projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai
priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (toliau – direktyva 2015/2302). Direktyvos 2015/2302 28 straipsnio 1 dalis numato, jog valstybės narės iki 2018 m. sausio 1 d. turi priimti teisės aktus, įgyvendinančius direktyvos 2015/2302 nuostatas, ir tas nuostatas jos taiko nuo 2018 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Turizmo įstatymo projektas) tikslas – įgyvendinti direktyvos 2015/2302 nuostatas, susijusias su organizuotos turistinės kelionės bei turizmo paslaugų rinkinių sudarymu, kelionių organizatoriaus (toliau – KO), turizmo paslaugų rinkinių pardavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimu, turizmo paslaugų teikėjų atsakomybe už nustatytų reikalavimų nesilaikymą. Turizmo įstatymo projektu Turizmo įstatymas išdėstomas nauja redakcija. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.228³ straipsnio, šeštosios knygos XXXV skyriaus trečiojo skirsnio, ir kodekso priedo pakeitimo įstatymo projektu (toliau – Civilinio kodekso projektas) siekiama įgyvendinti direktyvos 2015/2302 nuostatas, susijusias su organizuotos turistinės kelionės sutarties sudarymu, informacijos teikimu iki sutarties sudarymo ir iki išvykimo į kelionę, taip pat nuostatas dėl sutarties sąlygų keitimo, KO atsakomybės už netinkamą sutarties vykdymą ir žalos atlyginimo. 2.
projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymų projektų iniciatorė – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Įstatymų projektus rengė darbo grupė, sudaryta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 4-101 ,,Dėl darbo grupės sudarymo“, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Turizmo politikos skyriaus (vedėjas Renaldas Čiužas, tel. 8 706 64948, el. paštas [email protected]) patarėja Neringa Ulbaitė (tel. 8 706 64608, el. paštas [email protected]). 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu galioja Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, priimtas 1998 m. kovo 19 d. (įstatymas nauja redakcija buvo išdėstytas 2011 m. birželio 22 d., nauja redakcija įsigaliojo
įstatymo taikymo sritis apima turizmo paslaugų organizavimo principus, reikalavimus turizmo paslaugų teikimui ir turistų teisių apsaugai, kelionių organizatorių, kelionių pardavimo agentų teises ir pareigas, informacijos apie organizuotą turistinę kelionę teikimą vartotojams, valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją turizmo srityje. Turizmo įstatyme reguliuojamos kelionių organizatorių (toliau – KO) teikiamos turizmo paslaugos ir jų prievolių įvykdymo užtikrinimas, apgyvendinimo paslaugos, turistų informavimo paslaugos, sveikatingumo paslaugos (sveikatos turizmas). Turizmo įstatyme įgyvendinamos 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau
Taigi KO gautų įplaukų suma pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas ir dar neįvykdytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, bei turistų grąžinimo į pradinę išvykimo vietą kaštai privalo būti 100 proc. padengti prievolių įvykdymo užtikrinimu. Pažymėtina, kad siekiant tinkamai įgyvendinti Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatą ir atsižvelgiant į 2012 - 2014 metais įvykusius Lietuvos Respublikos kelionių organizatorių nemokumo ir bankroto atvejus, dėl kurių tiesioginę žalą patyrė turistai, Turizmo įstatymas buvo keletą kartų tobulintas. 2015 m. Europos Komisija pradėjo Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūrą dėl Direktyvos 90/314/EEB galimai netinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo. Ši pažeidimo procedūra pradėta dėl Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. Viena iš svarbiausių priemonių, kurių Lietuva ėmėsi siekdama tobulinti Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimą, buvo Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. gegužės 19 d. priimtas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 4¹, 6, 7, 8, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-1723, kuris įsigaliojo 2015 m. lapkričio 1 d.
Šiame įstatyme nustatytos kokybiškai naujos prievolių įvykdymą užtikrinančių priemonių apskaičiavimo taisyklės, nustatytos didesnės prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos tais atvejais, kai kelionių organizatorius verčiasi išvykstamuoju turizmu (50 tūkst. eurų, kai kelionių organizatorius neorganizuoja kelionių užsakomaisiais skrydžiais, ir 200 tūkst. eurų, kai kelionių organizatorius organizuoja keliones užsakomaisiais skrydžiais), numatyta kelionių organizatoriaus atsakomybė už Turizmo įstatymo nuostatų, įskaitant pareigą turėti tinkamą prievolių įvykdymą užtikrinančią priemonę, nesilaikymą. Įstatyme taip pat suteikti didesni įgaliojimai Valstybiniam turizmo departamentui vykdant turizmo rinkos stebėsenos ir priežiūros funkciją, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1319 patvirtintas Kelionių organizatorių rizikos veiksnių nustatymo ir stebėsenos tvarkos aprašas ir kiti Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai. Europos Komisija 2017 m. vasario mėn. nutraukė minėtą Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūrą dėl Direktyvos 90/314/EEB galimai netinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje konstatavo, kad į Lietuvos Respublikos teisę buvo netinkamai perkeltos Direktyvos 90/314/EEB nuostatos, susijusios su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, ir, nustatęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktikoje įtvirtintų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų buvimą, priteisė pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą. Apžvelgiamoje administracinėje byloje[1] ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo Direktyvos 90/314/EEB nuostatų perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį.
Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjui buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma (4,96 proc.), todėl jis kreipėsi į teismą, siekdamas patirtos žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą – turtinius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti. LVAT teisėjų kolegija akcentavo, jog Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas nurodytą straipsnį, yra pažymėjęs, kad kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, jog nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu. Teisėjų kolegija sprendė, jog, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo
nepakankamos. Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Atsižvelgusi į tai, LVAT teisėjų kolegija sprendė, jog Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnį.
byloje Nr. eA-1976-624/2017 24 (pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis su KO
„Freshtravel“) ir administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017 (pagal turizmo
paslaugų teikimo sutartis su KO „Go Planet Travel“). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Turizmo įstatyme būtina numatyti papildomą kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmą, kuris užtikrintų visišką (100 proc.) turistų nuostolių atlyginimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Turizmo įstatyme nėra numatyta pareiga atvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams turėti prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą, kadangi atvykstamojo turizmo veikla nėra siejama su rizikomis, kurios būdingos išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams, t.y. nėra būtinybės užtikrinti turistų pargabenimą į pradinę išvykimo vietą, suteikti būtiną apgyvendinimą, ir pan. Pagal organizuotos turistinės kelionės sutartis, atsakomybę už paslaugų teikimą turistams, kurie atvyksta į Lietuvos Respubliką, prisiima kelionių organizatorius, su kuriuo sudaryta sutartis. Būtent šiam kelionių organizatoriui taikomi jo įsisteigimo valstybėje narėje nustatyti prievolių įvykdymo užtikrinimo reikalavimai. Šiuo metu galiojančiame Turizmo įstatyme nėra numatytas kelionių pardavimo agentų licencijavimas, ir atitinkama šių subjektų priežiūra. Nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Turizmo įstatyme buvo atsisakyta kelionių agentų ir kelionių agentūrų veiklos reglamentavimo. Tačiau per pastaruosius kelerius metus padaugėjo atvejų, kai kelionių pardavimo agentai savarankiškai, neatstovaudami kelionių organizatoriams, turistams pardavinėjo organizuotas turistines keliones, vengė sudaryti sutartis, tinkamai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų.
Tai sukelia neigiamas pasekmes turizmo rinkoje - trūksta skaidrumo ir nėra galimybės tinkamai užtikrinti turistų teisių ir ekonominių interesų apsaugą. Galiojančiame Turizmo įstatyme reglamentuojamas laikinas kelionių organizavimo paslaugų teikimas Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos paslaugų teikimo laikinumą vertina atsižvelgdamos į paslaugų teikimo trukmę, reguliarumą, dažnumą ir tęstinumą, taip pat į konkrečios paslaugos ypatumus. Konkretūs tam tikrų paslaugų teikimo laikinumo vertinimo kriterijai nustatomi šių paslaugų teikimo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Turizmo įstatyme įtvirtinta, kad kriterijus, kurios kelionių organizavimo paslaugos teikiamos laikinai, kurios yra vienkartinės, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Taip pat numatytas reikalavimas kelionių organizavimo paslaugų teikėjams, paslaugas teikiantiems laikinai, turėti kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantį dokumentą, išduotą valstybėje narėje ir garantuojantį ne mažesnę prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą negu nustatyta Turizmo įstatyme. Klausimas dėl kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų pripažįstama, kad kelionių organizavimo paslaugos teikiamos laikinai ar yra vienkartinės, nustatymo, buvo svarstomas nuo 2012 metų. Šiuo metu nei vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nėra nustatyti laikino turizmo paslaugų teikimo kriterijai, Lietuvos Respublikoje tokie kriterijai taip pat nebuvo patvirtinti. Atsižvelgiant į tai, Turizmo įstatymo projekte siūloma atsisakyti nuostatų dėl laikino kelionių organizavimo paslaugų teikimo.
Galiojantis Turizmo įstatymas numato privalomą viešbučių, motelių, svečių namų ir kempingų klasifikavimą. Klasifikavimas vykdomas, remiantis harmonizuotais kriterijais, kuriuos patvirtino Viešbučių klasifikavimo sąjunga (Hotelstars Union), inicijuota kelių Europos Sąjungos valstybių narių viešbučių asociacijų. Šiuo metu apgyvendinimo paslaugų klasifikavimas atliekamas valstybės biudžeto sąskaita, ir už apgyvendinimo paslaugų klasifikavimą, kas turėtų būti laikoma valstybės įstaigos teikiama paslauga, nėra imama valstybės rinkliava, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatyta turizmo paslaugų teikėjų atsakomybė už kelionių organizavimo paslaugų teikimo pažeidimus bei apgyvendinimo paslaugų teikimo reikalavimų pažeidimus. Turizmo paslaugų teikimas reglamentuojamas Civilinio kodekso šeštosios knygos XXXV skyriaus ,,Atlygintinų paslaugų teikimas“ trečiajame skirsnyje ,,Turizmo paslaugų teikimas“ (6.747–6.755 straipsniai). Civilinio kodekso 6.747 straipsnio 1 dalyje pateikta turizmo paslaugų teikimo sutarties sąvoka, taip pat numatyta kelionių organizatoriaus bendroji pareiga teikti informaciją turistui iki sutarties pasirašymo bei iki išvykimo į kelionę. Konkretūs informacijos teikimo reikalavimai įtvirtinti Turizmo įstatyme. Civilinio kodekso 6.749 straipsnyje nustatyti sutarties formos ir turinio reikalavimai. 6.750 - 6.755 straipsniuose reglamentuota turisto ir kelionių organizatoriaus teisė atsisakyti sutarties, sutarties sąlygų pakeitimas, sutarties šalių pasikeitimas, sutarties vykdymas ir atsakomybė už netinkamą jos vykdymą bei draudimas panaikinti ar riboti KO civilinę atsakomybę. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama 4.1.
Perkeliant Direktyvos 2015/2302 nuostatas, Turizmo įstatymo projekte yra atnaujinamos turizmo paslaugų teikimo bei turizmo paslaugų teikėjų prievolių įvykdymo užtikrinimo taisyklės. Pagrindiniai turizmo paslaugų reguliavimo pakeitimai, kurie numatomi Turizmo įstatymo projekte:
įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo 1 straipsnyje patikslinta įstatymo taikymo apimtis. Šio įstatymo II skyriaus ,,Kelionių organizavimo paslaugos“ reikalavimai netaikomi: organizuotoms turistinėms kelionėms, turizmo paslaugų rinkiniams, apimantiems trumpesnį nei 24 valandų trukmės laikotarpį, išskyrus tuos atvejus, kai įtraukiama nakvynė; organizuotoms turistinėms kelionėms, turizmo paslaugų rinkiniams, kuriuos siūlo įsigyti fiziniai arba juridiniai asmenys, kurių pagrindinė veikla nėra susijusi su turizmo paslaugų teikimu, ir šios paslaugos nėra teikiamos nuolat ir nėra siūlomos plačiajai visuomenei (pavyzdžiui, kelionės, kurias ne dažniau nei keletą kartų per metus rengia savo nariams labdaros organizacijos, sporto klubai arba mokyklos ir pan.); organizuotoms turistinėms kelionėms ir turizmo paslaugų rinkiniams, įsigytiems pagal verslo kelionių organizavimo sutartis, kurios sudaromos tarp verslininko ir kito fizinio ar juridinio asmens, veikiančio su jo prekyba, verslu, amatu ar profesija susijusiais tikslais. 2. Pakeistos ir patikslintos įstatyme vartojamos sąvokos. Išplėsta ,,turisto“ sąvoka, nurodant, verslo reikalais keliaujantys asmenys, įskaitant laisvųjų profesijų narius, ar savarankiškai dirbančius asmenis arba kitus fizinius asmenis, kurie nėra sudarę verslo kelionių organizavimo sutarčių, yra laikomi turistais, kai jie sudaro organizuotos turistinės kelionės sutartį ir (arba) įsigyja turizmo paslaugų rinkinį .
Be to, perkeliant Direktyvos 2015/2302 nuostatas, atitinkamai pakeisti Turizmo įstatyme esančių sąvokų apibrėžimai: ,,kelionių organizatorius“, ,,kelionių pardavimo agentas“, įtvirtintos naujos sąvokos: ,,turizmo paslaugų rinkinys“, ,,turisto grąžinimas“, ,,organizuota turistinė kelionė“, ,,kelionių organizatoriaus vietinis atstovas“. Patikslintos sąvokos ,,išvykstamasis turizmas“, ,,turizmo paslauga“, ,,turizmo paslaugų teikėjas“. Turizmo paslaugomis šio įstatymo prasme taip pat laikomos paslaugos, kurios sudaro turizmo paslaugų rinkinį pagal šio įstatymo II skyriaus penktojo skirsnio nuostatas: keleivių vežimo paslaugos (visų rūšių transportu); automobilių, kitų motorinių transporto priemonių ar motociklų nuomos paslaugos; apgyvendinimo paslauga, kuri yra neatsiejama keleivių vežimo dalis, ir kuri teikiama pagal sutartis dėl Turizmo įstatyme nurodytų turizmo paslaugų; bet kokia kita paslauga, kuri yra neatsiejama nuo turizmo paslaugų, nurodytų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1, 2 ar 3 punktuose (bilietai į koncertus, sporto renginius, ekskursijas ar pramogų parkus, ekskursijos su gidu, slidinėjimo keltuvų abonementai ir sporto įrangos nuoma, sveikatingumo procedūros). 3. Siekiant išvengti Turizmo įstatymo pakeitimų ateityje, jeigu būtų siekiama atitinkamai perskirstyti valstybės institucijų funkcijas, Turizmo įstatymo projektu keičiamame Turizmo įstatyme atsisakyta nuorodos į konkrečią valstybės instituciją (Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos) ir vietoje jos nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. 4.
nėra vartojamos, arba kurių įtvirtinimas Turizmo įstatyme yra perteklinis ar netikslingas: ,,gamtiniai sveikatos veiksniai“, ,,rekreacinė teritorija“, ,,rekreaciniai ištekliai“, ,,turizmo trasa“, ,,paplūdimys“; paslaugų, kurios nėra reglamentuojamos Turizmo įstatyme, apibrėžimų (,,jūrinio turizmo infrastruktūra“, ,,jūrinio turizmo paslauga“, ,,vidaus vandenų turizmo paslauga“, ,,turistinės stovyklos paslauga“ ,,sveikatingumo paslauga“). Atsisakyta apgyvendinimo paslaugų rūšis apibrėžiančių sąvokų, kurios įtvirtintos Turizmo įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose (,,kolektyvinio apgyvendinimo paslaugos“, ,,privataus apgyvendinimo paslaugos“, ,,nakvynės ir pusryčių paslauga“, ,,kaimo turizmo paslauga“, ,,kambarys“, ,,turistinė stovyklavietė“, ,,viešbutis“). Turizmo įstatymo projekte atsisakyta sąvokų ,,kurortas“ ir „kurortinės teritorijos“. 2016 m. balandžio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimui pateiktas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XIIP-4259), kuriame atsisakoma šiame įstatyme nustatytų „kurorto“ ir „kurortinės teritorijos“ sąvokų apibrėžimų, išdėstant šių sąvokų apibrėžimus viename Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme, kuriame pateikiamos ir kitos su kurorto ir kurtinės teritorijos statuso suteikimu ir panaikinimu susijusios teisinio reguliavimo nuostatos. 5. Sumažinta KO administracinė našta teikiant Vyriausybės įgaliotai institucijai Turizmo įstatyme nurodytą informaciją ir duomenis. Įvertinus KO pateikiamus duomenis ir siekiant, kad deklaravimo našta būtų proporcinga galimai veiklos rizikai, Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad atvykstamojo ir vietinio turizmo KO teikia kelionių organizatoriaus ataskaitą vieną kartą per metus, t.y. pasibaigus kalendoriniams metams, taip sumažinant administracinę naštą verslui.
Išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams, organizuojantiems keliones užsakomaisiais skrydžiais, nustatytas papildomas reikalavimas kiekvieną mėnesį informuoti Vyriausybės įgaliotą instituciją apie gautų įplaukų sumą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas ir dar neįvykdytas išvykstamojo turizmo organizuotos turistinės kelionės sutartis (Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punktas). 6. Turizmo įstatymo projekte siūloma atsisakyti nuostatų dėl laikino kelionių organizavimo paslaugų teikimo. Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ,,laikinai Lietuvos Respublikoje paslaugas teikiantiems valstybių narių teikėjams Lietuvos Respublikos įstatymais gali būti nustatoma reikalavimų teisės teikti paslaugas įgijimui ir paslaugų teikimo veiklos vykdymui, tačiau jie negali pažeisti šių principų: 1) nediskriminavimo; t. y. reikalavimai negali tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuoti teikėją dėl pilietybės, gyvenamosios vietos ar valstybės narės, kurioje teikėjas yra įsteigtas; 2) būtinumo; t. y. reikalavimai privalo būti pagrįsti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ar aplinkos apsaugos tikslais; 3) proporcingumo; t. y. reikalavimai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti ir neriboti laisvės teikti paslaugas daugiau, negu to reikia siekiamam tikslui įgyvendinti.“ Pažymėtina, kad vienas iš Direktyvos 2015/2302 tikslų yra prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo.
Direktyvos preambulės 6 punkte nurodyta, kad ,,tarpvalstybinis kelionės paslaugų paketų rinkos potencialas Sąjungoje šiuo metu nėra visapusiškai išnaudojamas.
Keliautojų apsaugos taisyklių skirtumai skirtingose valstybėse narėse neskatina vienos valstybės narės keliautojų įsigyti kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių kitoje valstybėje narėje ir – analogiškai – neskatina vienos valstybės narės organizatorių ir agentų pardavinėti tokių paslaugų kitoje valstybėje narėje.“ Direktyvos 2015/2302 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas apsaugos nemokumo atveju tarpusavio pripažinimo principas, reiškiantis, jog ,,valstybės narės pripažįsta, kad bet kokia apsauga nemokumo atveju, kurią organizatorius suteikia pagal valstybės narės, kurioje jis yra įsisteigęs, nacionalines priemones, kuriomis 17 straipsnis perkeliamas į nacionalinę teisę, atitinka tokių priemonių reikalavimus.“ Taigi kiekviena Europos Sąjungos valstybė narė, įgyvendindama Direktyvos nuostatas nacionalinėje teisėje, privalo užtikrinti, kad keliautojų apsauga kelionių organizatoriaus nemokumo atveju būtų veiksminga, ir 100 proc. padengtų turisto patirtas išlaidas. Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ,,tais atvejais, kai, laikantis minėtų principų, prieš pradedant laikinai teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje reikalaujama gauti leidimą, negali būti reikalaujama pakartotinai įvykdyti tokius pat arba iš esmės panašius reikalavimus ir (arba) kontrolės priemones, kuriuos valstybės narės teikėjas jau yra įvykdęs kitoje valstybėje narėje arba Lietuvos Respublikoje gaudamas kitą leidimą.“ Atsižvelgiant į tai, kad perkeldama Direktyvos nuostatas kiekviena valstybė narė nustatys kelionių organizatorių veiklos vykdymo bei jų prievolių įvykdymo užtikrinimo reikalavimus, Turizmo įstatymo projekte siūloma atsisakyti nuostatų dėl laikino kelionių organizavimo paslaugų teikimo Lietuvos Respublikoje.
Siūloma nustatyti, kad Lietuvos Respublikoje yra automatiškai pripažįstami kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsisteigusio kelionių organizatoriaus, turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo turimi prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantys dokumentai, kurie atitinka kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nustatytus prievolių įvykdymo užtikrinimo reikalavimus. Iškilus abejonėms dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsteigto kelionių organizatoriaus ar turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo, Vyriausybės įgaliota institucija galės kreiptis į kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingą instituciją, prašydama pateikti reikalingą informaciją ir paaiškinimus dėl konkretaus turizmo paslaugų teikėjo vykdomos veiklos. Vyriausybės įgaliota institucija, vykdydama Lietuvos Respublikos kelionių pardavimo agentų priežiūrą, taip pat galės gauti informaciją apie Lietuvos Respublikoje neįsisteigusius kelionių organizatorius, kurie parduoda keliones per kelionių pardavimo agentus. 7.
verslo ypatumus ir sezoniškumą, ir siekiant sudaryti galimybę kelionių organizatoriui jo sprendimu laikinai nevykdyti veiklos, neprarandant išduoto kelionių organizatoriaus pažymėjimo, Turizmo įstatymo projekte numatyta, jog Vyriausybės įgaliota institucija kelionių organizatoriaus prašymu gali iki 6 mėnesių sustabdyti kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimą, jeigu kelionių organizatorius yra įvykdęs visus savo organizuotų turistinių kelionių įsipareigojimus turistams ir pateikia tai pagrindžiančius dokumentus. Tokiu būdu nebus sukuriama papildoma administracinė našta ūkio subjektams, susijusi su naujo kelionių organizatoriaus pažymėjimo išdavimu. Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo 11 straipsnyje reglamentuoti kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo pagrindai, tarp kurių yra ir kelionių organizatoriaus - fizinio bei juridinio asmens bankrotas. Įsiteisėjus teismo nutarčiai kelionių organizatoriui – fiziniam asmeniui – iškelti bankroto bylą, teismas gali duoti leidimą vykdyti individualią veiklą arba patvirtinti fizinio asmens mokumo atkūrimo planą, kuriame numatyta, kad fizinis asmuo vykdys individualią veiklą. Juridiniam asmeniui tokios galimybės nėra numatyta. Toks diferencijavimas paaiškinamas iš esmės skirtingomis fizinių ir juridinių asmenų bankroto paskirtimis. Juridinio asmens bankroto proceso paskirtis – minimizuoti kreditorių nuostolius parduodant juridinio asmens turtą, realizuojant reikalavimų teises ir likviduoti juridinį asmenį. Fizinio asmens bankroto proceso paskirtis – sudaryti sąlygas fiziniam asmeniui savo darbu arba kitokia veikla, kontroliuojant bankroto administratoriui, minimizuoti kreditorių nuostolius ir nurašyti skolas. Taigi, yra logiška leisti fiziniam asmeniui toliau vykdyti veiklą prižiūrint bankroto administratoriui ir leidžiant teismui (patvirtinus planą). 8.
apsaugoti turistų, įsigijusių organizuotą turistinę kelionę, interesus kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, Turizmo įstatymo projekte siūloma įtvirtinti papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmą, kuris kelionių organizatoriaus nemokumo atveju garantuotų 100 proc. turistų sumokėtų pinigų už organizuotą turistinę kelionę gražinimą ir repatrijavimą į pradinę išvykimo vietą. 2016 m. visų Lietuvos Respublikoje įsisteigusių kelionių organizatorių pajamos tik iš organizuotų išvykstamojo turizmo kelionių pagal Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – Valstybinis turizmo departamentas) pateiktas deklaracijas sudarė 165,4 mln. Eur. 2017 m. vasario 28 d. duomenimis, visų Lietuvos Respublikos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo suma buvo 17,4 mln. Eur. Tai sudaro 10,5% nuo visų kelionių organizatorių metinių pajamų. Vadovaujantis Valstybinio turizmo departamento atliktais ekonominiais skaičiavimais, šiuo metu galiojančiame Turizmo įstatyme įtvirtinta kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma pilnai (100 proc.) nepadengia galimų turistų nuostolių ir jų repatrijavimo kaštų kelionių organizatorių nemokumo atveju. Pagal ekonominius skaičiavimus, nekompensuota turistams dalis kelionių organizatorių nemokumo atveju sudarytų apie 20 proc. nuo esamo kelionių organizatorių prievolių draudimo, t. y. apie 3,5 mln. EUR suma lieka neapdrausta rinkoje, kurios dalį Lietuvos Respublikos valstybė turėtų kompensuoti turistams kelionių organizatorių nemokumo atveju. Todėl Turizmo įstatymo projekte būtina numatyti papildomą kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmą, kuris užtikrintų tinkamą Direktyvos nuostatų įgyvendinimą - visišką (100 proc.) turistų nuostolių atlyginimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Siūlomo papildomo prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmo esmė yra kelionių organizatorių sumokėtų nustatyto dydžio įmokų kaupimas.
Įmokas mokėtų išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriai, parduodantys organizuotas turistines keliones. Įmokos bus įskaičiuotos į organizuotos turistinės kelionės pardavimo kainą, ir įmokos dydis būtų iki 1,0 procento organizuotos turistinės kelionės pardavimo kainos. Įmokos būtų mokamos pasibaigus atitinkamam ketvirčiui, bet ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo atitinkamo ketvirčio pabaigos. Iš kelionių organizatorių įmokų sukauptos lėšos kelionių organizatoriaus nemokumo atveju būtų naudojamos padengti turistų patirtų išlaidų (turisto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą, būtino apgyvendinimo, pinigų grąžinimo turistui už nesuteiktas paslaugas) trūkstamą dalį tik tuo atveju, kai nepakanka Turizmo įstatyme nustatytos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Konkretaus kelionių organizatoriaus nemokumo atveju turistų nuostoliai bus dengiami iš visų kelionių organizatorių bendrai sumokėtų įmokų sumos – taip įtvirtinamas kolektyvinis prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmas. Įmokų rinkimas būtų pagrįstas proporcingumo principu. Planuojama, kad per vienerius metus būtų surinkta apie 1,7 mln. eurų. Tokiu būdu trūkstama prievolių užtikrinimui suma būtų surinkta per dvejus metus, ir suformuotas pakankamas rezervas kelionių organizatorių nemokumo atvejams. Suformavus rezervinį lėšų fondą, Vyriausybė galėtų nustatyti nulinį įmokų dydį, ir įmokos toliau nebūtų renkamos. Turizmo įstatymo projekte numatyta, kad kelionių organizatorių įmokas surenka Vyriausybės įgaliota institucija ar asociacija. Kelionių organizatorių įmokų surinkimo, lėšų administravimo ir išmokėjimo tvarką nustatys Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Rengiant Turizmo įstatymo projektą buvo svarstyta keletas galimų papildomo prievolių įvykdymo užtikrinimo variantų: individualus turistų draudimas, kuris padengtų turisto patirtus nuostolius kelionių organizatoriaus atveju; užsakomuosius skrydžius vykdančių kelionių organizatorių rašytinė garantija (depozitas), suteikiama pagal sutartį su užsakomuosius skrydžius vykdančiu oro vežėju, patvirtinanti būsimų kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymą pagal kelionių organizatoriaus pateiktą skrydžių planą. Pastarojo modelio tinkamumas yra abejotinas, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikoje veikiančių oro vežėjų pajėgumai yra riboti, ir bent vieno išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus, organizuojančio keliones užsakomaisiais skrydžiais, nemokumo atveju reikėtų pargabenti turistus iš keliolikos skirtingų krypčių. Be to, lieka neišspręstas klausimas dėl sutartinių santykių tarp kelionių organizatoriaus ir oro vežėjo, bei lėšų iš oro vežėjo sąskaitos aktyvavimo kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, taip pat neaiškumas dėl lėšų išmokėjimo turistams paties oro vežėjo nemokumo atveju. Turistų apsauga kelionių organizatoriaus nemokumo atveju Europos Sąjungoje yra užtikrinama įvairiais būdais: laidavimo draudimu, banko garantija, įnašais į garantinį fondą ar naudojant kompleksines priemones. Garantiniai fondai egzistuoja devyniose Europos Sąjungos valstybėse: Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje. Pažymėtina, kad įgyvendinant Direktyvos nuostatas, ir kitos valstybės narės planuoja įsteigti garantinius fondus ar nustatyti kitus panašius prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmus, veikiančius kolektyvinės atsakomybės principu (Bulgarija, Latvija, Malta, Slovakija, Čekija, ir kt.).
Lenkijos Respublikoje nuo 2016 m. veikia Kelionių garantijų fondas, kurio lėšos naudojamos turistų repatriacijai tuo atveju, kai nepakanka lėšų iš kelionių organizatorių laidavimo draudimo ar banko garantijos. 9. Turizmo įstatymo projektu keičiamame Turizmo įstatyme siūloma atsisakyti KO prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos skaičiavimo nuo planuojamų organizuotų turistinių kelionių pardavimo pajamų sumos, kadangi tokių sumų planavimas priklauso tik nuo kelionių organizatoriaus valios ir nėra grindžiamas konkrečiais skaičiavimais, kuriuos būtų galima patikrinti. Esamas prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimas, kai renkamasi vieną sumą iš kelių, jau yra įtvirtintas galiojančiame Turizmo įstatyme. Siekiant didesnio aiškumo, Turizmo įstatymo projekte (13 straipsnis) patikslinta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti didžiausia suma iš šių: 1) 50 tūkstančių eurų, kai ketinama verstis išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 2) 200 tūkstančių eurų, kai ketinama verstis išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 3)
ketvirčių kelionių organizatoriaus pajamų sumos už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas organizuotos turistinės kelionės sutartis, bet ne mažesnė nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje (t.y. 50 tūkst. ar 200 tūkst. eurų). Pavyzdžiui, jei keturių ketvirčių pajamos sudaro 1 mln. eurų, tai 7% nuo šios sumos būtų 70 tūkst. eurų. Šiame punkte kalbama apie visas sudarytas sutartis, tarp kurių patenka ir neįvykdytos sutartys.
4) kelionių organizatoriaus gautų įplaukų suma pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas ir dar neįvykdytas organizuotos turistinės kelionės sutartis, bet ne mažesnė nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje (t.y. 50 tūkst. ar 200 tūkst. eurų). Pavyzdžiui, įplaukų suma dieną X yra lygi 120 tūkst. eurų, o vadovaujantis aritmetine logika, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma „turi būti didžiausia iš šių“ (70.000 < 120.000). Taigi prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos dydis turėtų būti 120 tūkst. eurų. Pažymėtina, kad įplaukos yra konkretus ir aiškus finansinis duomuo iš finansinės atskaitomybės, kuri sudaroma pagal atskiras taisykles. Taip pat siūloma atsisakyti akivaizdžiai perteklinės nuostatos, numatančios, kad ,,kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais turi būti lygi prisiimtiems įsipareigojimams pagal visas organizuotos turistinės kelionės sutartis, tarp jų ir tas, už kurias nėra gautos įmokos iš turistų.“
Turizmo įstatymo 18 straipsnyje numatyta KO pareiga teikti turistams pagalbą organizuotos turistinės kelionės metu: teikti atitinkamą informaciją apie sveikatos priežiūros paslaugas, vietos valdžios institucijas bei konsulinę pagalbą; padėti turistui pasinaudoti nuotolinio ryšio priemonėmis; padėti rasti alternatyvias organizuotos turistinės kelionės paslaugas. Taip pat numatyta KO teisė už tokios pagalbos teikimą imti mokestį, jei pagalba turistui yra reikalinga dėl turisto tyčinių veiksmų ar aplaidumo. 11. Turizmo įstatymo projekte keičiamame Turizmo įstatyme reglamentuojama kelionių pardavimo agentų veikla ir turisto galimybė susisiekti su kelionių organizatoriumi per kelionių pardavimo agentą.
Siekiant apsaugoti turistų interesus ir užtikrinti kelionių pardavimo agentų veiklos skaidrumą, Turizmo įstatymo projekte siūloma nustatyti pareigą asmeniui prieš pradedant vykdyti kelionių pardavimo agento veiklą pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai kelionių pardavimo agento deklaraciją, kurioje patvirtinama atitiktis įstatyme nustatytiems reikalavimams. Reikalaujama užtikrinti, kad kelionių pardavimo agento – akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės nuosavas kapitalas būtų ne mažesnis negu 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio. Esant kitokiai kelionių pardavimo agento – juridinio asmens – teisinei formai nei akcinė bendrovė ar uždaroji akcinė bendrovė, visi kelionių pardavimo agento turtiniai įsipareigojimai negali viršyti viso juridinio asmens turto. Kelionių pardavimo agentas taip pat turės pateikti metinės finansinės atskaitomybės dokumentus (išskyrus fizinius asmenis). Įstatymo projekte nustatytas reikalavimas kelionių pardavimo agentui teikti metinę ataskaitą, kurioje pateikiami duomenys, reikalingi kelionių pardavimo agento veiklos priežiūrai atlikti. Vyriausybės įgaliota institucija vykdydama turizmo paslaugų teikėjų priežiūrą, tikrins, ar kelionių pardavimo agentas laikosi įstatyme nustatytų reikalavimų. Kelionių pardavimo agentų sąrašas bus skelbiamas Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje. 12. Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo II skyriaus penktajame skirsnyje reglamentuojama nauja kelionių organizavimo paslauga - turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos: pvz., skrydis, nakvynė viešbutyje ar automobilio nuoma, įsigyjamos tai pačiai kelionei ar atostogoms iš vieno turizmo paslaugų teikėjo arba iš kelių susietąsias užsakymo sistemas naudojančių turizmo paslaugų teikėjų.
Turizmo paslaugų rinkiniu laikomas turizmo paslaugų derinys, kai turizmo paslaugų rinkinio pardavėjas: per vieną apsilankymą pardavimo vietoje ar susisiekimą su jo pardavimo vieta padeda turistui atskirai pasirinkti kiekvieną turizmo paslaugą ir atskirai už jas sumokėti, arba tikslingai padeda įsigyti bent vieną papildomą turizmo paslaugą iš kito pardavėjo, kai sutartis su tokiu kitu pardavėju sudaroma ne vėliau kaip per 24 valandas po pirmosios turizmo paslaugos užsakymo patvirtinimo. Turizmo paslaugų rinkinio pardavėjas privalės informuoti turistus, kad jiems nebus suteiktos jokios teisės, kurios pagal Turizmo įstatymą ir kitus teisės aktus taikomos įsigijus organizuotą turistinę kelionę, ir kad kiekvienas paslaugų teikėjas, teikiantis paslaugas, yra atsakingas tik už savo paslaugų tinkamą suteikimą pagal sutartį. Taip pat bus taikomas reikalavimas turizmo paslaugų rinkinio pardavėjui turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos garantiją, kurie turi užtikrinti turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo prievolių įvykdymą nemokumo atveju. Minimali prievolių įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 10 tūkst. eurų. Tais atvejais, kai į turizmo paslaugų rinkinį įtraukta keleivių vežimo paslauga, turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo suma bus apskaičiuojama pagal įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t.y. kaip išvykstamojo turizmo kelionių organizatorių, organizuojančių keliones be užsakomųjų skrydžių (ne mažesnė kaip 50 tūkst. eur).
Pavyzdžiui, tokio prievolių įvykdymo užtikrinimo būtų reikalaujama, kai turizmo paslaugų rinkinio pardavėjas yra vežėjas, parduodantis bilietą skrydžiui lėktuvu ar kelionei kita transporto priemone, papildomai pateikia nuorodą, per kurią galima įsigyti kitą turizmo paslaugą. 13. Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo 25 straipsnyje įtvirtinta KO ir turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo atsakomybė už užsakymo klaidas, išskyrus atvejus, kai užsakymo klaidos atsirado dėl turisto kaltės, arba jas sukėlė nenugalimos jėgos aplinkybės. 14. Turizmo įstatymo projekte numatytas reikalavimas trečiosios valstybės kelionių organizatoriui, kuris parduoda arba siūlo parduoti organizuotas turistines keliones Lietuvos Respublikoje, arba bet kuriuo būdu nukreipia savo veiklą į Lietuvos Respublikos vartotojus, būti įsisteigusiam Lietuvos Respublikoje ir atitikti šiame įstatyme nustatytus reikalavimus kelionių organizatoriams. Analogiškas reikalavimas taikomas ir trečiosios valstybės turizmo paslaugų rinkinio pardavėjams. Turizmo įstatymo pakeitimai, kurie nėra susiję su Direktyvos 2015/2302 nuostatų įgyvendinimu:
reguliavimas. Pagal galiojantį Turizmo įstatymą, gido pažymėjimas išduodamas asmenims, turintiems aukštąjį išsilavinimą, išklausiusiems ne trumpesnį kaip 250 akademinių valandų gidų rengimo kursą, kuris apima ekskursijų rengimo ir vedimo metodikos, retorikos, profesinės etikos, bendravimo, psichologijos, Lietuvos kultūros, istorijos ir geografijos dalykus, ir išlaikiusiems praktinį ekskursijų vedimo egzaminą.
Siekiant užtikrinti, kad šiuose kursuose įgytos žinios būtų aktualios, Turizmo įstatymo projekte numatyta, kad gidų rengimo kursas turi būti išklausytas dvejų metų laikotarpyje iki prašymo pateikimo gido pažymėjimui gauti. Pagal galiojantį Turizmo įstatymą, Vyriausybės įgaliota institucija, atsižvelgdama į gido profesinę patirtį, gebėjimą dirbti įvairiomis kalbomis ir vedamų ekskursijų maršrutų skaičių, įvertinęs profesinę kvalifikaciją, turi teisę suteikti gidui antrą, pirmą arba aukščiausiąją kategoriją. Pažymėtina, kad nei vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokių gidų kategorijų nėra. Be to, pirmos ar aukščiausios kategorijos turėjimas nėra susijęs su gaunama ekonomine nauda už gido darbą, ir gidas, gaudamas antros kategorijos gido pažymėjimą, jau įgyja teisę į profesinį vardą. Pirma arba aukščiausia kategorija yra siejama su gido garbe, reputacija. Atsižvelgiant į tai, Turizmo įstatymo projekte siūloma atsisakyti minėtos nuostatos. Prireikus gidus vienijančios asociacijos gali savo iniciatyva teikti gidams kvalifikacines kategorijas. Taip pat siūloma atsisakyti Turizmo įstatymo nuostatos, numatančios, kad gidas paslaugas teikia sudaręs darbo sutartį arba vykdydamas individualią veiklą, kadangi Turizmo įstatymas nenumato Vyriausybės įgaliotos institucijos funkcijų tikrinant, kokiu pagrindu teikiamos gido paslaugos.
