1Įstatymų projektų rengimą paskatinusios priežastys,
parengtų projektų tikslai ir uždaviniai Dabartinė Lietuvos Respublikos kino įstatymo (toliau – Kino įstatymas) redakcija priimta 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-1897. Kino įstatymas buvo keičiamas Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gegužės 1 d. įstatymu Nr. XI-1897 ir 2014 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. XII-2616. Po paskutinio Kino įstatymo pakeitimo buvo paskelbti šie Europos Sąjungos (toliau – ES) dokumentai:
Europos Komisija 2014 m. birželio 17 d. priėmė reglamentą (EB) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius. Šis reglamentas suteikia galimybę remti nacionalinę kino produkciją lankstesne schema (pavyzdžiui, yra leidžiama nustatyti didesnį pagalbos intensyvumą vien remiantis mažu nacionaline kalba kalbančių žmonių skaičiumi); 2014 m. gegužės 15 d. Europos Komisija paskelbė komunikatą „Europos kinas skaitmeniniame amžiuje. Kultūrų įvairovės ir konkurencingumo sąsaja“ (COM(2014) 0272), kuriame skatinama nustatyti bendras gaires, kurios padėtų geriau pasinaudoti su perėjimu prie skaitmeninių technologijų susijusiomis galimybėmis ir spręsti atitinkamus uždavinius, o 2015 m. Europos Parlamentas pritarė rezoliucijai dėl „Europos kino skaitmeniniame amžiuje“; 2015 m. gegužės 6 d.
Europos Komisija patvirtino komunikatą „Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategija“ (COM (2015) 192), kurio tikslas – sukurti bendrąją skaitmeninę rinką, kuri užtikrintų, kad Europos Sąjungos (toliau – ES) bendrosios rinkos laisvės galiotų ir skaitmeninėje erdvėje; Nuo
Europa“, kurios dalis Media remia ir audiovizualinio sektoriaus plėtrą; 2017 m. sausio 30 d. buvo priimtos Europos konvencijos dėl bendros kino filmų gamybos pataisos, kuriomis pakeičiamos vykdomų projektų finansavimo sąlygos, kurios leis Lietuvos kino filmų gamintojams prisidėti prie didelio biudžeto bendros kino filmų gamybos projektų ir pasisemti vertingos profesinės patirties. Minėti tarptautiniai dokumentai akcentuoja didžiulį kino, kaip kūrybinės industrijos, potencialą. Akcentuojama, kad kokybiškų filmų gamybos ir sklaidos skatinimas ypač svarbus mažesnėms valstybėms dėl ribotų rinkų. Norint išlaikyti kino industrijos konkurencingumą, būtina atitinkamai keisti ir nacionalinį kino srities reglamentavimą. Pastaraisiais metais gaunamas filmų parengiamųjų darbų ir gamybos projektų paraiškų kiekis (kasmet gaunama nuo 90 iki 150 paraiškų) ir galimybės juos paremti (paremiama apie 1/3 paramos prašančių projektų) rodo didelį atotrūkį tarp valstybės skiriamų lėšų apimties ir esamo kino potencialo. 2013 metais Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos (toliau – Lietuvos kino centras) užsakymu kūrybinių industrijų finansavimo konsultacinės bendrovės „Peacefulfish“ (Vokietija) ekspertai atliko Lietuvos kino industrijos konkurencingumo tyrimą. Nacionalinio finansavimo trūkumą ekspertai įvardijo kaip vieną iš reikšmingiausių šalies kino industrijos silpnybių.
Šiuo metu iš valstybės biudžeto lėšų paskirstomas kino projektams valstybinis finansavimas (2,1 milijono eurų) prilygsta vieno gana nedidelio vaidybinio filmo gamybos biudžetui. Finansavimo srityje smarkiai atsiliekama ir nuo kur kas mažesnį industrijos potencialą turinčių kitų Baltijos valstybių: 2016 m. Latvija kino reikmėms skyrė 6,7 milijono eurų, Estija – 10,4 milijono eurų. Mažas kino finansavimas neatitinka ir aiškiai matomo ekonominio industrijos potencialo (per pastaruosius metus naudojantis mokestine lengvata užsienio kino gamintojai išleido Lietuvoje daugiau nei 18 milijonų eurų), nei kino auditorijos poreikių (2016 m. nacionalinio kino dalis kino teatruose sudarė 19,5 proc. – rodiklis, kurį turi tik gana stiprią kino industriją turinčios valstybės). Lietuvos Respublikos kino įstatymo IX-752 pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) tikslas yra pakeisti galiojantį Kino įstatymą ir nustatyti kino sektoriaus specifiką atitinkantį valstybinio finansavimo modelį, tobulinti valstybinį kino srities valdymą bei sudaryti geresnes sąlygas užtikrinant Lietuvos kino plėtrą ir tarptautinį konkurencingumą. Įstatymo projekto uždavinys – įtvirtinti specifines nuostatas, susijusias su kino politikos formavimu ir įgyvendinimu, sklaida, kino paveldo išsaugojimu ir prieinamumo prie jo užtikrinimu. Kartu su Įstatymo projektu teikiamas lydimasis projektas: Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 496 ir 589 straipsnių pakeitimo projektas (toliau – lydimasis projektas).
Lydimojo projekto tikslas – įtvirtinti nuostatas, kuriomis vadovaujantis Lietuvos kino centras Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso atvejais pradeda teiseną, atlieka tyrimą ir surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus, siekiant įtvirtinti administracinę atsakomybę už teisines pasekmes, sukeltas Kino įstatymu nustatytų kino filmų viešo rodymo reikalavimų ir pareigų registruoti filmus Filmų registre nesilaikymų. Taip pat atitinkamai įtvirtinti nuostatas, susijusias su trukdymu Lietuvos kino centrui atlikti lydimuoju projektu pavestas pareigas bei pareigūnų asmens garbės ir orumo pažeminimu. 2. Įstatymų projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projekto iniciatorius – Lietuvos kino centras. Įstatymo projektą ir lydimąjį projektą parengė Kultūros ministerijos Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento Profesionalaus meno skyriaus (vedėja – Elė Ona Vilkienė, tel.:
(85) 219 3438, el. p. [email protected]) vyriausioji specialistė Jolita Bečienė (tel.: (8 5) 219 3443, el. p. [email protected]) ir Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas (tel.: (8 5) 213 0734, el. p. [email protected])
aptarti teisiniai santykiai Kino įstatymo 9 straipsnis nustato valstybinio finansavimo pagrindus. Pirma jo dalis įtvirtina 50 ir 75 proc. kino valstybinio finansavimo intensyvumo dydžius. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės pagalbos intensyvumas yra apibrėžiamas 2014 m. birželio 17 d. Europos Komisijos Reglamente (ES) Nr.
651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius bei nustatomas tik tam tikram laikotarpiui, o nustatytam laikotarpiui pasibaigus – keičiamas, yra netikslinga valstybės pagalbos intensyvumo dydžius nustatyti Kino įstatyme. Europos Komisija nedraudžia valstybės pagalbos intensyvumą reglamentuoti įgyvendinamaisiais teisės aktais. Kino įstatymo 6 straipsnis nustato kino finansavimo šaltinius ir valstybės pagalbą, kurią per metus sudaro apie 2 milijonus eurų. Vidutinio dydžio vaidybinio filmo gamybai reikia apie 2 milijonų eurų lėšų, todėl esamas valstybinis kino finansavimas nepatenkina Lietuvos kino filmų gamintojų poreikių ir potencialo, kuris leidžia pritraukti ir papildomas lėšas, kurti daugiau ir kokybiškų filmų, kurie yra puikiai įvertinami ne tik Europos, bet ir pasaulinio aukščiausio lygio apdovanojimuose. Kino įstatymo 7 straipsnis įvardina kino valstybinio finansavimo sritis. Valstybinis kino projektų finansavimas skiriamas parengiamiesiems filmų darbams, filmų gamybai, platinimui, rodymui, kino sklaidai bei nacionaliniams filmams kaupti, išsaugoti ir rodyti. Kino įstatyme nenumatyta, kokiam filmui yra skiriamas valstybinis finansavimas, tačiau esama kino valstybinio finansavimo patirtis rodo, kad kino valstybinio finansavimo pareiškėjai teikia kino projektus tik nacionalinių arba bendros gamybos filmų parengiamiesiems darbams, gamybai, sklaidai ar platinimui finansuoti. Būtina įvertinti įgytą patirtį bei siekį skatinti Lietuviško kino industriją ir patikslinti galiojančio Kino įstatymo 7–8 straipsnius, kino valstybės pagalbą skiriant nacionaliniams filmams finansuoti. Taip pat 7 straipsnyje nenumatyta galimybė pretenduoti ir gauti finansavimą tokio pobūdžio kino kultūros sklaidos projektams kaip kino populiarinimas, edukacija, kino leidinių ar specializuotų interneto svetainių kūrimas ir pan.
Siekiant skatinti kino industrijos augimą ir konkurencingumą, būtina Kino įstatyme nustatyti visus galimus remti kino procesus. Kino įstatymo 9 straipsnio 7 dalis nustato atvejus, kai finansavimas juridiniam asmeniui neskiriamas. Šios dalies 1 ir 2 punktai nustato nepagrįstai plačiai taikomus ribojimus: visiems juridinio asmens valdymo organų nariams ir dalininkams šių punktų pagrindu turi būti atlikta galiojančių administracinių nuobaudų ir baudžiamojo teistumo patikra. Tos pačios dalies 5 punktas numato nebeegzistuojančią juridinio asmens sanavimo procedūrą. Galiojančio įstatymo 9 straipsnio 10 dalis dubliuoja to paties straipsnio 7 dalies 4 punktą. Būtina įvertinti galiojančio įstatymo 9 straipsnio 7–11 dalių nuostatas, susijusias su valstybinio finansavimo skyrimo ribojimais, jų aktualumo, teisinės technikos ir ribojimų pagrįstumo požiūriu. Kino įstatymo 5 straipsnio 2 dalis įvardina Lietuvos kino centro funkcijas, tačiau nei Lietuvos kino centro vykdoma veikla, nei Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, kuri saugo ir kaupia Lietuvos kino paveldą, nevykdo koordinuotos veiklos, kuri užtikrintų ne tik nacionalinių filmų kaupimą, bet ir jo prieinamumą ir rodymą bei vystytų nuolatinę kino edukacijos ir kino kultūros sklaidos veiklą, plėstų tarptautinį bendradarbiavimą kino srityje. Šiuo metu šias funkcijas atlieka įvairios įstaigos ir organizacijos, tačiau veikla yra nekoordinuota ir nenuosekli, todėl ilgalaikių tikslų pasiekti yra sudėtinga.
Lietuvoje nėra konkrečios vietos, kur visada būtų galima pamatyti lietuviškus filmus, nėra vietos, kur jie būtų kaupiami kiekvienam prieinamose laikmenose, kur vyktų nuosekli edukacinė veikla, susijusi su lietuvių kinu, nėra vietos, kurioje būtų saugomos knygos, periodiniai leidiniai apie kiną, kino kultūrą iš įvairių pasaulio šalių. Siekiant sudaryti tinkamas/palankias sąlygas lietuvių kino meno bei industrijos funkcionavimui, koordinuotai vykdyti šias funkcijas, papildant Lietuvis kino centro funkcijas bei įsteigiant skyrių, kuris nuosekliai kauptų nacionalinius filmus, užtikrintų galimybę plačiajai visuomenei susipažinti su nacionaliniais filmais, specialistams vykdyti mokslinę ir tiriamąją veiklą, vykdyti kino edukacijos veiklas skirtas studentams ir moksleiviams ir koordinuotai tvarkyti nacionalinių filmų informacinę bazę, kurią sukaupia valstybiniai archyvai ir privačios įstaigos. Kino įstatymo 10 straipsnis skirtas Kino tarybai – kolegialiai Lietuvos kino centro patariamajai institucijai, kuri vertina valstybiniam finansavimui gauti pateiktus kino projektus, teikia pasiūlymus dėl kino projektų valstybinio finansavimo, vertina kino projektų įgyvendinimo rezultatus ir pasiūlymus šiais klausimais teikia Lietuvos kino centro direktoriui. Taryba sudaroma iš kino meno kūrėjų, profesionaliųjų kino meno vertintojų, filmų gamintojų ir Lietuvos kino centro atstovų, tai yra apima įvairaus profilio ir skirtingas sritis atstovaujančius specialistus.
Siekiant šių specialistų darbo efektyvumo, o taip pat valstybės biudžeto lėšų, skirtų jų darbui posėdžiuose apmokėti ekonomiškai pagrįsto panaudojimo, tikslinga būtų pertvarkyti ekspertų darbo reglamentavimą ir nustatyti lankstesnę bei efektyvesnę paraiškų kino valstybiniam finansavimui gauti ekspertavimo sistemą, kai ne visi Kino tarybos nariai vertintų visas gautas kino valstybiniam finansavimui gauti paraiškas, o tik tas, kurios atitinka jų specializaciją (pvz., animacinių filmų paraiškas nevertintų dokumentikos specialistai). Kino įstatymo ketvirtasis skirsnis reglamentuoja filmų platinimą ir rodymą, nustato sąlygas, pagal kurias filmai Lietuvos Respublikoje gali būti platinami ir rodomi. Galiojantis įstatymas siaurai taiko nustatytas sąlygas neįtraukiant filmų padarymo viešai prieinamais kompiuterių tinklais (internete). Būtina įvertinti šias nuostatas ir jas keisti taip, kad apimtų internete platinamus ir rodomus filmus bei sudarytų visiems filmų platintojams ir rodytojams vienodas sąlygas. Kino įstatymo 14 straipsnis reglamentuoja filmų indeksavimo pagal žiūrovų amžiaus cenzą tvarką ir sąlygas. Šio straipsnio
teatruose rodomi filmai. Šio straipsnio 3 dalis įtvirtina nuostatą, kad Lietuvos kino centro, vadovaujantis Indeksavimo komisijos teikimu, suteiktas indeksas turi būti nurodomas filmų afišose, kitoje reklamoje ir bet kokio pobūdžio informacijoje, skirtoje filmams anonsuoti. Tokiu būdu galiojantis Kino įstatymas siaurai taiko filmo indeksavimo pagal žiūrovų amžiaus cenzą pareigą ir informacijos apie indeksą pateikimo reikalavimą.
