Teisės ir teisėtvarkos komitetas Specializuoto KOMITETO
Dokumento Nr.: KOM (2009) 154 galutinis 2009 m. lapkričio 18 d.
pirmininko pavaduotojas Julius Sabatauskas, komiteto nariai: Raimondas Šukys, Česlovas Vytautas Stankevičius, Laimontas Dinius, Vytautas Gapšys, Petras Gražulis, Vidmantas Žiemelis; komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Rita Varanauskienė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Loreta Zdanavičienė, Virginijus Kanapinskas; komiteto biuro padėjėja Jurgita Janušauskienė.
Kviestieji asmenys : Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovė D. Petrauskaitė, Teisingumo ministerijos viceministras T. Vaitkevičius, Teisingumo ministerijos atstovas T. Mickevičius, Lietuvos notarų rūmų atstovai: Vaida Majūtė, A. Matonis.
Sabatauskas, Vytautas Gapšys.
už pozicijos rengimą atsakinga institucija: Teisingumo ministerija. Institucija Turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Teisingumo ministerija 2009-11-09 Teisingumo ministerija, išnagrinėjusi Jūsų paklausimą dėl Europos Komisijos 2009 m. spalio 14 d. pateikto pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo pradėjimo naudoti (toliau vadinama
Pasiūlymo preambulėje numatoma, kad reglamento priėmimo pagrindas – Sutarties 61 straipsnio c punktas. Pagal šią nuostatą, kad būtų palaipsniui sukurta laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, Taryba nustato priemones teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje, kaip numatyta 65 straipsnyje. Sutarties 65 straipsnis įtvirtina, jog priemones teisminio bendradarbiavimo su užsieniu susijusiose civilinėse bylose srityje, kurių imamasi pagal 67 straipsnį ir tokiu mastu, kokio reikia vidaus rinkai deramai veikti, be kita ko, sudaro: priemonės, skirtos tobulinti ir supaprastinti sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose, taip pat nesusijusių su teismo bylomis sprendimų pripažinimą ir vykdymą, taip pat valstybėse narėse įstatymų ir jurisdikcijos kolizijai taikomų teisės normų suderinamumo skatinimas. Kadangi Pasiūlymu siekiama sureguliuoti su jurisdikcija, taikytina teise bei sprendimų pripažinimu ir vykdymu susijusius santykius – t.y. tokius santykius, kurie peržengia vienos valstybės teisės sistemos ribas, laikytina, kad Pasiūlymas atitinka subsidiarumo principą.
Valstybės narės, veikdamos atskirai, negalėtų tinkamai realizuoti šio Pasiūlymo tikslo (ir užtikrinti tinkamą bendros rinkos veikimą), todėl būtina, jog atitinkamą teisinio reguliavimo instrumentą inicijuotų Europos Bendrija. Kartu pažymėtina, kad jau galiojantys Europos Bendrijos teisės aktai (pavyzdžiui, 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo), skirti jurisdikcijos, taikytinos teisės bei sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimams, neapima paveldėjimo teisinių santykių. Taigi Pasiūlymu iš esmės papildomas galiojantis Europos Bendrijos teisinis reguliavimas analogiškose
Vertinant Pasiūlymo atitiktį subsidiarumo ir proporcingumo principams, visų pirma turėtų būti vadovaujamasi Europos Bendrijos Steigimo Sutarties (toliau vadinama – Sutartis) 5 straipsniu, kuris įtvirtina, kad pagal subsidiarumo principą Europos Bendrija imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tada ir tokia apimtimi, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Europos Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio gali juos pasiekti geriau. Europos Bendrija nesiima jokių veiksmų, kurie nėra būtini siekiant šios Sutarties nustatytų tikslų. tarptautinės privatinės teisės srityse.
Dėl Pasiūlymo atitikimo proporcingumo principui pažymėtina, kad Pasiūlyme reguliuojami tik minėti tarptautinės privatinės teisės aspektai, tuo tarpu materialinė valstybių narių paveldėjimo, nuosavybės ar mokesčių teisė nėra harmonizuojama. Kita vertus, kaip rodo Europos Komisijos turimi duomenys, pateikiami Pasiūlymo aiškinamajame memorandume, Pasiūlymo poreikis yra akivaizdus. Dėl padidėjusio žmonių judėjimo vidaus sienų neturinčioje erdvėje bei dėl dažnesnių skirtingų valstybių narių piliečių santuokų tarptautinio paveldėjimo klausimai tampa vis aktualesni. Valstybių narių paveldėjimo įstatymai labai skiriasi ir kiekviena valstybė narė, taikydama savo teisę, tuo pačiu atveju gali taikyti skirtingas taisykles. Taigi laikytina, kad Pasiūlymas atitinka proporcingumo principą, nes Europos Komisijos siūlomi veiksmai yra būtini, siekiant sudaryti Europos Sąjungos gyventojams sąlygas iš anksto organizuoti turto paveldėjimą ir veiksmingai užtikrinti įpėdinių pagal įstatymą ir (arba) pagal testamentą bei kitų suinteresuotų asmenų teises.
Kartu norėtume Jus informuoti, kad dėl išdėstytų motyvų Teisingumo ministerija ketina iš esmės palaikyti šį Pasiūlymą svarstymų Europos Sąjungos Tarybos Civilinės teisės klausimų komitete metu, tačiau taip pat yra pasirengusi dalyvauti diskusijose dėl atskirų šio Pasiūlymo nuostatų. Pritarti Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje dėl susiklosčiusių teisinių tradicijų, kultūrinių, istorinių bei geografinių aspektų nekilnojamasis turtas (pvz., žemė, būstas) yra laikomas ypatinga socialine vertybe, kurios apsaugai ir gynimui įtvirtinta sustiprinta apsauga (pvz., privaloma notarinė sandorių forma, teisinė registracija ir pan.), taip pat, atsižvelgiant į šiuo metu CK 1.62 straipsnyje nustatytą normą, pagal kurią nekilnojamasis daiktas visais atvejais yra paveldimas pagal jo buvimo vietos valstybės teisę, siūlytina svarstyti galimybę Pasiūlyme numatyti taip pat ir nekilnojamojo turto buvimo vietos kriterijų nustatant taikytiną teisę.
(komisijų) išvados ar papildoma informacija dėl pasiūlymo priimti ES teisės aktą.
komitetui raštu pateikti pasiūlymai ir pastabos: negauta.
6Ekspertų, konsultantų, specialistų nuomonė ar išvada dėl pozicijos:
Institucija Turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
2009-11-09 Vadovaudamiesi Seimo statuto 180 6 straipsnio 2 dalimi išnagrinėjome Pasiūlymo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo pradėjimo naudoti (KOM (2009) 154 galutinis) (toliau – Pasiūlymas), atitiktį subsidiarumo principui.
Pagal Konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties 5 straipsnyje įtvirtintą subsidiarumo principą Bendrija imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tada ir tokia apimtimi, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio gali juos pasiekti geriau. Taigi, subsidiarumo principo taikymas yra aktualus pasidalijamosios kompetencijos (tarp Bendrijos ir valstybių narių) srityje. EB steigimo sutarties Protokole Nr. 30 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo numatyta, jog pagrindžiant Bendrijos veiksmų atitiktį subsidiarumo principui, reikia vadovautis šiomis gairėmis:
negali jo tinkamai reglamentuoti;
Sutarties reikalavimams arba kaip nors kitaip smarkiai pakenktų valstybių narių interesams;
arba poveikio, palyginti su veiksmais, atliekamais valstybių narių lygiu.
