teritoriją komandiruojamiems darbuotojams būtų taikomas didesnis apsaugos lygis, nei jos teisės aktais nustatytas minimalus apsaugos lygis (t. y. Lietuva negali reikalauti mokėti didesnį mėnesinį ar valandinį darbo užmokestį, nei jos nustatytas minimalus). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad „<...> Direktyvos 2004/18 26 straipsnis [dabar 2014/24/ES 70 straipsnis], siejamas su Direktyva 97/71, leidžia priimančiajai valstybei narei viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo srityje numatyti minimalią apsaugą užtikrinančią privalomą teisės normą, nurodytą šios direktyvos
<...>“[4] (įterpta ir pabraukta mūsų).
Atsižvelgdami į tai, manytume, kad Projekto nuostata, kuria reikalaujama iš tiekėjo mokėti ne mažiau nei 0,8 vidutinės mėnesinės algos (arba vidutinio valandinio atlyginimo), būtų nesuderinama su Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktu, kai toks tiekėjas darbui atlikti komandiruotų darbuotojus iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės į Lietuvą. 1.2. Projektu keičiamo Viešųjų pirkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 13 punkto 2 sakiniu siūloma įtvirtinti pareigą perkančiajai organizacijai bet kuriuo atveju reikalauti, kad tiekėjas darbuotojams mokėtų ne mažesnį nei minimalaus darbo užmokesčio dydžio atlyginimą, kuris nustatytas Lietuvoje arba kitoje valstybėje, priklausomai nuo tiekėjo įsisteigimo vietos. Europos teisės departamento nuomone, reikalavimas, kad tiekėjas savo darbuotojams mokėtų jo įsisteigimo valstybėje nustatytą minimalų atlyginimą, kai tiekėjas nėra įsisteigęs Lietuvoje, tam tikrais atvejais nėra pragrįstas dėl toliau nurodomų priežasčių. Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 96/71/EB 17 konstatuojamoje dalyje įtvirtinta, kad „<...> priimančiojoje valstybėje galiojančios minimalią apsaugą užtikrinančios privalomos teisės normos neturi trukdyti taikyti tų darbo sutarties sąlygų, kurios yra palankesnės darbuotojams“. Taigi, Direktyvos 96/71/EB nuostatomis nėra draudžiama tiekėjo įsisteigimo valstybei nustatyti aukštesnį komandiruojamų darbuotojų apsaugos lygį palyginus su nustatytu priimančiojoje valstybėje[5].
Vadinasi, įsisteigimo valstybė gali reikalauti, kad komandiruojamiems darbuotojams būtų mokamas šios valstybės minimalus darbo užmokestis, jeigu jis yra didesnis už, pavyzdžiui, Lietuvos minimalų darbo užmokestį. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Projektu nėra tikslinga nustatyti įpareigojimų kitoje valstybėje įsistiegusiam tiekėjui mokėti šioje valstybėje nustatytą minimalų atlyginimą (jeigu jis didesnis negu Lietuvoje), kai toks įpareigojimas yra nustatytas įsisteigimo valstybėje. Jeigu įsisteigimo valstybėje nėra nustatytas toks įpareigojimas, Lietuva, kaip jau buvo minėta anksčiau, negali reikalauti didesnės darbuotojų apsaugos, jei jos nustatyta minimali apsauga. Galiausiai atkreipiame dėmesį, kad Direktyvos 96/71/EB tikslas yra siekis užtikrinti laisvą paslaugų teikimą atsižvelgiant į sąžiningos konkurencijos ir darbuotojų teises garantuojančias sąlygas[6]. Kaip nurodoma Direktyvos 96/71/EB parengiamuosiuose dokumentuose[7], konkurencija iškraipoma dėl valstybių nustatomų skirtingų darbo taisyklių. Pavyzdžiui, priimančiojoje valstybėje gali būti nustatytas aukštesnis darbuotojų apsaugos standartas, nei kitoje valstybėje, dėl ko kitoje valstybėje įsisteigę tiekėjai gali pasiūlyti žemesnes paslaugų kainas, nukonkuruodami priimančiojoje valstybėje įsisteigusius tiekėjus dėl mažesnių darbuotojų užmokesčio kaštų. Tokiu būdu, taip pat nėra užtikrinamas į priimančiąją valstybę komandiruojamų darbuotojų tos valstybės pragyvenimo lygį atitinkančios darbo sąlygos, dėl to, tokie komandiruojami darbuotojai gali tapti našta priimančiosios valstybės socialinei sistemai. Siekiant išspręsti nurodytą problemą, Direktyvos 96/71/EB
įtvirtinta, kad komandiruojamiems darbuotojams taikoma priimančiosios valstybės teisė.
Tai reiškia, kad į Lietuvos teritoriją komandiruojamiems darbuotojams turi būti taikomos Lietuvos darbo teisės normos. Tai ypač aktualu, jei kitos valstybės, kurioje yra įsisteigęs komandiruojantis darbuotojus tiekėjas, teisės aktais yra nustatytas žemesnis darbuotojų apsaugos lygis. Tokiems darbuotojams mokamas minimalus atlyginimas turi būti nustatomas pagal Lietuvos, o ne kitoje valstybėje galiojančias taisykles. Todėl nagrinėjamu atveju, Projektu nustatomas reikalavimas, ne Lietuvoje įsisteigusio tiekėjo darbuotojams mokėti bent minimalų darbo užmokestį, nustatytą įsisteigimo valstybėje, laikytinas nesuderinamu su minėtos direktyvos nuostatomis. 1.3. Papildomai atkreipiame dėmesį į galimas situacijas, kai kitoje valstybėje įsisteigęs tiekėjas, laimėjęs viešojo pirkimo sutartį Lietuvoje, pavyzdžiui, paslaugas teiks iš įsisteigimo valstybės, t. y. tiekėjas nekomandiruos darbuotojų į Lietuvos Respubliką. Esant tokiai situacijai Direktyvos 96/71/EB reikalavimai būtų netaikomi ir Lietuva negalėtų reikalauti taikyti jos teisės aktais nustatytos minimalios darbuotojų apsaugos[8]. Todėl šiuo konkrečiu atveju, Projekto nuostatomis galėtų būti reikalaujama, kad kitoje valstybėje įsisteigęs tiekėjas mokėtų bent įsiteigimo valstybėje nustatytą minimalų darbo užmokestį. 1.4. Projektu nustatoma, kad darbuotojams darbo užmokestis mokamas juos samdomo tiekėjo įsisteigimo valstybėje nustatytas minimalus darbo užmokestis. Taigi siūlomu teisiniu reguliavimu būtų nustatoma pareiga kitoje valstybėje įsisteigusiam tiekėjui mokėti toje valstybėje nustatytą darbo užmokestį, net ir tuo atveju, jeigu šis tiekėjas nuspręstų darbuotojus, kurie atliks darbus Lietuvos Respublikos teritorijoje, samdyti Lietuvoje.
Toks reikalavimas galėtų lemti tai, kad ne Lietuvoje įsisteigęs tiekėjas privalėtų mokėti didesnį darbo užmokestį Lietuvoje samdomiems darbuotojams, nei tuos pačius darbuotojus samdantys tiekėjai, įsisteigę Lietuvoje. Pažymėtina, kad esant tokiai situacijai ne tik būtų ribojama kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsisteigusių tiekėjų paslaugų teikimo laisvė, bet ir juos diskriminuotų nacionaliniu pagrindu. Atsižvelgdami į tai, manytume, kad Projekte nustatoma nuostata pažeistų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 straipsnį. 2. Projektu siūloma nustatyti nuostata, kad vykdant viešojo pirkimo sutartį tiekėjas ir jo pasitelkiami subrangovai savo darbuotojams įsipareigotų mokėti tam tikrą darbo užmokestį, pagal savo turinį yra viešojo pirkimo sutarties įvykdymo sąlyga, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2014/24/ES 70 straipsnį (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, siūloma Projekto nuostata, kurioje apibrėžiamas įsipareigojimo turinys, turėtų būti dėstoma, ne Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o 2 dalyje. Toks nuostatos dėstymas atitiktų teisės akto loginę struktūrą ir sukurtų teisinį aiškumą perkančiosioms organizacijoms, jog Projektu nustatoma sutarties įvykdymo sąlyga turi būti iš anksto išviešinama kvietime dalyvauti konkurse arba pirkimo dokumentuose. 3. Atkreipiame dėmesį, kad Projektas yra susijęs su Direktyvos 2014/24/ES perkėlimu, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 135 straipsnio 4 dalies 2 punktu turėtų būti pateikiama Projekto ir Direktyvos 2014/24/ES atitikties lentelė. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Rūta Butvydytė, tel.
[1] 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB. [2] 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje. [3] Direktyvos 2014/24/ES 37 ir 98 konstatuojamosios dalys. [4]Sprendimas RegioPost, C-115/14, EU:C:2015:760, 66 punktas. Taip pat žr. Sprendimo Rüffert, C-346/06, EU:C:2008:189, 33 punktas. [5] Sprendimas Rüffert, 34 punktas. [6] Direktyvos 96/71/EB 5 konstatuojamoji dalis. [7] Europos Komisijos pasiūlymas dėl Tarybos direktyvos dėl darbuotojų komandiravimo teikiant paslaugas, KOM(91) 230 galutinis. [8] Sprendimas Bundesdruckerei, C-549/13, EU:C:2014:2235, 30–34 punktai.
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
pakeisti įstatymo 55 straipsnio 1 dalies a punktą ir nustatyti, kad perkančioji organizacija, išrinkdama ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą, privalo
„vertinti, kiek tiekėjo ir jo numatomo (-ų) pasitelkti subtiekėjo (-ų) siūlomas
atlyginimas pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams viršija šio Įstatymo 87 straipsnyje apibrėžto darbo užmokesčio dydį.“ Projekto 2 straipsniu siūloma pakeisti 87 straipsnio 1 dalį, papildant ją 13 punktu, kuriuo siūloma nustatyti, kad raštu sudaromoje pirkimo sutartyje turi būti nustatytas tiekėjo įsipareigojimas, jog tiekėjo ir jo numatomo pasitelkti subrangovo darbuotojams būtų mokama ne mažesnė mėnesinė alga (ar ne mažesnis valandinis atlyginimas) nei 0,8 vidutinės mėnesinės algos (ar vidutinio valandinio atlyginimo). Siūlomos nuostatos nedera su galiojančio įstatymo kitų straipsnių ir kitų įstatymų nuostatomis.
Pastebėtina, kad galiojančio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nustatyta perkančiosios organizacijos pareiga siekti, kad „vykdant pirkimo sutartis būtų laikomasi aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų, nustatytų Europos Sąjungos ir nacionalinėje teisėje, kolektyvinėse sutartyse ir šio įstatymo 5 priede nurodytose tarptautinėse konvencijose.“ Kituose galiojančio įstatymo straipsniuose nustatytos pasekmės tiekėjams, kurie nesilaiko šių įpareigojimų, pavyzdžiui 35 straipsnio 2 dalies
nuspręsti nesudaryti pirkimo sutarties su ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą pateikusiu tiekėju, jeigu paaiškėja, kad pasiūlymas neatitinka šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų; 46 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta perkančiosios organizacijos teisė pašalinti tiekėją iš pirkimo procedūros, jeigu jis yra pažeidęs bent vieną iš šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų ir už tai tiekėjui paskirta administracinė nuobauda ar ekonominė sankcija; 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta perkančiosios organizacijos pareiga atmesti pasiūlymą, kuriame nurodyta neįprastai maža kaina ar sąnaudos, jeigu pasiūlymas neatitinka šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų. Taigi, galiojantis įstatymas nustato perkančiosios organizacijos pareigą siekti, kad tiekėjai laikytųsi įstatymuose nustatytų socialinės ir darbo teisės įpareigojimų, taip pat nustato pasekmes, jeigu tiekėjas yra pažeidęs tokius įpareigojimus. Projektu teikiami siūlymai nedera su nurodytomis galiojančio įstatymo nuostatomis.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Vyriausybės ir socialinių partnerių pasirašyto Susitarimo dėl šalies pažangai būtinų reformų 2.10 punkte nustatytos priemonės, kurių numatoma imtis, didinant tiekėjų socialinę atsakomybę: „2018 m. pirmąjį pusmetį Seimui pateikti įstatymų projektus, kuriuose būtų nustatyta, kad viešųjų pirkimų metu vertinama viešojo pirkimo dalyvio socialinė atsakomybė, o vertinant tiekėjų pasiūlymus papildomi balai skiriami atsižvelgiant į viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančios įmonės mokamą vidutinį mėnesinį darbo užmokesčio dydį. Nuosekliai didinti viešųjų pirkimų, atliekamų pagal ekonominio naudingumo principą, dalį.“
kodekso IX skyriuje nustatytomis darbo užmokesčio ir minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo taisyklėmis. Darbo kodekso 139 straipsnyje yra apibrėžta darbo užmokesčio sąvoka, kurioje numatytos darbo užmokesčio sudedamosios dalys. Įstatymo projekte siūlomi reguliuoti darbo užmokesčio dydžiai (pavyzdžiui,
„valandinis atlyginimas“, „vidutinis valandinis atlyginimas“, „mėnesinė alga“,
„minimali mėnesinė alga“) nedera su apibrėžtais Darbo kodekse arba jų prasmė
yra kita, nei nustatyta Darbo kodekse. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Darbo kodekso 139 straipsnį, darbuotojui gali būti mokami priedai, priemokos, premijos, o pagal Darbo kodekso 144 straipsnį turi būti mokama už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinį darbą, darbą naktį ir t.t. Neaišku, kuriuos iš šių dydžių apima įstatymo projekte nurodytos sąvokos, todėl gali kilti neaiškumų dėl jų turinio, tuo pačiu ir dėl įstatymo projekte teikiamų normų taikymo. 3.
įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 13 punkte siūloma tiekėjo (subrangovo) mokamą darbo užmokestį sieti su Lietuvos Respublikos vidutiniu darbo užmokesčiu pagal veiklos rūšis arba, jei tiekėjas (subrangovas) yra užsienio subjektas – su jo įsisteigimo valstybės vidutiniu darbo užmokesčiu. Vertinant tokį siūlomą reguliavimą reikėtų atkreipti dėmesį, kad neaišku, kaip būtų vertinamas Lietuvos Respublikos subjekto mokamas darbo užmokestis jei tas subjektas vykdo ne vienos rūšies veiklą ar jei subjekto vykdoma veikla tiksliai nesutampa su apibrėžta veiklos rūšimi. Taip pat diskutuotinas užsienio subjekto mokamo darbo užmokesčio susiejimas su vidutiniu visos šalies darbo užmokesčiu, nes skirtingose ekonominės veiklos rūšyse vidutinis darbo užmokestis gali ženkliai skirtis, ir skirtingų sričių darbo užmokesčio lyginimas su vidutiniu visos šalies darbo užmokesčiu gali rodyti visiškai skirtingus subjekto socialinės atsakomybės aspektus. Pavyzdžiui, informacinių technologijų srityje mokamas mažesnis nei šalies vidutinis darbo užmokestis galimai siejamas su aiškinamajame rašte įvardinta šešėlinio verslo praktika, tuo tarpu nekvalifikuotų paslaugų srityje (pavyzdžiui, teritorijos valymas) reikalavimas mokėti 80% šalies vidurkio dydžio vidutinį darbo užmokestį gali būti nesusijęs su realiomis darbo rinkos sąlygomis ir sąlygoti situaciją, kad visi skaidriai veikiantys šios srities subjektai neatitiks nustatyto reikalavimo. 4.