Pagal šiuo metu galiojantį Kino įstatymą visi kiti, ne kino teatruose rodomi filmai, neturi būti indeksuojami – įskaitant ir padaromus viešai prieinamais kompiuterių tinklais (internete). Indeksas privalomas nurodyti tik anonsuojant filmą (jo rodymą kino teatre ar per televiziją), tačiau kitais atvejais – neprivalomas. Būtina įvertinti šias nuostatas ir jas keisti taip, kad nesukurdamos nepagrįstų pareigų ar ribojimų, apimtų visą filmų platinimo rinką bei būtų taikomos visiems subjektams. Kino įstatymo 16 straipsnis, skirtas kino paveldo apsaugai, numato, kad originali nacionalinių filmų medžiaga, kaip nacionalinis turtas, yra saugoma valstybės archyvuose bei nustato filmo gamintojo pareigą valstybės archyvams perduoti saugoti originalią nacionalinio filmo medžiagą, tuo atveju, jeigu filmui gaminti buvo skirtas valstybinis finansavimas. Toks reglamentavimas nepagrįstai susiaurina Lietuvos galimybes saugoti ir kaupti filmų medžiagą, kaip nacionalinį valstybės turtą, nes yra taikomas tik filmams, gavusiems valstybės finansavimą. Dabartinio Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – Kodeksas) 496 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius nusižengimus, susijusius su kino filmų rodymu ir platinimu, tiria ir protokolus surašo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir policijos pareigūnai. 2012 m. įsteigus Lietuvos kino centrą, ši įstaiga perėmė anksčiau Kultūros ministerijos turėtas funkcijas, susijusias su kino politikos įgyvendinimu, įskaitant ir filmų registravimą. Pažymėtina, kad pagal Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, ministerija formuoja valstybės politiką, taip pat organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoti jos įgyvendinimą ministrui pavestose valdymo srityse, tačiau neatlieka įgyvendinimo funkcijų, tokių kaip administracinių nusižengimų protokolų surašymas.
Dėl šios priežasties yra tikslinga, kad administracinių nusižengimų tyrimas ir protokolų surašymas, susijęs su kino sektoriumi, būtų priskirtas Lietuvos kino centrui, paliekant policiją taip pat atsakingą už Kodekso 496 straipsnio 1 dalies pažeidimų tyrimą ir protokolų surašymą. Lietuvos kino centro buveinė yra Vilniuje, o pažeidimams tirti kituose Lietuvos vietovėse būtų prašoma policijos pagalba ir tarpininkavimas. Įsigaliojus lydimajam projektui bus siūloma Lietuvos kino centrui ir policijai pasirašyti bendradarbiavimo susitarimą, kuris užtikrintų šių įstaigų bendrą darbą Kodekso 496 straipsnio 1 dalyje, 505, 507 straipsniuose nustatytais atvejais pradedant teiseną, atliekant tyrimą ir surašant administracinių teisės pažeidimų protokolus. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projektas turi įsigalioti kartu su Kodeksu ir būti su juo suderintas, būtinas Kodekso
ir platinamų kino filmų tvarką, įtraukiant filmų registravimo ir padarymo viešai prieinamais kompiuterių tinklais (internete) tvarkų pažeidimus. Būtina užtikrinti administracinės atsakomybės instituto taikymą subjektams, nesilaikantiems Kino įstatymu nustatytų kino filmų viešo rodymo reikalavimų ir pareigos registruoti filmus Filmų registre. Siekiant teisinio sistemiškumo ir aiškumo, Kodekso 496 str. 1 dalyje atsisakoma kituose įstatymuose nevartojamų ir apibrėžčių neturinčių sąvokų „videofilmas“ ir „videoprograma“. 4.
teigiamų rezultatų laukiama Įstatymo projektu siūloma atsisakyti valstybės pagalbos reglamentavimo įstatyme ir tai reglamentuoti valstybės pagalbos teikimą reglamentuojančiuose įgyvendinamuosiuose teisės aktuose (kino valstybinio finansavimo taisyklėse), nes Europos Komisijai pakeitus valstybės pagalbos intensyvumą, Lietuvos teisės aktai turėtų būti keičiami nedelsiant, o įstatymų pakeitimas ir priėmimas įprastai užtrunka. Įstatymo projektu siūloma išimti kino finansavimui skirtų lėšų šaltinius, atsižvelgiant į tai, kad lėšų dydis, kuris kiekvienais biudžetiniais metais turi būti skiriamas atitinkamai sričiai finansuoti, turi būti nustatomas rengiant ir tvirtinant atitinkamų metų valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į augantį valstybinio kino finansavimo poreikį bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. XI-977 „Dėl Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių patvirtinimo“ patvirtintų gairių 3 punktu, gerinti esamą kultūros sistemos finansavimą, užtikrinant kultūros sektoriaus uždirbtų pinigų grąžą kultūrai, pabrėžiame būtinybę kino valstybinį finansavimą didinti. Didėjantis finansavimas užtikrintų didesnį kino industrijos konkurencingumą, sudarytų sąlygas įgyvendinti ambicingesnius projektus (pavyzdžiui, istorinių filmų gamyba). Siūlomi pakeitimai padidins kino finansavimui skirtą biudžetą ir tai suteiks galimybę įgyvendinti didesnius projektus ir padidins sukurtų filmų skaičių, bus skatinama Lietuvos kino industrija bei jos konkurencingumas ne tik Europoje, bet ir už jos ribų. Taip pat bus patenkinamas žiūrovų poreikis matyti daugiau kokybiškų lietuviškų filmų. Be to, kino valstybinio finansavimo didinimas – tai dar vienas būdas kovoti su vyraujančia priešiškai nusiteikusių šalių skleidžiama propaganda per kino filmus.
Uždrausti rodyti ir (ar) žiūrėti kitų šalių sukurtus propagandinius filmus yra ypač sudėtinga, o nuolat atsinaujinančių technologijų laikmetyje beveik neįmanoma, todėl būtina tokiai propagandai atsvara – Lietuviški kino filmai (istoriniai, dokumentiniai ir pan.), kurie ypač prisidėtų prie kovos su kitų šalių skleidžiama propaganda. Įstatymo projektu siūloma vietoje Lietuvos kino centro nurodyti Vyriausybės įgaliotą instituciją. Šis pakeitimas ateityje leis atlikti įgaliotos įstaigos pakeitimus nekeičiant įstatymo. Taip pat siūloma atsisakyti Lietuvos kino centro funkcijų, nes pagal turinį tai yra nuostatų reguliavimo dalykas, o Lietuvos kino centro nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos kultūros ministro, papildyti naujomis funkcijomis bei įsteigti skyrių, siekiant užtikrinti nacionalinių filmų prieinamumą ir rodymą visuomenei, užtikrinti kino edukacijos ir kino kultūros sklaidos vystymą Lietuvoje ir plečiant bendradarbiavimą su užsienio šalimis. Skyrius atliktų šias funkcijas: nuosekliai kauptų nacionalinius filmus, užtikrintų galimybę plačiajai visuomenei susipažinti su nacionaliniais filmais, specialistams vykdyti mokslinę ir tiriamąją veiklą, vykdytų kino edukacijos veiklas skirtas studentams ir moksleiviams ir koordinuotai tvarkytų nacionalinių filmų informacinę bazę, kurią sukaupia valstybiniai archyvai ir privačios įstaigos. Siekiant įgyvendinti šias funkcijas būtina šiuolaikiška erdvė – Nacionalinė filmoteka – su kino teatru, pritaikytu demonstruoti kino skaitmenines ir analogines juostas, konferencijoms, seminarams, kino edukacijos veikloms skirtomis patalpomis. Kaip ir daugelyje pasaulio šalių veikiančios filmotekos, Lietuvos nacionalinės filmotekos pagrindinė veikla apimtų nacionalinio kino prieinamumą bei sklaidą, išsaugotų nacionalinių filmų viešinimą, kino edukacijos programų vystymą.
Kino edukacija – tai priemonė ne tik lietuviško paveldo pažinimui ir prieinamumui užtikrinti, bet ir kritinio mąstymo bei medijų raštingumo ugdymo priemonė, kuri yra būtina kovojant prieš propagandą, kuri pasirodo per kino filmus rodomus kino teatruose, televizijoje ar padaromi viešai prieinami kompiuterių tinklais (internete). Kino edukacijos tikslas – ugdyti visuomenės atsparumą propagandai, stiprinti tautinį identitetą bei plėsti kultūros saviraišką. Filmotekoje būtų rengiamos šiuolaikinio nacionalinio bei kino paveldo programos, autorinio kino ir jo kūrėjų retrospektyvos, iškiliausių Europos ir pasaulio kino kūrėjų filmų peržiūros. Filmotekos, veikiančios pagal Europos šalyse nusistovėjusį modelį, sukūrimui reikalingi tokie ištekliai: 1–2 salių (nuo 100 iki 250 vietų) kino teatras su greta esančiomis patalpomis, tinkančiomis edukacinei veiklai; 5–10 darbuotojų (įskaitant techninį personalą). Metinis tokio padalinio biudžetas būtų 285000 –
tikėtis surinkti iki 25 proc. reikalingo metinio biudžeto (dalis kino seansų būtų nemokami). Per metus filmoteka galėtų sulaukti iki 55 tūkst. lankytojų (preliminarūs skaičiavimai atlikti remiantis kino teatro „Skalvija“ pavyzdžiu). Į nurodytą sumą yra įtrauktos patalpų išlaikymo (įskaitant nuomą) išlaidos, darbuotojų atlyginimai ir veiklų įgyvendinimo išlaidos. Atitinkamai, „Skalvijos“ išlaidos 420 kv.m (1 kino salei + patalpos) patalpų išlaikymui – nuo 20 000 iki
realias galimybes realizuoti viešąjį interesą – kokybišką Lietuvos ir Europos kino sklaidą bei edukaciją.
Reikšmingai padidėtų repertuaro pasiūla ir įvairovė, didesnis dėmesys būtų skirtas klasikinio ir šiuolaikinio nacionalinio kino pristatymui, bendradarbiavimui su užsienyje veikiančiomis nacionalinėmis filmotekomis. Edukacinių programų pasiūla išsiplėstų, jos būtų vykdomos nacionaliniu mastu, būtų vykdomi tarptautiniai bendradarbiavimo ir mainų projektai, kino kultūra būtų viešinama specializuotuose leidiniuose puoselėjančią kino meną, kurie būtų ne tik leidžiami, bet ir koordinuotai kaupiami (kino biblioteka). Filmoteka nevykdys kino archyvo (kino filmų saugyklos) funkcijų – jos yra vykdomos Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Įstatymo projektu Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba yra atsakinga už Lietuvos kino paveldo apsaugos koordinavimą ir nacionalinių filmų originalių medžiagų kaupimą bei išsaugojimą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šiuolaikinių skaitmeninių filmo medžiagų saugojimas reikalauja naujos informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūros, papildomų finansinių išteklių jai sukurti ir palaikyti. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad kino valstybinis finansavimas bus skiriamas nacionalinių filmų parengiamiesiems darbams, nacionalinių filmų gamybai, sklaidai, platinimui ir rodymui. Šia nuostata ne tik atsižvelgiama į tai, kad iki šiol Lietuvos kino centro gautos kino projektų paraiškos buvo skirtos tik nacionaliniams filmams finansuoti, bet šis įstatymo pakeitimas populiarins lietuviško kino industriją, skatins naujų nacionalinių filmų gamybą ir sklaidą.
Be to, įstatymo projekto 9 straipsnio 3 punktu skatinama bendra filmų gamyba, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva yra pasirašiusi Europos konvenciją dėl bendros kino filmų gamybos, kurią įgyvendindama įsipareigoja remti Europos bendros kino filmų gamybos plėtrą ir suteikti teisę bendros gamybos filmams į palankias sąlygas, kurias nacionaliniams filmams sukuria įstatymų nuostatos, teikiant kino valstybinio finansavimo prioritetą. Lygiateisiškumo principo kontekste tai reiškia, kad visiems bendros gamybos filmų gamintojams yra suteikiamos vienodos sąlygos įgyti prioritetą, kreipiantis dėl kino valstybinio finansavimo. Įstatymo projektu siūloma numatyti galimybę kino valstybinį finansavimą skirti ir kino kultūros sklaidos projektams, kurie populiarintų kiną Lietuvoje ir svetur, viešintų kiną leidiniuose ir specializuotose interneto svetainėse bei skatintų kino edukaciją ir panašią kiną puoselėjančią veiklą. Įstatymo projektu siūloma atsisakyti nepagrįstai plačiai taikomų kino valstybinio finansavimo juridiniam asmeniui skyrimo ribojimų ir nustatyti, kad finansavimas yra neskiriamas, jeigu juridinio asmens vadovas ar fizinis asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo finansų sistemai, intelektinei nuosavybei, ekonomikai ir verslo tvarkai ir (arba) yra nubaustas už administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 122, 127, 150, 184, 187, 192 ir 205 straipsniuose.
Lydimuoju projektu siūloma patikslinti Kodekso 496 straipsnio 1 dalies nuostatas ir įtraukti kino filmų registravimo ir filmų padarymo viešai prieinamais kompiuterių tinklais (internete) pažeidimus, nes, įsigaliojus Įstatymo projektui, filmai, padaromi viešai prieinami kompiuterių tinklais (internete), turės būti registruojami kaip ir filmai rodomi kino teatruose. Taip pat siūloma šioje dalyje išbraukti žodžius „videofilmai“ ir „videoprogramos“, kurių sąvokos yra neapibrėžtos kituose teisės aktuose ir perteklinės. Šie pakeitimai sudarys visiems Lietuvoje registruojamiems filmams vienodas sąlygas bei panaikins nuostatoje neapibrėžtas ir dėl to netiksliai suprantamas sąvokas. Siūlomu straipsnio pakeitimu bus užtikrintas administracinės atsakomybės taikymas dėl Kino įstatymu nustatytų kino filmų viešo rodymo reikalavimų ir pareigos registruoti filmus Filmų registre nesilaikymo. Lydimuoju projektu siūloma nustatyti, kad Lietuvos kino centras Kodekso 496 straipsnio 1 dalyje, 505, 507 straipsniuose nustatytais atvejais pradeda teiseną, atlieka tyrimą ir surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus bei pagal kompetenciją nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas.
