DĖL lietuvos respublikos GRįžimo Į
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai: Lietuvos valstybė susiduria su didele lietuvių emigracija, o tai yra viena iš svarbiausių strateginių problemų šalyje. Dabartinė vyriausybė, kaip ir buvusios vyriausybės, šiai problemai neskiria reikiamo dėmesio ir išteklių. Seimas yra priėmęs kelis dokumentus, raginanačius vykdomąją valdžią susirūpinti esama situacija, tačiau į tai nereaguojama, todėl būtina įstatymo lygiu aptarti dabartinę politiką ir paskatinti Vyriausybę veikti. Šalys, tokios kaip Airija, kurios anksčiau susidurdavo su neigiama migracija ir ją sėkmingai išsprendė, aktyviai dirbo su emigracijos problema ir visaip skatino norimą imigraiją. Kita šalis Izraelis, sėkmingai skatinantis žydų imigraciją, savo politiką grindžia 1950 m. priimtu Grįžimo įstatymu. Tai tinkamas pavyzdys Lietuvai. Lietuvių ir kitų, istoriškai susijusių su Lietuva, asmenų grįžimas, jų teisės, pareigos ir galimybės iki šiol nebuvo apspręstos įstatymu. Tremtinių, užsienio piliečių, imigrantų ir kitokie klausimai buvo reguliuojami kitais įstatymai arba Vyriausybės ir atskirų ministerijų teisės aktais. Kas vykdo grįžimo politiką, kaip ši politika pristatoma visuomenei, kokie rezultatai iki šiol nėra aiškiai reglamentuota. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Šiuo metu įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai nėra aiškiai reguliuojami. Jokio kito įstatymo šia tema nėra, o valstybės institucijų pareigos šiek tiek aptariamos Vyriausybės ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisės aktais. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Grįžimo įstatymu aptariamos grįžtančiųjų teisės, jų apsauga ir valstybinė grįžimo politika.
Priėmus šį įstatymą bus sukurta teisės aktų hierarchija, atsiras aiškios valstybės institucijų pareigos ir atsakomybės, bus galima tinkamai formuoti politiką, stebėti rezultatus ir apie tai informuoti visuomenę. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Poįstatyminius aktus turės priimti Vyriausybė, kartu su paskirta atsakinga ministerija ir kompetentinga institucija, kuriai bus pavesta vykdyti grįžimo politiką. 9. A r įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Taip. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus: Įstatymo projektas neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir atitinka Europos Sąjungos teisės aktus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti:
Vyriausybė turės priimti reikalingus teisės aktus, kad įstatymas galėtų įsigalioti pilna apimtimi. 12.
valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais): Papildomai prireiks lėšų įstatymui įgyvendinti, tačiau tiksli suma priklausys nuo Vyriausybės apsisprendimo, Seimo pritarimo ir visuomenės palaikymo. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:
Negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis:
asmuo; su Lietuva istoriškai susijjęs asmuo; grįžtančiojo asmens šeimos nariai
, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: Teikia Seimo narys Parašas Kęstutis Masiulis
DĖL lietuvos respublikos GRįžimo Į
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai: Lietuvos valstybė susiduria su didele lietuvių emigracija, o tai yra viena iš svarbiausių strateginių problemų šalyje. Dabartinė vyriausybė, kaip ir buvusios vyriausybės, šiai problemai neskiria reikiamo dėmesio ir išteklių. Seimas yra priėmęs kelis dokumentus, raginanačius vykdomąją valdžią susirūpinti esama situacija, tačiau į tai nereaguojama, todėl būtina įstatymo lygiu aptarti dabartinę politiką ir paskatinti Vyriausybę veikti. Šalys, tokios kaip Airija, kurios anksčiau susidurdavo su neigiama migracija ir ją sėkmingai išsprendė, aktyviai dirbo su emigracijos problema ir visaip skatino norimą imigraiją. Kita šalis Izraelis, sėkmingai skatinantis žydų imigraciją, savo politiką grindžia 1950 m. priimtu Grįžimo įstatymu. Tai tinkamas pavyzdys Lietuvai. Migracija į Lietuvą ne Lietuvos piliečių kasmet didėja, vien šių metų srauto augimas 12 proc., tai ar valstybė valdo šį procesą ar ne? Ar valstybė nuspręs kiek ir kokių asmenų įsileidžia į šalį ar procesas bus nevaldomas? Pažangios šalys JAV, Australija, JK ir kitos valdo migraciją, o valdymui reikia administratorių, taigi kažkokia institucija yra atsakinga. Lietuva siekia pritraukti turistų, veikia Turizmo departamentas, siekia pritraukti inesticijų, veikia "Investuok Lietuvoje". Taigi institucija gali būti nebūtinai nauja, tai gali būti kažkurios padalinys arba pertvarkytas Migracijos departamentas ar pan. JAV geriausiai žinoma priemonė valdyti migraciją - žalioji korta. Estijos vyriausybė kasmet nustato skaičių, kiek per metus bus priimta imigrantų, taip pat išskiria kokių labiausiai pageidauja, beje, vienas iš prioritetų suomiai. Estijoje dėl imigracijos gzventojų augimas jau du metai. Vokietijos vyriausybė turi prioritetus - žydų kilmės asmenys ir vokiečių kilmės asmenys ir t.t.
Lietuva turi labai menką lietuvių kilmės asmenų grąžinimo programą, skirtą politiniams kaliniams ir tremtiniams. Ji labai neefektyvi, brangiai kainavo - buvo dalinami butai, o ja pasianudojo vos 2 tūkst. šeimų. Rusijoje lietuvių kilmės asmenų per 170 tūkst. Tai ar tie žmonės negrįžta iš Rusijos, nes Lietuvoje lyginant su Rusija prastos socialinės garantijos? Lietuva tiesiog nesidomi tais žmonėmis! O kaip su Centrinės Azijos, Ukrainos lietuviais? Sutinku, kad lietuvius parsikviesti iš Norvegijos ar Šveicarijos iššūkis daug didesnis, bet tai irgi nėra neįmanoma. Aišku, galima padejuoti ir nieko nedaryti, bet kitos šalys pasiekė puikių rezultatų, tai kodėl negalime mes? Į Izraelį žydai vyko gyventi 1950 m., kai ta šalis buvo skurdi dykynė ir be atvykusiųjų tokio Izraelio, koks yra dabar, niekada nebūtų. Lietuvių ir kitų, istoriškai susijusių su Lietuva, asmenų grįžimas, jų teisės, pareigos ir galimybės iki šiol nebuvo apspręstos įstatymu. Tremtinių, užsienio piliečių, imigrantų ir kitokie klausimai buvo reguliuojami kitais įstatymai arba Vyriausybės ir atskirų ministerijų teisės aktais. Kas vykdo grįžimo politiką, kaip ši politika pristatoma visuomenei, kokie rezultatai iki šiol nėra aiškiai reglamentuota. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Šiuo metu įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai nėra aiškiai reguliuojami. Jokio kito įstatymo šia tema nėra, o valstybės institucijų pareigos šiek tiek aptariamos Vyriausybės ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisės aktais. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Grįžimo įstatymu aptariamos grįžtančiųjų teisės, jų apsauga ir valstybinė grįžimo politika.
Priėmus šį įstatymą bus sukurta teisės aktų hierarchija, atsiras aiškios valstybės institucijų pareigos ir atsakomybės, bus galima tinkamai formuoti politiką, stebėti rezultatus ir apie tai informuoti visuomenę. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Poįstatyminius aktus turės priimti Vyriausybė, kartu su paskirta atsakinga ministerija ir kompetentinga institucija, kuriai bus pavesta vykdyti grįžimo politiką. 9. A r įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Taip. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus: Įstatymo projektas neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir atitinka Europos Sąjungos teisės aktus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti:
Vyriausybė turės priimti reikalingus teisės aktus, kad įstatymas galėtų įsigalioti pilna apimtimi. 12.
12Kiek valstybės,
savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais): Papildomai prireiks lėšų įstatymui įgyvendinti, tačiau tiksli suma priklausys nuo Vyriausybės apsisprendimo, Seimo pritarimo ir visuomenės palaikymo. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:
Negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis:
asmuo; su Lietuva istoriškai susijjęs asmuo; grįžtančiojo asmens šeimos nariai
, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: Teikia Seimo narys Parašas Kęstutis Masiulis
2017-09-27
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams bei teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
“Grįžtantiems asmenims užtikrinamos vienodos teisės kaip ir visiems Lietuvos
piliečiams” neatitinka Konstitucijos, nes į Lietuvos Respublikos grįžtančių asmenų teisės (išskyrus Lietuvos Respublikos piliečius) nėra tapačios Lietuvos Respublikos piliečių teisėms ir pareigoms (apie pastarąsias projekte net neužsimenama). Pagal Konstituciją „<...> kai kurias teises turi tik piliečiai: teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (33 straipsnio 1 dalis); teisę pateikti sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją (147 straipsnio
straipsnis); teisę rinkti ir būti renkamam Respublikos Prezidentu (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis, 78 straipsnio 1 ir 2 dalys); teisę būti teisėjais (112 straipsnio 1 dalis); teisę stoti į valstybinę tarnybą (33 straipsnio 1 dalis); teisę reikalauti paskelbti referendumą (9 straipsnio 3 dalis); įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (68 straipsnio 2 dalis);
Konstitucija ir įstatymai nustato ir kai kurias kitas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai; pagal Konstituciją kai kurias pareigas taip pat turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai: pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalis), pareigą atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalis) <...>“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai). 2.