4Įstatymo projekte siūloma nustatyti,
kad „Jeigu aukščiau nustatyta tvarka apskaičiuota mėnesinė alga arba valandinis atlyginimas yra mažesnis nei Lietuvos Respublikoje ar valstybėje, kurioje yra įsteigtas tiekėjas bei jo numatomas (-i) pasitelkti subrangovas (-ai) nustatyta minimali mėnesinė alga arba minimalus valandinis atlyginimas, tiekėjas turi įsipareigoti, jog tiekėjo bei jo numatomo (-ų) pasitelkti subrangovo (-ų) darbuotojams bus užtikrinamas ne mažesnės nei minimalios mėnesinės algos arba minimalaus valandinio atlyginimo mokėjimas pagal valstybės, kurioje yra įsteigtas tiekėjas bei jo numatomas (-i) pasitelkti subrangovas (-ai) teisės aktus." Ši nuostata svarstytina dviem aspektais. Pirma, ji laikytina pertekline, nes Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta imperatyvi taisyklė, kad darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį negali būti mažesnis, negu šio straipsnio nustatyta tvarka nustatytas minimalusis darbo užmokestis. Antra, pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 2 dalį, minimalusis darbo užmokestis yra mažiausias leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą. 5. Projekto 2 straipsniu siūloma pakeisti įstatymo 87 straipsnį, papildant 87 straipsnio 1 dalį 15 punktu ir nustatyti, kad raštu sudaromoje pirkimo sutartyje turi būti nustatyta: „ekonominės, o perkančiosios organizacijos nuožiūra, ir papildomos sankcijos už šio straipsnio 13 ir 14 punktų pagrindu prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą.“ Neaišku, kaip siūloma nuostata turėtų būti taikoma, kokios ekonominės ir kitos papildomos sankcijos turimos omenyje. Viešojo pirkimo sutarčių vykdymui taikomos Civiliniame kodekse nustatytos bendrosios sutarčių vykdymo ir sutartinės atsakomybės taisyklės tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita.
Civilinio kodekso 6.256 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta: „Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).“ Nei Civilinis kodeksas, nei kiti galiojantys įstatymai nenustato perkančiosios organizacijos teisės taikyti tiekėjams ekonomines ar kitas papildomas sankcijas. 6. Įstatymo projekto pavadinime visi žodžiai rašytini iš didžiosios raidės. 7. Projekto lyginamasis variantas nesutampa su projektu. 8. Projekto 1 straipsnyje dėstant pakeitimo esmę turėtų būti nurodytas ne 55 straipsnio 1 dalies a punktas, o šio straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis. 9. Projekto 1 straipsniu siūloma keisti galiojančio įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį, ir toks pakeitimas konstruojamas naudojant galiojančią papunkčio redakciją. Atkreipiame dėmesį, kad 2018-01-01 įsigalioja nauja šio papunkčio redakcija (Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-327 3 straipsnis, 4 straipsnio 4 dalis), kuri projekte nėra įvertinta. 10. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo nuostatoms įgyvendinti reikės tam tikro laiko, siūlytina nustatyti įstatymo įsigaliojimo datą. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 2396159, el. p. [email protected] D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] P. Žukauskas, tel. (8 5) 2396832, el. p. [email protected]
SOCIALINIŲ REIKALŲ IR DARBO komitetas
2018-06-15
posėdyje dalyvavo: R. Šalaševičiūtė – Komiteto pirmininkė, R. Baškienė, R. J. Dagys, A. Dumbrava, M. Navickienė, A. Norkienė, J. Rimkus, A. Sysas, T. Tomilinas, J. Varkalys, G. Vasiliauskas; Komiteto biuras: vedėja E. Bulotaitė, patarėjos: D. Aleksejūnienė, A. Dolmantienė, D. Jonėnienė, I. Kuodienė, R. Molienė, padėjėja R. Liekienė; kviestieji asmenys: R. Guobaitė-Kirslienė – Respublikos prezidentės patarėja, A. Gratulevičienė – Vyriausybės kanceliarijos patarėja, L. Kukuraitis – socialinės apsaugos ir darbo ministras, R. Butvydytė – Europos teisės departamento Atstovavimo ES teismuose skyriaus vyr. specialistė, O. Šmitas – Ūkio ministerijos Ūkio plėtros departamento direktorius, D. Šacikauskienė – Ūkio ministerijos Viešųjų pirkimų politikos skyriaus patarėja, N. Andrijauskienė – Ūkio ministerijos Viešųjų pirkimų politikos skyriaus vyr. specialistė, J. Petkuvienė
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2017-10-31)1 1.
Projekto 1 straipsniu siūloma pakeisti įstatymo 55 straipsnio 1 dalies a punktą ir nustatyti, kad perkančioji organizacija, išrinkdama ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą, privalo „vertinti, kiek tiekėjo ir jo numatomo (-ų) pasitelkti subtiekėjo (-ų) siūlomas atlyginimas pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams viršija šio Įstatymo 87 straipsnyje apibrėžto darbo užmokesčio dydį.“ Projekto 2 straipsniu siūloma pakeisti 87 straipsnio 1 dalį, papildant ją 13 punktu, kuriuo siūloma nustatyti, kad raštu sudaromoje pirkimo sutartyje turi būti nustatytas tiekėjo įsipareigojimas, jog tiekėjo ir jo numatomo pasitelkti subrangovo darbuotojams būtų mokama ne mažesnė mėnesinė alga (ar ne mažesnis valandinis atlyginimas) nei 0,8 vidutinės mėnesinės algos (ar vidutinio valandinio atlyginimo). Siūlomos nuostatos nedera su galiojančio įstatymo kitų straipsnių ir kitų įstatymų nuostatomis.
Pastebėtina, kad galiojančio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nustatyta perkančiosios organizacijos pareiga siekti, kad „vykdant pirkimo sutartis būtų laikomasi aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų, nustatytų Europos Sąjungos ir nacionalinėje teisėje, kolektyvinėse sutartyse ir šio įstatymo 5 priede nurodytose tarptautinėse konvencijose.“ Kituose galiojančio įstatymo straipsniuose nustatytos pasekmės tiekėjams, kurie nesilaiko šių įpareigojimų, pavyzdžiui 35 straipsnio 2 dalies 7 punkte ir 45 straipsnio 2 dalyje nustatyta perkančiosios organizacijos teisė nuspręsti nesudaryti pirkimo sutarties su ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą pateikusiu tiekėju, jeigu paaiškėja, kad pasiūlymas neatitinka šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų; 46 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta perkančiosios organizacijos teisė pašalinti tiekėją iš pirkimo procedūros, jeigu jis yra pažeidęs bent vieną iš šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų ir už tai tiekėjui paskirta administracinė nuobauda ar ekonominė sankcija; 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta perkančiosios organizacijos pareiga atmesti pasiūlymą, kuriame nurodyta neįprastai maža kaina ar sąnaudos, jeigu pasiūlymas neatitinka šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų. Taigi, galiojantis įstatymas nustato perkančiosios organizacijos pareigą siekti, kad tiekėjai laikytųsi įstatymuose nustatytų socialinės ir darbo teisės įpareigojimų, taip pat nustato pasekmes, jeigu tiekėjas yra pažeidęs tokius įpareigojimus. Projektu teikiami siūlymai nedera su nurodytomis galiojančio įstatymo nuostatomis.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Vyriausybės ir socialinių partnerių pasirašyto Susitarimo dėl šalies pažangai būtinų reformų 2.10 punkte nustatytos priemonės, kurių numatoma imtis, didinant tiekėjų socialinę atsakomybę: „2018 m. pirmąjį pusmetį Seimui pateikti įstatymų projektus, kuriuose būtų nustatyta, kad viešųjų pirkimų metu vertinama viešojo pirkimo dalyvio socialinė atsakomybė, o vertinant tiekėjų pasiūlymus papildomi balai skiriami atsižvelgiant į viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančios įmonės mokamą vidutinį mėnesinį darbo užmokesčio dydį. Nuosekliai didinti viešųjų pirkimų, atliekamų pagal ekonominio naudingumo principą, dalį.“
kanceliarijos Teisės departamentas (2017-10-31)
nedera su Darbo kodekso IX skyriuje nustatytomis darbo užmokesčio ir minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo taisyklėmis. Darbo kodekso 139 straipsnyje yra apibrėžta darbo užmokesčio sąvoka, kurioje numatytos darbo užmokesčio sudedamosios dalys. Įstatymo projekte siūlomi reguliuoti darbo užmokesčio dydžiai (pavyzdžiui, „valandinis atlyginimas“, „vidutinis valandinis atlyginimas“, „mėnesinė alga“, „minimali mėnesinė alga“) nedera su apibrėžtais Darbo kodekse arba jų prasmė yra kita, nei nustatyta Darbo kodekse. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Darbo kodekso 139 straipsnį, darbuotojui gali būti mokami priedai, priemokos, premijos, o pagal Darbo kodekso 144 straipsnį turi būti mokama už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinį darbą, darbą naktį ir t.t. Neaišku, kuriuos iš šių dydžių apima įstatymo projekte nurodytos sąvokos, todėl gali kilti neaiškumų dėl jų turinio, tuo pačiu ir dėl įstatymo projekte teikiamų normų taikymo. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2017-10-31)2 3.
Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 13 punkte siūloma tiekėjo (subrangovo) mokamą darbo užmokestį sieti su Lietuvos Respublikos vidutiniu darbo užmokesčiu pagal veiklos rūšis arba, jei tiekėjas (subrangovas) yra užsienio subjektas – su jo įsisteigimo valstybės vidutiniu darbo užmokesčiu. Vertinant tokį siūlomą reguliavimą reikėtų atkreipti dėmesį, kad neaišku, kaip būtų vertinamas Lietuvos Respublikos subjekto mokamas darbo užmokestis jei tas subjektas vykdo ne vienos rūšies veiklą ar jei subjekto vykdoma veikla tiksliai nesutampa su apibrėžta veiklos rūšimi. Taip pat diskutuotinas užsienio subjekto mokamo darbo užmokesčio susiejimas su vidutiniu visos šalies darbo užmokesčiu, nes skirtingose ekonominės veiklos rūšyse vidutinis darbo užmokestis gali ženkliai skirtis, ir skirtingų sričių darbo užmokesčio lyginimas su vidutiniu visos šalies darbo užmokesčiu gali rodyti visiškai skirtingus subjekto socialinės atsakomybės aspektus. Pavyzdžiui, informacinių technologijų srityje mokamas mažesnis nei šalies vidutinis darbo užmokestis galimai siejamas su aiškinamajame rašte įvardinta šešėlinio verslo praktika, tuo tarpu nekvalifikuotų paslaugų srityje (pavyzdžiui, teritorijos valymas) reikalavimas mokėti 80% šalies vidurkio dydžio vidutinį darbo užmokestį gali būti nesusijęs su realiomis darbo rinkos sąlygomis ir sąlygoti situaciją, kad visi skaidriai veikiantys šios srities subjektai neatitiks nustatyto reikalavimo. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2017-10-31)2 4.
Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad „Jeigu aukščiau nustatyta tvarka apskaičiuota mėnesinė alga arba valandinis atlyginimas yra mažesnis nei Lietuvos Respublikoje ar valstybėje, kurioje yra įsteigtas tiekėjas bei jo numatomas (-i) pasitelkti subrangovas (-ai) nustatyta minimali mėnesinė alga arba minimalus valandinis atlyginimas, tiekėjas turi įsipareigoti, jog tiekėjo bei jo numatomo (-ų) pasitelkti subrangovo (-ų) darbuotojams bus užtikrinamas ne mažesnės nei minimalios mėnesinės algos arba minimalaus valandinio atlyginimo mokėjimas pagal valstybės, kurioje yra įsteigtas tiekėjas bei jo numatomas (-i) pasitelkti subrangovas (-ai) teisės aktus." Ši nuostata svarstytina dviem aspektais. Pirma, ji laikytina pertekline, nes Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta imperatyvi taisyklė, kad darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį negali būti mažesnis, negu šio straipsnio nustatyta tvarka nustatytas minimalusis darbo užmokestis. Antra, pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 2 dalį, minimalusis darbo užmokestis yra mažiausias leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2017-10-31)2
straipsniu siūloma pakeisti įstatymo 87 straipsnį, papildant 87 straipsnio 1 dalį 15 punktu ir nustatyti, kad raštu sudaromoje pirkimo sutartyje turi būti nustatyta: „ekonominės, o perkančiosios organizacijos nuožiūra, ir papildomos sankcijos už šio straipsnio 13 ir 14 punktų pagrindu prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą.“ Neaišku, kaip siūloma nuostata turėtų būti taikoma, kokios ekonominės ir kitos papildomos sankcijos turimos omenyje. Viešojo pirkimo sutarčių vykdymui taikomos Civiliniame kodekse nustatytos bendrosios sutarčių vykdymo ir sutartinės atsakomybės taisyklės tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita.
Civilinio kodekso 6.256 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta: „Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).“ Nei Civilinis kodeksas, nei kiti galiojantys įstatymai nenustato perkančiosios organizacijos teisės taikyti tiekėjams ekonomines ar kitas papildomas sankcijas. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2017-10-31)
pavadinime visi žodžiai rašytini iš didžiosios raidės. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2017-10-31)
projektu. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2017-10-31)1
turėtų būti nurodytas ne 55 straipsnio 1 dalies a punktas, o šio straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2017-10-31)1
įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį, ir toks pakeitimas konstruojamas naudojant galiojančią papunkčio redakciją. Atkreipiame dėmesį, kad 2018-01-01 įsigalioja nauja šio papunkčio redakcija (Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-327 3 straipsnis,
kanceliarijos Teisės departamentas (2017-10-31)
į tai, kad įstatymo nuostatoms įgyvendinti reikės tam tikro laiko, siūlytina nustatyti įstatymo įsigaliojimo datą. Pritarti
departamentas (2017-11-09) 1.
Projektu siekiama nustatyti pareigą perkančiosioms organizacijoms pirkimo sutartyje reikalauti, jog tiekėjai viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu tiekėjo ir jo numatytų pasitelkti subrangovų darbuotojams mokėtų ne mažesnį mėnesinį arba valandinį darbo užmokestį nei 0,8 vidutinio mėnesinio ar valandinio darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal įsisteigimo valstybės oficialius statistikos duomenis. Taip pat siekiama nustatyti, kad jeigu anksčiau nurodytas mėnesinis ir valandinis darbo užmokestis yra mažesnis nei minimalus mėnesinis arba valandinis darbo užmokesti, tiekėjas turi įsipareigoti, jog tiekėjo bei jo numatomų pasitelkti subrangovų darbuotojams bus mokamas ne mažesnis nei minimalus mėnesinis arba valandinis darbo užmokestis pagal valstybės, kurioje yra įsisteigęs tiekėjas ar jo pasitelkiami subrangovai, teisės aktus. Direktyvos 2014/24/ES[¹] 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga imtis priemonių užtikrinti, kad vykdydami viešąsias sutartis ekonominės veiklos vykdytojai laikytųsi, pavyzdžiui, socialinės ir darbo teisės srityse taikytinų pareigų, nustatytų, be kita ko, Europos Sąjungos ir nacionaliniais teisės aktais. Taip pat Direktyvos 2014/24/ES 70 straipsnyje nustatyta, kad perkančiosios organizacijos gali nustatyti sutarties vykdymo specialias sąlygas, susijusias, pavyzdžiui, su socialiniais aspektais. Tačiau valstybių narių ir perkančiųjų organizacijų nustatomos priemonės turi atitikti Europos Sąjungos teisę, įskaitant Direktyvos 96/71/EB[²]reikalavimus[³].
Atkreipiame dėmesį, kad Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte (kurį įgyvendina Lietuvos Respublikos darbo kodekso 108 straipsnio 2 dalies 3 punktas) įtvirtinta, jog priimančiosios valstybės narės turi užtikrinti, kad įmonės garantuotų į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams darbo sutarties sąlygas, kurias reglamentuoja šios valstybės narės įstatymai ir kiti teisės aktai arba nustato visuotinai taikomos kolektyvinės sutartys ar arbitražo sprendimai dėl minimalių užmokesčio normų. 1.1. Pažymėtina, kad pagal nurodytą Direktyvos 96/71/EB nuostatą, valstybės narės negali reikalauti, jog į jos teritoriją komandiruojamiems darbuotojams būtų taikomas didesnis apsaugos lygis, nei jos teisės aktais nustatytas minimalus apsaugos lygis (t. y. Lietuva negali reikalauti mokėti didesnį mėnesinį ar valandinį darbo užmokestį, nei jos nustatytas minimalus). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad „<...> Direktyvos 2004/18
97/71, leidžia priimančiajai valstybei narei viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo srityje numatyti minimalią apsaugą užtikrinančią privalomą teisės normą, nurodytą šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte <...>“[⁴] (įterpta ir pabraukta mūsų). Atsižvelgdami į tai, manytume, kad Projekto nuostata, kuria reikalaujama iš tiekėjo mokėti ne mažiau nei 0,8 vidutinės mėnesinės algos (arba vidutinio valandinio atlyginimo), būtų nesuderinama su Direktyvos 96/71/EB
darbui atlikti komandiruotų darbuotojus iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės į Lietuvą. 1.2.
įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 13 punkto 2 sakiniu siūloma įtvirtinti pareigą perkančiajai organizacijai bet kuriuo atveju reikalauti, kad tiekėjas darbuotojams mokėtų ne mažesnį nei minimalaus darbo užmokesčio dydžio atlyginimą, kuris nustatytas Lietuvoje arba kitoje valstybėje, priklausomai nuo tiekėjo įsisteigimo vietos. Europos teisės departamento nuomone, reikalavimas, kad tiekėjas savo darbuotojams mokėtų jo įsisteigimo valstybėje nustatytą minimalų atlyginimą, kai tiekėjas nėra įsisteigęs Lietuvoje, tam tikrais atvejais nėra pragrįstas dėl toliau nurodomų priežasčių. Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 96/71/EB 17 konstatuojamoje dalyje įtvirtinta, kad „<...> priimančiojoje valstybėje galiojančios minimalią apsaugą užtikrinančios privalomos teisės normos neturi trukdyti taikyti tų darbo sutarties sąlygų, kurios yra palankesnės darbuotojams“. Taigi, Direktyvos 96/71/EB nuostatomis nėra draudžiama tiekėjo įsisteigimo valstybei nustatyti aukštesnį komandiruojamų darbuotojų apsaugos lygį palyginus su nustatytu priimančiojoje valstybėje[⁵]. Vadinasi, įsisteigimo valstybė gali reikalauti, kad komandiruojamiems darbuotojams būtų mokamas šios valstybės minimalus darbo užmokestis, jeigu jis yra didesnis už, pavyzdžiui, Lietuvos minimalų darbo užmokestį. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Projektu nėra tikslinga nustatyti įpareigojimų kitoje valstybėje įsistiegusiam tiekėjui mokėti šioje valstybėje nustatytą minimalų atlyginimą (jeigu jis didesnis negu Lietuvoje), kai toks įpareigojimas yra nustatytas įsisteigimo valstybėje. Jeigu įsisteigimo valstybėje nėra nustatytas toks įpareigojimas, Lietuva, kaip jau buvo minėta anksčiau, negali reikalauti didesnės darbuotojų apsaugos, jei jos nustatyta minimali apsauga. Galiausiai atkreipiame dėmesį, kad Direktyvos 96/71/EB tikslas yra siekis užtikrinti laisvą paslaugų teikimą atsižvelgiant į sąžiningos konkurencijos ir darbuotojų teises garantuojančias sąlygas[⁶].
Kaip nurodoma Direktyvos 96/71/EB parengiamuosiuose dokumentuose[⁷], konkurencija iškraipoma dėl valstybių nustatomų skirtingų darbo taisyklių. Pavyzdžiui, priimančiojoje valstybėje gali būti nustatytas aukštesnis darbuotojų apsaugos standartas, nei kitoje valstybėje, dėl ko kitoje valstybėje įsisteigę tiekėjai gali pasiūlyti žemesnes paslaugų kainas, nukonkuruodami priimančiojoje valstybėje įsisteigusius tiekėjus dėl mažesnių darbuotojų užmokesčio kaštų. Tokiu būdu, taip pat nėra užtikrinamas į priimančiąją valstybę komandiruojamų darbuotojų tos valstybės pragyvenimo lygį atitinkančios darbo sąlygos, dėl to, tokie komandiruojami darbuotojai gali tapti našta priimančiosios valstybės socialinei sistemai. Siekiant išspręsti nurodytą problemą, Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkto nuostatoje buvo įtvirtinta, kad komandiruojamiems darbuotojams taikoma priimančiosios valstybės teisė. Tai reiškia, kad į Lietuvos teritoriją komandiruojamiems darbuotojams turi būti taikomos Lietuvos darbo teisės normos. Tai ypač aktualu, jei kitos valstybės, kurioje yra įsisteigęs komandiruojantis darbuotojus tiekėjas, teisės aktais yra nustatytas žemesnis darbuotojų apsaugos lygis. Tokiems darbuotojams mokamas minimalus atlyginimas turi būti nustatomas pagal Lietuvos, o ne kitoje valstybėje galiojančias taisykles. Todėl nagrinėjamu atveju, Projektu nustatomas reikalavimas, ne Lietuvoje įsisteigusio tiekėjo darbuotojams mokėti bent minimalų darbo užmokestį, nustatytą įsisteigimo valstybėje, laikytinas nesuderinamu su minėtos direktyvos nuostatomis. 1.3.
galimas situacijas, kai kitoje valstybėje įsisteigęs tiekėjas, laimėjęs viešojo pirkimo sutartį Lietuvoje, pavyzdžiui, paslaugas teiks iš įsisteigimo valstybės, t. y. tiekėjas nekomandiruos darbuotojų į Lietuvos Respubliką. Esant tokiai situacijai Direktyvos 96/71/EB reikalavimai būtų netaikomi ir Lietuva negalėtų reikalauti taikyti jos teisės aktais nustatytos minimalios darbuotojų apsaugos[⁸]. Todėl šiuo konkrečiu atveju, Projekto nuostatomis galėtų būti reikalaujama, kad kitoje valstybėje įsisteigęs tiekėjas mokėtų bent įsiteigimo valstybėje nustatytą minimalų darbo užmokestį. 1.4. Projektu nustatoma, kad darbuotojams darbo užmokestis mokamas juos samdomo tiekėjo įsisteigimo valstybėje nustatytas minimalus darbo užmokestis. Taigi siūlomu teisiniu reguliavimu būtų nustatoma pareiga kitoje valstybėje įsisteigusiam tiekėjui mokėti toje valstybėje nustatytą darbo užmokestį, net ir tuo atveju, jeigu šis tiekėjas nuspręstų darbuotojus, kurie atliks darbus Lietuvos Respublikos teritorijoje, samdyti Lietuvoje. Toks reikalavimas galėtų lemti tai, kad ne Lietuvoje įsisteigęs tiekėjas privalėtų mokėti didesnį darbo užmokestį Lietuvoje samdomiems darbuotojams, nei tuos pačius darbuotojus samdantys tiekėjai, įsisteigę Lietuvoje. Pažymėtina, kad esant tokiai situacijai ne tik būtų ribojama kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsisteigusių tiekėjų paslaugų teikimo laisvė, bet ir juos diskriminuotų nacionaliniu pagrindu. Atsižvelgdami į tai, manytume, kad Projekte nustatoma nuostata pažeistų
departamentas (2017-11-09)2 2.
Projektu siūloma nustatyti nuostata, kad vykdant viešojo pirkimo sutartį tiekėjas ir jo pasitelkiami subrangovai savo darbuotojams įsipareigotų mokėti tam tikrą darbo užmokestį, pagal savo turinį yra viešojo pirkimo sutarties įvykdymo sąlyga, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2014/24/ES 70 straipsnį (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, siūloma Projekto nuostata, kurioje apibrėžiamas įsipareigojimo turinys, turėtų būti dėstoma, ne Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o 2 dalyje. Toks nuostatos dėstymas atitiktų teisės akto loginę struktūrą ir sukurtų teisinį aiškumą perkančiosioms organizacijoms, jog Projektu nustatoma sutarties įvykdymo sąlyga turi būti iš anksto išviešinama kvietime dalyvauti konkurse arba pirkimo dokumentuose. Pritarti
departamentas (2017-11-09)
Direktyvos 2014/24/ES perkėlimu, todėl vadovaujantis Lietuvos
pateikiama Projekto ir Direktyvos 2014/24/ES atitikties lentelė. Pritarti
partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos statybininkų asociacija (2018-01-30)1
Siūlome pakeisti nuo š.m. sausio 1 d. įsigaliojusią Viešųjų pirkimų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1punkto (a) papunkčio redakciją, integruojant į ją projekto idėjas ir šį papunktį išdėstant taip: ,,a) techninius pranašumus, estetines ir funkcines charakteristikas, prieinamumą, tinkamumą visiems vartotojams, socialines, aplinkosaugines ir inovatyvias charakteristikas bei sąžiningos prekybos sąlygas.
Darbų pirkimuose privaloma įtraukti šį kriterijų įvertinant, kiek tiekėjo, subtiekėjo ir ūkio subjekto, kurio pajėgumais remiamasi, siūlomas mokamas atlyginimas vidutinis darbo užmokestis per paskutinius 12 mėnesių (arba nuo įregistravimo dienos, jeigu veikla vykdoma trumpiau kaip 12 mėnesių) pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams viršija jo, subtiekėjo arba ir ūkio subjekto, kurio pajėgumais remiamasi, kilmės šalyje nustatytąos minimalų darbo užmokestį atitinkamos ūkio šakos 0,8 vidutinės mėnesinės algos ar vidutinio valandinio atlygio;“ Komentaras dėl siūlomos redakcijos:
(jeigu jie žinomi) bei kiekvieną ūkio subjektų grupės dalyvį. Tokiu būdu užkirsti kelią piktnaudžiavimui, kuomet konkursą laimėtų genrangovas, turintis tik pvz. vadovą ir teisininką (t.y. darbuotojus, gaunančius aukštą atlyginimą), o visus darbus atliktų subrangovai, kurie darbininkams moka mažus arba neoficialius atlyginimus. 2. Siūlome vertinti ne „siūlomą“ atlyginimą (t.y. ne menamą), o realiai mokamą atlyginimą, kad užkirsti kelią piktnaudžiavimui, kuomet siūlom i“ atlyginimai bus dirbtinai sukeliami tik dėl pirkimo laimėjimo, o po pirkimo vėl sumažinami. 3. Siūlome vertinti atlyginimą už 1 metus, kad užkirsti kelią piktnaudžiavimui, kuomet atlyginimai bus dirbtinai sukeliami prieš pat pirkimo procedūrą, o po pirkimo vėl sumažinami. 4.
atlyginimą“, bet visų darbuotojų atlyginimą, kadangi priešingu atveju:
a) lieka galimybė tiekėjų piktnaudžiavimui, kai sutarties vykdymui bus tariamai priskiriami tik aukštesnius atlyginimus gaunantys darbuotojai;
b) tiekėjas dalį darbuotojų, kurių reikia sutarčiai įgyvendinti, priims tik po pirkimo laimėjimo, nes realus darbuotojų poreikis atsiras tik gavus užsakymą. Todėl tokių darbuotojų darbo užmokestis tiekėjo atrankos metu negalės būti įvertinamas, nes dar nebus pačių darbuotojų. Kitaip tariant, lieka galimybė piktnaudžiauti konkurso metu deklaruojant menamą atlyginimą menamiems darbuotojams;
5Asociacija atliko savo narių apklausą dėl įstatymo projekto. Dauguma narių pritarė ūkio šakos 0,8 atlyginimo principo taikymui. Kai kurie nariai siūlė taikyti ne mažesnį kaip vidutinį ūkio šakos
atlyginimą ar net didesnį. Tokiu būdu valstybė dar labiau paskatintų legalų verslą. Tačiau žinant, kad regionuose atlyginimai yra mažesni nei didmiesčiuose, siūlomas kompromisinis variantas galėtų būti 0,8 vidutinės mėnesinės algos ar vidutinio valandinio atlygio. Pritarti
institucijų ir įstaigų pasiūlymai: nėra. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. LR Vyriausybė, 2018-06-04 Pritarti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 55 ir 87 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr.
XIIIP-1269 (toliau – Įstatymo projektas) tikslui – prisidėti prie verslo aplinkos skaidrinimo, darbuotojų gerovės užtikrinimo ir socialinės atskirties mažinimo, tačiau pasiūlyti nesvarstyti Įstatymo projekto, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į praktikoje kylančias mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kriterijaus taikymo problemas, su kuriomis būtų susiduriama ir taikant Įstatymo projekto nuostatas, ir įgyvendindama jos ir socialinių partnerių pasirašytą Susitarimą dėl šalies pažangai būtinų reformų, Lietuvos
pagrindiniam komitetui pritarti pateiktam įstatymo projektui ir tobulinti jį atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Europos teisės departamento pastabas ir Lietuvos statybininkų asociacijos pasiūlymus. 7. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 8. Komiteto paskirtas pranešėjas: Algirdas Sysas. 9. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepareikšta. Komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė Komiteto biuro patarėja Regina Molienė
komitetas
Vilnius 2018-10-31 Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Rimantas Sinkevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Kreivys, Komiteto nariai: Antanas Baura, Eugenijus Gentvilas, Zbignev Jedinskij, Andrius Kupčinskas, Gabrielius Landsbergis, Bronius Markauskas, Bronislovas Matelis, Rūta Miliūtė, Virgilijus Poderys, Jurgis Razma, Virginijus Sinkevičius. Komiteto biuro vedėja Rima Petkūnienė, patarėjai: Raimonda Danė, Rasa Ona Duburaitė, Laura Jasiukėnienė, Irina Jurkšuvienė, Žilvinas Klimka, Darius Šaltmeris, padėjėja Zita Jodkonienė. Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos Seimo narys Jonas Varkalys, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas. 2019-04-10 Komiteto posėdyje dalyvavo:
Komiteto pirmininkas Rimantas Sinkevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Kreivys, Komiteto nariai: Antanas Baura, Eugenijus Gentvilas, Zbignev Jedinskij, Andrius Kupčinskas, Gabrielius Landsbergis, Bronislovas Matelis, Rūta Miliūtė, Jurgis Razma, Virginijus Sinkevičius. Komiteto biuro vedėja Rima Petkūnienė, patarėjai: Raimonda Danė, Rasa Ona Duburaitė, Laura Jasiukėnienė, Irina Jurkšuvienė, Žilvinas Klimka, Darius Šaltmeris, padėjėja Zita Jodkonienė.
Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos Seimo narė Agnė Bilotaitė, Lietuvos Respublikos Seimo narys Jonas Varkalys, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos viceministras Giedrimas Jeglinskas, patarėja Vita Ramanauskaitė, Teisės departamento direktorė Judita Nagienė, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyr. patarėjas Pranas Žukauskas, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Naconalinio saugumo ir gynybos komiteto biuro patarėjas Evaldas Sinkevičius, Valstybės saugumo departamento atstovai: Vaidotas Mažeika, Kristina Sakauskienė, Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Diana Vilytė, Teisėkūros ir metodikos skyriaus patarėja Laura Kuoraitė, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įsigijimų politikos skyriaus vedėjas Vilius Kuzminskas, Centrinės projektų vertinimo agentūros atstovės: Dalia Vinklerė, Jurgita Jankauskienė, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos Viešųjų pirkimų politikos skyriaus vedėja Aurelija Kriščiūnaitė, patarėja Dovilė Šacikauskė, UAB „Verslo aptarnavimo centras“ atstovės: Vaida Genytė, Jūratė Dromantaitė-Milašienė, Lietuvos statybininkų asociacijos atstovai:
Dalius Gedvilas, Andrius Raščius. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-10-31 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.
Projekto
nustatyti, kad perkančioji organizacija, išrinkdama ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą, privalo „vertinti, kiek tiekėjo ir jo numatomo (-ų) pasitelkti subtiekėjo (-ų) siūlomas atlyginimas pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams viršija šio Įstatymo 87 straipsnyje apibrėžto darbo užmokesčio dydį.“ Projekto 2 straipsniu siūloma pakeisti 87 straipsnio 1 dalį, papildant ją 13 punktu, kuriuo siūloma nustatyti, kad raštu sudaromoje pirkimo sutartyje turi būti nustatytas tiekėjo įsipareigojimas, jog tiekėjo ir jo numatomo pasitelkti subrangovo darbuotojams būtų mokama ne mažesnė mėnesinė alga (ar ne mažesnis valandinis atlyginimas) nei 0,8 vidutinės mėnesinės algos (ar vidutinio valandinio atlyginimo). Siūlomos nuostatos nedera su galiojančio įstatymo kitų straipsnių ir kitų įstatymų nuostatomis.