Atsižvelgiant į tai, kad gidų veikla nėra reglamentuojama specialiuosiuose teisės aktuose, Turizmo įstatymo projekte atsisakoma vieno iš gido pažymėjimo panaikinimo pagrindų, t.y. ,,dėl teisės aktų, reglamentuojančių gido paslaugų teikimą, nuostatų pažeidimo.“ Vadovaujantis Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymu, atitinkamai patikslinta nuostata dėl kitų valstybių (Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos) gidų paslaugų teikimo laikinai ar kartais Lietuvos Respublikoje . Turizmo įstatymo projekte atsisakyta nuostatos, kuri numato, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina Muziejų, gamtos ir kultūros paveldo objektų ir vietovių, kuriuose ekskursijos galimos tik su gidu, sąrašą. 2. Patobulintos apgyvendinimo paslaugas reguliuojančios nuostatos. Siekiant teisinio aiškumo apgyvendinimo paslaugų teikėjams bei suderinimo su kitais teisės aktais, Turizmo įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad pagal apgyvendinimo paslaugų teikimo organizavimą, pastatų naudojimo paskirtį ir apgyvendinimui skirtų kambarių skaičių yra skiriamos: 1) klasifikuojamosios apgyvendinimo paslaugos: viešbutis, motelis, svečių namai, kempingas; 2) neklasifikuojamosios apgyvendinimo paslaugos: apartamentų komplekso paslaugos, kaimo turizmo paslaugos, nakvynės ir pusryčių paslaugos, nakvynės namų (hostelio) paslaugos, poilsio namų paslaugos, turistinio laivo apgyvendinimo paslaugos, turistinės stovyklos paslaugos.
Siekiant išvengti perteklinio reguliavimo Turizmo įstatyme, siūloma atsisakyti nuostatų, kurios reglamentuoja reikalavimus atskiroms apgyvendinimo paslaugų rūšims (kaimo turizmo paslaugos, nakvynės ir pusryčių paslaugos, turistinės stovyklos paslaugos). Apgyvendinimo paslaugų rūšys, nurodant apgyvendinti skirtų kambarių skaičių, bus tvirtinamos Vyriausybės įgaliota institucijos. Siekiant mažinti administracinę naštą ūkio subjektams, supaprastinta neklasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų teikimo tvarka, nustatant, kad neklasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų teikėjas per 10 darbo dienų nuo veiklos vykdymo pradžios privalo pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai pranešimą apie neklasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų teikimą, kurio formą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Atsisakyta nuostatos dėl 30 dienų termino, per kurį turi būti gaunamas Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtinimas dėl apgyvendinimo paslaugų pranešimo registravimo. Taip pat nuo trejų metų iki penkerių metų pailginamas apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimo galiojimo terminas. Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimas yra dokumentas, išduodamas Vyriausybės įgaliotos institucijos, patvirtinantis apgyvendinimo paslaugų objekto atitiktį nustatytiems klasifikavimo reikalavimams.
Taigi šis pažymėjimas yra sietinas su paslaugos kokybinių reikalavimų atitiktimi, o ne su leidimo vykdyti veiklą suteikimu. Pažymėtina, kad klasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų objektams (viešbučiai, moteliai, svečių namai, kempingai) yra būdingas natūralus nusidėvėjimas, ypač tuose objektuose, kur yra dideli lankytojų srautai. Todėl Vyriausybės įgaliota institucija turi periodiškai vertinti, ar apgyvendinimo paslaugų objektas atitinka kokybinius kriterijus, nustatytus konkrečiai apgyvendinimo paslaugų rūšiai. Papildytos Turizmo įstatymo nuostatos dėl klasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikimo, nurodant prašymų dėl apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimo pateikimo, pažymėjimo išdavimo ar atsisakymo jį išduoti pagrindus ir pažymėjimo panaikinimo tvarką. Apgyvendinimo paslaugų teikėjas kartu su prašymu turi pateikti užpildytą klasifikavimo anketą, kurioje nurodo išsamią informaciją apie turimų kambarių (numerių) skaičių, apstatymą baldais, įrengimus, įrenginių skaičių, inventorių, informaciją apie konkrečiai tame objekte teikiamas paslaugas ir pan. Šis reikalavimas yra nustatytas atsižvelgiant į tai, kad atliekant apgyvendinimo paslaugų objekto apžiūrą nėra galimybės apžiūrėti visus kambarius ir patalpas dėl jų užimtumo ar vykstančių renginių (pvz., konferencijų salėje), todėl vertinama paslaugų teikėjo užpildytoje anketoje pateikta informacija. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai vertinami dideli viešbučiai, turintys daugiau kaip 100 kambarių, daug konferencijų salių ir pan. Anketa pildoma tik pirmąjį kartą teikiant paraišką klasifikuoti, o vėliau tik papildoma pasikeitusia informacija, o jeigu niekas nesikeitė, tuomet apžiūros metu vadovaujamasi anksčiau pateiktos užpildytos anketos duomenimis.
Taip pat nustatyta, kad apgyvendinimo paslaugų teikėjas, turintis galiojantį apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimą, turi pateikti prašymą dėl naujo pažymėjimo išdavimo likus ne mažiau kaip 3 mėnesiams iki pažymėjimo galiojimo pabaigos. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu apgyvendinimo paslaugų klasifikavimas atliekamas valstybės biudžeto sąskaita, ir už apgyvendinimo paslaugų klasifikavimą nėra imama valstybės rinkliava, įsigaliojus Turizmo įstatymui bus siūloma nustatyti valstybės rinkliavą už apgyvendinimo paslaugų pažymėjimo išdavimą. 3. Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo V skyriaus ,,Turizmo valdymas“ nuostatos pakoreguotos, suderinant jas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo nuostatomis.. 4. Siūloma atsisakyti Turizmo įstatymo 14 straipsnio ,,Sveikatingumo ir sveikatinimo paslaugos“. Šiame straipsnyje kalbama ne apie turizmo paslaugas, bet apie sveikatos apsaugą, ir šio straipsnio nuostatos yra aprašomojo pobūdžio, nesukuria pareigų ir nenumato jų įgyvendinimo mechanizmo (straipsnio 1, 2 dalyse), nurodo Sveikatos apsaugos ministerijos veiklas, kurios turėtų būti numatytos ministerijos nuostatuose (3 dalyje). Pažymėtina, kad Sveikatos apsaugos ministerija rengia Lietuvos Respublikos papildomos ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymo projektą, taigi minėto straipsnio nuostatos prireikus galėtų būti išdėstytos šiame teisės akto projekte. 5. Siūloma atsisakyti Turizmo įstatymo 19 straipsnio ,,Turizmo išteklių naudojimas, planavimas ir apsauga“, kadangi šio straipsnio nuostatos nesukuria atskiro reglamentavimo bei dubliuoja kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų nuostatas. 4.2.
2015/2302 nuostatas, Civilinio kodekso projekte yra nustatomos organizuotos turistinės kelionės sutarties šalių teisės ir pareigos, susijusios su informacijos teikimu, sutarties sąlygų keitimu, taip pat įtvirtinta kelionių organizatoriaus atsakomybė už netinkamą sutarties vykdymą bei žalos atlyginimas. Pagrindiniai organizuotos turistinės kelionės sutarties reguliavimo pakeitimai, kurie numatomi Civilinio kodekso projekte:
teisinio reguliavimo nuoseklumo ir aiškumo, Civilinio kodekso projekte siūloma pakeisti šeštosios knygos XXXV skyriaus trečiojo skirsnio pavadinimą ,,Turizmo paslaugų teikimas“ į pavadinimą ,,Organizuotos turistinės kelionės paslaugų teikimas“, ir vietoje žodžių junginio ,,turizmo paslaugų teikimo sutartis“ atitinkamai vartoti žodžių junginį ,,organizuotos turistinė kelionės sutartis“. 2. Papildytas Civilinio kodekso 6.749 straipsnis ,,Sutarties forma ir turinys“, kuriame nurodyta, kokia informacija turi būti pateikta turistui iki organizuotos turistinės kelionės sutarties sudarymo. Siekiant išvengti nuostatų dubliavimosi, Turizmo įstatymo projekte atsisakyta informacijos teikimo reikalavimų. 3. Numatyta turisto teisė iki kelionės pradžios atsisakyti organizuotos turistinės kelionės sutarties, sudarytos ne prekybai skirtose patalpose per 14 dienų, nenurodant priežasties. Šia nuostata siekiama užtikrinti didesnę vartotojų teisių apsaugą. Atitinkamai pakeista Civilinio kodekso 6.228³straipsnio nuostata. Vadovaujantis
2011/83/ES dėl vartotojų teisių 3 straipsnio 3 dalies g punktu, Civiliniame kodekse buvo įtvirtinta, kad vartojimo sutartis reglamentuojančios normos netaikomos turizmo paslaugų teikimo sutartims.
Vis dėlto, Direktyvos 2011/83/ES 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „jeigu šios direktyvos nuostata prieštarauja kito Sąjungos teisės akto, reglamentuojančio konkrečius sektorius, nuostatai, pirmenybė teikiama kito Sąjungos teisės akto nuostatai ir ji taikoma atitinkamiems konkretiems sektoriams“. 4. Papildytas Civilinio kodekso 6.750 straipsnis, numatant turisto teisę nutraukti sutartį, bei atvejai, kai netaikomi sutarties nutraukimo mokesčiai. Įtvirtina nauja turisto teisė prašyti sumažinti kainą ir (arba) atlyginti žalą. 5. Civilinis kodeksas papildytas nauju 6.752¹ straipsniu ,,Sutarties kainos keitimas“, ir numatyta, kad jei kainos padidinimas viršija 8 procentus galutinės organizuotos turistinės kelionės kainos, turistas turi teisę nutraukti sutartį ar pasirinkti KO siūlomą alternatyvią organizuotą turistinę kelionę. 6. Siekiant išvengti Civilinio kodekso nuostatų dubliavimosi su kitų šio kodekso straipsnių nuostatomis bei kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, pakoreguotas Civilinio kodekso 6.755 straipsnis ,,Draudimas panaikinti ar riboti civilinę atsakomybę“, atsisakant šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatų. Šio straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos reglamentuotos Civilinio kodekso 6.252 straipsnio 1 dalyje, o 2 dalies nuostata iš esmės yra nustatyta Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse. 5.
teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Turizmo įstatymo pakeitimo projekte numatomi pakeitimai, susiję su atvykstamojo ir vietinio turizmo kelionių organizatorių deklaracijų teikimo tvarka bei teikiamų duomenų apimtimi, sumažins administracinę naštą turizmo verslui. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Siūlomas teisinis reguliavimas padidins teisinio reguliavimo aiškumą ir nuoseklumą. Paprastai tai turi teigiamą poveikį, kovojant prieš korupcijos sąlygas. Priėmus Įstatymų projektus, tiesioginio poveikio kriminogeninei situacijai nenumatoma. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Priėmus Turizmo įstatymo projektą, numatoma, kad bendrai vertinant verslo sąlygos pagerės, nes bus užtikrintas didesnis teisinio reguliavimo aiškumas ir teisinis tikrumas. Bendra administracinė našta verslo įmonėms sumažės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Nėra. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekte esančios sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymų projektuose vartojamos sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10.
įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus Įstatymų projektai atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir atitinka Europos Sąjungos dokumentus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turės priimti Turizmo įstatymo projekte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Ūkio ministerija ir Vyriausybės įgaliota institucija iki šio įstatymo įsigaliojimo parengia ir patvirtina jam įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Priėmus Turizmo įstatymo projektą ir Civilinio kodekso projektą, turės būti keičiami ar pripažįstami netekusiais galios šie įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai:
1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimas Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimas Nr. 1319 ,,Dėl Kelionių organizatorių rizikos veiksnių nustatymo ir stebėsenos tvarkos aprašo patvirtinimo“;
3) 2015 m. gruodžio 16 d. Vyriausybės nutarimo Nr.1314 „Dėl statybos, remonto, rekonstrukcijos, montavimo darbų ribojimo kurortuose ir kurortinėse teritorijose turizmo sezono metu tvarkos aprašo patvirtinimo“;
4) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 1342 „Dėl įgaliojimų, susijusių su Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo įgyvendinimu, suteikimo“;
5) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 25 d. nutarimas Nr. 208 „Dėl įgaliojimų, susijusių su Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo įgyvendinimu, suteikimo“;
6) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 20 d. nutarimas Nr. 1351 „Dėl pagalbos turistams draudimo taisyklių patvirtinimo“;
7) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimas Nr.
921 ,,Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų patvirtinimo“;
8) Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 4-951 ,,Dėl Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatų patvirtinimo“;
m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 4-833 „Dėl kelionių organizatorių kontrolės (įskaitant finansinės) tvarkos aprašo patvirtinimo“. 10) Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymas Nr. 4-513 „Dėl turistų grąžinimo į pradinę jų išvykimo vietą tvarkos aprašo patvirtinimo“;
sveikatos apsaugos ministro 2012 m. vasario 2 d. įsakymas Nr. V-74 ,,Dėl gamtinių sveikatos veiksnių, naudojamų sveikatinimo ir sveikatingumo paslaugoms teikti, sertifikavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
12) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. V-75 ,,Dėl sveikatingumo paslaugų rūšių sąrašą ir sveikatingumo paslaugų teikimo reikalavimų patvirtinimo“;
Ūkio ministerijos direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymas Nr. 18-V „Dėl Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartinių sąlygų“;
Ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. V-305 „Dėl Kelionių organizatoriaus licencijavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. vasario 27 d. įsakymas Nr. V-41 „Dėl turizmo paslaugų teikėjų veiklos patikrinimų, vykdant turizmo rinkos priežiūrą, tvarkos aprašo patvirtinimo“;
Ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. sausio 5 d. įsakymas Nr.
V-1 „Dėl kelionių organizatorių priežiūrai teikiamos informacijos deklaracijos formų patvirtinimo“;
Ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. V-3 „Dėl duomenų, patvirtinančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, lentelės formos ir turisto prašymo dėl nuostolių atlyginimo pavyzdinės formos patvirtinimo“;
departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. gegužės 23 d. įsakymas Nr. V-95 „Dėl Kelionių organizavimo paslaugų kontrolinio klausimyno patvirtinimo“;
Ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. V-141 „Dėl Apgyvendinimo rūšių aprašo patvirtinimo“;
Ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 17 d. įsakymas Nr. V-135 „Dėl Gidų profesinės kvalifikacijos reikalavimų ir pažymėjimų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo ir Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. V-90 „Dėl Kvalifikacinių reikalavimų gido kategorijai bei gido ir kelionių vadovo pažymėjimams gauti ir pažymėjimo išdavimo (panaikinimo) tvarkos aprašo patvirtinimo“ panaikinimo“;
Ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymas Nr. V-148 „Dėl Muziejų, gamtos ir kultūros paveldo objektų ir vietovių, kuriose ekskursijos galimos tik su gidu, turinčiu gido pažymėjimą, sąrašo patvirtinimo“.
Taip pat, atsižvelgiant į naujas teisinio reguliavimo nuostatas, turės būti parengti ir priimti šie nauji teisės aktai:
1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo ,,Dėl Kelionių organizatorių įmokų surinkimo, lėšų administravimo ir išmokėjimo tvarkos“ projektas;
įsakymo ,,Dėl Standartinės informacijos apie organizuotą turistinę kelionę teikimo formos ir Standartinės informacijos apie turizmo paslaugų rinkinį teikimo formos patvirtinimo“ projektas. 12. Kiek valstybės, savivaldybės biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti Įstatymų projektų įgyvendinimui papildomos valstybės biudžeto lėšos nenumatomos. Turizmo įstatymo projekte numatytų naujų funkcijų, susijusių su kelionių pardavimo agentų priežiūros, kelionių organizatorių įmokų rinkimo kontrolės vykdymu, kaštai bus padengti perskirsčius turimus žmogiškuosius ir finansinius išteklius tose srityse, kuriose mažinama priežiūros apimtis (neklasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikimas, kelionių organizatorių ataskaitų teikimas, ir kt.). Įvedus valstybės rinkliavą už apgyvendinimo paslaugų klasifikavimą, taip pat atitinkamai sumažės valstybės biudžeto dalis, skiriama šios funkcijos vykdymui. 13. Rengiant įstatymo projektą gauti specialistų vertinimai ir išvados Rengiant Įstatymų projektus buvo atsižvelgta į pastabas ir pasiūlymus, kuriuos pateikė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 4-101 ,,Dėl darbo grupės sudarymo“ sudaryta darbo grupė (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2017 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 4-21 ,,Dėl 2015 m. lapkričio 25 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, perkėlimo į nacionalinę teisę darbo grupės sudarymo“ atnaujinta darbo grupės sudėtis). 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas ir sritis Reikšminiai Įstatymo projekto žodžiai (pagal Europos žodyną Eurovoc): „turistas“, „kelionių organizatorius“, „organizuota turistinė kelionė“, „turizmo paslaugų rinkinys“,
„turizmo paslauga“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone,
reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai [1] Administracinės bylos Nr. eA-990-502/2017, www.lvat.lt.
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai
priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (toliau – direktyva 2015/2302). Direktyvos 2015/2302 28 straipsnio 1 dalis numato, jog valstybės narės iki 2018 m. sausio 1 d. turi priimti teisės aktus, įgyvendinančius direktyvos 2015/2302 nuostatas, ir tas nuostatas jos taiko nuo 2018 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Turizmo įstatymo projektas) tikslas – įgyvendinti direktyvos 2015/2302 nuostatas, susijusias su organizuotos turistinės kelionės bei turizmo paslaugų rinkinių sudarymu, kelionių organizatoriaus (toliau – KO), turizmo paslaugų rinkinių pardavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimu, turizmo paslaugų teikėjų atsakomybe už nustatytų reikalavimų nesilaikymą. Turizmo įstatymo projektu Turizmo įstatymas išdėstomas nauja redakcija. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.228³ straipsnio, šeštosios knygos XXXV skyriaus trečiojo skirsnio ir priedo pakeitimo įstatymo projektu (toliau – Civilinio kodekso projektas) siekiama įgyvendinti direktyvos 2015/2302 nuostatas, susijusias su organizuotos turistinės kelionės sutarties sudarymu, informacijos teikimu iki sutarties sudarymo ir iki išvykimo į kelionę, taip pat nuostatas dėl sutarties sąlygų keitimo, KO atsakomybės už netinkamą sutarties vykdymą ir žalos atlyginimo. 2.
projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymų projektų iniciatorė – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Įstatymų projektus rengė darbo grupė, sudaryta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 4-101 ,,Dėl darbo grupės sudarymo“, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Turizmo politikos skyriaus (vedėjas Renaldas Čiužas, tel. 8 706 64948, el. paštas [email protected]) patarėja Neringa Ulbaitė (tel. 8 706 64608, el. paštas [email protected]). 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu galioja Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, priimtas 1998 m. kovo 19 d. (įstatymas nauja redakcija buvo išdėstytas 2011 m. birželio 22 d., nauja redakcija įsigaliojo
įstatymo taikymo sritis apima turizmo paslaugų organizavimo principus, reikalavimus turizmo paslaugų teikimui ir turistų teisių apsaugai, kelionių organizatorių, kelionių pardavimo agentų teises ir pareigas, informacijos apie organizuotą turistinę kelionę teikimą vartotojams, valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją turizmo srityje. Turizmo įstatyme reguliuojamos kelionių organizatorių (toliau – KO) teikiamos turizmo paslaugos ir jų prievolių įvykdymo užtikrinimas, apgyvendinimo paslaugos, turistų informavimo paslaugos, sveikatingumo paslaugos (sveikatos turizmas). Turizmo įstatyme įgyvendinamos 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau
Taigi KO gautų įplaukų suma pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas ir dar neįvykdytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, bei turistų grąžinimo į pradinę išvykimo vietą kaštai privalo būti 100 proc. padengti prievolių įvykdymo užtikrinimu. Pažymėtina, kad siekiant tinkamai įgyvendinti Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatą ir atsižvelgiant į 2012 - 2014 metais įvykusius Lietuvos Respublikos kelionių organizatorių nemokumo ir bankroto atvejus, dėl kurių tiesioginę žalą patyrė turistai, Turizmo įstatymas buvo keletą kartų tobulintas. 2015 m. Europos Komisija pradėjo Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūrą dėl Direktyvos 90/314/EEB galimai netinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo. Ši pažeidimo procedūra pradėta dėl Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. Viena iš svarbiausių priemonių, kurių Lietuva ėmėsi siekdama tobulinti Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimą, buvo Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. gegužės 19 d. priimtas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 4¹, 6, 7, 8, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-1723, kuris įsigaliojo 2015 m. lapkričio 1 d.
Šiame įstatyme nustatytos kokybiškai naujos prievolių įvykdymą užtikrinančių priemonių apskaičiavimo taisyklės, nustatytos didesnės prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos tais atvejais, kai kelionių organizatorius verčiasi išvykstamuoju turizmu (50 tūkst. eurų, kai kelionių organizatorius neorganizuoja kelionių užsakomaisiais skrydžiais, ir 200 tūkst. eurų, kai kelionių organizatorius organizuoja keliones užsakomaisiais skrydžiais), numatyta kelionių organizatoriaus atsakomybė už Turizmo įstatymo nuostatų, įskaitant pareigą turėti tinkamą prievolių įvykdymą užtikrinančią priemonę, nesilaikymą. Įstatyme taip pat suteikti didesni įgaliojimai Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – Valstybinis turizmo departamentas) vykdant turizmo rinkos stebėsenos ir priežiūros funkciją, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1319 patvirtintas Kelionių organizatorių rizikos veiksnių nustatymo ir stebėsenos tvarkos aprašas ir kiti Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai. Europos Komisija 2017 m. vasario mėn. nutraukė minėtą Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūrą dėl Direktyvos 90/314/EEB galimai netinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo. Dėl 2014-2015 metais įvykusių kelionių organizatorių (UAB ,,Go Travel“, UAB ,,Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“) bankrotų pagal kelionių organizatorių turimas laidavimo draudimo sutartis neužteko lėšų turistų nuostoliams atlyginti. Turistams buvo atlyginta tik nuo 5 iki 37 proc. patirtos žalos. Nukentėjusieji turistai kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo (individualūs ir grupės ieškiniai), ir 2017 m. birželio – spalio mėn. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė 5 nutartis dėl nukentėjusiųjų turistų žalos atlyginimo – bendra priteistos turtinės žalos suma siekia beveik 21 tūkst. eurų. Valstybė taip pat turi atlyginti bylinėjimosi išlaidas bei 5 proc. metinių procesinių palūkanų.
Dalis turistų dar bylinėjasi, Vilniaus apygardos administracinis teismas jiems jau yra priteisęs beveik 33 tūkst. eurų turtinės žalos. Žala atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje konstatavo, kad į Lietuvos Respublikos teisę buvo netinkamai perkeltos Direktyvos 90/314/EEB nuostatos, susijusios su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, ir, nustatęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktikoje įtvirtintų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų buvimą, priteisė pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą. Apžvelgiamoje administracinėje byloje[1] ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo Direktyvos 90/314/EEB nuostatų perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjui buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma (4,96 proc.), todėl jis kreipėsi į teismą, siekdamas patirtos žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą – turtinius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti. LVAT teisėjų kolegija akcentavo, jog Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.
aiškindamas nurodytą straipsnį, yra pažymėjęs, kad kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, jog nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu. Teisėjų kolegija sprendė, jog, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo
nepakankamos. Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Atsižvelgusi į tai, LVAT teisėjų kolegija sprendė, jog Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Turizmo įstatyme būtina numatyti papildomą kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmą, kuris užtikrintų visišką (100 proc.) turistų nuostolių atlyginimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Turizmo įstatyme nėra numatyta pareiga atvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams turėti prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą, kadangi atvykstamojo turizmo veikla nėra siejama su rizikomis, kurios būdingos išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams, t.y. nėra būtinybės užtikrinti turistų pargabenimą į pradinę išvykimo vietą, suteikti būtiną apgyvendinimą, ir pan.
Pagal organizuotos turistinės kelionės sutartis, atsakomybę už paslaugų teikimą turistams, kurie atvyksta į Lietuvos Respubliką, prisiima kelionių organizatorius, su kuriuo sudaryta sutartis. Būtent šiam kelionių organizatoriui taikomi jo įsisteigimo valstybėje narėje nustatyti prievolių įvykdymo užtikrinimo reikalavimai. Šiuo metu galiojančiame Turizmo įstatyme nėra numatytas kelionių pardavimo agentų licencijavimas, ir atitinkama šių subjektų priežiūra. Nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Turizmo įstatyme buvo atsisakyta kelionių agentų ir kelionių agentūrų veiklos reglamentavimo. Tačiau per pastaruosius kelerius metus padaugėjo atvejų, kai kelionių pardavimo agentai savarankiškai, neatstovaudami kelionių organizatoriams, turistams pardavinėjo organizuotas turistines keliones, vengė sudaryti sutartis, tinkamai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų. Tai sukelia neigiamas pasekmes turizmo rinkoje - trūksta skaidrumo ir nėra galimybės tinkamai užtikrinti turistų teisių ir ekonominių interesų apsaugą. Galiojančiame Turizmo įstatyme reglamentuojamas laikinas kelionių organizavimo paslaugų teikimas Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos paslaugų teikimo laikinumą vertina atsižvelgdamos į paslaugų teikimo trukmę, reguliarumą, dažnumą ir tęstinumą, taip pat į konkrečios paslaugos ypatumus. Konkretūs tam tikrų paslaugų teikimo laikinumo vertinimo kriterijai nustatomi šių paslaugų teikimo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose.
Turizmo įstatyme įtvirtinta, kad kriterijus, kurios kelionių organizavimo paslaugos teikiamos laikinai, kurios yra vienkartinės, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Taip pat numatytas reikalavimas kelionių organizavimo paslaugų teikėjams, paslaugas teikiantiems laikinai, turėti kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantį dokumentą, išduotą valstybėje narėje ir garantuojantį ne mažesnę prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą negu nustatyta Turizmo įstatyme. Klausimas dėl kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų pripažįstama, kad kelionių organizavimo paslaugos teikiamos laikinai ar yra vienkartinės, nustatymo, buvo svarstomas nuo 2012 metų. Šiuo metu nei vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nėra nustatyti laikino turizmo paslaugų teikimo kriterijai, Lietuvos Respublikoje tokie kriterijai taip pat nebuvo patvirtinti. Atsižvelgiant į tai, Turizmo įstatymo projekte siūloma atsisakyti nuostatų dėl laikino kelionių organizavimo paslaugų teikimo. Galiojantis Turizmo įstatymas numato privalomą viešbučių, motelių, svečių namų ir kempingų klasifikavimą. Klasifikavimas vykdomas, remiantis harmonizuotais kriterijais, kuriuos patvirtino Viešbučių klasifikavimo sąjunga (Hotelstars Union), inicijuota kelių Europos Sąjungos valstybių narių viešbučių asociacijų. Šiuo metu apgyvendinimo paslaugų klasifikavimas atliekamas valstybės biudžeto sąskaita, ir už apgyvendinimo paslaugų klasifikavimą, kas turėtų būti laikoma valstybės įstaigos teikiama paslauga, nėra imama valstybės rinkliava, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatyta turizmo paslaugų teikėjų atsakomybė už kelionių organizavimo paslaugų teikimo pažeidimus bei apgyvendinimo paslaugų teikimo reikalavimų pažeidimus.
Turizmo paslaugų teikimas reglamentuojamas Civilinio kodekso šeštosios knygos XXXV skyriaus ,,Atlygintinų paslaugų teikimas“ trečiajame skirsnyje ,,Turizmo paslaugų teikimas“ (6.747–6.755 straipsniai). Civilinio kodekso 6.747 straipsnio 1 dalyje pateikta turizmo paslaugų teikimo sutarties sąvoka, taip pat numatyta kelionių organizatoriaus bendroji pareiga teikti informaciją turistui iki sutarties pasirašymo bei iki išvykimo į kelionę. Konkretūs informacijos teikimo reikalavimai įtvirtinti Turizmo įstatyme. Civilinio kodekso 6.749 straipsnyje nustatyti sutarties formos ir turinio reikalavimai. 6.750 - 6.755 straipsniuose reglamentuota turisto ir kelionių organizatoriaus teisė atsisakyti sutarties, sutarties sąlygų pakeitimas, sutarties šalių pasikeitimas, sutarties vykdymas ir atsakomybė už netinkamą jos vykdymą bei draudimas panaikinti ar riboti KO civilinę atsakomybę. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama
2015/2302 nuostatas, Turizmo įstatymo projekte yra atnaujinamos turizmo paslaugų teikimo bei turizmo paslaugų teikėjų prievolių įvykdymo užtikrinimo taisyklės. Pagrindiniai turizmo paslaugų reguliavimo pakeitimai, kurie numatomi Turizmo įstatymo projekte:
visiškai (100 proc.) apsaugoti turistų, įsigijusių organizuotą turistinę kelionę, interesus kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, Turizmo įstatymo projekte siūloma įtvirtinti papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kuris kelionių organizatoriaus nemokumo atveju garantuotų 100 proc. turistų sumokėtų pinigų už organizuotą turistinę kelionę gražinimą ir repatrijavimą į pradinę išvykimo vietą.
Šio mechanizmo esmė - kelionių organizatorių įmokų kaupimas Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Vyriausybės įgaliotos turizmo verslo asociacijos depozitinėje sąskaitoje (toliau – Kelionių garantijų sąskaita). Kelionių garantijų sąskaitos paskirtis – užtikrinti dėl kelionių organizatoriaus nemokumo turistų patirtų nuostolių atlyginimą tik tais atvejais, kai nepakanka išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. 2016 m. visų Lietuvos Respublikoje įsisteigusių kelionių organizatorių pajamos tik iš organizuotų išvykstamojo turizmo kelionių pagal Valstybiniam turizmo departamentui pateiktas deklaracijas sudarė 165,4 mln. Eur. 2017 m. vasario 28 d. duomenimis, visų Lietuvos Respublikos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo suma buvo 17,4 mln. Eur. Tai sudaro 10,5% nuo visų kelionių organizatorių metinių pajamų. Vadovaujantis Valstybinio turizmo departamento užsakymu atliktais ekonominiais skaičiavimais, šiuo metu galiojančiame Turizmo įstatyme įtvirtinta kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma pilnai (100 proc.) nepadengia galimų turistų nuostolių ir jų repatrijavimo kaštų kelionių organizatorių nemokumo atveju. Pagal ekonominius skaičiavimus, nekompensuota turistams dalis kelionių organizatorių nemokumo atveju sudarytų apie 20 proc. nuo esamo kelionių organizatorių prievolių draudimo, t. y. apie 3,5 mln. EUR suma lieka neapdrausta rinkoje, kurios dalį Lietuvos Respublikos valstybė turėtų kompensuoti turistams kelionių organizatorių nemokumo atveju.
Todėl Turizmo įstatymo projekte būtina numatyti papildomą kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmą. Pažymėtina, kad pagal Direktyvą pareiga užtikrinti, kad turistai, kurie įsigyja organizuotą turistinę kelionę, būtų visiškai apsaugoti nuo kelionių organizatoriaus nemokumo, tenka valstybei. Nors valstybėms narėms paliekama veiksmų laisvė dėl to, kaip užtikrinti apsaugą nemokumo atveju, jos turėtų užtikrinti, kad apsauga būtų veiksminga. Veiksminga apsauga reiškia, kad ji turėtų būti prieinama iš karto, kai dėl organizatoriaus likvidumo problemų nustojama vykdyti kelionės paslaugas, numatoma jų nebevykdyti arba vykdyti tik iš dalies arba kai paslaugų teikėjai reikalauja, kad keliautojai už šias paslaugas sumokėtų.“ Pagal Turizmo įstatymo projekto 17 straipsnio nuostatas, įmokas į Kelionių garantijų sąskaitą mokėtų išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriai, parduodantys organizuotas turistines keliones. Įmokos bus įskaičiuotos į organizuotos turistinės kelionės pardavimo kainą, ir įmokos dydis būtų iki 1,0 procento organizuotos turistinės kelionės pardavimo kainos. Įmokų dydį nustatys Vyriausybė, atsižvelgdama į kelionių organizatorių skaičių, prognozuojamą organizuotų turistinių kelionių skaičių ir jų pardavimo kainą. Įmokų dydis visiems kelionių organizatoriams yra vienodas. Įmokos būtų mokamos pasibaigus atitinkamam ketvirčiui, bet ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo atitinkamo ketvirčio pabaigos. Iš kelionių organizatorių įmokų sukauptos lėšos kelionių organizatoriaus nemokumo atveju būtų naudojamos padengti turistų patirtų išlaidų (turisto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą, būtino apgyvendinimo, pinigų grąžinimo turistui už nesuteiktas paslaugas) trūkstamą dalį tik tuo atveju, kai nepakanka Turizmo įstatyme nustatytos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos.
Konkretaus kelionių organizatoriaus nemokumo atveju turistų nuostoliai bus dengiami iš visų kelionių organizatorių bendrai sumokėtų įmokų sumos – taip įtvirtinamas kolektyvinis prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmas. Kelionių organizatorių įmokų mokėjimo, kelionių garantijų sąskaitos lėšų administravimo ir išmokėjimo tvarką nustatys Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Įmokų kaupimas būtų pagrįstas proporcingumo principu. Planuojama, kad per vienerius metus būtų surinkta apie 1,7 mln. eurų. Tokiu būdu trūkstama prievolių užtikrinimui suma būtų surinkta per dvejus metus, ir suformuotas pakankamas rezervas kelionių organizatorių nemokumo atvejams. Suformavus rezervinį lėšų fondą, Vyriausybė galėtų nustatyti nulinį įmokų dydį, ir įmokos toliau nebūtų renkamos. 2. Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo 1 straipsnyje patikslinta įstatymo taikymo apimtis.
Šio įstatymo II skyriaus ,,Kelionių organizavimo paslaugos“ reikalavimai netaikomi: organizuotoms turistinėms kelionėms, turizmo paslaugų rinkiniams, apimantiems trumpesnį nei 24 valandų trukmės laikotarpį, išskyrus tuos atvejus, kai įtraukiama nakvynė; organizuotoms turistinėms kelionėms, turizmo paslaugų rinkiniams, kuriuos siūlo įsigyti fiziniai arba juridiniai asmenys, kurių pagrindinė veikla nėra susijusi su turizmo paslaugų teikimu, ir šios paslaugos nėra teikiamos nuolat ir nėra siūlomos plačiajai visuomenei (pavyzdžiui, kelionės, kurias ne dažniau nei keletą kartų per metus rengia savo nariams labdaros organizacijos, sporto klubai arba mokyklos ir pan.); organizuotoms turistinėms kelionėms ir turizmo paslaugų rinkiniams, įsigytiems pagal verslo kelionių organizavimo sutartis, kurios sudaromos tarp verslininko ir kito fizinio ar juridinio asmens, veikiančio su jo prekyba, verslu, amatu ar profesija susijusiais tikslais. 3. Pakeistos ir patikslintos įstatyme vartojamos sąvokos. Išplėsta ,,turisto“ sąvoka, nurodant, verslo reikalais keliaujantys asmenys, įskaitant laisvųjų profesijų narius, ar savarankiškai dirbančius asmenis arba kitus fizinius asmenis, kurie nėra sudarę verslo kelionių organizavimo sutarčių, yra laikomi turistais, kai jie sudaro organizuotos turistinės kelionės sutartį ir (arba) įsigyja turizmo paslaugų rinkinį. Be to, perkeliant Direktyvos 2015/2302 nuostatas, atitinkamai pakeisti Turizmo įstatyme esančių sąvokų apibrėžimai: ,,kelionių organizatorius“, ,,kelionių pardavimo agentas“, įtvirtintos naujos sąvokos: ,,turizmo paslaugų rinkinys“, ,,turisto grąžinimas“, ,,organizuota turistinė kelionė“, ,,kelionių organizatoriaus vietinis atstovas“. Patikslintos sąvokos ,,išvykstamasis turizmas“, ,,turizmo paslauga“, ,,turizmo paslaugų teikėjas“.
Turizmo paslaugomis šio įstatymo prasme taip pat laikomos paslaugos, kurios sudaro turizmo paslaugų rinkinį pagal šio įstatymo II skyriaus penktojo skirsnio nuostatas: keleivių vežimo paslaugos (visų rūšių transportu); automobilių, kitų motorinių transporto priemonių ar motociklų nuomos paslaugos; apgyvendinimo paslauga, kuri yra neatsiejama keleivių vežimo dalis, ir kuri teikiama pagal sutartis dėl Turizmo įstatyme nurodytų turizmo paslaugų; bet kokia kita paslauga, kuri yra neatsiejama nuo turizmo paslaugų, nurodytų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1, 2 ar 3 punktuose (bilietai į koncertus, sporto renginius, ekskursijas ar pramogų parkus, ekskursijos su gidu, slidinėjimo keltuvų abonementai ir sporto įrangos nuoma, sveikatingumo procedūros). 4. Siekiant išvengti Turizmo įstatymo pakeitimų ateityje, jeigu būtų siekiama atitinkamai perskirstyti valstybės institucijų funkcijas, Turizmo įstatymo projektu keičiamame Turizmo įstatyme atsisakyta nuorodos į konkrečią valstybės instituciją (Valstybinį turizmo departamentą) ir vietoje jos nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. 5. Atsisakyta Turizmo įstatymo sąvokų, kurios Turizmo įstatymo tekste nėra vartojamos, arba kurių įtvirtinimas Turizmo įstatyme yra perteklinis ar netikslingas: ,,gamtiniai sveikatos veiksniai“, ,,rekreacinė teritorija“, ,,rekreaciniai ištekliai“, ,,turizmo trasa“, ,,paplūdimys“; paslaugų, kurios nėra reglamentuojamos Turizmo įstatyme, apibrėžimų (,,jūrinio turizmo infrastruktūra“, ,,jūrinio turizmo paslauga“, ,,vidaus vandenų turizmo paslauga“, ,,turistinės stovyklos paslauga“ ,,sveikatingumo paslauga“).
Atsisakyta apgyvendinimo paslaugų rūšis apibrėžiančių sąvokų, kurios įtvirtintos Turizmo įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose (,,kolektyvinio apgyvendinimo paslaugos“, ,,privataus apgyvendinimo paslaugos“, ,,nakvynės ir pusryčių paslauga“, ,,kaimo turizmo paslauga“, ,,kambarys“, ,,turistinė stovyklavietė“, ,,viešbutis“). Turizmo įstatymo projekte atsisakyta sąvokų ,,kurortas“ ir „kurortinės teritorijos“. 2016 m. balandžio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimui pateiktas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XIIP-4259), kuriame atsisakoma šiame įstatyme nustatytų „kurorto“ ir „kurortinės teritorijos“ sąvokų apibrėžimų, išdėstant šių sąvokų apibrėžimus viename Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme, kuriame pateikiamos ir kitos su kurorto ir kurtinės teritorijos statuso suteikimu ir panaikinimu susijusios teisinio reguliavimo nuostatos. 6. Sumažinta KO administracinė našta teikiant Vyriausybės įgaliotai institucijai Turizmo įstatyme nurodytą informaciją ir duomenis. Įvertinus KO pateikiamus duomenis ir siekiant, kad deklaravimo našta būtų proporcinga galimai veiklos rizikai, Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad atvykstamojo ir vietinio turizmo KO teikia kelionių organizatoriaus ataskaitą vieną kartą per metus, t.y. pasibaigus kalendoriniams metams, taip sumažinant administracinę naštą verslui.
Išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams, organizuojantiems keliones užsakomaisiais skrydžiais, nustatytas papildomas reikalavimas kiekvieną mėnesį informuoti Vyriausybės įgaliotą instituciją apie gautų įplaukų sumą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas ir dar neįvykdytas išvykstamojo turizmo organizuotos turistinės kelionės sutartis (Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punktas). 7. Turizmo įstatymo projekte siūloma atsisakyti nuostatų dėl laikino kelionių organizavimo paslaugų teikimo. Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ,,laikinai Lietuvos Respublikoje paslaugas teikiantiems valstybių narių teikėjams Lietuvos Respublikos įstatymais gali būti nustatoma reikalavimų teisės teikti paslaugas įgijimui ir paslaugų teikimo veiklos vykdymui, tačiau jie negali pažeisti šių principų: 1) nediskriminavimo; t. y. reikalavimai negali tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuoti teikėją dėl pilietybės, gyvenamosios vietos ar valstybės narės, kurioje teikėjas yra įsteigtas; 2) būtinumo; t. y. reikalavimai privalo būti pagrįsti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ar aplinkos apsaugos tikslais; 3) proporcingumo; t. y. reikalavimai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti ir neriboti laisvės teikti paslaugas daugiau, negu to reikia siekiamam tikslui įgyvendinti.“ Pažymėtina, kad vienas iš Direktyvos 2015/2302 tikslų yra prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo.
Direktyvos preambulės 6 punkte nurodyta, kad ,,tarpvalstybinis kelionės paslaugų paketų rinkos potencialas Sąjungoje šiuo metu nėra visapusiškai išnaudojamas.
Keliautojų apsaugos taisyklių skirtumai skirtingose valstybėse narėse neskatina vienos valstybės narės keliautojų įsigyti kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių kitoje valstybėje narėje ir – analogiškai – neskatina vienos valstybės narės organizatorių ir agentų pardavinėti tokių paslaugų kitoje valstybėje narėje.“ Direktyvos 2015/2302 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas apsaugos nemokumo atveju tarpusavio pripažinimo principas, reiškiantis, jog ,,valstybės narės pripažįsta, kad bet kokia apsauga nemokumo atveju, kurią organizatorius suteikia pagal valstybės narės, kurioje jis yra įsisteigęs, nacionalines priemones, kuriomis 17 straipsnis perkeliamas į nacionalinę teisę, atitinka tokių priemonių reikalavimus.“ Taigi kiekviena Europos Sąjungos valstybė narė, įgyvendindama Direktyvos nuostatas nacionalinėje teisėje, privalo užtikrinti, kad keliautojų apsauga kelionių organizatoriaus nemokumo atveju būtų veiksminga, ir 100 proc. padengtų turisto patirtas išlaidas. Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ,,tais atvejais, kai, laikantis minėtų principų, prieš pradedant laikinai teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje reikalaujama gauti leidimą, negali būti reikalaujama pakartotinai įvykdyti tokius pat arba iš esmės panašius reikalavimus ir (arba) kontrolės priemones, kuriuos valstybės narės teikėjas jau yra įvykdęs kitoje valstybėje narėje arba Lietuvos Respublikoje gaudamas kitą leidimą.“ Atsižvelgiant į tai, kad perkeldama Direktyvos nuostatas kiekviena valstybė narė nustatys kelionių organizatorių veiklos vykdymo bei jų prievolių įvykdymo užtikrinimo reikalavimus, Turizmo įstatymo projekte siūloma atsisakyti nuostatų dėl laikino kelionių organizavimo paslaugų teikimo Lietuvos Respublikoje.
Siūloma nustatyti, kad Lietuvos Respublikoje yra automatiškai pripažįstami kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsisteigusio kelionių organizatoriaus, turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo turimi prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantys dokumentai, kurie atitinka kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nustatytus prievolių įvykdymo užtikrinimo reikalavimus. Iškilus abejonėms dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsteigto kelionių organizatoriaus ar turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo, Vyriausybės įgaliota institucija galės kreiptis į kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingą instituciją, prašydama pateikti reikalingą informaciją ir paaiškinimus dėl konkretaus turizmo paslaugų teikėjo vykdomos veiklos. Vyriausybės įgaliota institucija, vykdydama Lietuvos Respublikos kelionių pardavimo agentų priežiūrą, taip pat galės gauti informaciją apie Lietuvos Respublikoje neįsisteigusius kelionių organizatorius, kurie parduoda keliones per kelionių pardavimo agentus. 8.
turizmo verslo ypatumus ir sezoniškumą, ir siekiant sudaryti galimybę kelionių organizatoriui jo sprendimu laikinai nevykdyti veiklos, neprarandant išduoto kelionių organizatoriaus pažymėjimo, Turizmo įstatymo projekte numatyta, jog Vyriausybės įgaliota institucija kelionių organizatoriaus prašymu gali iki 6 mėnesių sustabdyti kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimą, jeigu kelionių organizatorius yra įvykdęs visus savo organizuotų turistinių kelionių įsipareigojimus turistams ir pateikia tai pagrindžiančius dokumentus. Tokiu būdu nebus sukuriama papildoma administracinė našta ūkio subjektams, susijusi su naujo kelionių organizatoriaus pažymėjimo išdavimu. Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo 11 straipsnyje reglamentuoti kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo pagrindai, tarp kurių yra ir kelionių organizatoriaus - fizinio bei juridinio asmens bankrotas. Įsiteisėjus teismo nutarčiai kelionių organizatoriui – fiziniam asmeniui – iškelti bankroto bylą, teismas gali duoti leidimą vykdyti individualią veiklą arba patvirtinti fizinio asmens mokumo atkūrimo planą, kuriame numatyta, kad fizinis asmuo vykdys individualią veiklą. Juridiniam asmeniui tokios galimybės nėra numatyta. Toks diferencijavimas paaiškinamas iš esmės skirtingomis fizinių ir juridinių asmenų bankroto paskirtimis. Juridinio asmens bankroto proceso paskirtis – minimizuoti kreditorių nuostolius parduodant juridinio asmens turtą, realizuojant reikalavimų teises ir likviduoti juridinį asmenį. Fizinio asmens bankroto proceso paskirtis – sudaryti sąlygas fiziniam asmeniui savo darbu arba kitokia veikla, kontroliuojant bankroto administratoriui, minimizuoti kreditorių nuostolius ir nurašyti skolas. Taigi, yra logiška leisti fiziniam asmeniui toliau vykdyti veiklą prižiūrint bankroto administratoriui ir leidžiant teismui (patvirtinus planą). 9.
atsisakyti KO prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos skaičiavimo nuo planuojamų organizuotų turistinių kelionių pardavimo pajamų sumos, kadangi tokių sumų planavimas priklauso tik nuo kelionių organizatoriaus valios ir nėra grindžiamas konkrečiais skaičiavimais, kuriuos būtų galima patikrinti. Esamas prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimas, kai renkamasi vieną sumą iš kelių, jau yra įtvirtintas galiojančiame Turizmo įstatyme. Siekiant didesnio aiškumo, Turizmo įstatymo projekte (13 straipsnis) patikslinta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti didžiausia suma iš šių: 1) 50 tūkstančių eurų, kai ketinama verstis išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 2) 200 tūkstančių eurų, kai ketinama verstis išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 3) 7 procentai paeiliui einančių paskutinių praėjusių ir pasibaigusių keturių ketvirčių kelionių organizatoriaus pajamų sumos už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas organizuotos turistinės kelionės sutartis, bet ne mažesnė nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje (t.y. 50 tūkst. ar 200 tūkst. eurų). Pavyzdžiui, jei keturių ketvirčių pajamos sudaro 1 mln. eurų, tai 7% nuo šios sumos būtų 70 tūkst. eurų. Šiame punkte kalbama apie visas sudarytas sutartis, tarp kurių patenka ir neįvykdytos sutartys. 4) kelionių organizatoriaus gautų įplaukų suma pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas ir dar neįvykdytas organizuotos turistinės kelionės sutartis, bet ne mažesnė nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje (t.y. 50 tūkst. ar 200 tūkst. eurų). Pavyzdžiui, įplaukų suma dieną X yra lygi 120 tūkst. eurų, o vadovaujantis aritmetine logika, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma „turi būti didžiausia iš šių“ (70.000 < 120.000). Taigi prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos dydis turėtų būti 120 tūkst. eurų.
Pažymėtina, kad įplaukos yra konkretus ir aiškus finansinis duomuo iš finansinės atskaitomybės, kuri sudaroma pagal atskiras taisykles. Pereinamasis laikotarpis dėl šių nuostatų taikymo nėra reikalingas, kadangi kelionių organizatoriams jokių naujų reikalavimų nenustatoma. Vyriausybės įgaliota institucija, skaičiuodama kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, naudosis kita skaičiavimo formule. Taip pat siūloma atsisakyti akivaizdžiai perteklinės nuostatos, numatančios, kad ,,kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais turi būti lygi prisiimtiems įsipareigojimams pagal visas organizuotos turistinės kelionės sutartis, tarp jų ir tas, už kurias nėra gautos įmokos iš turistų.“
Turizmo įstatymo 18 straipsnyje numatyta KO pareiga teikti turistams pagalbą organizuotos turistinės kelionės metu: teikti atitinkamą informaciją apie sveikatos priežiūros paslaugas, vietos valdžios institucijas bei konsulinę pagalbą; padėti turistui pasinaudoti nuotolinio ryšio priemonėmis; padėti rasti alternatyvias organizuotos turistinės kelionės paslaugas. Taip pat numatyta KO teisė už tokios pagalbos teikimą imti mokestį, jei pagalba turistui yra reikalinga dėl turisto tyčinių veiksmų ar aplaidumo. 11. Turizmo įstatymo projekte keičiamame Turizmo įstatyme reglamentuojama kelionių pardavimo agentų veikla ir turisto galimybė susisiekti su kelionių organizatoriumi per kelionių pardavimo agentą. Siekiant apsaugoti turistų interesus ir užtikrinti kelionių pardavimo agentų veiklos skaidrumą, Turizmo įstatymo projekte siūloma nustatyti pareigą asmeniui prieš pradedant vykdyti kelionių pardavimo agento veiklą pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai kelionių pardavimo agento deklaraciją, kurioje patvirtinama atitiktis įstatyme nustatytiems reikalavimams.
Kelionių pardavimo agentas taip pat turės pateikti metinės finansinės atskaitomybės dokumentus (išskyrus fizinius asmenis). Įstatymo projekte nustatytas reikalavimas kelionių pardavimo agentui teikti metinę ataskaitą, kurioje pateikiami duomenys, reikalingi kelionių pardavimo agento veiklos priežiūrai atlikti. Vyriausybės įgaliota institucija vykdydama turizmo paslaugų teikėjų priežiūrą, tikrins, ar kelionių pardavimo agentas laikosi įstatyme nustatytų reikalavimų. Kelionių pardavimo agentų sąrašas bus skelbiamas Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje. 12. Turizmo įstatymo projekte keičiamame Turizmo įstatyme nustatomi reikalavimai kelionių organizatoriui (7 str.), kelionių pardavimo agentui (19 str.) ir turizmo paslaugų rinkinio pardavėjui (21 str.) užtikrinti, kad akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės nuosavas kapitalas būtų ne mažesnis negu 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio. Esant kitokiai juridinio asmens – teisinei formai nei akcinė bendrovė ar uždaroji akcinė bendrovė, visi juridinio asmens turtiniai įsipareigojimai negali viršyti viso juridinio asmens turto. Šis reikalavimas dėl nuosavo kapitalo dydžio taikomas ribotos civilinės atsakomybės įmonėms, kurios už prievoles atsako tik savo turtu, ir nėra taikomas fiziniams asmenims, kadangi fizinis asmuo pagal prievoles atsako visu savo turtu. 13.
projekte keičiamo Turizmo įstatymo II skyriaus penktajame skirsnyje reglamentuojama nauja kelionių organizavimo paslauga - turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos: pvz., skrydis, nakvynė viešbutyje ar automobilio nuoma, įsigyjamos tai pačiai kelionei ar atostogoms iš vieno turizmo paslaugų teikėjo arba iš kelių susietąsias užsakymo sistemas naudojančių turizmo paslaugų teikėjų. Turizmo paslaugų rinkiniu laikomas turizmo paslaugų derinys, kai turizmo paslaugų rinkinio pardavėjas: per vieną apsilankymą pardavimo vietoje ar susisiekimą su jo pardavimo vieta padeda turistui atskirai pasirinkti kiekvieną turizmo paslaugą ir atskirai už jas sumokėti, arba tikslingai padeda įsigyti bent vieną papildomą turizmo paslaugą iš kito pardavėjo, kai sutartis su tokiu kitu pardavėju sudaroma ne vėliau kaip per 24 valandas po pirmosios turizmo paslaugos užsakymo patvirtinimo. Turizmo paslaugų rinkinio pardavėjas privalės informuoti turistus, kad jiems nebus suteiktos jokios teisės, kurios pagal Turizmo įstatymą ir kitus teisės aktus taikomos įsigijus organizuotą turistinę kelionę, ir kad kiekvienas paslaugų teikėjas, teikiantis paslaugas, yra atsakingas tik už savo paslaugų tinkamą suteikimą pagal sutartį. Taip pat bus taikomas reikalavimas turizmo paslaugų rinkinio pardavėjui turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos garantiją, kurie turi užtikrinti turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo prievolių įvykdymą nemokumo atveju. Minimali prievolių įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 10 tūkst. eurų. Tais atvejais, kai į turizmo paslaugų rinkinį įtraukta keleivių vežimo paslauga, turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo suma bus apskaičiuojama pagal įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t.y. kaip išvykstamojo turizmo kelionių organizatorių, organizuojančių keliones be užsakomųjų skrydžių (ne mažesnė kaip 50 tūkst. eur).
Pavyzdžiui, tokio prievolių įvykdymo užtikrinimo būtų reikalaujama, kai turizmo paslaugų rinkinio pardavėjas yra vežėjas, parduodantis bilietą skrydžiui lėktuvu ar kelionei kita transporto priemone, papildomai pateikia nuorodą, per kurią galima įsigyti kitą turizmo paslaugą. 14. Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo 26 straipsnyje įtvirtinta KO ir turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo atsakomybė už užsakymo klaidas, išskyrus atvejus, kai užsakymo klaidos atsirado dėl turisto kaltės, arba jas sukėlė nenugalimos jėgos aplinkybės. 15. Turizmo įstatymo projekte numatytas reikalavimas trečiosios valstybės kelionių organizatoriui, kuris parduoda arba siūlo parduoti organizuotas turistines keliones Lietuvos Respublikoje, arba bet kuriuo būdu nukreipia savo veiklą į Lietuvos Respublikos vartotojus, būti įsisteigusiam Lietuvos Respublikoje ir atitikti šiame įstatyme nustatytus reikalavimus kelionių organizatoriams. Analogiškas reikalavimas taikomas ir trečiosios valstybės turizmo paslaugų rinkinio pardavėjams. Turizmo įstatymo pakeitimai, kurie nėra susiję su Direktyvos 2015/2302 nuostatų įgyvendinimu:
1Siekiant teisinio aiškumo,
papildytos Turizmo įstatymo projektu keičiamo Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatos dėl nepriekaištingos reputacijos reikalavimų kelionių organizatoriams. Nepriekaištingos reputacijos reikalavimas taikomas tik kelionių organizatoriui, kuris yra atsakingas už tinkamą organizuotos turistinės kelionės sutarties vykdymą. Turizmo paslaugų rinkinio pardavėjui nepriekaištingos reputacijos reikalavimas netaikomas, kadangi Direktyva 2015/2302 nenustato tokių reikalavimų.
Kelionių pardavimo agentui šis reikalavimas taip pat netaikomas, kadangi kelionių pardavimo agento veikla nėra licencijuojama, taigi toks reikalavimas būtų perteklinis. 2. Patobulintas gido paslaugų reguliavimas. Pagal galiojantį Turizmo įstatymą, gido pažymėjimas išduodamas asmenims, turintiems aukštąjį išsilavinimą, išklausiusiems ne trumpesnį kaip
vedimo metodikos, retorikos, profesinės etikos, bendravimo, psichologijos, Lietuvos kultūros, istorijos ir geografijos dalykus, ir išlaikiusiems praktinį ekskursijų vedimo egzaminą. Siekiant užtikrinti, kad šiuose kursuose įgytos žinios būtų aktualios, Turizmo įstatymo projekte numatyta, kad išklausytas gidų rengimo kursas ir išlaikytas praktinis ekskursijų vedimo egzaminas galioja dvejus metus, per kuriuos asmuo turi pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai prašymą gauti gido pažymėjimą. Pagal galiojantį Turizmo įstatymą, Vyriausybės įgaliota institucija, atsižvelgdama į gido profesinę patirtį, gebėjimą dirbti įvairiomis kalbomis ir vedamų ekskursijų maršrutų skaičių, įvertinęs profesinę kvalifikaciją, turi teisę suteikti gidui antrą, pirmą arba aukščiausiąją kategoriją. Pažymėtina, kad nei vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokių gidų kategorijų nėra. Be to, pirmos ar aukščiausios kategorijos turėjimas nėra susijęs su gaunama ekonomine nauda už gido darbą, ir gidas, gaudamas antros kategorijos gido pažymėjimą, jau įgyja teisę į profesinį vardą. Pirma arba aukščiausia kategorija yra siejama su gido garbe, reputacija. Atsižvelgiant į tai, Turizmo įstatymo projekte siūloma atsisakyti minėtos nuostatos. Prireikus gidus vienijančios asociacijos gali savo iniciatyva teikti gidams kvalifikacines kategorijas.
Taip pat siūloma atsisakyti Turizmo įstatymo nuostatos, numatančios, kad gidas paslaugas teikia sudaręs darbo sutartį arba vykdydamas individualią veiklą, kadangi Turizmo įstatymas nenumato Vyriausybės įgaliotos institucijos funkcijų tikrinant, kokiu pagrindu teikiamos gido paslaugos. Atsižvelgiant į tai, kad gidų veikla nėra reglamentuojama specialiuosiuose teisės aktuose, Turizmo įstatymo projekte atsisakoma vieno iš gido pažymėjimo panaikinimo pagrindų, t. y. ,,dėl teisės aktų, reglamentuojančių gido paslaugų teikimą, nuostatų pažeidimo.“ Pažymėtina, kad Vyriausybės įgaliota institucija atlieka tik formalų gidų profesinės kvalifikacijos pripažinimą ir neatlieka jų teikiamų paslaugų (t.y. ekskursijų vedimo) priežiūros pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, todėl Turizmo įstatyme atsisakyta nuostatų dėl gidų veiklos priežiūros. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymu, atitinkamai patikslinta nuostata dėl kitų valstybių (Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos) gidų paslaugų teikimo laikinai ar kartais Lietuvos Respublikoje. Turizmo įstatymo projekte atsisakyta nuostatos, kuri numato, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina Muziejų, gamtos ir kultūros paveldo objektų ir vietovių, kuriuose ekskursijos galimos tik su gidu, sąrašą. 3. Patobulintos apgyvendinimo paslaugas reguliuojančios nuostatos.
Siekiant teisinio aiškumo apgyvendinimo paslaugų teikėjams bei suderinimo su kitais teisės aktais, Turizmo įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad pagal apgyvendinimo paslaugų teikimo organizavimą, pastatų naudojimo paskirtį ir apgyvendinimui skirtų kambarių skaičių yra skiriamos: 1) klasifikuojamosios apgyvendinimo paslaugos: viešbutis, motelis, svečių namai, kempingas; 2) neklasifikuojamosios apgyvendinimo paslaugos: apartamentų komplekso paslaugos, kaimo turizmo paslaugos, nakvynės ir pusryčių paslaugos, nakvynės namų (hostelio) paslaugos, poilsio namų paslaugos, turistinio laivo apgyvendinimo paslaugos, turistinės stovyklos paslaugos. Siekiant išvengti perteklinio reguliavimo Turizmo įstatyme, siūloma atsisakyti nuostatų, kurios reglamentuoja reikalavimus atskiroms apgyvendinimo paslaugų rūšims (kaimo turizmo paslaugos, nakvynės ir pusryčių paslaugos, turistinės stovyklos paslaugos). Apgyvendinimo paslaugų rūšys, nurodant apgyvendinti skirtų kambarių skaičių, bus tvirtinamos Vyriausybės įgaliota institucijos. Siekiant mažinti administracinę naštą ūkio subjektams, supaprastinta neklasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų teikimo tvarka, nustatant, kad neklasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų teikėjas per 10 darbo dienų nuo veiklos vykdymo pradžios privalo pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai pranešimą apie neklasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų teikimą, kurio formą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Atsisakyta nuostatos dėl 30 dienų termino, per kurį turi būti gaunamas Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtinimas dėl apgyvendinimo paslaugų pranešimo registravimo. Taip pat nuo trejų metų iki penkerių metų pailginamas apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimo galiojimo terminas.
Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimas yra dokumentas, išduodamas Vyriausybės įgaliotos institucijos, patvirtinantis apgyvendinimo paslaugų objekto atitiktį nustatytiems klasifikavimo reikalavimams. Taigi šis pažymėjimas yra sietinas su paslaugos kokybinių reikalavimų atitiktimi, o ne su leidimo vykdyti veiklą suteikimu. Pažymėtina, kad klasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų objektams (viešbučiai, moteliai, svečių namai, kempingai) yra būdingas natūralus nusidėvėjimas, ypač tuose objektuose, kur yra dideli lankytojų srautai. Todėl Vyriausybės įgaliota institucija turi periodiškai vertinti, ar apgyvendinimo paslaugų objektas atitinka kokybinius kriterijus, nustatytus konkrečiai apgyvendinimo paslaugų rūšiai. Papildytos Turizmo įstatymo nuostatos dėl klasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikimo, nurodant prašymų dėl apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimo pateikimo, pažymėjimo išdavimo ar atsisakymo jį išduoti pagrindus ir pažymėjimo panaikinimo tvarką. Apgyvendinimo paslaugų teikėjas kartu su prašymu turi pateikti užpildytą klasifikavimo anketą, kurioje nurodo išsamią informaciją apie turimų kambarių (numerių) skaičių, apstatymą baldais, įrengimus, įrenginių skaičių, inventorių, informaciją apie konkrečiai tame objekte teikiamas paslaugas ir pan. Šis reikalavimas yra nustatytas atsižvelgiant į tai, kad atliekant apgyvendinimo paslaugų objekto apžiūrą nėra galimybės apžiūrėti visus kambarius ir patalpas dėl jų užimtumo ar vykstančių renginių (pvz., konferencijų salėje), todėl vertinama paslaugų teikėjo užpildytoje anketoje pateikta informacija. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai vertinami dideli viešbučiai, turintys daugiau kaip 100 kambarių, daug konferencijų salių ir pan.
Anketa pildoma tik pirmąjį kartą teikiant paraišką klasifikuoti, o vėliau tik papildoma pasikeitusia informacija, o jeigu niekas nesikeitė, tuomet apžiūros metu vadovaujamasi anksčiau pateiktos užpildytos anketos duomenimis. Taip pat nustatyta, kad apgyvendinimo paslaugų teikėjas, turintis galiojantį apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimą, turi pateikti prašymą dėl naujo pažymėjimo išdavimo likus ne mažiau kaip 3 mėnesiams iki pažymėjimo galiojimo pabaigos. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu apgyvendinimo paslaugų klasifikavimas atliekamas valstybės biudžeto sąskaita, ir už apgyvendinimo paslaugų klasifikavimą nėra imama valstybės rinkliava, įsigaliojus Turizmo įstatymui bus siūloma nustatyti valstybės rinkliavą už apgyvendinimo paslaugų pažymėjimo išdavimą. 4. Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo V skyriaus ,,Turizmo valdymas“ nuostatos pakoreguotos, suderinant jas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo nuostatomis. 5. Siūloma atsisakyti Turizmo įstatymo 14 straipsnio ,,Sveikatingumo ir sveikatinimo paslaugos“. Šiame straipsnyje kalbama ne apie turizmo paslaugas, bet apie sveikatos apsaugą, ir šio straipsnio nuostatos yra aprašomojo pobūdžio, nesukuria pareigų ir nenumato jų įgyvendinimo mechanizmo (straipsnio 1, 2 dalyse), nurodo Sveikatos apsaugos ministerijos veiklas, kurios turėtų būti numatytos ministerijos nuostatuose (3 dalyje). Pažymėtina, kad Sveikatos apsaugos ministerija rengia Lietuvos Respublikos papildomos ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymo projektą, taigi minėto straipsnio nuostatos prireikus galėtų būti išdėstytos šiame teisės akto projekte. 6.
Turizmo įstatymo 19 straipsnio ,,Turizmo išteklių naudojimas, planavimas ir apsauga“, kadangi šio straipsnio nuostatos nesukuria atskiro reglamentavimo bei dubliuoja kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų nuostatas. 7. Įgyvendinant Direktyvos 2015/2302 nuostatas, Turizmo įstatymo projektu keičiamo Turizmo įstatymo 26 straipsnio
pretenzijas dėl organizuotos turistinės kelionės sutarties netinkamo vykdymo ar nevykdymo turistas turi be nepagrįsto delsimo raštu ar patvariojoje laikmenoje pareikšti kelionių organizatoriaus vietiniam atstovui, kelionės vadovui, kontaktiniam centrui ar kitai tarnybai, o jei šių nėra, – kelionių organizatoriui.“ Šis reikalavimas nustatytas tam, kad kelionių organizatorius galėtų išspręsti turisto nurodytas problemas, ar negalint suteikti tam tikros paslaugų dalies pasiūlyti tinkamas alternatyvas. Tai būtų taikoma, pavyzdžiui, kai atvykus į užsakytą viešbutį paaiškėja, jog jis neatitinka sutartyje nurodytų viešbučio teikiamų paslaugų aprašymo. Tokiu atveju turistui informavus kelionių organizatorių apie neatitiktį, šis galėtų pasiūlyti turistui apsistoti kitame tinkamos kokybės viešbutyje. Turizmo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nurodytas turistų pretenzijų pateikimo senaties terminas - dveji metai. Pažymėtina, kad turistui nepranešus apie netinkamą sutarties vykdymą ar nevykdymą, vėliau nustatant atitinkamą kainos sumažinimą ar žalos atlyginimą gali būti atsižvelgiama į tokį nepranešimą, jei pranešus apie nepakankamą atitiktį būtų pavykę išvengti žalos arba ją sumažinti. 4.2. Įgyvendinant Direktyvos 2015/2302 nuostatas, Civilinio kodekso projekte yra nustatomos organizuotos turistinės kelionės sutarties šalių teisės ir pareigos, susijusios su informacijos teikimu, sutarties sąlygų keitimu, taip pat įtvirtinta kelionių organizatoriaus atsakomybė už netinkamą sutarties vykdymą bei žalos atlyginimas.
Pagrindiniai organizuotos turistinės kelionės sutarties reguliavimo pakeitimai, kurie numatomi Civilinio kodekso projekte:
teisinio reguliavimo nuoseklumo ir aiškumo, Civilinio kodekso projekte siūloma pakeisti šeštosios knygos XXXV skyriaus trečiojo skirsnio pavadinimą ,,Turizmo paslaugų teikimas“ į pavadinimą ,,Organizuotos turistinės kelionės paslaugų teikimas“, ir vietoje žodžių junginio ,,turizmo paslaugų teikimo sutartis“ atitinkamai vartoti žodžių junginį ,,organizuotos turistinė kelionės sutartis“. 2. Papildytas Civilinio kodekso 6.749 straipsnis ,,Sutarties forma ir turinys“, kuriame nurodyta, kokia informacija turi būti pateikta turistui iki organizuotos turistinės kelionės sutarties sudarymo. Siekiant išvengti nuostatų dubliavimosi, Turizmo įstatymo projekte atsisakyta informacijos teikimo reikalavimų. 3. Numatyta turisto teisė iki kelionės pradžios atsisakyti organizuotos turistinės kelionės sutarties, sudarytos ne prekybai skirtose patalpose per 14 dienų, nenurodant priežasties. Šia nuostata siekiama užtikrinti didesnę vartotojų teisių apsaugą. Atitinkamai pakeista Civilinio kodekso 6.228³straipsnio nuostata. Vadovaujantis
2011/83/ES dėl vartotojų teisių 3 straipsnio 3 dalies g punktu, Civiliniame kodekse buvo įtvirtinta, kad vartojimo sutartis reglamentuojančios normos netaikomos turizmo paslaugų teikimo sutartims.
Vis dėlto, Direktyvos 2011/83/ES 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „jeigu šios direktyvos nuostata prieštarauja kito Sąjungos teisės akto, reglamentuojančio konkrečius sektorius, nuostatai, pirmenybė teikiama kito Sąjungos teisės akto nuostatai ir ji taikoma atitinkamiems konkretiems sektoriams“. 4. Papildytas Civilinio kodekso 6.750 straipsnis, numatant turisto teisę nutraukti sutartį, bei atvejai, kai netaikomi sutarties nutraukimo mokesčiai. Įtvirtina nauja turisto teisė prašyti sumažinti kainą ir (arba) atlyginti žalą. 5. Civilinis kodeksas papildytas nauju 6.752¹ straipsniu ,,Sutarties kainos keitimas“, ir numatyta, kad jei kainos padidinimas viršija 8 procentus galutinės organizuotos turistinės kelionės kainos, turistas turi teisę nutraukti sutartį ar pasirinkti KO siūlomą alternatyvią organizuotą turistinę kelionę. 6. Siekiant išvengti Civilinio kodekso nuostatų dubliavimosi su kitų šio kodekso straipsnių nuostatomis bei kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, pakoreguotas Civilinio kodekso 6.755 straipsnis ,,Draudimas panaikinti ar riboti civilinę atsakomybę“, atsisakant šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatų. Šio straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos reglamentuotos Civilinio kodekso 6.252 straipsnio 1 dalyje, o 2 dalies nuostata iš esmės yra nustatyta Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse. 5.
teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Turizmo įstatymo pakeitimo projekte numatomi pakeitimai, susiję su atvykstamojo ir vietinio turizmo kelionių organizatorių deklaracijų teikimo tvarka bei teikiamų duomenų apimtimi, sumažins administracinę naštą turizmo verslui. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Siūlomas teisinis reguliavimas padidins teisinio reguliavimo aiškumą ir nuoseklumą. Paprastai tai turi teigiamą poveikį, kovojant prieš korupcijos sąlygas. Priėmus Įstatymų projektus, tiesioginio poveikio kriminogeninei situacijai nenumatoma. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Priėmus Turizmo įstatymo projektą, numatoma, kad bendrai vertinant verslo sąlygos pagerės, nes bus užtikrintas didesnis teisinio reguliavimo aiškumas ir teisinis tikrumas. Bendra administracinė našta verslo įmonėms sumažės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Nėra. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekte esančios sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymų projektuose vartojamos sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10.
įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus Įstatymų projektai atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir atitinka Europos Sąjungos dokumentus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turės priimti Turizmo įstatymo projekte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Ūkio ministerija ir Vyriausybės įgaliota institucija iki šio įstatymo įsigaliojimo parengia ir patvirtina jam įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Priėmus Turizmo įstatymo projektą ir Civilinio kodekso projektą, turės būti keičiami ar pripažįstami netekusiais galios šie įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai:
1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimas Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimas Nr. 1319 ,,Dėl Kelionių organizatorių rizikos veiksnių nustatymo ir stebėsenos tvarkos aprašo patvirtinimo“;
3) 2015 m. gruodžio 16 d. Vyriausybės nutarimo Nr.1314 „Dėl statybos, remonto, rekonstrukcijos, montavimo darbų ribojimo kurortuose ir kurortinėse teritorijose turizmo sezono metu tvarkos aprašo patvirtinimo“;
4) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 1342 „Dėl įgaliojimų, susijusių su Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo įgyvendinimu, suteikimo“;
5) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 25 d. nutarimas Nr. 208 „Dėl įgaliojimų, susijusių su Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo įgyvendinimu, suteikimo“;
6) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 20 d. nutarimas Nr. 1351 „Dėl pagalbos turistams draudimo taisyklių patvirtinimo“;
7) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimas Nr.
921 ,,Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų patvirtinimo“;
8) Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 4-951 ,,Dėl Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatų patvirtinimo“;
m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 4-833 „Dėl kelionių organizatorių kontrolės (įskaitant finansinės) tvarkos aprašo patvirtinimo“. 10) Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymas Nr. 4-513 „Dėl turistų grąžinimo į pradinę jų išvykimo vietą tvarkos aprašo patvirtinimo“;
sveikatos apsaugos ministro 2012 m. vasario 2 d. įsakymas Nr. V-74 ,,Dėl gamtinių sveikatos veiksnių, naudojamų sveikatinimo ir sveikatingumo paslaugoms teikti, sertifikavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
12) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. V-75 ,,Dėl sveikatingumo paslaugų rūšių sąrašą ir sveikatingumo paslaugų teikimo reikalavimų patvirtinimo“;
Ūkio ministerijos direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymas Nr. 18-V „Dėl Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartinių sąlygų“;
Ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. V-305 „Dėl Kelionių organizatoriaus licencijavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. vasario 27 d. įsakymas Nr. V-41
„Dėl turizmo paslaugų teikėjų veiklos patikrinimų, vykdant turizmo rinkos
priežiūrą, tvarkos aprašo patvirtinimo“;
Ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. sausio 5 d. įsakymas Nr.
V-1 „Dėl kelionių organizatorių priežiūrai teikiamos informacijos deklaracijos formų patvirtinimo“;
Ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. V-3 „Dėl duomenų, patvirtinančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, lentelės formos ir turisto prašymo dėl nuostolių atlyginimo pavyzdinės formos patvirtinimo“;
departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. gegužės 23 d. įsakymas Nr. V-95 „Dėl Kelionių organizavimo paslaugų kontrolinio klausimyno patvirtinimo“;
Ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. V-141 „Dėl Apgyvendinimo rūšių aprašo patvirtinimo“;
Ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 17 d. įsakymas Nr. V-135 „Dėl Gidų profesinės kvalifikacijos reikalavimų ir pažymėjimų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo ir Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. V-90 „Dėl Kvalifikacinių reikalavimų gido kategorijai bei gido ir kelionių vadovo pažymėjimams gauti ir pažymėjimo išdavimo (panaikinimo) tvarkos aprašo patvirtinimo“ panaikinimo“;
Ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymas Nr. V-148 „Dėl Muziejų, gamtos ir kultūros paveldo objektų ir vietovių, kuriose ekskursijos galimos tik su gidu, turinčiu gido pažymėjimą, sąrašo patvirtinimo“.
Taip pat, atsižvelgiant į naujas teisinio reguliavimo nuostatas, turės būti parengti ir priimti šie nauji teisės aktai:
organizatorių įmokų mokėjimo, kelionių garantijų sąskaitos lėšų administravimo ir išmokėjimo tvarkos“ projektas;
Respublikos ūkio ministro įsakymo ,,Dėl Standartinės informacijos apie organizuotą turistinę kelionę teikimo formos ir Standartinės informacijos apie turizmo paslaugų rinkinį teikimo formos patvirtinimo“ projektas. 12. Kiek valstybės, savivaldybės biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti Įstatymų projektų įgyvendinimui papildomos valstybės biudžeto lėšos nenumatomos. Turizmo įstatymo projekte numatytų naujų funkcijų, susijusių su kelionių pardavimo agentų priežiūros, kelionių organizatorių įmokų rinkimo kontrolės vykdymu, kaštai bus padengti perskirsčius turimus žmogiškuosius ir finansinius išteklius tose srityse, kuriose mažinama priežiūros apimtis (neklasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikimas, kelionių organizatorių ataskaitų teikimas, ir kt.). Įvedus valstybės rinkliavą už apgyvendinimo paslaugų klasifikavimą, taip pat atitinkamai sumažės valstybės biudžeto dalis, skiriama šios funkcijos vykdymui. 13. Rengiant įstatymo projektą gauti specialistų vertinimai ir išvados Rengiant Įstatymų projektus buvo atsižvelgta į pastabas ir pasiūlymus, kuriuos pateikė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 4-101 ,,Dėl darbo grupės sudarymo“ sudaryta darbo grupė (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2017 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 4-21 ,,Dėl 2015 m. lapkričio 25 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, perkėlimo į nacionalinę teisę darbo grupės sudarymo“ atnaujinta darbo grupės sudėtis). 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas ir sritis Reikšminiai Įstatymo projekto žodžiai (pagal Europos žodyną Eurovoc): „turistas“, „kelionių organizatorius“, „organizuota turistinė kelionė“, „turizmo paslaugų rinkinys“,
„turizmo paslauga“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone,
reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Direktyvoje 2015/2302 yra įtvirtintas išskirtinis reikalavimas valstybėms narėms užtikrinti, kad keliautojai, kurie įsigyja organizuotą turistinę kelionę, būtų visiškai apsaugoti nuo kelionių organizatoriaus nemokumo. Europos Sąjungos teisės aktai nenumato tokio reikalavimo kitose vartojimo paslaugų srityse (statybų, energetikos, ir pan.). Taigi valstybės narės, įgyvendindamos šios direktyvos nuostatas, privalo užtikrinti, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju turistams būtų suteikta visų sumų, kurias sumokėjo turistai, grąžinimo garantija, ir prireikus - turistų repatrijavimo garantija. Pažymėtina, kad esant nepakankamam kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimui, kelionių organizatoriaus nemokumo atveju Lietuvos valstybė turėtų atlyginti turistų patirtą žalą, kompensuodama trūkstamą dalį, kurios nepadengia kelionių organizatoriaus laidavimo draudimas ir (arba) finansų įstaigos suteikta finansinė garantija.
Ūkio ministerija, įvertinusi tai, jog pagal galiojančiame Turizmo įstatyme įtvirtintą kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmą išlieka tikimybė, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju dalis turisto patirtų nuostolių liktų nepadengta laidavimo draudimo ir (arba) finansinės garantijos, teikdama Turizmo įstatymo projektą pakartotiniam derinimui, siūlė dvi alternatyvas dėl papildomo kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo:
kelionių organizatorių įmokų kaupimas Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Vyriausybės įgaliotos turizmo verslo asociacijos depozitinėje sąskaitoje (Kelionių garantijų sąskaita. Plačiau apie šią alternatyvą paaiškinta aiškinamojo rašto 4 punkte). 2 alternatyva – Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo lėšų panaudojimas turistų nuostolių trūkstamai daliai padengti. Šio siūlymo esmė – įtvirtinti valstybės atsakomybę tais atvejais, kai Turizmo įstatymo 13 straipsnyje nustatyto išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos nepakanka šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytų turisto patirtų išlaidų trūkstamai daliai visiškai padengti. Pasirinkus šią alternatyvą, reikėtų atitinkamai keisti ir Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, numatant papildomą Vyriausybės rezervo lėšų panaudojimo atvejį. Šios alternatyvos privalumas – turistams nereikia kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, kai jai atlyginti neužtenka kelionių organizatorių turimo prievolių įvykdymo užtikrinimo (laidavimo draudimo ar finansinės garantijos).