įstatyme įtvirtintiems teisėkūros tikslingumo, efektyvumo bei aiškumo principams ir yra dviprasmiškos, nenuoseklios, netikslios, neišbaigtos, fragmentiškos ir nesuderintos ne tik su kituose įstatymuose numatytu teisiniu reguliavimu, tačiau ir tarpusavyje, projekte vartojama daug deklaratyvių, perteklinių, reguliacinio pobūdžio teisės normų neįtvirtinančių nuostatų. Projektas taisytinas lietuvių kalbos požiūriu. 3. Projekto pavadinimas „Lietuvos Respublikos grįžimo įstatymas“ yra klaidinantis, nes įstatyme siūloma reglamentuoti ne „Lietuvos Respublikos grįžimo“ santykius, bet „asmenų grįžimo gyventi į Lietuvos Respubliką“ santykius (projekto 1 straipsnio 1 dalis). Tokia pat pastaba teiktina ir dėl projekto 11 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto nuostatos
„Lietuvos grįžimo planavimas“, „Lietuvos grįžimo politikos planavimo priemonės“,
6 – 11 straipsnio pavadinimo ir jų nuostatų įvardijant „valstybinę grįžimo“,
„valstybės grįžimo“, „grįžimo“ politiką bei „Valstybės grįžimo politikos“ programą. 4. Projekto 2 straipsnio 1 ir 4 dalyse apibrėžiant
sąvokas „grįžtantis asmuo“ ir „grįžtančiojo asmens šeimos nariai“ įrašytini žodžiai „į Lietuvos Respubliką“, taip pat aptartini šių sąvokų vartojimo trumpiniai, nes projekte šios sąvokos vartojamos įvairiai „grįžtantis asmuo“,
„asmenims“. 5. Projekto 2 straipsnio 1 dalyje vartojamoje sąvokoje
„grįžtantis asmuo“, apimančioje „lietuvių kilmės asmenis“ ir 2 dalies sąvokoje „Lietuvių
kilmės asmuo“, apimančioje „Lietuvos Respublikos piliečius“ yra tapatinami skirtingoms teisinėms kategorijoms priklausantys asmenys: Lietuvių kilmės asmenys ir Lietuvos Respublikos piliečiai. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 ir 9 dalyje šios sąvokos apibrėžiamos kitaip. „Lietuvių kilmės asmuo“ yra asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu“.
Šiems asmenims (jeigu jie nėra buvę Lietuvos Respublikos piliečiai) yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas supaprastinta tvarka (netaikant natūralizacijos sąlygų) neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 10 straipsnis). Pažymėtina, kad iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnis). Šių asmenų teisės įgyvendinimas nėra susijęs su jų etnine lietuvių kilme. „Lietuvos Respublikos pilietis“ yra asmuo, turintis Lietuvos Respublikos pilietybę. Pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Lietuvos pilietinė Tauta – valstybinė bendruomenė jungia atitinkamos valstybės piliečius (nepriklausomai nuo jų etninės kilmės), o piliečių visuma sudaro Lietuvos pilietinę Tautą. Lietuvos pilietinei Tautai priklauso visi Lietuvos Respublikos piliečiai – nesvarbu, ar jie priklauso titulinei nacijai (yra lietuviai), ar tautinėms mažumoms (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).
Be to, neaišku, kokie asmenys atitiktų projekto 2 straipsnio 2 dalies sąvokoje „Lietuvių kilmės asmuo“ nurodyto asmens požymį
„išsaugojęs teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę <...> grįžtantis ar
grįžęs po 1990 m. kovo 11 d. nuolat gyventi į Lietuvą“, nes pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 91 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugo ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turintis Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos
reiškia, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą – savo etninę tėvynę. 6. Projekto 2 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje apibrėžiama grįžtančiojo asmens sąvoka turi apimti ir šio asmens „šeimos narius“ ir „politinius kalinius ir tremtinius bei jų šeimos narius“, sugrįžtančius nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką. 7. Projekto 2 straipsnio 1 ir 3 dalyse vartojama sąvoka „su Lietuva istoriškai susijęs asmuo“ bei 4 dalyje apibrėžta sąvoka „grįžtančiojo asmens šeimos nariai“ apimtų ir užsienietį (asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios) ir jo šeimos narius. Pažymėtina, kad užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.
Kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos šio įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja pastarasis įstatymas. Šiuo aspektu projekto 2 straipsnio 4 dalies sąvokoje „Grįžtančio asmens šeimos nariai“ nurodyti asmenys „kartu gyvenantys jo tėvai, sutuoktinis, jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų, taip pat vyresni kaip 18 metų – nesusituokę, jeigu jie yra formaliojo švietimo įstaigų mokiniai ir studentai“ neatitinka nei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narių sąvokos, nei 2 straipsnio 26 dalyje apibrėžtos sąvokos „Šeimos nariai“ sąvokos turinio. 8. Projekto 2 straipsnio 3 dalies sąvokos „su Lietuva istoriškai susijęs asmuo“ apibrėžime siūlomos įtvirtinti nuostatos „turintis istorinių ryšių su Lietuvos Respublika <...> nusipelnęs Lietuvos Respublikai, atstovaujantis ir ginantis Lietuvos interesus“ neturi teisinio turinio, taip pat neaišku, kokia institucija įvertins ir spręs, kad asmuo šias sąlygas atitinka. 9.
straipsnio nuostatose siūloma reglamentuoti valstybės finansinės paramos teikimą (persikėlimo į Lietuvos Respubliką, įsikūrimo, apsirūpinimo būstu, kelionės išlaidų į abi puses padengimas) visiems į Lietuvos Respubliką sugrįžtantiems asmenims (jų tarpe ir Lietuvos Respublikos piliečiams, po 1990 m. kovo 11 d. išvykusiems į kitas valstybes laikinai ar nuolat gyventi, neatsižvelgus į jų turimus finansinius išteklius, turimą nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, kuris asmeniui išvykus gali būti išnuomotas kitiems asmenims ir kt. Šiose nuostatose numatomas valstybės finansinis įsipareigojimas visiems į Lietuvos Respubliką nuolat gyventi sugrįžtantiems asmenims. Mūsų nuomone, toks įsipareigojimas gali būti nustatomas atsižvelgiant į ekonomines valstybės galimybes, kitas svarbias aplinkybes, paisant konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo, proporcingumo principų, kitų Konstitucijos normų ir principų. Įstatymų leidėjas gali nustatyti atskirus konstituciškai pagrįstus atvejus, kai į Lietuvos Respubliką sugrįžtantiems asmenims (Lietuvių kilmės asmenims ir Lietuvos Respublikos piliečiams) gali būti mokamos persikėlimo į Lietuvos Respubliką, įsikūrimo, apsirūpinimo būstu, kelionės išlaidų į abi puses padengimas ir kt. Atsižvelgus į tai, taip pat į tai, kad pagal projekto 9 straipsnio nuostatas asmenų sugrįžimo į Lietuvos Respubliką politikos priemonės būtų finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų siūlytina gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kaip biudžeto planuotojos, nuomonė dėl projekte siūlomo įtvirtinti teisinio reguliavimo. 10.
nuostatose nėra atsižvelgiama į tai, kad po 1990 metų į Lietuvos Respubliką nuolat gyventi sugrįžęs ir pasinaudojęs valstybės finansine parama (persikėlimo į Lietuvos Respubliką ir įsikūrimo, aprūpinimo būstu ir kelionės išlaidų į Lietuvos Respubliką kompensavimu) asmuo gali vėl išvykti iš Lietuvos gyventi į kitas valstybes, taip pat sugrįžti į Lietuvos Respubliką ir vėl pretenduoti į aptariamą paramą. 11. Iš projekto 3 straipsnio 4 dalies nuostatų nėra aišku ar valstybės parama bus teikiama tik grįžtantiems asmenims ar visiems asmenims, kurie atvyks su mokyklinio amžiaus vaikus mokytis Lietuvos mokyklose ar terminuotose kursuose. Taip pat nėra aišku, kodėl kelionės išlaidos būtų kompensuojamos tik atvykusiems asmenims keleiviniu traukiniu, lėktuvu ar autotransporto priemone, tačiau ne laivais nors Lietuvos Respublika turi ir jūrinį uostą. 12. Projekto 3 straipsnio 5 dalyje rašoma apie „padidintą Lietuvos Respublikos paramą“ politiniams kaliniams ir tremtiniams, tačiau neatskleidžiami nei šios padidintos paramos kriterijai nei formos. Iš šios nuostatos išeliminuojami politinių kalinių ir tremtinių šeimos nariai, taip pat stokoja esminės paramos teikimo šiems asmenims sąlygos, kurioje būtų įtvirtinta, kad tokia parama yra teikiama jeigu šie asmenys po 1990 m. kovo 11 d. ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos (jeigu projektu teikiamas įstatymas būtų priimtas) negyveno Lietuvos Respublikoje arba po atvykimo į Lietuvos Respubliką nuolat gyventi jie nepasinaudojo teisės aktuose numatyta valstybės parama persikelti ir socialiai integruotis. Priešingu atveju aptariama nuostata būtų taikoma visiems po 1990 m. kovo 11 d. į Lietuvos Respubliką atvykusiems nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams, kuriems valstybės parama persikelti ir socialiai integruotis buvo suteikta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 11 d. nutarimą Nr.
šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą bei aprūpinimo butais ir darbu Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos metmenų“ (Žin., 1992, Nr. 11-286 ), įgyvendinant Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą 2002–2007 metų programą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo
sugrįžimo į Lietuvą 2013–2015 metų veiklos planą ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. A1-124 patvirtintą Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimos narių sugrįžimo į Lietuvą 2015–2017 metų veiksmų planą. Atkreipiame dėmesį, ir į tai, kad pagal šį planą teisę į valstybės paramą turi politiniai kaliniai ir tremtiniai – okupacijų metais neteisėtai represuoti asmenys ir jų vaikai, kurie pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymą yra paskelbti nekaltais ir po 1990 m. kovo 11 d. su savo šeimos nariais grįžę (pageidaujantys grįžti) iš buvusios SSRS teritorijos nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką. 13. Iš projekto 5 straipsnio neaišku, kokiai institucijai būtų pavesta spręsti grįžtančiojo statuso suteikimą asmeniui ar
„atšaukti jam skirtą paramą“ (nesuprantama, koks būtų teisinis šios nuostatos
turinys ir tokio „atšaukimo“ pasekmės), taip pat nesama jokių nuostatų kokiomis formomis asmenų sugrįžimo į Lietuvos Respubliką politikos įgyvendinime dalyvauja savivaldybės. 14.
turi teisę atsisakyti „suteikti grįžtančiojo statuso ar neteikti paramos ar ją atšaukti grįžtančiojo asmens statusą siekiančio ar tokį statusą gavusiam asmeniui, jeigu jis „yra lojalus kitai šaliai“ yra diskutuotina, nes asmeniui, kuris turi dvigubą (daugybinę) pilietybę (Lietuvos Respublikos ir pvz., JAV, kurios nors Europos Sąjungos valstybės narės pilietybę, Australijos, Kolumbijos, Argentinos ar kt.) lojalumas kitai valstybei yra natūralus. 15. Iš projekto 8 straipsnio nuostatos dėl Lietuvos Respublikos pareigos teikti finansinę paramą „lituanistinėms bendruomenėms, organizacijoms“ neaišku, kokia bendruomenė ar organizacija yra laikytina „lituanistine“: vykdanti lituanistinį švietimą, lituanistinius mokslinius tyrimus ir jų sklaidą ar kt. Atkreipiame dėmesį, kad Seime yra įregistruotas Lituanistikos įstatymo projektas XIIIP-596, kurio 7 ir 8 straipsniuose siūloma reglamentuoti Lituanistikos mokslinių tyrimų, studijų, švietimo, socialinės ir kultūrinės plėtros bazinį finansavimą ir Lituanistikos mokslinių tyrimų, studijų, švietimo, socialinės ir kultūrinės plėtros projektinį finansavimą. 16. Pagal projekto 9 straipsnio
valstybės grįžimo politikai, planavimo, tikslinimo, naudojimo, apskaitos bei kontrolės tvarką“, o pagal 10 straipsnio 1 dalį – „įsteigti įgaliotą instituciją arba pavesti kompetentingai institucijai dalyvauti formuojant ir įgyvendinant valstybės grįžimo politiką“, taip pat patvirtinti „įgaliotos institucijos nuostatus“ arba pavesti tai padaryti atitinkamam ministrui. Kaip turėtų būti įgyvendinamos, šios nuostatos projekte neaptarta. Projekte nenustatytas pavedimas Lietuvos Respublikos Vyriausybei priimti reikalingus įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 17. Projekto 11 straipsnio 11 punkte rašoma, kad įgaliota institucija atstovauja grįžusiųjų asmenų interesus.
Nei iš projekto nuostatų, nei iš aiškinamojo rašto nėra aišku kokius interesus ir kokiame lygmenyje ši institucija atstovautų. Siekiant aiškumo siūlytina šią nuostatą tobulinti, kadangi asmenų interesai gali būti suprantami labai plačiai. 18. Projekto 12 straipsnis, kuriame siūloma nustatyti įstatymo įsigaliojimo datą „nuo 2018 m. liepos 1 d.“ žodis
„nuo“ yra brauktinas, nes įstatymo įsigaliojimas yra vienkartinis, o ne
tęstinis veiksmas. 19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 patvirtintomis Teisės aktų rengimo rekomendacijomis (2017 m. liepos 11 d. redakcija) projekto:
pavadinimo vartojimas „Lietuvos Respublika“;
įrašytinas žodis „nuolat“;
aptaria“ keisti į – „santykius reglamentuoja“, o po jų įrašius nuostatą „taip pat grįžtančiųjų asmenų teises, pareigas ir socialines garantijas“ išbraukti 3 straipsnio 1 dalies antrąjį sakinį ir 6 dalį;
abėcėlės tvarka;
ir žodžiai „įstatymų nustatyta tvarka“;
siūlymus kaip gerinti grįžusiųjų integracijos politiką“ nenurodomas subjektas, kuriam jie būtų teikiami;
grįžimą galvojantiems asmenims bei jų šeimos nariams“ formaliai neįgyvendinama. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis O. Buišienė, tel. (8 5) 239 6160, el. p. [email protected] M. Griščenko, tel. (8 5) 239 6552, el. p. [email protected]
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected] . Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-10- Nr. Į 2017-09-22 Nr. S-2017-8415 Lietuvos Respublikos Seimui dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS grįžimo įstatymo projekto nr. XIIIP‑1130 atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos grįžimo įstatymo projektą Nr. XIIIP‑1130 (toliau – Projektas) toliau teikiame pastabų ir pasiūlymų dėl Projekto atitikties Europos Sąjungos teisei. 1. Atkreipiame dėmesį į tai, kad Projekto 3 straipsnio 1 dalimi siekiama grįžtantiems asmenims užtikrinti vienodas teises kaip Lietuvos Respublikos piliečiams. Pažymime, kad šios nuostatos apimtis yra neaiški. Jeigu šia nuostata būtų siekiama visiškai suvienodinti grįžtančių asmenų teises su Lietuvos Respublikos piliečių teisėmis, tai minėta nuostata visų pirma būtų svarstytina atsižvelgiant į aspektą, kad Lietuvos Respublikos piliečiai kartu yra ir ES piliečiai. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų. Taigi Lietuvos Respublikos pilietis, kaip ES pilietis, turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi kitos valstybės narės teritorijoje. Tačiau jeigu grįžtantis asmuo būtų ne ES pilietis, bet trečiosios šalies pilietis, jam teisė laisvai judėti ir apsigyventi kitos valstybės narės teritorijoje, atitinkanti Lietuvos Respublikos piliečių kaip ES piliečių turimas teises, galėtų būti suteikta tik esant tam tikroms sąlygoms, įtvirtintoms ES teisės aktuose.
Visų pirma, toks asmuo turėtų Lietuvoje įgyti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES, kurio įgijimo sąlygos yra reglamentuotos 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvoje 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso, iš dalies pakeistoje 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES (toliau – Direktyva 2003/109/EB). Pavyzdžiui, Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[v]alstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje“. Pažymėtina, kad šios direktyvos nuostatos perkeltos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) nuostatomis. Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje su įrašu „ilgalaikis gyventojas – ES“ gali būti išduotas iš esmės tik Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 53 straipsnio
Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius penkerius metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Pažymėtina, jog Direktyvos 2003/109/EB 13 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės gali išduoti nuolatinio arba neribotojo galiojimo leidimus gyventi palankesnėmis sąlygomis, nei nurodyta šioje direktyvoje, tačiau tokie leidimai gyventi nesuteikia teisės apsigyventi kitose valstybėse narėse. Kaip pažymėta Direktyvos 2003/109/EB preambulės 17 konstatuojamojoje dalyje, „[i]lgalaikio gyventojo statuso įgijimo sąlygų suderinimas skatina valstybių narių savitarpio pasitikėjimą.