Pažymėtina, kad Protokole dėl subsidiarumo ir proporcingumo taip pat nurodoma, jog
“subsidiarumas yra dinamiška sąvoka, kuri turi būti taikoma atsižvelgiant į
Sutartyje nurodytus tikslus. Šis principas leidžia išplėsti Bendrijos veiksmus, neviršijant jos įgaliojimų, jeigu to reikalauja aplinkybės, ir atvirkščiai – juos apriboti ar sustabdyti, jeigu jie nebėra pagrįsti”.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vertinant Pasiūlymo atitikimą subsidiarumo principui, vienas svarbiausių aspektų yra tinkamas Pasiūlymo teisinis pagrindas. Vienas iš šio Pasiūlymo teisinių pagrindų - Europos Bendrijos steigimo sutarties 61 straipsnio c punktas, kuriame įtvirtintas siekis palaipsniui sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, nustatant priemones teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose, kaip numatyta 65 straipsnyje. Pagal Sutarties 65 straipsnį Bendrijos priemones teisminio bendradarbiavimo su užsieniu susijusiose civilinėse bylose srityje be kita ko sudaro priemonės, skirtos spendimų civilinėse ir komercinėse bylose, taip pat nesusijusių su teismo bylomis sprendimų pripažinimui ir vykdymui tobulinti ir supaprastinti, o taip pat skatinti valstybėse narėse įstatymų ir jurisdikcijos kolizijai taikomų teisės normų suderinamumą. Pažymėtina, kad šioje srityje Bendrija jau yra priėmusi nemažai teisės aktų (daugiausia – reglamentų), tarp kurių paminėtini: 2002 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo;
teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose; 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas); 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės ir kt. Šiame kontekste pabrėžtina, kad paveldėjimo klausimai iki šiol nebuvo reglamentuojami jokiame priimtame Europos Sąjungos teisės akte (teisminio bendradarbiavimo civilinėse
Atlikus Pasiūlymo analizę, vadovaujantis aukščiau išdėstytomis gairėmis, pirmiausia reikėtų konstatuoti, kad Pasiūlymo dalykas iš tiesų yra transnacionalinio pobūdžio - atsižvelgiant į išaugusį Bendrijoje gyvenančių asmenų judėjimą pačioje Bendrijoje (ir už jos ribų), tarptautinio paveldėjimo atvejų augimą kiekvienais metais. Pažymėtina, kad valstybių narių tarptautinės jurisdikcijos ir taikytinos teisės normos labai skiriasi, o tai apsunkina paveldėjusių asmenų teisių įgyvendinimą tarptautinio paveldėjimo atveju. Dėl tokių teisės normų skirtumų gali kilti tiek pozityvi jurisdikcijos kolizija (kai dėl to paveldėjimo sprendžia dviejų (o kartais ir daugiau) valstybių kompetentingos institucijos), tiek ir negatyvi jurisdikcijos kolizija (kai nė vienos valstybės narės kompetentinga institucija nesprendžia palikimo klausimo). Taigi, neretai dėl to paties paveldėjimo keliose valstybėse gali būti priimami skirtingi teismų ar kitų kompetentingų institucijų sprendimai, o tai savo ruožtu neužtikrina paveldėjusiems asmenims teisinio tikrumo, nesukuria teisinių prielaidų planuoti paveldėjimą, pvz.: sudarant testamentą ir pasirenkant palikimui taikytiną teisę (atsižvelgiant į materialinės teisės paveldėjimo srityje skirtumus ir siekiant pasinaudoti sau ar paveldėtojams palankesne teise). Pabrėžtina ir tai, kad dėl vieningos teisinės priemonės Bendrijos mastu nebuvimo vienoje valstybėje narėje priimti sprendimai dėl paveldėjimo nėra pripažįstami ir vykdomi kitoje valstybėje narėje.
bylose srityje). Kitas Pasiūlymo teisinis pagrindas – Europos Bendrijos steigimo sutarties 67 straipsnio 5 dalies antroji įtrauka, pagal kurią Taryba Sutarties 251 straipsnyje nustatyta tvarka bendro sprendimo priėmimo tvarka priima 65 straipsnyje numatytas priemones, išskyrus su šeimos teise susijusius aspektus (pabraukimas – mūsų ). Pastaroji Sutarties nuostata iš esmės reiškia, kad Bendrija turi teisę priimti Pasiūlymą tik tuo atveju, jei jis nėra susijęs su valstybių narių šeimos teise .
Lietuvos Respublikoje paveldėjimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso penktosios knygos normos, šeimos teisę – Civilinio kodekso trečiosios knygos normos. Šeimos teisė yra civilinės teisės pošakė, kurią sudaro sistema teisės normų, reglamentuojančių asmeninius neturtinius ir turtinius santykius, atsirandančius tarp fizinių asmenų iš santuokos, giminystės, įvaikinimo, globos ir rūpybos. Paveldėjimo teisė – civilinės teisės pošakė, kurią sudaro teisės normų visuma, reguliuojanti mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą. Taigi, pagal paveldėjimo ir šeimos teisinių santykių reglamentavimo būdą, paveldėjimo ir šeimos teisės reguliavimo dalyką, galima manyti, kad tai yra savarankiški civilinės teisės institutai.
Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienas pagrindinių paveldėjimo teisės principų yra šeimos paveldėjimo principas , kuris reiškia, kad po asmens mirties pagal įstatymą teisę į jo paliktą turtą įgyja jo šeimos nariai: giminaičiai iki įstatymo nustatyto giminystės laipsnio ir sutuoktinis. Įstatymas taip pat nustato šeimos narių hierarchiją paveldėjimo teisėje – pirmumas teikiamas vaikų, o jų nesant – tėvų ir vaikaičių teisei paveldėti.
Be to, šeimos paveldėjimo principas riboja testatoriaus laisvės principą, nes įstatymas nustato privalomojo palikimo dalį, kurią paveldi reikalingi išlaikymo testatoriaus šeimos nariai, nepriklausomai nuo testatoriaus valios. Civilinio kodekso 5.20 straipsnio normos, reglamentuojančios teisę į privalomąją palikimo dalį, glaudžiai susiję su šeimos teisės normomis – Civilinio kodekso 3.194 straipsnis nustato prezumpciją, kad nepilnamečiams vaikams visada reikalingas išlaikymas, o 3.72 straipsnio 2 dalis – prezumpciją, kada sutuoktiniui reikalingas išlaikymas (jeigu jis augina buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės), kuri gali būti nuginčijama taip pat remiantis šeimos teisės normomis.
Kita vertus, šeimos paveldėjimo principą savo ruožtu riboja testatoriaus laisvės principas, nes testatorius gali laisvai disponuoti savo turtu ir savo nuožiūra spręsti, kam palikti turtą po mirties, išskyrus minėtą atvejį dėl privalomosios palikimo dalies. Taigi, Lietuvos paveldėjimo teisės santykį su šeimos teise būtų galima vertinti dvejopai: formaliuoju požiūriu - kaip skirtingas civilinės teisės pošakes, reglamentuojamas skirtingose Civilinio kodekso knygose, o, atsižvelgiant į kai kuriuos aukščiau įvardintus paveldėjimo teisės principus – kaip susijusias civilinės teisės pošakes, ypač kiek tai susiję su privalomąja palikimo dalimi testatoriaus šeimos nariams, kuriems reikalingas išlaikymas.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, negalime vienareikšmiškai teigti, jog Pasiūlymo nuostatos niekaip nėra susijusios su Lietuvos teisės normomis, reglamentuojančiomis šeimos teisę, o tai savo ruožtu, nepaisant galimos Pasiūlymo pridėtinės vertės (sukuriant Europos civilio teisingumo erdvę paveldėjimo srityje) neleidžia vienareikšmiškai įvertinti ir Pasiūlymo atitikimo subsidiarumo principui.
Pritarti
Pritariant Teisės departamento pastabai pasakytina, kad šiuo atveju kyla tam tikras klausimas tarp teisėtumo ir tikslingumo. Tai pagrįstina atsižvelgiant į Pasiūlymo teisinį pagrindą (EB steigimo sutarties 61 str. c p., 65 str., 67 str.
paveldėjimo teisės principų yra šeimos paveldėjimo principas, atsižvelgiant į tai, kad LR CK 5.20 str. normos, nustatančios teisę į privalomąją palikimo dalį, yra glaudžiai susijusios su Trečiosios knygos, skirtos šeimos teisei, ne tik 3.194 str., 3.72 str. 2 d., bet ir 3.205 str. nuostatomis, bei įvertinant tai, kad pagal kai kurių ES valstybių teisę artimiausiems šeimos nariams nėra užtikrinama privalomoji palikimo dalis .