Taip būtų užtikrintas greitesnis turistų patirtos žalos atlyginimo procesas ir sutaupomos valstybės lėšos (bylinėjimosi išlaidos, procesinės palūkanos, žmogiškieji ištekliai ir kt.). Pasirinkus šią alternatyvą, būtų paskirstoma ūkio subjektų ir valstybės atsakomybė tais atvejais, kuomet kelionių organizatorių turimas prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimas visiškai nepadengia turisto patirtų nuostolių kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Pagal anksčiau minėtus teorinius skaičiavimus, nepadengta dalis galimai sudarytų iki 20 procentų. Derinimo su institucijomis metu Turizmo įstatymo projekto 17 straipsnio pirmajai alternatyvai, kuri numato kelionių organizatorių įmokų kaupimą Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Vyriausybės įgaliotos turizmo verslo asociacijos depozitinėje sąskaitoje, pritarė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Antrajai alternatyvai, kuri numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo lėšų panaudojimą turistų nuostolių trūkstamai daliai padengti, pritarė Lietuvos Respublikos turizmo rūmai, Lietuvos turizmo asociacija ir Valstybinis turizmo departamentas. Teisingumo ministerijos nuomone, antroje alternatyvoje pateiktas siūlymas yra nepagrįstas, netinkamas ir neatitinkantis atsakingo valdymo principų. Europos teisės departamentas savo išvadoje pažymėjo, kad antroje alternatyvoje siūlomos kelionių organizatorių atžvilgiu taikomos prievolių įvykdymo užtikrinimo nuostatos keltų abejonių dėl jų suderinamumo su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu.
Be to, nei vienas Vyriausybės rezervo naudojimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje, nėra susijęs su privačių asmenų įsipareigojimų nevykdymu, todėl Europos teisės departamento nuomone, abejotina, ar minėto įstatymo 15 straipsnio 2 dalis būtų tinkamas pagrindas antrai alternatyvai įtvirtinti. Lietuvos banko nuomone, abi alternatyvos yra svarstytinos, nes kiekviena jų turi savo privalumų. Šiuo metu dėl kelionių organizatorių bankrotų nukentėjusiems turistams priteistos žalos atlyginimui naudojamos lėšos mokamos iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo, pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 3 punktą (,,vykdant arbitražų ar teismų sprendimus, kuriais iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, taip pat kitoms išlaidoms ginant valstybės interesus padengti“). Rengiant Turizmo įstatymo projektą buvo svarstytos ir kitos galimos papildomo kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo alternatyvos: individualus turistų draudimas, kuris padengtų turisto patirtus nuostolius kelionių organizatoriaus atveju; užsakomuosius skrydžius vykdančių kelionių organizatorių rašytinė garantija (depozitas), suteikiama pagal sutartį su užsakomuosius skrydžius vykdančiu oro vežėju, patvirtinanti būsimų kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymą pagal kelionių organizatoriaus pateiktą skrydžių planą. Pastarojo modelio tinkamumas yra abejotinas, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikoje veikiančių oro vežėjų pajėgumai yra riboti, ir bent vieno išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus, organizuojančio keliones užsakomaisiais skrydžiais, nemokumo atveju reikėtų pargabenti turistus iš keliolikos skirtingų krypčių.
Be to, lieka neišspręstas klausimas dėl sutartinių santykių tarp kelionių organizatoriaus ir oro vežėjo, bei lėšų iš oro vežėjo sąskaitos aktyvavimo kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, taip pat neaiškumas dėl lėšų išmokėjimo turistams paties oro vežėjo nemokumo atveju. Turistų apsauga kelionių organizatoriaus nemokumo atveju Europos Sąjungoje yra užtikrinama įvairiais būdais: laidavimo draudimu, banko garantija, įnašais į garantinį fondą ar naudojant kompleksines priemones. Garantiniai fondai egzistuoja devyniose Europos Sąjungos valstybėse:
Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje. Pažymėtina, kad įgyvendinant Direktyvos nuostatas, ir kitos valstybės narės planuoja įsteigti garantinius fondus ar nustatyti kitus panašius prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmus, veikiančius kolektyvinės atsakomybės principu (Bulgarija, Latvija, Malta, Slovakija, Čekija, ir kt.). Lenkijos Respublikoje nuo 2016 m. veikia Kelionių garantijų fondas, kurio lėšos naudojamos turistų repatriacijai tuo atveju, kai nepakanka lėšų iš kelionių organizatorių laidavimo draudimo ar banko garantijos. [1] Administracinės bylos Nr. eA-990-502/2017, www.lvat.lt.
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
projekto 1 straipsnyje nauja redakcija dėstomo Turizmo įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte pateikiama nuoroda į „šio straipsnio
įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „turizmo paslaugų derinys“, o ne „turizmo paslaugos“, todėl nuoroda tikslintina. 2. Keičiamo įstatymo
pilnas žodis „elektroninio“. 3. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje siūloma reguliuoti atvejus, kai turizmo paslaugų derinys „turėtų būti“ laikomas didele organizuotos turistinės kelionės dalimi. Pažymėtina, jog įstatyme neturi būti sąlyginio ar alternatyvaus pobūdžio nuostatų, kartu nepateikiant ir tokių alternatyvų pasirinkimo kriterijų. Todėl nuostatoje reikia arba atsisakyti sąlyginio pobūdžio žodžių „turėtų būti“ arba nustatyti atvejus, kai turizmo paslaugų derinys laikomas didele organizuotos turistinės kelionės dalimi ir kai nelaikomas. Aptariamoje nuostatoje vietoj santrumpos „proc.“ įrašytinas pilnas žodis „procentus“. 4. Keičiamo įstatymo
junginys nedera su keičiamo įstatymo terminologija, todėl turėtų būti pakeistas į žodžių junginį „turizmo paslaugų teikimas“. 5. Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuoroda „šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose“ keistina į nuorodą „šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose“, nes keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis neturi punktų. 6.
nustatyti, jog kelionių organizatoriaus pažymėjimas panaikinamas, jei informacija apie tai, kad asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos paaiškėja jau išdavus kelionių organizatoriaus pažymėjimą. Pastebėtina, kad ši įstatymo sankcija būtų taikoma juridiniams asmenims ir tais atvejais, kai paaiškėtų, kad nepriekaištingos reputacijos reikalavimo neatitinka juridinio asmens: vienasmenis vadovas; kolegialaus valdymo organų nariai; dalyvis, turintis juridinio asmens įstatinio kapitalo ir (ar) balsavimo teisių dalį, suteikiančią daugiau negu ketvirtadalį balso teisių visuotiniame dalyvių susirinkime. Manytina, jog ši imperatyvi įstatymo sankcija yra neproporcinga siekiamiems tikslams. Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, tam tikras juridinio asmens atstovas gali būti nuslėpęs nuo juridinio asmens, jog jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, arba ją prarasti įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui dėl nusikalstamų veikų, nesusijusių su turizmu, tačiau šiais atvejais būtų nubaudžiamas ne tiesiogiai už pažeidimą atsakingas asmuo, o juridinis asmuo. Manytina, jog šiuo atveju juridiniams asmenims turėtų būti sudaryta galimybė per tam tikrą terminą pašalinti neatitikimus įstatymui, o ne stabdoma šių juridinių asmenų veikla, panaikinant kelionių organizatoriaus pažymėjimą. Svarstytina galimybė tobulinti reguliavimą, kad šio reguliavimo sukeliamos teisinės pasekmės būtų proporcingos siekiamiems tikslams, užtikrintų juridinių asmenų veiklos tęstinumo galimybę ir atitiktų turistų interesus. 7. Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies antrajame sakinyje vietoj žodžių „šioje dalyje“ įrašytina „šio straipsnio 3 dalyje“, nes pačioje keičiamo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nėra nurodoma jokia informacija. 8. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje pirmą kartą turi būti pavartotas pilnas valstybės vykdomosios valdžios institucijos – Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavadinimas. 9.
keičiamo įstatymo 10 straipsnio turinį, šio straipsnio pavadinimas pildytinas, po žodžių „galiojimo sustabdymas“ įrašant žodžius „sustabdymo pratęsimas ir sustabdymo panaikinimas“. 10. Keičiamo įstatymo 17 straipsnyje siūloma reguliuoti išvykstamojo turizmo kelionių organizatorių papildomo prievolių įvykdymo užtikrinimo klausimus. Reguliavimo turinys diskutuotinas. Pirma, pastebėtina, jog keičiamo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad įmokos gali sudaryti iki 1 procento organizuotos turistinės kelionės pardavimo kainos, o šio straipsnio 2 dalyje – kad konkrečius dydžius ateinantiems kalendoriniams metams nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pažymėtina, jog šis reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su asmenų pareigų apimtimi, todėl manytina, jog vadovaujantis Konstitucinio Teismo doktrina, susijusia su asmenų teisių ir pareigų reguliavimu, įstatyme turėtų būti įtvirtinti bent esminiai principai ar taisyklės, nuo kurių priklausytų įmokos dydis kiekvienais metais. Be to, turėtų būti nurodyta, ar įmokų dydis visiems išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams būtų vienodas, ar galėtų skirtis. Be to, šiame kontekste pastebėtina, jog kelia abejonių, kad įmokų dydžius galėtų nustatyti Vyriausybės įgaliota institucija. Pastebėtina, jog analogiško pobūdžio viešojo administravimo praktikoje įprasta, jog norminio pobūdžio teisės aktus, susijusius su tam tikrų įmokų dydžiu, priima Vyriausybė, o ne jos įgaliota institucija, nes tokiu būdu užtikrinamas platesnis subjektų, dalyvaujančių derinime ratas, viešumas ir skaidrumas. Antra, analizuojamo straipsnio 3 dalyje po žodžių „lėšos naudojamos“ turėtų būti įrašytas žodis „tik“, kad iš įstatymo turinio būtų aišku, jog surinktos lėšos gali būti naudojamos tik šio įstatymo nustatytais atvejais ir kad šios lėšos nebūtų naudojamos jokiems kitiems tikslams.
Trečia, kelia abejonių straipsnio 4 dalies nuostata, kad „Kelionių organizatorių įmokas surenka Vyriausybės įgaliota institucija ar asociacija.“ Viena vertus, nėra aišku kodėl siūloma nustatyti, kad šios įmokos turi būti „surenkamos“ ir kokia šios nuostatos esmė. Neaišku, ar siekiama nustatyti, kad šias įmokas reikėtų fiziškai surinkti, t.y. ar siekiama nustatyti, kad jos renkamos grynais pinigais. Jei tokio tikslo nekeliama, reguliavimas turėtų būti tobulinamas, nustatant, jog įmokos yra mokamos, o ne surenkamos. Kita vertus, nėra aišku apie kokio pobūdžio asociaciją, surenkančią įmokas, aptariamoje nuostatoje yra kalbama. Neaiškus tokios asociacijos teisinis statusas, jos parinkimo kriterijai ir kiti esminiai klausimai. Be to, kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, jei lėšas rinktų asociacija, kiltų grėsmė, jog į šias lėšas galėtų būti nukreiptas išieškojimas pagal asociacijos prievoles. Todėl manytina, kad reguliavimas turėtų būti papildytas ir šiuo aspektu. Ketvirta, pastebėtina, jog analizuojamas reguliavimas stokoja aiškumo ir yra nepakankamas, nenustatantis aiškaus renkamų įmokų teisinio statuso, nenustatantis jų rinkimo formos (pvz., fondas, sąskaita, programa ar kt.), neįtvirtinantis kito, būtino tokiais atvejais, reguliavimo. 11. Keičiamo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžio „nedelsdamas“ reikėtų įrašyti 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr.
2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (toliau – direktyva (ES) 2015/2302) 16 straipsnyje, kuris yra įgyvendinamas aptariama nuostata, vartojamą terminą „be nepagrįsto delsimo“, nes, mūsų vertinimu, šios sąvokos savo turiniu skiriasi. 12. Pagal keičiamo įstatymo 19 straipsnio
atskaitomybės dokumentus. Nėra aišku, kaip ši nuostata būtų taikoma kelionių pardavimo agentui – naujai įsisteigusiam juridiniam asmeniui. 13. Keičiamo įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje nurodoma, kad Vyriausybės įgaliota institucija ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šioje dalyje nurodytų aplinkybių paaiškėjimo panaikina kelionių pardavimo agento teisę teikti šias paslaugas. Pažymėtina, kad nei keičiamo 19 straipsnyje, nei keičiamo įstatymo 36 straipsnyje nėra nurodoma, kaip ir kada ši informacija bus pranešta pačiam kelionių pardavimo agentui bei paskelbta vartotojams. 14. Keičiamo įstatymo 20 straipsnio pirmajame sakinyje vietoj žodžio „nedelsdamas“ reikėtų įrašyti direktyvos (ES) 2015/2302 15 straipsnyje vartojamą terminą „be nepagrįsto delsimo“. 15. Nėra aišku, kodėl keičiamo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje yra nurodoma į šio straipsnio 1 dalį, kurioje reglamentuojama turizmo paslaugų teikėjo atsakomybė už techninius užsakymo sistemos trūkumu, o ne už klaidas, įvardijamas aptariamoje nuostatoje. 16.
16Keičiamo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti,
jog „Organizuotos turistinės kelionės metu atsiradusias pretenzijas dėl organizuotos turistinės kelionės sutarties netinkamo vykdymo ar nevykdymo turistas turi nedelsdamas raštu pareikšti kelionių organizatoriaus vietiniam atstovui arba kelionės vadovui, o jei šių nėra, – kelionių organizatoriui.“ Pastebėtina, jog ne visų turistinių kelionių metu įmanoma nedelsiant raštu pateikti pretenzijas, pavyzdžiui, kai kelionėje nėra jokių organizatoriaus atstovų ir nėra ryšio priemonių. Todėl nėra aišku, kaip turistas galėtų įgyvendinti šią sąlygą ir kokios teisinės pasekmės kiltų, jei pretenzijos nebūtų pateiktos kelionės metu. Manytina, jog nėra pagrįsta riboti pretenzijos pateikimo laiką vien tik kelionės trukme, nes kartais šios sąlygos nebūtų įmanoma įgyvendinti vien dėl objektyvių priežasčių. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad direktyvos (ES) 2015/2302 13 straipsnio 2 dalyje, kuri yra įgyvendinama aptariama keičiamo įstatymo nuostata, yra vartojama sąvoka „be nepagrįsto delsimo“, kuri, mūsų vertinimu, savo turiniu skiriasi nuo projekte vartojamos sąvokos “nedelsdamas“. Kartu pastebėtina, jog nėra aišku, ar analizuojamoje straipsnio dalyje nurodyta pretenzija dėl organizuotos turistinės kelionės sutarties netinkamo vykdymo ar nevykdymo yra pagrindas ir sąlyga pateikti straipsnio 4 dalyje nurodomą pretenziją dėl žalos atlyginimo. Neaišku, kokios teisinės pasekmės kiltų tuo atveju, jei straipsnio 1 dalyje nurodoma pretenzija dėl sutarties netinkamo vykdymo ar nevykdymo nebūtų pateikta arba būtų pateikta pavėluotai, t.y. ar turistas vis dar galėtų pateikti pretenziją dėl žalos atlyginimo. 17.
nustatyti, jog „Ginčai dėl organizuotos turistinės kelionės sutarties ir dėl į turizmo paslaugų rinkinį įtrauktų paslaugų netinkamo vykdymo ar nevykdymo ne teisme nagrinėjami Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.“ Atkreiptinas dėmesys, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymas įgalina bet kurį vartotoją ginčus nagrinėti tiek šio įstatymo nustatyta tvarka, tiek ir tiesiogiai su ieškiniu kreiptis į teismą, todėl nėra aišku, ar analizuojamoje nuostatoje siekiama nustatyti privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką, ar tokia tvarka yra neprivaloma. Pirmuoju atveju, nuostatoje derėtų aiškiai nustatyti, jog neteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka yra privaloma. Antruoju – atsisakyti imperatyvios blanketinės nuorodos į Vartotojų teisių apsaugos įstatymą ir nustatyti, jog tokie ginčai tik gali būti nagrinėjami šio įstatymo tvarka. 18. Keičiamo įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad „Išklausytas gidų rengimo kursas ir išlaikytas praktinis ekskursijų vedimo egzaminas galioja dvejus metus“. Svarstytina, ar siekiant teisinio aiškumo, nereikėtų šios nuostatos patikslinti, siejant joje nustatytą terminą su gido pažymėjimo išdavimu. 19. Iš keičiamo įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostatos nėra aišku, ar apgyvendinimo paslaugų klasifikavimą vykdo bei apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo tvarką nustato ta pati Vyriausybės įgaliota institucija. 20. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatoma apgyvendinimo paslaugų teikėjo pareiga teikti turistams informaciją apie žvaigždučių skaičių. Pažymėtina, kad aptariamajame straipsnyje yra nustatomi bendrieji reikalavimai apgyvendinimo paslaugų teikėjams, t.y. tiek teikiantiems klasifikuojamas paslaugas, tiek ir teikiantiems neklasifikuojamas paslaugas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 31 straipsnio 3 dalį žvaigždutės yra suteikiamos tik klasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų objektams, todėl aptariama projekto nuostata tikslintina. 21. Reikėtų tikslinti keičiamo įstatymo 36 straipsnio pavadinimą, nes aptariamajame straipsnyje yra reglamentuojamas ne tik ir ne tiek turizmo paslaugų teikėjų informacijos Vyriausybės įgaliotai institucijai teikimas ir skelbimas, kiek pačios Vyriausybės įgaliotos institucijos informacijos teikimas turizmo paslaugų teikėjams bei informacijos vartotojams apie turizmo paslaugų teikėjus skelbimas. 22. Keičiamo įstatymo 36 straipsnio 6 dalies nuostata numato, kad „Vyriausybės įgaliota institucija <...> išbraukia klasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikėją iš apgyvendinimo paslaugų sąrašo, nurodyto šio straipsnio 2 dalies 5 punkte“. Pastebėtina, kad pateikiama nuoroda nukreipia ne į apgyvendinimo paslaugų sąrašą, bet į asmenų, turinčių teisę laikinai ar kartais teikti gido paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašą. Atsižvelgiant į tai keičiamo įstatymo 36 straipsnio 6 dalies nuostata tikslintina, vietoj žodžių ir skaičių „šio straipsnio 2 dalies 5 punkte“ įrašant žodžius ir skaičius „šio straipsnio 2 dalies 6 punkte“. 23. Keičiamo įstatymo V skyriaus „Turizmo valdymas“ nuostatas reikėtų išdėstyti išsamiau ir nuosekliau: pirmiausia atskirame straipsnyje reikėtų įvardinti Vyriausybės atliekamas turizmo valdymo funkcijas; Ūkio ministerijos turizmo valdymo funkcijas reikėtų reglamentuoti ne keičiamo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, bet atskirame straipsnyje; su Turizmo taryba susijusį teisinį reguliavimą reikėtų perkelti į paskutinį šio skyriaus straipsnį (po straipsnio, reglamentuojančio savivaldybių institucijų kompetenciją turizmo srityje). 24.
savivaldybių institucijos atlieka „kitas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytas funkcijas.“ Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo nuostatose nėra aptariamos jokios kitos savivaldybių institucijų kompetencijos turizmo srityje, nei nurodytosios keičiamo įstatymo 40 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai siūlytina žodžių „kitas šiame įstatyme ir“ atsisakyti kaip perteklinių. 25. Pažymėtina, kad nei iš projekto 2 straipsnio 2 dalies, nei iš kitų keičiamo įstatymo nuostatų nėra aišku, kokios teisinės pasekmės kiltų kelionių organizatoriui, atsiradus keičiamo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytoms aplinkybėms. 26. Svarstytina, ar projekto 2 straipsnyje nereikėtų nustatyti tam tikrų pereinamųjų nuostatų, atsižvelgiant į tai, kad projektu yra atsisakoma teisinio reguliavimo, susijusio su kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimu nuo planuojamų organizuotų turistinių kelionių pardavimo pajamų sumos. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Zebleckis tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected] L. Schulte-Ebbert, tel. (8 5) 239 6498, el. p. [email protected] M. Griščenko, tel. (8 5) 239 6552, el. p. [email protected]
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
įstatymo) 17 straipsnio 2 dalies nuostatos „Įmokų dydis visiems kelionių organizatoriams yra vienodas“ nėra aišku, ar turimas minty vienodas procentinis, ar vienodas absoliutus įmokų dydis. 2. Pagal keičiamo įstatymo 17 straipsnio 4 dalį kelionių organizatorių įmokos yra mokamos į Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Vyriausybės įgaliotos turizmo verslo asociacijos depozitinę sąskaitą. Pažymėtina, kad tuo atveju, jei būtų nuspręsta pavesti rinkti įmokas turizmo verslo asociacijai, nėra aišku, kokiu būdu ir kokiais kriterijais vadovaujantis tokia turizmo verslo asociacija bus parinkta. 3. Svarstytina, ar projekto 2 straipsnyje nereikėtų nustatyti pereinamųjų nuostatų, atsižvelgiant į tai, kad projektu yra atsisakoma teisinio reguliavimo, susijusio su kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimu nuo planuojamų organizuotų turistinių kelionių pardavimo sumos. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Zebleckis tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected] L. Schulte-Ebbert, tel. (8 5) 239 6498, el. p. [email protected] M. Griščenko, tel. (8 5) 239 6552, el. p. [email protected]
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsniu keičiamo įstatymo (toliau – keičiamo įstatymo) 2 straipsnio 5 dalyje siūloma įtvirtinti sąvokos „gamtiniai sveikatos veiksniai“ apibrėžtį. Atkreipiame dėmesį, jog tokia sąvoka įstatymo tekste nėra vartojama, todėl šios sąvokos turi būti atsisakyta kaip nesusijusios su įstatymu ir neatitinkančios įstatymo 2 straipsnio reguliavimo apimties, nustatytos šio straipsnio pavadinime „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“. 2. Keičiamo įstatymo
teritorija“ apibrėžtis. Pažymėtina, jog siūlomų sąvokų apibrėžimas nėra ir neturi būti keičiamo įstatymo reguliavimo dalyku, kadangi šios sąvokos yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad tų pačių įstatyminių nuostatų kartojimas skirtinguose įstatymuose neatitinka teisės aktų glaustumo reikalavimo ir neturi jokio teisinio krūvio. 3. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje „turisto“ sąvoką siūloma apibrėžti taip: „turistas - fizinis asmuo, kuris pažintiniais, etniniais, kultūriniais, rekreaciniais, religiniais ar kitais tikslais keliauja Lietuvos Respublikoje ar užsienyje, ir ne ilgiau kaip vienus metus apsistoja ne savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, jeigu ši veikla nėra mokymasis ar mokamas darbas lankomoje vietovėje.
Turistu taip pat yra laikomas fizinis asmuo (įskaitant laisvųjų profesijų narį ar savarankiškai dirbantį asmenį, kuris keliauja verslo tikslais), siekiantis sudaryti organizuotos turistinės kelionės sutartį, įsigyti turizmo paslaugų rinkinį arba sudaręs organizuotos turistinės kelionės sutartį, įsigijęs turizmo paslaugų rinkinį“ (pabraukimas – mūsų). Kaip matyti iš pateiktos „turisto“ sąvokos, buvimas turistu pirmiausia būtų siejamas su pačiu keliavimo faktu, o tik po – su siekiu sudaryti sutartį dėl šiame įstatyme nurodytų turizmo paslaugų teikimo ar teise vykti į kelionę pagal atitinkamą sutartį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šia projekto nuostata yra įgyvendinama 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (toliau –Direktyva) 3 straipsnio 6 dalies nuostata (tai nurodoma Direktyvos ir teikiamo projekto atitikties lentelėje), kurioje „keliautojas“ yra apibrėžiamas kaip „bet kuris asmuo, siekiantis sudaryti sutartį arba turintis teisę keliauti pagal sudarytą sutartį šios direktyvos taikymo srityje“.
Taigi, pagal Direktyvą buvimas „turistu“ yra siejamas ne su pačiu keliavimo faktu, o su siekiu gauti atitinkamų turizmo paslaugų, sudaryti sutartį dėl jų teikimo ir teise keliauti pagal šią sutartį, todėl aptariamąja projekto sąvoka būtų nepagrįstai išplečiama „turisto“ sąvoka, kuri neatitiktų Direktyvos 3 straipsnio 6 dalies. Siūlytume, atsižvelgiant į Direktyvos 3 straipsnio 6 dalį bei į Direktyvos preambulės septintąją įtrauką, pagal kurią „keliautojui“ yra prilyginami „verslo reikalais keliaujantys asmenys“, „turisto“ sąvoką apibrėžti taip: „turistas - fizinis asmuo, siekiantis sudaryti sutartį dėl šiame įstatyme nurodytų turizmo paslaugų teikimo arba turintis teisę vykti į kelionę pagal sudarytą sutartį. Verslo reikalais keliaujantys asmenys, įskaitant laisvųjų profesijų narius ar savarankiškai dirbančius asmenis arba kitus fizinius asmenis, kurie nėra sudarę šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų sutarčių, yra laikomi turistais, kai jie sudaro organizuotos turistinės kelionės sutartį ir
(arba) įsigyja turizmo paslaugų rinkinį“. 4. Keičiamo įstatymo
įstatymo 20 straipsnyje nurodytomis sąlygomis tai pačiai kelionei ar toms pačioms atostogoms įsigyjamos bent dviejų skirtingų rūšių turizmo paslaugos <...>“. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo 20 straipsnis neaptaria jokių sąlygų, apibrėžiančių turizmo paslaugų rinkinį ar jo sudarymą.
Minėtas straipsnis tik nustato reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti turizmo paslaugų rinkinio pardavėjas, tuo tarpu keičiamo įstatymo 21 straipsnis reglamentuoja turizmo paslaugų rinkinio sudarymą. Atsižvelgiant į tai, reikėtų atitinkamai patikslinti keičiamo įstatymo 2 straipsnio 27 dalį. 5. Keičiamo įstatymo
apgyvendinimo paslaugų teikimui yra priskiriamos: <...>“Pažymėtina, kad iš šios projekto nuostatos nėra aišku, pagal kokius reikalavimus apgyvendinimo paslaugų teikimui apgyvendinimo paslaugos būtų priskiriamos klasifikuojamoms (keičiamo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ar neklasifikuojamoms (keičiamo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 6. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad keičiamame įstatyme yra du 37 straipsniai. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti patikslintas keičiamo įstatymo straipsnių numeravimas. 7. Keičiamo įstatymo
yra biudžetinė įstaiga <...>. Pažymėtina, kad, viena vertus, šia keičiamo įstatymo nuostata būtų įsiterpiama į Vyriausybės kompetenciją pačiai pasirinkti instituciją, kurį atliktų aptariamajame straipsnyje nustatytas funkcijas. Kita vertus, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4¹ straipsnį kitai institucijai nei biudžetinė įstaiga, viešojo administravimo įgaliojimai galėtų būti suteikti tik įstatymu ar tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktu, todėl aptariamoje nuostatoje žodžiai „yra biudžetinė įstaiga“ yra pertekliniai. 8.
39 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad „Viešoji įstaiga „Keliauk Lietuvoje“ yra pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio savininkė yra valstybė, o savininkės teises ir pareigas įgyvendina Ūkio ministerija.“ Tokia įstatymo nuostata siejama su Seimo nario V. Sinkevičiau pasiūlymu, kuriam buvo pritarta Seimo Ekonomikos komiteto 2018-06-26 papildomoje išvadoje dėl analizuojamo įstatymo projekto. Pasiūlymas, be kita ko, buvo motyvuojamas ir tokiu teiginiu: „Siūloma nustatyti, kad jei turizmo rinkodaros funkcijas atlieka Vyriausybės įgaliota institucija, kuri yra biudžetinė įstaiga, tokia biudžetinė įstaiga gali būti pertvarkoma į viešąją įstaigą, kuriai pavedamos atlikti turizmo rinkodaros funkcijos <...>[¹]“. Taigi šiame kontekste pastebėtina, kad keičiamame įstatyme kitų specialių nuostatų dėl nurodytos viešosios įstaigos savininko teisių nėra. Tokiu atveju turėtų būti taikomos Viešųjų įstaigų įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įstatymo nuostatos, kurios taikomos dalininkams, taikomos ir savininkui. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Viešosios įstaigos dalininkas turi teisę parduoti ar kitaip perleisti dalininko teises. Viešosios įstaigos dalininko teisės parduodamos įstatų nustatyta tvarka, išskyrus valstybės ar savivaldybės viešosios įstaigos dalininko teises. Valstybės ar savivaldybės viešosios įstaigos dalininko teisės gali būti parduotos ar perduotos kitiems asmenims šio Įstatymo ir įstatymų, reglamentuojančių valstybės ir savivaldybių turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, nustatytais atvejais ir būdais.“ Taigi valstybės dalininko teisės viešojoje įstaigoje „Keliauk Lietuvoje“ galėtų būti parduotos vadovaujantis Viešųjų įstaigų įstatymo nuostatomis.
Todėl neaptarus nurodytų analizuojamo įstatymo ir Viešųjų įstaigų įstatymo nuostatų tarpusavio santykio, taikant įstatymus, jos gali būti skirtingai interpretuojamos ir gali būti sudarytos prielaidos valstybei parduoti valstybės dalininko teisės viešojoje įstaigoje „Keliauk Lietuvoje“ be jokių specialių įstatyme nustatytų apribojimų. Svarstytina, ar tokia situacija atitiktų projektui keliamus interesus ir valstybės interesus. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Zebleckis tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected] L. Schulte-Ebbert, tel. (8 5) 239 6498, el. p. [email protected] M. Griščenko, tel. (8 5) 239 6552, el. p. [email protected] [1] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/7e37eb40793d11e89188e16a6495e98c?positionInSearch Results=1&searchModelUUID=77622508-1792-449b-a669-8b2239f6c859
Ekonomikos komitetas
2018-06-20
posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Kreivys, Komiteto nariai: Antanas Baura, Eugenijus Gentvilas, Zbignev Jedinskij, Andrius Kupčinskas, Gabrielius Landsbergis, Bronislovas Matelis, Rūta Miliūtė, Virgilijus Poderys, Jurgis Razma, Virginijus Sinkevičius. Komiteto biuro vedėja Rima Petkūnienė, patarėjai: Raimonda Danė, Rasa Ona Duburaitė, Laura Jasiukėnienė, Irina Jurkšuvienė. Kviestieji asmenys: Ūkio viceministras Gediminas Miškinis, Ūkio ministerijos Turizmo politikos skyriaus patarėja Neringa Ulbaitė, Turizmo rinkodaros asociacijos prezidentė Danutė Mažeikaitė, Turizmo rinkodaros asociacijos atstovas Gintautas Indriūnas, Turizmo rinkodaros asociacijos narys, kelionių organizatoriaus „Superkeliones“ direktorius Udrius Armalis, Lietuvos turizmo rūmų prezidentė Žydrė Gavelienė, Lietuvos turizmo asociacijos nario UAB
"Tez Tour" atstovas advokatas Edmundas Rusinas, Lietuvos turizmo
asociacijos atstovė Milda Plepytė, AB „Novaturas“ generalinis direktorius Linas Aldonis, Lietuvos draudikų asociacijos direktorius Andrius Romanovskis. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-01-29 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.
Iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo (toliau – keičiamo įstatymo) 17 straipsnio 2 dalies nuostatos „Įmokų dydis visiems kelionių organizatoriams yra vienodas“ nėra aišku, ar turimas minty vienodas procentinis, ar vienodas absoliutus įmokų dydis. Pritarti Žr. Ekonomikos komiteto pasiūlymą Nr. 2. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
įstatymo 17 straipsnio 4 dalį kelionių organizatorių įmokos yra mokamos į Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Vyriausybės įgaliotos turizmo verslo asociacijos depozitinę sąskaitą. Pažymėtina, kad tuo atveju, jei būtų nuspręsta pavesti rinkti įmokas turizmo verslo asociacijai, nėra aišku, kokiu būdu ir kokiais kriterijais vadovaujantis tokia turizmo verslo asociacija bus parinkta. Pritarti Žr. Ekonomikos komiteto pasiūlymą Nr. 2. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
3Svarstytina,
ar projekto 2 straipsnyje nereikėtų nustatyti pereinamųjų nuostatų, atsižvelgiant į tai, kad projektu yra atsisakoma teisinio reguliavimo, susijusio su kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimu nuo planuojamų organizuotų turistinių kelionių pardavimo sumos. Nepritarti Pereinamosios nuostatos nėra reikalingos, kadangi šie teisinio reguliavimo pakeitimai neturės įtakos šiuo metu kelionių organizatoriams taikomos prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimui. Šiais įstatymo projekto pakeitimais yra mažinama verslo administracinė našta. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Turizmo rinkodaros asociacija ir Vilniaus kolegijos Turizmo katedra, išnagrinėję Ūkio ministerijos parengtą Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, teikia sekančias pastabas. Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo projektas parengtas tikslu perkelti Europos Tarybos ir Europos parlamento direktyvą 2015/2302 2015 m. lapkričio 25 d. dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (toliau – Direktyva 2015/2302). Būtina pastebėti, kad Turizmo įstatymas ir Direktyva 2015/2302 savo turiniu ir apimtimi yra skirtingi juridiniai dokumentai, nes Turizmo įstatymu reglamentuojama turizmo sektoriaus (apgyvendinimo, kelionių organizavimo, turizmo informacijos teikimo) veikla ir vartotojų teisių apsauga, o Direktyva 2015/2302 reguliuojama tik kelionių organizatorių veikla ir keliautojų teisių, kai įsigijama organizuota turistinė kelionė ar susijusių kelionės paslaugų rinkinis, apsauga. Todėl iškyla būtinybė, - perkeliant Direktyvą 2015/2302 – įvertinti jos santykį platesniu - Turizmo įstatymo požiūriu. Tačiau taip pat aktualu, kad Turizmo įstatymo projektu (Toliau – Projektas), kaip Lietuvos Respublikos teisinės sistemos aktu, nebūtų sukurtos normos prieštaraujančios galiojantiems teisės aktams arba turėtų būti pateikiami ir tokių teisės aktų pakeitimo projektai. Tai sietina su LR Transporto veiklos pagrindų įstatymu, Kelių transporto kodeksu, taip pat Statybos techniniu reglamentu STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“.
Minėtos Direktyvos 2015/2302 4 straipsnyje konstatuojama:
„Valstybės narės nacionalinėje teisėje neturi palikti galioti ar priimti
nuostatų, nukrypstančių nuo šioje direktyvoje įtvirtintų nuostatų, įskaitant griežtesnių ar švelnesnių nuostatų, kuriomis būtų užtikrinama nevienodo lygio keliautojų apsauga, nebent šioje direktyvoje būtų numatyta kitaip“. Pažymėtina, kad dauguma kelionių paketus (Projekte – „organizuotas turistines keliones“) arba susijusius kelionės paslaugų rinkinius (Projekte - „turizmo paslaugų rinkinius) įsigyjančių asmenų yra vartotojai. Todėl Direktyvoje konstatuojama: „kad būtų išvengta painiavos su kituose Sąjungos teisės aktuose vartojamu terminu „vartotojas“, asmenys, kurių apsauga nustatoma pagal šią direktyvą, turėtų būti vadinami „keliautojais“. Direktyvoje nurodomi kiti ES dokumentai (33 įvadinis punktas), pagrindinai reglamentuojantys keleivių vežimą bei „Monrealio konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo“, taip siekiant užtikrinti juridinį nuoseklumą tiek paslaugų teikimo, tiek keleivių teisių apsaugos srityje. Atsižvelgiant į tai Turizmo įstatymo projekto „2 straipsnis. Įstatymo sąvokos“ yra taisytinos, nes atskiros jo dalys prieštarauja jau priimtiems LR teisės aktams arba ES dokumentams, įskaitant
2
teikėjas – fizinis arba juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys (toliau – juridinis asmuo), šio įstatymo nustatyta tvarka teikiantis klasifikuojamas ir (ar) neklasifikuojamas apgyvendinimo paslaugas“, taisytina atsisakant „klasifikuojamas ir (ar) neklasifikuojamas). Pirma, toks įvardijamas reiškia, kad galima teikti bet kokias apgyvendinimo paslaugas.
Antra, apgyvendinimo paslaugos rūšį sudaro pastatai ir infrastruktūra (tai buvo ir įvardinta galiojančiame Turizmo įstatyme). Todėl skirstyti apgyvendinimo paslaugas pagal jų kokybės vertinimo metodą („klasifikavimas“) būtų neteisinga. Pateiktas Projekte skirstymas neatitinka 692/2011 (toliau – Reglamentas 692/2011) Terminų apibrėžčių 2 straipsnyje pateiktam apgyvendinimo rūšių skirstymui, kuriame remiantis NACE 2 red. klasifikatoriumi yra išskirtos 3 apgyvendinimo teikėjų (įstaigų) grupės: „55.1 (viešbučių ir panašių laikinų buveinių veikla), 55.2 (poilsiautojų ir kita trumpalaikio apgyvendinimo veikla) ir 55.3 (poilsinių transporto priemonių, priekabų aikštelių ir stovyklaviečių veikla)“. Analogiškai LR Statybos techniniame reglamente STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ taip pat yra išskirtos pastatų rūšys pagal jų naudojimo paskirtį: „1. viešbučių paskirties pastatai – trumpalaikio apgyvendinimo pastatai (viešbučiai, moteliai ir svečių namai)“ ir „13. Poilsio paskirties pastatai – pastatai skirti poilsiui (poilsio namai, turizmo centrai, kempingų pastatai, kaimo turizmo pastatai, vasarnamiai, medžioklės nameliai ir kiti poilsio pastatai)“. Todėl Projekte siūlytina 2 straipsnio 1 dalį formuluoti: „1. Apgyvendinimo paslaugų teikėjas – fizinis arba juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys (toliau – juridinis asmuo), šio įstatymo nustatyta tvarka teikiantis apgyvendinimo paslaugas“
8
turizmas – turistų kelionės iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybes“yra klaidinanti, nes išvykstamasis turizmas Reglamento 692/2011 Terminų apibrėžčių 2 straipsnyje apibrėžiamas: „i) išvykstamasis turizmas – valstybės narės rezidentų kelionės už šios valstybės narės ribų“.
Todėl sąvoka turėtų būti taisytina: „Išvykstamasis turizmas – Lietuvos Respublikos nuolatinių gyventojų turistinės kelionės iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybes“. Pateikta sąvoka klaidinanti ir todėl, kad “turistų kelionės iš Lietuvos Respublikos“ nurodo į turistus, kurie yra atvykę į šalį ir keliaus toliau, pvz., kiniečiai, japonai, vokiečiai ar kitų šalių turistai keliaujantys po Baltijos šalis. Nepritarti
dėl Seimo nario J. Razmos pasiūlymo Nr. 3. 4. Turizmo rinkodaros asociacija, 2018-03-02219
3Projekto sąvoka „Turistas – fizinis asmuo,
siekiantis sudaryti sutartį dėl šiame įstatyme nurodytų turizmo paslaugų teikimo arba turintis teisę vykti į kelionę pagal sudarytą sutartį. Verslo reikalais keliaujantys asmenys, įskaitant laisvųjų profesijų narius ar savarankiškai dirbančius asmenis arba kitus fizinius asmenis, kurie nėra sudarę šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų sutarčių, yra laikomi turistais, kai jie sudaro organizuotos turistinės kelionės sutartį ir (arba) įsigyja turizmo paslaugų rinkinį.“ taisytina, nes:
a) Direktyvoje 2015/2302 pagal Projekte pateiktą „turisto“ sąvokos apbrėžtį yra įvardinta „keliautojas“ (ankstesnėje ir pakeistoje 90/314 EEB direktyvoje buvo „vartotojas“). Pakeitimo ir „keliautojo“ sąvokos naudojimo būtinybė paaiškinta pačios direktyvos įvadinėje dalyje, siekiant suderinti šios direktyvos sąvokas su kitais ES dokumentais bei Monrealio konvencija, kuriuose vartojamas terminas „keleivis“ (palg., keliautojas) ir nėra vartojamas terminas „turistas“.