Kai kurios valstybės narės išduoda nuolatinio arba neriboto galiojimo leidimus palankesnėmis sąlygomis, nei numatyta šioje direktyvoje. Sutartis neatmeta galimybės taikyti palankesnes nacionalines nuostatas. Tačiau, siekiant šios direktyvos tikslų, turėtų būti nustatyta, kad palankesnėmis sąlygomis išduoti leidimai nesuteikia teisės gyventi kitoje valstybėje narėje“. Iš to, kas nurodyta, darytina išvada, kad grįžtantiems asmenims, kurie yra trečiosios šalies piliečiai, negali būti suteiktos vienodos teisės kaip Lietuvos Respublikos piliečiams teisės laisvai judėti ir apsigyventi kitose valstybėse narėse aspektu, jeigu nesilaikoma Direktyvoje 2003/109/EB įtvirtintų sąlygų. Todėl manytume, kad būtų tikslinga aiškiau dėstyti šiuo Projektu sukuriamo teisinio reguliavimo santykį su Užsieniečių teisinės padėties įstatymu, pavyzdžiui, plačiau dėstant Projekto 1 straipsnio 2 dalį. 2. Jeigu grįžtančių asmenų atžvilgiu Projektu vis dėlto būtų siekiama nukrypti nuo Užsieniečių teisinės padėties įstatyme įtvirtinto reglamentavimo, tokiu atveju reikėtų atkreipti dėmesį į Projekto 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą sąvokos
„grįžtančiojo asmens šeimos nariai“ apibrėžtį. Skaitant kartu Projekto 2 straipsnio
nuostatas matyti, kad sąvoka „grįžtantis asmuo“ apima ir jo šeimos narius (žr. Projekto 2 straipsnio 1–3 dalis). Projekto 2 straipsnio 4 dalyje siūloma tokia sąvokos „grįžtančiojo asmens šeimos nariai“ apibrėžtis: „kartu gyvenantys jo tėvai, sutuoktinis, jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų, taip pat vyresni kaip 18 metų – nesusituokę, jeigu jie yra formaliojo švietimo įstaigų mokiniai ir studentai“.
Pažymėtina, kad Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 26 punkte pateikta sąvokos „šeimos nariai“ apibrėžtis yra platesnė, t. y. apima, be kita ko, ir asmenis, su kuriais sudaryta registruotos partnerystės sutartis, ir jų nepilnamečius vaikus. Šia Užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostata visų pirma įgyvendinamos 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – Direktyva 2004/38/EB), 2 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pagal šią direktyvą teisė laisvai judėti ir apsigyventi kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse taikoma tiek ES piliečiams, tiek jų šeimos nariams, kaip jie suprantami pagal minėtą sąvokos
„šeimos nariai“ apibrėžtį. Atsižvelgdami į tai
manome, kad jeigu grįžtantiems asmenims suteikus tokias pačias teises kaip Lietuvos Respublikos piliečiams (Projekto 3 straipsnio 1 dalis) grįžtantys asmenys automatiškai įgytų teisę nuolat apsigyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis anksčiau išdėstytomis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatomis, įgyvendinančiomis Direktyvą 2004/38/EB, teisę nuolat apsigyventi Lietuvos Respublikoje turėtų įgyti ir grįžtančių asmenų – Europos Sąjungos piliečių – šeimos nariai, neįtraukti į Projektu siūlomą sąvokos „šeimos nariai“ apibrėžtį (asmenys, su kuriais sudaryta registruotos partnerystės sutartis, taip pat jų nepilnamečiai vaikai).
Minėta Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 26 punkto nuostata taip pat įgyvendina
susijungimą (toliau – Direktyva 2003/86/EB) nuostatas, įtvirtinančias valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams naudojimosi šeimos susijungimo teise sąlygas (Direktyvos 2003/86/EB 1 straipsnis). Šios direktyvos 4 straipsnyje nustatyta, kokiems šeimos nariams turėtų būti leidžiama atvykti ir apsigyventi kartu su trečiosios šalies piliečiu, kad būtų įgyvendinta jų teisė į šeimos susijungimą. Nors pagal minėtą Direktyvos 2003/86/EB straipsnį valstybės narės neprivalo anksčiau minėtų asmenų (visų pirma asmenų, su kuriais sudaryta registruotos partnerystės sutartis) laikyti šeimos nariais, kuriems turi būti leidžiama atvykti ir apsigyventi kartu su trečiosios šalies piliečiu, tačiau Lietuvos Respublika pasirinko palankesnį reglamentavimą Užsieniečių teisinės padėties įstatyme įtvirtindama taip pat ir minėtiems asmenims šią teisę. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, siūlytume sąvokos „grįžtančiojo asmens šeimos nariai“ apibrėžtį suvienodinti su sąvokos „šeimos nariai“ apibrėžtimi, įtvirtinta Užsieniečių teisinės padėties įstatyme. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Vaida Čepaitė, tel.
, el. p. [email protected]
2017-10-18
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams bei teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintų teisėkūros tikslingumo, efektyvumo bei aiškumo principų ir yra dviprasmiškos, nenuoseklios, netikslios, neišbaigtos, fragmentiškos ir nesuderintos ne tik su kituose įstatymuose numatytu teisiniu reguliavimu, tačiau ir tarpusavyje, projekte vartojama daug deklaratyvių, perteklinių, reguliacinio pobūdžio teisės normų neįtvirtinančių nuostatų, kurios gali sukelti įstatymo (jeigu jis būtų priimtas) įgyvendinimo problemų. 2. Projekto pavadinimas
„Lietuvos Respublikos grįžimo įstatymas“ yra klaidinantis, nes įstatyme siūloma
reglamentuoti ne „Lietuvos Respublikos grįžimo“ santykius, bet „asmenų grįžimo nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką“ santykius (projekto 1 straipsnio 1 dalis). 3. Projekto 2 straipsnyje apibrėžiama sąvoka „grįžtantis į Lietuvos Respubliką asmuo“. Pagal šią sąvoką įstatymas būtų taikomas asmenims, kurie grįžta ar sugrįžo nuolat gyventi į Lietuva po 1990 m. kovo 11 d. Iš šios sąvokos neaišku, ar ji apimtų tik tuos joje nurodytus asmenis, kurie iki 1990 m. kovo 11 d. gyveno Lietuvoje ir iš jos išvyko, tačiau po 1990 m. kovo 11 d. grįžta ar sugrįžo nuolat gyventi į Lietuvą, ar visus asmenis, kurie po 1990 m. kovo 11 d. atvyko ar atvyksta nuolat gyventi į Lietuvą. Siekiant šios sąvokos aiškumo siūlytina patikslinti jos turinį. 4. Projekto 2 straipsnio 1 dalies sąvoka „grįžtantis į Lietuvos Respubliką asmuo“ apima dvi asmenų kategorijas:
1) Lietuvos Respublikos piliečius ir 2) su Lietuva istoriškai susijusius asmenis ir jų šeimos narius, grįžusius ar grįžtančius nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką po 1990 m. kovo 11 d. t.y., užsieniečius.
Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos Respublikos piliečių atvykimas į Lietuvą yra laisvas ir nevaržomas, jų teisės (taip pat jų įgyvendinimo tvarka), laivės, garantijos ir pareigos yra nustatytos įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Su Lietuva istoriškai susijusių asmenų (užsieniečių) ir jų šeimos narių, atvykstančių nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje pagrindus, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos šio įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja pastarasis įstatymas. Užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 4 straipsnio 1 dalis. 5.
dalies sąvokoje „grįžtančiojo į Lietuvos Respubliką asmens šeimos nariai“ nurodyti asmenys „kartu gyvenantys jo tėvai, sutuoktinis, jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų, taip pat vyresni kaip 18 metų – nesusituokę, jeigu jie yra formaliojo švietimo įstaigų mokiniai ir studentai“ neatitinka nei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narių sąvokos, nei 2 straipsnio 26 dalyje apibrėžtos sąvokos „Šeimos nariai“ sąvokos turinio. 6. Projekto 2 straipsnio 3 dalies sąvokos „su Lietuva istoriškai susijęs asmuo“ apibrėžime siūlomi įtvirtinti šio asmens požymiai „turintis istorinių ryšių su Lietuvos Respublika <...> nusipelnęs Lietuvos Respublikai, atstovaujantis ir ginantis Lietuvos interesus“ neturi teisinio turinio, nes nėra istorinių ryšių ir nuopelnų vertinimo kriterijų, kurie sprendimus priimančiai institucijai leistų spręsti ar asmuo juos atitinka. 7. Projekto 3, 4 ir 6 straipsnio nuostatų „grįžtantieji <...> turi teisę į valstybės finansinę ir kitokią paramą persikėlimui, įsikūrimui, socialinei integracijai, apsirūpinimo darbu problemoms spręsti, organizuojant profesinės kvalifikacijos, verslumo arba perkvalifikavimo kursus bei apsirūpinant būstu“ įgyvendinimas yra nesuprantamas. Nėra, nei juridinio fakto (teisės į paramą įgijimo momentas) su kuriuo sėjamas 3 ir 6 straipsniuose nurodytos paramos teikimas, nei konkrečių institucijų ir jų kompetencijų: nustatyti paramos teikimo rūšį, nustatyti finansinės paramos teikimo sąlygas, finansinės paramos dydžius, skyrimo kriterijus, priimti sprendimus teikti/neteikti paramą, administruoti finansinės paramos lėšas; atsakyti už šių asmenų socialinę integraciją, dalyvauti spendžiant apsirūpinimo darbu problemas, organizuoti profesinės kvalifikacijos, verslumo arba perkvalifikavimo kursus bei dalyvauti apsirūpinant būstu.