Pažymėtina, kad iš esmės šiuo atveju problema yra susijusi su tuo, kad pagal vienos iš ES valstybių – Jungtinės Karalystės – teisę artimiausiems šeimos nariams nėra užtikrinama privalomoji palikimo dalis. Priėmus pasiūlymą tokį, koks jis yra dabar ir prie jo prisijungus visoms ES valstybėms narėms yra galima situacija, kad mirus LR piliečiui, kurio paskutinė gyvenamoji vieta buvo Jungtinė Karalystė, bus taikoma šios valstybės teisė ir išlaikymo reikalingiems LR piliečiams, skirtingai, nei pagal LR teisę, nebus užtikrinta privalomoji palikimo dalis.
Tačiau pažymėtina, kad iš esmės pats Pasiūlymas turi neabejotiną pridėtinę vertę ir žymiai supaprastintų paveldėjimo bylų su tarptautiniu elementu nagrinėjimą.
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad LR CK šeimos santykiams reguliuoti yra skirta atskira Trečioji knyga. Atitinkamai paveldėjimo teisei yra skirta CK Penktoji knyga. Šeimos narių tarpusavio paveldėjimo santykius reglamentuoja paveldėjimo, o ne šeimos teisė, paveldėjimo institutas yra laikomas savarankišku institutu, nesvarbu, palikėją ir įpėdinį sieja šeimos teisiniai santykiai ar ne. Pati civilinė teisė yra visuma civilinės teisės normų tam tikra tvarka suburtų į atskirus, institutus, pošakius, kurie tarpusavyje sąveikauja ir sudaro vieningą civilines teises sistemą. Todėl neišvengiamai CK normos yra tarpusavyje susiję. CK 3.1 straipsnis nustato, kad „kitų Civilinio kodekso knygų ir kitų civilinių įstatymų normos šeimos santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šios knygos normos“. Pažymėtina, kad kitų civilinės teisės normų institutai šeimos teisiniams santykiams taikomi gana dažnai. Paveldėjimo teisėje, be jau minėtų, remiamasi ir kitomis šeimos teisės normomis, pvz., nustatant įpėdinių pagal įstatymą ratą (CK 5.11 str.) remiamasi šeimos teisėje pateikta giminystės samprata ir asmens kilmės nustatymą reglamentuojančiomis normomis (3.130 str., 3.148 str.); reglamentuojama sutuoktinių (CK 3.7 str.) teisė nustatyti bendrą sutuoktinių testamentą (CK 5.43-5.49 str.); pergyvenęs sutuoktinis (CK 3.7 str.) turi teisę paveldėti mirus kitam sutuoktiniui (CK-5.13 str.) ir t.t.
Tačiau tą patį galima pasakyti apie šeimos teisės santykį ir su kitomis civilinės teisės normomis. Pvz. kai kurių prievolinių teisinių santykių šeimos teisė visai nereglamentuoja, todėl jiems yra taikomos CK Šeštosios knygos nuostatos, pvz. jei sutuoktinis sužaloja kitą sutuoktinį, žala yra atlyginama pagal CK Šeštosios knygos normas, reglamentuojančias deliktinę civilinę atsakomybę; jei sutuoktiniai atsako solidariai, taikomos CK normos, reglamentuojančios solidariąsias prievoles (CK 6.2-6.23 str.).
Todėl nors CK Trečiosios knygos normos yra neišvengiamai susiję su kitomis CK, tame tarpe ir Penktosios knygos, normomis, vis tik yra svarbu CK Trečiosios knygos reglamentuojamus santykius atriboti nuo kitų civilinių santykių. Beje, CK 1.1. straipsnis, apibrėžiantis civilinės teisės reglamentavimo objektą, šeimos santykius mini atskirai, nustatydamas, kad CK „reglamentuoja asmenų turtinius santykius, su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius . Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius“.
Atsižvelgiant į visa tai, manytina, kad Pasiūlymo priėmimas yra tikslingas ir vertintinas teigiamai, tačiau siekiant apsaugoti išlaikymo reikalingus LR piliečius yra būtina svarstant Pasiūlymą spręsti klausimą dėl privalomosios palikimo dalies užtikrinimo artimiausiems šeimos nariams (pvz. nustatant tam tikras išimtis šioje srityje).
ministerijos 2009-11-09
Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išnagrinėjo 2009 m. spalio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komiteto posėdžio protokolu Nr. 100-P-53 pateiktą Pasiūlymą Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismų sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo pradėjimo naudoti (toliau „Pasiūlymas“) (KOM (2009) 154 galutinis) dėl jo atitikties subsidiarumo ir proporcingumo principams. Visų pirma pažymime, kad ES teisės aktų projektų vertinimas subsidiarumo ir proporcingumo principų kontekste apima ne tik teisinius šių principų aspektus, bet taip pat ir siūlomų priemonių ekonominių bei politinių aspektų įvertinimą.
Pateikto pasiūlymo esmė – sudaryti Europos Sąjungos gyventojams sąlygas iš anksto organizuoti turto paveldėjimą ir veiksmingai užtikrinti įpėdinių pagal įstatymą ir (arba) pagal testamentą, kitų su velioniu susijusių asmenų ir palikėjo kreditorių teises. Priėmus šį siūlomą ES teisės aktą, kaip teigiama Pasiūlymo aiškinamajame memorandume, šia priemone bus siekiama pašalinti visas laisvo asmenų judėjimo kliūtis, kylančias dėl valstybių narių tarptautinio paveldėjimo normų skirtumų. Kartu šiuo pasiūlymu bus papildyta galiojanti ES teisinė sistema, pagal kurią jurisdikcijos, taikytinos teisės nustatymo, teismų sprendimų pripažinimo klausimai jau yra išspręsti atskirose civilinių santykių srityse. Paminėtini tokie ES teisės aktai, kaip: 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I), 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų. Paminėtina, kad šie ES teisės aktai nepanaikino ES valstybių narių materialinės teisės skirtumų, susijusių su teismų sprendimų pripažinimu, jurisdikcijos bei taikytinos teisės nustatymu paveldėjimo teisės srityje (šios srities nereglamentuoja).
Siekiant pagrįsti ES teisės aktų atitiktį subsidiarumo bei proporcingumo principams, yra nurodomi motyvai, dėl kurių nusprendžiama, kad Bendrija gali veiksmingiau siekti tam tikro tikslo bendrai, nei kiekviena valstybė narė atskirai (pagal EB steigimo sutarties
aktų atitiktį subsidiarumo principui. Glaustai subsidiarumo principas yra apibrėžiamas pačioje EB steigimo sutarties 5 straipsnio 2 dalyje:
„Pagal subsidiarumo principą Bendrija imasi
veiksmų srityse, kuriose nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tuomet, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiektų geriau.“ Atitiktis proporcingumo principui reiškia, kad ES institucijų teikiamas projektas turi tikti siekiamų tikslų įgyvendinimui ir apsiriboti tuo, kas būtina tikslams įgyvendinti.
EB sutarties Protokolas dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo numato išsamesnes atitikimo subsidiarumo principui gaires, nurodydamas tokius teisinius kriterijus: 1) nagrinėjamas klausimas turi turėti tarpnacionalinių aspektų, kurie negali būti tinkamai reglamentuojami valstybių narių veiksmais; 2) Bendrijos veiksmų nebuvimas ar pavieniai valstybių narių veiksmai būtų ne tokie efektyvūs arba netgi pažeistų Sutarties nuostatas; 3) dėl savo masto ir poveikio Bendrijos lygio veiksmai turės akivaizdų pranašumą, palyginti su valstybių narių lygio veiksmais.