Be to minimoje Direktyvoje yra nurodoma į Direktyvos nuostatų (taigi ir sąvokų) perkėlimo būtinumą, nes Direktyvos vykdymui šalyse narėse turės būti sukurtos priežiūros institucijos –
„kontaktiniai centrai“ (42 įvadinis punktas), kurie turės vadovautis
atitinkamomis Direktyvos nuostatomis;
b) Projekte naudojamas terminas „turistas“ pagal jo apibrėžtį reikštų, kad turistai yra tik asmenys sudarę kelionių sutartis ir reikštų, kad individualiai keliaujantys asmenys (nesudarę pagal Įstatymą sutarčių) nebūtų turistais (kurių bendroje statistikoje yra absoliuti dauguma).
c) vadovaujantis Projekto pateikta „turisto“ apibrėžtimi, turizmo rūšys „vietinis“, „išvykstamasis“, „atvykstamasis“ turizmas tampa visų turistinių kelionių dalimi, nes turės apimti tik turistus, kurie keliauja naudodamiesi kelionių organizatorių paslaugomis (sudaro sutartis), kas iš esmės būtų klaidinga.
d) galiojančiame Turizmo įstatyme, „turisto“ sąmprata buvo pateikta pagal Pasaulio turizmo organizacijos rekomendacijas turizmui ir apibrėžtas:
„Turistas – fizinis asmuo, kuris pažintiniais,
profesiniais dalykiniais, etniniais, kultūriniais, rekreaciniais, sveikatinimo, sveikatingumo, religiniais ar specialiais tikslais keliauja po savo šalį ar į kitas šalis ir bent vienai nakvynei, tačiau ne ilgiau kaip vienus metus apsistoja ne savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, jeigu ši veikla nėra mokymasis ar mokamas darbas lankomoje vietovėje.
Be to minimoje Direktyvoje yra nurodoma į Direktyvos nuostatų (taigi ir sąvokų) perkėlimo būtinumą, nes Direktyvos vykdymui šalyse narėse turės būti sukurtos priežiūros institucijos –
„kontaktiniai centrai“ (42 įvadinis punktas), kurie turės vadovautis
atitinkamomis Direktyvos nuostatomis;
b) Projekte naudojamas terminas „turistas“ pagal jo apibrėžtį reikštų, kad turistai yra tik asmenys sudarę kelionių sutartis ir reikštų, kad individualiai keliaujantys asmenys (nesudarę pagal Įstatymą sutarčių) nebūtų turistais (kurių bendroje statistikoje yra absoliuti dauguma).
c) vadovaujantis Projekto pateikta „turisto“ apibrėžtimi, turizmo rūšys „vietinis“, „išvykstamasis“, „atvykstamasis“ turizmas tampa visų turistinių kelionių dalimi, nes turės apimti tik turistus, kurie keliauja naudodamiesi kelionių organizatorių paslaugomis (sudaro sutartis), kas iš esmės būtų klaidinga.
d) galiojančiame Turizmo įstatyme, „turisto“ sąmprata buvo pateikta pagal Pasaulio turizmo organizacijos rekomendacijas turizmui ir apibrėžtas:
„Turistas – fizinis asmuo, kuris pažintiniais,
profesiniais dalykiniais, etniniais, kultūriniais, rekreaciniais, sveikatinimo, sveikatingumo, religiniais ar specialiais tikslais keliauja po savo šalį ar į kitas šalis ir bent vienai nakvynei, tačiau ne ilgiau kaip vienus metus apsistoja ne savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, jeigu ši veikla nėra mokymasis ar mokamas darbas lankomoje vietovėje. E) „turistas“ sąvokos turinį sudaro Reglamento 692/2011 Terminų apibrėžčių 2 straipsnyje pateikta turizmo apibrėžtis „ f) turizmas– keliautojų veikla vykstant iš jų įprastinės aplinkos į pagrindinę kelionės vietą mažiau kaip vieniems metams bet kuriuo pagrindiniu tikslu (verslas, poilsis arba kita asmeninė priežastis), išskyrus tikslą įsidarbinti lankomoje vietovėje įsisteigusiame ūkio subjekte;“ Taigi „turisto“ sampratą sudaro kelionės paskirties vieta, kelionės trukmė, kelionės tikslas.
Tai reikštų, kad Projekte „sąvoka „turistas“ turėtų būti apibrėžiama: „turistas yra keliautojas vykstantys už savo įprastinės aplinkos (nuolatinės gyvenamosios vietos) į kelionės paskirties vietą ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui, bet kuriuo pagrindiniu tikslu (verslas, poilsis arba kita asmeninė priežastis), išskyrus tikslą įsidarbinti lankomoje vietovėje įsisteigusiame ūkio subjekte. Turistams nepriskiriami, diplomatiniai (konsuliniai) darbuotojai, transporto įgūlų nariai, kareiviai ir kariškiai, karinio laivyno nariai, pabėgėliai“. Ši nuostata dėl „neturistų“ yra pateikiama vadovaujantis Pasaulio turizmo organizacijos rekomendacijomis, nes tai leidžia iš keliaujančių asmenų „turistų“ grupės išskirti „ne turistus“
Pritarti iš dalies Žr. patikslintą 2 straipsnio 19 dalies formuluotę prie Seimo nario J. Razmos pasiūlymo Nr. 4. 5. Turizmo rinkodaros asociacija, 2018-03-02223
Taip pat nesuprantama, kam turistui, kaip nurodoma apibrėžtyje, reikalinga informacija apie „turizmo paslaugas rengimą, teikimą ir (ar) skleidimą“. Turizmo informacijos centrai be turistų informavimo vykdo ir kitą svarbią funkciją – turizmo informacijos sklaidą ir formuoja vietovės turizmo įvaizdį. Todėl sąvoka keistina: „15. Turizmo informacijos centras – fizinis ar juridinis asmuo reguliariai rengiantis, teikiantis ir skleidžiantis informaciją apie vietovės turizmo išteklius ir paslaugas“. Nepritarti
dėl Seimo nario J. Razmos pasiūlymo Nr. 5. 6. Turizmo rinkodaros asociacija, 2018-03-02225
paslauga – savarankiška už užmokestį turistams teikiama paslauga, nurodyta šio įstatymo 3 straipsnyje“ yra dirbtina, neaiški ir nevartotina. „Turizmo paslauga“ kaip pateikiama Projekte yra ekonominė veikla. Tačiau tiek ES NACE red. 2, tiek Lietuvos Ekonominių veiklų rūšių klasifikatoriuje (EVRK red. 2) tokių paslaugų grupės ar rūšies nėra. Todėl įvedant naują paslaugų grupę „turizmo paslaugos“ kyla klausimas ar bus keičiamas minėtas Klasifikatorius. Apibrėžtyje pateikiama nuoroda į atskiras turistų kelionėje vartojamas paslaugų rūšis: kelionės organizavimo, apgyvendinimo, informacijos, vežimo ir kitas, kurių gali būti didžiausia įvairovė, nuo konsulinių iki higienos poreikių tenkinimo. Tačiau nurodytos paslaugos yra savarankiškos ir pagal EVRK nėra „turizmo paslaugomis“.
Direktyvoje 2015/2302 yra vartojama sąvoka „kelionės paslaugos“ ir pateikiama kas joms priskiriama: keleivių vežimas, apgyvendinimas, autotransporto priemonių nuoma, bet kokia kita
„turisto“ vartojama paslauga (atkreiptinas dėmesys „tourist service“, o ne
„tourism service“).Todėl minėta nuostata Projekte „turizmo paslaugos“ keistina
į „kelionės paslaugas“ Nepritarti
dėl Seimo nario J. Razmos pasiūlymo Nr. 7. 7. Turizmo rinkodaros asociacija, 2018-03-02226
šio įstatymo 21 straipsnyje nurodytomis sąlygomis tai pačiai kelionei ar toms pačioms atostogoms įsigyjamos bent dviejų skirtingų rūšių turizmo paslaugos, kurios nėra organizuota turistinė kelionė ir dėl kurių sudaromos atskiros sutartys su skirtingais turizmo paslaugų teikėjais“ keistina į pagal Direktyvoje 2015/2302 pateiktą sąvoką „susijusių kelionės paslaugų rinkinys“. Direktyvos aiškinamoje dalyje akcentuojama, kad tai turi būti ne šiaip derinys, o būtent „susijusių“ kelionės paslaugų rinkinys, sudaromas susiejant atskiras kelionės paslaugas ir dažniausiai susiejant internetinio ryšio priemonėmis per 24 val. laikotarpį. Todėl ši sąvoka keistina iš esmės. Analogiškai taisytina ir „19. Turizmo paslaugų rinkinio pardavėjas“, atsižvelgiant į Direktyvos 2015/2302 nuostatas. Nepritarti Visos įstatymo projekte vartojamos sąvokos buvo derinamos su suinteresuotomis institucijomis, ir įvertintos Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 8. Turizmo rinkodaros asociacija, 2018-03-02228
7Projekto sąvoka „20.
Projekto sąvoka „20. Turizmo paslaugų teikėjas – fizinis arba juridinis asmuo, tiesiogiai ar per tarpininkus teikiantis šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytas turizmo paslaugas“ yra netikslinga, nes atskiras kelionės (vadinamas turizmo) paslaugas teikia atitinkami paslaugų teikėjai: apgyvendinimo – apgyvendinimo teikėjai, kelionės organizavimo – kelionių organizatoriai, turizmo informacijos – gidai ir turizmo informacijos centrai ir pan. Dargi, nelabai būtų logiška, kad apgyvendinimo paslaugų teikėjas „viešbutis“ nakvynę suteiktų ne pats, o kažkaip per tarpininką. Tarpininkai gali dalyvauti tik rezervuojant (užsakant) apgyvendinimą. Todėl 20 dalies sąvokos „Turizmo paslaugų teikėjas“ reikėtų atsisakyti. Nepritarti ,,Turizmo paslaugų teikėjo“ sąvoka yra siejama su Direktyvoje vartojama ,,prekiautojo“ sąvoka (žr. atitikties lentelę). 9. Turizmo rinkodaros asociacija, 2018-03-023
paslaugų rūšys“ keistinas atsižvelgiant į aukščiau pateiktas pastabas ir Direktyvą 2015/2302, kurios 3 straipsnyje Terminų apibrėžtys yra įvardijama „kelionės paslaugų rūšys“. Be to Projekto straipsnyje nurodytos „1) keleivių vežimo paslaugos (visų rūšių transportu)“ yra transporto sektoriaus paslaugų rūšis ir toks įvardijimas turizmo paslaugų rūšimis galimai prieštarautų Transporto veiklos pagrindų įstatymui, Kelių transporto kodeksui. Nepritarti Įstatymo projekte vartojama ,,turizmo paslaugos“ apibrėžtis apima visas paslaugas, kurias reglamentuoja Turizmo įstatymas: kelionių organizavimo, turistų informavimo, apgyvendinimo. ,,Kelionės paslauga“ yra siejama tik su kelionių organizavimo paslaugomis, todėl ši apibrėžtis būtų per siaura. Keleivių vežimo paslaugos yra išskiriamos atsižvelgiant į Direktyvos nuostatas – jos yra neatsiejamos nuo turizmo paslaugų rinkinio sudarymo. 10. Turizmo rinkodaros asociacija, 2018-03-028
reikalavimas“ yra abejotinas dėl savo aprėpties ir įgyvendinimo tvarkos.
Šio reikalavimo vykdymas reikalautų nemažai žmogiškųjų resursų, nes turėtų būti pastovus visų įvardintų asmenų tikrinimas, o vienkartinis ar atsitiktinis šio kriterijaus vertinimas yra bereikšmis. Tokio kriterijaus taikymas – daugiau parodo biurokratines pastangas nei realius kelionių organizatorių priežiūros veiksmus. Kyla klausimas, kodėl tai taikoma tik kelionių organizatoriams? Be to pasibaigus bausmės už finansinius nusikaltimus terimui jau neturėtų būti taikomas šis reikalavimas. Galimai nepriekaištingos reputacijos reikalavimas turėtų būti taikomas juridinio asmens vadovui ir fiziniam asmeniui užsiimančiam individualia veikla. Nepritarti Nepriekaištingos reputacijos reikalavimas yra nustatytas ir šiuo metu galiojančiame Turizmo įstatyme. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos išvadą, Įstatymo projekte yra patikslinti kelionių organizatoriams numatomi nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pasirinkimo kriterijai, suderinant juos su kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ir įstatymų projektų (Bankų įstatymo, Mokėjimo įstaigų įstatymo Nr.XI-549 pakeitimo įstatymo projekto 9 str. ir Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo Nr. XI-1868 pakeitimo įstatymo projekto 16 str.) nuostatomis. Pastebėtina, kad kelionių organizatorių finansinės veiklos kontrolė yra vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4-833 „Dėl kelionių organizatorių kontrolės (įskaitant finansinės) tvarkos aprašo patvirtinimo“, ir atliekamas kelionių organizatorių rizikos vertinimas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1319 ,,Dėl Kelionių organizatorių rizikos veiksnių nustatymo ir stebėsenos tvarkos aprašo patvirtinimo“. 11. Turizmo rinkodaros asociacija, 2018-03-0213
10Projekto „13 straipsnis.
Projekto „13 straipsnis. Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimas“ yra vienas svarbiausių straipsnių nustatant kelionių organizatorių veiklos priežiūrą. Pirma, šiuo straipsniu paliekama galioti esama tvarka, kuri, kaip rodo praktika, aiškiai nėra gera ir pakankama. Tai nekeisdami, Projekto rengėjai pateikia naują straipsnį „17 straipsnis. Papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimas“ ir tai reiškia sukuriama nauja priemonė, kuri tik patvirtina, kad 13 straipsnio prievolių įvykdymo užtikrinimo kriterijus ir sumos paskaičiavimas nėra geri. Antra, nėra aišku, kodėl prievolių įvykdymo užtikrinimas nustatomas ne pagal kelionių organizatorių „įsipareigojimų“ (tiek keliautojams (turistams), tiek atitinkamų kelionės paslaugų teikėjams), bet pagal gautas „pajamas“. Juk ir straipsnio pavadinime sakoma „prievolių“. „Pajamų“ rodiklis rodo kokia apimtimi yra vykdoma veikla, tačiau tai nieko nepasako kokie yra kelionių organizatoriaus atlikti ir turi būti atlikti mokėjimai už turistų kelionių organizatoriui jau apmokėtas kelionės paslaugas. O juk kelionių organizatoriaus nemokumas ar bankrotas ir atsiranda dėl neapmokėtų įsipareigojimų, kai tai įvyksta dėl sukčiavimo ar negebėjimo daryti verslo. Trečia, esama tvarka, kai nurodytos būtinos prievolių įvykdymo sumos taikomos visiems kelionių organizatoriams vienodai, neskirstant kelionių organizatorių į galimas atskiras grupes pagal veiklos apimtis (metines pajamas) yra naudinga stambiesiems kelionių organizatoriams ir žlugdanti smulkiuosius. Todėl Seimo prerogatyva - tai matyti ir pareikalauti projekto rengėjų nustatyti skirtingus prievolių užtikrinimo paskaičiavimo kriterijus ir įvesti į kontrolės mechanizmą finansinių įsipareigojimų vertinimą. Pritarti iš dalies
komiteto pasiūlymą Nr. 2
11Projekto 29 straipsnis, Gido paslaugos. „1.
„1. Asmuo gali teikti gido paslaugas tik turėdamas gido pažymėjimą“ yra taisytina, nes: pirma, gidas Lietuvoje pagal Profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymą yra profesinis vardas, kuris įgijamas turint atitinkamą kvalifikaciją; antra, gido pažymėjimas išduodamas turint aukštąjį išsilavimą ir išklausius Turizmo įstatymo nustatytus gido kursus; trečia, gidų veikla vykdoma turint individualios veiklos pažymėjimą (pažymą ar verslo liudijimą), išduodamą pagal laisvųjų profesijų kategoriją. Todėl Projekto 29 straipsnio 1 dalies nuostata turėtų būti: „1. Asmuo gali teikti gido paslaugas tik turėdamas jo profesinę kvalifikaciją patvirtinantį gido pažymėjimą“ . Trečioje straipsnio dalyje konstatuojama, kad gidai turi išklausyti 250 akademinių valandų gidų rengimo kursą, išvardijant kurso dalykus. Neaišku koks yra gido kursų dalykas
„bendravimas“ ir siūlytina vietoje jo įrašyti „veiklos teisinis
organizavimas“, kad gidas išklausęs kursus žinotų ne tik profesinius, bet ir jo veiklos organizavimo principus. Pritarti iš dalies
siūlymui keisti Įstatymo projekto 28 straipsnio 1 dalį, kadangi žodžių junginys ,,jo profesinę kvalifikaciją patvirtinantį“ nekeičia šios nuostatos esmės, t.y. reikalavimas teikti gido paslaugas sietinas su gido pažymėjimo išdavimu. 2. Pritarti pasiūlymui dėl 28 straipsnio 3 dalies, žr. patikslintą 28 straipsnio 3 dalies formuluotę, nurodytą prie Seimo nario J. Razmos pasiūlymo Nr. 16. 13. Turizmo rinkodaros asociacija, 2018-03-02301
paslaugų rūšys ir apgyvendinimo paslaugų teikėjai“ nustato apgyvendinimo paslaugų rūšis.
Šio straipsnio 1 dalyje konstatuojama: „Pagal apgyvendinimo paslaugų teikimo organizavimą, pastatų naudojimo paskirtį ir apgyvendinti skirtų kambarių skaičių yra skiriamos: 1) klasifikuojamosios apgyvendinimo paslaugos: viešbučio paslaugos, motelio paslaugos, svečių namų paslaugos, kempingo paslaugos; 2) neklasifikuojamos apgyvendinimo paslaugos: apartamentų komplekso paslaugos, kaimo turizmo paslaugos, nakvynės ir pusryčių paslaugos, nakvynės namų (angl. „hostel“) paslaugos, poilsio namų paslaugos, turistinio laivo apgyvendinimo paslaugos, turistinės stovyklos paslaugos“. Toks apgyvendinimo paslaugų rūšių nustatymas kaip jau minėta anksčiau, prieštarautų Reglamentui 962/2011 taip pat Statybos techniniam reglamentui 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ , kuriuose yra įvardintos apgyvendinimo paslaugų rūšys ir konkretūs apgyvendinimo objektai (pateikta šių pastabų 1 punkte). Todėl Projekto 31 straipsnio 1 dalis taisytina: „1. Pagal apgyvendinimo paslaugų teikimo organizavimą, pastatų naudojimo paskirtį ir apgyvendinti skirtų kambarių skaičių yra skiriamos: 1) viešbučio rūšies (arba paskirties) apgyvendinimo paslaugos: viešbučio paslaugos, motelio paslaugos, svečių namų paslaugos; 2) poilsio rūšies (arba paskirties) apgyvendinimo paslaugos: apartamentų komplekso paslaugos, kempingo paslaugos, kaimo turizmo paslaugos, nakvynės ir pusryčių paslaugos, nakvynės namų (angl. „hostel“) paslaugos, poilsio namų paslaugos, turistinio laivo apgyvendinimo paslaugos, turistinės stovyklos paslaugos“. Priskirti „kempingus“ prie viešbučių rūšies apgyvendinimo paslaugų (Projekte
Žr.
Pritarti iš dalies
2 Projekte vadinti „klasifikuojamosios apgyvendinimo paslaugos“ ir analogiškai „neklasifikuojamosios“ yra neteisinga, kadangi yra nustatomi atitinkami reikalavimai ir klasifikuojamas konkretus viešbutis, motelis, svečių namai. Lietuvoje (neretai ir užsienyje) taip pat klasifikuojamos kaimo turizmo sodybos, kurios pagal įstatymo projektą atsidurtų už „įstatymo rūšių ribų“. Nesuprantama, kaip galima Įstatymu apriboti kitus apgyvendinimo paslaugų teikėjus klasifikuoti jų teikiamas paslaugas. Projekte siūlytina nustatyti, kad tam tikros apgyvendinimo rūšies objektai Įstatymo nustatyta tvarka yra klasifikuojami. Todėl 31 straipsnio 2 dalį siūlytina formuluoti: „2. Viešbučiai, moteliai, svečių namai, kempingai yra klasifikuojami pagal šio įstatymo tvarka nustatytus atitinkamos apgyvendinimo paslaugų rūšies klasifikavimo reikalavimus ir turi turėti galiojanti jų klasifikavimo pažymėjimą“. Nepritarti Žr. argumentus dėl Seimo nario J. Razmos pasiūlymo Nr. 19. 15. Turizmo rinkodaros asociacija, 2018-03-02303
reikalavimų sistemą būtina papildyti „apgyvendinimo paslaugų sveikatos saugos ir apgyvendinimo saugumo“ reikalavimais, nes tai susiję su apgyvendinimo paslaugų vartotojų sveikatos ir bendruoju saugumu, nes tai vienas iš reikalavimų kuris atitiktų ir ES Paslaugų direktyvos 2006/ 123 EB ir LR Paslaugų įstatymo nuostatas, kuriomis įtvirtinama valstybėms galimybė nustatyti reikalavimus paslaugų saugumo srityje. Pritarti iš dalies
paslaugų sveikatos saugos reikalavimų vykdymo, žr. formuluotę prie Seimo nario J. Razmos pasiūlymo Nr. 24. Atsižvelgiant į tai, šis pasiūlymas yra perteklinis.
Higienos norma 118:2011 „Apgyvendinimo paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“ yra patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. sausio
Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymu. Ši higienos norma nustato pagrindinius apgyvendinimo paslaugų sveikatos saugos reikalavimus, ir šių reikalavimų laikymosi kontrolė yra priskirta Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijai. Todėl nėra pagrindo nustatyti papildomų reikalavimų Turizmo įstatyme. 16. Turizmo rinkodaros asociacija, 2018-03-02304
vykdo Vyriausybės įgaliota institucija pagal jos patvirtintą ir su Ūkio ministerija suderintą apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo tvarką“ siūlytina keisti, atsisakant valstybei vykdyti klasifikavimo funkciją. ES tik kelios valstybės užsiima viešbučių klasifikavimu. Baltijos ir Skandinavijos šalių regione tik vienintelė Lietuva valstybės lygmenyje vykdo klasifikavimą. Valstybės dalyvavimas apgyvendinimo objektų klasifikavime turėtų būti pakankamas nustatant klasifikavimo reikalavimus ir galimai tvarką. Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija tai galėtų atlikti. Todėl 31 straipsnio 4 dalyje nustatyti:
„4. Atskirų apgyvendinimo paslaugų rūšių klasifikavimą vykdo Lietuvos
viešbučių ir restoranų asociacija, vadovaujantis šio įstatymo nustatyta tvarka patvirtintais atitinkamais klasifikavimo reikalavimais“. Esant poreikiui kontrolės, susijusios su vartotojų teisėmis, – šią funkciją galėtų užtikrinti Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymą. Nepritarti
17 Projekto 32 straipsnį būtina papildyti nuostata dėl apgyvendinimo paslaugų saugumo.
Vadovaujantis galiojančiu Turizmo įstatymu apgyvendinimo paslaugų teikėjams buvo taikomi Higienos normos „Apgyvendinimo paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“. Tai atitinka jau minėtas Paslaugų įstatymo nuostatas, tai aktualu vartotojams, nes valstybės funkcija - paslaugų saugumo užtikrinimas yra aktuali tiek priežiūros, tiek vartotojų teisių apsaugos požiūriu. Taip pat yra svarbu užtikrinti priešgaisrinę saugą ir bendrąjį vartotojų saugumą (pvz. asmens, jo daiktų ir pan.) Todėl siūlytina 32 straipsnį papildyti punktu: „7) užtikrinti apgyvendinamų asmenų saugumą ir apgyvendinimo paslaugų sveikatos saugos reikalavimų vykdymą“. Pritarti iš dalies Žr. patikslintą formuluotę prie Seimo nario J. Razmos pasiūlymo Nr. 24. 18. Turizmo rinkodaros asociacija, 2018-03-0232 Projekto 33 straipsnio „Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimo išdavimas ir panaikinimas“ siūloma atsisakyti, o jame pateiktus atskirus ir būtinus reikalavimus bei tvarkas nustatyti pačiuose apgyvendinimo paslaugų objektų klasifikavimo reikalavimuose. Nepritarti Žr. argumentus dėl Seimo nario J. Razmos pasiūlymo Nr. 25. 19. Turizmo rinkodaros asociacija, 2018-03-0233 Projekto 34 straipsnį siūlytina panaikinti, o jo būtinas nuostatas dėl informacijos pateikimo perkelti į 31 straipsnio 5 dalyje įvardintą Apgyvendinimo paslaugų rūšių sąrašą, minėtą dalį papildant nuostata „ir informacijos pateikimo tvarka“ arba tai įvardijant atskira dalimi 32 straipsnyje „Apgyvendinimo paslaugų teikimo bendrieji reikalavimai“. Nepritarti Žr. argumentus dėl Seimo nario J. Razmos pasiūlymo Nr. 18. 20. Turizmo rinkodaros asociacija, 2018-03-0235 Projekto 36 straipsnio tikslingumas Turizmo įstatyme yra abejotinas, nes pateiktas nuostatas galima pateikti Vyriausybės įgaliotos institucijos nuostatuose, kuriuos turėtų tvirtinti Vyriausybė.
Antra, dalį įvardintų nuostatų galima pateikti atitinkamuose kelionių organizatorių, apgyvendinimo paslaugų teikėjų veiklos reguliavimo ir priežiūros poįstatytiminiuose teisės aktuose. Šiuo straipsniu, atrodo, kad Projekto rengėjai turi kitokių tikslų, - sukurti iliuziją apie įvardintų funkcijų įstatyminę reikšmę. Nepritarti Žr. argumentus dėl Seimo nario J. Razmos pasiūlymo Nr. 25. 21. Turizmo rinkodaros asociacija, 2018-03-0240 1,2 Projekto 41 straipsnis „Turizmo taryba“ nustato ir apibrėžia Lietuvoje sudaromos Turizmo tarybos reikšmę ir funkcijas. Tai iš esmės
„diskusijų vietos“ darinys, nekuriantis ir nesprendžiantys turizmo klausimų,
nes jo įgaliojimai ir sprendimai neturi galios ir atlieka nuomonių pasikeitimo funkciją. Todėl tokia Taryba yra mažai tikslinga. Siekiant padidinti Turizmo tarybos reikšmę, būtų tikslinga 41 straipsnio 1 dalyje po
„valstybės institucijų“ įvardinti Tarybos narėmis konkrečias valstybės
institucijas, kurios yra svarbios turizmo plėtros požiūriu: Susisiekimo ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Sveikatos ministerija, Kultūros ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija ir nustatyti jų atstovavimo lygį viceministrų lygmeniu. Šio straipsnio 2 dalį papildyti nuostata: „Turizmo taryba parengia metines Lietuvos turizmo sektoriaus apžvalgas ir pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei.“ Nepritarti Žr. argumentus dėl Seimo nario J. Razmos pasiūlymo Nr. 30. 22. Turizmo rinkodaros asociacija, 2018-03-02 Įvertinus pateiktas pastabas, manytume, kad Projekte pateiktos nuostatos nepilnai atitinka Direktyvos 2015/2302 nuostatas ir Projektas turėtų būti tikslinamas. Taip pat Turizmo įstatyme, kaip turizmo sektoriaus juridiniame dokumente turėtų būti pateiktos „turizmo“, „viešbučio“ sąvokos.
Svarstytina galimybė naudoti ir kitas Direktyvoje įvardintas sąvokas, kaip
„kelionės paketas“ ir pan. Taip pat Projekto dalyje „Įgyvendinami Europos
sąjungos teisės aktai“ būtina įvardinti ir Europs parlamento ir tarybos reglamentą ES 692/2011 2011 m. liepos 6 d. dėl Europos turizmo statistikos, kuriuo panaikinama Tarybos direktyva 95/57/EB Nepritarti Direktyvos nuostatų įgyvendinimas yra išdėstytas Direktyvos atitikties lentelėje (lydimasis dokumentas), ir neatitikimus gali nustatyti Europos Komisija atlikdama Direktyvų perkėlimo vertinimą. Visos įstatymo projekte vartojamos sąvokos buvo derinamos su suinteresuotomis institucijomis, ir įvertintos Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Už Reglamento 692/2011 nuostatų įgyvendinimą yra atsakingas Lietuvos statistikos departamentas, ir Įstatymo projekto nuostatos nėra susijusios su šio Reglamento įgyvendinimu. Todėl nėra pagrindo įtraukti šį teisės aktą į Įstatymo projekto priedą ,,Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai”. 23. Lietuvos turizmo asociacija, 2018-05-09 Atsižvelgdami į š.m. balandžio 27 d. vykusius Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 pakeitimo įstatymo projekto (toliau
Kelionių organizatoriai savo veikloje naudojasi įvairiomis užsakymų sistemomis, atkreiptinas dėmesys, jog naudojamos sistemos gali būti skirtingos, tad priežiūrą vykdantiems ekspertams tektų nemažas krūvis stebint ir analizuojant sistemų duomenis. Pažymėtina, ekspertu supažindinimas su sistemų veiklos specifika pareikalautų ženklių finansinių ir laiko sąnaudų. Be to, 2018-05-25 dieną pradėjus veikti Bendrajam duomenų apsaugos reglamentui (GDPR), šio mechanizmo realizavimas susidurtų su asmens duomenų atskleidimo problematika, kuomet nurodytas sistemas stebint tretiesiems asmenims būtų pažeisti asmens duomenų subjektų interesai. Lietuvos turizmo asociacija džiaugiasi valstybės siekiu užtikrinti didesnę turistų teisių apsaugą, tačiau iškeltai alternatyvai nepritaria. Asociacija laikosi nuomonės, jog kelionių garantijų sąskaita:
apsunkina kelionių organizatorių veiklą,- prievolių įvykdymo užtikrinimas ir papildomai garantijų sąskaita, į kurią kelionių organizatoriai turės mokėti papildomai iki 1,0 proc. nuo organizuotos turistinės kelionės pardavimo kainos, vertintinas kaip neteisėtas kelionių organizatorių pajamų mažinimo mechanizmas;
ir paskirtimi atliks išvykstančių turistų apmokestinimą išvykimo mokesčiu, kas prieštarautų LR Konstitucijoje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės principui;
išdiskutuotas institutas,- nėra jokio aiškumo ir modelio dėl tarifo dydžio pokyčių, kada ir kokioms sąlygoms esant jis mažės ar didės. Nežinoma, kas įtakos jo peržiūrėjimą, kas bus su sąskaitoje surinktomis lėšomis ir pan. t.t. Pastebėtina, jog lėšos butų naudojamos jei neužtektų prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, nedetalizuojant, kokiais atvejais ir apskritai ar gali neužtekti sumos. Nėra išaiškinama kas bus su surinktomis itin didelėmis sumomis, jei užteks prievolių įvykdymo sumų.
Taip pat, nėra aišku, koks šios sąskaitos teisinis statusas, ar jos draustos, koks jų teisinis likimas kredito įstaigos bankroto atveju ir pan. Taip pat pažymime, kad viešoje erdvėje minimi paskaičiavimai apie galimai nepakankamas prievolių įvykdymo užtikrinimo sumas nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir atliktais tyrimais, o grindžiami arba abstrakčiais paskaičiavimais arba vertinimais, atliktais galiojant senos redakcijos Turizmo įstatyme įtvirtintai prievolių įvykdymo užtikrinimo sistema, kuri nuo 2015 m. iš esmės yra pakeista ir šiuo metu vertintina kaip pakankama ir vartotojų teises efektyviai užtikrinanti. Pritarti Žr. Ekonomikos komiteto pasiūlymą Nr. 2. 24. Lietuvos turizmo asociacija,
turizmo asociacija taip pat nori atkreipti dėmesį į tai, kad naujojoje
„Kelionių direktyvoje“ įtvirtintas susijusių turizmo paslaugų rinkinio
institutas į LR turizmo įstatymą perkeltas netinkamai, pažeidžiant Direktyvoje nustatytą maksimalaus derinimo principą. Direktyvos 19 str. 1 d. nurodoma, kad „Valstybės narės užtikrina, kad prekiautojai, kurie padeda įsigyti susijusių kelionės paslaugų rinkinius, suteiktų visų sumų, kurias jie gauna iš keliautojų, grąžinimo garantiją, jeigu kelionės paslauga, kuri yra susijusių kelionės paslaugų rinkinio dalis, nesuteikiama dėl jų nemokumo. Jeigu tokie prekiautojai yra ta šalis, kuri yra atsakinga už keleivių vežimą, garantija turi apimti ir keliautojo repatrijavimą“. Kitaip tariant, pirkėjų sumokėtų sumų grąžinimo garantija taikoma tik dėl rinkinio pardavėjo nemokumo, o repatrijavimas apimamas tik tuo atveju, kuomet prekiautojas yra atsakingas už keleivių vežimą (t.y. pvz., avialinijos).
Kitaip tariant, pagal Direktyvos nuostatas, garantija už repatrijavimą neturi būti suteikiama, jei vežimo, kaip sudėtinės susijusių turizmo paslaugų rinkinio paslauga parduodama ne paties vežėjo, o kito prekiautojo. Turizmo įstatymo projekto 23 str. 1 d. 4 p. nurodyta priešinga nuostata, kad
„<...> kad turistas bus grąžintas į pradinę jo išvykimo vietą, jei į
turizmo paslaugų rinkinį įtraukta keleivių vežimo paslauga“. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Turizmo įstatymo projekto 24 str. 1 d. 2 ir 3 p. Kaip minėta, garantija dėl repatrijavimo turi būti tik tuo atveju, kuomet prekiautoju yra išimtinai už keleivių vežimą atsakinga šalis. Dargi, Projekto 24 str. 3 d. nurodyta, kad „Jeigu į turizmo paslaugų rinkinį įtraukta keleivių vežimo paslauga, turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama kaip kelionių organizatoriaus“. Tokia nuostata, dėl Direktyvoje įtvirtinto reglamentavimo vertintina kaip neteisėta ir nukrypstanti nuo privalomo maksimalaus derinimo principo. Pritarti Komiteto pasiūlymas:
4 punktą išdėstyti taip: ,,4) kad turistas bus grąžintas į pradinę jo išvykimo vietą, kai turizmo paslaugų rinkinio pardavėjas yra ta šalis, kuri atsakinga už keleivių vežimą jei į turizmo paslaugų rinkinį įtraukta keleivių vežimo paslauga.“ 2.
Siūlome Įstatymo projekto 23 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus išdėstyti taip: ,,2) turisto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą, kai turizmo paslaugų rinkinio pardavėjas yra ta šalis, kuri yra atsakinga už keleivių vežimą jeigu į turizmo paslaugų rinkinį įtraukta keleivių vežimo paslauga;
3) būtinų turisto apgyvendinimo išlaidų apmokėjimo iki turisto grąžinimo, kai turizmo paslaugų rinkinio pardavėjas yra ta šalis, kuri yra atsakinga už keleivių vežimą.“ Siūlome išdėstyti Įstatymo projekto 23 straipsnio 4 dalį taip: ,,4. Kai turizmo paslaugų rinkinio pardavėjas yra ta šalis, kuri yra atsakinga už keleivių vežimą Jeigu į turizmo paslaugų rinkinį įtraukta keleivių vežimo paslauga, turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą.“
25Lietuvos turizmo asociacija,
2018-05-09 Dėl nurodytų priežasčių, prašome svarstant įstatymo projektą bei nurodytus argumentus, kviesti Lietuvos turizmo asociacijos atstovus, sudarant galimybę išsakyti poziciją, siekiant išvengti galimų sankcijų dėl netinkamo Direktyvos perkėlimo. Pritarti
26AB „Novaturas“,
2018-05-11 Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) trečiojo skirsnio „Kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimas“ 17 straipsnyje įtvirtinama nauja sąvoka „Kelionių garantijų sąskaita“ ir kartu nauja prievolė kelionių organizatoriams - Išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus prievolės papildomai užtikrinamos įmokomis, kurios sudaro iki 1,0 procento organizuotos turistinės kelionės pardavimo kainos [...].
Atsižvelgdami į minėtas Įstatymo projekto nuostatas pažymime, kad nauja kolektyvinė Įstatymo projekte įtvirtinta prievolė nėra pakankamai detalizuota, nenurodytas šio naujo teisinio instrumento sukūrimo tikslas, neatskleista minėtos sąskaitos administravimo, lėšų surinkimo bei panaudojimo tvarka, panaudotų lėšų atstatymo procedūra ir kitos svarbios naujo teisinio instrumento sąlygos, kas tik apsunkina galimybes suprasti, kaip šis naujas teisinis instrumentas veiks rinkoje, kokios jo praktinio įgyvendinimo ar administravimo galimybės ir, ar šis naujas teisinis instrumentas atliks tą funkciją, kuriai jis yra kuriamas. Atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 pakeitimo įstatymo projekto ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.2283 straipsnio, šeštosios knygos, XXXV skyriaus trečiojo skirsnio ir kodekso priedo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytas aplinkybes „Vadovaujantis Valstybinio turizmo departamento atliktais ekonominiais skaičiavimais, šiuo metu galiojantis KO priežiūros mechanizmas ir Turizmo įstatyme įtvirtinta kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma pilnai (100 proc.) nepadengia galimų turistų nuostolių ir jų repatrijavimo kaštų KO nemokumo atveju. Pagal ekonominius skaičiavimus nekompensuota turistams dalis KO nemokumo atveju sudarytų apie 20 proc. nuo esamo KO prievolių draudimo [...]“, pažymime, kad Įstatymo projekto aiškinamajame rašte konkretizuojamas šio naujo teisinio instrumento tikslas.
Mūsų nuomone, minėtas tikslas nebūtų pasiektas dėl sekančių priežasčių:
1) Privalomumas. Įstatymo projekto 17 straipsnyje yra įtvirtinta išvykstamojo turizmo kelionių organizatorių prievolė mokėti iki 1,0 procento siekiančias įmokas į Kelionių garantijų sąskaitą. Pažymime, kad analizuojant Europos Sąjungos narių praktiką, daroma išvada, kad daugumoje ES narių, toks valstybinis instrumentas iš viso net nėra įtvirtintas (Estija, Švedija, Vengrija, Liuksemburgas, Čekija, Latvija ir kt.), o tose šalyse, kurios pasirinko tokio modelio įtvirtinimą, jis dažniausiai yra paremtas savanoriškumo principu (Olandija, Italija ir kt.). Norime atkreipti Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto dėmesį, kad net ir privalomas dalyvavimas kolektyvinės apsaugos priemonėje – nebūtinai lems didesnę turistų teisių apsaugą. Šis teiginys grindžiamas pastaraisiais įvykiais LR turizmo rinkoje, kuomet Portugalijos įmonė Qualispresenca LDA vykdė savo veiklą Lietuvoje ir organizavo poilsines keliones į Madeirą bei Azorų salas. Minėtam ūkio subjektui atšaukus suplanuotus vykdyti skrydžius, Lietuvos Respublikos piliečių sumokėti pinigai nebuvo grąžinti ir sutartyje sulygtos paslaugos nebuvo suteiktos. Pažymėtina, kad Portugalijoje, pagal nacionalinius teisės aktus yra įsteigtas ir veikiantis kelionių organizatorių garantinis fondas, kuris turėtų garantuoti už Qualispresenca LDA prievoles. Tačiau Lietuvos Respublikos piliečiai iki šiol negali pasinaudoti minėta teisinės apsaugos priemone ir yra priversti ginti savo teises ilgų teisminių procesų metu. Minėto garantinio fondo administratorius, daugumos Lietuvos Respublikos piliečių prašymus atmetė.