Antai, projekto 5 straipsnyje rašoma, kad grįžtančiojo statusą suteikia arba nesuteikia „už grįžimo politikos formavimą atsakingas ministras arba jo pavedimu – kitas valstybės pareigūnas arba įgaliota instituciją“; pagal projekto 10 straipsnio 1 dalį „grįžimo politika formuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programoje“, tačiau šio straipsnio 2 dalyje rašoma, kad „grįžimo politikos programą“ tvirtina Seimas; projekto 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse rašoma, kad „valstybės turi teisę atsisakyti <...>“, o 3 dalyje - „valstybės paramos <...> klausimus sprendžia ir kaip ji yra panaudojama kontroliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija grįžimo politikai vykdyti“, tačiau
instituciją arba paveda kompetetingai institucijai dalyvauti formuojant ir įgyvendinant grįžimo politiką“, 12 straipsnyje – „įgaliota institucija grįžimo politikai vykdyti“.
Taigi neaišku, ar už grįžimo politikos programos formavimą būtų atsakingas ministras (koks ministras nėra įtvirtinta, taip pat neįtvirtintas ministro įgaliojimų teisinis pagrindas) arba jo pavedimu - kitas valstybės pareigūnas arba įgaliota institucija (projekto 5 straipsnis), ar ši programa atsispindės Vyriausybės programoje, kuriai pritaria Seimas (Konstitucijos 92 straipsnis, Vyriausybės įstatymo 6 straipsnis), ar Seimas tvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės Seimui pateiktą grįžimo politikos programą (10 straipsnio 1 ir 2 dalys); taip pat neaišku, ar projekto 6 straipsnio 3 dalyje,
institucijas; kokie būtų projekto 5, 6, 11 ir 12 straipsnyje nurodytų institucijų konkretus įgaliojimai priimti sprendimus suteikti/nesuteikti grįžtančiojo statusą ir tokio statuso suteikimo sąlygos ir tvarka, suteikti/nesuteikti (arba suteikti iš dalies) finansinę paramą, administruoti lėšas, konstatuoti, kad
„paramą gavęs asmuo veikia prieš Lietuvos Respublikos interesus“ ir „paramą
naudoja netinkamai“ ir panaikinti sprendimą dėl finansinės paramos teikimo, taip pat formuoti ir įgyvendinti grįžimo politiką ir pan.; kaip skundžiami atsakingų institucijų priimti sprendimai ir kt.
Taigi neaišku, ar už grįžimo politikos programos formavimą būtų atsakingas ministras (koks ministras nėra įtvirtinta, taip pat neįtvirtintas ministro įgaliojimų teisinis pagrindas) arba jo pavedimu - kitas valstybės pareigūnas arba įgaliota institucija (projekto 5 straipsnis), ar ši programa atsispindės Vyriausybės programoje, kuriai pritaria Seimas (Konstitucijos 92 straipsnis, Vyriausybės įstatymo 6 straipsnis), ar Seimas tvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės Seimui pateiktą grįžimo politikos programą (10 straipsnio 1 ir 2 dalys); taip pat neaišku, ar projekto 6 straipsnio 3 dalyje,
institucijas; kokie būtų projekto 5, 6, 11 ir 12 straipsnyje nurodytų institucijų konkretus įgaliojimai priimti sprendimus suteikti/nesuteikti grįžtančiojo statusą ir tokio statuso suteikimo sąlygos ir tvarka, suteikti/nesuteikti (arba suteikti iš dalies) finansinę paramą, administruoti lėšas, konstatuoti, kad
„paramą gavęs asmuo veikia prieš Lietuvos Respublikos interesus“ ir „paramą
naudoja netinkamai“ ir panaikinti sprendimą dėl finansinės paramos teikimo, taip pat formuoti ir įgyvendinti grįžimo politiką ir pan.; kaip skundžiami atsakingų institucijų priimti sprendimai ir kt. 8. Projekto 3, 4 ir 6 straipsnių nuostatose siūloma įtvirtinti nuostatas dėl valstybės finansinės paramos teikimo (persikėlimo į Lietuvos Respubliką, įsikūrimo, valstybinės lietuvių kalbos mokymo, kelionės išlaidų padengimas ir kt.) nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką sugrįžtantiems ir finansiškai nepasiturintiems asmenims (jų šeimos nariams). Projekte nėra siūlomos įtvirtinti valstybės finansinės paramos teikimo sąlygos, kurios užtikrintų, kad šia parama galėtų pasinaudoti tik tie asmenys, kuriems ji iš tikrųjų reikalinga.
Nėra kriterijų, kurie sprendimus priimančiai institucijai leistų spęsti, ar grįžtantieji asmenys ir jų šeimos nariai yra finansiškai pasiturintys ir dėl to jiems nebūtų teikiama (ar teikiama iš dalies) finansinė ar kitokia parama (Projekto 6 straipsnio 2 dalis). Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose, reglamentuojančiuose socialinę apsaugą (Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas ir kt.) asmens teisės įgijimas į socialines paslaugas, piniginę socialinę paramą grindžiamas, be kita ko, asmens pajamų (įskaitant bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimą turtą) vertinimu. Taigi, projekto 6 straipsnio nuostatos, ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad skiriant (neskiriant) valstybės finansinę paramą, turi būti atsižvelgiama į pretenduojančio ją gauti asmens turtinę padėtį (socialinės paramos poreikį) yra diskutuotinos Konstitucijos 52 straipsnio ir konstitucinio teisinės valstybės principo aspektais. 9. Projekto 3, 4 ir 6 straipsnių nuostatose siūloma reglamentuoti valstybės finansinės ir kitos paramos teikimą (persikėlimui į Lietuvos Respubliką, įsikūrimui, apsirūpinimui būstu,
„profesinės kvalifikacijos“, perkvalifikavimui, lietuvių kalbos mokymo finansavimas
iš valstybės biudžeto lėšų, kelionės išlaidų padengimas). Šiose nuostatose numatomas valstybės finansinis įsipareigojimas visiems į Lietuvos Respubliką nuolat gyventi sugrįžusiems ar sugrįžtantiems asmenims. Mūsų nuomone, toks įsipareigojimas galėtų būti nustatomas atsižvelgiant į ekonomines valstybės galimybes, kitas svarbias aplinkybes, paisant konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo, proporcingumo principų, kitų Konstitucijos normų ir principų.
Atsižvelgus į tai, taip pat į tai, kad pagal projekto 8 straipsnio nuostatas „grįžimo politikos priemonės“ būtų finansuojamos, be kita ko, „iš valstybės biudžeto lėšų“ siūlytina gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kaip biudžeto planuotojos, nuomonę dėl projekte siūlomo įtvirtinti teisinio reguliavimo. 10. Projekto 3 straipsnio 2 dalies nuostatoje dėl nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką grįžusių asmenų mokymo
„lietuvių kalbos“ reikėtų išdėstyti išlygą „ir nemokantiems lietuvių kalbos“,
nes dauguma Lietuvos Respublikos piliečių, išvykusių gyventi (dirbti ar mokytis) į kitas valstybes ir sugrįžusių arba sugrįžtančių į Lietuvą, moka lietuvių kalbą. 11. Projekto 3 straipsnio 4 dalies nuostata „Asmenims, atvežusiems mokyklinio amžiaus vaikus, kurie siekia gauti grįžtančiojo į Lietuvos Respubliką statusą arba jį gavo, mokytis Lietuvos Respublikos mokyklose ar terminuotuose kursuose, padengiamos kelionės į abi puses išlaidos vienam lydinčiam asmeniui ir atvykusiems mokytis vaikams“ taisytina logikos požiūriu. Tikriausiai norėta parašyti, kad tiems asmenims, kurie siekia gauti grįžtančiojo į Lietuvos Respubliką statusą arba jį gavo ir jų mokyklinio amžiaus vaikams, kurie mokosi Lietuvos Respublikos mokyklose, padengiamos kelionės išlaidos į mokyklą vaiką (vaikus) lydinčiam asmeniui ir vaikui (vaikams). Pažymėtina, kad net ir įtvirtinus tokio pobūdžio nuostatą - ji būtų neįgyvendinama, nes asmenų, kuriems teikiamos važiavimo keleiviniu transportu lengvatos, kategorijas, lengvatų rūšis, išlaidų keleiviniam transportui kompensavimą ir vežėjų išlaidų (negautų pajamų), susijusių su lengvatų taikymu, kompensavimo (atlyginimo) tvarką bei šaltinius nustato Transporto lengvatų įstatymas.
Be to, aptariamoje projekto nuostatoje vartojama „terminuotų kursų“ sąvoka nėra įtvirtinta nei Švietimo įstatyme, nei Mokslo ir studijų įstatyme, nei Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatyme. Atsižvelgus į tai, nesuprantama apie kokius
„terminuotus kursus“ rašoma aptariamoje projekto nuostatoje. 12. Projekto 4 straipsnio 1
dalyje rašoma apie savivaldos institucijų ir jų pareigūnų pareigą padėti grįžtantiems asmenims įsikurti ir integruotis, tačiau projekte nesama jokių nuostatų kokiomis formomis asmenų sugrįžimo į Lietuvos Respubliką politikos įgyvendinime dalyvauja savivaldybės, t.y., kokias asmenų grįžimo politikos priemones jos įgyvendintų. 13. Iš projekto 9 straipsnio nuostatos dėl Lietuvos Respublikos pareigos teikti finansinę paramą
„lituanistinėms bendruomenėms, organizacijoms“ neaišku, kokia bendruomenė ar
organizacija yra laikytina „lituanistine“: vykdanti lituanistinį švietimą, lituanistinius mokslinius tyrimus ir jų sklaidą ar kt. Atkreipiame dėmesį, kad Seime yra įregistruotas Lituanistikos įstatymo projektas XIIIP-596, kurio 7 ir 8 straipsniuose siūloma reglamentuoti Lituanistikos mokslinių tyrimų, studijų, švietimo, socialinės ir kultūrinės plėtros bazinį finansavimą ir Lituanistikos mokslinių tyrimų, studijų, švietimo, socialinės ir kultūrinės plėtros projektinį finansavimą. 14. Projekto 10 straipsnyje siūloma įtvirtinti nuostatą, kad „Grįžimo politika formuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programoje <...>“.