Konkrečiai pereinant prie Pasiūlymo dėl reglamento, nustatančio jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismų sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimą bei vykdymą ir Europos paveldėjimo pažymėjimo pradėjimą naudoti, visų pirma, reikėtų aptarti, ar Bendrija apskritai turi kompetenciją priimti siūlomą teisės aktą ir ar šiuo atžvilgiu pasirinktas tinkamas teisinis pagrindas. Antra, svarbu nustatyti, ar siūloma priemonė turi tarpnacionalinį aspektą. Trečia, turi būti atsakyta, ar Bendrijos veiksmų nebuvimas pažeistų Sutarties nuostatas ir ar siūloma priemonė turės akivaizdų pranašumą, palyginti su valstybių narių pavieniais veiksmais. Pagaliau, reikia įvertinti, ar ši pasirinkta priemonė – reglamentas – neperžengia to, kas yra būtina tikslams pasiekti.
Pasiūlymo teisiniu pagrindu pasirinktos dvi EB steigimo sutarties nuostatos – 61 straipsnio c punktas, nustatantis, „ kad būtų palaipsniui sukurta laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, Taryba nustato priemones teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje, kaip numatyta 65 straipsnyje “ bei 67 straipsnio 5 dalies antroji įtrauka, nurodanti, kad „nukrypdama nuo 1 dalies, Taryba 251 straipsnyje nustatyta tvarka priima:
Kaip matyti iš nurodytų EB steigimo sutarties 61 straipsnio c punkto ir 67 straipsnio 5 dalies antrosios įtraukos nuostatų, tokiu teisiniu pagrindu priimami teisės aktai taip pat apriboti EB steigimo sutarties 65 straipsnio nuostatos rėmuose:
„Priemones teisminio bendradarbiavimo su užsieniu susijusiose
civilinėse bylose srityje, kurių imamasi pagal 67 straipsnį ir tokiu mastu, kokio reikia vidaus rinkai deramai veikti, sudaro:
supaprastinti:
Taigi ES Taryba, iš esmės, gali priimti teisines priemones, skirtas sureguliuoti teisminį bendradarbiavimą civilinėse bylose su tarptautiniu aspektu, būtinas Bendrijos vidaus rinkai deramai veikti . Manytume, kad šis Pasiūlymas yra būtent tokia priemonė, nes joje nagrinėjami klausimai dėl įstatymų kolizijos, jurisdikcijos, teismų sprendimų tarpusavio pripažinimo ir vykdymo, Europos paveldėjimo pažymėjimo ir mechanizmo, leidžiančio tiksliai nustatyti, ar ES gyventojas išreiškė paskutinę valią arba ar paliko testamentą (žr., pvz. Pasiūlymo preambulės 5 konstatuojamąją dalį). Akivaizdu, kad nėra būtinybės papildomai įrodyti priimama priemone sprendžiamų klausimų tarpnacionalinį aspektą, nes pats aptariamų civilinių santykių pobūdis turi tarpnacionalinį aspektą, kai paveldėjimas susijęs su turtu, esančiu kitoje valstybėje narėje nei palikėjo pilietybės valstybėje, ar paveldėtojų gyvenamoji vieta yra ne toje pačioje valstybėje narėje, kur gyveno palikėjas ir kiti panašūs koliziniai atvejai, kuomet būtina nustatyti taikytiną teisę ar jurisdikciją, pripažinti teismų sprendimus (pagal Reglamento 2 straipsnį „teismas“ apima ir kitas kompetentingas institucijas, kurioms perduota vykdyti teismų kompetencijai priklausančios funkcijos, įskaitant notarus ir teismo sekretorius). Didžiausia problema, kad skirtingose valstybėse narėse panašiems santykiams taikomi skirtingi principai nustatant taikytiną teisę bei jurisdikciją. Šiuo pasiūlymu siekiama pašalinti laisvo asmenų judėjimo kliūtis, kylančias dėl valstybių narių tarptautinio paveldėjimo normų skirtumų. Siekiant suteikti piliečiams galimybę naudotis vidaus rinkos privalumais ir kartu užtikrinti jiems visišką teisinį tikrumą, šis reglamentas turėtų sudaryti jiems sąlygas iš anksto žinoti jų paveldėjimui
b) valstybėse narėse įstatymų ir jurisdikcijos kolizijai taikomų teisės normų suderinamumo skatinimas;
c) šalinimas kliūčių, trukdančių civiliniam procesui gerai veikti ir, jei reikia, civilinio proceso normų suderinamumo skatinimas valstybėse narėse.“ taikytiną teisę. Turėtų būti įvestos suderintos įstatymų kolizijos normos, siekiant išvengti, kad valstybėse narėse būtų priimami vieni kitiems prieštaraujantys teismo sprendimai. Pagrindinė norma turėtų užtikrinti, kad paveldėjimas būtų reglamentuojamas numatoma teise, su kuria jis glaudžiai susijęs. Siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, ši teisė turi apimti visą paveldimą turtą, neatsižvelgiant į jo pobūdį ar buvimo vietą, ir taip padėti išvengti sunkumų, kylančių dėl palikimo suskaldymo (žr. Pasiūlymo preambulės 17 konstatuojamąją dalį).
Paminėtina, kad Europos Sąjungos erdvėje siekiama užtikrinti ir tinkamai įgyvendinti keturias pagrindines laisves, įtvirtintas EB steigimo sutartyje – laisvą prekių ir paslaugų judėjimą, laisvą asmenų judėjimą bei laisvą kapitalo judėjimą. Dėl galimybės pasinaudoti minėtomis laisvėmis ES gyventojai gali laisvai priimti tiek savo investicinius ar kitokius turtinius sprendimus, tiek nuspręsti vykdyti savo darbinę veiklą ar teikti paslaugas, apskritai pasirinkti gyvenamąją vietą keliose ES valstybėse narėse, neapsiribodami savo pilietybės ar nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teritorija. Tokiu būdu, ES gyventojų asmeniniai turtiniai interesai aprėpia ne tik vienos ES valstybės narės teritoriją, jurisdikciją ir jos teisinę sistemą, tačiau vis dažniau siejami su kitos ar net keleto kitų ES valstybių narių teritorijomis, nacionalinėmis teisės sistemomis. Kaip žinia, nacionalinės ES valstybių narių teisės sistemos daugelyje sričių turi tam tikrų reglamentavimo skirtumų. Visi skirtumai, kaip paprastai, sudaro tam tikras kliūtis ir apsunkina ES laisvių įgyvendinimą ir kartu įpareigoja Bendrijos institucijas imtis iniciatyvos bendrai spręsti kylančias problemas, kad ES mastu būtų užtikrintas teisinis tikrumas, sudarytos sąlygos ES gyventojams iš anksto prognozuoti galimas pasekmes, planuoti savo pasirinkimą, kas įtakoja ir tokią sritį, kaip paveldėjimas. Atsižvelgiant į aptariamos priemonės mastą ir reguliuojamų klausimų spektrą, manytume, kad siūloma priemonė suteiks aiškų privalumą prieš decentralizuotą šios srities nacionalinį reglamentavimą.
Kaip minėta anksčiau, panašūs klausimai civilinės teisės srityje (neapimant paveldėjimo teisės) dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės nustatymo, teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo jau buvo priimti pasirinkus ES teisės akto formą – reglamentą. Minėti ES reglamentai buvo taip pat pagrįsti EB steigimo sutarties 61 straipsnio c punktu, todėl manytume, kad ir šis Pasiūlymas priimti reglamentą atitinka siekiamus tikslus, t.y. užtikrins paveldėjimo srityje teisinį tikrumą ir numatomumą laikantis aiškių bei vienodų normų visoje Europos Sąjungoje. Jei šioje srityje būtų suteikta laisvė valstybėms narėms savo nuožiūra pasirinkti taikytinas normas (direktyvos priėmimo atveju) nebūtų pasiektas norimas tikslas – palengvinti vidaus rinkos veikimą. Nesuvienodinus tarptautinei privatinei teisei priskirtinų normų Bendrijos mastu, nebus įmanoma pašalinti asmeninių teisių įgyvendinimo sunkumų tarptautinio paveldėjimo atveju ir taip užtikrinti asmenų laisvo judėjimo teisę. Todėl numatomas suderinimo lygis priimant siūlomą reglamentą neturėtų būti vertinamas kaip neproporcingas ir pažeidžiantis valstybių narių kompetenciją.