Lietuvos kino centras, įgyvendindamas valstybės kino politiką, tvarko Filmų registrą, todėl yra tikslinga, kad ši įstaiga surašytų administracinių teisės pažeidimų protokolus ir nagrinėtų bylas susijusias su kino filmų viešo rodymo reikalavimų, kino filmų registravimo Filmų registre tvarkos pažeidimais. Lydimuoju projektu siūlomas pakeitimas užtikrintų efektyvų ir sklandų darbą, įtvirtintų „vieno langelio“ principą, kai pažeidimų tyrimą atliktų ir protokolą parengtų Lietuvos kino centras – įstaiga, kuri įgyvendina valstybės kino politiką ir administruoja Filmų registrą. Įstatymo projektu siūloma, kad prie Lietuvos kino centro / Vyriausybės įgaliotos institucijos veiktų ekspertų grupė. Įstatymo pakeitimai įtvirtintų naują kino valstybiniam finansavimui gauti pateiktų kino projektų vertinimo sistemą, kuri sudarys galimybes parinkti ekspertus, kurie puikiai išmano atitinkamų finansuojamų projektų kategorijų, tokių kaip vaidybinių, dokumentinių ar animacinių filmų, specifiką. Įstatymo projektu nustatoma, kad filmų padarymas viešai prieinamais kompiuterių tinklais (internete) taip pat turi būti reglamentuojamas, kaip ir rodymas kino teatruose. Ši nuostata yra ypač aktuali įgyvendinant Europos Komisijos komunikatą „Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategija“, kuriame numatyti strateginiai tikslai susiję su Europos filmų teisėtos prieigos plėtra Europos Sąjungoje. Pataisos padidins teisių turėtojų interesų gynimo galimybes, suvienodins sąlygas visiems kino platinimo ir rodymo rinkos dalyviams. Filmų registre būtų registruojami visi į Lietuvos Respubliką įvežti, skirti rodyti, platinti ar padaryti viešai prieinamais kompiuterių tinkluose (internete) filmai.
Ši nuostata padidins teisėto filmų naudojimo užtikrinimą. Įstatymo projekte pateikiama sąvoka „filmo padarymas viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete)“, į kurios apibrėžtį nepatenka filmai, kurie yra viešai skelbiamų televizijos programų sudėtinė dalis – jų rodymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos kaip televizijos programos. Šiuo metu Lietuvos kino centras, vykdydamas kino statistikos kaupimo ir skelbimo funkcijas, yra sudaręs bendradarbiavimo sutartis su Lietuvos kino platintojais dėl statistinių duomenų teikimo. Lietuvos kino centras teikia apibendrintus kino statistikos duomenis įvairiems asmenims (kino platintojams, valstybės institucijoms, tarptautinėms organizacijoms (pvz., Europos audiovizualinei observatorijai, UNESCO), taip pat IMDB, Lietuvos statistikos departamentui, statistika naudinga ir patiems kino platintojams, atsiskaitant už rezultatus su filmų teisių turėtojais ir analizuojant savo platinimo kompanijos konkurencingumą. Įstatymo projektu siūlome šią Lietuvos kino centro funkciją tęsti. Įstatymo projektu siūloma įtvirtinti Lietuvos kino gamintojų bei turtinių teisių turėtojų prievolę perduoti valstybės archyvams vieną, atgaminimui ir saugojimui tinkamą, originalios filmo medžiagos egzempliorių. Tokiu būdu bus garantuota, jog nacionaliniai kino filmai bus išsaugoti ateities kartoms, nepriklausomai nuo to, ar jų sukūrimui buvo skirtas kino valstybės finansavimas. Tai yra kaip privalomasis egzempliorius, kuris taikomas ir kitose kultūros srityse – pvz., leidyboje. Be to, ir ES teisės aktai (pvz., Kino komunikato (2013/C 332/01) 4.6 str.) ragina valstybes nares užtikrinti prieigą prie kino paveldo.
Valstybės archyvai originalią nacionalinių filmų medžiagą naudoja Dokumentų ir archyvų įstatyme, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, valstybės archyvų ir filmo gamintojo arba autorių ir gretutinių turtinių teisių subjekto (subjektų) sudarytoje sutartyje nustatytais atvejais ir tvarka. Įstatymo projektu siūloma įstatymo įsigaliojimas nuo 2018 m. sausio 1 d., kadangi įstatymo projektu nėra naujų prievolių subjektams, kurios reikalautų papildomos administracinės naštos. Įstatymo projektu, įtvirtinus galimybę kino valstybinio finansavimo paraiškas ir prašymus suteikti filmo indeksą pagal amžiaus cenzą bei filmą įtraukti į Filmų registrą pateikti per atstumą ar elektroninėmis priemonėmis, administracinė našta sumažėja. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Vadovaujantis Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl sprendimų projektų poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo ir įgyvendinimo“, 36 punktu, poveikio vertinimo rezultatai atskira reguliavimo poveikio vertinimo pažyma neįforminami. Neigiamų priimtų įstatymų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimti įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymo projekto antikorupcinis vertinimas atliktas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, nes Įstatymo projektu numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su subsidijų mokėjimu iš valstybės biudžeto. Atlikus Įstatymo projekto antikorupcinį vertinimą, korupcijos rizikos nenustatyta. Įstatymo projekto priėmimas įtakos kriminogeninei situacijai neturės.
Lydimojo projekto antikorupcinis vertinimas atliktas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 15 punkto nuostatomis, nes projektu numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su teisės pažeidimų tyrimu, atsakomybės už teisės pažeidimus sąlygomis. Atlikus Lydimojo projekto antikorupcinį vertinimą, korupcijos rizikos nenustatyta. Lydimojo projekto priėmimas įtakos kriminogeninei situacijai neturės. 7. Kaip įstatymų įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Padidės valstybės pagalba kino industrijai ir kultūrai: valstybė savo investicijomis padidins kino industrijos konkurencingumą, potencialiai padidins galimybes surasti užsienio partnerius bendrai gamybai ir pritraukti papildomą finansavimą. Bus sukuriama daugiau darbo vietų, kils kino industrijos specialistų profesionalumo lygis ir tuo pačiu patrauklumas užsienio investuotojams. Bus suvienodintos sąlygos visiems kino platinimo rinkos dalyviams. Lydimasis projektas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Kartu su Įstatymo projektu teikiamas lydimasis projektas: Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 496 ir 589 straipsnių pakeitimo projektas. 9. Ar įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymų projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas.
Įstatymo projekte vartojamos sąvokos ir jas įvardinantys terminai buvo įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Lydimuoju projektu naujų sąvokų nepateikiama. 10. Ar įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymų projektai neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisės aktams. Įstatymo projektą vertino Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba. 11. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Įsigaliojus Įstatymo projektui:
būti pakeisti:
Respublikos Vyriausybės 2013 m. spalio 30 d. nutarimas Nr. 1002 „Dėl filmų registro reorganizavimo ir filmų registro nuostatų patvirtinimo“;
Respublikos Vyriausybės 200 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 1458 „Dėl Konkrečių valstybės rinkliavos dydžių sąrašo ir Valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“;
Respublikos kultūros ministro 2012 m. gegužės 8 d. Nr. ĮV-320 įsakymas “Dėl Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos nuostatų”;
Respublikos kultūros ministro 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymas Nr. ĮV-865 „Dėl Lietuvos Respublikoje gaminamo filmo gamybos ir kultūrinio turinio, įskaitant filmo scenarijų, vertinimo kriterijų tvarkos aprašo patvirtinimo“;
Respublikos kultūros ministro 2016 m. kovo 23 d. Nr.
Nr. ĮV-248 įsakymas “Dėl filmų parengiamųjų ir gamybos darbų projektų valstybinio finansavimo taisyklių patvirtinimo”;
Respublikos kultūros ministro 2014 m. spalio 24 d. Nr. ĮV-755 įsakymas „Dėl kino sklaidos projektų valstybinio finansavimo taisyklių patvirtinimo“;
Respublikos kultūros ministro 2016 m. sausio 15 d. įsakymas Nr. ĮV-26 „Dėl kino platinimo projektų valstybinio finansavimo taisyklių patvirtinimo“;
kino centro prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 5 d. įsakymas Nr. V-33 „Dėl filmų indeksavimo“. 2. turės būti parengti:
Respublikos kultūros ministro įsakymas „Dėl Kino tarybos nuostatų patvirtinimo“;
kino centro prie Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymas „Dėl ekspertų komisijų skaičiaus ir nuostatų patvirtinimo“;
kino centro prie Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymas „Dėl ekspertų komisijų sudėties patvirtinimo“;
kino centro prie Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymas „Dėl ekspertų teikiamų paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
Respublikos vyriausiojo archyvaro įsakymas „Dėl originalios nacionalinių filmų medžiagos perdavimo valstybės archyvams taisyklių patvirtinimo“. 3. turės būti pripažinti netekusiais galios:
Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimas Nr. 722 „Dėl filmų indeksavimo komisijos nuostatų, šios komisijos narių teikiamų paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo ir filmų indeksavimo pagal žiūrovų amžiaus cenzą tvarkos aprašo patvirtinimo“ su visais pakeitimais;
Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. 750 „Dėl filmų indeksavimo komisijos sudėties patvirtinimo“ su visais pakeitimais;
Respublikos kultūros ministro 2013 m. lapkričio 29 d. įsakymas Nr. ĮV-823 „Dėl kino politikos tarybos nuostatų patvirtinimo“;
kino centro prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymas Nr.
V-1 „Dėl Kino tarybos nuostatų patvirtinimo“. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Priimtam Įstatymo projektui įgyvendinti kiekvienais metais reikės apie 3,8 milijonų eurų papildomų valstybės biudžeto lėšų prie šiuo metu skiriamų apie 3,5 milijonų eurų. Įstatymo projektui įgyvendinti kiekvienais metais reikės papildomų 3,3 milijonų eurų kino valstybiniam finansavimui, tai yra nacionalinių arba bendros gamybos filmų parengiamiesiems darbams, gamybai, sklaidai ar platinimui finansuoti. Filmotekos, veikiančios pagal Europos šalyse nusistovėjusį modelį, sukūrimui reikalingi tokie ištekliai: 1-2 salių (nuo 100 iki 250 vietų) kino teatras su greta esančiomis patalpomis, tinkančiomis edukacinei veiklai; 5-10 darbuotojų (įskaitant techninį personalą). Metinis tokio padalinio biudžetas būtų 285000 – 335000 eurų. Veikdama kaip kino teatras, filmoteka iš parduodamų bilietų galėtų tikėtis surinkti iki 25 proc. reikalingo metinio biudžeto (dalis kino seansų būtų nemokami). Papildomų lėšų filmotekai metinei veiklai vykdyti iš valstybės biudžeto reikėtų apie 300000 eurų. Taip pat papildomos lėšos reikalingos kino paveldo saugojimui valstybės archyvuose (Lietuvos centriniame valstybės archyve) – 200 tūkst. eurų per metus: 1.Skaitmeninių saugyklų plėtrai – 50 tūkst. eurų; 2.Techninei įrangai, skirtai anksčiau gautų nacionalinių filmų analoginių laikmenų išsaugojimui bei skaitmeniniam kopijavimui – 60 tūkst. eurų; 3.Techninei ir programinei įrangai, skirtai darbui su nacionalinių filmų originalių medžiagų įvairiais skaitmeniniais formatais (DPX, DCDM,DCP ir kt.) – 60 tūkst. eurų; 4.
Aukštos kvalifikacijos specialistų darbo užmokesčiui – 30 tūkst. eurų. 13. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymo projektas buvo rengtas su Kino politikos taryba ir Lietuvos kino centru. Į pareikštas argumentuotas pastabas ir pasiūlymus atsižvelgta. 2013 metais Lietuvos kino centro užsakymu kūrybinių industrijų finansavimo konsultacinės bendrovės
„Peacefulfish“ (Vokietija) ekspertai atliko Lietuvos kino industrijos
konkurencingumo tyrimą. Nacionalinio finansavimo trūkumą ekspertai įvardijo kaip vieną iš reikšmingiausių šalies kino industrijos silpnybių. Su visuomene konsultuojamasi Įstatymo projektą skelbiant Lietuvos Respublikos Seimo Teisės aktų informacinėje sistemoje. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšmingi žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną „Eurovoc“: „kino pramonė“, „menai“,
„kultūra“, „regimasis menas“, „kino produkcija“, „kinas“, „2831 kultūra ir
religija“, „3226 ryšiai“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra.
Kultūros komitetas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS kino įstatymo IX-752 pakeitimo įstatymo projekto XIIP-1097 2017-11-22
nariai: Vytautas Juozapaitis, Vytautas Kernagis, Gediminas Kirkilas, Raminta Popovienė, Robertas Šarknickas, Stasys Tumėnas; komiteto biuras: patarėja, l. e. biuro vedėjos pareigas, Jurgita Bieliūnienė, patarėjos Agnė Jonaitienė, Deimantė Žegunė, padėjėja Deimantė Pukytė. Kviestieji asmenys: Kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė, Kultūros viceministras Gytis Andrulionis, Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas, Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Arūnas Matelis, kino prodiuserė Ieva Norvilienė, kino prodiuserė Uljana Kim. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-09-201 Projekto pavadinime po žodžio „įstatymo“ įrašytinas santrumpa „Nr.“. Atitinkamai tikslintini ir projekto 1 straipsnio pavadinimas bei šio straipsnio pakeitimų esmė. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-09-201 Teikiamu projektu nauja redakcija dėstomo Kino įstatymo (toliau – įstatymo projektas) 1 straipsnyje siūloma nustatyti, kad šis įstatymas nustato ir filmų padarymo viešai prieinamais kompiuterių tinklais (internete) tvarką.