Pastebėtina, kad galiojančio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nustatyta perkančiosios organizacijos pareiga siekti, kad „vykdant pirkimo sutartis būtų laikomasi aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų, nustatytų Europos Sąjungos ir nacionalinėje teisėje, kolektyvinėse sutartyse ir šio įstatymo 5 priede nurodytose tarptautinėse konvencijose.“ Kituose galiojančio įstatymo straipsniuose nustatytos pasekmės tiekėjams, kurie nesilaiko šių įpareigojimų, pavyzdžiui 35 straipsnio 2 dalies 7 punkte ir 45 straipsnio 2 dalyje nustatyta perkančiosios organizacijos teisė nuspręsti nesudaryti pirkimo sutarties su ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą pateikusiu tiekėju, jeigu paaiškėja, kad pasiūlymas neatitinka šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų; 46 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta perkančiosios organizacijos teisė pašalinti tiekėją iš pirkimo procedūros, jeigu jis yra pažeidęs bent vieną iš šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų ir už tai tiekėjui paskirta administracinė nuobauda ar ekonominė sankcija; 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta perkančiosios organizacijos pareiga atmesti pasiūlymą, kuriame nurodyta neįprastai maža kaina ar sąnaudos, jeigu pasiūlymas neatitinka šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų. Taigi, galiojantis įstatymas nustato perkančiosios organizacijos pareigą siekti, kad tiekėjai laikytųsi įstatymuose nustatytų socialinės ir darbo teisės įpareigojimų, taip pat nustato pasekmes, jeigu tiekėjas yra pažeidęs tokius įpareigojimus. Projektu teikiami siūlymai nedera su nurodytomis galiojančio įstatymo nuostatomis.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Vyriausybės ir socialinių partnerių pasirašyto Susitarimo dėl šalies pažangai būtinų reformų 2.10 punkte nustatytos priemonės, kurių numatoma imtis, didinant tiekėjų socialinę atsakomybę: „2018 m. pirmąjį pusmetį Seimui pateikti įstatymų projektus, kuriuose būtų nustatyta, kad viešųjų pirkimų metu vertinama viešojo pirkimo dalyvio socialinė atsakomybė, o vertinant tiekėjų pasiūlymus papildomi balai skiriami atsižvelgiant į viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančios įmonės mokamą vidutinį mėnesinį darbo užmokesčio dydį. Nuosekliai didinti viešųjų pirkimų, atliekamų pagal ekonominio naudingumo principą, dalį.“
kanceliarijos Teisės departamentas,
projektas nedera su Darbo kodekso IX skyriuje nustatytomis darbo užmokesčio ir minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo taisyklėmis. Darbo kodekso 139 straipsnyje yra apibrėžta darbo užmokesčio sąvoka, kurioje numatytos darbo užmokesčio sudedamosios dalys. Įstatymo projekte siūlomi reguliuoti darbo užmokesčio dydžiai (pavyzdžiui, „valandinis atlyginimas“, „vidutinis valandinis atlyginimas“, „mėnesinė alga“, „minimali mėnesinė alga“) nedera su apibrėžtais Darbo kodekse arba jų prasmė yra kita, nei nustatyta Darbo kodekse. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Darbo kodekso 139 straipsnį, darbuotojui gali būti mokami priedai, priemokos, premijos, o pagal Darbo kodekso 144 straipsnį turi būti mokama už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinį darbą, darbą naktį ir t.t. Neaišku, kuriuos iš šių dydžių apima įstatymo projekte nurodytos sąvokos, todėl gali kilti neaiškumų dėl jų turinio, tuo pačiu ir dėl įstatymo projekte teikiamų normų taikymo. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-10-31 3.
Projekto
tiekėjo (subrangovo) mokamą darbo užmokestį sieti su Lietuvos Respublikos vidutiniu darbo užmokesčiu pagal veiklos rūšis arba, jei tiekėjas (subrangovas) yra užsienio subjektas – su jo įsisteigimo valstybės vidutiniu darbo užmokesčiu. Vertinant tokį siūlomą reguliavimą reikėtų atkreipti dėmesį, kad neaišku, kaip būtų vertinamas Lietuvos Respublikos subjekto mokamas darbo užmokestis jei tas subjektas vykdo ne vienos rūšies veiklą ar jei subjekto vykdoma veikla tiksliai nesutampa su apibrėžta veiklos rūšimi. Taip pat diskutuotinas užsienio subjekto mokamo darbo užmokesčio susiejimas su vidutiniu visos šalies darbo užmokesčiu, nes skirtingose ekonominės veiklos rūšyse vidutinis darbo užmokestis gali ženkliai skirtis, ir skirtingų sričių darbo užmokesčio lyginimas su vidutiniu visos šalies darbo užmokesčiu gali rodyti visiškai skirtingus subjekto socialinės atsakomybės aspektus. Pavyzdžiui, informacinių technologijų srityje mokamas mažesnis nei šalies vidutinis darbo užmokestis galimai siejamas su aiškinamajame rašte įvardinta šešėlinio verslo praktika, tuo tarpu nekvalifikuotų paslaugų srityje (pavyzdžiui, teritorijos valymas) reikalavimas mokėti 80% šalies vidurkio dydžio vidutinį darbo užmokestį gali būti nesusijęs su realiomis darbo rinkos sąlygomis ir sąlygoti situaciją, kad visi skaidriai veikiantys šios srities subjektai neatitiks nustatyto reikalavimo. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-10-31 4.
Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad „Jeigu aukščiau nustatyta tvarka apskaičiuota mėnesinė alga arba valandinis atlyginimas yra mažesnis nei Lietuvos Respublikoje ar valstybėje, kurioje yra įsteigtas tiekėjas bei jo numatomas (-i) pasitelkti subrangovas (-ai) nustatyta minimali mėnesinė alga arba minimalus valandinis atlyginimas, tiekėjas turi įsipareigoti, jog tiekėjo bei jo numatomo (-ų) pasitelkti subrangovo (-ų) darbuotojams bus užtikrinamas ne mažesnės nei minimalios mėnesinės algos arba minimalaus valandinio atlyginimo mokėjimas pagal valstybės, kurioje yra įsteigtas tiekėjas bei jo numatomas (-i) pasitelkti subrangovas (-ai) teisės aktus." Ši nuostata svarstytina dviem aspektais. Pirma, ji laikytina pertekline, nes Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta imperatyvi taisyklė, kad darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį negali būti mažesnis, negu šio straipsnio nustatyta tvarka nustatytas minimalusis darbo užmokestis. Antra, pagal Darbo kodekso
atlygis už nekvalifikuotą darbą. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
būti nustatyta: „ekonominės, o perkančiosios organizacijos nuožiūra, ir papildomos sankcijos už šio straipsnio 13 ir 14 punktų pagrindu prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą.“ Neaišku, kaip siūloma nuostata turėtų būti taikoma, kokios ekonominės ir kitos papildomos sankcijos turimos omenyje. Viešojo pirkimo sutarčių vykdymui taikomos Civiliniame kodekse nustatytos bendrosios sutarčių vykdymo ir sutartinės atsakomybės taisyklės tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita.
Civilinio kodekso
įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).“ Nei Civilinis kodeksas, nei kiti galiojantys įstatymai nenustato perkančiosios organizacijos teisės taikyti tiekėjams ekonomines ar kitas papildomas sankcijas. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
projekto pavadinime visi žodžiai rašytini iš didžiosios raidės. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
lyginamasis variantas nesutampa su projektu. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
kanceliarijos Teisės departamentas,
punkto a papunktį, ir toks pakeitimas konstruojamas naudojant galiojančią papunkčio redakciją. Atkreipiame dėmesį, kad 2018-01-01 įsigalioja nauja šio papunkčio redakcija (Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-327 3 straipsnis, 4 straipsnio 4 dalis), kuri projekte nėra įvertinta. Pritarti
Teisės departamentas,
į tai, kad įstatymo nuostatoms įgyvendinti reikės tam tikro laiko, siūlytina nustatyti įstatymo įsigaliojimo datą. Pritarti
departamentas prie LR teisingumo ministerijos, 2017-11-09 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 55 ir 87 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr.
XIIIP1269 (toliau – Projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. 1. Projektu siekiama nustatyti pareigą perkančiosioms organizacijoms pirkimo sutartyje reikalauti, jog tiekėjai viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu tiekėjo ir jo numatytų pasitelkti subrangovų darbuotojams mokėtų ne mažesnį mėnesinį arba valandinį darbo užmokestį nei 0,8 vidutinio mėnesinio ar valandinio darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal įsisteigimo valstybės oficialius statistikos duomenis. Taip pat siekiama nustatyti, kad jeigu anksčiau nurodytas mėnesinis ir valandinis darbo užmokestis yra mažesnis nei minimalus mėnesinis arba valandinis darbo užmokesti, tiekėjas turi įsipareigoti, jog tiekėjo bei jo numatomų pasitelkti subrangovų darbuotojams bus mokamas ne mažesnis nei minimalus mėnesinis arba valandinis darbo užmokestis pagal valstybės, kurioje yra įsisteigęs tiekėjas ar jo pasitelkiami subrangovai, teisės aktus. Direktyvos 2014/24/ES[¹]
užtikrinti, kad vykdydami viešąsias sutartis ekonominės veiklos vykdytojai laikytųsi, pavyzdžiui, socialinės ir darbo teisės srityse taikytinų pareigų, nustatytų, be kita ko, Europos Sąjungos ir nacionaliniais teisės aktais. Taip pat Direktyvos 2014/24/ES 70 straipsnyje nustatyta, kad perkančiosios organizacijos gali nustatyti sutarties vykdymo specialias sąlygas, susijusias, pavyzdžiui, su socialiniais aspektais. Tačiau valstybių narių ir perkančiųjų organizacijų nustatomos priemonės turi atitikti Europos Sąjungos teisę, įskaitant Direktyvos 96/71/EB[²] reikalavimus[³].
Atkreipiame dėmesį, kad Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte (kurį įgyvendina Lietuvos Respublikos darbo kodekso 108 straipsnio 2 dalies 3 punktas) įtvirtinta, jog priimančiosios valstybės narės turi užtikrinti, kad įmonės garantuotų į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams darbo sutarties sąlygas, kurias reglamentuoja šios valstybės narės įstatymai ir kiti teisės aktai arba nustato visuotinai taikomos kolektyvinės sutartys ar arbitražo sprendimai dėl minimalių užmokesčio normų. 1.1. Pažymėtina, kad pagal nurodytą Direktyvos 96/71/EB nuostatą, valstybės narės negali reikalauti, jog į jos teritoriją komandiruojamiems darbuotojams būtų taikomas didesnis apsaugos lygis, nei jos teisės aktais nustatytas minimalus apsaugos lygis (t. y. Lietuva negali reikalauti mokėti didesnį mėnesinį ar valandinį darbo užmokestį, nei jos nustatytas minimalus). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad „<...> Direktyvos 2004/18
97/71, leidžia priimančiajai valstybei narei viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo srityje numatyti minimalią apsaugą užtikrinančią privalomą teisės normą, nurodytą šios direktyvos 3 straipsnio
pabraukta mūsų). Atsižvelgdami į tai, manytume, kad Projekto nuostata, kuria reikalaujama iš tiekėjo mokėti ne mažiau nei 0,8 vidutinės mėnesinės algos (arba vidutinio valandinio atlyginimo), būtų nesuderinama su Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktu, kai toks tiekėjas darbui atlikti komandiruotų darbuotojus iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės į Lietuvą. 1.2.
pirkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 13 punkto 2 sakiniu siūloma įtvirtinti pareigą perkančiajai organizacijai bet kuriuo atveju reikalauti, kad tiekėjas darbuotojams mokėtų ne mažesnį nei minimalaus darbo užmokesčio dydžio atlyginimą, kuris nustatytas Lietuvoje arba kitoje valstybėje, priklausomai nuo tiekėjo įsisteigimo vietos. Europos teisės departamento nuomone, reikalavimas, kad tiekėjas savo darbuotojams mokėtų jo įsisteigimo valstybėje nustatytą minimalų atlyginimą, kai tiekėjas nėra įsisteigęs Lietuvoje, tam tikrais atvejais nėra pragrįstas dėl toliau nurodomų priežasčių. Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 96/71/EB 17 konstatuojamoje dalyje įtvirtinta, kad „<...> priimančiojoje valstybėje galiojančios minimalią apsaugą užtikrinančios privalomos teisės normos neturi trukdyti taikyti tų darbo sutarties sąlygų, kurios yra palankesnės darbuotojams“. Taigi, Direktyvos 96/71/EB nuostatomis nėra draudžiama tiekėjo įsisteigimo valstybei nustatyti aukštesnį komandiruojamų darbuotojų apsaugos lygį palyginus su nustatytu priimančiojoje valstybėje[⁵]. Vadinasi, įsisteigimo valstybė gali reikalauti, kad komandiruojamiems darbuotojams būtų mokamas šios valstybės minimalus darbo užmokestis, jeigu jis yra didesnis už, pavyzdžiui, Lietuvos minimalų darbo užmokestį. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Projektu nėra tikslinga nustatyti įpareigojimų kitoje valstybėje įsistiegusiam tiekėjui mokėti šioje valstybėje nustatytą minimalų atlyginimą (jeigu jis didesnis negu Lietuvoje), kai toks įpareigojimas yra nustatytas įsisteigimo valstybėje. Jeigu įsisteigimo valstybėje nėra nustatytas toks įpareigojimas, Lietuva, kaip jau buvo minėta anksčiau, negali reikalauti didesnės darbuotojų apsaugos, jei jos nustatyta minimali apsauga. Galiausiai atkreipiame dėmesį, kad Direktyvos 96/71/EB tikslas yra siekis užtikrinti laisvą paslaugų teikimą atsižvelgiant į sąžiningos konkurencijos ir darbuotojų teises garantuojančias sąlygas[⁶].
Kaip nurodoma Direktyvos 96/71/EB parengiamuosiuose dokumentuose[⁷], konkurencija iškraipoma dėl valstybių nustatomų skirtingų darbo taisyklių. Pavyzdžiui, priimančiojoje valstybėje gali būti nustatytas aukštesnis darbuotojų apsaugos standartas, nei kitoje valstybėje, dėl ko kitoje valstybėje įsisteigę tiekėjai gali pasiūlyti žemesnes paslaugų kainas, nukonkuruodami priimančiojoje valstybėje įsisteigusius tiekėjus dėl mažesnių darbuotojų užmokesčio kaštų. Tokiu būdu, taip pat nėra užtikrinamas į priimančiąją valstybę komandiruojamų darbuotojų tos valstybės pragyvenimo lygį atitinkančios darbo sąlygos, dėl to, tokie komandiruojami darbuotojai gali tapti našta priimančiosios valstybės socialinei sistemai. Siekiant išspręsti nurodytą problemą, Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkto nuostatoje buvo įtvirtinta, kad komandiruojamiems darbuotojams taikoma priimančiosios valstybės teisė. Tai reiškia, kad į Lietuvos teritoriją komandiruojamiems darbuotojams turi būti taikomos Lietuvos darbo teisės normos. Tai ypač aktualu, jei kitos valstybės, kurioje yra įsisteigęs komandiruojantis darbuotojus tiekėjas, teisės aktais yra nustatytas žemesnis darbuotojų apsaugos lygis. Tokiems darbuotojams mokamas minimalus atlyginimas turi būti nustatomas pagal Lietuvos, o ne kitoje valstybėje galiojančias taisykles. Todėl nagrinėjamu atveju, Projektu nustatomas reikalavimas, ne Lietuvoje įsisteigusio tiekėjo darbuotojams mokėti bent minimalų darbo užmokestį, nustatytą įsisteigimo valstybėje, laikytinas nesuderinamu su minėtos direktyvos nuostatomis. 1.3.
dėmesį į galimas situacijas, kai kitoje valstybėje įsisteigęs tiekėjas, laimėjęs viešojo pirkimo sutartį Lietuvoje, pavyzdžiui, paslaugas teiks iš įsisteigimo valstybės, t. y. tiekėjas nekomandiruos darbuotojų į Lietuvos Respubliką. Esant tokiai situacijai Direktyvos 96/71/EB reikalavimai būtų netaikomi ir Lietuva negalėtų reikalauti taikyti jos teisės aktais nustatytos minimalios darbuotojų apsaugos[⁸]. Todėl šiuo konkrečiu atveju, Projekto nuostatomis galėtų būti reikalaujama, kad kitoje valstybėje įsisteigęs tiekėjas mokėtų bent įsiteigimo valstybėje nustatytą minimalų darbo užmokestį. 1.4. Projektu nustatoma, kad darbuotojams darbo užmokestis mokamas juos samdomo tiekėjo įsisteigimo valstybėje nustatytas minimalus darbo užmokestis. Taigi siūlomu teisiniu reguliavimu būtų nustatoma pareiga kitoje valstybėje įsisteigusiam tiekėjui mokėti toje valstybėje nustatytą darbo užmokestį, net ir tuo atveju, jeigu šis tiekėjas nuspręstų darbuotojus, kurie atliks darbus Lietuvos Respublikos teritorijoje, samdyti Lietuvoje. Toks reikalavimas galėtų lemti tai, kad ne Lietuvoje įsisteigęs tiekėjas privalėtų mokėti didesnį darbo užmokestį Lietuvoje samdomiems darbuotojams, nei tuos pačius darbuotojus samdantys tiekėjai, įsisteigę Lietuvoje. Pažymėtina, kad esant tokiai situacijai ne tik būtų ribojama kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsisteigusių tiekėjų paslaugų teikimo laisvė, bet ir juos diskriminuotų nacionaliniu pagrindu. Atsižvelgdami į tai, manytume, kad Projekte nustatoma nuostata pažeistų
departamentas prie LR teisingumo ministerijos, 2017-11-09 2.