Taigi pateikta analizė nelaidžia daryti išvados, kad Bendrija neturėtų kompetencijos priimti teisės aktą arba kad pasirinktas netinkamas teisinis jo pagrindas. Kaip minėta aukščiau, ir Pasiūlymo tarpnacionalinis kriterijus taip pat yra tenkinamas. Atsakant į klausimą, ar Bendrijos veiksmų nebuvimas pažeistų Sutarties nuostatas ir ar siūloma priemonė turės akivaizdų pranašumą, palyginti su valstybių narių veiksmais, atkreiptinas dėmesys į Pasiūlymo aiškinamojo memorandumo 3.2. dalį
„Subsidiarumo principas“, kuriame akcentuojama, kad Pasiūlymo tikslai gali
būti pasiekti tik priėmus bendras tarptautinio paveldėjimo normas, kurios, siekiant užtikrinti piliečiams teisinį tikrumą ir numatomumą turi būti vienodos. Taigi vienašališki valstybių narių veiksmai negalėtų pasiekti šio tikslo. Pažymėtina kartu ir tai, kad Pasiūlymu nėra peržengiamos būtino reglamentavimo ribos, nes nėra vienodinama nei valstybių narių paveldėjimo, nei nuosavybės teisė. Juo taip pat nedaromas poveikis paveldėjimo apmokestinimui valstybėse narėse.
Vertinant atskiras siūlomo reglamento nuostatas būtina pažymėti, kad jurisdikcijos nustatymo klausimu yra įtvirtinta bendroji jurisdikcija, pagal kurią, jei taikomos šio reglamento nuostatos, kompetentingi priimti sprendimą paveldėjimo byloje yra valstybės narės, kurios teritorijoje mirties dieną velionis turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai (Reglamento 4 straipsnis). Taip pat ir taikytinos teisės atžvilgiu Pasiūlyme yra įtvirtinta bendra norma (Reglamento 16 straipsnis), nustatanti, kad paveldėjimo teisės santykiams taikoma valstybės, kurios teritorijoje buvo nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta jo mirties momentu, teisė. Tiek jurisdikcijos, tiek taikytinos teisės nustatymo atžvilgiu vieningai nustatyta palikėjo paskutinė gyvenamoji vieta, kaip pagrindinis veiksnys, nes paprastai tai yra ir pagrindinė palikėjo interesų bei jo turto buvimo vieta.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad konsultacijų metu, kai buvo ruošiamas Pasiūlymas, išaiškėjo tam tikri trūkumai, kurie atsiranda dėl nusistovėjusios ES valstybėse narėse sistemos, kai kilnojamojo turto paveldėjimui taikoma velionio gyvenamosios vietos teisė, o nekilnojamojo turto paveldėjimui – turto buvimo vietos valstybės teisė. Todėl atsiranda galimybė dėl šios sistemos atsirasti keliems palikimams, kurių kiekvienam taikoma skirtinga teisė, kurioje gali būti skirtingai apibrėžiami įpėdiniai, atitinkama jų palikimo dalis, palikimo padalijimas ir paskyrimas.
Todėl Pasiūlyme nustatyta ir pasirinkta tik viena teisė, kurios siejamasis veiksnys – velionio paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos teisė (aiškinamojo memorandumo 4.3. dalis „III skyrius. Taikytina teisė“). Bendra sistema sudaro palikėjui sąlygas planuoti savo turto paskirstymą tarp įpėdinių teisingai, neatsižvelgiant į turto buvimo vietą.
Pažymėtina, kad siūlomame reglamente palikta turto buvimo vietos teismų jurisdikcija (Reglamento 9 straipsnis), kai pagal turto buvimo valstybės narės teisę reikalingas jos teismų įsikišimas siekiant priimti daiktinės teisės priemonių, susijusių su šio turto perdavimu, įregistravimu viešuosiuose registruose arba perkėlimu į tokį registrą, šios valstybės narės teismai yra kompetentingi priimti tokias priemones.
Reglamente taip pat palikta palikėjo laisvė pasirinkti palikimui taikytiną teisę, tačiau šis pasirinkimas apribotas galimybe pasirinkti tik jo pilietybės valstybės teisę. Reglamento 19 straipsnyje apibrėžta taikytinos teisės sritis – šia teise reglamentuojami visi paveldėjimo klausimai – nuo palikimo atsiradimo iki galutinio perdavimo teisę jį gauti turintiems asmenims.
Kalbant apie teismų sprendimų pripažinimą ir vykdymą paveldėjimo teisės srityje, paminėtina, kad Pasiūlymo IV skyrius
„Pripažinimas ir vykdymas“ praktiškai įtvirtina automatinį pagal šį
reglamentą priimtų teismo sprendimų pripažinimą kitose valstybėse narėse, netaikant jokių procedūrų (29 straipsnis). Kartu daroma nuoroda į minėto Reglamento (EB) Nr. 44/2001 numatytą tvarką dėl kreipimosi dėl teismo sprendimo pripažinimo (Pasiūlymo 29 straipsnio 2 dalis) ir dėl tokių teismo sprendimų bei teisminių susitarimų vykdymo kitose valstybėse narėse (Pasiūlymo 33 straipsnis). Pažymėtina, kad Pasiūlymo 31 straipsnyje įtvirtinama užsienio teismo sprendimo peržiūros iš esmės draudimas.
Pagal minėtame Reglamente (EB) Nr. 44/2001 numatytą tvarką taip pat vienoje ES valstybėje narėje pripažįstami bei vykdomi kitoje valstybėje narėje gauti autentiški aktai, jei jų galiojimo neužginčija kilmės valstybėje narėje numatyta tvarka ir jei jų pripažinimas ir vykdymas yra suderinamas su valstybės narės, kurioje juos prašoma pripažinti ir vykdyti, viešąja tvarka (Pasiūlymo 34 ir 35 straipsniai).
Taip pat naujame Reglamente įvedamas Europos paveldėjimo pažymėjimas, kurio taikymas nėra privalomas, nes jis nepakeičia nacionalinių procedūrų, kurių pagrindu išduodami, pavyzdžiui, paveldėjimo teisės liudijimai (pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą). Tačiau Europos paveldėjimo pažymėjimas siūlomas kaip priemonė, kuri, turėdama patvirtintą vieningą formą visoje Europos Sąjungoje, padėtų greičiau spręsti tarptautinio paveldėjimo klausimus.
Atsižvelgdami į aukščiau išdėstytą Pasiūlymo nuostatų analizę ir argumentus, manome, kad nėra prielaidų teigti, kad siūlomas ES teisės akto projektas neatitinka subsidiarumo ir proporcingumo principų teisinių kriterijų.
institucijų ir vietos savivaldos institucijų, kitų suinteresuotų asmenų pateikti pasiūlymai, pastabos: Institucija Turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Lietuvos notarų rūmai 2009-10-28
Lietuvos notarų rūmai susipažino su Europos Komisijos pasiūlymu dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo pradėjimo naudoti (KOM(2009) 154 galutinis) (toliau – Pasiūlymas arba Reglamento projektas) ir teikia savo pastabas dėl Reglamento projekto atitikimo subsidiarumo ir proporcingumo principams.
Pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 5 straipsnyje įtvirtintą subsidiarumo principą Bendrija imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tada ir tik tokia apimtimi, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio gali juos geriau pasiekti. Siekiant užtikrinti laisvą asmenų judėjimą, kaip pamatinį Europos Sąjungos principą, pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 61 straipsnį turi būti sukurta laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė. Kaip viena iš šios erdvės kūrimo sričių numatyta teismų bendradarbiavimo civilinėse bylose priemonių nustatymas. 65 straipsnyje nurodomos tokios priemonės: sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo tobulinimas ir supaprastinimas, valstybėse narėse įstatymų ir jurisdikcijos kolizijai taikomų teisės normų suderinamumo skatinimas ir kt.