Vertinant formuluotę „kompiuterių tinklas (internetas)“ pažymėtina, kad Elektroninių ryšių įstatyme yra įtvirtinta tikslesnė ir šiuolaikines informacines technologijas atspindinti sąvoka „elektroninių ryšių tinklas“, kurios turinys apima ne tik kompiuterių tinklą, tačiau ir kitas perdavimo sistemas ir (arba) komutavimo bei maršruto parinkimo įrangą, kitas priemonės, įskaitant pasyviuosius tinklo elementus, leidžiančias perduoti signalus laidinėmis, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis, įskaitant palydovinius tinklus, fiksuotuosius (kanalų ir paketų komutavimo, įskaitant internetą) ir judriuosius antžeminius tinklus, kabelius ir kt. Atsižvelgiant į tai, siūlome įstatymo projekto 1 straipsnyje ir kitose įstatymo projekto nuostatose vietoj formuluotės „kompiuterių tinklais (internete)“ vartoti
„elektroninių ryšių tinklo“ sąvoką. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
1 Įstatymo projekto
gamintojai yra įpareigojami kažkokios trečiosios šalies primestos (o ne jų pačių sudarytos) sutarties, kurią jie privalo vykdyti. Pažymėtina, kad šioje dalyje turima omenyje Lietuvos ir užsienio filmo gamintojų sudaryta dvišalė sutartis, kuria jie tarpusavio sutarimu prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Atsižvelgiant į tai, vietoj žodžio „įpareigotiems“ įrašytinas žodis „įsipareigojusiems“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
1 Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje, derinant projekto terminiją, po žodžio
„bendros“ įrašytinas žodis „filmo“. Pritarti
5.
kanceliarijos Teisės departamentas
4 Įstatymo projekto
įstatymo požiūriu pripažįstami tik Lietuvos Respublikos ar kitos Europos ekonominės erdvės asmenys. Nei pačiame įstatymo projekte, nei projekto aiškinamajame rašte nėra atskleidžiama, kodėl filmo gamintoju negali būti laikomas ne Europos ekonominės erdvės asmuo, pvz. JAV, Kinijoje ar Australijoje įregistruotas juridinis asmuo. Įtvirtinus įstatymo projekte siūlomą reguliavimą dėl filmo gamintojo statuso Lietuvoje pripažinimo, būtų netiesiogiai paneigta galimybė Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti bendrą filmo gamybą su asmenimis, nepriklausančiais Europos ekonominei erdvei. Pritarti Komitetas siūlo tokią formuluotę:
Pakeisti 2 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Filmo gamintojas – asmuo, kuris verčiasi
filmų gamyba ir yra atsakingas už kūrybinį, organizacinį, finansinį filmo gamybos procesą.“
kanceliarijos Teisės departamentas
4 Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą pastabą bei siekiant teisinio aiškumo, įstatymo projekte siūlome apibrėžti ne tik „filmo gamintojo“ bei „Lietuvos filmo gamintojo“ sąvokas, tačiau ir sąvokos „užsienio filmo gamintojas“ turinį. Tuo labiau, kad ši sąvoka vartojama įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje. Pritarti iš dalies Komitetas siūlo tokią formuluotę:
Pakeisti 2 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Filmo gamintojas – asmuo, kuris verčiasi
filmų gamyba ir yra atsakingas už kūrybinį, organizacinį, finansinį filmo gamybos procesą.“
7 Derinant projekto terminiją su galiojančiais įstatymais, įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalyje vietoj formuluotės „medijos priemonėmis“ įrašytini žodžiai
„elektroninio ryšio priemonėmis“. Pritarti
8.
kanceliarijos Teisės departamentas
9 Nėra aišku sąvokos „filmo bendraautoriai“, vartojamos įstatymo projekto 2 straipsnio 7 dalyje, turinys, nes minėtieji subjektai pagal šios dalies kontekstą negali būti suprantami kaip bendros filmo gamybos gamintojai. Galbūt turimi omenyje, įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte minimi filmo scenarijaus ar adaptuoto literatūros kūrinio bendraautoriai. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekto 2 straipsnio 7 dalies formuluotė tikslintina. Pritarti Komitetas siūlo tokią formuluotę:
Pakeisti 2 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip: „9. Filmo sklaida – filmo kūrybinio sumanymo (scenarijaus, sinopsio, idėjos aprašymo ir panašiai) ir (ar) filmo, jo autorių, kuriems priklauso autorių teisės į filmą, ir gamintojų pristatymas kino festivaliuose, forumuose, retrospektyvose ar kituose panašaus pobūdžio renginiuose.“
kanceliarijos Teisės departamentas
5 Įstatymo projekto
taisytina atsižvelgiant į šios išvados 2 pastabą dėl kompiuterių tinklais (internete)“ formuluotės. Antra, ši nuostata derintina su Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 67 dalyje pateikta „televizijos programų ir
(ar) atskirų programų platinimo internete paslauga“. Trečia, vietoj žodžių viešas perdavimas laidais, bevielio ryšio priemonėmis“ įrašytini žodžiai
„viešas skleidimas laidinėmis, radijo, optinėmis ar kitomis
elektromagnetinėmis priemonėmis“, o vietoj žodžių „visuomenės nariai“ – žodžiai „informacinės visuomenės paslaugų gavėjai“. Pritarti Komitetas siūlo tokią formuluotę: Pakeisti 2 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5.
Filmo padarymas viešai prieinamu elektroninių ryšių tinklais – filmo, išskyrus filmus, kurie yra televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugų objekto sudedamoji dalis, viešas skleidimas laidinėmis, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis tokiu būdu, kad informacinės visuomenės paslaugų gavėjai galėtų jį pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-09-20 Tikslintina įstatymo projekto 2 straipsnio 8 ir 9 dalių numeracija, atsižvelgiant į tai, kad sąvokų apibrėžimai turi būti dėstomi abėcėlės tvarka. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
8 Įstatymo projekto
fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija arba jos padalinys, kurie verčiasi filmo rodymu kino teatruose ar kitose erdvėse. Vertinant šios sąvokos turinį bei vertinant filmo rodytojų pareigas, įtvirtintas kitose įstatymo projekto nuostatose, galima daryti išvadas, kad filmo rodytoju neturėtų būti laikomas asmuo, kuris filmus skleidžia elektroninių ryšių tinkle, įskaitant internetą, nes kitaip sunkiai įsivaizduojama tokio filmų rodytojo pareigų, įtvirtintų įstatymo 13 straipsnio 12 dalyje, įgyvendinimas. Atsižvelgiant į tai, reikėtų aiškiai atskleisti vartojamos formuluotės „ir kitose erdvėse“ turinį, atskiriant jas nuo filmų rodymo televizijos programose ar elektroninių ryšių tinkle. Be to, pažymėtina, kad įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje, apibrėžiančioje „filmo rodymo“ sąvoką, vartojamas ne
„kitų erdvių“, o „viešųjų vietų“ terminas. Pritarti
Komitetas siūlo tokią formuluotę: Pakeisti 2 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip: „8.
Filmų rodytojas – asmuo, kuris verčiasi filmų rodymu Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančiuose kino teatruose ar kitose tam pritaikytose viešosiose erdvėse.“
kanceliarijos Teisės departamentas
8 Vertinant įstatymo projekto 2 straipsnio 9 dalyje pateiktą sąvokos „filmo rodytojo“ apibrėžimą, nėra aišku, kodėl filmo rodytoju nebūtų laikomi ir jiems nebūtų taikomos filmo rodytojų pareigos tais atvejais, kai filmų rodymu kino teatruose užsiimtų, pvz., ne Europos ekonominės erdvės valstybių juridinių asmenų filialai, įsteigti Lietuvoje. Pritarti Komitetas siūlo tokią formuluotę:
Pakeisti 2 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip: „8. Filmų rodytojas – asmuo, kuris verčiasi filmų rodymu Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančiuose kino teatruose ar kitose tam pritaikytose viešosiose erdvėse.“
kanceliarijos Teisės departamentas
17 Nėra aišku, kodėl pagal įstatymo projekto 2 straipsnio 17 dalyje pateiktą sąvokos
„Lietuvos filmo gamintojas“ apibrėžimą, Lietuvos filmo gamintoju būtų
laikomas Europos ekonominės erdvės valstybės pilietis ar kitas fizinis asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise. Kitaip sakant, nėra aišku, kodėl pagal pateiktą sąvoką Lietuvos filmo gamintoju būtų laikomas, pvz., ir Vokietijos pilietis, gaminantis filmą Prancūzijoje, ir bet koks fizinis asmuo, besinaudojantis laisvo asmenų judėjimo teise ir gaminantis filmą ne Lietuvoje. Be to, šioje dalyje po žodžių „juridinio asmens“ įrašytini žodžiai „ar kitos organizacijos“.
Pritarti Komitetas siūlo tokią formuluotę: Pakeisti 2 straipsnio 17 dalį ir ją išdėstyti taip: „Lietuvos filmo gamintojas
Europos ekonominės erdvės valstybės pilietis ir gauna valstybinį kino finansavimą, arba Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, taip pat Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, įsteigtas Lietuvos Respublikoje.“
kanceliarijos Teisės departamentas
22 Vertinant įstatymo projekto 2 straipsnio 22 dalį, pažymėtina, kad tuo atveju, jei teisės akto, institucijos, pareigų ir pan. pavadinimas, kuris prasideda žodžiais „Lietuvos Respublika“, minimas ne kartą, pirmą kartą parašius visą pavadinimą, toliau jis gali būti rašomas be žodžių „Lietuvos
glaustumo, minėtoje dalyje reikėtų atsisakyti įstatymų santrumpų. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
12 Atsižvelgiant į tai, kad visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kaip ir bet kurios kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungos teritorijoje teisę, įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalies
aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
2 Įstatymo projekto
nuostatomis, kuriose nustatytas baigtinis sąlygų, kurioms esant filmas laikomas nacionaliniu, sąrašas. Galbūt tikslinga, siekiant teisinio aiškumo, šio straipsnio 2 dalyje nustatyti, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys gali nustatyti ir kitas filmo pripažinimo nacionaliniu filmu sąlygas.
Pritarti Komitetas siūlo tokią formuluotę: Pakeisti 3 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Bendros filmo gamybos filmas laikomas nacionaliniu filmu, jeigu jis atitinka Europos Tarybos konvencijoje dėl bendros kino filmų gamybos ir (ar) kitose Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytas sąlygas.“
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-09-20 Projekto II skyriaus pavadinimas yra „Valstybinis kino valdymas“, tačiau šiame skyriuje yra vienintelis straipsnis, kuris vadinasi „Vyriausybės įgaliota institucija“. Šiame kontekste pastebėtina, kad skyriaus pavadinimas neatitinka skyriaus turinio, o įstatymo projekto 4 straipsnio pavadinimas neatitinka straipsnio reguliavimo turinio. Pažymėtina, jog iš įstatymo projekto turinio akivaizdu, kad Vyriausybės įgaliota institucija neatlieka valstybinio kino valdymo vienasmeniškai, nes valstybiniame kino valdyme dalyvauja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, kadangi kultūros ministrui nustatomos aiškios pareigos susijusios su valstybiniu kino valdymu. Todėl dėstant įstatymo projekto nuostatas, susijusias su valstybiniu kino valdymu, įstatymo projekte derėtų aiškiai nurodyti, jog valstybės kino politikos formavime dalyvauja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Be to, turėtų būti išvardintos ir kitos šios ministerijos funkcijos, susijusios su valstybiniu kino valdymu. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projekto 4 straipsnyje nenustatomi joks su Vyriausybės įgaliotos institucijos teisiniu statusu susijęs reguliavimas, o straipsnio reguliavimo turinys yra itin siauras ir konkretus, projekto straipsnis neturėtų vadintis „Vyriausybės įgaliota institucija“.
Jei reguliavimo turinys išliktų nepakitęs, įstatymo projekto 4 straipsnis galėtų būti pavadintas „Valstybės politiką kino srityje įgyvendinanti institucija ir jos tikslai“, kad straipsnio pavadinimo turinys atitiktų straipsnio reguliavimo turinį. Iš dalies pritarti Komitetas siūlo tokią formuluotę: Pakeisti 4 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„4 straipsnis. Valstybės kino politikos formavimas ir įgyvendinimas
Respublikos kultūros ministerija:
1) formuoja valstybės kino politiką, rengia kino srities įstatymų ir kitų teisės aktų projektus;
2) analizuoja Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kino raidos tendencijas, inicijuoja, rengia kino srities strateginio planavimo dokumentus, atlieka šių dokumentų įgyvendinimo rezultatų stebėseną;
3) atstovauja Lietuvos Respublikai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei užsienio valstybėse ar tarptautinėse organizacijose, pagal kompetenciją palaiko ryšius su užsienio valstybių atitinkamomis institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nustatyta tvarka atlieka visus veiksmus, susijusius su Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymu ir vykdymu;
4) organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos (toliau – Lietuvos kino centras) veiklą. 2.
centras:
1) dalyvauja formuojant valstybės kino politiką;
2) įgyvendina valstybės kino politiką, atlieka šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose jam pavestas funkcijas;
3) skiria kino valstybinį finansavimą ir kontroliuoja jo naudojimą bei atsiskaitymą už jį;
4) skiria valstybės stipendijas kino kultūros ar meno kūrėjams;
5) vykdo kino edukacijos ir kino kultūros sklaidos veiklas;
6) renka ir skelbia informaciją ir statistiką apie Lietuvos kiną;
7) suteikia filmų indeksus pagal žiūrovų amžiaus cenzą filmams, kuriuos ketinama rodyti kino teatruose;
8) prižiūri, kaip juridiniai ir fiziniai asmenys laikosi šio įstatymo kino filmų viešo rodymo reikalavimų ir kino filmų registravimo Filmų registre tvarkos;
9) kaupia nacionalinius filmus ir užtikrina jų prieinamumą.“
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-09-205 Įstatymo projekto
būti finansuojamas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų, o papildomai (jei neužtenka valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų) gali būti skiriama lėšų ir iš kitų teisėtai gautų lėšų. Manome, kad kinas ne privalo, o gali būti finansuojamas ir iš valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšų, nes turbūt kine, kaip ir bet kokioje kitoje veiklos sferoje, galioja bendrais principas, kad savo veiklą (filmo gamybą) finansuoja pats tą veiklą vykdantis subjektas. Pritarti Komitetas siūlo tokią formuluotę:
Pakeisti 5 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „5 straipsnis. Lietuvos kino taryba
Respublikos kultūros ministras sudaro Lietuvos kino tarybą, tvirtina jos sudėtį ir jos nuostatus. 2. Lietuvos kino taryba yra patariamoji institucija, atliekanti eksperto ir konsultanto funkcijas sprendžiant kino politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimus. 3.
tarybą sudaro 7 nariai, skiriami 3 metų kadencijai iš kino meno kūrėjų, profesionalių kino meno vertintojų, filmų gamintojų, rodytojų ar platintojų atstovų, taip pat kitų su kino politikos formavimu ir įgyvendinimu susijusių asmenų ar jų atstovų. Lietuvos kino tarybos nariu asmuo gali būti ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.“
kanceliarijos Teisės departamentas
1
kanceliarijos Teisės departamentas
3 Derinant projekto terminiją tarpusavyje, įstatymo projekto 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte vietoj žodžių „nacionaliniams filmams“ įrašytini žodžiai „kino paveldui“
kanceliarijos Teisės departamentas
1 Įstatymo projekto
kriterijus“ įrašytini žodžiai „iš šių kultūrinių kriterijų“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
2 Derinant projekto terminiją tarpusavyje, įstatymo projekto 7 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžių
„kino kultūros sklaida, jeigu jos objektas“ įrašytini žodžiai „kino kultūros
sklaidos projektams, jeigu jų objektai“. Iš dalies pritarti Komitetas siūlo tokią formuluotę: Pakeisti 8 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Kino valstybinis finansavimas skiriamas kino kultūros sklaidos projektams, puoselėjantiems kino meną.“
kanceliarijos Teisės departamentas
21 Siekiant teisinio aiškumo, įstatymo projekto 7 straipsnio 4 dalies 2 punkte reikėtų atskleisti, ar valstybinis finansavimas neskiriamas ir nacionalinių filmų parengiamųjų darbų ir gamybos išlaidoms kompensuoti.