Projektu siūloma nustatyti nuostata, kad vykdant viešojo pirkimo sutartį tiekėjas ir jo pasitelkiami subrangovai savo darbuotojams įsipareigotų mokėti tam tikrą darbo užmokestį, pagal savo turinį yra viešojo pirkimo sutarties įvykdymo sąlyga, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2014/24/ES 70 straipsnį (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, siūloma Projekto nuostata, kurioje apibrėžiamas įsipareigojimo turinys, turėtų būti dėstoma, ne Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o 2 dalyje. Toks nuostatos dėstymas atitiktų teisės akto loginę struktūrą ir sukurtų teisinį aiškumą perkančiosioms organizacijoms, jog Projektu nustatoma sutarties įvykdymo sąlyga turi būti iš anksto išviešinama kvietime dalyvauti konkurse arba pirkimo dokumentuose. Pritarti
departamentas prie LR teisingumo ministerijos,
Projektas yra susijęs su Direktyvos 2014/24/ES perkėlimu, todėl vadovaujantis
turėtų būti pateikiama Projekto ir Direktyvos 2014/24/ES atitikties lentelė. Pritarti 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos statybininkų asociacija,
11
kokybės santykio kriterijų Siūlome pakeisti nuo š. m. sausio 1 d. įsigaliojusią Viešųjų pirkimų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1punkto (a) papunkčio redakciją, integruojant į ją projekto idėjas ir šį papunktį išdėstant taip: ,,a) techninius pranašumus, estetines ir funkcines charakteristikas, prieinamumą, tinkamumą visiems vartotojams, socialines, aplinkosaugines ir inovatyvias charakteristikas bei sąžiningos prekybos sąlygas.
Darbų pirkimuose privaloma įtraukti šį kriterijų įvertinant, kiek tiekėjo, subtiekėjo ir ūkio subjekto, kurio pajėgumais remiamasi, siūlomas mokamas atlyginimas vidutinis darbo užmokestis per paskutinius 12 mėnesių (arba nuo įregistravimo dienos, jeigu veikla vykdoma trumpiau kaip 12 mėnesių) pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams viršija jo, subtiekėjo arba ir ūkio subjekto, kurio pajėgumais remiamasi, kilmės šalyje nustatytąos minimalų darbo užmokestį atitinkamos ūkio šakos 0,8 vidutinės mėnesinės algos ar vidutinio valandinio atlygio;“ Komentaras dėl siūlomos redakcijos:
subtiekėjus (jeigu jie žinomi) bei kiekvieną ūkio subjektų grupės dalyvį. Tokiu būdu užkirsti kelią piktnaudžiavimui, kuomet konkursą laimėtų genrangovas, turintis tik pvz. vadovą ir teisininką (t. y. darbuotojus, gaunančius aukštą atlyginimą), o visus darbus atliktų subrangovai, kurie darbininkams moka mažus arba neoficialius atlyginimus. 2. Siūlome vertinti ne „siūlomą“ atlyginimą (t. y. ne menamą), o realiai mokamą atlyginimą, kad užkirsti kelią piktnaudžiavimui, kuomet siūlom i“ atlyginimai bus dirbtinai sukeliami tik dėl pirkimo laimėjimo, o po pirkimo vėl sumažinami. 3. Siūlome vertinti atlyginimą už 1 metus, kad užkirsti kelią piktnaudžiavimui, kuomet atlyginimai bus dirbtinai sukeliami prieš pat pirkimo procedūrą, o po pirkimo vėl sumažinami. 4.
vykdysiančių darbuotojų atlyginimą“, bet visų darbuotojų atlyginimą, kadangi priešingu atveju:
a) lieka galimybė tiekėjų piktnaudžiavimui, kai sutarties vykdymui bus tariamai priskiriami tik aukštesnius atlyginimus gaunantys darbuotojai;
b) tiekėjas dalį darbuotojų, kurių reikia sutarčiai įgyvendinti, priims tik po pirkimo laimėjimo, nes realus darbuotojų poreikis atsiras tik gavus užsakymą. Todėl tokių darbuotojų darbo užmokestis tiekėjo atrankos metu negalės būti įvertinamas, nes dar nebus pačių darbuotojų. Kitaip tariant, lieka galimybė piktnaudžiauti konkurso metu deklaruojant menamą atlyginimą menamiems darbuotojams;
projekto. Dauguma narių pritarė ūkio šakos 0,8 atlyginimo principo taikymui. Kai kurie nariai siūlė taikyti ne mažesnį kaip vidutinį ūkio šakos atlyginimą ar net didesnį. Tokiu būdu valstybė dar labiau paskatintų legalų verslą. Tačiau žinant, kad regionuose atlyginimai yra mažesni nei didmiesčiuose, siūlomas kompromisinis variantas galėtų būti 0,8 vidutinės mėnesinės algos ar vidutinio valandinio atlygio. Nepritarti Įstatymo projektą siūloma atmesti. Žr. Ekonomikos komiteto sprendimą. 2. Lietuvos statybininkų asociacija,
6
mažiausios kainos kriterijų Projekte bei galiojančioje Viešųjų pirkimų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto (a) papunkčio redakcijoje numatyti reikalavimai dėl darbo užmokesčio taikomi tik tuo atveju, kai pirkimo procedūroje taikomas kainos/sąnaudų ir kokybės santykio kriterijus. Tačiau taikant mažiausios kainos kriterijų, darbo užmokestis nėra vertinamas, t. y. tiekėjai nekonkuruoja pagal darbuotojams mokamą atlyginimą, todėl tai neskatina jų mokėti didesnio bei legalaus atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys, kad didžioji dauguma pirkimų vyksta būtent pagal mažiausios kainos kriterijų, todėl darbo užmokesčio reikalavimą svarbu integruoti ir j pirkimus, vykdomus pagal mažiausią kainą.
Siūlome darbo užmokesčio reikalavimą numatyti kaip tiekėjų kvalifikacijos reikalavimą. Tuo tikslu papildyti galiojančio Viešųjų pirkimų įstatymo 47 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Tikrindama tiekėjo techninį ir profesinį pajėgumą, perkančioji organizacija gali reikalauti žmogiškųjų ir techninių išteklių bei patirties, kurie reikalingi pirkimo sutarčiai įvykdyti pagal pirkimo dokumentuose pirkimo objektui nustatytus kokybės reikalavimus. Reikiama tiekėjo patirtis visų pirma gali būti įrodoma užsakovų pažymomis apie tinkamai įvykdytas ankstesnes sutartis. Perkančioji organizacija gali laikyti, kad tiekėjas neturi reikalaujamo profesinio pajėgumo, jeigu nustato tiekėjo interesų konfliktą, galintį neigiamai paveikti pirkimo sutarties vykdymą. Perkant prekes, kurias numatoma atvežti į vietą ir įrengti, paslaugas ar darbus, tiekėjo profesinis pajėgumas suteikti tokias paslaugas arba atlikti įrengimo ir kitus darbus gali būti vertinamas atsižvelgiant į pirkimo sutartį vykdysiančių jo darbuotojų kvalifikaciją, darbo produktyvumą, patirtį ir patikimumą. Darbų pirkimuose, kuriuose pasiūlymas išrenkamas tik pagal kainą arba sąnaudas, perkančioji organizacija privalo reikalauti, kad tiekėjo, subtiekėjo ir ūkio subjekto, kurio pajėgumais remiamasi, mokamas darbuotojams vidutinis darbo užmokestis per paskutinius 12 mėnesių (arba nuo įregistravimo dienos, jeigu veikla vykdoma trumpiau kaip 12 mėnesių) būtų ne mažesnis kaip atitinkamos ūkio šakos 0,8 vidutinės mėnesinės algos ar vidutinio valandinio atlygio, nustatytų jų kilmės šalyje.“ Nepritarti Įstatymo projektą siūloma atmesti. Žr. Ekonomikos komiteto sprendimą. Pastaba: svarstomu įstatymo projektu Nr. XIIIP–1269 47 straipsnis nėra keičiamas. 3.
laisvosios rinkos institutas, 2018-10-31 <...> Projekte tiekėjui keliamas imperatyvus reikalavimas mokėti ne mažesnį negu 0,8 VDU tiesiogiai riboja kai kurių mažiau finansiškai pajėgių subjektų galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Lietuvos laisvosios rinkos institutas įvertino Projektą ir siūlo nepritarti siūlomiems pakeitimams dėl toliau nurodytų argumentų. Projektas užkirstų kelią viešuosiuose pirkimuose dalyvauti įmonėms iš regionų, smulkiam verslui. 2018 m. II ketvirčio duomenimis 26-šiose savivaldybėse vidutinis darbo užmokestis nesiekė 0,8 šalies VDU (Statistikos departamento duomenys). Tai reiškia, kad dalis regionuose veikiančių įmonių, net jei jos mokėtų regiono vidurkį atitinkančius atlyginimus, jos de facto negalėtų pretenduoti laimėti viešąjį pirkimą su turimais atlyginimais. Net jei Projekto reikalavimas darbuotojams mokėti ne mažiau nei 80 proc. VDU būtų skaičiuojamas pagal VDU skirtingose ekonominėse veiklose, ši problema vis tiek išliktų. Pritarti Žr. Ekonomikos komiteto sprendimą. 4. Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2018-10-31 Projektu siekiama nustatyti, kad renkantis tiekėjus turi būti vertinama, kiek potencialaus tiekėjo siūlomas atlyginimas viršija 0,8 VDU. Todėl didesnį atlyginimą mokantiems tiekėjams būtų automatiškai skiriamas didesnis balas. Taigi smulkusis verslas gali tiesiog neturėti finansinių galimybių konkuruoti su didelėmis įmonėmis, kurios siekia dalyvauti viešajame pirkime. Be to, pareiga užsienio subjektams mokėti 0,8 užsienio valstybės VDU gali būti nesusijusi su realiomis darbo rinkos sąlygomis, nes užsienio VDU pagal veiklos rūšį gali reikšmingai skirtis nuo Lietuvos VDU. Atitinkamai užsienio subjektui numatytas įpareigojimas mokėti ne mažesnį negu 0,8 užsienio valstybės VDU už darbą Lietuvoje (už kurį, pavyzdžiui, už tokio paties pobūdžio darbą mokamas mažesnis VDU) būtų neproporcingas, nepagrįstas ir galimai atgrasytų užsienio subjektus nuo veiklos vykdymo Lietuvoje. Pritarti Žr.
Pritarti Žr. Ekonomikos komiteto sprendimą. 5. Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2018-10-31 Projekto įgyvendinimas didins valstybės biudžeto išlaidas Priėmus Projektą dėl tiekėjui išaugusių sąnaudų atlyginimams didės ir iš tiekėjo perkamų prekių ir paslaugų kainos, todėl valstybės ir savivaldybių išlaidos viešiesiems pirkimams atitinkamai didės. Projekto aiškinamajame rašte nėra įrodoma, kad papildomos išlaidos viešųjų pirkimų vykdymui bus kompensuotos, nes taikoma tik prielaida, kad turėtų būti surenkama daugiau mokesčių dėl padidėjusių atlyginimą ir sumažėtų valstybės ir savivaldybių išlaidos socialinei paramai. Minėtieji padariniai yra netiesiogiai susiję su Projekto įgyvendinimu, jų tikimybė yra atsitiktinė, nes Projekto taikymas negarantuoja darbo užmokesčio automatiško didinimo ir nesudaro tiesioginių prielaidų mažinti socialinės paramos išlaidas. Pritarti Žr. Ekonomikos komiteto sprendimą. 6. Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2018-10-31 Projekto nuostatos yra nesuderintos su kitų teisės aktų nuostatomis Darbo kodekso (DK) 141 straipsnyje nurodoma, kad darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį negali būti mažesnis už nustatytą minimalųjį darbo užmokestį. Šis užmokestis gali būti išreikštas minimaliu valandiniu atlygiu arba minimalia mėnesine alga. Pagal Projektą, tiekėjui tam tikrais atvejais mokėti didesnį negu minimalus atlyginimas sudarytų prielaidas atsirasti iškreiptam teisės aktų nuostatų santykiui ir atitinkamų teisės aktų nuostatų taikymo nenuoseklumui. Be to, Projekte siekiama įtvirtinti reikalavimą, kad darbuotojams būtų užtikrintas ne mažesnis negu minimalios mėnesinės algos arba minimalaus valandinio atlyginimo mokėjimas pagal valstybės, kurioje yra įsteigtas tiekėjas bei jo numatomas (-i) pasitelkti subrangovas (-ai) teisės aktus, yra netikslingas, nes pagal taikytiną Europos Sąjungos teisę Lietuva negali reikalauti didesnės darbuotojų apsaugos, nei jos nustatyta minimali apsauga (įskaitant minimalųjį darbo užmokestį). Pritarti Žr.
Pritarti Žr. Ekonomikos komiteto sprendimą. 7. Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2018-10-31 Projekto nuostatos varžytų tiekėjo teisę savarankiškai organizuoti darbą ir su juo susijusius veiklos aspektus Projektu siūlomas įteisinti reguliavimas nesudaro prielaidų diferencijuoti darbo užmokesčio pagal vykdomų funkcijų ypatumus, atliekamo darbo sudėtingumą, trukmę, kuriamą vertę ar kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant Projektą, darbdaviams gali tekti mokėti 0,8 VDU ir už tokius darbus, už kuriuos įprastai mokamas mažesnis atlyginimas. Atsižvelgiant į tai, kad objektai gali būti skirtingos apimties ir sudėtingumo, tiekėjui gali būti tikslinga asmenis įdarbinti ne visą darbo laiką, tačiau iš Projekto nuostatų nėra aišku, koks teisinis reguliavimas būtų taikomas tokiais atvejais. Taikant Projekto nuostatas praktikoje gali susidaryti ydinga situacija, kuomet tiekėjas negalėtų samdyti asmenų dirbti ne visą darbo dieną ir visais atvejais tiekėjas būtų įpareigotas mokėti 0,8 vidutinės mėnesinės algos už faktiškai ne visą darbo dienos laiką. Kitu atveju, jeigu Projektu tiekėjams leidžiama įdarbinti asmenis ne visai darbo dienai, Projektu nebūtų pasiektas tikslas sumažinti šešėlinio verslo apimtis šalyje, nes darbdaviai ir toliau turėtų galimybę asmenis oficialiai įdarbinti ne visai darbo dienai, o už faktiškai atliktą darbą, kuris viršytų deklaruojamą etato dalį, būtų mokama neoficialiai. Pritarti Žr. Ekonomikos komiteto sprendimą. 8. Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2018-10-31 Projektu siekiamas įteisinti tiekėjų kontrolės ir sankcijų skyrimo mechanizmas nėra pakankamai aiškus Projektu siekiama sudaryti perkančiajai organizacijai galimybę nuolat tikrinti ir kontroliuoti ūkio subjektą (tiekėją) savo nuožiūra, o už atlyginimo mokėjimo įsipareigojimų sąlygų nesilaikymą leisti taikyti sankcijas. Svarstytina, ar dėl tokios kontrolės nebūtų nepagrįstai apsunkinta viešųjų pirkimų procedūra ir sutarties vykdymas.