Atsižvelgdami į tai pažymime, kad privalomas dalyvavimas kolektyvinėje apsaugos priemonėje neužtikrinama betarpiškos turistų apsaugos kelionių organziatoriaus nemokumo atveju, todėl minėtos Įstatymo projekto nuostatos turėtų būti keistinos, siekiant užtikrinti efektyvią turistų teisių apsaugą. 2) Neapibrėžtumas. Įstatymo projekte nėra numatyti kriterijai, kuriais turėtų pasižymėti prie „Kelionių garantijų sąskaitos“ prisijungiantys kelionių organizatoriai. Toks reglamentavimas, išbalansuoja teisinę pusiausvyrą, kadangi nėra tikrinamas kelionių organizatorių patikimumas. Įvykus galimam kelionių organizatoriaus nemokumo atvejui, tai galėtų sąlygoti dvigubą ar net dar didesnį sąžiningai veikiančių išvykstamojo turizmo kelionių organizatorių apmokestinimą privalomomis įmokomis į
„Kelionių garantijų sąskaitą“, taip nepagrįstai padidinat administracinę
naštą išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams. 3) Kelionių garantijos sąskaitos administravimo išlaidos. Norime atkreipti Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto dėmesį, kad kuriant naują teisinį instrumentą, jo aptarnavimui turi būti numatytos administravimo išlaidos. Nurodome, jog visi šie administravimo kaštai, taip pat tektų išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams, kas sąlygotų, kad jų mokestinė prievolė dar labiau išaugtų. 4) „Kelionių garantijų saskaitos“ patikimumas, esant keliems kelionių organizatorių bankrotams. Vertinant situaciją, kad dabartinis teisinis reglamentavimas nenumato pareigos papildomu prievolių įvykdymo užtikrinimu, garantuoti galimo turistų grąžinimo į išvykimo valstybę, su nemokumu susidūrę kelionių organizatoriai, kurie savo iniciatyva tokios turistų apsaugos nėra užtikrinę, sąlygotų galimą kelionių garantijos sąskaitos panaudojimą.
Tačiau kelionių garantijų sąskaita, galimai panaudota vieno kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, būtų nebepakankama kito kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Tai sąlygotų kad šis teisinis instrumentas nebeatliktų tos funkcijos, kuriai jis buvo kuriamas, taigi iš esmės taptų neveiksmingas. Papildoma individuali kelionių organizatorių prievolė prieš kolektyvinę. Vertindami aukščiau analizuotas teisines prielaidas bei jas pagrindžiančias aplinkybes, pažymime, kad papildoma individuali išvykstamojo turizmo kelionių organizatorių apsauga, leistų efektyviau užtikrinti visapusišką turistų teisių apsaugą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, lyginant su kolektyvine apsauga.
Atsižvelgdami į siūlymus papildomai užtikrinti turistų teisinę apsaugą, skirtą galimo kelionių organizatoriaus nemokumo atvejui, jų grįžimui į išvykimo valstybę, siūlome:
Įstatymo projektą, nustatant vietoj papildomos kolektyvinės išvykstamojo turizmo kelionių organizatorių prievolės naują, individualią prievolę išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams, organizuojantiems keliones užsakomaisiais skrydžiais, – sutartyje su oro vežėju nustatytais būdais, turėti papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimą, apimantį galimą turistų grąžinimą į jų išvykimo valstybę, visai suplanuotai kelionės organizatoriaus grįžtamųjų skrydžių savikainai, kiekvienai grįžtamajai dienai.
Įstatymo projektą, pavedant Vyriausybės įgaliotai institucijai sukurti naują, technologinį sprendimą, pakeičiantį esamą kelionių organizatoriaus pareigą teikti ataskaitas ir įplaukų lenteles Vyriausybės įgaliotai institucijai paštu ar elektroninėmis priemonėmis per kontaktinį centrą, arba tiesiogiai kreipiantis į Vyriausybės įgaliotą instituciją. Minėti duomenys, turėtų būti pateikiami Vyriausybės įgaliotai institucijai, pagal individualiai Vyriausybės nustatytus priežiūros kriterijus, kiekvieną mėnesį juos pateikiant per naujai sukurtą technologinį sprendimą. Tai leistų sumažinti per didelę kelionių organizatorių administracinę naštą, stiprintų priežiūros organo funkcijas bei užtikrintų duomenų surinkimą laiku. Atitinkamai siūlome koreguoti Turizmo įstatymo projektą sekančiai:
straipsnį išdėstyti sekančiai:
užtikrinimas 1.
Išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus prievolės papildomai užtikrinamos įmokomis, kurios sudaro iki 1,0 procento organizuotos turistinės kelionės pardavimo kainos ir mokamos pasibaigus atitinkamam ketvirčiui, bet ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo atitinkamo ketvirčio pabaigos. papildomu individualiu prievolių įvykdymo užtikrinimu turisto grąžinimui į pradinę jo išvykimo vietą, visai suplanuotai kelionės organizatoriaus grįžtamųjų skrydžių savikainai, kiekvienai grįžtamajai dienai. 2. Konkrečius įmokų, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje, dydžius kiekvieniems ateinantiems kalendoriniams metams iki einamųjų kalendorinių metų rugsėjo 1 dienos nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į kelionių organizatorių skaičių, prognozuojamą organizuotų turistinių kelionių skaičių ir jų pardavimo kainą. Įmokų dydis visiems kelionių organizatoriams yra vienodas. 2. Konkretus papildomo individualaus prievolių įvykdymo užtikrinimo, nurodyto šio straipsnio 1 dalyje, dydis, nustatomas pagal kelionių organizatoriaus suplanuotą, būsimo sezono (vasaros arba žiemos), grįžtamųjų skrydžių tvarkaraštį. 3. Iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įmokų sukauptos lėšos naudojamos tik šio įstatymo
padengti tik tais atvejais, kai nepakanka išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, apskaičiuotos pagal šio įstatymo 13 straipsnį. 3. Konkretus papildomo individualaus prievolių įvykdymo užtikrinimo, nurodyto šio straipsnio 1 dalyje, dydis, turi būti ne mažesnis nei suplanuotų grįžtamųjų skrydžių savikaina, pagal kelionių organizatoriaus suplanuotą skrydžių grafiką, kiekvienai grįžtamajam dienai. 4. Kelionių organizatorių įmokos yra mokamos į Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Vyriausybės įgaliotos turizmo verslo asociacijos depozitinę sąskaitą (toliau – kelionių garantijų sąskaita).
Kelionių garantijų sąskaitos paskirtis – užtikrinti dėl kelionių organizatoriaus nemokumo turistų patirtų nuostolių atlyginimą tik šio straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju. 5. Iš kelionių garantijų sąskaitos negali būti išieškoma pagal kitas kelionių garantijų sąskaitos valdytojo Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Vyriausybės įgaliotos turizmo verslo asociacijos prievoles, negu nurodyta šio straipsnio 3 dalyje. 6. Kelionių organizatorių įmokų mokėjimo, kelionių garantijų sąskaitos lėšų administravimo ir išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pritarti iš dalies
pasiūlymą Nr. 2. 2. Pritarti siūlymui sukurti naują technologinį sprendimą, kuris galėtų būti naudojamas vykdant kelionių organizatorių priežiūrą, įskaitant finansinę kontrolę. Toks technologinis sprendimas galėtų būti integruotas į šiuo metu Ūkio ministerijos kuriamą Priežiūrą atliekančių institucijų informacinę sistemą (PAIIS). PAIIS sukūrimas yra viena iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės
numatyta finansuoti įgyvendinant projektą iš 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 10 prioriteto „Visuomenės poreikius atitinkantis ir pažangus viešasis valdymas“ priemonės „Geresnio reglamentavimo diegimas ir verslo priežiūros sistemos tobulinimas“. Tikimasi, kad PAIIS pradės pilnai veikti 2020 m. I ketvirtį. Preliminariais skaičiavimais, naujo technologinio sprendimo, skirtam kelionių organizatorių finansinei kontrolei vykdyti, sukūrimui reikėtų papildomai apie 500 tūkst. eurų, ir pasirengimo, sukūrimo bei sprendimo paleidimo procesas užtruktų apie 4-5 metus.
Finansinei kontrolei vykdyti naudojant technologinį sprendimą būtų reikalingi papildomi finansiniai ir žmogiškieji ištekliai. 27. AB „Novaturas“, 2018-05-117
2) Papildyti Turizmo įstatymo projekto 7 straipsnio 2 dalies 6 punktą, išdėstant jį sekančiai:
[...]
organizatorius privalo:
[...]
5) kai teikiamos išvykstamojo turizmo paslaugos, ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo atitinkamo ketvirčio pabaigos Vyriausybės įgaliotai institucijai, per sukurtą technologinį sprendimą, pateikti šios institucijos nustatytos formos ataskaitoje prašomus duomenis, kurie reikalingi kelionių organizatoriaus veiklos priežiūrai atlikti (toliau – kelionių organizatoriaus ataskaita);
6) kai teikiamos išvykstamojo turizmo paslaugos, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais, pasibaigus atitinkamam mėnesiui, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo paskutinės mėnesio dienos, Vyriausybės įgaliotai institucijai, per sukurtą technologinį sprendimą, pateikti įplaukų lentelėje prašomus duomenis, kuriuos tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Nepritarti Šiuo metu nėra tokio ,,technologinio sprendimo“ metmenų, jo sukūrimui reikia daug laiko, finansinių ir žmogiškųjų išteklių. Todėl nėra teisinio pagrindo įrašyti tokią nuostatą įstatymo projekte (žr. argumentus prie AB ,,Novaturas“ pasiūlymo Nr. 26). 28. AB „Novaturas“, 2018-05-1135
3) Koreguoti Turizmo įstatymo projekto 36 straipsnio 1 dalį, išdėstant ją sekančiai:
1.
Prašymai, deklaracijos, pranešimai, pretenzijos, ataskaitos ir įplaukų lentelės Vyriausybės įgaliotai institucijai teikiami paštu, elektroninėmis priemonėmis per kontaktinį centrą ar tiesiogiai kreipiantis į Vyriausybės įgaliotą instituciją. per sukurtą technologinį sprendimą. Apibendrindami išdėstytus argumentus ir pateiktus pasiūlymus nurodome, kad pasiūlytos teisinio reglamentavimo korekcijos, leistų pasiekti keliamą tikslą – galimo kelionių organizatoriaus, organizuojančio keliones užsakomaisiais skrydžiais, nemokumo atveju – turistų grąžinimas į išvykimo valstybę būtų užtikrintas iš papildomo teisinės apsaugos instrumento, tam nenaudojant pagrindinio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Papildomai pažymime, kad mūsų siūlomi Turizmo įstatymo projekto pakeitimai, juos priėmus, užtikrintų didesnę turistų apsaugą, galimo kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, sukurtų dar atsakingesnę verslo aplinką bei butų efektyvi apsaugos priemonė padedanti užtikrinti turistų grąžinimą į jų išvykimo valstybę. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad mūsų siūlomi pakeitimai, apimantys naujų technologinių sprendimų sukūrimą, mažintų administracinę naštą, tenkančią kelionių organizatoriams, stiprintų priežiūros funkciją bei leistų surinkti Vyriausybės įgaliotai institucijai reikalingus duomenis laiku. Nepritarti Šiuo metu nėra tokio ,,technologinio sprendimo“ metmenų, jo sukūrimui reikia daug laiko, finansinių ir žmogiškųjų išteklių. Todėl nėra teisinio pagrindo įrašyti tokią nuostatą įstatymo projekte (žr. argumentus prie AB ,,Novaturas“ pasiūlymo Nr. 26). 29. AB „Novaturas“, 2018-05-11
komitete organizuojamą Turizmo įstatymo projekto svarstymą. Pritarti
30AB „Novaturas“,
UAB Tez tour“/LTA narys 2018-05-31 Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr.
VIII-667 pakeitimo įstatymo projekto (toliau - {statymo projektas) trečiojo skirsnio „Kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimas" 17 straipsnyje įtvirtinama nauja sąvoka „Kelionių garantijų sąskaita" ir kartu nauja prievolė kelionių organizatoriams -Išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus prievolės papildomai užtikrinamos įmokomis, kurios sudaro iki 1,0 procento organizuotos turistinės kelionės pardavimo kainos {...}. Atsižvelgdami į minėtas {statymo projekto nuostatas pažymime, kad nauja kolektyvinė Įstatymo projekte įtvirtinta prievolė nėra detalizuota, nenurodytas šio naujo teisinio instrumento sukūrimo tikslas, neatskleista minėtos sąskaitos administravimo, lėšų surinkimo bei panaudojimo tvarka, panaudotų lėšų atstatymo procedūra ir kitos svarbios naujo teisinio instrumento sąlygos, kas tik apsunkina galimybes suprasti, kaip šis naujas teisinis instrumentas veiks rinkoje, kokios jo praktinio įgyvendinimo ar administravimo galimybės ir, ar šis naujas teisinis instrumentas atliks tą funkciją, kuriai jis yra kuriamas. Pritarti
komiteto pasiūlymą Nr. 2
31AB „Novaturas“,
UAB Tez tour“/LTA narys 2018-05-31 Atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 pakeitimo įstatymo projekto ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.2283 straipsnio, šeštosios knygos, XXXV skyriaus trečiojo skirsnio ir kodekso priedo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytas aplinkybes „Vadovaujantis Valstybinio turizmo departamento atliktais ekonominiais skaičiavimais, šiuo metu galiojantis KO priežiūros mechanizmas ir Turizmo įstatyme įtvirtinta kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma pilnai (100 proc.) nepadengia galimų turistų nuostolių ir jų repatrijavimo kaštų KO nemokumo atveju.
Pagal ekonominius skaičiavimus nekompensuota turistams dalis KO nemokumo atveju sudarytų apie 20 proc. nuo esamo KO prievolių draudimo [...]", pažymime, kad Įstatymo projekto aiškinamajame rašte konkretizuojamas šio naujo teisinio instrumento tikslas. Mūsų nuomone, minėtas tikslas nebūtų pasiektas dėl sekančių priežasčių:
1) Privalomumas. Įstatymo projekto 17 straipsnio
mokėti iki 1,0 procento siekiančias įmokas į Kelionių garantijų sąskaitą. Pažymime, kad analizuojant Europos Sąjungos narių praktiką, daroma išvada, kad daugumoje ES narių, toks valstybinis instrumentas iš viso net nėra įtvirtintas (Estija, Švedija, Vengrija. Liuksemburgas, Čekija, Latvija ir kt.), o tose šalyse, kurios pasirinko tokio modelio įtvirtinimą, jis dažniausiai yra paremtas savanoriškumo principu (Olandija, Italija ir kt.). Norime atkreipti Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto dėmesį, kad net ir privalomas dalyvavimas kolektyvinės apsaugos priemonėje - nebūtinai lems didesnę turistų teisių apsaugą. Šis teiginys grindžiamas pastaraisiais įvykiais LR turizmo rinkoje, kuomet Portugalijos įmonė Quaiispresenca LDA vykdė savo veiklą Lietuvoje ir organizavo poilsines keliones į Madeirą bei Azorų salas.
Minėtam ūkio subjektui atšaukus suplanuotus vykdyti skrydžius, Lietuvos Respublikos piliečių sumokėti pinigai nebuvo grąžinti ir sutartyje sulygtos paslaugos nebuvo suteiktos. Pažymėtina, kad Portugalijoje, pagal nacionalinius teisės aktus yra įsteigtas ir veikiantis kelionių organizatorių garantinis fondas, kuris turėtų garantuoti už Qualispresenca LDA prievoles. Tačiau Lietuvos Respublikos piliečiai iki šiol negali pasinaudoti minėta teisinės apsaugos priemone iryra priversti ginti savo teises ilgų ir brangių teisminių procesų metu. Minėto garantinio fondo administratorius, daugumos Lietuvos Respublikos piliečių prašymus atmetė. Atsižvelgdami j tai pažymime, kad privalomas dalyvavimas kolektyvinėje apsaugos priemonėje neužtikrinama betarpiškos turistų apsaugos kelionių organziatoriaus nemokumo atveju, todėl minėtos Įstatymo projekto nuostatos turėtų būti keistinos, siekiant užtikrinti efektyvią turistu teisiu apsaugą. 2) Neapibrėžtumas. Įstatymo projekte nėra numatyti kriterijai, kuriais turėtų pasižymėti prie „Kelionių garantijų sąskaitos" prisijungiantys kelionių organizatoriai. Toks reglamentavimas, išbalansuoja teisinę pusiausvyrą, kadangi nėra tikrinamas kelionių organizatorių patikimumas. Įvykus galimam kelionių organizatoriaus nemokumo atvejui, tai galėtų sąlygoti dvigubą ar net dar didesnį sąžiningai veikiančių išvykstamojo turizmo kelionių organizatorių apmokestinimą privalomomis įmokomis į „Kelionių garantijų sąskaitą", taip nepagrįstai padidinat administracinę naštą išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams. 3) Kelionių garantijos sąskaitos administravimo išlaidos. Norime atkreipti Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto dėmesį, kad kuriant naują teisinį instrumentą, jo aptarnavimui turi būti numatytos administravimo išlaidos.
Nurodome, jog visi šie administravimo kaštai, taip pat tektų išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams, kas sąlygotų, kad jų mokestinė prievolė dar labiau išaugtų. 4) Kelionių garantijų sąskaitos" patikimumas, esant keliems kelionių organizatorių bankrotams. Vertinant situaciją, kad dabartinis teisinis reglamentavimas nenumato pareigos papildomu prievolių įvykdymo užtikrinimu, garantuoti galimo turistų grąžinimo į išvykimo valstybę, su nemokumu susidūrę kelionių organizatoriai, kurie savo iniciatyva tokios turistų apsaugos nėra užtikrinę, sąlygotų galimą kelionių garantijos sąskaitos panaudojimą. Tačiau kelionių garantijų sąskaita, galimai panaudota vieno kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, būtų nebepakankama kito kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Tai sąlygotų kad šis teisinis instrumentas nebeatliktų tos funkcijos, kuriai jis buvo kuriamas, taigi iš esmės taptų neveiksmingas. 5) Papildoma individuali kelionių organizatorių prievolė prieš kolektyvinę. Vertindami aukščiau analizuotas teisines prielaidas bei jas pagrindžiančias aplinkybes, pažymime, kad papildoma individuali išvykstamojo turizmo kelionių organizatorių apsauga, leistų efektyviau užtikrinti visapusišką turistų teisių apsaugą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, lyginant su kolektyvine apsauga.
Atsižvelgdami į siūlymus papildomai užtikrinti turistų teisinę apsaugą, skirtą galimo kelionių organizatoriaus nemokumo atvejui, jų grįžimui į išvykimo valstybę, siūlome:
Įstatymo projektą, nustatant vietoj papildomos kolektyvinės išvykstamojo turizmo kelionių organizatorių prievolės naują, individualią prievolę išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams, organizuojantiems keliones užsakomaisiais skrydžiais, - sutartyje su oro vežėju nustatytais būdais, turėti papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimą, apimantį galimą turistų grąžinimą į jų išvykimo valstybę. Pritarti
komiteto pasiūlymą Nr. 2
32AB „Novaturas“,
UAB Tez tour“/LTA narys 2018-05-31 Atitinkamai siūlome koreguoti Turizmo įstatymo projektą sekančiai:
1) Koreguoti Turizmo įstatymo projekto 17 straipsnį, išdėstant jį sekančiai:
įvykdymo užtikrinimas
kelionių organizatoriaus prievolės papildomai užtikrinamos įmokomis, kurios sudaro iki 1,0 procento organizuotos turistinės kelionės pardavimo kainos ir mokamos pasibaigus atitinkamam ketvirčiui, bet ne vėliau kaip per
individualiu prievolių įvykdymo užtikrinimu turisto grąžinimui į pradinę jo išvykimo vietą. 2. Konkrečius įmokų, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje, dydžius kiekvieniems ateinantiems kalendoriniams metams iki einamųjų kalendorinių metų rugsėjo 1 dienos nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į kelionių organizatorių skaičių, prognozuojamą organizuotų turistinių kelionių skaičių ir jų pardavimo kainą. Įmokų dydis visiems kelionių organizatoriams yra vienodas. 2.
prievolių įvykdymo užtikrinimo, nurodyto šio straipsnio 1 dalyje, dydį kiekvieniems ateinantiems kalendoriniams metams iki einamųjų kalendorinių metų rugsėjo 1 dienos, nustato Vyriausybė. 3. Iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įmokų sukauptos lėšos naudojamos tik šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytų turisto patirtų trūkstamai daliai padengti tik tais atvejais, kai nepakanka išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, apskaičiuotos pagal šio įstatymo 13 straipsnį. 4. Kelionių organizatorių įmokos yra mokamos į Vyriausybės įgaliotos isntitucijos ar Vyriausybės įgaliotos turizmo verslo asociacijos depozitinę sąskaitą (toliau – kelionių garantijų sąskaita). Kelionių garantijų sąskaitos paskirtis – užtikrinti dėl kelionių organizatoriaus nemokumo turistų patirtų nuostolių atlyginimą tik šio straispnio 3 dalyje nustatytu atveju. 5. Iš kelionių garantijų sąskaitos negali būti išieškoma pagal kitas kelionių garantijų sąskaitos valdytojo Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Vyriausybės įgaliotos turizmo verslo asociacijos prievoles, negu nurodyta šio straipsnio 3 dalyje. 6. Kelionių organizatorių įmokų mokėjimo, kelionių garantijų sąskaitos lėšų administravimo ir išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pritarti iš dalies
komiteto pasiūlymą Nr. 2
33AB „Novaturas“,
UAB Tez tour“/LTA narys 2018-05-317
2) Papildyti Turizmo įstatymo projekto 7 straipsnio 2 dalies 6 punktą, išdėstant jį sekančiai:7 straipsnis. Kelionių organizatorius
[...]
2.
Kelionių organizatorius privalo: [...]
6) kai teikiamos išvykstamojo turizmo paslaugos, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais, pasibaigus atitinkamam mėnesiui, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo paskutinės mėnesio dienos, Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikti įplaukų lentelę, kurios formą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija bei papildomą turisto grąžinimą j pradinę išvykimo valstybę užtikrinantį dokumentą. Nepritarti Iš siūlymo nėra aišku, kokiu būdu (papildomu laidavimo draudimu, finansine garantija ar kt.) būtų užtikrinamas turisto grąžinimas į pradinę jo išvykimo vietą. Šis siūlymas susijęs su siūlomu papildomu prievolių įvykdymo užtikrinimu, kuriam nepritariame. 34. AB „Novaturas“, UAB Tez tour“/LTA narys 2018-05-31 Apibendrindami išdėstytus argumentus ir pateiktus pasiūlymus nurodome, kad pasiūlytos teisinio reglamentavimo korekcijos, leistų pasiekti keliamą tikslą - galimo kelionių organizatoriaus, organizuojančio keliones užsakomaisiais skrydžiais, nemokumo atveju - turistų grąžinimas į išvykimo valstybę būtų užtikrintas iš papildomo teisinės apsaugos instrumento, tam nenaudojant pagrindinio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Papildomai pažymime, kad mūsų siūlomi Turizmo įstatymo projekto pakeitimai, juos priėmus, užtikrintų didesnę turistų apsaugą, galimo kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, sukurtų dar atsakingesnę verslo aplinką bei butų efektyvi apsaugos priemonė padedanti užtikrinti turistų grąžinimą į jų išvykimo valstybę. Nepritarti Žr. argumentus dėl AB „Novaturas“, UAB ,,Tez tour“ pasiūlymo Nr. 33
35AB „Novaturas“,
UAB Tez tour“/LTA narys 2018-05-31 Taip pat prašome mus pakviesti į Lietuvos Respublikos Ekonomikos komitete organizuojamą Turizmo įstatymo projekto svarstymą. Pritarti
36AB „Novaturas“,
2018-06-13 Atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr.
VIII-667 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Įstatymo projektas) siūlome:
Įstatymo projektą, nustatant vietoj papildomos kolektyvinės išvykstamojo turizmo kelionių organizatorių prievolės naują, individualią prievolę išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams, organizuojantiems keliones užsakomaisiais skrydžiais, – turėti papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimą, apimantį galimą turistų grąžinimą į jų išvykimo valstybę, visiems suplanuotiems kelionių organizatoriaus grįžtamiesiems skrydžiams, kiekvienai grįžtamajai dienai. Papildomo prievolių įvykdymo užtikrinimo dydis nustatomas, pagal kelionių organizatoriaus skrydžio grafiką.
Įstatymo projektą, pavedant Vyriausybės įgaliotai institucijai sukurti naują, technologinį sprendimą, pakeičiantį esamą kelionių organizatoriaus pareigą teikti ataskaitas ir įplaukų lenteles Vyriausybės įgaliotai institucijai paštu ar elektroninėmis priemonėmis per kontaktinį centrą, arba tiesiogiai kreipiantis į Vyriausybės įgaliotą instituciją. Minėti duomenys, turėtų būti pateikiami Vyriausybės įgaliotai institucijai, pagal individualiai Vyriausybės nustatytus priežiūros kriterijus, ne rečiau nei kartą per mėnesį juos pateikiant per naujai sukurtą technologinį sprendimą. Tai leistų sumažinti per didelę kelionių organizatorių administracinę naštą, stiprintų priežiūros organo funkcijas bei užtikrintų duomenų surinkimą laiku. Atitinkamai siūlome koreguoti Turizmo įstatymo projektą sekančiai:
4) Pasiūlymas Turizmo įstatymo projekto „17“ straipsnį išdėstyti sekančiai:
Išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus prievolės papildomai užtikrinamos įmokomis, kurios sudaro iki 1,0 procento organizuotos turistinės kelionės pardavimo kainos ir mokamos pasibaigus atitinkamam ketvirčiui, bet ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo atitinkamo ketvirčio pabaigos. papildomu individualiu prievolių įvykdymo užtikrinimu turisto grąžinimui į pradinę jo išvykimo vietą, visai suplanuotai kelionės organizatoriaus grįžtamųjų skrydžių savikainai, kiekvienai grįžtamajai dienai. 2. Konkrečius įmokų, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje, dydžius kiekvieniems ateinantiems kalendoriniams metams iki einamųjų kalendorinių metų rugsėjo 1 dienos nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į kelionių organizatorių skaičių, prognozuojamą organizuotų turistinių kelionių skaičių ir jų pardavimo kainą. Įmokų dydis visiems kelionių organizatoriams yra vienodas. 2. Konkretus papildomo individualaus prievolių įvykdymo užtikrinimo, nurodyto šio straipsnio 1 dalyje, dydis, nustatomas pagal kelionių organizatoriaus suplanuotą, būsimo sezono (vasaros arba žiemos), grįžtamųjų skrydžių tvarkaraštį. 3. Iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įmokų sukauptos lėšos naudojamos tik šio įstatymo
padengti tik tais atvejais, kai nepakanka išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, apskaičiuotos pagal šio įstatymo 13 straipsnį. 3. Konkretus papildomo individualaus prievolių įvykdymo užtikrinimo, nurodyto šio straipsnio 1 dalyje, dydis, turi būti ne mažesnis nei suplanuotų grįžtamųjų skrydžių savikaina, pagal kelionių organizatoriaus suplanuotą skrydžių grafiką, kiekvienai grįžtamajam dienai. 4. Kelionių organizatorių įmokos yra mokamos į Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Vyriausybės įgaliotos turizmo verslo asociacijos depozitinę sąskaitą (toliau – kelionių garantijų sąskaita).
Kelionių garantijų sąskaitos paskirtis – užtikrinti dėl kelionių organizatoriaus nemokumo turistų patirtų nuostolių atlyginimą tik šio straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju. 5. Iš kelionių garantijų sąskaitos negali būti išieškoma pagal kitas kelionių garantijų sąskaitos valdytojo Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Vyriausybės įgaliotos turizmo verslo asociacijos prievoles, negu nurodyta šio straipsnio 3 dalyje. 6. Kelionių organizatorių įmokų mokėjimo, kelionių garantijų sąskaitos lėšų administravimo ir išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pritarti iš dalies
1Žr. Ekonomikos komiteto pasiūlymą Nr. 2. 2. Pritariame siūlymui sukurti naują technologinį sprendimą, kuris
galėtų būti naudojamas vykdant kelionių organizatorių priežiūrą, įskaitant finansinę kontrolę. Toks technologinis sprendimas galėtų būti integruotas į šiuo metu Ūkio ministerijos kuriamą Priežiūrą atliekančių institucijų informacinę sistemą (PAIIS). PAIIS sukūrimas yra viena iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės
numatyta finansuoti įgyvendinant projektą iš 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 10 prioriteto „Visuomenės poreikius atitinkantis ir pažangus viešasis valdymas“ priemonės „Geresnio reglamentavimo diegimas ir verslo priežiūros sistemos tobulinimas“. Tikimasi, kad PAIIS pradės pilnai veikti 2020 m. I ketvirtį. Preliminariais skaičiavimais, naujo technologinio sprendimo, skirtam kelionių organizatorių finansinei kontrolei vykdyti, sukūrimui reikėtų papildomai apie 500 tūkst. eurų, ir pasirengimo, sukūrimo bei sprendimo paleidimo procesas užtruktų apie 4-5 metus.
Finansinei kontrolei vykdyti naudojant technologinį sprendimą būtų reikalingi papildomi finansiniai ir žmogiškieji ištekliai. 37. AB „Novaturas“, 2018-06-137
2) Papildyti Turizmo įstatymo projekto 7 straipsnio 2 dalies 6 punktą, išdėstant jį sekančiai:
[...]
2Kelionių organizatorius privalo:
[...]
5) kai teikiamos išvykstamojo turizmo paslaugos, ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo atitinkamo ketvirčio pabaigos Vyriausybės įgaliotai institucijai, per sukurtą technologinį sprendimą, pateikti šios institucijos nustatytos formos ataskaitoje prašomus duomenis, kurie reikalingi kelionių organizatoriaus veiklos priežiūrai atlikti (toliau
6) kai teikiamos išvykstamojo turizmo paslaugos, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais, pasibaigus atitinkamam mėnesiui, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo paskutinės mėnesio dienos, Vyriausybės įgaliotai institucijai, per sukurtą technologinį sprendimą, pateikti įplaukų lentelėje prašomus duomenis, kuriuos tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Nepritarti Šiuo metu nėra tokio ,,technologinio sprendimo“ metmenų, jo sukūrimui reikia daug laiko, finansinių ir žmogiškųjų išteklių. Todėl nėra teisinio pagrindo įrašyti tokią nuostatą įstatymo projekte (žr. argumentus prie AB ,,Novaturas“ pasiūlymo Nr. 26). 38. AB „Novaturas“,
1
3) Koreguoti Turizmo įstatymo projekto 36 straipsnio 1 dalį, išdėstant ją sekančiai:
skelbimas 1.
Prašymai, deklaracijos, pranešimai, pretenzijos, ataskaitos ir įplaukų lentelės Vyriausybės įgaliotai institucijai teikiami paštu, elektroninėmis priemonėmis per kontaktinį centrą ar tiesiogiai kreipiantis į Vyriausybės įgaliotą instituciją. per sukurtą technologinį sprendimą. Nepritarti Šiuo metu nėra tokio ,,technologinio sprendimo“ metmenų, jo sukūrimui reikia daug laiko, finansinių ir žmogiškųjų išteklių. Todėl nėra teisinio pagrindo įrašyti tokią nuostatą įstatymo projekte (žr. argumentus prie AB ,,Novaturas“ pasiūlymo Nr. 26). 39. AB „Novaturas“, 2018-06-13 Apibendrindami išdėstytus argumentus ir pateiktus pasiūlymus nurodome, kad pasiūlytos teisinio reglamentavimo korekcijos, leistų pasiekti keliamą tikslą – galimo kelionių organizatoriaus, organizuojančio keliones užsakomaisiais skrydžiais, nemokumo atveju – turistų grąžinimas į išvykimo valstybę būtų užtikrintas iš papildomo teisinės apsaugos instrumento, tam nenaudojant pagrindinio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Papildomai pažymime, kad mūsų siūlomi Turizmo įstatymo projekto pakeitimai, juos priėmus, užtikrintų didesnę turistų apsaugą, galimo kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, sukurtų dar atsakingesnę verslo aplinką bei butų efektyvi apsaugos priemonė padedanti užtikrinti turistų grąžinimą į jų išvykimo valstybę. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad mūsų siūlomi pakeitimai, apimantys naujų technologinių sprendimų sukūrimą, mažintų administracinę naštą, tenkančią kelionių organizatoriams, stiprintų priežiūros funkciją bei leistų surinkti Vyriausybės įgaliotai institucijai reikalingus duomenis laiku. Taip pat prašome mus pakviesti į Lietuvos Respublikos Ekonomikos komitete organizuojamą Turizmo įstatymo projekto svarstymą. Nepritarti Pritarti Žr. argumentus dėl AB „Novaturas“, UAB ,,Tez tour“ pasiūlymo Nr. 31. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: -
teisę, pasiūlymai: Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
2
1) Argumentai: Apgyvendinimo paslauga yra nakvynės ir higienos poreikių tenkinimas, ką ir turi užtikrinti šios paslaugos teikėjas. Klasifikuojamas ar neklasifikuojamas akivaizdu perteklinė charakteristika, nes gali būti ir tokios, ir kitokios. Tačiau svarbiausia, kad klasifikavimas reiškia kokybės vertinimą ir tai nėra ir negali būti apgyvendinimo paslaugos teikėjo funkcija. Pasiūlymas: 2 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip: „ 2. Apgyvendinimo paslaugų teikėjas – fizinis arba juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys (toliau – juridinis asmuo), šio įstatymo nustatyta tvarka teikiantis klasifikuojamąsias ir (ar) neklasifikuojamąsias apgyvendinimo paslaugas.“
2Seimo narys Jurgis Razma,
6
2) Pasiūlymas: 2 straipsnio 5 dalį išdėstyti taip: „5. Gidas – fizinis asmuo, turintis gido pažymėjimą ir teikiantis ekskursijų paslaugas. šio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantis ir turintis gido pažymėjimą fizinis asmuo, kuris ekskursijų metu suteikia specialią informaciją apie lankomus muziejus, meno galerijas, gamtos, kultūros, mokslo, parodų ar kitus objektus arba vietoves.“ Nepritarti Įstatymo projekte nėra vartojama sąvoka ,,ekskursijų paslaugos“, taigi siūloma ,,gido“ apibrėžtimi nebūtų pasiektas teisinis aiškumas. 3. Seimo narys Jurgis Razma,
8
3) Argumentai: Kaip formuluojama „turistų kelionės iš Lietuvos Respublikos“– reiškia Lietuvoje esančių turistų (pvz., lenkų, vokiečių, kinų ir kt..) kelionės į kitas šalis ir praktiškai tai vyksta. Antra, Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr.692/2011 dėl Europos turizmo statistikos pateikia išvykstamojo turizmo apibrėžimą: „išvykstamasis turizmas – valstybės narės rezidentų kelionės už šios valstybės narės ribų“.
Reglamentas turi būti taikomas Lietuvoje, todėl šią dalį siūlau išdėstyti taip: Pasiūlymas: „7. Išvykstamasis turizmas – turistų kelionės iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybes. nuolatinių gyventojų turistinės kelionės į užsienio valstybes.“ Nepritarti Vadovaujantis Direktyva, turistų pargabenimas į pradinę išvykimo vietą (šiuo atveju – į Lietuvos Respubliką) ir pinigų grąžinimas turi būti užtikrintas visiems asmenims, kurių organizuota turistinė kelionė prasideda Lietuvos Respublikoje, t.y. ne tik nuolatiniams gyventojams. Taigi siūloma sąvoka būtų susiaurinta Direktyvos taikymo apimtis. 4. Seimo narys Jurgis Razma,
19
4) Argumentai: Pateikta sąvoka „Turistas – fizinis asmuo, siekiantis sudaryti sutartį dėl šiame įstatyme nurodytų turizmo paslaugų teikimo arba turintis teisę vykti į kelionę pagal sudarytą sutartį...“ pagal į Turizmo įstatymo projektą perkeliamą Direktyvą 2015/2302 2015 m. lapkričio 25 d. dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių reiškia „keliautoją“, o būtent, „keliautojas – bet kuris asmuo, siekiantis sudaryti sutartį, arba turintis teisę keliauti pagal sudarytą sutartį, šios direktyvos taikymo srityje“. Direktyva aiškiai apibrėžia jos taikymo sritį, t.y. organizuotos turistinės kelionės (direktyvoje – paketas) ir susijusių kelionės paslaugų rinkiniai (Turizmo įstatyme – turizmo paslaugų rinkiniai). Pateiktos projekte sąvokos „turistas“ apibrėžtis iš esmės yra klaidinanti, nes tokia
„apibrėžtis iškreiptų turizmo esmę ir prieštarautų kitiems juridiniams
dokumentams.
Pagal ES Reglamentą 692/2011, taip pat Pasaulio turizmo rekomendacijas turizmo statistikai, kuriuose pateikiamos turizmo srities sąvokos ir jų apibrėžtys turistas turėtų būti: „turistas – keliautojas vykstantis iš įprastinės aplinkos į pagrindinę kelionės vietą mažiau kaip vieniems metams, bet kuriuo pagrindiniu tikslu (verslas, poilsis arba kita asmeninė priežastis), išskyrus tikslą įsidarbinti lankomoje vietovėje įsisteigusiame ūkio subjekte“. Taigi turistas negali būti keliaujantis asmuo pagal sutartį, nes didelę daugumą turistų sudaro individualiai keliaujantys asmenys. Dar daugiau, vadovaujantis įstatymo projekte pateikta „turisto“ apibrėžtimi komplikuojamos „išvykstamojo“, „vietinio“ bei „atvykstamojo“ turizmo sampratos. Taip pat pažymėtina, kad turistams nepriskiriami pabėgėliai, diplomatai ir konsuliniai darbuotojai, kariškiai ir karinio laivyno nariai bei transporto įgulų nariai. LR Transporto veiklos pagrindų įstatyme, LR Transporto kodekse naudojamas tik terminas, „keleivis“ (17 str. 1 d. „Keleivis – fizinis asmuo, kuris pagal sutartį arba kitu teisiniu pagrindu naudojasi kelių transporto priemone.“). Tačiau įstatymo projekto rengėjai šio straipsnio 23 dalyje tai ignoruoja. Atitinkamai reikia keisti „turistas“ į
„keliautoją“ ir kitose įstatymo projekto vietose arba pateikti turisto
apibrėžtį pagal minėtą Reglamentą. Pasiūlymas: 2 straipsnio 13 dalį išdėstyti taip:
„13. Turistas – fizinis asmuo, siekiantis sudaryti sutartį dėl
šiame įstatyme nurodytų turizmo paslaugų teikimo arba turintis teisę vykti į kelionę pagal sudarytą sutartį.