Mūsų manymu, tuo atveju, jeigu šiame punkte turimi omenyje tik ne nacionaliniai filmai, šis punktas yra perteklinis, nes jau 1 punkte įtvirtintas imperatyvas, nustatantis, kad kitiems, ne nacionaliniams, filmams valstybinis finansavimas neskiriamas. Pritarti Komitetas siūlo tokią formuluotę: Pakeisti 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jų išdėstyti taip: „2. Kino valstybinis finansavimas skiriamas:
1) nacionalinių filmų parengiamiesiems darbams, nacionalinių filmų gamybai, sklaidai, platinimui ir rodymui;“
kanceliarijos Teisės departamentas
43 Nėra aišku, ar įstatymo projekto 7 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytas negalimas daugiaserijinio filmo serijos kaip atskiro filmo kvalifikavimas suponuoja tam tikrą procedūrą, pagal kurią įgaliotas subjektas turėtų teisę spręsti ar konkreti serija gali būti kvalifikuojama kaip atskiras filmas, ar ne. Jeigu tai ir turima omenyje, reikėtų plačiau atskleisti šią procedūrą. Tuo atveju, jeigu įstatymu siekiama įtvirtinti imperatyvą, kad jokioms daugiaserijinio filmo serijoms negali būti skiriamas valstybinis finansavimas, nes jos šio įstatymo požiūriu negali būti kvalifikuojamos kaip atskiri filmai, siūlome išbraukti perteklinius ir klaidinančius žodžius „kurios negali būti kvalifikuojamos kaip atskiras filmas“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
1 Siekiant teisinio aiškumo, įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalyje reikėtų nurodyti, kad kultūros ministras iš Kultūros ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų tvirtina ir skiria lėšas kino valstybiniam finansavimui. Pritarti 26.
25 Įstatymo projekto
kultūros sklaidos projektai nėra veiklos sritis (veikla gali būti laikomas projektų rengimas, projektų platinimas, projektų įgyvendinimas ir t.t.). Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
4 Įstatymo projekto
Lietuvos Respublikoje“ turinį, nes iš tokios formuluotės nėra aišku, ar prekių įsigijimas iš kitoje valstybėje narėje įsisteigusios organizacijos sudarius prekių įsigijimo sutartį Lietuvos Respublikoje, būtų laikomas lėšų panaudojimu ne Lietuvos Respublikoje. Taip pat nėra aišku, ar lėšos būtų laikomos panaudotomis užsienyje tuo atveju, jeigu prekės ar paslaugos būtų įsigyjamos iš Lietuvos Respublikoje registruoto ūkio subjekto, tačiau sutartis sudarant ne Lietuvos Respublikoje. Kitaip sakant nuostata, lėšų panaudojimo teisėtumą (galimumą) siejanti išimtinai su „lėšų panaudojimo“ geografine teritorija, yra sunkiai įgyvendinimas praktikoje. Nepritarti Ši nuostata suformuota vadovaujantis Kino komunikato „Dėl valstybės pagalbos filmams ir kitiems garso ir vaizdo kūriniams“ (2013/C 332/01) 27-38 punktais, kurie leidžia nustatyti iki 80 procentų išleisti valstybinio kino finansavimo lėšų valstybėje, kuri skiria finansavimą, o lėšų panaudojimo Lietuvos Respublikoje reglamentavimas bus nustatytas įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. 28. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
5 Vertinant įstatymo projekto 8 straipsnio 5 dalies nuostatas, pagal kurias kultūros ministras tvirtina kino valstybinio finansavimo taisykles, pažymėtina, kad su asmenų teisių turiniu ir jų įgyvendinimu susijusios nuostatos turi būti įtvirtinamos išimtinai įstatymuose.
Atsižvelgiant į tai, kad pagal siūlomą reguliavimą juridinių ir fizinių asmenų teises į valstybinį finansavimą valstybės biudžeto lėšomis reguliuotų iš esmės tik poįstatyminis teisės aktas, svarstytinas tokio reguliavimo pagrįstumas. Mūsų nuomone, pačiame įstatymo projekte turėtų būti esminiai valstybinio finansavimo principai ir sąlygos, kurios poįstatyminiame teisės akte galėtų būti detalizuojamos ir konkretinamos. Nepritarti Įstatymo projekto 7-9 straipsniai nustato kino valstybinio finansavimo kriterijus, finansavimo pagrindus ir sąlygas, todėl papildomas reguliavimas būtų perteklinis. 29. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
6 Įstatymo projekto
finansavimo sutartis. Pastebėtina, jog su šios sutarties nuostatomis yra siejamos asmenų teisės ir pareigos, pavyzdžiui, projekto 8 straipsnio 7 dalies 3 punktas, 11 straipsnio 4, 5, 7 dalys ir kt. Svarstytina, ar atsižvelgiant į minimos sutarties sąlygų teisinę reikšmę, įstatyme neturėtų būti įtvirtintos esminės sutarties sąlygos, ar bent nustatyta institucija, tvirtinanti pavyzdinę sutarties formą, kad asmenys iš anksto žinotų preliminarią savo teisių ir pareigų apimtį. Atsižvelgti Pavyzdinė sutartis bus patvirtinta Lietuvos kino centro, atsižvelgiant į Civilio kodekso nustatytą tvarką, o principai ir kriterijai yra išdėstomi kituose straipsniuose. 30.
kanceliarijos Teisės departamentas
6 Siekiant užtikrinti filmo gamintojų teises, susijusias su jų pagaminto filmo platinimu, įstatymo projekto 8 straipsnio 6 dalyje reikėtų atskleisti filmo naudojimo kultūros ir švietimo tikslais kriterijus, t.y. iš įstatymo projekto nėra aišku, koks filmo rodymas ir kitoks naudojimas galės būti laikomas filmo naudojimu kultūros ir švietimo tikslais (pvz., filmo rodymas kino teatre nemokamai visiems norintiems taip pat gali būti laikomas filmo naudojimu kultūros tikslais). Iš dalies pritarti Komitetas siūlo tokią formuluotę:
Pakeisti 9 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Lietuvos kino centras pagal filmo gamybos projekto valstybinio finansavimo sutartyje nustatytas sąlygas, kai valstybinis finansavimas siekia 50 ar daugiau procentų filmo gamybos biudžeto, atsižvelgdamas į Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo nuostatas, gali neatlygintinai naudoti filmą, kuriam buvo skirtas kino valstybinis finansavimas, filmų sklaidos ir kino kultūros sklaidos tikslais.“
kanceliarijos Teisės departamentas
7 Įstatymo projekto
valstybinis finansavimas neskiriamas juridiniams asmenims, kurio vadovas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl tam tikrų nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų ar kuris yra nubaustas už administracinius nusižengimus, numatytus tam tikruose ANK straipsniuose. Vertinant šią nuostatą, nėra aišku, kodėl kino valstybinio finansavimo skyrimas yra siejamas išimtinai su juridinio asmens vadovo teistumu. Toks reguliavimas suponuoja tai, kad tuo atveju, kai už tam tikrą veiklą pripažintas kaltu ir juridinis asmuo, ir juridinio asmens vadovo pavaduotojas (tačiau ne pats vadovas), tokiam juridiniam asmeniui valstybinis finansavimas vis tiek galėtų būti skiriamas.
Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 20 straipsnyje įtvirtintus juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės principus, galbūt tikslinga nustatyti, kad juridiniams asmenims valstybinis finansavimas neskiriamas, jei už tam tikrus nusikaltimus pripažintus kaltu juridinis asmuo ir (ar) vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje einantis asmuo. Atkreiptinas dėmesys, kad ir paties įstatymo projekto 8 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad ne tik juridinio asmens vadovo, tačiau ir juridinio asmens vyriausiojo buhalterio administracinė atsakomybė yra pagrindas neskirti valstybinio finansavimo. Iš dalies pritarti Komitetas siūlo tokią formuluotę:
Pakeisti 9 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „7.
Kino valstybinis finansavimas neskiriamas juridiniam ar fiziniam asmeniui, jeigu:
1) juridinis asmuo ir (ar) vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje einantis asmuo, ir
(ar) buhalteris bei fizinis asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo finansų sistemai, intelektinei nuosavybei, ekonomikai ir verslo tvarkai;
2) juridinio asmens vadovas ar fizinis asmuo yra nubaustas už administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 122, 127, 150, 184, 187, 192 ir 205 straipsniuose;
3) jis neatsiskaitė už gautą kino valstybinį finansavimą, kaip tai numatyta su Lietuvos kino centru pasirašytoje valstybinio finansavimo sutartyje;
4) jis originalios nacionalinio filmo medžiagos neperdavė valstybės archyvams (kai turėjo tokią pareigą) pagal šio įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1 punktą, – šiuo atveju valstybinis finansavimas negali būti skiriamas nuo paskutinės termino, per kurį medžiaga turėjo būti perduota, dienos;
5) juridiniam ar fiziniam asmeniui yra iškelta bankroto byla arba bankroto procesas pradėtas ne teismo tvarka ar juridinis asmuo yra likviduojamas arba pasibaigia kitais įstatymų nustatytais pagrindais.“
kanceliarijos Teisės departamentas
74 Įstatymo projekto
medžiaga turėjo būti perduota“ įrašytini žodžiai „šiuo atveju valstybinis finansavimas negali būti skiriamas nuo paskutinės termino, per kurį medžiaga turėjo būti perduota, dienos“
kanceliarijos Teisės departamentas
10 Siekiant teisinio aiškumo, įstatymo projekto 8 straipsnio 10 dalies nuostatas reikėtų susieti su projekto 11 straipsnio 6 ir 7 dalimis, kuriose nustatyta, kokiais atvejais kino valstybinis finansavimas iš juridinių ir fizinių asmenų išieškomas.
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-09-2010 Įstatymo projekto 9 straipsnyje siūloma reguliuoti teisinius santykius, susijusius su ekspertų komisijomis. Pažymėtina, jog iš teikiamo reguliavimo turinio darytina prielaida, jog ekspertų komisijų darbas būtų apmokamas iš valstybės biudžeto lėšų. Šiame kontekste pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinamais, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (2007 m. kovo 20 d., 2015 m. rugsėjo
atitinkamomis nuostatomis, apibrėžiančiomis esmines ekspertų komisijų darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias ekspertų darbo užmokestį. Analogiška pastaba išsakytina ir dėl įstatymo projekto 13 straipsnio 5 dalyje teikiamo reguliavimo, susijusio su filmų indeksavimo komisijos darbo apmokėjimu. Atsižvelgti Siūloma išlaikyti nuoseklų teisinį reguliavimą ir nustatyti, kad ekspertų komisijų ir filmų indeksavimo komisijos darbo apmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė (žr., pvz.,Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 54 straipsnio 4 dalį, 551 straipsnio 1 dalį, 85 straipsnio 4 dalį, 913 straipsnio 4 dalį, 122 straipsnio 2 dalį).
Pažymėtina, kad šiuo metu ministerija negali identifikuoti, kokia tvarka turėtų būti apmokamas komisijų narių darbas (pvz., taikant Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme įtvirtintas darbo apmokėjimo sąlygas, darbo užmokesčio dydžius apskaičiuojant taikant Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio IV skirsnio 8 punkte nustatytus pareiginių algų koeficientus, pareiginės algos dydį apskaičiuojant proporcingai dirbtam laikui pagal posėdžių protokolų duomenis; nustatant, iš kokių asignavimų apmokamas komisijos narių darbas ir pan.). Siūloma komisijų narių darbo apmokėjimo sąlygas pavesti nustatyti Vyriausybei, kuri atsakinga už valstybės biudžeto vykdymą. 35. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
5 Įstatymo projekto 9 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžio „tarybos“ įrašytinas žodis „komisijos“. Ši dalis taip pat pildytina nuostatomis, nustatančiomis subjektą, įgaliotą tvirtinti ekspertų komisijos narių viešųjų ir privačių interesų derinimo tvarką. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
1 Įstatymo projekto
įrašytini žodžiai „valstybės institucijos ar įstaigos“. Pritarti 37.
kanceliarijos Teisės departamentas
4 Įstatymo projekto 11 straipsnio 4 dalyje siūloma imperatyviai nustatyti, jog tais atvejais, kai nustatomi esminiai valstybinio finansavimo sutarties sąlygų pažeidimai, „Vyriausybės įgaliota institucija nutraukia su juridiniu ar fiziniu asmeniu sudarytą kino valstybinio finansavimo sutartį joje nustatyta tvarka“. Toks imperatyvus reguliavimo modelis, kai sutarties nutraukimo tvarką, esant esminiams sutarties pažeidimams, lemtų išimtinai sutarties sąlygos, kelia abejonių dėl jo atitikties proporcingumo principui ir Civilinio kodekso nuostatoms. Pirma, pastebėtina, jog siekiant nustatyti, kad sutartis galėtų būti nutraukiama tik pagal joje nustatytą tvarką, pirmiausia derėtų įstatymiškai nustatyti, kad sutartyje privalomai turi būti nurodyta sutarties nutraukimo tvarka, esant esminiams sutarties pažeidimams. To nepadarius, gali susiklostyti situacija, jog sutarties nebus galima nutraukti, nes sutartyje galimai nebus sutarties nutraukimo tvarkos. Antra, pažymėtina, jog sutarties nutraukimo procedūra, esant esminiam sutarties pažeidimui, yra aptarta Civilinio kodekso 6.218 straipsnyje, todėl pasirinktas imperatyvus reguliavimo metodas, kai sutartis gali būti nutraukta tik pagal joje numatytą tvarką, kelia abejonių dėl jo proporcingumo siekiamiems tikslams ir nepagrįsto sutarties šalių laisvės principo ribojimo. Pastebėtina, jog Civilinis kodeksas užtikrina šalių teisę vienašališkai nutraukti sutartį, esant esminiam sutarties pažeidimui ir nustato galimybę dėl tokio sutarties nutraukimo sąlygų nesusitarti, nes šios sąlygos detaliai aptariamos kodekse. Taigi šiame kontekste nėra suprantama kokius teisinius gėrius siekiama saugoti uždraudžiant sutarties šalims naudotis įstatymo jiems garantuojamomis teisėmis. Svarstytina galimybė reguliavimą tobulinti, atsisakant galimai nepagrįsto ir neproporcingo imperatyvaus reguliavimo metodo.