Be to, nėra detalizuojama sankcijų apimtis, teikėjo galimybės kvestionuoti vienašališkai pritaikytas sankcijas, kurių potencialus tiekėjas sudarydamas sutartį iš esmės negalėtų koreguoti. Siūlome nepritarti Projektui. Pritarti Žr. Ekonomikos komiteto sprendimą. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: nėra. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2018-05-28 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. SV-S-658 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 7 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:
Pritarti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 55 ir 87 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-1269 (toliau – Įstatymo projektas) tikslui – prisidėti prie verslo aplinkos skaidrinimo, darbuotojų gerovės užtikrinimo ir socialinės atskirties mažinimo, tačiau pasiūlyti nesvarstyti Įstatymo projekto, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į praktikoje kylančias mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kriterijaus taikymo problemas, su kuriomis būtų susiduriama ir taikant Įstatymo projekto nuostatas, ir įgyvendindama jos ir socialinių partnerių pasirašytą Susitarimą dėl šalies pažangai būtinų reformų, Lietuvos Respublikos Seimui 2018 m. pirmąjį pusmetį pateiks teisės aktų projektus dėl Įstatymo projektu keičiamų nuostatų tobulinimo. Pritarti 2.
Varkalys,
6 Argumentai: Įstatymo projekte bei galiojančioje Viešųjų pirkimų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto (a) papunkčio redakcijoje numatyti reikalavimai dėl darbo užmokesčio taikomi tik tuo atveju, kai taikomas kainos/sąnaudų ir kokybės santykio kriterijus. Tačiau taikant mažiausios kainos kriterijų, darbo užmokestis nėra vertinamas, t. y. tiekėjai nekonkuruoja pagal darbuotojams mokamą atlyginimą, todėl tai neskatina jų mokėti didesnio bei legalaus atlyginimo. Pažymėtina, kad didžioji dauguma pirkimų vyksta būtent pagal mažiausios kainos kriterijų, todėl darbo užmokesčio reikalavimą svarbu integruoti ir į pirkimus, vykdomus pagal mažiausią kainą. Todėl siūlau darbo užmokesčio reikalavimą numatyti kaip tiekėjų kvalifikacijos reikalavimą. Pasiūlymas:
Pakeisti 47 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Tikrindama tiekėjo techninį ir profesinį pajėgumą, perkančioji organizacija gali reikalauti žmogiškųjų ir techninių išteklių bei patirties, kurie reikalingi pirkimo sutarčiai įvykdyti pagal pirkimo dokumentuose pirkimo objektui nustatytus kokybės reikalavimus. Reikiama tiekėjo patirtis visų pirma gali būti įrodoma užsakovų pažymomis apie tinkamai įvykdytas ankstesnes sutartis. Perkančioji organizacija gali laikyti, kad tiekėjas neturi reikalaujamo profesinio pajėgumo, jeigu nustato tiekėjo interesų konfliktą, galintį neigiamai paveikti pirkimo sutarties vykdymą. Perkant prekes, kurias numatoma atvežti į vietą ir įrengti, paslaugas ar darbus, tiekėjo profesinis pajėgumas suteikti tokias paslaugas arba atlikti įrengimo ir kitus darbus gali būti vertinamas atsižvelgiant į pirkimo sutartį vykdysiančių jo darbuotojų kvalifikaciją, darbo produktyvumą, patirtį ir patikimumą.
Darbų pirkimuose, kuriuose pasiūlymas išrenkamas tik pagal kainą arba sąnaudas, perkančioji organizacija privalo (prekių, paslaugų pirkimuose – gali) reikalauti, kad tiekėjo ir subtiekėjo, kurio pajėgumais remiamasi, mokamo darbuotojams darbo užmokesčio mediana per paskutinius 12 mėnesių (arba nuo įregistravimo dienos, jeigu veikla vykdoma trumpiau kaip 12 mėnesių) būtų ne mažesnė kaip atitinkamos ūkio šakos 0,8 vidutinės mėnesinės algos ar vidutinio valandinio atlygio, nustatytų jų kilmės šalyje. Jeigu tiekėjas ar subtiekėjas, kurio pajėgumais remiamasi, vykdo ekonomines veiklas, kurios nėra susiję su konkrečiu viešuoju pirkimu, tokiu atveju į darbuotojų sąrašą darbo užmokesčiui įvertinti tiekėjas negali įtraukti tų darbuotojų, kurie pagal ekonominės veiklos rūšies sekciją nėra susiję su konkrečiu viešuoju pirkimu.“ Nepritarti Siūlomas Viešųjų pirkimų įstatymo 47 str. 6 dalies pakeitimas neatitiktų Direktyvos 2014/24/ES nuostatų, nes direktyvos 58 str. nustatytas baigtinis tiekėjų kvalifikacijos reikalavimų sąrašas ir jo plėsti negalima. Pastaba: svarstomu įstatymo projektu Nr. XIIIP–1269
Varkalys,
1 Argumentai: Po įstatymo projekto aptarimo su Ūkio ministerijos, Viešųjų pirkimų tarnybos, Lietuvos statybininkų asociacijos atstovais, paaiškėjo poreikis įstatymo projektą patikslinti, kad jis būtų kiek įmanoma paprasčiau taikomas praktikoje ir nesukeltų perkančiosioms organizacijoms bei tiekėjams didelės naštos renkant duomenis, juos vertinant bei užtikrinant asmens duomenų apsaugą.
Todėl siūlau, kad būtų vertinamas tiekėjų darbuotojų darbo užmokestis tik už paskutinius 12 mėnesių, taikant medianos principą. Jeigu tiekėjas vykdo skirtingas ekonomines veiklas, į darbuotojų sąrašą darbo užmokesčiui įvertinti tiekėjas negali įtraukti tų darbuotojų, kurie pagal ekonominės veiklos rūšį nėra susiję su konkrečiu viešuoju pirkimu. Pasiūlymas:
Pakeisti 55 straipsnio 1 dalies a punktą ir jį išdėstyti taip:
„a) techninius pranašumus, estetines ir funkcines charakteristikas,
prieinamumą, tinkamumą visiems vartotojams, socialines, aplinkosaugines ir inovatyvias charakteristikas bei sąžiningos prekybos sąlygas. Darbų pirkimuose privaloma (prekių, paslaugų pirkimuose – galima) įtraukti šį kriterijų įvertinant, kiek tiekėjo, subtiekėjo, kurio pajėgumais remiamasi, siūlomas mokamo atlyginimas darbo užmokesčio mediana per paskutinius 12 mėnesių (arba nuo įregistravimo dienos, jeigu veikla vykdoma trumpiau kaip 12 mėnesių) pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams viršija jo arba ūkio subjekto ir subtiekėjo, kurio pajėgumais remiamasi, kilmės šalyje nustatytąos minimalų darbo užmokestį atitinkamos ūkio šakos 0,8 vidutinės mėnesinės algos ar vidutinio valandinio atlygio.
Jeigu tiekėjas ar subtiekėjas, kurio pajėgumais remiamasi, vykdo ekonomines veiklas, kurios nėra susiję su konkrečiu viešuoju pirkimu, tokiu atveju į darbuotojų sąrašą darbo užmokesčiui įvertinti tiekėjas negali įtraukti tų darbuotojų, kurie pagal ekonominės veiklos rūšies sekciją nėra susiję su konkrečiu viešuoju pirkimu;“ Nepritarti Viešųjų pirkimų įstatymo 55 str. pakeitimas neatitiktų Direktyvos 2014/24/ES 67 str. nuostatų, kadangi pagal šio straipsnio 2 dalį pasiūlymų vertinimo kriterijai turi būti susiję su perkamu objektu. Pagal direktyvos 67 str. 3 dalį „sutarties skyrimo kriterijai yra susieti su viešosios sutarties dalyku, kai jie susiję su darbais, kurie turi būti atliekami, prekėmis, kurios turi būti tiekiamos, arba paslaugomis, kurios turi būti teikiamos pagal tą sutartį visais atžvilgiais ir visais jų gyvavimo ciklo etapais“. Todėl vertinti būtų galima tik konkrečių tiekėjų darbuotojų, vykdysiančių viešojo pirkimo sutartį, atlyginimą, o ne visų įmonės darbuotojų (t. y. ne tik tų, kurie vykdys sutartį) paskutinių 12 mėnesių atlyginimą. Be to, siūlomomis nuostatomis būtų apsukintas naujų ir mažesnių įmonių dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose, o kitų šalių, kuriose darbo užmokestis yra didesnis, įmonės įgautų pranašumą prieš Lietuvos įmones. 4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2018-12-12, Nr.
1257 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. SV-S-963 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a: Pritarti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 55 ir 87 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-1269 (toliau – Įstatymo projektas) tikslui – prisidėti prie verslo aplinkos skaidrinimo, darbuotojų gerovės užtikrinimo ir socialinės atskirties mažinimo, tačiau pasiūlyti nesvarstyti Įstatymo projekto, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. 1140 „Dėl Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I- 1491 pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo Nr. XIII- 328 pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo Nr. I-1510 3 ir
Lietuvos Respublikos Seimui“ Lietuvos Respublikos Seimui pateikė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I- 1491 pakeitimo įstatymo projektą, kuriame tobulinamos ir Įstatymo projektu keičiamos nuostatos. Pritarti Ekonomikos komitetas 2019 m. balandžio 10 d. posėdyje pritarė Vyriausybės 2018 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. 1140 „Dėl Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I- 1491 pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo Nr. XIII- 328 pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo Nr. I-1510 3 ir
Lietuvos Respublikos Seimui“ Lietuvos Respublikos Seimui pateiktam Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr.
I- 1491 pakeitimo įstatymo projektui, kuriame patobulintos ir Įstatymo projektu keičiamos nuostatos. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2018-06-15 Siūlyti pagrindiniam komitetui pritarti pateiktam įstatymo projektui ir tobulinti jį atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Europos teisės departamento pastabas ir Lietuvos statybininkų asociacijos pasiūlymus. Nepritarti Žr. Ekonomikos komiteto sprendimą. 2. Seimo Audito komitetas, 2018-06-20 pritariant įstatymo projektu Nr. XIIIP-1269 siekiamiems tikslams, tačiau įvertinus, kad dėl Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimų, susijusių su darbo užmokesčio dydžio kriterijaus taikymu viešuosiuose pirkimuose, sutarimas turi būti rastas tarp visų viešųjų pirkimų sistemos dalyvių – politikos formuotojų, politikos įgyvendintojų, perkančiųjų organizacijų, tiekėjų bei priežiūros ir kontrolės institucijų, o Seimui 2018 m. pirmąjį pusmetį planuojami pateikti Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimai susiję ne tik su darbo užmokesčio dydžio kriterijaus taikymo viešuosiuose pirkimuose nustatymu, bet ir su ES teisinio reglamentavimo perkėlimu į nacionalinę teisę, siekiant įgyvendinti 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/55/ES dėl elektroninių sąskaitų faktūrų naudojimo viešuosiuose pirkimuose nuostatas, todėl siekiant užtikrinti savalaikį ir efektyvų ES teisės aktų perkėlimo į nacionalinę teisę procesą, pritarti iniciatorių pateiktam Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 55 ir 87 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr.
XIIIP-1269 ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pastabas, kurioms pritarė Seimo Audito komitetas. Nepritarti Žr. Ekonomikos komiteto sprendimą. 7. Komiteto siūlomas sprendimas ir pasiūlymai:
į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarime Nr. 1257 išdėstytus argumentus, Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Europos teisės departamento pastabas bei Laisvosios rinkos instituto pastebėjimus. 7.2. Pasiūlymai: nėra. 8. Balsavimo rezultatai: už–6; susilaikė–2. 9. Komiteto paskirtas pranešėjas: Virginijus Sinkevičius. 10. Komiteto atskiroji nuomonė: nėra. Komiteto pirmininkas Rimantas Sinkevičius Ekonomikos komiteto biuro patarėja Raimonda Danė [1] 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB. [2] 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje. [3] Direktyvos 2014/24/ES 37 ir 98 konstatuojamosios dalys. [4]Sprendimas RegioPost, C-115/14, EU:C:2015:760, 66 punktas. Taip pat žr. Sprendimo Rüffert, C-346/06, EU:C:2008:189, 33 punktas. [5] Sprendimas Rüffert, 34 punktas. [6] Direktyvos 96/71/EB 5 konstatuojamoji dalis. [7] Europos Komisijos pasiūlymas dėl Tarybos direktyvos dėl darbuotojų komandiravimo teikiant paslaugas, KOM(91) 230 galutinis. [8] Sprendimas Bundesdruckerei, C-549/13, EU:C:2014:2235, 30–34 punktai.
Audito komitetas
2018-06-20
dalyvavo: Komiteto pirmininkė Ingrida Šimonytė, komiteto pirmininko pavaduotojas Naglis Puteikis, komiteto nariai: Agnė Bilotaitė, Petras Gražulis, Aušra Maldeikienė, Gintaras Vaičekauskas. Komiteto biuras: patarėja, pavaduojanti biuro vedėją Laura Pranaitytė, patarėjos: Modesta Banytė, Jolanta Zibavičiūtė, padėjėja Lina Virgailytė. Kviestieji asmenys: Viešųjų pirkimų tarnybos Metodinės pagalbos skyriaus patarėja Laura Kuoraitė, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos viceministras Gediminas Miškinis, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Ūkio plėtros departamento Viešųjų pirkimų politikos skyriaus vedėja Aurelija Kriščiūnaitė, Lietuvos Respublikos Seimo narys Jonas Varkalys, Lietuvos Respublikos Seimo nario padėjėja Jolita Baušytė, Lietuvos statybininkų asociacijos atstovas Andrius Raščius, VšĮ „CPO LT“ direktorius Darius Vedrickas. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-10-311 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.
Projekto 1 straipsniu siūloma pakeisti įstatymo 55 straipsnio 1 dalies a punktą ir nustatyti, kad perkančioji organizacija, išrinkdama ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą, privalo „vertinti, kiek tiekėjo ir jo numatomo (-ų) pasitelkti subtiekėjo (-ų) siūlomas atlyginimas pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams viršija šio Įstatymo 87 straipsnyje apibrėžto darbo užmokesčio dydį.“ Projekto 2 straipsniu siūloma pakeisti 87 straipsnio 1 dalį, papildant ją 13 punktu, kuriuo siūloma nustatyti, kad raštu sudaromoje pirkimo sutartyje turi būti nustatytas tiekėjo įsipareigojimas, jog tiekėjo ir jo numatomo pasitelkti subrangovo darbuotojams būtų mokama ne mažesnė mėnesinė alga (ar ne mažesnis valandinis atlyginimas) nei 0,8 vidutinės mėnesinės algos (ar vidutinio valandinio atlyginimo). Siūlomos nuostatos nedera su galiojančio įstatymo kitų straipsnių ir kitų įstatymų nuostatomis.
Pastebėtina, kad galiojančio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nustatyta perkančiosios organizacijos pareiga siekti, kad „vykdant pirkimo sutartis būtų laikomasi aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų, nustatytų Europos Sąjungos ir nacionalinėje teisėje, kolektyvinėse sutartyse ir šio įstatymo 5 priede nurodytose tarptautinėse konvencijose.“ Kituose galiojančio įstatymo straipsniuose nustatytos pasekmės tiekėjams, kurie nesilaiko šių įpareigojimų, pavyzdžiui 35 straipsnio 2 dalies 7 punkte ir 45 straipsnio 2 dalyje nustatyta perkančiosios organizacijos teisė nuspręsti nesudaryti pirkimo sutarties su ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą pateikusiu tiekėju, jeigu paaiškėja, kad pasiūlymas neatitinka šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų;
pašalinti tiekėją iš pirkimo procedūros, jeigu jis yra pažeidęs bent vieną iš šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų ir už tai tiekėjui paskirta administracinė nuobauda ar ekonominė sankcija; 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta perkančiosios organizacijos pareiga atmesti pasiūlymą, kuriame nurodyta neįprastai maža kaina ar sąnaudos, jeigu pasiūlymas neatitinka šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų. Taigi, galiojantis įstatymas nustato perkančiosios organizacijos pareigą siekti, kad tiekėjai laikytųsi įstatymuose nustatytų socialinės ir darbo teisės įpareigojimų, taip pat nustato pasekmes, jeigu tiekėjas yra pažeidęs tokius įpareigojimus. Projektu teikiami siūlymai nedera su nurodytomis galiojančio įstatymo nuostatomis.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Vyriausybės ir socialinių partnerių pasirašyto Susitarimo dėl šalies pažangai būtinų reformų 2.10 punkte nustatytos priemonės, kurių numatoma imtis, didinant tiekėjų socialinę atsakomybę: „2018 m. pirmąjį pusmetį Seimui pateikti įstatymų projektus, kuriuose būtų nustatyta, kad viešųjų pirkimų metu vertinama viešojo pirkimo dalyvio socialinė atsakomybė, o vertinant tiekėjų pasiūlymus papildomi balai skiriami atsižvelgiant į viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančios įmonės mokamą vidutinį mėnesinį darbo užmokesčio dydį. Nuosekliai didinti viešųjų pirkimų, atliekamų pagal ekonominio naudingumo principą, dalį.“
2Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2
skyriuje nustatytomis darbo užmokesčio ir minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo taisyklėmis. Darbo kodekso 139 straipsnyje yra apibrėžta darbo užmokesčio sąvoka, kurioje numatytos darbo užmokesčio sudedamosios dalys. Įstatymo projekte siūlomi reguliuoti darbo užmokesčio dydžiai (pavyzdžiui,
„valandinis atlyginimas“, „vidutinis valandinis atlyginimas“, „mėnesinė
alga“, „minimali mėnesinė alga“) nedera su apibrėžtais Darbo kodekse arba jų prasmė yra kita, nei nustatyta Darbo kodekse. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Darbo kodekso 139 straipsnį, darbuotojui gali būti mokami priedai, priemokos, premijos, o pagal Darbo kodekso 144 straipsnį turi būti mokama už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinį darbą, darbą naktį ir t.t. Neaišku, kuriuos iš šių dydžių apima įstatymo projekte nurodytos sąvokos, todėl gali kilti neaiškumų dėl jų turinio, tuo pačiu ir dėl įstatymo projekte teikiamų normų taikymo. Pritarti
3Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2017-10-312 3.
Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 13 punkte siūloma tiekėjo (subrangovo) mokamą darbo užmokestį sieti su Lietuvos Respublikos vidutiniu darbo užmokesčiu pagal veiklos rūšis arba, jei tiekėjas (subrangovas) yra užsienio subjektas – su jo įsisteigimo valstybės vidutiniu darbo užmokesčiu. Vertinant tokį siūlomą reguliavimą reikėtų atkreipti dėmesį, kad neaišku, kaip būtų vertinamas Lietuvos Respublikos subjekto mokamas darbo užmokestis jei tas subjektas vykdo ne vienos rūšies veiklą ar jei subjekto vykdoma veikla tiksliai nesutampa su apibrėžta veiklos rūšimi. Taip pat diskutuotinas užsienio subjekto mokamo darbo užmokesčio susiejimas su vidutiniu visos šalies darbo užmokesčiu, nes skirtingose ekonominės veiklos rūšyse vidutinis darbo užmokestis gali ženkliai skirtis, ir skirtingų sričių darbo užmokesčio lyginimas su vidutiniu visos šalies darbo užmokesčiu gali rodyti visiškai skirtingus subjekto socialinės atsakomybės aspektus. Pavyzdžiui, informacinių technologijų srityje mokamas mažesnis nei šalies vidutinis darbo užmokestis galimai siejamas su aiškinamajame rašte įvardinta šešėlinio verslo praktika, tuo tarpu nekvalifikuotų paslaugų srityje (pavyzdžiui, teritorijos valymas) reikalavimas mokėti 80% šalies vidurkio dydžio vidutinį darbo užmokestį gali būti nesusijęs su realiomis darbo rinkos sąlygomis ir sąlygoti situaciją, kad visi skaidriai veikiantys šios srities subjektai neatitiks nustatyto reikalavimo. Pritarti
4Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2017-10-312 4.
Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad „Jeigu aukščiau nustatyta tvarka apskaičiuota mėnesinė alga arba valandinis atlyginimas yra mažesnis nei Lietuvos Respublikoje ar valstybėje, kurioje yra įsteigtas tiekėjas bei jo numatomas (-i) pasitelkti subrangovas (-ai) nustatyta minimali mėnesinė alga arba minimalus valandinis atlyginimas, tiekėjas turi įsipareigoti, jog tiekėjo bei jo numatomo (-ų) pasitelkti subrangovo (-ų) darbuotojams bus užtikrinamas ne mažesnės nei minimalios mėnesinės algos arba minimalaus valandinio atlyginimo mokėjimas pagal valstybės, kurioje yra įsteigtas tiekėjas bei jo numatomas (-i) pasitelkti subrangovas (-ai) teisės aktus." Ši nuostata svarstytina dviem aspektais. Pirma, ji laikytina pertekline, nes Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta imperatyvi taisyklė, kad darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį negali būti mažesnis, negu šio straipsnio nustatyta tvarka nustatytas minimalusis darbo užmokestis. Antra, pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 2 dalį, minimalusis darbo užmokestis yra mažiausias leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą. Pritarti
5Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
įstatymo 87 straipsnį, papildant 87 straipsnio 1 dalį 15 punktu ir nustatyti, kad raštu sudaromoje pirkimo sutartyje turi būti nustatyta: „ekonominės, o perkančiosios organizacijos nuožiūra, ir papildomos sankcijos už šio straipsnio 13 ir 14 punktų pagrindu prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą.“ Neaišku, kaip siūloma nuostata turėtų būti taikoma, kokios ekonominės ir kitos papildomos sankcijos turimos omenyje. Viešojo pirkimo sutarčių vykdymui taikomos Civiliniame kodekse nustatytos bendrosios sutarčių vykdymo ir sutartinės atsakomybės taisyklės tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita.
Civilinio kodekso 6.256 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta: „Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).“ Nei Civilinis kodeksas, nei kiti galiojantys įstatymai nenustato perkančiosios organizacijos teisės taikyti tiekėjams ekonomines ar kitas papildomas sankcijas. Pritarti
6Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
žodžiai rašytini iš didžiosios raidės. Pritarti
7Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
su projektu. Pritarti
8Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
esmę turėtų būti nurodytas ne 55 straipsnio 1 dalies a punktas, o šio straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis. Pritarti
9Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
galiojančio įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį, ir toks pakeitimas konstruojamas naudojant galiojančią papunkčio redakciją. Atkreipiame dėmesį, kad 2018-01-01 įsigalioja nauja šio papunkčio redakcija
straipsnis, 4 straipsnio 4 dalis), kuri projekte nėra įvertinta. Pritarti
10Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
nuostatoms įgyvendinti reikės tam tikro laiko, siūlytina nustatyti įstatymo įsigaliojimo datą. Pritarti
Respublikos teisingumo ministerijos,
2 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 55 ir 87 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr.
XIIIP1269 (toliau – Projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. 1. Projektu siekiama nustatyti pareigą perkančiosioms organizacijoms pirkimo sutartyje reikalauti, jog tiekėjai viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu tiekėjo ir jo numatytų pasitelkti subrangovų darbuotojams mokėtų ne mažesnį mėnesinį arba valandinį darbo užmokestį nei 0,8 vidutinio mėnesinio ar valandinio darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal įsisteigimo valstybės oficialius statistikos duomenis. Taip pat siekiama nustatyti, kad jeigu anksčiau nurodytas mėnesinis ir valandinis darbo užmokestis yra mažesnis nei minimalus mėnesinis arba valandinis darbo užmokesti, tiekėjas turi įsipareigoti, jog tiekėjo bei jo numatomų pasitelkti subrangovų darbuotojams bus mokamas ne mažesnis nei minimalus mėnesinis arba valandinis darbo užmokestis pagal valstybės, kurioje yra įsisteigęs tiekėjas ar jo pasitelkiami subrangovai, teisės aktus. Direktyvos 2014/24/ES[1] 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga imtis priemonių užtikrinti, kad vykdydami viešąsias sutartis ekonominės veiklos vykdytojai laikytųsi, pavyzdžiui, socialinės ir darbo teisės srityse taikytinų pareigų, nustatytų, be kita ko, Europos Sąjungos ir nacionaliniais teisės aktais. Taip pat Direktyvos 2014/24/ES 70 straipsnyje nustatyta, kad perkančiosios organizacijos gali nustatyti sutarties vykdymo specialias sąlygas, susijusias, pavyzdžiui, su socialiniais aspektais. Tačiau valstybių narių ir perkančiųjų organizacijų nustatomos priemonės turi atitikti Europos Sąjungos teisę, įskaitant Direktyvos 96/71/EB[2] reikalavimus[3].
Atkreipiame dėmesį, kad Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte (kurį įgyvendina Lietuvos Respublikos darbo kodekso 108 straipsnio 2 dalies 3 punktas) įtvirtinta, jog priimančiosios valstybės narės turi užtikrinti, kad įmonės garantuotų į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams darbo sutarties sąlygas, kurias reglamentuoja šios valstybės narės įstatymai ir kiti teisės aktai arba nustato visuotinai taikomos kolektyvinės sutartys ar arbitražo sprendimai dėl minimalių užmokesčio normų. 1.1. Pažymėtina, kad pagal nurodytą Direktyvos 96/71/EB nuostatą, valstybės narės negali reikalauti, jog į jos teritoriją komandiruojamiems darbuotojams būtų taikomas didesnis apsaugos lygis, nei jos teisės aktais nustatytas minimalus apsaugos lygis (t. y. Lietuva negali reikalauti mokėti didesnį mėnesinį ar valandinį darbo užmokestį, nei jos nustatytas minimalus). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad „<...> Direktyvos 2004/18
97/71, leidžia priimančiajai valstybei narei viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo srityje numatyti minimalią apsaugą užtikrinančią privalomą teisės normą, nurodytą šios direktyvos 3 straipsnio
mūsų). Atsižvelgdami į tai, manytume, kad Projekto nuostata, kuria reikalaujama iš tiekėjo mokėti ne mažiau nei 0,8 vidutinės mėnesinės algos (arba vidutinio valandinio atlyginimo), būtų nesuderinama su Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktu, kai toks tiekėjas darbui atlikti komandiruotų darbuotojus iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės į Lietuvą. Pritarti
Respublikos teisingumo ministerijos, 2017-11-092 1.2.
Projektu keičiamo Viešųjų pirkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 13 punkto 2 sakiniu siūloma įtvirtinti pareigą perkančiajai organizacijai bet kuriuo atveju reikalauti, kad tiekėjas darbuotojams mokėtų ne mažesnį nei minimalaus darbo užmokesčio dydžio atlyginimą, kuris nustatytas Lietuvoje arba kitoje valstybėje, priklausomai nuo tiekėjo įsisteigimo vietos. Europos teisės departamento nuomone, reikalavimas, kad tiekėjas savo darbuotojams mokėtų jo įsisteigimo valstybėje nustatytą minimalų atlyginimą, kai tiekėjas nėra įsisteigęs Lietuvoje, tam tikrais atvejais nėra pragrįstas dėl toliau nurodomų priežasčių. Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 96/71/EB 17 konstatuojamoje dalyje įtvirtinta, kad „<...> priimančiojoje valstybėje galiojančios minimalią apsaugą užtikrinančios privalomos teisės normos neturi trukdyti taikyti tų darbo sutarties sąlygų, kurios yra palankesnės darbuotojams“. Taigi, Direktyvos 96/71/EB nuostatomis nėra draudžiama tiekėjo įsisteigimo valstybei nustatyti aukštesnį komandiruojamų darbuotojų apsaugos lygį palyginus su nustatytu priimančiojoje valstybėje[5]. Vadinasi, įsisteigimo valstybė gali reikalauti, kad komandiruojamiems darbuotojams būtų mokamas šios valstybės minimalus darbo užmokestis, jeigu jis yra didesnis už, pavyzdžiui, Lietuvos minimalų darbo užmokestį. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Projektu nėra tikslinga nustatyti įpareigojimų kitoje valstybėje įsistiegusiam tiekėjui mokėti šioje valstybėje nustatytą minimalų atlyginimą (jeigu jis didesnis negu Lietuvoje), kai toks įpareigojimas yra nustatytas įsisteigimo valstybėje. Jeigu įsisteigimo valstybėje nėra nustatytas toks įpareigojimas, Lietuva, kaip jau buvo minėta anksčiau, negali reikalauti didesnės darbuotojų apsaugos, jei jos nustatyta minimali apsauga.
Galiausiai atkreipiame dėmesį, kad Direktyvos 96/71/EB tikslas yra siekis užtikrinti laisvą paslaugų teikimą atsižvelgiant į sąžiningos konkurencijos ir darbuotojų teises garantuojančias sąlygas[6]. Kaip nurodoma Direktyvos 96/71/EB parengiamuosiuose dokumentuose[7], konkurencija iškraipoma dėl valstybių nustatomų skirtingų darbo taisyklių. Pavyzdžiui, priimančiojoje valstybėje gali būti nustatytas aukštesnis darbuotojų apsaugos standartas, nei kitoje valstybėje, dėl ko kitoje valstybėje įsisteigę tiekėjai gali pasiūlyti žemesnes paslaugų kainas, nukonkuruodami priimančiojoje valstybėje įsisteigusius tiekėjus dėl mažesnių darbuotojų užmokesčio kaštų. Tokiu būdu, taip pat nėra užtikrinamas į priimančiąją valstybę komandiruojamų darbuotojų tos valstybės pragyvenimo lygį atitinkančios darbo sąlygos, dėl to, tokie komandiruojami darbuotojai gali tapti našta priimančiosios valstybės socialinei sistemai. Siekiant išspręsti nurodytą problemą, Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkto nuostatoje buvo įtvirtinta, kad komandiruojamiems darbuotojams taikoma priimančiosios valstybės teisė. Tai reiškia, kad į Lietuvos teritoriją komandiruojamiems darbuotojams turi būti taikomos Lietuvos darbo teisės normos. Tai ypač aktualu, jei kitos valstybės, kurioje yra įsisteigęs komandiruojantis darbuotojus tiekėjas, teisės aktais yra nustatytas žemesnis darbuotojų apsaugos lygis. Tokiems darbuotojams mokamas minimalus atlyginimas turi būti nustatomas pagal Lietuvos, o ne kitoje valstybėje galiojančias taisykles. Todėl nagrinėjamu atveju, Projektu nustatomas reikalavimas, ne Lietuvoje įsisteigusio tiekėjo darbuotojams mokėti bent minimalų darbo užmokestį, nustatytą įsisteigimo valstybėje, laikytinas nesuderinamu su minėtos direktyvos nuostatomis. Pritarti 13.
Respublikos teisingumo ministerijos,
2
dėmesį į galimas situacijas, kai kitoje valstybėje įsisteigęs tiekėjas, laimėjęs viešojo pirkimo sutartį Lietuvoje, pavyzdžiui, paslaugas teiks iš įsisteigimo valstybės, t. y. tiekėjas nekomandiruos darbuotojų į Lietuvos Respubliką. Esant tokiai situacijai Direktyvos 96/71/EB reikalavimai būtų netaikomi ir Lietuva negalėtų reikalauti taikyti jos teisės aktais nustatytos minimalios darbuotojų apsaugos[8]. Todėl šiuo konkrečiu atveju, Projekto nuostatomis galėtų būti reikalaujama, kad kitoje valstybėje įsisteigęs tiekėjas mokėtų bent įsiteigimo valstybėje nustatytą minimalų darbo užmokestį. Pritarti
Respublikos teisingumo ministerijos,
2
darbuotojams darbo užmokestis mokamas juos samdomo tiekėjo įsisteigimo valstybėje nustatytas minimalus darbo užmokestis. Taigi siūlomu teisiniu reguliavimu būtų nustatoma pareiga kitoje valstybėje įsisteigusiam tiekėjui mokėti toje valstybėje nustatytą darbo užmokestį, net ir tuo atveju, jeigu šis tiekėjas nuspręstų darbuotojus, kurie atliks darbus Lietuvos Respublikos teritorijoje, samdyti Lietuvoje. Toks reikalavimas galėtų lemti tai, kad ne Lietuvoje įsisteigęs tiekėjas privalėtų mokėti didesnį darbo užmokestį Lietuvoje samdomiems darbuotojams, nei tuos pačius darbuotojus samdantys tiekėjai, įsisteigę Lietuvoje. Pažymėtina, kad esant tokiai situacijai ne tik būtų ribojama kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsisteigusių tiekėjų paslaugų teikimo laisvė, bet ir juos diskriminuotų nacionaliniu pagrindu. Atsižvelgdami į tai, manytume, kad Projekte nustatoma nuostata pažeistų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 straipsnį. Pritarti
Respublikos teisingumo ministerijos, 2017-11-092 2.