Nacionalinių teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimą, įvairovė sukelia didelių sunkumų ne tik asmenims, įgyvendinantiems savo teises paveldėjimo bylose su tarptautiniu elementu, tačiau ir teisę taikantiems subjektams, kurių kompetencijai priskirtas paveldėjimo bylų nagrinėjimas. Dėl to, manytume, reikalinga šioje srityje sukurti Europos Sąjungos teisinę priemonę, kuria būtų harmonizuojama tarptautiniam paveldėjimui taikytina teisė, paveldėjimo bylų nagrinėjimo jurisdikcija, paveldėjimo bylose priimtų sprendimų pripažinimas ir vykdymas bei sukuriamas Europos paveldėjimo pažymėjimas.
Prie Europos Bendrijos steigimo sutarties pridėtame Protokole Nr. 30 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo nurodoma, jog vertinant Bendrijos veiksmų atitiktį subsidiarumo principui, reikia atsižvelgti į šiuos kriterijus:
aspektų, kurie negali būti tinkamai reglamentuojami valstybių narių veiksmais;
neveiklumas prieštarautų sutarties reikalavimams arba kitaip reikšmingai pakenktų valstybių narių interesams;
akivaizdžiai naudinga dėl savo apimties arba poveikio, palyginti su veiksmais, atliekamais valstybių narių lygiu. Išanalizavę Pasiūlymą, manytume, kad jame nagrinėjami paveldėjimo klausimai šiuos kriterijus atitinka. Pasiūlyme siekiami suvienodinti su paveldėjimu susiję klausimai neabejotinai turi transnacionalinį aspektą. Atsižvelgiant į pasiūlymo tikslą – pašalinti laisvo asmenų judėjimo kliūtis, kylančias dėl valstybių narių tarptautinio paveldėjimo normų skirtumo – akivaizdu, kad pavieniai valstybių narių veiksmai nepasiektų šio tikslo. Šio tikslo įgyvendinimas gali būti pasiektas tik priėmus bendras tarptautinio paveldėjimo normas. Europos Sąjungos notariatų tarybos (CNUE) duomenimis, Europoje kasmet pradedama apie 450 000 paveldėjimo bylų, turinčių tarptautinį elementą, ir tai sudaro apie 10 proc. visų paveldėjimo bylų.
Tokie skaičiai rodo didelį Pasiūlyme nagrinėjamų problemų mastą.
Pagal proporcingumo principą Europos Sąjungos institucijų teikiamas pasiūlymas turi tikti siekiamų tikslų įgyvendinimui ir apsiriboti tik tuo, kas būtina šiems tikslams įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo reglamentu nesiekiama suvienodinti valstybių narių paveldėjimo teisės, paneigti ar eliminuoti nacionalinės teisės veikimo paveldėjimo teisinių santykių srityje, o suvienodinamos tik kai kurios tarptautiniam paveldėjimui aktualios kolizinės normos (dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, sprendimų pripažinimo ir vykdymo), manytume, kad nėra pagrindo teigti, kad Pasiūlymas neproporcingas jo tikslams. Nors reglamentas yra griežčiausia reglamentavimo forma, tačiau tikėtina, kad lankstesnės teisinės priemonės nepasiektų tikslų, kuriems užtikrinti būtinos aiškios ir vienodos teisės normos.
Lietuvos notarų rūmų nuomone, siūlomas reglamento projektas suteiktų didesnį teisinį tikrumą Europos Sąjungos piliečiams bei supaprastintų paveldėjimo bylų su tarptautiniu elementu nagrinėjimą, išvengiant dvigubų procedūrų ir su tuo susijusių didesnių išlaidų bei laiko sąnaudų. Notarų rūmai palaiko siūlomą kaip pagrindinį paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijų, pagal kurį nustatoma jurisdikcija paveldėjimo bylose bei paveldėjimui taikytina teisė. Šis kriterijus įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso kolizinėse normose. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje dėl susiklosčiusių teisinių tradicijų, taip pat kultūrinių, istorinių bei geografinių aspektų nekilnojamasis turtas (pvz., žemė, būstas) yra laikomas ypatinga socialine vertybe, kurios apsaugai ir gynimui įtvirtinta sustiprinta apsauga (pvz., privaloma notarinė sandorių forma, teisinė registracija ir pan.), Notarų rūmai laiko ypač svarbia Reglamento projekto 9 ir 21 straipsniuose įtvirtintą išimtį – turto buvimo vietos kriterijų nustatant jurisdikciją bei taikytiną teisę.
Manome, kad paveldėjimo bylose priimtų sprendimų pripažinimas ir vykdymas Europos Sąjungoje be jokių papildomų procedūrų sumažins biurokratinę naštą bei suteiks teisinį tikrumą savo teises įgyvendinantiems asmenims. Vieningo Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimas, siekiant įrodyti įpėdinio statusą, taip pat testamento vykdytojo ar palikimo administratoriaus įgaliojimus, palengvins šių asmenų teisių, o ypač nuosavybės teisės, įgyvendinimą.
Apibendrinant galima teigti, kad įvertinus Pasiūlymą teisiniu, socialiniu bei ekonominiu aspektais, Lietuvoje galima tikėtis teigiamų rezultatų sprendžiant tarptautinio paveldėjimo klausimus, nepažeidžiant valstybės suvereniteto bei nesugriaunant nacionalinės teisės sistemos ir nusistovėjusios praktikos.
Pritarti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-11-10
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsakydamas į Jūsų 2009 m. spalio 28 d. raštą Nr. S-2009-10933 „Dėl nuomonės pateikimo“, pažymi, kad susipažinus su Komisijos
dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo pradėjimo naudoti Nr. KOM (2009) 154 galutinis) (toliau – Pasiūlymas) manome, jog Pasiūlymas atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus.
Ši išvada daroma todėl, kad Pasiūlymu siekiama reguliuoti paveldėjimo teisinius santykius, kurie negali būti sureguliuoti atskirais Europos Sąjungos Valstybių narių veiksmais ir pagal Lietuvos Respublikos teisę nepriskiriamos šeimos teisei, todėl Europos Bendrijos steigimo sutarties 67 straipsnio 5 dalies bei 65 straipsnio nuostatų pagrindu tenka Europos Sąjungos kompetencijai.
Pritarti Teisės institutas 2009-11-09
Poveikio įvertinime [1] , kuris yra Reglamento lydimasis dokumentas, teigiama, jog Europos Bendrijos mastu egzistuoja nemažai problemų, dėl kurių reikalinga priimti harmonizuojantį teisės aktą. Atitinkamo akto priėmimas grindžiamas: 1) problemomis, susijusiomis su įpėdinių eilės tvarkos skirtumais skirtingose ES valstybėse narėse; 2) sunkumais, susijusiais su taikytinos teisės nustatymu;
3) problemomis, susijusiomis su teisės normų kolizija (kai tam pačiam paveldėjimui taikomos skirtingų ES valstybių narių normos); 3) problemomis, susijusiomis su ribotu testatoriaus pasirinkimu, kurią teisę taikyti; 5) keblumais, susijusiais su ribotu teismo sprendimų ir notaro aktų pripažinimu;
6) sunkumais, susijusiais su ribotu palikimo priėmėjo/palikimo administratoriaus statuso pripažinimu. Poveikio įvertinime pateiktos problemos ir praktiniai pavyzdžiai logiškai pagrindžia harmonizuojančio teisės akto priėmimo būtinybę.