Pritarti Komitetas siūlo tokią formuluotę: Pakeisti 12 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Jeigu nustatoma, kad kino valstybinis finansavimas naudojamas ne pagal paskirtį, nesilaikoma terminų ar kitų esminių valstybinio finansavimo sutarties sąlygų, Lietuvos kino centras nutraukia su juridiniu ar fiziniu asmeniu sudarytą kino valstybinio finansavimo sutartį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.“
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-09-2012 Įstatymo projekto 11 straipsnio 6 dalis derintina su šio straipsnio 5 dalimi. Straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog asmuo valstybinį finansavimą turi grąžinti per „finansavimo sutartyje nustatytą terminą“, o šio straipsnio 6 dalyje kalbama apie tai, jog valstybinis finansavimas išieškomas, jei asmuo jo negrąžina per „Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytą terminą“. Atsižvelgiant į tai, jog nuostatose kalbama apie tą patį atvejį, kai valstybinio finansavimo sutartis nutraukiama vienašališkai, esant esminiam sutarties pažeidimui, valstybinio finansavimo grąžinimo terminas turėtų būti nustatomas aiškiai ir nedviprasmiškai. Toks terminas turėtų būti sudėtine valstybinio finansavimo sutarties dalimi ir pagal ją nustatomas, nes priešingu atveju, galimai būtų pažeidžiamos asmenų teisės, kadangi šių teisių ir pareigų apimtis priklausytų nuo tam tikros institucijos nuomonės, o ne nuo sutarties sąlygų ar teisės aktų nuostatų. Analogiška pastaba dėl valstybinio finansavimo grąžinimo termino išsakytina ir dėl šio straipsnio 7 dalyje numatyto valstybinio finansavimo grąžinimo atvejo.
Pažymėtina, jog nuostatoje reguliuojami teisiniai santykiai kiltų iš valstybinio finansavimo sutarties sąlygų, todėl šalims turi būti nustatyta pareiga susitarti dėl jų teisių ir pareigų apimties, arba šią apimtį turi lemti įstatymas, nes pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra akcentavęs, jog „<...> asmens teisių ir laisvių turinys, jų įgyvendinimo garantijos turi būti nustatytos įstatymu, o poįstatyminiame teisės akte gali būti nustatytos teisių įgyvendinimo procedūros. Poįstatyminiame teisės akte negali būti teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis.“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d. ir kt.). Tuo tarpu pagal siūlomą reguliavimą asmens pareigų įvykdymo terminas priklausytų išimtinai nuo tam tikros institucijos nuomonės, nepagrįstos jokiais įstatyminiais kriterijais. Toks reguliavimo pobūdis neatitiktų Konstitucinio Teismo doktrinos. Pritarti Komitetas siūlo tokią formuluotę:
Pakeisti 12 straipsnį jį išdėstyti taip:
„12 straipsnis. Kino valstybinio finansavimo naudojimo
priežiūra
centras prižiūri kino valstybinio finansavimo naudojimo teisėtumą. 2. Lietuvos kino centro direktorius nustato kino valstybinio finansavimo kino projektų įgyvendinimo priežiūros tvarką ir būdus. 3. Atlikdamas priežiūrą, Lietuvos kino centras turi teisę reikalauti ir gauti dokumentus ir kitokią informaciją, patvariąsias laikmenas, kurios turi ar gali turėti reikšmės nustatant, ar teisingai naudojamas kino valstybinis finansavimas. 4.
nustatoma, kad kino valstybinis finansavimas naudojamas ne pagal paskirtį, nesilaikoma terminų ar kitų esminių valstybinio finansavimo sutarties sąlygų, Lietuvos kino centras nutraukia su juridiniu ar fiziniu asmeniu sudarytą kino valstybinio finansavimo sutartį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. 5. Juridinis ar fizinis asmuo, Lietuvos kino centrui nutraukus sudarytą kino valstybinio finansavimo sutartį, privalo skirtą kino valstybinį finansavimą grąžinti Lietuvos kino centrui per kino valstybinio finansavimo sutartyje numatytą terminą. 6. Jeigu juridinis ar fizinis asmuo per kino valstybinio finansavimo sutartyje numatytą terminą kino valstybinio finansavimo negrąžina, kino valstybinis finansavimas išieškomas teisės aktų nustatyta tvarka. 7. Jeigu šio įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje nustatyti apribojimai atsiranda arba paaiškėja paskyrus kino valstybinį finansavimą ir jų priežasčių neįmanoma pašalinti, kino projekto valstybinio finansavimo sutarties galiojimo laikotarpiu finansavimo sutartis yra nutraukiama ir juridinis arba fizinis asmuo privalo skirtą kino valstybinį finansavimą grąžinti Lietuvos kino centrui per kino valstybinio finansavimo sutartyje numatytą terminą. Negrąžintas kino valstybinis finansavimas iš juridinio ar fizinio asmens išieškomas teisės aktų nustatyta tvarka.“
kanceliarijos Teisės departamentas
7 Ginčytinas įstatymo projekto 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto reguliavimo, pagal kurį finansavimo sutarties nutraukimo atveju, kai sutartis nutraukiama dėl aplinkybių atsiradusių jau po finansavimo skyrimo ir lėšų įsisavinimo, juridinis ar fizinis asmuo privalo grąžinti visas jam skirtas valstybinio finansavimo lėšas, pagrįstumas ir proporcingas.
Pagal siūlomą reguliavimą valstybinio finansavimo lėšos turėtų būti grąžinamos, pvz., net ir tuo atveju, kai filmo gamyba praktiškai baigta, o juridinio asmens vyriausias buhalteris nubaudžiamas administracine nuobauda už ataskaitų, deklaracijų ar kitų mokesčių administratoriaus funkcijoms įgyvendinti reikalingų dokumentų pateikimo tvarkos pažeidimą, kuris visiškai nesusijęs su filmo gamyba. Iš dalies pritarti Įstatymo projekto 12 str. 7 d. sankcijos nustatytos tik tada, kai jų neįmanoma pašalinti, tačiau dėl teisinio aiškumo siūlome patikslinti ir išdėstyti taip:
Komitetas siūlo tokią formuluotę: Pakeisti 12 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „Jeigu šio įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje nustatyti apribojimai atsiranda arba paaiškėja po kino valstybinio finansavimo skyrimo ir jų priežasčių neįmanoma pašalinti, kino projekto finansavimo sutarties galiojimo laikotarpiu, finansavimo sutartis yra nutraukiama ir juridinis arba fizinis asmuo privalo skirtą kino valstybinį finansavimą grąžinti Vyriausybės įgaliotai institucijai per kino valstybinio finansavimo sutartyje numatytą terminą. Negrąžintas kino valstybinis finansavimas iš juridinio ar fizinio asmens išieškomas teisės aktų nustatyta tvarka.“ 40.
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
4 Projekto
viešo rodymo reikalavimų ir kino filmų registravimo Filmų registre tvarkos priežiūrą atlieka Vyriausybės įgaliota institucija, „kurios įgalioti pareigūnai turi teisę patekti į tikrinamų juridinių ir fizinių asmenų naudojamas teritorijas, patalpas (išskyrus žmogaus būstą) ar kitus objektus, turi teisę gauti informaciją, duomenis ar dokumentus, reikalingus šiai priežiūrai atlikti, taip pat turi teisę gauti žodinius ir rašytinius paaiškinimus iš tikrinamų juridinių ir fizinių asmenų.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, pastebėtina, jog siūloma įstatymo nuostata įtvirtintų naują priežiūros formą, be kita ko, nustatančią valdingus įgalinimus ir plačios apimties teises Vyriausybės įgaliotos institucijos pareigūnams. Šiame kontekste pastebėtina, jog tokios priežiūros formos nustatymas yra susijęs ne tik su Vyriausybės įgaliotos institucijos teisėmis ir pareigomis, tačiau ir su asmenų, kurie pagal šią priežiūros tvarką būtų tikrinami, teisėmis ir pareigomis. Šiame kontekste pastebėtina, jog siūlomas reguliavimas yra nepakankamas ir neišbaigtas, nes nei analizuojamoje nuostatoje, nei kitur įstatymo projekto tekste nėra jokios informacijos, susijusios su nustatomos priežiūros vykdymo tvarka ir minėtų asmenų teisių bei pareigų apimtimi. Atsižvelgiant į tai, jog Vyriausybės įgaliotos institucijos pareigūnams numatomos plačios teisės, įstatyme derėtų aiškiai nustatyti, kokiu pagrindu turėtų būti inicijuojami numatomi patikrinimo veiksmai, koks teisės aktas nustato tokių veiksmų atlikimo tvarką. Įstatyme turėtų būti aiškiai nurodyta, jog pareigūnai prieš atlikdami tam tikrus veiksmus turėtų pateikti jų įgaliojimus patvirtinančius dokumentus.
Be to, įstatyme turi būti aiškiai nurodytos tikrinamų asmenų teisės ir pareigos, susijusios su aptariamais patikrinimais, pavyzdžiui, teisė dalyvauti vykdant patikrinimą, teisė apskųsti pareigūnų veiksmus ir kt. Pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra akcentavęs, jog „<...> asmens teisių ir laisvių turinys, jų įgyvendinimo garantijos turi būti nustatytos įstatymu, o poįstatyminiame teisės akte gali būti nustatytos teisių įgyvendinimo procedūros. Poįstatyminiame teisės akte negali būti teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis.“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d. ir kt.). Taigi, ta aplinkybė, jog projektu nesiūloma nustatyti tikrinamų asmenų teisių ir pareigų, susijusių su Vyriausybės įgaliotos institucijos atliekamais patikrinimais, turėtų būti vertinama, kaip neatitinkanti Konstitucinio Teismo doktrinos. Svarstytina galimybė papildyti įstatymo projektą atitinkamomis nuostatomis. Antra, nekvestionuojant Vyriausybės įgaliotos institucijos teisių vykdyti tam tikrą veiklos priežiūrą, atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas suteiktų teisę Vyriausybės įgaliotos institucijos pareigūnams nekliudomai, bet kuriais atvejais, jų pasirinktu metu patekti į bet kurias juridinių ir fizinių asmenų naudojamas teritorijas, patalpas (išskyrus žmogaus būstą) ar kitus objektus, ir teisę gauti informaciją, duomenis ar dokumentus. Toks reguliavimo pobūdis, t.y. siūlomų priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams, kelia abejonių.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kituose įstatymuose, suteikiant valstybės pareigūnams panašias teises, yra nustatomi specialūs pagrindai, kuriems esant jie gali naudotis jiems suteiktomis teisėmis (Konkurencijos įstatymo 24 straipsnis, Mokesčių administravimo įstatymo 122 straipsnis, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 11 straipsnis ir kt.). Tuo tarpu šiuo atveju Vyriausybės įgaliota institucija galėtų vadovautis tik jai vienai žinomais pagrindais, neįtvirtintais jokiame teisės akte, dėl ūkio subjektų patikrinimų ir galėtų naudotis visais jai suteiktais plačiais įgaliojimais net nesant pagrįstų įtarimų, kad fizinis ar juridinis asmuo pažeidžia įstatymus. Šiame kontekste taip pat pastebėtina ir tai, kad Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos pareigūnai turi teisę tik su teismo leidimu nekliudomai įeiti į ūkio subjektų naudojamas patalpas, o mokesčių administratoriaus pareigūnai turi teisę be išankstinio įspėjimo patekti į mokesčių mokėtojo patalpas tik operatyvaus patikrinimo metu, be to, ne darbo valandomis mokesčių administratoriaus pareigūnas gali įeiti į mokesčių mokėtojo patalpas tik jei yra pagrįstų įtarimų, kad daromi teisės pažeidimai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso 206 straipsnio 4 dalį, asmens būsto ar tarnybinių patalpų, kurios nėra įvykio vieta, tyrimas gali būti atliekamas tik būsto savininko ar įmonės, įstaigos, organizacijos atstovo sutikimu arba ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigtina, kad teikiamo reguliavimo apimtis atsižvelgiant į jo pobūdį yra nepakankama ir neproporcinga.
Be to, manytina, jog tais atvejais, kai Vyriausybės įgaliotos institucijos pareigūnai neįleidžiami į tikrinamų asmenų patalpas ar teritoriją, jiems nepateikiami reikiami dokumentai, prievartos priemonės gali būti naudojamos tik įstatymų nustatyta tvarka, gavus teismo leidimą. Trečia, pastebėtina, kad nors Vyriausybės įgaliotos institucijos pareigūnams suteikiama teisė iš fizinių ir juridinių asmenų gauti informaciją, duomenis ar dokumentus, reikalingus priežiūrai atlikti, tačiau nenustatomos jokios pareigūnų pareigos, susijusios su šios informacijos naudojimu. Atkreiptinas dėmesys, jog tarp minėtos informacijos gali būti ir konfidencialios ar komercinę paslaptį sudarančios informacijos, todėl įstatymo projekte derėtų aiškiai nustatyti pareigūnų pareigą neatskleisti patikrinimų metu sužinotos konfidencialios ar komercinę paslaptį sudarančios informacijos. Be to tokia pareiga turėtų būti nustatyta ir buvusiems pareigūnams, kurie paliko tarnybą. Pritarti Komitetas siūlo tokią formuluotę:
Pakeisti 13 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Šio įstatymo kino filmų viešo rodymo reikalavimų ir kino filmų registravimo Filmų registre tvarkos priežiūrą atlieka Lietuvos kino centras, kurio įgalioti pareigūnai turi teisę gauti informaciją, duomenis ar dokumentus, reikalingus šiai priežiūrai atlikti, taip pat turi teisę gauti žodinius ir rašytinius paaiškinimus iš tikrinamų juridinių ir fizinių asmenų. Lietuvos kino centro įgalioti pareigūnai privalo neatskleisti patikrinimų metu gautos konfidencialios ar komercinę paslaptį sudarančios informacijos.“
kanceliarijos Teisės departamentas
1 Derinant projekto nuostatas tarpusavyje, įstatymo projekto 13 straipsnio 1 dalyje po žodžio
„filmai“ įrašytini žodžiai „išskyrus šio straipsnio 15 dalyje nustatytus
atvejus“. Pritarti 42.
kanceliarijos Teisės departamentas
11 Svarstytina, ar pagrįsta įstatymo projekto 13 straipsnio 11 dalies nuostata, pagal kurią Filmų indeksavimo komisijai nustačius, kad filmas yra pornografinis arba smurtinis, jis ne tik negali būti rodomas Lietuvos kino teatruose, tačiau ir apskritai platinamas Lietuvos Respublikoje. Manytume, kad šioje nuostatoje turėtų būti įtvirtina viešo rodymo ar kitokio viešo prieinamumo draudimas, o ne platinimas apskritai. Tuo labiau, kad įstatymo projekto 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad Filmų registre turi būti registruojami tik Lietuvos filmų gamintojų pagaminti, taip pat skirti rodyti kino teatruose ar padaryti viešai prieinamais kompiuterių tinkluose (internete) filmai, o ne visi platinami filmai. Pritarti
5 Projekto 2 straipsnio 1 dalyje brauktina nuoroda į šio straipsnio 4 dalį, o 4 dalis dėstytina taip: „4. Nacionaliniams filmams, pagamintiems be kino valstybinio finansavimo, šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto įstatymo 15 straipsnio 2 ir
tvarkos taikomos nuo 2019 m. sausio 1 d.“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
3 Projekto 2 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžių ir skaičių „šio įstatymo 13 ir 14 straipsnių“ įrašytini skaičiai ir žodžiai „šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto įstatymo
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
kino aljansas, Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Nepriklausomų prodiuserių asociacija Argumentai: Kino įstatymo 6 straipsnis nustato kino finansavimo šaltinius ir valstybės pagalbą, kurią per metus sudaro apie 2 milijonus eurų.