Projektu siūloma nustatyti nuostata, kad vykdant viešojo pirkimo sutartį tiekėjas ir jo pasitelkiami subrangovai savo darbuotojams įsipareigotų mokėti tam tikrą darbo užmokestį, pagal savo turinį yra viešojo pirkimo sutarties įvykdymo sąlyga, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2014/24/ES 70 straipsnį (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, siūloma Projekto nuostata, kurioje apibrėžiamas įsipareigojimo turinys, turėtų būti dėstoma, ne Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o 2 dalyje. Toks nuostatos dėstymas atitiktų teisės akto loginę struktūrą ir sukurtų teisinį aiškumą perkančiosioms organizacijoms, jog Projektu nustatoma sutarties įvykdymo sąlyga turi būti iš anksto išviešinama kvietime dalyvauti konkurse arba pirkimo dokumentuose. Pritarti
Respublikos teisingumo ministerijos,
Projektas yra susijęs su Direktyvos 2014/24/ES perkėlimu, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 135 straipsnio 4 dalies
lentelė. Pritarti
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos statybininkų asociacija, 2018-01-301
<...>
Asociacija pritaria projekto tikslams, tačiau siūlo tobulinti projektą. 1.
kainos/sanaudu ir kokybės santykio kriterijų Siūlome pakeisti nuo š.m. sausio
(a) papunkčio redakciją, integruojant į ją projekto idėjas ir šį papunktį išdėstant taip: ,,a) techninius pranašumus, estetines ir funkcines charakteristikas, prieinamumą, tinkamumą visiems vartotojams, socialines, aplinkosaugines ir inovatyvias charakteristikas bei sąžiningos prekybos sąlygas. Darbų pirkimuose privaloma įtraukti šį kriterijų įvertinant, kiek tiekėjo, subtiekėjo ir ūkio subjekto, kurio pajėgumais remiamasi, siūlomas mokamas atlyginimas vidutinis darbo užmokestis per paskutinius 12 mėnesių (arba nuo įregistravimo dienos, jeigu veikla vykdoma trumpiau kaip 12 mėnesių) pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams viršija jo, subtiekėjo arba ir ūkio subjekto, kurio pajėgumais remiamasi, kilmės šalyje nustatytąos minimalų darbo užmokestį atitinkamos ūkio šakos 0,8 vidutinės mėnesinės algos ar vidutinio valandinio atlygio;“ Komentaras dėl siūlomos redakcijos:
ne tik tiekėją, bet ir subtiekėjus (jeigu jie žinomi) bei kiekvieną ūkio subjektų grupės dalyvį. Tokiu būdu užkirsti kelią piktnaudžiavimui, kuomet konkursą laimėtų genrangovas, turintis tik pvz. vadovą ir teisininką (t.y. darbuotojus, gaunančius aukštą atlyginimą), o visus darbus atliktų subrangovai, kurie darbininkams moka mažus arba neoficialius atlyginimus. 2. Siūlome vertinti ne „siūlomą“ atlyginimą (t.y. ne menamą), o realiai mokamą atlyginimą, kad užkirsti kelią piktnaudžiavimui, kuomet siūlomi“ atlyginimai bus dirbtinai sukeliami tik dėl pirkimo laimėjimo, o po pirkimo vėl sumažinami. 3. Siūlome vertinti atlyginimą už 1 metus, kad užkirsti kelią piktnaudžiavimui, kuomet atlyginimai bus dirbtinai sukeliami prieš pat pirkimo procedūrą, o po pirkimo vėl sumažinami. 4.
sutartį vykdysiančių darbuotojų atlyginimą“, bet visų darbuotojų atlyginimą, kadangi priešingu atveju:
a) lieka galimybė tiekėjų piktnaudžiavimui, kai sutarties vykdymui bus tariamai priskiriami tik aukštesnius atlyginimus gaunantys darbuotojai;
b) tiekėjas dalį darbuotojų, kurių reikia sutarčiai įgyvendinti, priims tik po pirkimo laimėjimo, nes realus darbuotojų poreikis atsiras tik gavus užsakymą. Todėl tokių darbuotojų darbo užmokestis tiekėjo atrankos metu negalės būti įvertinamas, nes dar nebus pačių darbuotojų. Kitaip tariant, lieka galimybė piktnaudžiauti konkurso metu deklaruojant menamą atlyginimą menamiems darbuotojams;
apklausą dėl įstatymo projekto. Dauguma narių pritarė ūkio šakos 0,8 atlyginimo principo taikymui. Kai kurie nariai siūlė taikyti ne mažesnį kaip vidutinį ūkio šakos atlyginimą ar net didesnį. Tokiu būdu valstybė dar labiau paskatintų legalų verslą. Tačiau žinant, kad regionuose atlyginimai yra mažesni nei didmiesčiuose, siūlomas kompromisinis variantas galėtų būti 0,8 vidutinės mėnesinės algos ar vidutinio valandinio atlygio. Apsispręsti pagrindiniame komitete
2Lietuvos statybininkų asociacija,
Viešųjų pirkimų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto (a) papunkčio redakcijoje numatyti reikalavimai dėl darbo užmokesčio taikomi tik tuo atveju, kai pirkimo procedūroje taikomas kainos/sąnaudų ir kokybės santykio kriterijus. Tačiau taikant mažiausios kainos kriterijų, darbo užmokestis nėra vertinamas, t.y. tiekėjai nekonkuruoja pagal darbuotojams mokamą atlyginimą, todėl tai neskatina jų mokėti didesnio bei legalaus atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys, kad didžioji dauguma pirkimų vyksta būtent pagal mažiausios kainos kriterijų, todėl darbo užmokesčio reikalavimą svarbu integruoti ir j pirkimus, vykdomus pagal mažiausią kainą.
Siūlome darbo užmokesčio reikalavimą numatyti kaip tiekėjų kvalifikacijos reikalavimą. Tuo tikslu papildyti galiojančio Viešųjų pirkimų įstatymo 47 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Tikrindama tiekėjo techninį ir profesinį pajėgumą, perkančioji organizacija gali reikalauti žmogiškųjų ir techninių išteklių bei patirties, kurie reikalingi pirkimo sutarčiai įvykdyti pagal pirkimo dokumentuose pirkimo objektui nustatytus kokybės reikalavimus. Reikiama tiekėjo patirtis visų pirma gali būti įrodoma užsakovų pažymomis apie tinkamai įvykdytas ankstesnes sutartis. Perkančioji organizacija gali laikyti, kad tiekėjas neturi reikalaujamo profesinio pajėgumo, jeigu nustato tiekėjo interesų konfliktą, galintį neigiamai paveikti pirkimo sutarties vykdymą. Perkant prekes, kurias numatoma atvežti į vietą ir įrengti, paslaugas ar darbus, tiekėjo profesinis pajėgumas suteikti tokias paslaugas arba atlikti įrengimo ir kitus darbus gali būti vertinamas atsižvelgiant į pirkimo sutartį vykdysiančių jo darbuotojų kvalifikaciją, darbo produktyvumą, patirtį ir patikimumą. Darbų pirkimuose, kuriuose pasiūlymas išrenkamas tik pagal kainą arba sąnaudas, perkančioji organizacija privalo reikalauti, kad tiekėjo, subtiekėjo ir ūkio subjekto, kurio pajėgumais remiamasi, mokamas darbuotojams vidutinis darbo užmokestis per paskutinius 12 mėnesių (arba nuo įregistravimo dienos, jeigu veikla vykdoma trumpiau kaip 12 mėnesių) būtų ne mažesnis kaip atitinkamos ūkio šakos 0,8 vidutinės mėnesinės algos ar vidutinio valandinio atlygio, nustatytų jų kilmės šalyje.“
pagrindiniame komitete
pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2018-05-28 * Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. SV-S-658 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 7 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:
Pritarti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 55 ir 87 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-1269 (toliau – Įstatymo projektas) tikslui – prisidėti prie verslo aplinkos skaidrinimo, darbuotojų gerovės užtikrinimo ir socialinės atskirties mažinimo, tačiau pasiūlyti nesvarstyti Įstatymo projekto, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į praktikoje kylančias mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kriterijaus taikymo problemas, su kuriomis būtų susiduriama ir taikant Įstatymo projekto nuostatas, ir įgyvendindama jos ir socialinių partnerių pasirašytą Susitarimą dėl šalies pažangai būtinų reformų, Lietuvos Respublikos Seimui 2018 m. pirmąjį pusmetį pateiks teisės aktų projektus dėl Įstatymo projektu keičiamų nuostatų tobulinimo. Nepritarti Žr. Seimo Audito komiteto sprendimą. 2. Seimo narys J. Varkalys, 2018-06-19
6 N Argumentai: Įstatymo projekte bei galiojančioje Viešųjų pirkimų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto (a) papunkčio redakcijoje numatyti reikalavimai dėl darbo užmokesčio taikomi tik tuo atveju, kai taikomas kainos/sąnaudų ir kokybės santykio kriterijus. Tačiau taikant mažiausios kainos kriterijų, darbo užmokestis nėra vertinamas, t.y. tiekėjai nekonkuruoja pagal darbuotojams mokamą atlyginimą, todėl tai neskatina jų mokėti didesnio bei legalaus atlyginimo. Pažymėtina, kad didžioji dauguma pirkimų vyksta būtent pagal mažiausios kainos kriterijų, todėl darbo užmokesčio reikalavimą svarbu integruoti ir į pirkimus, vykdomus pagal mažiausią kainą.
Todėl siūlau darbo užmokesčio reikalavimą numatyti kaip tiekėjų kvalifikacijos reikalavimą. Pasiūlymas: Pakeisti 47 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Tikrindama tiekėjo techninį ir profesinį pajėgumą, perkančioji organizacija gali reikalauti žmogiškųjų ir techninių išteklių bei patirties, kurie reikalingi pirkimo sutarčiai įvykdyti pagal pirkimo dokumentuose pirkimo objektui nustatytus kokybės reikalavimus. Reikiama tiekėjo patirtis visų pirma gali būti įrodoma užsakovų pažymomis apie tinkamai įvykdytas ankstesnes sutartis. Perkančioji organizacija gali laikyti, kad tiekėjas neturi reikalaujamo profesinio pajėgumo, jeigu nustato tiekėjo interesų konfliktą, galintį neigiamai paveikti pirkimo sutarties vykdymą. Perkant prekes, kurias numatoma atvežti į vietą ir įrengti, paslaugas ar darbus, tiekėjo profesinis pajėgumas suteikti tokias paslaugas arba atlikti įrengimo ir kitus darbus gali būti vertinamas atsižvelgiant į pirkimo sutartį vykdysiančių jo darbuotojų kvalifikaciją, darbo produktyvumą, patirtį ir patikimumą. Darbų pirkimuose, kuriuose pasiūlymas išrenkamas tik pagal kainą arba sąnaudas, perkančioji organizacija privalo (prekių, paslaugų pirkimuose – gali) reikalauti, kad tiekėjo ir subtiekėjo, kurio pajėgumais remiamasi, mokamo darbuotojams darbo užmokesčio mediana per paskutinius 12 mėnesių (arba nuo įregistravimo dienos, jeigu veikla vykdoma trumpiau kaip 12 mėnesių) būtų ne mažesnė kaip atitinkamos ūkio šakos 0,8 vidutinės mėnesinės algos ar vidutinio valandinio atlygio, nustatytų jų kilmės šalyje.
Jeigu tiekėjas ar subtiekėjas, kurio pajėgumais remiamasi, vykdo ekonomines veiklas, kurios nėra susiję su konkrečiu viešuoju pirkimu, tokiu atveju į darbuotojų sąrašą darbo užmokesčiui įvertinti tiekėjas negali įtraukti tų darbuotojų, kurie pagal ekonominės veiklos rūšies sekciją nėra susiję su konkrečiu viešuoju pirkimu.“
pagrindiniame komitete
3Seimo narys J. Varkalys,
2018-06-19 Argumentai: Po įstatymo projekto aptarimo su Ūkio ministerijos, Viešųjų pirkimų tarnybos, Lietuvos statybininkų asociacijos atstovais, paaiškėjo poreikis įstatymo projektą patikslinti, kad jis būtų kiek įmanoma paprasčiau taikomas praktikoje ir nesukeltų perkančiosioms organizacijoms bei tiekėjams didelės naštos renkant duomenis, juos vertinant bei užtikrinant asmens duomenų apsaugą. Todėl siūlau, kad būtų vertinamas tiekėjų darbuotojų darbo užmokestis tik už paskutinius 12 mėnesių, taikant medianos principą. Jeigu tiekėjas vykdo skirtingas ekonomines veiklas, į darbuotojų sąrašą darbo užmokesčiui įvertinti tiekėjas negali įtraukti tų darbuotojų, kurie pagal ekonominės veiklos rūšį nėra susiję su konkrečiu viešuoju pirkimu. Pasiūlymas:
Pakeisti 55 straipsnio 1 dalies a punktą ir jį išdėstyti taip: „a) techninius pranašumus, estetines ir funkcines charakteristikas, prieinamumą, tinkamumą visiems vartotojams, socialines, aplinkosaugines ir inovatyvias charakteristikas bei sąžiningos prekybos sąlygas.
Darbų pirkimuose privaloma (prekių, paslaugų pirkimuose – galima) įtraukti šį kriterijų įvertinant, kiek tiekėjo, subtiekėjo, kurio pajėgumais remiamasi, siūlomas mokamo atlyginimas darbo užmokesčio mediana per paskutinius 12 mėnesių (arba nuo įregistravimo dienos, jeigu veikla vykdoma trumpiau kaip 12 mėnesių) pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams viršija jo arba ūkio subjekto ir subtiekėjo, kurio pajėgumais remiamasi, kilmės šalyje nustatytąos minimalų darbo užmokestį atitinkamos ūkio šakos 0,8 vidutinės mėnesinės algos ar vidutinio valandinio atlygio. Jeigu tiekėjas ar subtiekėjas, kurio pajėgumais remiamasi, vykdo ekonomines veiklas, kurios nėra susiję su konkrečiu viešuoju pirkimu, tokiu atveju į darbuotojų sąrašą darbo užmokesčiui įvertinti tiekėjas negali įtraukti tų darbuotojų, kurie pagal ekonominės veiklos rūšies sekciją nėra susiję su konkrečiu viešuoju pirkimu;“
pagrindiniame komitete
6Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
6.1. Sprendimas: pritariant įstatymo projektu Nr. XIIIP-1269 siekiamiems tikslams, tačiau įvertinus, kad dėl Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimų, susijusių su darbo užmokesčio dydžio kriterijaus taikymu viešuosiuose pirkimuose, sutarimas turi būti rastas tarp visų viešųjų pirkimų sistemos dalyvių – politikos formuotojų, politikos įgyvendintojų, perkančiųjų organizacijų, tiekėjų bei priežiūros ir kontrolės institucijų, o Seimui 2018 m. pirmąjį pusmetį planuojami pateikti Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimai susiję ne tik su darbo užmokesčio dydžio kriterijaus taikymo viešuosiuose pirkimuose nustatymu, bet ir su ES teisinio reglamentavimo perkėlimu į nacionalinę teisę, siekiant įgyvendinti 2014 m. balandžio 16 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/55/ES dėl elektroninių sąskaitų faktūrų naudojimo viešuosiuose pirkimuose nuostatas, todėl siekiant užtikrinti savalaikį ir efektyvų ES teisės aktų perkėlimo į nacionalinę teisę procesą, pritarti iniciatorių pateiktam Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 55 ir 87 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-1269 ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pastabas, kurioms pritarė Seimo Audito komitetas. 6.2. Pasiūlymai: nėra. 7. Balsavimo rezultatai: už – 6, prieš – 0, susilaikė – 0. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Agnė Bilotaitė. Komiteto pirmininkė (Parašas) Ingrida Šimonytė Audito komiteto biuro patarėja (ES) Laura Pranaitytė [1] 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB. [2] 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje. [3] Direktyvos 2014/24/ES 37 ir 98 konstatuojamosios dalys. [4]Sprendimas RegioPost, C-115/14, EU:C:2015:760, 66 punktas. Taip pat žr.
Taip pat žr. Sprendimo Rüffert, C-346/06, EU:C:2008:189, 33 punktas. [5] Sprendimas Rüffert, 34 punktas. [6] Direktyvos 96/71/EB 5 konstatuojamoji dalis. [7] Europos Komisijos pasiūlymas dėl Tarybos direktyvos dėl darbuotojų komandiravimo teikiant paslaugas, KOM(91) 230 galutinis. [8] Sprendimas Bundesdruckerei, C-549/13, EU:C:2014:2235, 30–34 punktai.