Verslo reikalais keliaujantys asmenys, įskaitant laisvųjų profesijų narius ar savarankiškai dirbančius asmenis arba kitus fizinius asmenis, kurie nėra sudarę šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies
organizuotos turistinės kelionės sutartį ir (arba) įsigyja turizmo paslaugų rinkinį. 13. Keliautojas – asmuo, šio įstatymo tvarka, siekiantis sudaryti sutartį arba turintis teisę keliauti pagal sudarytą sutartį dėl organizuotos turistinės kelionės arba susijusių kelionės paslaugų rinkinio. „ Pritarti iš dalies Įstatymo projekte vartojama sąvokos ,,turistas“ apibrėžtis šiuo atveju nesietina su Reglamento 692/2011 ar kitų teisės aktų nuostatomis. ,,Turisto“ sąvoka yra įprasta ir aiški tiek vartotojams, tiek turizmo verslui, ji vartojama ir kituose tsiės aktuose bei teismų praktikoje. Naujos ,,keliautojo“ sąvokos įvedimas galimai sukeltų painiavą ir neaiškumų, taigi nėra tikslingas. Komiteto pasiūlymas:
Siūlome patikslinti Įstatymo projekto 2 straipsnio 19 dalį ir išdėstyti ją taip: ,,19. Turistas
Verslo reikalais keliaujantys asmenys, įskaitant laisvųjų profesijų narius ar savarankiškai dirbančius asmenis arba kitus fizinius asmenis, kurie nėra sudarę šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų sutarčių, yra laikomi turistais, kai jie sudaro organizuotos turistinės kelionės sutartį ir (arba) įsigyja turizmo paslaugų rinkinį. fizinis asmuo, kuris pažintiniais, etniniais, kultūriniais, rekreaciniais, religiniais ar kitais tikslais keliauja Lietuvos Respublikoje ar užsienyje, ir ne ilgiau kaip vienerius metus apsistoja ne savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, jeigu ši veikla nėra mokymasis ar mokamas darbas lankomoje vietovėje. Turistu taip pat yra laikomas fizinis asmuo (įskaitant laisvųjų profesijų narį ar savarankiškai dirbantį asmenį, kuris keliauja verslo tikslais), siekiantis sudaryti organizuotos turistinės kelionės sutartį, įsigyti turizmo paslaugų rinkinį, arba sudaręs organizuotos turistinės kelionės sutartį, įsigijęs turizmo paslaugų rinkinį.“
5Seimo narys Jurgis Razma,
23
aiškus. Pavyzdžiui, kodėl Turizmo informacijos centras yra turizmo paslaugų teikėjas, o ne informacijos arba kodėl jis turi teikti informaciją apie jos
„rengimą teikimą ir skleidimą“, taip pat mokamą ar nemokamą. Pasiūlymas: 2 straipsnio 15 dalį išdėstyti taip:
„ 15.
Turizmo informacijos centras – turizmo paslaugų teikėjas, nemokamai ir (ar) už atlygį turistams teikiantis paslaugas, apimančias informacijos apie turizmo išteklius ir turizmo paslaugas rengimą, teikimą ir (ar) skleidimą. fizinis ar juridinis asmuo reguliariai rengiantis ir teikiantis informaciją apie paslaugas ir turizmo išteklius.“ Nepritarti Įstatymo projekto
(fizinis arba juridinis asmuo, tiesiogiai ar per tarpininkus teikiantis šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytas turizmo paslaugas“. Turistų informavimo paslauga yra viena iš turizmo paslaugų, reglamentuojamų Turizmo įstatyme. Informacijos teikimo paslauga savaime negalėtų būti Turizmo įstatymo reguliavimo dalykas. 6. Seimo narys Jurgis Razma,
24
6) Argumentai: Tikslinga pateikti aiškesnę ir tikslesnę apibrėžti. Dominantys turistus ir skirti jų reikmėms yra pvz., apgyvendinimo paslaugų objektai, turizmo informacijos centrai, tačiau kaip objektai jie yra paslaugų infrastruktūra, o ne ištekliai. Pasiūlymas: 2 straipsnio 16 dalį išdėstyti taip:
„16. Turizmo ištekliai – gamtos, kultūros, mokslo objektai ar
vietovės, dominantys turistus ar skirti ir pritaikyti jų reikmėms.“ Pritarti iš dalies Komiteto pasiūlymas: Siūlome įstatymo projekto 2 straipsnio 24 dalį išdėstyti taip: „24. Turizmo ištekliai – objektai (gamtos, kultūros, mokslo, religijos, pramogų ir kiti) ir (ar) ar vietovės, dominantys turistus ar skirti jų reikmėms.“
7Seimo narys Jurgis Razma,
25
paslaugos“. Direktyvos įvadinės dalies 34-35 punktuose nurodomos priežastys - tiksliau kiti ES dokumentai ir tarptautinė Monrealio konvencija, kodėl vartojamas „kelionės“ „keliautojas“ terminai.
Sąvoka „turizmo paslauga“ juridiniu pažiūriu nevartotina ir atsižvelgiant į ES NACE 2 red. klasifikatorių bei Lietuvoje Vyriausybės patvirtintą Ekonominių veiklų rūšių klasifikatorių 2 red. EVRK yra nustatytos ekonominių veiklų rūšių sudarymo taisyklės ir jame nėra tokios ekonominės veiklos rūšies „turizmo paslaugos“, o įvardijamos tokios grupės kaip „transportas ir saugojimas“, kurioje iškirta savarankiškos keleivių vežimo paslaugos, o „apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla“ grupėje, išskirta viešbučių ir panašių laikinų buveinių ar poilsio namų veiklos ( paslaugos). Pasiūlymas: 2 straipsnio 17 dalį išdėstyti taip:
„17. Turizmo Kelionės paslauga – savarankiška už užmokestį turistams keliautojams
teikiama paslauga, nurodyta šio įstatymo 3 straipsnyje.“ Nepritarti Įstatymo projekte vartojama ,,turizmo paslaugos“ apibrėžtis apima visas paslaugas, kurias reglamentuoja Turizmo įstatymas: kelionių organizavimo, turistų informavimo, apgyvendinimo. ,,Kelionės paslauga“ yra siejama tik su kelionių organizavimo paslaugomis. 8. Seimo narys Jurgis Razma,
26
„susijusių kelionės paslaugų rinkinys“. Terminas „susijusių“ yra svarbus,
kad galima būtų šią kelionės organizavimo paslaugą skirti nuo organizuotos turistinės kelionės (direktyvoje „paketas“). Pažymėtina, kad kelionių organizavimo versle, būtent „susijusių kelionės paslaugų rinkinys“ tapo esmine priežastimi parengti ir priimti Direktyvą 2015/2302. Pasiūlymas: 18 dalį išdėstyti taip: „18.
Turizmo Susijusių kelionės paslaugų rinkinys – šio įstatymo 21 straipsnyje nurodytomis sąlygomis tai pačiai kelionei ar toms pačioms atostogoms įsigyjamos bent dviejų skirtingų rūšių turizmo paslaugos, kurios nėra organizuota turistinė kelionė ir dėl kurių sudaromos atskiros sutartys su skirtingais turizmo paslaugų teikėjais.“ Nepritarti Visos įstatymo projekte vartojamos sąvokos buvo derinamos su suinteresuotomis institucijomis, ir įvertintos Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 9. Seimo narys Jurgis Razma,
27
taip:
„19. Turizmo Susijusių kelionės paslaugų rinkinio pardavėjas - šio įstatymo 20
straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkantis fizinis arba juridinis asmuo, padedantis turistui įsigyti turizmo paslaugų rinkinį šio įstatymo II skyriaus penktojo skirsnio nustatyta tvarka.“ Nepritarti Visos įstatymo projekte vartojamos sąvokos buvo derinamos su suinteresuotomis institucijomis, ir įvertintos Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Seimo narys Jurgis Razma,
28
perteklinės, nes konkrečias paslaugas teikia atitinkami tų paslaugų teikėjai. Pasiūlymas: 2 straipsnio 20 dalį pripažinti netekusia galios:
„20. Turizmo paslaugų teikėjas – fizinis arba juridinis asmuo,
tiesiogiai ar per tarpininkus teikiantis šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytas turizmo paslaugas.“ Pastaba: jeigu bus priimti 2 straipsnio pakeitimai t.y. „turizmo paslauga“ keičiama į „kelionės paslauga“, o
„turistas“ - į „keliautojas“, būtų reikalingi redakciniai pakeitimais
visame įstatyme. Nepritarti ,,Turizmo paslaugų teikėjo“ sąvoka yra siejama su Direktyvoje vartojama ,,prekiautojo“ sąvoka (žr. atitikties lentelę). 11.
11Seimo narys Jurgis Razma,
2018-01-303 Argumentai: Atsižvelgiant į 2 straipsniui pateiktus pakeitimus, taip pat į Direktyvos 2015/2302 taikymo sritį apimančią tik kelionių organizavimo paslaugas: organizuota turistinė kelionė ir susijusių kelionės paslaugų rinkinys (pagal Direktyvą paketus ir susijusių kelionės paslaugų rinkinius). Taip pat, kad minėtos Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kas sudaro kelionės paslaugą, kurią teikia kelionės organizatorius. Taip pat kaip pateikta įstatymo projekte įvardinti „keleivių vežimo paslaugas“ turizmo paslaugų rūšimi, tai neatitiktų LR Kelių transporto kodekso („Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksas reguliuoja keleivių, bagažo ir krovinių vežimų organizavimą ir vykdymą, vežimų valstybinį valdymą ir kontrolę, atsakomybę už turtinę žalą“; Keleivių vežimo organizatorius – fizinis ar juridinis asmuo, organizuojantis keleivių vežimą ar sudarantis technines ir organizacines sąlygas vežėjui ir keleiviui susitarti dėl keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais paslaugų; Keleivis – fizinis asmuo, kuris pagal sutartį arba kitu teisiniu pagrindu naudojasi kelių transporto priemone“) , LR Transporto veiklos pagrindų įstatymo (”Transporto veikla – keleivių, bagažo ir (arba) krovinių vežimas transporto priemonėmis, geležinkelių, kelių, oro ir vandens transporto infrastruktūros valdymas, plėtra ir priežiūra, kelių tiesimas ir priežiūra, taip pat kita veikla, tiesiogiai susijusi su transporto infrastruktūra, keleivių, bagažo ir (arba) krovinių vežimu“ Siekiant suderinamumo su kitais įstatymo straipsniais struktūra ir numeracija nepakeista. Pasiūlymas: 3 straipsnį išdėstyti taip:
„3 straipsnis. Turizmo Kelionės paslaugų rūšys
1Kelionių organizavimo paslaugos:
1) organizuota turistinė kelionė;
2) turizmo susijusių kelionės paslaugų rinkinys. 2.
2Kitos turizmo Kelionės paslaugos, sudarančios organizuotą turistinę kelionę:
1) keleivių vežimo paslaugos (visų rūšių transportu);
2) apgyvendinimo paslaugos;
3) automobilių ar kitų motorinių transporto priemonių, kurioms vairuoti būtinas A kategorijos vairuotojo pažymėjimas, nuomos paslaugos;
4) kitos paslauga, kurios yra neatsiejamos nuo paslaugų, nurodytų šios dalies 1, 2 ar 3 punktuose. 3. Turizmo Kelionės paslaugomis šiame įstatyme taip pat laikomos paslaugos, kurios sudaro turizmo paslaugų rinkinį pagal šio įstatymo II skyriaus penktojo skirsnio nuostatas:
1) keleivių vežimo paslaugos (visų rūšių transportu);
2) automobilių, motociklų ar kitų motorinių transporto priemonių, kurioms vairuoti būtinas A kategorijos vairuotojo pažymėjimas, nuomos paslaugos;
3) apgyvendinimo paslaugos; kuri yra neatsiejama keleivių vežimo dalis ir teikiama pagal sutartis dėl šiame įstatyme nustatytų turizmo paslaugų;
4) bet kokia kita paslauga, kuri yra neatsiejama nuo turizmo paslaugų, nurodytų šios dalies 1, 2 ar 3 punktuose. „ Nepritarti Įstatymo projekte vartojama ,,turizmo paslaugos“ apibrėžtis apima visas paslaugas, kurias reglamentuoja Turizmo įstatymas: kelionių organizavimo, turistų informavimo, apgyvendinimo. ,,Kelionės paslauga“ yra siejama tik su kelionių organizavimo paslaugomis, todėl ši apibrėžtis būtų per siaura. 12. Seimo narys Jurgis Razma, 2018-01-3013 2, 3,4 Argumentai: 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkto siūlomi pakeitimai, atsižvelgiant į mažųjų kelionių organizatorių veiklos mažesnes apimtis ir tenkančius neproporcingai didesnius kaštus dėl prievolių įvykdymo, įsigyjant laidavimo draudimą. Pagal įstatymo projekte taikomą 7 proc. dydį ir nustatytą minimalią 50 000 eurų sumą, reiškia kelionių organizatoriaus pajamos (kai kelionės ne skrydžiais) turi viršyti 710 000 eurų sumą, nuo kurios bus padėtas taikyti 7 proc. reikalavimas.
Tai rodo, kad esant mažesnėms pajamoms už 710 000 eurų draudimo procentinis dydis yra kelis kartus didesnis, nei kai pajamos yra didesnės už nurodytą sumą. Pvz., kai kelionių organizatoriaus 4 ketvirčių pajamos sudaro
apimtis jau 16,6 proc., bet ne 7 proc. Analogiškai veikia ir 2 punkto atveju tik dar ryškiau. Tačiau prievolių įvykdymo užtikrinimo pagrindinis reikalavimas yra 4 punktas ir jo kontrolė. 13 straipsnio 4 dalies papildymas būtinas, nes svarbiausiai yra įvertinti „pakankamumą“. Pateikti sumų dydžių nustatymo pakeitimai gal būti diskutuotini, nes tai priklauso ir nuo to kokia yra esama situacija Pasiūlymas: 13 straipsnio 2-4 dalis išdėstyti taip: „2.
Išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti didžiausia suma iš šių:
1) 50 tūkstančių eurų, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais;
1) neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais: 25 tūkst. eurų kai kelionių organizatoriaus pajamų suma už parduotas organizuotas turistines keliones už paeiliui praėjusius keturis ketvirčius ne didesnės 100 tūkst. eurų ir kai ši pajamų suma didesnė už 100 tūkst. eurų - 25 tūkst. eurų plius 5 procentai nuo visų pajamų sumos už parduotas organizuotas turistines keliones už paeiliui praėjusius keturis ketvirčius;
2) 200 tūkstančių eurų, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais;
2) organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais: 100 tūkst. eurų kai kelionių organizatoriaus pajamų suma už paeiliui praėjusius keturis ketvirčius už parduotas organizuotas turistines keliones ne didesnės 1 mln. eurų ir kai ši pajamų suma didesnė už 1 mln. eurų - 100 tūkst. eurų plius 5 procentai nuo visų pajamų sumos už parduotas organizuotas turistines keliones už paeiliui praėjusius keturis ketvirčius;
3) 7 procentai paeiliui einančių paskutinių praėjusių ir pasibaigusių keturių ketvirčių kelionių organizatoriaus pajamų sumos už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas organizuotos turistinės kelionės sutartis;
4) kelionių organizatoriaus gautų įplaukų suma pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas ir dar neįvykdytas organizuotos turistinės kelionės sutartis. 4) pagal šios dalies 1 ir 2 punktą kelionių organizatoriaus turimų piniginių lėšų ir turimų prievolių įvykdymo užtikrinimo suma neturi būti mažesnė už kelionių organizatoriaus pagal sudarytas sutartis neįvykdytų finansinių įsipareigojimų keliautojams sumai. 3.
paslaugas, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi. Kai kelionių organizatorius išvykstamojo turizmo paslaugas teikia ir organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais ir organizuojant keliones ne skrydžiais, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama taikant šio straipsnio 2 dalies 2 punktą visoms organizuotoms kelionėms. 4. Vyriausybės įgaliota institucija tikrina, ar kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinančiame dokumente nurodyta prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuota pagal šio straipsnio nuostatas ir yra pakankama kelionių organizatoriaus finansinių įsipareigojimų keliautojams vykdymui .“ Nepritarti Pakeitimai siūlomi atsižvelgiant mažųjų kelionių organizatorių veiklos mažesnes apimtis ir tenkančius neproporcingai didesnius kaštus dėl prievolių įvykdymo, įsigyjant laidavimo draudimą. Siūlymai nėra pagrįsti faktine prievolių įvykdymo užtikrinimo duomenų analize, todėl jiems nepritartina. Šiuo metu galiojanti prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarka yra pagrįsta ir aiški turizmo verslui, taigi nėra pagrindo jos keisti. Dabartinis laidavimo draudimo modelis sėkmingai veikia Suomijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Naujai siūlomas nebus efektyvus dėl sudėtingesnio priežiūros mechanizmo. Tuo labiau, kad:
1) esant pajamoms >1.000.000 EUR, pagal naująjį modelį draudimas būtų net didesnis, t.y. vietoj 70.000 EUR jis turėtų būti 25.000+5%*1.000.000 = 75.000 EUR. 2) Vistiek išlieka šio straipsnio 4 punktas, kuriame nustatyta, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma neturi būti mažesnė už neįvykdytus įsipareigojimus. Remiantis istoriniais kelionių organizatorių duomenimis, vasaros sezono metu toks draudimas svyruoja nuo 10 iki 13% nuo metinių pajamų. Dėl „didžiausia iš sumų“: Žmonėms suvokti skaičiavimo logiką yra lengviau renkantis iš teiginių, kaip siūloma Projekte, o ne iš neiginių, kaip siūloma keisti.
Pvz., lengviau suvokti yra „suma turi būti didžiausia iš šių: A, B, C“, negu naujai siūloma „Suma yra A, arba B, bet ne mažesnė, kaip C“. 13. Seimo narys Jurgis Razma,
3 Argumentai: Manau, kad projekte nurodyta suma yra nepakankama, todėl siūlau padidinti ją: Pasiūlymas: 24 straipsnio 3 dalį išdėstyti taip:
„3. Turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo prievolių įvykdymo
užtikrinimo suma turi būti ne mažesnė kaip 10 25tūkst. eurų.“ Nepritarti Nėra pateikta pakankamai argumentų, kodėl reikėtų didinti prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos ir naštos verslui padidinimas nėra pagristas jokiais skaičiavimais, o kadangi mechanizmas mutatis mutandis taikomas analogiškai kaip kelionių organizatoriams, tai minimali suma yra pakankama. 14. Seimo narys Jurgis Razma,
4 Argumentai: abejotina ar yra įmanoma nuolat paskaičiuoti ir kontroliuoti tokius pardavėjus, ir tai reikalautų didelių resursų, todėl tikslinga nustatyti konkretų dydį orientuojantis į kelionių organizatoriams taikomą dydį. Pasiūlymas: 24 straipsnio 4 dalį išdėstyti taip:
„4. Jeigu į turizmo paslaugų rinkinį įtraukta keleivių vežimo
paslauga, turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą. turi būti ne mažesnė kaip 100 tūkstančių eurų.“ Nepritarti Įstatymo projekto
nuoroda į šį straipsnį yra reikalinga tam, kad būtų užtikrintas vienodas prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimo ir kontrolės mechanizmas (kelionių oirganizatorių ir turizmo paslaugų rinkinių pardavėjų). Pagal 13 str. 2 d. 1 p. taikomas analogiškas mechanizmas, todėl toks siūlymas nėra pagristas. 15.
15Seimo narys Jurgis Razma,
1 Argumentai: Įstatymo projekte netiksli 29 straipsnio 1 dalis ir reikalauja papildymo, nes jo veikla reglamentuojama ir kitais tesės aktais. Pirma, „asmuo“ apima ir juridinį asmenį, ir tai netikslu. Antra, gidas gali teikti savo paslaugas, t.y. užsiimti ekonomine veikla, pagal vadinamų „laisvųjų profesijų“ kategoriją individualiai veiklai, t.y. turėdamas verslo liudijimą arba deklaravęs individualią veiklą pagal pažymą, kas sukuria atitinkamas mokestines prievoles, taikomas laisvosioms profesijoms (t.y. jam taikant Profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymą). Todėl tikslinga į tai atsižvelgti. Pasiūlymas: 29 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip: „1. Asmuo Gidas gali teikti gido paslaugas tik turėdamas gido pažymėjimą ir savo veikloje naudodamasis profesiniu vardu.“ Nepritarti Įstatymo projektas yra suderintas su gidus vienijančiomis asociacijomis, todėl nėra pagrindo keisti siūlomą nuostatą. Profesinio vardo naudojimas nėra Turizmo įstatymo reguliavimo dalykas, jį nustato Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymas. 16. Seimo narys Jurgis Razma,
3 Argumentai: 23 straipsnio 3 dalyje išskirtas reikalavimas „bendravimo“ yra neaiškus ir perteklinis, nes yra „psichologijos“ dalykas. Tačiau Gido kursai turėtų būti papildyti pačios gidų veiklos organizavimo klausimais: kokie reikalavimai taikomi gido pažymėjimui gauti, kokios sąlygos turi būti įvykdytos norinti užsiimti ekonomine veikla Lietuvoje ir išvykus į užsienio šalis. Kadangi dauguma gidų Lietuvoje priima ir lydi užsienio turistus, gidas turėtų žinoti apie Lietuvoje taikomus reikalavimus apgyvendinimo paslaugoms, kad galėtų paaiškinti iškilusius klausimus. Pasiūlymas: 29 straipsnio 3 dalį išdėstyti taip: „3.
Gido pažymėjimas neterminuotam laikui išduodamas asmenims, turintiems aukštąjį išsilavinimą, išklausiusiems ne trumpesnį kaip 250 akademinių valandų gidų rengimo kursą, apimantį ekskursijų rengimo ir vedimo metodikos, retorikos, profesinės etikos, bendravimo, psichologijos, Lietuvos kultūros, istorijos ir geografijos dalykus bei veiklos teisinio reguliavimo dalykus, ir po gidų rengimo kurso išlaikiusiems praktinį ekskursijų vedimo egzaminą. Išklausytas gidų rengimo kursas ir išlaikytas praktinis ekskursijų vedimo egzaminas galioja dvejus metus, per kuriuos asmuo turi pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai prašymą gauti gido pažymėjimą.“ Pritarti Komiteto pasiūlymas:
Siūlome išdėstyti Įstatymo projekto 28 straipsnio 3 dalį taip: ,,3. Gido pažymėjimas neterminuotam laikui išduodamas asmenims, turintiems aukštąjį išsilavinimą, išklausiusiems ne trumpesnį kaip 250 akademinių valandų gidų rengimo kursą, apimantį ekskursijų rengimo ir vedimo metodikos, retorikos, profesinės etikos, bendravimo, psichologijos, Lietuvos kultūros, istorijos ir geografijos dalykus, gidų veiklos teisinį reguliavimą, ir po gidų rengimo kurso išlaikiusiems praktinį ekskursijų vedimo egzaminą. Išklausytas gidų rengimo kursas ir išlaikytas praktinis ekskursijų vedimo egzaminas galioja 2 metus, per kuriuos asmuo turi pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai prašymą gauti gido pažymėjimą.“
17Seimo narys Jurgis Razma,
3 Argumentai: Turizmo informacijos centai savivaldybėse yra pagrindinė įstaiga ne tik informuojanti turistus ir gyventojus, bet ir formuojanti vietovės įvaizdį, vykdanti rinkodaros priemones. Centrų finansavimas vykdomas iš savivaldybės biudžeto bei gaunamų pajamų iš veiklos ir todėl būtina įvardinti funkcijas, kam būtų aišku kam skiriamos ir naudojamos lėšos ir kokią veiklą privalu vykdyti. Pasiūlymas: 30 straipsnį papildyti nauja 3 dalimi ir ją išdėstyti taip: „3.
Turizmo informacijos centras turi:
2) rinkti, kaupti ir nemokamai teikti informaciją apie vietovės turizmo išteklius ir paslaugas;
3) rengti, leisti ir platinti informacinius leidinius apie vietovės turizmo išteklius ir paslaugas;
4) teikti turizmo informaciją internete;
5) organizuoti savo veiklą, atsižvelgiant į turistų srautus ir poreikius.“ Nepritarti Turizmo informacijos centrų (TIC) funkcijos nėra Turizmo įstatymo reguliavimo dalykas, jų veikla nustatoma TIC įstatuose. Nustatyti TIC funkcijas turi teisę jų steigėjas. 18. Seimo narys Jurgis Razma,
1
1) Argumentai: Įstatymo projekte pateiktas apgyvendinimo rūšių skirstymas nelogiškas ir teisiniu požiūriu nepagrįstas, nes klasifikavimas nėra apgyvendinimo funkcija, klasifikavimas apima kokybės vertinimą ir tai reikštų, kad yra apgyvendinimo paslaugos turinčios vertinimą ir neturinčios vertinimo. Taip pat abejotina įstatymu riboti apgyvendinimo paslaugų klasifikavimą.
Apgyvendinimo paslaugų rūšys yra jau nustatytos ES Reglamente 692/2011 (viešbučių ir panašių laikinų buveinių veikla; poilsiautojų ir kita trumpalaikio apgyvendinimo veikla; poilsinių transporto priemonių, priekabų aikštelių ir stovyklaviečių veikla), taip pat Statybos techniniame reglamente „Statinių klasifikavimas“ (7.1. viešbučių paskirties pastatai – trumpalaikio apgyvendinimo pastatai (viešbučiai, moteliai ir svečių namai); 7.13. poilsio paskirties pastatai – pastatai skirti poilsiui (poilsio namai, turizmo centrai, kempingų pastatai, kaimo turizmo pastatai, vasarnamiai, medžioklės nameliai ir kiti poilsio pastatai), Ekonominių veiklų rūšių klasifikatoriuje 2 red. (viešbučių ir panašių laikinų buveinių veikla; poilsio namų veikla; poilsinių transporto priemonių, priekabų aikštelių ir stovyklaviečių veikla;) Projekte pateiktas skirstymas neatitinka jau galiojančių teisės aktų, sujaukia galiojančią tvarką ir reikalautų keisti, tačiau pakeitimo galimybės būtų neįmanomos dėl pagrindimo stokos. Pasiūlymas: 31 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip: „1. Pagal apgyvendinimo paslaugų teikimo organizavimą, pastatų naudojimo paskirtį ir apgyvendinti skirtų kambarių skaičių yra skiriamos:
1) klasifikuojamosios apgyvendinimo paslaugos: viešbučio paslaugos, motelio paslaugos, svečių namų paslaugos, kempingo paslaugos;
2) neklasifikuojamos apgyvendinimo paslaugos: apartamentų komplekso paslaugos, kaimo turizmo paslaugos, nakvynės ir pusryčių paslaugos, nakvynės namų (angl. „hostel“) paslaugos, poilsio namų paslaugos, turistinio laivo apgyvendinimo paslaugos, turistinės stovyklos paslaugos. 1) viešbučio ir panašaus apgyvendinimo paslaugos, naudojant pavadinimą: viešbutis, motelis, svečių namai;
2) poilsio ir panašaus apgyvendinimo paslaugos, naudojant pavadinimą: apartamentų kompleksas, poilsio namai, kempingas, kaimo turizmas, nakvynės ir pusryčiai, nakvynės namai (angl.
„hostel“), apgyvendinimas laive, turistinės stovykla (stovyklavietė) ir kiti. Pritarti iš dalies Komiteto pasiūlymas: Siūlome Įstatymo projekto 30 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip: ,,1. Pagal reikalavimus apgyvendinimo paslaugų teikimoui organizavimą, pastatų naudojimo paskirtį ir apgyvendinti skirtų kambarių skaičių yra priskiriamos:
1) klasifikuojamosios apgyvendinimo paslaugos: viešbučio paslaugos, motelio paslaugos, svečių namų paslaugos, kempingo paslaugos;
kaimo turizmo paslaugos, nakvynės ir pusryčių paslaugos, nakvynės namų (angl. „hostel“) paslaugos, poilsio namų paslaugos, turistinio laivo apgyvendinimo paslaugos, turistinės stovyklos paslaugos.“ Statybos techninis reglamentas 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ nustato statinių klasifikavimą pagal jų naudojimo paskirtį. Turizmo įstatymas nustato reikalavimus apgyvendinimo paslaugų teikimui, kurie siejami su tam tikru licencijų išdavimo modeliu. Taigi manytina, kad Įstatymo projekte nustatytas apgyvendinimo paslaugų skirstymas yra aiškus, ir jo keitimas nėra tikslingas. 19. Seimo narys Jurgis Razma,
2
2) Argumentai: Atsižvelgiant į prieš tai pateiktus argumentus ir pakeitimus, tikslinga įvardinti kas, kokie objektai turi būti klasifikuojami. Taip pat nustatyti, kad klasifikavimo reikalavimus (standartą) ir jo taikymo tvarką – įgyvendinimą, nustato įgaliota institucija. Žodis „standartas“ siūlytinas, nes tai susiję su tam tikrais techniniais (pastatų, patalpų, įrangos) parametrais ir kurie yra svarbūs vertinant vartotojo požiūriu, bet nemažiau aktualūs bei praktiškai naudojami projektuojant ar rekonstruojant pastatus.
Projektuotojams tai yra vienas iš pagrindinių dokumentų. Pasiūlymas: 31 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:
„2. Klasifikuojamąsias apgyvendinimo paslaugas gali
teikti apgyvendinimo paslaugų teikėjas, turintis šio įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka išduotą galiojantį apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimą. 2. Viešbučiai, moteliai, svečių namai, kempingai yra klasifikuojami pagal šio įstatymo tvarka patvirtintus atitinkamos apgyvendinimo paslaugų rūšies klasifikavimo reikalavimus ir turi turėti galiojanti jų klasifikavimo pažymėjimą. Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo reikalavimus (standartą) ir tvarką tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Nepritarti Siūloma formuluotė nieko iš esmės nekeičia, nes Įstatymo projekte nustatomas privalomas apgyvendinimo paslaugų klasifikavimas. Juolab, kad ir galiojantis Turizmo įstatymas, ir Įstatymo projektas suteikia galimybę savanoriškai klasifikuoti bet kurias apgyvendinimo paslaugas, pavyzdžiui, Kaimo turizmo asociacija klasifikuoja kaimo turizmo sodybas, suteikdama ,,gandriukus“. 20. Seimo narys Jurgis Razma,
3
3) Argumentai: 3 dalies patikslinimas, atsižvelgiant į prieš tai pateiktus pakeitimus, taip pat patikslinant ir papildant reikalavimus dėl reikalavimų įrangai ir dėl sveikatos saugos ir saugumo reikalavimų, kurie yra būtini kaip minimalūs. Atsižvelgiant į tai, kad aukščiausias vertinimas - žvaigždučių skaičius atskiriems objektams gali būti skirtingas (pvz., kempingams, svečių namams - keturios), todėl įstatymu netikslinga apibrėžti vertinimą 5 žvaigždutėmis. Tokiu būdu, apgyvendinimo paslaugų priežiūros prasme, valstybės funkcija yra tam tikro standarto (reikalavimų) nustatymas, ypač atsižvelgiant į paslaugų teikimo saugumą.
Pačią priežiūros funkciją, nebūtina įvardinti (nurodant konkrečią instituciją), pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymą tai pilnai galėtų užtikrinti Vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Pasiūlymas: 31 straipsnio 3 dalį išdėstyti taip: „3. Apgyvendinimo paslaugos klasifikuojamos pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus atitinkamos apgyvendinimo paslaugų rūšies klasifikavimo reikalavimus. Klasifikavimo reikalavimų sistemą sudaro atitinkami statinių architektūrai, patalpų suplanavimui, svečių priėmimo (registravimo-išleidimo) sąlygoms, svečių kambariams (numeriams), bendro naudojimo patalpoms, papildomų paslaugų pasiūlai keliami reikalavimai (kriterijai). Klasifikavimo reikalavimuose nustatomi minimalūs ir papildomi kriterijai, kurie taikomi vertinant teikiamas apgyvendinimo paslaugas. Pagal teikiamų paslaugų kokybę ir įvairovę klasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų objektams suteikiama nuo vienos iki penkių žvaigždučių. Aukščiausia apgyvendinimo paslaugų kokybė žymima penkiomis žvaigždutėmis. 3. Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo reikalavimus (standartą) sudaro reikalavimai: statinių architektūrai, patalpų suplanavimui, svečių priėmimo (registravimo) sąlygoms, svečių kambariams (numeriams) ir jų įrengimui, bendro naudojimo patalpoms ir jų įrengimui, papildomų paslaugų pasiūlai, paslaugų sveikatos saugai ir apgyvendinimo saugumui ir atitinkami vertinimo kriterijai. Klasifikavimo reikalavimuose nustatomi minimalūs ir papildomi kriterijai, reikalingi apgyvendinimo paslaugų kokybės vertinimui. Pagal teikiamų paslaugų kokybę ir įvairovę klasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų (objektų) kokybės lygis ženklinamas žvaigždutėmis, kurių didesnis skaičius reiškia aukštesnį kokybės lygį.“ Pritarti iš dalies Komiteto pasiūlymas:
Siūlome Įstatymo projekto 30 str. 3 dalį išdėsyti taip: ,,3.
3 dalį išdėsyti taip: ,,3. Apgyvendinimo paslaugos klasifikuojamos pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus atitinkamos apgyvendinimo paslaugų rūšies klasifikavimo reikalavimus. Klasifikavimo reikalavimų sistemą sudaro atitinkami statinių architektūrai, patalpų suplanavimui, svečių priėmimo (registravimo-išleidimo) sąlygoms, svečių kambariams (numeriams), bendro naudojimo patalpoms, papildomų paslaugų pasiūlai keliami reikalavimai (kriterijai). Klasifikavimo reikalavimuose nustatomi minimalūs ir papildomi kriterijai, kurie taikomi vertinant teikiamas apgyvendinimo paslaugas. Pagal teikiamų paslaugų kokybę ir įvairovę klasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų (objektamsų) kokybės lygis ženklinamas žvaigždutėmis, kurių didesnis skaičius reiškia aukštesnį kokybės lygį. Aukščiausia apgyvendinimo paslaugų kokybė žymima penkiomis žvaigždutėmis.“
21Seimo narys Jurgis Razma,
4
4) Argumentai: Tikslinga klasifikavimo funkciją perduoti Lietuvos turizmo rūmams, kaip skėtinei turizmo verslo organizacijai, jungiančiai atskiras turizmo verslo asociacijas ir kurios yra pajėgios ir suinteresuotos klasifikavimo taikymu. Kartu tai leistų labiau konsoliduoti turizmo verslo bendruomenę. Klasifikavimo tvarka (organizavimas) yra nustatoma pagal 2 dalį, t.y. pačiuose klasifikavimo reikalavimuose. Pasiūlymas: 31 straipsnio 4 dalį išdėstyti taip: „4. Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimą vykdo Vyriausybės įgaliota institucija pagal jos patvirtintą ir su Ūkio ministerija suderintą apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo tvarką. Lietuvos turizmo rūmai, vadovaujantis šio įstatymo patvirtintais klasifikavimo reikalavimais.“ Nepritarti Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo funkcijos perdavimo klausimas turi būti aptartas su suinteresuotomis turizmo verslo asociacijomis, apsvarstytas šios funkcijos vykdymo ir finansavimo modelis. Taip pat turi būti užtikrintas apgyvendinimo paslaugų objektų klasifikavimo skaidrumas ir nešališkumas.
Priklausomai nuo pasirinkto modelio, atitinkamai turėtų būti keičiamas ne tik 30 straipsnis, bet ir kitos Įstatymo nuostatos, reguliuojančios apgyvendinimo paslaugų klasifikavimą. 22. Seimo narys Jurgis Razma,
5
5) Argumentai: Patikslinimas susijęs su sekančiu 34 straipsniu, kurio siūloma atsisakyti. Pasiūlymas: 31 straipsnio 5 dalį išdėstyti taip:
„5. Vyriausybės įgaliota institucija tvirtina Apgyvendinimo paslaugų rūšių sąrašą,
kuriame nustatytos apgyvendinimo paslaugų rūšių apibrėžtys, minimalus apgyvendinti skirtų kambarių skaičius ir teikiama informacija ir jos pateikimo tvarka. ir apgyvendinti skirtų kambarių skaičius.“ Pritarti iš dalies Komiteto pasiūlymas: Siūlome Įstatymo projekto 30 straipsnio 5 dalį išdėstyti taip: ,,5. Vyriausybės įgaliota institucija tvirtina Apgyvendinimo paslaugų rūšių sąrašą, kuriame nustatytos apgyvendinimo paslaugų rūšių apibrėžtys, minimalus apgyvendinti skirtų kambarių skaičius.“ Papildomos informacijos teikimo reikalavimas laikytinas administracine našta verslui, todėl jam nepritariame. 23. Seimo narys Jurgis Razma,
11 Argumentai: Apgyvendinimo paslaugų klasė ir reiškia žvaigždutes. Jeigu nėra klasifikuojamas tai ir nebus tokios informacijos. Apgyvendinimo vietų skaičius yra aktualus rodiklis pasirenkant apgyvendinimo objektą internetu. Pasiūlymas: 32 straipsnio 1 dalies 1 punktą išdėstyti taip:
„1. Apgyvendinimo paslaugų teikėjas privalo:
1) teikti turistams tikslią ir teisingą informaciją apie apgyvendinimo paslaugų teikimo vietą (adresą), žvaigždučių skaičių (išskyrus neklasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikėjus), apgyvendinimo paslaugų klasę, teikiamas paslaugas, apgyvendinimo vietų skaičių ir apgyvendinimo paslaugų kainą; „ Nepritarti Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjime nurodomas suteikiamų žvaigždučių skaičius, o ne apgyvendinimo paslaugų klasė.
Tarptautinėje praktikoje taip pat pateikiama nuoroda į tam tikro skaičiaus ,,žvaigždučių“ viešbutį, o ne į tam tikros ,,klasės“ viešbutį (pvz., ,,5 star hotel“, o ne ,,5 class hotel“). 24. Seimo narys Jurgis Razma,
17 Argumentai: 32 straipsnio 1 dalies papildymas 7 punktu tikslingas, nes paslaugų teikimo saugumas yra ne tik paslaugų teikėjo, o ir valstybės priežiūros funkcija. Šiuo metu galioja Higienos norma 118:2011 „Apgyvendinimo paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“, kuri parengta ir taikoma pagal Turizmo įstatymą bei kitus teisės aktus. Šioje higienos normoje nustatyti minimalūs ir būtini reikalavimai bei įvardintos kitos higienos normos, kurios turi būti taikomos jei apgyvendinimo objekte teikiamos kitos paslaugos. Taip pat yra aktualūs priešgaisrinės saugos, svečio ir jo daiktų saugos klausimai. Pasiūlymas: 32 straipsnio 1 dalį papildyti nauju 7 punktu „7) užtikrinti apgyvendinamų asmenų saugumą ir apgyvendinimo paslaugų sveikatos saugos reikalavimų vykdymą.“ Pritarti iš dalies Komiteto pasiūlymas:
Siūlome papildyti Įstatymo projekto 31 straipsnio 1 dalį nauju 7 punktu ir jį išdėstyti taip: ,,7) užtikrinti apgyvendinimo paslaugų sveikatos saugos reikalavimų vykdymą.“ Apgyvendinamų svečių saugumo užtikrinimas nėra Turizmo įstatymo reguliavimo dalykas, todėl toks reikalavimas neatitinka proporcingumo principo. 25. Seimo narys Jurgis Razma, 2018-01-3032 Argumentai: Atsižvelgiant į prieš tai pateiktus argumentus ir pakeitimus 33 straipsnis nėra reikalingas.