Vidutinio dydžio vaidybinio filmo gamybai reikia apie 2 milijonų eurų lėšų, todėl esamas valstybinis kino finansavimas nepatenkina Lietuvos kino filmų gamintojų poreikių ir potencialo. Manome, kad būtina ir svarbu didinti finansavimą kino sektoriui, nes
geresnius tarptautinio platinimo rezultatus, užtikrinančius Lietuvos vardo sklaidą bei stiprinančius Lietuvos kino gamintojų rentabilumą bei konkurencingumą. 2. Geresni rezultatai tarptautinėje rinkoje taip pat gerina užsienio fondų lėšų pritraukimą, didindami filmų kokybę bei plėsdami tarptautinės sklaidos geografiją. 3.Didesnis per metus pagaminamų filmų skaičius prisideda prie sėkmingesnės nacionalinės bei tarptautinės sklaidos, kino autorių profesinio tobulėjimo, kuris įmanomas tik nuosekliai kuriant filmus. Taip pat jis garantuoja žanrų įvairovę, kurios stoka yra viena iš autorinio kino sklaidos problemų. 4. Geresnės sąlygos nacionalinio kino sklaidai garantuoja tęstinę ir nuoseklią žiūrovų audiovizualinio raštingumo edukaciją, kuri sąlygotų didesnį susidomėjimą kokybišką bei nacionalines kultūros vertybes palaikančia kinematografija. Finansavimo augimo būtinybę liudija ir kaimyninių šalių kino finansavimo politika. Pvz Estijoje per tris kino projektus remiančias valstybines institucijas 2014 metais kinui buvo skiriami 6,9 mln eurų, 2015 metais - 7,7 mln, 2016 metais - 10,4 mln, o 2017 - 12 mln eurų. Latvijoje
eurų, 2015 metais - 5,7 mln eurų, 2016 - 6,7 mln eurų, o 2017 metais - 10,6 mln.
Tuo tarpu Lietuvoje nuo 2014 metais vienintelės kino projektus finansuojančios institucijos skiriamų 3 mln eurų finansavimas pakilo iki 4,6 mln eurų 2017 metais, iš jų tik 2 mln. kino gamybai. Prašome užtvirtini kino finansavimą nacionaliniam kinui nes:
Nepriklausomybės ir į profesionalią kino rinką išėjus ne vienai naujų režisierių kartai. Būtina didinti finansavimą ( iki 8-10 mln. Euro kino gamybai ir sklaidai ) siekiant per metus finansuoti
Siūlome Projekto 5 straipsnį išdėstyti taip:
valstybinis finansavimas sudaromas iš šių šaltinių:
1) valstybės biudžeto lėšų, atsižvelgiant į Lietuvos kino centro parengtas programas;
2) 60 procentų praėjusių metų faktinių įplaukų iš pridėtinės vertės mokesčio už filmų platinimą ir rodymą kino teatruose. Suma apskaičiuojama pagal Lietuvos statistikos departamento paskelbtus duomenis;
3) valstybės gautų pajamų pagal licencines sutartis už suteiktas audiovizualinių kūrinių autorių ir gretutines turtines teises, kuriomis disponuoja Lietuvos kino centras;
4) 10 procentų praėjusių metų faktinių įplaukų iš pridėtinės vertės mokesčio, sumokėto interneto paslaugų teikėjų;
5) tikslinio kino valstybinio finansavimo, skirto iš Vyriausybės valstybės užsakymui atlikti;
6) grąžinto arba išieškoto kino valstybinio finansavimo, Lietuvos kino centrui nutraukus su juridiniu arba fiziniu asmeniu sudarytą kino valstybinio finansavimo sutartį;
1Kinas papildomai finansuojamas iš šių šaltinių:
1) valstybės biudžeto lėšų, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos parengtas programas;
2) kitų teisėtai gautų lėšų.“ Atsižvelgti 4.
Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Dėl valstybinio kino valdymo Lietuvoje kultūros sektorius yra reglamentuotas šakiniu principu, t.y. kiekviena kultūros sritis, įskaitant kiną, turi savo specialųjį įstatymą (pvz. Bibliotekų įstatymas, Muziejų įstatymas, Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas ir kt.). Specialiojo įstatymo paskirtis, inter alia, yra aiškiai įvardinti reguliuojamame lauke veikiančius subjektus – konkrečią politikos sritį formuojančią instituciją, ją įgyvendinančią instituciją bei organizacijas, kurios turi teisę prisidėti prie politikos formavimo ir įgyvendinimo. Šis aspektas ypač svarbus dėl to, kad skirtingose kultūros srityse gana ženkliai skiriasi veikimo principai, infrastruktūra, galimi valstybės veikimo modeliai. Kino srityje iš esmės nesant valstybės ar savivaldybių valdomos infrastruktūros, labai svarbu apibrėžti politikos formavimo ir įgyvendinimo principus ir dalyvius bei jų vaidmenį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos teisėkūroje tai anaiptol nėra retas reiškinys. Galioja Lietuvos Respublikos įstatymai, kuriuose įvardijamos atitinkamą politikos sritį formuojančios bei įgyvendinančios institucijos ir jų tikslai bei funkcijos (pvz. Ryšių reguliavimo tarnyba – Elektroninių ryšių įstatyme;
Lietuvos radijo ir televizijos komisija – Visuomenės informavimo įstatyme; Konkurencijos taryba – Konkurencijos įstatyme; visi metrologinio laidavimo sistemos subjektai - Metrologijos įstatyme ir t.t.). Daugumoje Europos šalių taip pat yra priimti specialieji kino sritį reglamentuojantys įstatymai, kuriose konkrečiai įvardintos nacionalinės kino įstaigos.
Aiškus kino srityje veikiančių valstybės institucijų ir pagrindinių jų tikslų bei funkcijų įvardijimas įstatyme aiškiai apibrėžtų kino politikos instrumentus, įtvirtintų struktūrinį stabilumą, teisinį aiškumą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome Projekto 4 straipsnį išdėstyti taip:
„4 straipsnis. Valstybės kino politikos formavimas ir
įgyvendinimas
Kultūros ministerija):
1) formuoja valstybės kino politiką, rengia kino srities įstatymų ir kitų teisės aktų projektus;
2) analizuoja Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kino raidos tendencijas, inicijuoja, rengia kino srities strateginio planavimo dokumentus, atlieka šių dokumentų įgyvendinimo rezultatų stebėseną;
3) atstovauja Lietuvos Respublikai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei užsienio valstybėse ar tarptautinėse organizacijose, pagal kompetenciją palaiko ryšius su užsienio valstybių atitinkamomis institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nustatyta tvarka atlieka visus veiksmus, susijusius su Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymu ir vykdymu;
4) organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos (toliau – Lietuvos kino centras) veiklą. 2.
2Lietuvos kino centras:
1) dalyvauja formuojant valstybės kino politiką;
2) įgyvendina valstybės kino politiką, atlieka šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose jam pavestas funkcijas;
3) skiria kino valstybinį finansavimą ir kontroliuoja jo naudojimą bei atsiskaitymą už jį;
4) skiria valstybės stipendijas kino kultūros ar meno kūrėjams;
5) vykdo kino edukacijos ir kino kultūros plėtros veiklas;
6) renka ir skelbia informaciją ir statistiką apie Lietuvos kiną;
7) suteikia filmų indeksus pagal žiūrovų amžiaus cenzą filmams, kuriuos ketinama rodyti kino teatruose;
8) prižiūri, kaip juridiniai ir fiziniai asmenys laikosi šio įstatymo kino filmų viešo rodymo reikalavimų ir kino filmų registravimo Filmų registre tvarkos;
9) kaupia nacionalinius filmus ir užtikrina jų prieinamumą.“
Kultūros srities veikimo ir reguliavimo specifika reikalauja aiškiai apibrėžti ir galimybę bei pareigą valstybės institucijoms įtraukti srities ekspertus bei nevyriausybines organizacijas į sprendimų priėmimo procesus, užtikrinant nešališkumą, kūrybos ir raiškos laisvę bei įvairovę. Todėl labai svarbu įstatymu įtvirtinti patariamąją instituciją kino politikos formavimo klausimais. Analogiškos patariamosios institucijos yra numatytos įstatymuose bibliotekų, muziejų, teatrų ir koncertinių įstaigų bei kitose kultūros srityse. Todėl siūlome grąžinti į Projektą straipsnį, reglamentuojantį Lietuvos kino tarybą, išdėstant jį taip: „5 straipsnis. Lietuvos kino taryba
tarybą, tvirtina jos sudėtį ir jos nuostatus. 3. Lietuvos kino taryba yra patariamoji institucija, kuri atlieka eksperto ir konsultanto funkcijas sprendžiant kino politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimus. 4.
iš kino meno kūrėjų, profesionalių kino meno vertintojų, filmų gamintojų, rodytojų ar platintojų atstovų, taip pat kitų su kino politikos formavimu ir įgyvendinimu susijusių asmenų ar jų atstovų. Lietuvos kino tarybos nariu asmuo gali būti ne daugiau, kaip dvi kadencijas iš eilės.“
Kino projektų įgyvendinimo specifika lemia tai, kad kai Lietuvos kino projektai įgyvendinami su kitų šalių finansine parama (tai liečia apie 2/3 visų valstybės remiamų filmų), mūsų šalies finansavimas suteikiamas pirmiausia, ir tik po to kartu su partneriais gali būti pretenduojama į kitus finansavimo šaltinius. Kol trūkstamas finansavimas neužsitikrinamas, projektas nevykdomas. Filmo projekto įgyvendinimo ciklas – nuo 2 iki 5 metų. Priklausomybė nuo biudžetinių metų, kai lėšos turi būti pilnai panaudotos iki metų pabaigos, lemia tai, kad tampa vis sunkiau gauti patvirtinimus dėl kofinansavimo iš kitų šalių. Lietuvos kino gamintojai privalo užsitikrinti nuo 25 iki 50 proc. projekto biudžeto iš nevalstybinių ar užsienio šaltinių. Taikomas biudžetinių metų principas šiai kūrybinei industrijai nėra tinkamas, o 6 mėnesių laikas surinkti trūkstamas lėšas ne visada yra pakankamas. Todėl dalis sudėtingų projektų dėl šių formalių priežasčių sunkiai įgyvendinami. Tarptautinė patirtis rodo (Prancūzija, Lenkija, Makedonija, Nyderlandai, Danija, Suomija ir kitos šalys), kad efektyviausiai valstybės lėšos panaudojamos, kai jos pervedamos projekto vykdytojui tik užsitikrinus visą filmo biudžetą. Taip užtikrinama ir geresnė viešųjų resursų panaudojimo kontrolė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome Projekto 6 straipsnį, reglamentuojantį kino valstybinį finansavimą, papildyti 3 dalimi išdėstant ją taip: „3.
Per kalendorinius metus nepanaudotos kino valstybiniam finansavimui skirtos lėšos lieka Lietuvos kino centro sąskaitoje ir naudojamos kitais metais numatytiems kino valstybinio finansavimo projektams finansuoti.“
str. 3 d. – mūsų manymu, šios sąvokos esmė yra ne asmens rūšis, forma ar įsisteigimo vieta, o jo vykdoma veikla ir prisiimama atsakomybė. Todėl siūlome išdėstyti „filmo gamintojo“ sąvoką taip: „Filmo gamintojas – asmuo, kuris verčiasi filmų gamyba ir yra atsakingas už kūrybinį, organizacinį, finansinį filmo gamybos procesą“. 6. Projekto 2 str. 4 d. – siūlome išbraukti žodį
„filmuojant“, kad apibrėžtis tiktų ir animaciniams filmams, kuriuos kuriant
nebūtinai vyksta filmavimas. 7. Projekto 2 str. 6 d. – pritariant Seimo kanceliarijos Teisės departamento 11 pastabai, „filmo rodymo“ sąvoką siūlome apibrėžti taip: „filmo pateikimas žiūrovams (viešas atlikimas) bet kokiomis techninės įrangos priemonėmis kino teatruose ar kitose tam pritaikytose viešosiose erdvėse“. 8. Projekto 2 str. 9 d. – derinant šią sąvoką su aukščiau nurodyta „filmo rodymo“ sąvoka, siūlome apibrėžti „filmų rodytojo“ sąvoką taip: „Filmų rodytojas – asmuo, kuris verčiasi filmų rodymu Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančiuose kino teatruose ar kitose tam pritaikytose viešosiose erdvėse“. 9. Projekto 3 str. 1 d. 2 p. Filmas, kuris laikomas nacionaliniu filmu, turėtų ne tik būti pagamintas Lietuvos filmo gamintojo ir būti lietuvių kalba, bet taip pat turėti pakankamai svarų lietuvišką kūrybinį indėlį. Tuo tarpu, pagal Projekto
lietuvių kalbos naudojimo filme, pakanka turėti tik vieną iš pagrindinių aktorių, kad filmas būtų pripažintas nacionaliniu filmu ir galėtų pretenduoti į valstybinį finansavimą.
Mūsų manymu, tokios sąlygos neužtikrina filmo lietuviškumo. Todėl siūlome 3 str. 1 d. 2 punktą formuluoti taip:
„2) filmo režisierius arba scenarijaus ar adaptuoto literatūros
kūrinio autorius yra Lietuvos Respublikos pilietis“. 10. Projekto 3 str. 2 d. – iš dalies pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento 16 pastabai, siūlome išdėstyti Projekto 3 str. 2 d. taip:
„2. Bendros filmo gamybos filmas laikomas nacionaliniu filmu,
jeigu jis atitinka Europos Tarybos konvencijoje dėl bendros kino filmų gamybos ar kitose Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytas sąlygas.“ Vadovaujantis Europos Tarybos konvencijos dėl bendros kino filmų gamybos II Priede įtvirtintu modeliu, iki 2017 m. pabaigos Lietuvos kino centras ketina parengti ir patvirtinti Oficialios bendros filmo gamybos statuso filmams suteikimo tvarkos aprašą. Šis tvarkos aprašas reglamentuos kriterijus, kuriuos atitinkantis bendros filmo gamybos filmas bus prilygintas nacionaliniam filmui. 11. Projekto 7 str. 2 d. Praktiniu aspektu kino kultūros sklaidos projektai – tai kino sklaidos projektai, kurių finansavimą nuo 2018 m. LKC perima iš Kultūros tarybos. Nustatant šių projektų valstybinio finansavimo kriterijus derėtų įvertinti šių projektų vykdytojų ratą ir jų vykdomų projektų pobūdį. Kino kultūros sklaidos projektas gali ir nebūti susijęs su nacionaliniais filmais ar nacionaliniu kino menu, kaip antai Lietuvoje rengiamos kitų (ne Lietuvos) kino klasikų filmų retrospektyvos arba Lietuvoje rengiami kino festivaliai, kuriuose didžiąją dalį repertuaro sudaro ne nacionaliniai filmai. Tačiau nepaisant to, tokie projektai prisideda prie kino meno puoselėjimo Lietuvoje, todėl juos finansuoti tikslinga.