Pažymime, kad Konstitucijos 92 straipsnyje ir Vyriausybės įstatymo 6 straipsnyje yra įtvirtinta ne „Vyriausybės veiklos programa“, o „Vyriausybės programa“. Konstitucinis Teismas, atskleisdamas konstitucinę Vyriausybės programos sampratą, yra pažymėjęs, kad „Vyriausybės programa – teisinis dokumentas, kuriame išdėstytos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės; ši programa lemia Vyriausybę formuojančių institucijų veiksmus ir užtikrina Vyriausybės bei šių institucijų tarpusavio sąveiką (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai) <...> Vyriausybės programoje yra įtvirtinamos Vyriausybės programinės nuostatos, išdėstomos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės, kurios yra nenorminio pobūdžio. Seimo pritarimas Vyriausybės programai, kuriuo išreiškiamas pasitikėjimas Vyriausybe ir jai suteikiami įgaliojimai įgyvendinti šios programos nuostatas, negali būti laikomas Vyriausybę saistančiu norminio pobūdžio Seimo pavedimu. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tiesioginius norminio pobūdžio pavedimus Vyriausybei Seimas gali duoti tik įstatymų leidybos tvarka“ (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). 15. Projekto 12 straipsnio 3 punkto nuostata, kad įgaliota institucija „pagal savo kompetenciją įgyvendina grįžimo politikos programos priemones“ yra deklaratyvi, nes nesama jokių nuostatų dėl dokumento, kuriame būtų nustatytos „grįžimo politikos programos priemonės“. Tokia pat pastaba teiktina ir dėl šio straipsnio 11 punkto nuostatos, kad įgaliota institucija „padeda grįžusiems į Lietuvos Respubliką asmenims integruotis“, nes projekte nesama asmenų integravimo konkrečių priemonių, kurias ši institucija įgyvendintų. 16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.
1R-298 patvirtintomis Teisės aktų rengimo rekomendacijomis (2017 m. liepos 11 d. redakcija) projekto
punktuose po žodžių „grįžusiems“, „grįžusių“ įrašytina - „nuolat gyventi“. 17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 patvirtintomis Teisės aktų rengimo rekomendacijomis (2017 m. liepos 11 d. redakcija) projekto 13 straipsnio 2 dalies nuostata dėl pavedimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei priimti ir pakeisti „šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus“ yra keistina į - „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kitos jos įgaliotos institucijos iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus“. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis O. Buišienė, tel. (8 5) 239 6160, el. p. [email protected]
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected] . Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-10- Nr. Į 2017-10-09 Nr. S-2017-8884 Lietuvos Respublikos Seimui dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS grįžimo įstatymo projekto nr. XIIIP‑1130(2) atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos grįžimo įstatymo projektą Nr. XIIIP‑1130(2) (toliau – Projektas) pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų dėl Projekto atitikties Europos Sąjungos teisei neturime. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Vaida Čepaitė, tel. 8 706 63 688 , el. p. [email protected]
Socialinių reikalų ir darbo komitetas
2018-06-20
dalyvavo: R. Šalaševičiūtė – Komiteto pirmininkė, R. Baškienė, R. J. Dagys, A. Dumbrava, M. Navickienė, A. Norkienė, J. Rimkus, A. Sysas, G. Skaistė, T. Tomilinas, J. Varkalys, G. Vasiliauskas; Komiteto biuras: vedėja E. Bulotaitė, patarėjos: D. Aleksejūnienė, A. Dolmantienė, D. Jonėnienė, I. Kuodienė, R. Molienė, padėjėja I. Žukauskaitė; kviestieji asmenys: R. Guobaitė-Kirslienė – Respublikos prezidentės patarėja, A. Gratulevičienė
T. Milevičius – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos politikos skyriaus patarėjas, S. Kulbauskas – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos politikos skyriaus vedėjas. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.1 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (toliau – Teisės departamentas), 2017-10-18 * Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams bei teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintų teisėkūros tikslingumo, efektyvumo bei aiškumo principų ir yra dviprasmiškos, nenuoseklios, netikslios, neišbaigtos, fragmentiškos ir nesuderintos ne tik su kituose įstatymuose numatytu teisiniu reguliavimu, tačiau ir tarpusavyje, projekte vartojama daug deklaratyvių, perteklinių, reguliacinio pobūdžio teisės normų neįtvirtinančių nuostatų, kurios gali sukelti įstatymo (jeigu jis būtų priimtas) įgyvendinimo problemų. Pritarti.
Pritarti. 1.2 Teisės departamentas,
„Lietuvos Respublikos grįžimo įstatymas“ yra klaidinantis, nes įstatyme
siūloma reglamentuoti ne „Lietuvos Respublikos grįžimo“ santykius, bet
„asmenų grįžimo nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką“ santykius (projekto 1
straipsnio 1 dalis). Pritarti. 1.3 Teisės departamentas,
1
straipsnyje apibrėžiama sąvoka „grįžtantis į Lietuvos Respubliką asmuo“. Pagal šią sąvoką įstatymas būtų taikomas asmenims, kurie grįžta ar sugrįžo nuolat gyventi į Lietuva po 1990 m. kovo 11 d. Iš šios sąvokos neaišku, ar ji apimtų tik tuos joje nurodytus asmenis, kurie iki 1990 m. kovo 11 d. gyveno Lietuvoje ir iš jos išvyko, tačiau po 1990 m. kovo 11 d. grįžta ar sugrįžo nuolat gyventi į Lietuvą, ar visus asmenis, kurie po 1990 m. kovo 11 d. atvyko ar atvyksta nuolat gyventi į Lietuvą. Siekiant šios sąvokos aiškumo siūlytina patikslinti jos turinį. Pritarti. 1.4 Teisės departamentas,
1
straipsnio 1 dalies sąvoka „grįžtantis į Lietuvos Respubliką asmuo“ apima dvi asmenų kategorijas: 1) Lietuvos Respublikos piliečius ir 2) su Lietuva istoriškai susijusius asmenis ir jų šeimos narius, grįžusius ar grįžtančius nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką po 1990 m. kovo 11 d. t.y., užsieniečius. Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos Respublikos piliečių atvykimas į Lietuvą yra laisvas ir nevaržomas, jų teisės (taip pat jų įgyvendinimo tvarka), laivės, garantijos ir pareigos yra nustatytos įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Su Lietuva istoriškai susijusių asmenų (užsieniečių) ir jų šeimos narių, atvykstančių nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje pagrindus, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.
Kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos šio įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja pastarasis įstatymas. Užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis (Lietuvos Respublikos įstatymo
„Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 4 straipsnio 1 dalis. Pritarti. 1.5
Teisės departamentas,
2
straipsnio 2 dalies sąvokoje „grįžtančiojo į Lietuvos Respubliką asmens šeimos nariai“ nurodyti asmenys „kartu gyvenantys jo tėvai, sutuoktinis, jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų, taip pat vyresni kaip 18 metų – nesusituokę, jeigu jie yra formaliojo švietimo įstaigų mokiniai ir studentai“ neatitinka nei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narių sąvokos, nei 2 straipsnio 26 dalyje apibrėžtos sąvokos „Šeimos nariai“ sąvokos turinio. Pritarti. 1.6 Teisės departamentas,
3 6.
Projekto 2 straipsnio 3 dalies sąvokos „su Lietuva istoriškai susijęs asmuo“ apibrėžime siūlomi įtvirtinti šio asmens požymiai „turintis istorinių ryšių su Lietuvos Respublika <...> nusipelnęs Lietuvos Respublikai, atstovaujantis ir ginantis Lietuvos interesus“ neturi teisinio turinio, nes nėra istorinių ryšių ir nuopelnų vertinimo kriterijų, kurie sprendimus priimančiai institucijai leistų spręsti ar asmuo juos atitinka. Pritarti. 1.7 Teisės departamentas, 2017-10-18 3, 4,6
7Projekto 3,
finansinę ir kitokią paramą persikėlimui, įsikūrimui, socialinei integracijai, apsirūpinimo darbu problemoms spręsti, organizuojant profesinės kvalifikacijos, verslumo arba perkvalifikavimo kursus bei apsirūpinant būstu“ įgyvendinimas yra nesuprantamas. Nėra, nei juridinio fakto (teisės į paramą įgijimo momentas) su kuriuo sėjamas 3 ir 6 straipsniuose nurodytos paramos teikimas, nei konkrečių institucijų ir jų kompetencijų: nustatyti paramos teikimo rūšį, nustatyti finansinės paramos teikimo sąlygas, finansinės paramos dydžius, skyrimo kriterijus, priimti sprendimus teikti/neteikti paramą, administruoti finansinės paramos lėšas; atsakyti už šių asmenų socialinę integraciją, dalyvauti spendžiant apsirūpinimo darbu problemas, organizuoti profesinės kvalifikacijos, verslumo arba perkvalifikavimo kursus bei dalyvauti apsirūpinant būstu.