Klasifikavimo reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka bus nustatyti Vyriausybės įgaliotos institucijos, pagal 31 straipsnį parengtame ir patvirtintame Klasifikavimo reikalavimų dokumente, ir šiame dokumente turi būti atsakyta į visus reikalingus ir 33 straipsnyje keliamus klausimus. DĖMESIO, šis straipsnis yra užslėpta įstatymo nuostata, kad klasifikavimas prilyginamas leidimui veikti ir net sukuriama teisė stabdyti veiklą. Straipsnis „išpūstas“ biurokratine prasme, siekiant sukurti valstybės institucijos svarbumo, žmogiškųjų išteklių poreikio įvaizdį. Pasiūlymas: Išbraukti 33 straipsnį:
„33 straipsnis. Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimo
išdavimas ir panaikinimas
klasifikavimo pažymėjimą, Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikia prašymą ir užpildytą Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytos formos klasifikavimo anketą. 2. Apgyvendinimo paslaugų teikėjas, turintis galiojantį apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimą, Vyriausybės įgaliotai institucijai likus ne mažiau kaip 3 mėnesiams iki pažymėjimo galiojimo termino pabaigos pateikia:
1) šio straipsnio 1 dalyje nurodytą prašymą;
2) naujai užpildytą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą klasifikavimo anketą tuo atveju, jei joje yra pasikeitimų. 3.
institucija, per 20 darbo dienų išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą gauti apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimą ir įvertinusi pateiktus dokumentus, gali:
1) priimti sprendimą išduoti apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimą;
2) įpareigoti pareiškėją ištaisyti nustatytus pateiktų dokumentų trūkumus per 5 darbo dienas nuo Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimo gavimo;
3) priimti motyvuotą sprendimą neišduoti apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimo, jei pareiškėjas neįvykdo Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimo, nurodyto šios dalies 2 punkte. 4. Vyriausybės įgaliota institucija išduoda apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimą penkerių metų laikotarpiui. Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimo galiojimo laikotarpiu Vyriausybės įgaliota institucija, nustačiusi, kad apgyvendinimo paslaugų objektas neatitinka šio įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje nurodytų klasifikavimo reikalavimų, įpareigoja klasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikėją per nurodytą terminą ištaisyti nustatytus trūkumus. 5. Vyriausybės įgaliota institucija panaikina apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimo galiojimą:
1) klasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikėjui nutraukus veiklą ar jo prašymu;
2) apgyvendinimo paslaugų teikėjui neįvykdžius šio straipsnio 4 dalyje nustatyto Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimo ištaisyti nustatytus trūkumus. 6. Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimo išdavimo ir galiojimo panaikinimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija.“ Nepritarti Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimas yra laikomas licencija, kaip ji apibrėžta Licencijavimo pagrindų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937.
,,ūkio subjekto teisė vykdyti tam tikrą veiklą gali būti ribojama tik įstatymu, tai yra veiklos licencijavimą reguliuojančiuose įstatymuose turi būti įtvirtintos šios su ūkio subjektų veiklos licencijavimu susijusios nuostatos: reikalavimas turėti licenciją; licencijos išdavimo sąlygos, esminės licencijuojamos veiklos sąlygos, licencijos išdavimo ir motyvuoto atsisakymo išduoti licenciją pateikimo terminas, ir kt. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projekto 32 straipsnis negali būti panaikintas. 26. Seimo narys Jurgis Razma, 2018-01-3033 Argumentai: Atsižvelgiant į prieš tai pateiktus argumentus ir pakeitimus 34 straipsnis brauktinas iš įstatymo projekto. Visa reikalinga informacija ir jos teikimo tvarka bus nustatyta pagal 31 straipsnio 5 dalį: „Vyriausybės įgaliota institucija tvirtina Apgyvendinimo paslaugų rūšių sąrašą, kuriame nustatytos apgyvendinimo paslaugų rūšių apibrėžtys, minimalus apgyvendinti skirtų kambarių skaičius ir teikiama informacija ir jos pateikimo tvarka. Pasiūlymas: Išbraukti 34 straipsnį:
„34 straipsnis. Neklasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų teikimas
Neklasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų teikėjas per 10 darbo dienų nuo veiklos vykdymo pradžios privalo pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai pranešimą apie neklasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų teikimą, kurio formą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Pranešime nurodoma: neklasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų teikėjo fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, adresas ir kontaktiniai duomenys arba juridinio asmens pavadinimas, kodas, buveinės adresas, kontaktiniai duomenys, neklasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų rūšis, apgyvendinimo paslaugų objekto pavadinimas, adresas, vietos koordinatės, kontaktiniai duomenys, kambarių (aikštelių, namelių) ir vietų skaičius. „ Nepritarti Žr. paaiškinimus dėl 25 pastabos.
Pagal Licencijavimo pagrindų aprašą, neklasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų teikimui yra taikomas licencijų išdavimo modelis „D“ – tokiu atveju veiklos licencijavimas taip pat turi būti nustatytas įstatyme. 27. Seimo narys Jurgis Razma,
1 1,5 Argumentas: 35 straipsnis papildomas 1 punkto ir 5 punkto nuostatomis, kurios susijusios su šio įstatymo įgyvendinimu. TODĖL 36 straipsnis naikintinas, nes tam pakanka vienos įstatyminės normos – 35 straipsnio 5 punkto. Taip pat 36 straipsnyje nustatyti reikalavimai, tvarkos turi būti pateikti atitinkamuose poįstatyminiuose teisės aktuos, kurie įvardinti įstatyme prie atitinkamų straipsnių. Atskiros 36 straipsnio nuostatos, neturėtų būti įstatymo reguliavimo objektu, nes tai įgaliotos institucijos veiklos funkcijos, kurios turėtų būti perkeltos į įgaliotos institucijos nuostatus. 36 straipsnis atskleidžia ŪM biurokratinio aparato siekį „apsidrausti“ demonstruojant didelės veiklos apimtis ir sukurti iškreiptą jo svarbos įvaizdį . Taip pat atkreiptinas dėmesys - ar reikalingas atskiras toks skyrius, nes tai kas reikalinga gali būti perkeltą į sekantį „Turizmo valdymas“ skyrių. Todėl siūlytina 35 straipsnį su pavadinimu visa apimtimi perkelti į skyrių „Turizmo valdymas“, nes įvardijamos teisės ir priežiūros funkcijos yra sudėtinė ir neatskiriama valdymo dalis.
Pasiūlymai: Pakeisti 35 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir papildyti šią dalį nauju 5 punktu:
„1) nustatyti informacijos pateikimo tvarką ir
gauti informaciją, asmens duomenis iš visų fizinių ir juridinių asmenų, reikalingus turizmo paslaugų teikėjų priežiūros funkcijoms atlikti;
5) šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka skelbti informaciją viešai vartotojams.“ Nepritarti Įstatymo projekto
duomenų apsaugos reglamento nuostatas, t.y. nurodant asmens duomenų skelbimo tikslą, asmens duomenų skelbimo laikotarpį, ir kokie konkretūs asmens duomenys privalo būti skelbiami. Šis straipsnis buvo įtrauktas atsižvelgiant į Valstybinės asmens duomenų apsaugos inspekcijos pateiktą išvadą dėl Įstatymo projekto. Siūlymas 34 straipsnį perkelti į V skyrių ,,Turizmo valdymas“ nėra pagrįstas. IV skyrius ,,Turizmo paslaugų teikėjų veiklos priežiūra ir atsakomybė“ yra išskirtas, siekiant teisinio aiškumo turizmo paslaugų teikėjams. 28. Seimo narys Jurgis Razma, 2018-01-3035 Argumentai: 35 straipsnį papildžius 1 punkto ir 5 punkto nuostatomis, 36 straipsnis naikintinas, nes tam pakanka vienos įstatyminės normos – 35 straipsnio 5 punkto. Taip pat 36 straipsnyje nustatyti reikalavimai, tvarkos turi būti pateikti atitinkamuose poįstatyminiuose teisės aktuos, kurie įvardinti įstatyme prie atitinkamų straipsnių. Atskiros 36 straipsnio nuostatos, neturėtų būti įstatymo reguliavimo objektu, nes tai įgaliotos institucijos veiklos funkcijos, kurios turėtų būti perkeltos į įgaliotos institucijos nuostatus. 36 straipsnis atskleidžia ŪM biurokratinio aparato siekį „apsidrausti“ demonstruojant didelės veiklos apimtis ir sukurti iškreiptą jo svarbos įvaizdį .
Taip pat atkreiptinas dėmesys - ar reikalingas atskiras toks skyrius, nes tai kas reikalinga gali būti perkeltą į sekantį „Turizmo valdymas“ skyrių. Todėl siūlytina 35 straipsnį su pavadinimu visa apimtimi perkelti į skyrių „Turizmo valdymas“, nes įvardijamos teisės ir priežiūros funkcijos yra sudėtinė ir neatskiriama valdymo dalis. Pasiūlymas: Išbraukti 36 straipsnį: „ 36 straipsnis. Informacijos teikimas ir skelbimas
1Prašymai, deklaracijos, pranešimai,
pretenzijos, ataskaitos ir įplaukų lentelės Vyriausybės įgaliotai institucijai teikiama paštu, elektroninėmis priemonėmis per kontaktinį centrą ar tiesiogiai kreipiantis į Vyriausybės įgaliotą instituciją. 2.
aktualią informaciją apie turizmo paslaugų teikėjus ir jų vykdomos veiklos teisėtumą, savo interneto svetainėje skelbia toliau nurodytą informaciją:
1) kelionių organizatorių sąrašą, kuriame nurodo kelionių organizatoriaus – fizinio asmens – vardą, pavardę, juridinio asmens pavadinimą, veiklos rūšį (atvykstamasis, išvykstamasis, vietinis turizmas), turimą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kelionių organizatoriaus pažymėjimo numerį, kelionių organizatoriaus pažymėjimo išdavimą, sustabdymą, panaikinimą;
2) kelionių pardavimo agentų sąrašą, kuriame nurodo kelionių pardavimo agento – fizinio asmens – vardą, pavardę ar juridinio asmens pavadinimą, taip pat informaciją apie Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimą panaikinti kelionių pardavimo agento teisę teikti kelionių pardavimo paslaugas;
3) turizmo paslaugų rinkinių pardavėjų sąrašą, kuriame nurodo turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo – fizinio asmens – vardą, pavardę ar juridinio asmens pavadinimą ir turimą prievolių įvykdymo užtikrinimą, taip pat informaciją apie Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimą panaikinti turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo teisę verstis turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo veikla;
4) gidų sąrašą, kuriame nurodo gido vardą, pavardę, gido pažymėjimo numerį, šio pažymėjimo išdavimo datą, užsienio kalbą, kuria vedamos ekskursijos, bei informaciją apie Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimą panaikinti gido pažymėjimo galiojimą;
5) asmenų, turinčių teisę laikinai ar kartais teikti gido paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašą, kuriame nurodo fizinio asmens vardą, pavardę, įsisteigimo valstybę, paslaugų teikimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį;
6) apgyvendinimo paslaugų teikėjų sąrašą, kuriame nurodo apgyvendinimo paslaugų teikėjo – fizinio asmens – vardą, pavardę ar juridinio asmens pavadinimą, apgyvendinimo paslaugų rūšį, klasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikėjo pažymėjimo numerį ir jo galiojimo datą, taip pat informaciją apie Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimą panaikinti apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimo galiojimą.
Vyriausybės įgaliota institucija, siekdama suteikti vartotojams aktualią informaciją apie turizmo paslaugų teikėjus ir jų vykdomos veiklos teisėtumą, savo interneto svetainėje skelbia toliau nurodytą informaciją:
1) kelionių organizatorių sąrašą, kuriame nurodo kelionių organizatoriaus – fizinio asmens – vardą, pavardę, juridinio asmens pavadinimą, veiklos rūšį (atvykstamasis, išvykstamasis, vietinis turizmas), turimą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kelionių organizatoriaus pažymėjimo numerį, kelionių organizatoriaus pažymėjimo išdavimą, sustabdymą, panaikinimą;
2) kelionių pardavimo agentų sąrašą, kuriame nurodo kelionių pardavimo agento – fizinio asmens – vardą, pavardę ar juridinio asmens pavadinimą, taip pat informaciją apie Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimą panaikinti kelionių pardavimo agento teisę teikti kelionių pardavimo paslaugas;
3) turizmo paslaugų rinkinių pardavėjų sąrašą, kuriame nurodo turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo – fizinio asmens – vardą, pavardę ar juridinio asmens pavadinimą ir turimą prievolių įvykdymo užtikrinimą, taip pat informaciją apie Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimą panaikinti turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo teisę verstis turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo veikla;
4) gidų sąrašą, kuriame nurodo gido vardą, pavardę, gido pažymėjimo numerį, šio pažymėjimo išdavimo datą, užsienio kalbą, kuria vedamos ekskursijos, bei informaciją apie Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimą panaikinti gido pažymėjimo galiojimą;
5) asmenų, turinčių teisę laikinai ar kartais teikti gido paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašą, kuriame nurodo fizinio asmens vardą, pavardę, įsisteigimo valstybę, paslaugų teikimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį;
6) apgyvendinimo paslaugų teikėjų sąrašą, kuriame nurodo apgyvendinimo paslaugų teikėjo – fizinio asmens – vardą, pavardę ar juridinio asmens pavadinimą, apgyvendinimo paslaugų rūšį, klasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikėjo pažymėjimo numerį ir jo galiojimo datą, taip pat informaciją apie Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimą panaikinti apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimo galiojimą. 3.
3Vyriausybės įgaliota institucija, priėmusi sprendimą sustabdyti kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimą,
ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo sprendimo priėmimo dienos įrašo apie kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo terminą kelionių organizatorių sąraše, nurodytame šio straipsnio 2 dalies 1 punkte. Vyriausybės įgaliota institucija, priėmusi sprendimą panaikinti kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymą, ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo sprendimo priėmimo dienos pašalina įrašą apie kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo terminą iš kelionių organizatorių sąrašo, nurodyto šio straipsnio 2 dalies 1 punkte. 4. Vyriausybės įgaliota institucija, priėmusi sprendimą panaikinti kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimą, ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo sprendimo priėmimo dienos išbraukia kelionių organizatorių iš kelionių organizatorių sąrašo, nurodyto šio straipsnio 2 dalies 1 punkte. 5. Vyriausybės įgaliota institucija, priėmusi sprendimą panaikinti gido pažymėjimo galiojimą, ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo sprendimo priėmimo dienos išbraukia gidą iš gidų sąrašo, nurodyto šio straipsnio 2 dalies 4 punkte. 6. Vyriausybės įgaliota institucija, priėmusi sprendimą panaikinti apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimo galiojimą, ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo sprendimo priėmimo dienos išbraukia klasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikėją iš apgyvendinimo paslaugų sąrašo, nurodyto šio straipsnio 2 dalies 6 punkte. „ Nepritarti Įstatymo projekto
duomenų apsaugos reglamento nuostatas, t.y. nurodant asmens duomenų skelbimo tikslą, asmens duomenų skelbimo laikotarpį, ir kokie konkretūs asmens duomenys privalo būti skelbiami. Šis straipsnis buvo įtrauktas atsižvelgiant į Valstybinės asmens duomenų apsaugos inspekcijos pateiktą išvadą dėl Įstatymo projekto. 29.
29Seimo narys Jurgis Razma,
13 Argumentai: tikslinga papildyti, nes turizmas apima ir kitų ministerijų ir institucijų veiklą bei teritorijų planavimą pagal Teritorijų planavimo įstatymą. Pasiūlymas: 38 straipsnio ę punktą išdėstyti taip:
„3) rengia ir teikia pasiūlymus Vyriausybei ir kitoms
institucijoms teritorijų planavimo, turizmo, dėl kurortų ir kurortinių teritorijų plėtros klausimais;“ Nepritarti Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, teritorijų planavimas apima žemės naudojimo prioritetų, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos saugos, paveldosaugos ir kitų priemonių nustatymą, gyvenamųjų vietovių, gamybos, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemų kūrimą, sąlygų gyventojų užimtumui reguliuoti ir veiklai plėtoti sudarymą, visuomenės ir privačių interesų suderinimą. Manytina, kad netikslinga papildyti 37 striapsnį papildomis Ūkio ministerijos funkcijomis, kadangi šio straipsnio 5 punkte nustatyta, kad Ūkio ministerija ,,atlieka kitas šiame įstatyme ir kituose turizmo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas funkcijas“. 30. Seimo narys Jurgis Razma, 2018-01-3040 1,2 Argumentai: Papildymas tikslingas, kad būtų padidintas Turizmo tarybos statusas ir reikšmė ir šis darinys būtų daugiau veiksnus, o ne diskusijų klubas (kaip dabar). Taip pat papildymas tikslingas, kad Turizmo taryba atliktų konkrečią funkciją ir pateikdama informaciją Vyriausybei galimai įtakotų aktualių turizmo klausimų sprendimą. Turizmo sektoriaus veiklos sąsajos su daugybe ūkinių ir valdymo sričių dažnai atskleidžia problemas, kurias atskiros žinybos tiesiog ignoruoja. Pasiūlymas: 41 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip: „1.
Turizmo plėtros ir skatinimo klausimams nagrinėti ir pasiūlymams strateginį Lietuvos turizmo veiklos planavimą atliekančioms valstybės institucijoms teikti iš turizmo verslo asociacijų, kitų asociacijų ar organizacijų, Lietuvos savivaldybių asociacijos ir valstybės institucijų atstovų sudaroma nuolatinė Turizmo taryba. Turizmo taryboje valstybės institucijas atstovauja Susisiekimo ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Sveikatos ministerija, Kultūros ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, kitos institucijos viceministrų ar atsakingų pareigūnų lygmeniu. Ne mažiau kaip pusę Turizmo tarybos narių turi sudaryti šioje dalyje nurodytų asociacijų ar organizacijų deleguoti atstovai. 2. Turizmo taryba sudaroma ir veikia vadovaudamasi Vyriausybės ar Ūkio ministerijos patvirtintais Turizmo tarybos nuostatais. Turizmo taryba parengia metines Lietuvos turizmo sektoriaus apžvalgas ir pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei.“ Nepritarti Turizmo taryba yra nuolat veikiantis kolegialus patariamasis organas. Turizmo tarybos sudėtį tvirtina Ūkio ministras, ir jos nariai atstovauja valstybės institucijoms, kurių veikla susijusi su turizmo sritimi. Atsižvelgiant į tai, kad turizmas yra horizontalaus pobūdžio sektorius, apimantis įvairių institucijų kompetencijas, valstybės institucijos, jų funkcijos bei atsakomybių sritys gali keistis, todėl netikslinga nurodyti jų baigtinį sąrašą Įstatymo projekte. Praktikoje dėl Turizmo tarybos sudėties ar atstovavimo lygmens ar nekyla jokių nesklandumų. Pasiūlymas papildyti Įstatymo projekto 40 straipsnio 2 dalį nuostata, kad ,,Turizmo taryba parengia metines Lietuvos turizmo sektoriaus apžvalgas ir pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei” nėra tikslingas, kadangi Ūkio ministerija rengia ketvirčio ir metines ataskaitas ir teikia jas Vyriausybei. 31.
31Seimo narys Dainius Kreivys,
2018-04-2536 Argumentai: Turizmo sektorius svarbus dėl ekonominių ir užimtumo galimybių bei poveikio visuomenei ir aplinkai, regionų ir tvaraus vystymosi politikai. Įvertinant turizmo sektoriaus ekonominio poveikio šalies ūkiui reikšmę svarbu, kad auga sektoriaus indėlis į šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP) 2016 m. sudarė 5,3 proc., taip pat darbo vietų skaičius - 2016 m. dirbančiųjų skaičius turizme siekė 46,3 tūkst. Todėl tikslinga patikslinti turizmo valdymo funkcijas sutinkamai su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytais valdžių padalijimo principais, taip pat su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 827 patvirtintos Strateginio planavimo metodikos nuostatomis ir nustatyti, kad Seimas dalyvautų Turizmo politikos formavimo ir valdymo procese ir tvirtintų Lietuvos ilgalaikę turizmo plėtros strategiją. Turizmo plėtros strategijoje būtų numatomos ilgalaikės, prioritetinės turizmo plėtros kryptys, būtinos šalies ir jos regionų turizmo verslo plėtrai skatinti ir efektyviai išnaudoti šalies turistinį potencialą, įvertinamos pagrindinės turistinės rinkos, turistiniai ištekliai, turizmo verslo plėtros galimybes, taip pat Pasaulio ir Europos Sąjungos turizmo vystymosi tendencijos. Strategijoje numatyti tikslai ir veiksmai sustiprintų atskirų valdžios institucijų ir verslo sektorių konstruktyvaus bendradarbiavimo galimybes, užtikrintų efektyvesnį ES struktūrinės paramos lėšų naudojimą turizmo sektoriaus konkurencingumui stiprinti. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus siūlau patikslinti įstatymo projekto 37 straipsnį. Pasiūlymas:
Įstatymo projekto 37 straipsnį išdėstyti taip:
„37 straipsnis. Turizmo politikos formavimas ir
turizmo valdymas
atlieka Seimas, Vyriausybė, Ūkio ministerija, Vyriausybės įgaliota institucija, savivaldybių institucijos. 2.
2Turizmo plėtros politikos kryptis nustato Seimas,
tvirtindamas Lietuvos turizmo plėtros ilgalaikę strategiją ir priimdamas įstatymus. 2. 3. Vyriausybė:
1) nustato valstybės turizmo plėtros politikos kryptis, parengia Lietuvos turizmo plėtros ilgalaikę strategiją;
32Seimo narys Antanas Baura,
2018-05-1038
Pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-1139(2) (toliau – įstatymo projektas) 1 straipsniu keičiamo įstatymo 39 straipsnį vienai Vyriausybės įgaliotai institucijai pavedama vykdyti minėtame straipsnyje nurodytas funkcijas. Vadovaujantis kitų šalių praktika, paprastai turizmo rinkodaros funkcijos pavedamos vykdyti ne viešojo administravimo institucijoms, o viešąsias paslaugas teikiančioms viešosioms įstaigoms, siekiant atskirti turizmo politikos formavimo ir jos įgyvendinimo funkcijas. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 39 straipsnyje siūloma nustatyti galimybę šiame straipsnyje išvardintas funkcijas vykdyti kelioms Vyriausybės įgaliotoms institucijoms bei papildyti straipsnį nauja 3 dalimi, nurodant Vyriausybės įgaliotos institucijos vykdytinas funkcijas Lietuvos Respublikos, kaip turistinės vietovės, žinomumo didinimo bei atvykstamojo ir vietinio turizmo plėtros srityje. PASIŪLYMAS:
Pakeisti įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 39 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „39 straipsnis.
Vyriausybės įgaliota institucija ar institucijos Vyriausybės įgaliota institucija ar institucijos, įgyvendindama (-os) šio įstatymo nuostatas, atlieka šias funkcijas:
1) įgyvendina strateginių Lietuvos turizmo veiklos planavimo dokumentų nuostatas;
2) rengia valstybinės reikšmės viešosios turizmo ir poilsio infrastruktūros, Lietuvos turizmo rinkodaros projektus ir juos įgyvendina;
3) Lietuvos Respublikos, kaip turistinės vietovės, žinomumo didinimo bei atvykstamojo ir vietinio turizmo plėtros;
34) atlieka turizmo rinkų ir Lietuvos turizmo paslaugų ir produktų tyrimus;
45) atlieka kelionių organizatorių, kelionių pardavimo agentų, turizmo paslaugų rinkinių pardavėjų, apgyvendinimo paslaugų teikėjų priežiūrą;
56) atstovauja turistų interesams kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atvejais bei organizuoja turistų grąžinimą į pradinę išvykimo vietą ūkio ministro nustatyta tvarka;
67) atlieka kitas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose, kurių laikymosi priežiūra priskirta Vyriausybės įgaliotos institucijos kompetencijai, nustatytas funkcijas.“ Nepritarti Kadangi neaišku, kas užtikrins ir bus atsakingas už nuolatinę turizmo paslaugų teikėjų veiklos stebėseną ir priežiūrą, taip pat kas vykdys kelionių organizatorių kontrolę (įskaitant finansinę)
33Seimo narys Antanas Baura,
3
Pažymėtina, kad daugelyje valstybių už turizmo rinkodarą atsakingi šios srities profesionalai, o turizmo rinkodaros funkcijas atlieka atskira institucija. Atsižvelgiant į kitų šalių praktiką ir siekiant didinti Lietuvos Respublikos, kaip turistinės vietovės, žinomumą, svarbu užtikrinti, kad turizmo rinkodaros funkcijas turėtų galimybę vykdyti institucija, kuri šias funkcijas galėtų vykdyti efektyviausiai.
Jeigu Lietuvos Respublikos, kaip turistinės vietovės, žinomumo didinimo bei atvykstamojo ir vietinio turizmo plėtros funkcijas būtų pavesta vykdyti Vyriausybės įgaliotai institucijai, kuri yra biudžetinė įstaiga, svarbu įstatyme nustatyti teisines prielaidas leisiančias biudžetinę įstaigą pertvarkyti į viešąją įstaigą, nes Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kituose įstatymuose nustatytais atvejais biudžetinė įstaiga gali būti pertvarkoma į kitos teisinės formos viešąjį juridinį asmenį. Pagal minėtą nuostatą, atitinkamame įstatyme turi būti įtvirtinta biudžetinės įstaigos pertvarkymo į kitos teisinės formos viešąjį juridinį asmenį galimybė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įstatymo projekto 2 straipsnyje siūloma nustatyti, kad jei Lietuvos Respublikos, kaip turistinės vietovės, žinomumo didinimo bei atvykstamojo ir vietinio turizmo plėtros funkcijas atlieka Vyriausybės įgaliota institucija, kuri yra biudžetinė įstaiga, tokia biudžetinė įstaiga gali būti pertvarkoma į viešąją įstaigą, kuriai pavedamos atlikti Lietuvos Respublikos, kaip turistinės vietovės, žinomumo didinimo bei atvykstamojo ir vietinio turizmo plėtros funkcijos, finansuojamos iš Ūkio ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų ir (ar) kitų lėšų. PASIŪLYMAS:
Įstatymo projekto 2 straipsnį papildyti nauja 3 dalimi ir ją išdėstyti taip: „3. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 39 straipsnyje nurodytas funkcijas gali atlikti Vyriausybės įgaliota institucija ar institucijos.
Jei Lietuvos Respublikos, kaip turistinės vietovės, žinomumo didinimo bei atvykstamojo ir vietinio turizmo plėtros funkcijas atlieka Vyriausybės įgaliota institucija, kuri yra biudžetinė įstaiga, tokia biudžetinė įstaiga gali būti pertvarkoma į viešąją įstaigą, kuriai pavedamos atlikti Lietuvos Respublikos, kaip turistinės vietovės, žinomumo didinimo bei atvykstamojo ir vietinio turizmo plėtros funkcijos, finansuojamos iš Ūkio ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų ir (ar) kitų lėšų.“ Nepritarti Kadangi neaišku, kas užtikrins ir bus atsakingas už nuolatinę turizmo paslaugų teikėjų veiklos stebėseną ir priežiūrą, taip pat kas vykdys kelionių organizatorių kontrolę (įskaitant finansinę)
pasiūlymai: -. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas Seimo statuto
argumentai): pritarti komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadai. 7.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Ekonomikos komitetas 2018-06-202 Argumentai: Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina papildyti Įstatymo projektą aktualiomis sąvokomis, kurios yra galiojančiame Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme. Pasiūlymas:
projekto 2 straipsnį taip:
straipsnis. Įstatymo sąvokos
higienos poreikius. 2.
2Apgyvendinimo paslaugų teikėjas – fizinis arba juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys
(toliau – juridinis asmuo), šio įstatymo nustatyta tvarka teikiantis klasifikuojamąsias ir (ar) neklasifikuojamąsias apgyvendinimo paslaugas. 3. Atvykstamasis turizmas –turistų iš užsienio valstybių kelionės po Lietuvos Respubliką. 4. Ekskursija – trumpiau kaip parą trunkantis objektų ar vietovių lankymas pagal nustatytą maršrutą, kai dalyvauja gidas. 5. Gamtiniai sveikatos veiksniai – specifinėmis fizinėmis, cheminėmis, biologiškai aktyviomis savybėmis pasižymintys moksliškai ištirti ir pripažinti natūralūs mineraliniai vandenys, jūros vanduo, peloidai (durpinis purvas, sapropeliai, molis ir kiti), taikomi sveikatos stiprinimo ir sveikatos atstatymo tikslais teisės aktų nustatyta tvarka. 6. Gidas – šio įstatymo 2928 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantis ir turintis gido pažymėjimą fizinis asmuo, kuris ekskursijų metu suteikia specialią informaciją apie lankomus muziejus, meno galerijas, gamtos, kultūros, mokslo, parodų ar kitus objektus arba vietoves. 7. Įplaukos – visos už organizuotas turistines keliones ir turizmo paslaugų rinkinius gaunamos lėšos, neatsižvelgiant į tai, ar per ataskaitinį laikotarpį jos pripažįstamos pajamomis, ar jomis nelaikomos. 8. Išvykstamasis turizmas – turistų kelionės iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybes. 9. Kaimo turizmo paslauga – savarankiška, už užmokestį turistams kaimo gyvenamojoje vietovėje ar mieste, kuriame gyvena ne daugiau kaip 3 000 gyventojų, teikiama apgyvendinimo paslauga, kai kartu sudaromos sąlygos tenkinti maitinimo, poilsio, pramogų ar renginių organizavimo poreikius. 10. Kambarys (numeris) – apgyvendinimui skirtame pastate specialiai įrengta patalpa ar jų grupė, apgyvendinimo paslaugų teikėjo siūloma asmenims nuomotis kaip nedalomas vienetas. 11.
11Kelionių organizatorius – fizinis arba juridinis asmuo, kuris sudaro ir parduoda (siūlo įsigyti) organizuotą
turistinę kelionę tiesiogiai, per kelionių pardavimo agentą ar kartu su kelionių pardavimo agentu arba perduoda turisto duomenis kitam turizmo paslaugų teikėjui pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto e papunktį. 12. Kelionių organizatoriaus vietinis atstovas – turisto atvykimo vietoje esantis kelionių organizatoriaus įgaliotasis fizinis asmuo, teikiantis turistams reikalingą pagalbą organizuotos turistinės kelionės metu. 13. Kelionių pardavimo agentas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris nėra kelionių organizatorius, bet parduoda ar siūlo įsigyti kelionių organizatoriaus sudarytas organizuotas turistines keliones. 14. Kelionių vadovas – fizinis asmuo, teikiantis kelionės informaciją ir lydintis turistus Lietuvos Respublikoje ir užsienyje. 15. Kurortas – įstatymu suteiktas statusas gyvenamajai vietovei, kurioje yra moksliškai ištirtų ir pripažintų gydomaisiais gamtinių gydomųjų veiksnių (mineralinių vandenų, gydomojo purvo, sveikatai palankus mikroklimatas, rekreacinių želdinių, vandens telkinių) ir išplėtota speciali infrastruktūra naudoti šiuos veiksnius gydymo, sveikatinimo, turizmo ir poilsio reikmėms. 16. Kurortinė teritorija – Lietuvos Respublikos Vyriausybės suteiktas statusas gyvenamajai vietovei arba jos daliai (gyvenamosioms vietovėms arba jų dalims), kurioje yra gamtinių išteklių, galinčių turėti gydomųjų savybių, ir speciali infrastruktūra naudoti šiuos išteklius sveikatinimo, turizmo ir poilsio reikmėms. 17. Nakvynės ir pusryčių paslauga – savarankiška, už užmokestį turistui teikiama apgyvendinimo paslauga, kai kartu su nakvyne teikiami ir pusryčiai. 18.
paslaugų - keleivių vežimo, apgyvendinimo, kuris yra neatsiejama keleivių vežimo dalis ir yra skirtas ne nuolatinio gyvenimo tikslams, automobilių, motociklų ar kitų motorinių transporto priemonių nuomos ir kitos paslaugos, neatsiejamos nuo šiame punkte nurodytų turizmo paslaugų, - derinys, sudaromas pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje išdėstytas sąlygas. 19. Turistas - fizinis asmuo, kuris pažintiniais, etniniais, kultūriniais, rekreaciniais, religiniais ar kitais tikslais keliauja Lietuvos Respublikoje ar užsienyje, ir ne ilgiau kaip vienus metus apsistoja ne savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, jeigu ši veikla nėra mokymasis ar mokamas darbas lankomoje vietovėje. Turistu taip pat yra laikomas fizinis asmuo (įskaitant laisvųjų profesijų narį ar savarankiškai dirbantį asmenį, kuris keliauja verslo tikslais), siekiantis sudaryti organizuotos turistinės kelionės sutartį, įsigyti turizmo paslaugų rinkinį, arba sudaręs organizuotos turistinės kelionės sutartį, įsigijęs turizmo paslaugų rinkinį. 20. Turistinė stovyklavietė – specialiai įrengta teritorija, kurioje aikštelės nuomojamos turistams nakvoti palapinėse, kemperiuose ar kilnojamuosiuose nameliuose. 21. Turistinės stovyklos paslauga – savarankiška, už užmokestį turistams teikiama paslauga, kai turistinėje stovyklavietėje išnuomojama aikštelė palapinei, kemperiui ar kilnojamajam nameliui statyti. 22. Turisto grąžinimas – turisto parvežimas į pradinę jo išvykimo vietą arba į kitą sutarties šalių sutartą vietą. 23. Turizmo informacijos centras – turizmo paslaugų teikėjas, nemokamai ir (ar) už atlygį turistams teikiantis paslaugas, apimančias informacijos apie turizmo išteklius ir turizmo paslaugas rengimą, teikimą ir (ar) skleidimą. 24. Turizmo ištekliai – objektai (gamtos, kultūros, mokslo, religijos, pramogų ir kiti) ir (ar) ar vietovės, dominantys turistus ar skirti jų reikmėms. 25.
savarankiška už užmokestį turistams teikiama paslauga, nurodyta šio įstatymo
straipsnyje nurodytomis sąlygomis tai pačiai kelionei ar toms pačioms atostogoms įsigyjamos bent dviejų skirtingų rūšių turizmo paslaugos, kurios nėra organizuota turistinė kelionė ir dėl kurių sudaromos atskiros sutartys su skirtingais turizmo paslaugų teikėjais. 27. Turizmo paslaugų rinkinio pardavėjas - šio įstatymo 2019 straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkantis fizinis arba juridinis asmuo, padedantis turistui įsigyti turizmo paslaugų rinkinį šio įstatymo II skyriaus penktojo skirsnio nustatyta tvarka. 28. Turizmo paslaugų teikėjas – fizinis arba juridinis asmuo, tiesiogiai ar per tarpininkus teikiantis šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytas turizmo paslaugas. 29. Turizmo trasa – keliauti poilsio ar turizmo tikslais suplanuotas, įrengtas ir specialiais trasos ženklais vietovėje paženklintas vientisas turizmo ir poilsio infrastruktūros objektas. 30. Užsakomasis skrydis – nereguliarusis skrydis, vykdomas užsakomuoju orlaiviu. 31. Viešoji turizmo ir poilsio infrastruktūra – nuosavybės teise valstybei ar savivaldybėms priklausantys stacionarūs ar laikini statiniai ir įrenginiai, kiti objektai (turizmo trasos, pėsčiųjų (dviračių) takai, poilsio, apžvalgos ir stovėjimo aikštelės, stovyklavietės ir jų įrenginiai, paplūdimių įrenginiai, informacijos, higienos ir atliekų surinkimo, kiti renginių priežiūros, lankytojų aptarnavimo ir poilsio objektai), skirti rekreacinėms teritorijoms ir turistiniams objektams lankyti ir (ar) poilsiui organizuoti. 32. Vietinis turizmas – Lietuvos Respublikos gyventojų kelionės po Lietuvos Respubliką. 33.
įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – Civilinis kodeksas), Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme, Lietuvos Respublikos paslaugų įstatyme, Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme, Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatyme, Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme,
komitetas 2018-06-20 Argumentai: Atsižvelgiant į turizmo verslo asociacijų pateiktus argumentus ir abejones dėl papildomo kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo efektyvumo, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto 17 straipsnio. Pasiūlymai:
1Išbraukti Įstatymo projekto 17 straipsnį:
užtikrinimas
užtikrinamos įmokomis, kurios sudaro iki 1,0 procento organizuotos turistinės kelionės pardavimo kainos ir mokamos pasibaigus atitinkamam ketvirčiui, bet ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo atitinkamo ketvirčio pabaigos. 2. Konkrečius įmokų, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje, dydžius kiekvieniems ateinantiems kalendoriniams metams iki einamųjų kalendorinių metų rugsėjo 1 dienos nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į kelionių organizatorių skaičių, prognozuojamą organizuotų turistinių kelionių skaičių ir jų pardavimo kainą. Įmokų dydis visiems kelionių organizatoriams yra vienodas. 3. Iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įmokų sukauptos lėšos naudojamos tik šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytų turisto patirtų išlaidų trūkstamai daliai padengti tik tais atvejais, kai nepakanka išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, apskaičiuotos pagal šio įstatymo 13 straipsnį. 4.
Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Vyriausybės įgaliotos turizmo verslo asociacijos depozitinę sąskaitą (toliau – kelionių garantijų sąskaita). Kelionių garantijų sąskaitos paskirtis – užtikrinti dėl kelionių organizatoriaus nemokumo turistų patirtų nuostolių atlyginimą tik šio straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju. 5. Iš kelionių garantijų sąskaitos negali būti išieškoma pagal kitas kelionių garantijų sąskaitos valdytojo - Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Vyriausybės įgaliotos turizmo verslo asociacijos prievoles, negu nurodyta šio straipsnio 3 dalyje. 6. Kelionių organizatorių įmokų mokėjimo, kelionių garantijų sąskaitos lėšų administravimo ir išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 2. Išbraukti Įstatymo projekto 10 straipsnio 1 dalies 6 punktą: „6) kelionių organizatorius nesumoka įmokos šio įstatymo 17 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais;
3Įstatymo projekto 12 straipsnio 1 dalį išdėstyti ją taip:
,,1. Lietuvos Respublikoje įsteigto kelionių organizatoriaus, išskyrus vykdančio atvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu ir (arba) finansų įstaigos suteikiama finansine garantija bei papildomu prievolių įvykdymo užtikrinimu, nustatytu šio įstatymo 17 straipsnyje.“
komitetas
1 Pasiūlymas: Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip: „1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Ūkio ministerija ir Vyriausybės įgaliota institucija iki šio įstatymo įsigaliojimo
teisės aktus.“
komitetas
1 Pasiūlymas: Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip:
„1. Šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį,
įsigalioja 2018 m. liepos 1 17 dieną.“ Pritarti 8.
Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirtas pranešėjas: Virginijus Sinkevičius. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: - PRIDEDAMA. Komiteto patobulintas įstatymo projektas. Komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Kreivys Komiteto biuro patarėja (ES) Rasa Ona Duburaitė