Analogiškai, yra ir kita kino kultūros sklaidos projektų grupė, kurių objektas yra nacionalinio kino meno pristatymas užsienyje, kurie, mūsų manymu, yra ne mažiau svarbūs ir jiems taip pat turėtų būti sudarytos galimybės gaut valstybinį finansavimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Projekto 7 str. 2 d. siūlome formuluoti taip::
„2. Kino valstybinis finansavimas skiriamas kino kultūros sklaidos
projektams, puoselėjantiems kino meną“. 12. Projekto 7 str. 4 d. 2 ir 3 p. Atkreiptinas dėmesys, kad Projekto 7 str. 4 d. 2 p. esmė ir tikslas – kad pareiškėjai neturėtų galimybės prašyti valstybės biudžeto lėšomis kompensuoti jų pačių suplanuotas ir patirtas filmų parengiamųjų ir gamybos darbų išlaidas. Todėl šį papunktį siūlome formuluoti taip:
„2) nacionalinių filmų parengiamųjų darbų ir gamybos
išlaidoms kompensuoti;“ Pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento 24 pastabai ir KM išsakytai nuomonei atsisakyti Projekto nuostatos dėl valstybinio finansavimo neskyrimo daugiaserijinio filmo serijoms, Projekto 7 str. 4 d. 3 p. siūlome formuluoti taip „3) televizijos programoms;“. 13. Dėl Projekto 9 straipsnio įsigaliojimo termino Projekte numatytas esminis projektų vertinimo procedūros pakeitimas – t.y. kino valstybiniam finansavimui gauti pateiktus projektus vertins nebe Kino taryba (kaip yra šiuo metu), bet ekspertų komisijos. Šiam siūlymui visiškai pritariame, tačiau siūlome numatyti, kad Projekto 9 straipsnio nuostatos įsigalioja nuo 2019 m. balandžio 1 d. Kaip ir kasmet, metų IV ketvirtį yra skelbiamas filmų parengiamųjų ir gamybos darbų projektų finansavimo konkursas. Konkursui teikiamas paraiškas vertina Kino taryba, kuri darbą paprastai užbaigia iki kitų metų vasario mėn. vidurio/pabaigos.
Taigi, nenumačius vėlesnio (kaip siūloma aukščiau) Projekto
procedūrą (išformuoti Kino tarybą ir suformuoti ekspertų komisijas) jau pradėjus vykdyti paraiškų vertinimą pagal šiuo metu galiojančią sistemą. Iš dalies pritarti
str. 1 d. – pritariant Seimo kanceliarijos Teisės departamento 3 pastabai ir ją papildant, siūlome išdėstyti šią sąvoką taip: „Bendra filmo gamyba – filmo gamyba dalyvaujant Lietuvos ir užsienio filmo gamintojams, įsipareigojusiems bendros filmo gamybos sutartimi, sudaryta vadovaujantis Europos Tarybos konvencija dėl bendros kino filmų gamybos, kitomis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktais.“
7Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
Respublikos Kino įstatymo Nr. IX-752 pakeitimo įstatymo projektui, Komiteto išvadai ir siūlyti Seimui svarstyti. 7.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
komitetas
4 Pasiūlymas: Pakeisti 2 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Filmo gamintojas – asmuo, kuris verčiasi
filmų gamyba ir yra atsakingas už kūrybinį, organizacinį, finansinį filmo gamybos procesą.“
komitetas
5 Pasiūlymas: Pakeisti 2 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5.
Filmo padarymas viešai prieinamu elektroninių ryšių tinklais – filmo, išskyrus filmus, kurie yra televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugų objekto sudedamoji dalis, viešas skleidimas laidinėmis, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis tokiu būdu, kad informacinės visuomenės paslaugų gavėjai galėtų jį pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“
komitetas
8 Pasiūlymas: Pakeisti 2 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip: „8. Filmų rodytojas – asmuo, kuris verčiasi filmų rodymu Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančiuose kino teatruose ar kitose tam pritaikytose viešosiose erdvėse.“
komitetas
9 Pasiūlymas: Pakeisti 2 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip: „9. Filmo sklaida – filmo kūrybinio sumanymo (scenarijaus, sinopsio, idėjos aprašymo ir panašiai) ir (ar) filmo, jo autorių, kuriems priklauso autorių teisės į filmą, ir gamintojų pristatymas kino festivaliuose, forumuose, retrospektyvose ar kituose panašaus pobūdžio renginiuose.“
komitetas
17 Pasiūlymas: Pakeisti 2 straipsnio 17 dalį ir ją išdėstyti taip: „Lietuvos filmo gamintojas
Europos ekonominės erdvės valstybės pilietis ir gauna valstybinį kino finansavimą, arba Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, taip pat Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, įsteigtas Lietuvos Respublikoje.“
komitetas
2 Pasiūlymas: Pakeisti 3 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Bendros filmo gamybos filmas laikomas nacionaliniu filmu, jeigu jis atitinka Europos Tarybos konvencijoje dėl bendros kino filmų gamybos ir (ar) kitose Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytas sąlygas.“
komitetas 2017-11-224 Pasiūlymas: Pakeisti 4 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„4 straipsnis. Valstybės kino politikos formavimas ir įgyvendinimas
Respublikos kultūros ministerija:
1) formuoja valstybės kino politiką, rengia kino srities įstatymų ir kitų teisės aktų projektus;
2) analizuoja Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kino raidos tendencijas, inicijuoja, rengia kino srities strateginio planavimo dokumentus, atlieka šių dokumentų įgyvendinimo rezultatų stebėseną;
3) atstovauja Lietuvos Respublikai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei užsienio valstybėse ar tarptautinėse organizacijose, pagal kompetenciją palaiko ryšius su užsienio valstybių atitinkamomis institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nustatyta tvarka atlieka visus veiksmus, susijusius su Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymu ir vykdymu;
4) organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos (toliau – Lietuvos kino centras) veiklą. 2.
2Lietuvos kino centras:
1) dalyvauja formuojant valstybės kino politiką;
2) įgyvendina valstybės kino politiką, atlieka šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose jam pavestas funkcijas;
3) skiria kino valstybinį finansavimą ir kontroliuoja jo naudojimą bei atsiskaitymą už jį;
4) skiria valstybės stipendijas kino kultūros ar meno kūrėjams;
5) vykdo kino edukacijos ir kino kultūros sklaidos veiklas;
6) renka ir skelbia informaciją ir statistiką apie Lietuvos kiną;
7) suteikia filmų indeksus pagal žiūrovų amžiaus cenzą filmams, kuriuos ketinama rodyti kino teatruose;
8) prižiūri, kaip juridiniai ir fiziniai asmenys laikosi šio įstatymo kino filmų viešo rodymo reikalavimų ir kino filmų registravimo Filmų registre tvarkos;
9) kaupia nacionalinius filmus ir užtikrina jų prieinamumą.“
komitetas 2017-11-225 Pasiūlymas: Pakeisti 5 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „5 straipsnis. Lietuvos kino taryba
Respublikos kultūros ministras sudaro Lietuvos kino tarybą, tvirtina jos sudėtį ir jos nuostatus. 2. Lietuvos kino taryba yra patariamoji institucija, atliekanti eksperto ir konsultanto funkcijas sprendžiant kino politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimus. 3. Lietuvos kino tarybą sudaro 7 nariai, skiriami 3 metų kadencijai iš kino meno kūrėjų, profesionalių kino meno vertintojų, filmų gamintojų, rodytojų ar platintojų atstovų, taip pat kitų su kino politikos formavimu ir įgyvendinimu susijusių asmenų ar jų atstovų. Lietuvos kino tarybos nariu asmuo gali būti ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.“
komitetas
2 Pasiūlymas: Pakeisti 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jų išdėstyti taip: „2. Kino valstybinis finansavimas skiriamas:
1) nacionalinių filmų parengiamiesiems darbams, nacionalinių filmų gamybai, sklaidai, platinimui ir rodymui;“
komitetas 2017-11-22 Pasiūlymas: Pakeisti 8 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Kino valstybinis finansavimas skiriamas kino kultūros sklaidos projektams, puoselėjantiems kino meną.“ Pritarti
6 Pakeisti 9 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:
„6. Lietuvos kino centras pagal filmo gamybos projekto valstybinio finansavimo sutartyje nustatytas sąlygas, kai valstybinis finansavimas siekia 50 ar daugiau procentų filmo gamybos biudžeto, atsižvelgdamas į Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo nuostatas, gali neatlygintinai naudoti filmą, kuriam buvo skirtas kino valstybinis finansavimas, filmų sklaidos ir kino kultūros sklaidos tikslais.“ Pritarti 12, Kultūros komitetas 2017-11-229
7 Komitetas siūlo tokią formuluotę: Pakeisti 9 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „7.
Kino valstybinis finansavimas neskiriamas juridiniam ar fiziniam asmeniui, jeigu:
1) juridinis asmuo ir (ar) vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje einantis asmuo, ir
(ar) buhalteris bei fizinis asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo finansų sistemai, intelektinei nuosavybei, ekonomikai ir verslo tvarkai;
2) juridinio asmens vadovas ar fizinis asmuo yra nubaustas už administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 122, 127, 150, 184, 187, 192 ir 205 straipsniuose;
3) jis neatsiskaitė už gautą kino valstybinį finansavimą, kaip tai numatyta su Lietuvos kino centru pasirašytoje valstybinio finansavimo sutartyje;
4) jis originalios nacionalinio filmo medžiagos neperdavė valstybės archyvams (kai turėjo tokią pareigą) pagal šio įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1 punktą, – šiuo atveju valstybinis finansavimas negali būti skiriamas nuo paskutinės termino, per kurį medžiaga turėjo būti perduota, dienos;
5) juridiniam ar fiziniam asmeniui yra iškelta bankroto byla arba bankroto procesas pradėtas ne teismo tvarka ar juridinis asmuo yra likviduojamas arba pasibaigia kitais įstatymų nustatytais pagrindais.“
komitetas
4 Pasiūlymas: Pakeisti 12 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4.
Jeigu nustatoma, kad kino valstybinis finansavimas naudojamas ne pagal paskirtį, nesilaikoma terminų ar kitų esminių valstybinio finansavimo sutarties sąlygų, Lietuvos kino centras nutraukia su juridiniu ar fiziniu asmeniu sudarytą kino valstybinio finansavimo sutartį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.“
komitetas 2017-11-2212 Pasiūlymas: Pakeisti 12 straipsnį jį išdėstyti taip: „12 straipsnis. Kino valstybinio finansavimo naudojimo priežiūra
centras prižiūri kino valstybinio finansavimo naudojimo teisėtumą. 2. Lietuvos kino centro direktorius nustato kino valstybinio finansavimo kino projektų įgyvendinimo priežiūros tvarką ir būdus. 3. Atlikdamas priežiūrą, Lietuvos kino centras turi teisę reikalauti ir gauti dokumentus ir kitokią informaciją, patvariąsias laikmenas, kurios turi ar gali turėti reikšmės nustatant, ar teisingai naudojamas kino valstybinis finansavimas. 4. Jeigu nustatoma, kad kino valstybinis finansavimas naudojamas ne pagal paskirtį, nesilaikoma terminų ar kitų esminių valstybinio finansavimo sutarties sąlygų, Lietuvos kino centras nutraukia su juridiniu ar fiziniu asmeniu sudarytą kino valstybinio finansavimo sutartį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. 5. Juridinis ar fizinis asmuo, Lietuvos kino centrui nutraukus sudarytą kino valstybinio finansavimo sutartį, privalo skirtą kino valstybinį finansavimą grąžinti Lietuvos kino centrui per kino valstybinio finansavimo sutartyje numatytą terminą. 6. Jeigu juridinis ar fizinis asmuo per kino valstybinio finansavimo sutartyje numatytą terminą kino valstybinio finansavimo negrąžina, kino valstybinis finansavimas išieškomas teisės aktų nustatyta tvarka. 7.
įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje nustatyti apribojimai atsiranda arba paaiškėja paskyrus kino valstybinį finansavimą ir jų priežasčių neįmanoma pašalinti, kino projekto valstybinio finansavimo sutarties galiojimo laikotarpiu finansavimo sutartis yra nutraukiama ir juridinis arba fizinis asmuo privalo skirtą kino valstybinį finansavimą grąžinti Lietuvos kino centrui per kino valstybinio finansavimo sutartyje numatytą terminą. Negrąžintas kino valstybinis finansavimas iš juridinio ar fizinio asmens išieškomas teisės aktų nustatyta tvarka.“
komitetas
7 Pasiūlymas: Pakeisti 12 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „Jeigu šio įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje nustatyti apribojimai atsiranda arba paaiškėja po kino valstybinio finansavimo skyrimo ir jų priežasčių neįmanoma pašalinti, kino projekto finansavimo sutarties galiojimo laikotarpiu, finansavimo sutartis yra nutraukiama ir juridinis arba fizinis asmuo privalo skirtą kino valstybinį finansavimą grąžinti Vyriausybės įgaliotai institucijai per kino valstybinio finansavimo sutartyje numatytą terminą. Negrąžintas kino valstybinis finansavimas iš juridinio ar fizinio asmens išieškomas teisės aktų nustatyta tvarka.“
komitetas
4 Pasiūlymas: Pakeisti 13 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Šio įstatymo kino filmų viešo rodymo reikalavimų ir kino filmų registravimo Filmų registre tvarkos priežiūrą atlieka Lietuvos kino centras, kurio įgalioti pareigūnai turi teisę gauti informaciją, duomenis ar dokumentus, reikalingus šiai priežiūrai atlikti, taip pat turi teisę gauti žodinius ir rašytinius paaiškinimus iš tikrinamų juridinių ir fizinių asmenų. Lietuvos kino centro įgalioti pareigūnai privalo neatskleisti patikrinimų metu gautos konfidencialios ar komercinę paslaptį sudarančios informacijos.“
sutarimu
paskirti pranešėjai: Vytautas Kernagis 10.
Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta Komiteto pirmininkas (Parašas) Ramūnas Karbauskis