Antai, projekto 5 straipsnyje rašoma, kad grįžtančiojo statusą suteikia arba nesuteikia „už grįžimo politikos formavimą atsakingas ministras arba jo pavedimu – kitas valstybės pareigūnas arba įgaliota instituciją“; pagal projekto 10 straipsnio 1 dalį „grįžimo politika formuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programoje“, tačiau šio straipsnio 2 dalyje rašoma, kad „grįžimo politikos programą“ tvirtina Seimas; projekto 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse rašoma, kad „valstybės turi teisę atsisakyti <...>“, o 3 dalyje - „valstybės paramos <...> klausimus sprendžia ir kaip ji yra panaudojama kontroliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija grįžimo politikai vykdyti“, tačiau 11 straipsnyje rašoma, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė steigia įgaliotą instituciją arba paveda kompetentingai institucijai dalyvauti formuojant ir įgyvendinant grįžimo politiką“, 12 straipsnyje – „įgaliota institucija grįžimo politikai vykdyti“.
Taigi neaišku, ar už grįžimo politikos programos formavimą būtų atsakingas ministras (koks ministras nėra įtvirtinta, taip pat neįtvirtintas ministro įgaliojimų teisinis pagrindas) arba jo pavedimu - kitas valstybės pareigūnas arba įgaliota institucija (projekto 5 straipsnis), ar ši programa atsispindės Vyriausybės programoje, kuriai pritaria Seimas (Konstitucijos 92 straipsnis, Vyriausybės įstatymo 6 straipsnis), ar Seimas tvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės Seimui pateiktą grįžimo politikos programą (10 straipsnio 1 ir 2 dalys); taip pat neaišku, ar projekto 6 straipsnio 3 dalyje, 11 ir 12 straipsniuose rašoma apie tą pačią instituciją, ar apie skirtingas institucijas; kokie būtų projekto 5, 6, 11 ir
suteikti/nesuteikti grįžtančiojo statusą ir tokio statuso suteikimo sąlygos ir tvarka, suteikti/nesuteikti (arba suteikti iš dalies) finansinę paramą, administruoti lėšas, konstatuoti, kad „paramą gavęs asmuo veikia prieš Lietuvos Respublikos interesus“ ir „paramą naudoja netinkamai“ ir panaikinti sprendimą dėl finansinės paramos teikimo, taip pat formuoti ir įgyvendinti grįžimo politiką ir pan.; kaip skundžiami atsakingų institucijų priimti sprendimai ir kt.
Taigi neaišku, ar už grįžimo politikos programos formavimą būtų atsakingas ministras (koks ministras nėra įtvirtinta, taip pat neįtvirtintas ministro įgaliojimų teisinis pagrindas) arba jo pavedimu - kitas valstybės pareigūnas arba įgaliota institucija (projekto 5 straipsnis), ar ši programa atsispindės Vyriausybės programoje, kuriai pritaria Seimas (Konstitucijos 92 straipsnis, Vyriausybės įstatymo 6 straipsnis), ar Seimas tvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės Seimui pateiktą grįžimo politikos programą (10 straipsnio 1 ir 2 dalys); taip pat neaišku, ar projekto 6 straipsnio 3 dalyje, 11 ir 12 straipsniuose rašoma apie tą pačią instituciją, ar apie skirtingas institucijas; kokie būtų projekto 5, 6, 11 ir
suteikti/nesuteikti grįžtančiojo statusą ir tokio statuso suteikimo sąlygos ir tvarka, suteikti/nesuteikti (arba suteikti iš dalies) finansinę paramą, administruoti lėšas, konstatuoti, kad „paramą gavęs asmuo veikia prieš Lietuvos Respublikos interesus“ ir „paramą naudoja netinkamai“ ir panaikinti sprendimą dėl finansinės paramos teikimo, taip pat formuoti ir įgyvendinti grįžimo politiką ir pan.; kaip skundžiami atsakingų institucijų priimti sprendimai ir kt. Pritarti. 1.8 Teisės departamentas, 2017-10-18 3, 4,6
8Projekto 3,
finansinės paramos teikimo (persikėlimo į Lietuvos Respubliką, įsikūrimo, valstybinės lietuvių kalbos mokymo, kelionės išlaidų padengimas ir kt.) nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką sugrįžtantiems ir finansiškai nepasiturintiems asmenims (jų šeimos nariams). Projekte nėra siūlomos įtvirtinti valstybės finansinės paramos teikimo sąlygos, kurios užtikrintų, kad šia parama galėtų pasinaudoti tik tie asmenys, kuriems ji iš tikrųjų reikalinga.
Nėra kriterijų, kurie sprendimus priimančiai institucijai leistų spęsti, ar grįžtantieji asmenys ir jų šeimos nariai yra finansiškai pasiturintys ir dėl to jiems nebūtų teikiama (ar teikiama iš dalies) finansinė ar kitokia parama (Projekto 6 straipsnio 2 dalis). Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose, reglamentuojančiuose socialinę apsaugą (Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas ir kt.) asmens teisės įgijimas į socialines paslaugas, piniginę socialinę paramą grindžiamas, be kita ko, asmens pajamų (įskaitant bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimą turtą) vertinimu. Taigi, projekto 6 straipsnio nuostatos, ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad skiriant (neskiriant) valstybės finansinę paramą, turi būti atsižvelgiama į pretenduojančio ją gauti asmens turtinę padėtį (socialinės paramos poreikį) yra diskutuotinos Konstitucijos 52 straipsnio ir konstitucinio teisinės valstybės principo aspektais. Pritarti. 1.9 Teisės departamentas, 2017-10-18 3, 4,6
9Projekto 3,
kitos paramos teikimą (persikėlimui į Lietuvos Respubliką, įsikūrimui, apsirūpinimui būstu, „profesinės kvalifikacijos“, perkvalifikavimui, lietuvių kalbos mokymo finansavimas iš valstybės biudžeto lėšų, kelionės išlaidų padengimas). Šiose nuostatose numatomas valstybės finansinis įsipareigojimas visiems į Lietuvos Respubliką nuolat gyventi sugrįžusiems ar sugrįžtantiems asmenims.
Mūsų nuomone, toks įsipareigojimas galėtų būti nustatomas atsižvelgiant į ekonomines valstybės galimybes, kitas svarbias aplinkybes, paisant konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo, proporcingumo principų, kitų Konstitucijos normų ir principų. Atsižvelgus į tai, taip pat į tai, kad pagal projekto 8 straipsnio nuostatas „grįžimo politikos priemonės“ būtų finansuojamos, be kita ko, „iš valstybės biudžeto lėšų“ siūlytina gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kaip biudžeto planuotojos, nuomonę dėl projekte siūlomo įtvirtinti teisinio reguliavimo. Pritarti. 1.10 Teisės departamentas,
2
straipsnio 2 dalies nuostatoje dėl nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką grįžusių asmenų mokymo „lietuvių kalbos“ reikėtų išdėstyti išlygą „ir nemokantiems lietuvių kalbos“, nes dauguma Lietuvos Respublikos piliečių, išvykusių gyventi (dirbti ar mokytis) į kitas valstybes ir sugrįžusių arba sugrįžtančių į Lietuvą, moka lietuvių kalbą. Pritarti. 1.11 Teisės departamentas,
4
mokyklinio amžiaus vaikus, kurie siekia gauti grįžtančiojo į Lietuvos Respubliką statusą arba jį gavo, mokytis Lietuvos Respublikos mokyklose ar terminuotuose kursuose, padengiamos kelionės į abi puses išlaidos vienam lydinčiam asmeniui ir atvykusiems mokytis vaikams“ taisytina logikos požiūriu. Tikriausiai norėta parašyti, kad tiems asmenims, kurie siekia gauti grįžtančiojo į Lietuvos Respubliką statusą arba jį gavo ir jų mokyklinio amžiaus vaikams, kurie mokosi Lietuvos Respublikos mokyklose, padengiamos kelionės išlaidos į mokyklą vaiką (vaikus) lydinčiam asmeniui ir vaikui (vaikams).