Akcentuotina, kad siūloma priemone nėra vienodinama valstybių narių materialinė teisė, reglamentuojanti paveldėjimo santykius. Siekiant Europos Sąjungos sutartyje numatytų tikslų, pirmiausia laisvo asmenų judėjimo užtikrinimo, reglamentu sprendžiami jurisdikcijos ir taikytinos teisės nustatymo klausimai. Reglamento 4 straipsnyje įtvirtinamas bendras principas, jog esant jurisdikcijų kolizijai, kompetentingu laikytinas palikėjo nuolatinės gyvenamosios vietos teismas. Tokia pati taisyklė taikoma sprendžiant klausimą dėl taikytinos teisės. Šis principas atitinka dabartinį Lietuvos Respublikos reguliavimą dėl paveldėjimo santykiams taikytinos teisės, kadangi Civilinio Kodekso 10 skirsnyje „Paveldėjimo santykiams taikytina teisė“ numatyta, kad testatoriaus veiksnumui bei nesusijusiems su nekilnojamų daiktų paveldėjimu paveldėjimo santykiams, taikytina valstybės, kurios teritorijoje buvo nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta jo mirties momentu, teisė. Tiesa, testamento, jo pakeitimo ar panaikinimo formai, taikoma šių aktų sudarymo vietos valstybės teisė, o nekilnojamojo daikto paveldėjimo santykiams - nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisė. Pažymėtina, jog reglamente taip pat numatomos išimtys, kai gali būti taikoma asmens pilietybės valstybės teisė (17 str.), turto buvimo vietos valstybės teisė (21 str.) ir kt. Taigi, vertinant atitiktį subsidiarumo ir proporcingumo principams, nacionaliniu mastu Lietuvos Respublikos teisė yra pakankama, kadangi numatomos panašios kolizijų sprendimo taisyklės. Nepaisant to, Europos Bendrijos mastu reglamentu įgyvendinami tikslai būtų įgyvendinti optimaliau, kadangi suvienodintų visų valstybių narių reglamentavimą apibrėžtose srityse. Vienašališkais valstybių veiksmais tokį rezultatą pasiekti būtų sudėtinga.
Pažymėtina, jog gali būti kvestionuotinas siūlymas priimti didžiausio privalomumo teisės aktą – Reglamentą (ne Direktyvą ar Pamatinį sprendimą). Europos Komisija nurodo, kad siekiant užtikrini teisinį tikrumą ir nematomumą, reikia laikytis aiškių bei vienodų normų ir kaip priemonę pasirinkti reglamentą. Pažymėtina, kad šiuo metu tarptautinis paveldėjimas yra sudėtingas procesas, atsižvelgiant į materialinės teisės, tarptautinės jurisdikcijos ir taikytinos teisės įvairovę. Mūsų nuomone, priėmus reglamentą būtų nustatytos aiškios jurisdikcijos bei taikytinos teisės nustatymo taisyklės Europos Sąjungos erdvėje. Priėmus direktyvą valstybės narės turėtų ją perkelti į nacionalinę teisę, kas gali įnešti painiavos, atsižvelgiant į nacionalinių teisės sistemų skirtumus. Remiantis tuo teigtina, kad visoje Europos Sąjungoje universaliai taikomas teisės aktas suteiktų daugiau teisinio aiškumo asmenims ir padėtų išvengti reguliavimo skirtumų, galinčių atsirasti dėl netolygaus ES teisės perkėlimo į nacionalinę teisę.
sprendimas: Dėl pasiūlymo priimti ES teisės aktą galimo prieštaravimo subsidiarumo ir proporcingumo principams:
Komitetas išnagrinėjo Pasiūlymo dėl E uropos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo pradėjimo naudoti (KOM (2009) 154 galutinis) (toliau – Pasiūlymas), atitiktį subsidiarumo ir proporcingumo principams.
Komitetas: Atsižvelgdamas į tai, kad: Asmenų judėjimas Bendrijoje (ir už jos ribų) yra labai išaugęs, tai skatina ir tarptautinio paveldėjimo atvejų augimą. Europos Sąjungos notariatų tarybos (CNUE) duomenimis, Europoje kasmet pradedama apie 450 000 paveldėjimo bylų, turinčių tarptautinį elementą, ir tai sudaro apie 10 proc. visų paveldėjimo bylų ;
Valstybių narių tarptautinės jurisdikcijos ir taikytinos teisės normos labai skiriasi, tai apsunkina paveldėjusių asmenų teisių įgyvendinimą tarptautinio paveldėjimo atveju: galimi kolizijos atvejai, kai dėl to paties paveldėjimo keliose valstybėse narėse priimami skirtingi teismų ar kitų kompetentingų institucijų sprendimai arba, kai nei vienos valstybės narės kompetentinga institucija nesprendžia palikimo klausimo, tai neužtikrina paveldėjusiems asmenims teisinio tikrumo, nesukuria teisinių prielaidų planuoti paveldėjimą;
Nacionalinių teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimą, įvairovė sukelia didelių sunkumų ne tik asmenims, įgyvendinantiems savo teises paveldėjimo bylose su tarptautiniu elementu, tačiau ir teisę taikantiems subjektams, kurių kompetencijai priskirtas paveldėjimo bylų nagrinėjimas; Dėl vieningo teisės akto Bendrijoje nebuvimo vienoje valstybėje narėje priimti sprendimai dėl paveldėjimo nėra pripažįstami ir vykdomi kitoje valstybėje narėje.
Įvertindamas tai, kad: Pasiūlymu siekiama pašalinti laisvo asmenų judėjimo kliūtis, kylančias dėl valstybių narių tarptautinio paveldėjimo normų skirtumų;
Priimtas pasiūlymas suteiktų teisinį tikrumą Europos Sąjungos piliečiams, sudarytų jiems sąlygas iš anksto žinoti jų paveldėjimui taikytiną teisę; Priimtas pasiūlymas supaprastintų paveldėjimo bylų su tarptautiniu elementu nagrinėjimą, būtų išvengta dvigubų procedūrų ir su tuo susijusių didesnių išlaidų bei laiko sąnaudų;
Vienoje valstybėje narėje priimti teismo sprendimai, kitose valstybėse narėse būtų pripažįstami netaikant jokių procedūrų. Vadovaudamasis tuo, kad :
Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse (toliau – CK) šeimos santykiams reguliuoti yra skirta atskira Trečioji knyga. Atitinkamai paveldėjimo teisei yra skirta CK Penktoji knyga. Šeimos narių tarpusavio paveldėjimo santykius reglamentuoja paveldėjimo, o ne šeimos teisė, paveldėjimo institutas yra laikomas savarankišku institutu, nesvarbu, palikėją ir įpėdinį sieja šeimos teisiniai santykiai ar ne. Pati civilinė teisė yra visuma civilinės teisės normų tam tikra tvarka suburtų į atskirus, institutus, pošakius, kurie tarpusavyje sąveikauja ir sudaro vieningą civilines teises sistemą. Todėl neišvengiamai CK normos yra tarpusavyje susiję. CK 3.1 straipsnis nustato, kad „kitų Civilinio kodekso knygų ir kitų civilinių įstatymų normos šeimos santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šios knygos normos“. Pažymėtina, kad kitų civilinės teisės normų institutai šeimos teisiniams santykiams taikomi gana dažnai.
Paveldėjimo teisėje, be jau minėtų, remiamasi ir kitomis šeimos teisės normomis, pvz., nustatant įpėdinių pagal įstatymą ratą (CK 5.11 str.) remiamasi šeimos teisėje pateikta giminystės samprata ir asmens kilmės nustatymą reglamentuojančiomis normomis (3.130 str., 3.148 str.); reglamentuojama sutuoktinių (CK 3.7 str.) teisė nustatyti bendrą sutuoktinių testamentą (CK 5.43-5.49 str.); pergyvenęs sutuoktinis (CK 3.7 str.) turi teisę paveldėti mirus kitam sutuoktiniui (CK-5.13 str.) ir t.t.