Pažymėtina, kad net ir įtvirtinus tokio pobūdžio nuostatą - ji būtų neįgyvendinama, nes asmenų, kuriems teikiamos važiavimo keleiviniu transportu lengvatos, kategorijas, lengvatų rūšis, išlaidų keleiviniam transportui kompensavimą ir vežėjų išlaidų (negautų pajamų), susijusių su lengvatų taikymu, kompensavimo (atlyginimo) tvarką bei šaltinius nustato Transporto lengvatų įstatymas. Be to, aptariamoje projekto nuostatoje vartojama „terminuotų kursų“ sąvoka nėra įtvirtinta nei Švietimo įstatyme, nei Mokslo ir studijų įstatyme, nei Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatyme. Atsižvelgus į tai, nesuprantama apie kokius „terminuotus kursus“ rašoma aptariamoje projekto nuostatoje. Pritarti. 1.12 Teisės departamentas,
1
straipsnio 1 dalyje rašoma apie savivaldos institucijų ir jų pareigūnų pareigą padėti grįžtantiems asmenims įsikurti ir integruotis, tačiau projekte nesama jokių nuostatų kokiomis formomis asmenų sugrįžimo į Lietuvos Respubliką politikos įgyvendinime dalyvauja savivaldybės, t.y., kokias asmenų grįžimo politikos priemones jos įgyvendintų. Pritarti. 1.13 Teisės departamentas,
paramą „lituanistinėms bendruomenėms, organizacijoms“ neaišku, kokia bendruomenė ar organizacija yra laikytina „lituanistine“: vykdanti lituanistinį švietimą, lituanistinius mokslinius tyrimus ir jų sklaidą ar kt.
Atkreipiame dėmesį, kad Seime yra įregistruotas Lituanistikos įstatymo projektas XIIIP-596, kurio 7 ir 8 straipsniuose siūloma reglamentuoti Lituanistikos mokslinių tyrimų, studijų, švietimo, socialinės ir kultūrinės plėtros bazinį finansavimą ir Lituanistikos mokslinių tyrimų, studijų, švietimo, socialinės ir kultūrinės plėtros projektinį finansavimą. Pritarti. 1.14 Teisės departamentas,
straipsnyje siūloma įtvirtinti nuostatą, kad „Grįžimo politika formuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programoje <...>“. Pažymime, kad Konstitucijos 92 straipsnyje ir Vyriausybės įstatymo 6 straipsnyje yra įtvirtinta ne „Vyriausybės veiklos programa“, o „Vyriausybės programa“. Konstitucinis Teismas, atskleisdamas konstitucinę Vyriausybės programos sampratą, yra pažymėjęs, kad „Vyriausybės programa – teisinis dokumentas, kuriame išdėstytos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės; ši programa lemia Vyriausybę formuojančių institucijų veiksmus ir užtikrina Vyriausybės bei šių institucijų tarpusavio sąveiką (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai) <...> Vyriausybės programoje yra įtvirtinamos Vyriausybės programinės nuostatos, išdėstomos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės, kurios yra nenorminio pobūdžio. Seimo pritarimas Vyriausybės programai, kuriuo išreiškiamas pasitikėjimas Vyriausybe ir jai suteikiami įgaliojimai įgyvendinti šios programos nuostatas, negali būti laikomas Vyriausybę saistančiu norminio pobūdžio Seimo pavedimu.
Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tiesioginius norminio pobūdžio pavedimus Vyriausybei Seimas gali duoti tik įstatymų leidybos tvarka“ (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Pritarti. 1.15 Teisės departamentas,
3
institucija „pagal savo kompetenciją įgyvendina grįžimo politikos programos priemones“ yra deklaratyvi, nes nesama jokių nuostatų dėl dokumento, kuriame būtų nustatytos „grįžimo politikos programos priemonės“. Tokia pat pastaba teiktina ir dėl šio straipsnio 11 punkto nuostatos, kad įgaliota institucija
„padeda grįžusiems į Lietuvos Respubliką asmenims integruotis“, nes projekte
nesama asmenų integravimo konkrečių priemonių, kurias ši institucija
rekomendacijomis (2017 m. liepos 11 d. redakcija) projekto 12 straipsnio 5 punkte po žodžio „regia“ įrašytinas žodis „asmenų“, 8 ir 9 punktuose po žodžių „grįžusiems“, „grįžusių“ įrašytina - „nuolat gyventi“. Pritarti. 1.17 Teisės departamentas,
2
ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.
1R-298 patvirtintomis Teisės aktų rengimo rekomendacijomis (2017 m. liepos 11 d. redakcija) projekto 13 straipsnio 2 dalies nuostata dėl pavedimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei priimti ir pakeisti „šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus“ yra keistina į - „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kitos jos įgaliotos institucijos iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus“. Pritarti. 2. Europos Teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos, 2017-10-06 * Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos grįžimo įstatymo projektą Nr. XIIIP‑1130(2) (toliau – Projektas) pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų dėl Projekto atitikties Europos Sąjungos teisei neturime. Atsižvelgti. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2018-04-25 nutarimas Nr. 412 * Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2018 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. SV-S-545 „Dėl teisės aktų projektų išvadų“ 1.1 papunktį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:
įstatymo projekto Nr. XIIIP-1130 (2) (toliau – Įstatymo projektas) tikslui skatinti grįžtamąją migraciją ir sudaryti sąlygas sugrįžusių asmenų integracijai, tačiau nepritarti Įstatymo projektui, nes Įstatymo projekto nuostatų deklaratyvumas neužtikrintų jų efektyvumo ir veiksmingumo praktikoje.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintu teisėkūros tikslingumo principu, teisės akto projektas turi būti rengiamas ir priimamas tik tuo atveju, kai tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis. Šiuo atveju Įstatymo projekto tikslas gali būti pasiektas ir keliamos problemos sprendžiamos ne priimant naują įstatymą, o įgyvendinant galiojančio teisinio reguliavimo nuostatas, skatinant viešojo, nevyriausybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimą valstybės ir vietos savivaldos lygmeniu. Įstatymo projektu siūlomos reguliuoti visuomeninių santykių sritys priskirtinos specialiųjų teisės aktų reguliavimo sritims, kurios pirmiausia turėtų būti sistemiškai peržiūrėtos, esant poreikiui, patikslinant jose dėstomas nuostatas, įtvirtinant jose papildomas grįžtamąją migraciją ir sugrįžusių asmenų integraciją skatinančias priemones:
Pritarti. 1.1 Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2018-04-253
asmenims valstybės teikiamos paramos teikimo sąlygos, dydžiai ir tvarka nustatyti specialiuosiuose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymas, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas, Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas ir kt.).
Įstatymo projekto 3 straipsnyje nurodyta, kad į Lietuvos Respubliką grįžtantiems gyventi asmenims užtikrinamos valstybės paramos teikimo priemonės, kaip ir visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, todėl Įstatymo projektu siūlomos valstybės paramos teikimo priemonės į Lietuvos Respubliką gyventi grįžtantiems asmenims galėtų būti įtvirtintos specialiuosiuose teisės aktuose;
Pritarti. 1.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2018-04-25 2,2 1,3
apibrėžta sąvoka „grįžtančiojo į Lietuvos Respubliką asmens šeimos nariai“ apimtų ir į Lietuvos Respubliką atvykstančius užsieniečius bei jų šeimų narius. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ apibrėžta užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygos bei tvarka, jų teisės ir pareigos, darbo, integracijos, Lietuvos Respublikos teikiamos paramos užsieniečių integracijai tvarka, taip pat nustatyti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo užsieniečiui, kuris turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, taip pat užsieniečiui, kuris yra lietuvių kilmės asmuo, pagrindai ir sąlygos, todėl Įstatymo projektu siūlomas teisinis reguliavimas, kiek tai susiję su užsieniečių teisinės padėties reguliavimu, galėtų būti įvirtintas Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Pritarti. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2018-04/-25 * 2.
Atkreipti Lietuvos Respublikos Seimo dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė:
Seimo 2017 m. balandžio 20 d. nutarimą Nr. XIII-297 „Dėl demografijos, migracijos ir integracijos procesų valdymo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 382
„Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Demografijos, migracijos ir
integracijos politikos 2018–2030 m. strategijos patvirtinimo“ projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ Lietuvos Respublikos Seimui pateikė Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategijos (toliau – Strategija) projektą;
gegužės 24 d. vykdo viešąsias konsultacijas dėl preliminaraus tarpinstitucinio veiksmų plano, skirto Strategijai įgyvendinti, projekto, kuriame nustatytos kompleksinės priemonės, skirtos skatinti grįžtamąją migraciją, pritraukti į Lietuvos Respubliką talentų, vykdyti informacijos apie Lietuvos Respubliką ir gyvenimo bei darbo joje sąlygas sklaidą, teikti pagalbą iš emigracijos grįžusių asmenų integracijai;
reguliavimą, susijusį su Lietuvos Respublikos piliečių ir lietuvių kilmės asmenų bei jų šeimos narių perkėlimu iš humanitarinės krizės ištiktų šalių ar regionų arba karinių konfliktų apimtų teritorijų į Lietuvos Respubliką ir valstybės paramos jų integracijai teikimu, 2018 m. II ketvirtį įvertinusi šių asmenų perkėlimo ir integracijos poreikį. Pritarti. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: siūlyti pagrindiniam komitetui sudaryti darbo grupę Lietuvos Respublikos grįžimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-1130(2) tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime pateiktas pastabas ir pasiūlymus. 7. Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – 0, susilaikė – 3. 8. Komiteto paskirtas pranešėjas:
Jonas Varkalys.
Komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė Komiteto biuro patarėja A. Dolmantienė