Tačiau tą patį galima pasakyti apie šeimos teisės santykį ir su kitomis civilinės teisės normomis. Pvz. kai kurių prievolinių teisinių santykių šeimos teisė visai nereglamentuoja, todėl jiems yra taikomos CK Šeštosios knygos nuostatos, pvz. jei sutuoktinis sužaloja kitą sutuoktinį, žala yra atlyginama pagal CK Šeštosios knygos normas, reglamentuojančias deliktinę civilinę atsakomybę; jei sutuoktiniai atsako solidariai, taikomos CK normos, reglamentuojančios solidariąsias prievoles (CK 6.2-6.23 str.).
Todėl nors CK Trečiosios knygos normos yra neišvengiamai susiję su kitomis CK, tame tarpe ir Penktosios knygos, normomis, vis tik yra svarbu CK Trečiosios knygos reglamentuojamus santykius atriboti nuo kitų civilinių santykių. Beto, CK 1.1. straipsnis, apibrėžiantis civilinės teisės reglamentavimo objektą, šeimos santykius mini atskirai, nustatydamas, kad CK
„reglamentuoja asmenų turtinius santykius, su šiais santykiais susijusius
asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius . Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius“. Nusprendė:
Pasiūlymo dalykas yra akivaizdžiai transnacionalinio pobūdžio, s iūloma priemonė suteiktų aiškų privalumą prieš decentralizuotą šios srities nacionalinį reglamentavimą, Pasiūlymo tikslai gali būti pasiekti tik priėmus bendras tarptautinio paveldėjimo normas, o Europos Komisijos siūlomi veiksmai yra būtini, siekiant sudaryti Europos Sąjungos gyventojams sąlygas iš anksto organizuoti turto paveldėjimą ir veiksmingai užtikrinti įpėdinių bei kitų suinteresuotų asmenų teises.
Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Pasiūlymas neprieštarauja s ubsidiarumo ir proporcingumo principams. Tačiau Komitetas taip pat:
steigimo sutarties 61 straipsnio c punktas, 65 straipsnis, 67 straipsnio 5 dalies antroji įtrauka), pagal kurį Bendrija turi teisę priimti Pasiūlymą tik tuo atveju, jei jis nėra susijęs su valstybių narių šeimos teise, įvertindamas, kad nors pagal CK šeimos teisės ir paveldėjimo teisė yra skirtingos civilinės teisės pošakės, reglamentuojamos skirtingose CK knygose, tačiau pagal CK vienas iš pagrindinių paveldėjimo teisės principų yra šeimos paveldėjimo principas,
pažymėdamas, kad CK 5.20 straipsnio normos, nustato teisę į privalomąją palikimo dalį artimiausiems šeimos nariams (vaikams, įvaikiams, sutuoktiniui, tėvams, įtėviams), kuriems yra reikalingas išlaikymas (susiję su CK 3.194 str., 3.72 str. 2 d., 3.205 str.) nuostatomis, įvertindamas tai, kad pagal kai kurių Europos Sąjungos valstybių narių teisę artimiausiems šeimos nariams nėra užtikrinama privalomoji palikimo dalis, pažymi būtinybę svarstant pasiūlymą atsižvelgti į tai, kad nustatant taikytiną teisę būtų užtikrinta išlaikymo reikalingiems Lietuvos Respublikos piliečiams privalomoji palikimo dalis (pavyzdžiui nustatant išimtis šioje srityje). 2.
atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvoje dėl susiklosčiusių teisinių tradicijų, kultūrinių, istorinių bei geografinių aspektų nekilnojamasis turtas (pvz., žemė, būstas) yra laikomas ypatinga socialine vertybe, kurios apsaugai ir gynimui įtvirtinta sustiprinta apsauga (pvz., privaloma notarinė sandorių forma, teisinė registracija ir pan.), taip pat, atsižvelgiant į šiuo metu CK 1.62 straipsnyje nustatytą normą, pagal kurią nekilnojamasis daiktas visais atvejais yra paveldimas pagal jo buvimo vietos valstybės teisę, siūlo svarstyti galimybę Pasiūlyme numatyti taip pat ir nekilnojamojo turto buvimo vietos kriterijų nustatant taikytiną teisę.
Dėl pozicijos:
sutarimu „už“.
atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras [1] Impact Assessment SEC (2009) 411, Prieiga per internetą: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=SEC:2009:0410:FIN:EN:PDF
TEISIŲ komitetas Specializuoto komiteto
Dėl Pasiūlymo europos parlamento ir tarybos reglamentui dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimo bei vykdymo ir europos paveldėjimo pažymėjimo pradėjimo naudoti atitikties subsidiarumo ir proporcingumo principams
2009 m. lapkričio 18 d.
dalyvavo: Komiteto pirmininkas Arminas Lydeka; komiteto nariai Česlovas Juršėnas, Dalia Kuodytė, Valerijus Simulik, Ona Valiukevičiūtė, Mantas Varaška ; komiteto biuro patarėjos: Eglė Gibavičiūtė, Rūta Ragaliauskienė; komiteto biuro padėjėja Jūratė Mikulskienė. Kviestieji asmenys: Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento direktoriaus pavaduotojas Darius Žilys, Seimo kanceliarijos Teisės departamento skyriaus vedėja Liucija Schulte-Ebbert, Europos teisės departamento vyriausioji specialistė Daiva Stepanienė.
už dalyvavimą pozicijos rengimo ir derinimo procese (išvados rengėjas): Arminas Lydeka.
aprobuota pozicija: nepateikta.
pozicijos : nepateikta.
5Seimo narių komitetui raštu pateikti pasiūlymai ir pastabos: nepateikta.
institucijų, kitų suinteresuotų asmenų pateikti pasiūlymai, pastabos: Institucija Turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Teisingumo ministerija Teisingumo ministerija, išnagrinėjusi Jūsų paklausimą dėl Europos Komisijos 2009 m. spalio 14 d. pateikto pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo pradėjimo naudoti (toliau vadinama
Pasiūlymo preambulėje numatoma, kad reglamento priėmimo pagrindas – Sutarties 61 straipsnio c punktas. Pagal šią nuostatą, kad būtų palaipsniui sukurta laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, Taryba nustato priemones teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje, kaip numatyta 65 straipsnyje. Sutarties 65 straipsnis įtvirtina, jog priemones teisminio bendradarbiavimo su užsieniu susijusiose civilinėse bylose srityje, kurių imamasi pagal 67 straipsnį ir tokiu mastu, kokio reikia vidaus rinkai deramai veikti, be kita ko, sudaro: priemonės, skirtos tobulinti ir supaprastinti sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose, taip pat nesusijusių su teismo bylomis sprendimų pripažinimą ir vykdymą, taip pat valstybėse narėse įstatymų ir jurisdikcijos kolizijai taikomų teisės normų suderinamumo skatinimas. Kadangi Pasiūlymu siekiama sureguliuoti su jurisdikcija, taikytina teise bei sprendimų pripažinimu ir vykdymu susijusius santykius – t.y. tokius santykius, kurie peržengia vienos valstybės teisės sistemos ribas, laikytina, kad Pasiūlymas atitinka subsidiarumo principą.
Valstybės narės, veikdamos atskirai, negalėtų tinkamai realizuoti šio Pasiūlymo tikslo (ir užtikrinti tinkamą bendros rinkos veikimą), todėl būtina, jog atitinkamą teisinio reguliavimo instrumentą inicijuotų Europos Bendrija. Kartu pažymėtina, kad jau galiojantys Europos Bendrijos teisės aktai (pavyzdžiui, 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo), skirti jurisdikcijos, taikytinos teisės bei sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimams, neapima paveldėjimo teisinių santykių. Taigi Pasiūlymu iš esmės papildomas galiojantis Europos Bendrijos teisinis reguliavimas analogiškose
Vertinant Pasiūlymo atitiktį subsidiarumo ir proporcingumo principams, visų pirma turėtų būti vadovaujamasi Europos Bendrijos Steigimo Sutarties (toliau vadinama – Sutartis) 5 straipsniu, kuris įtvirtina, kad pagal subsidiarumo principą Europos Bendrija imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tada ir tokia apimtimi, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Europos Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio gali juos pasiekti geriau. Europos Bendrija nesiima jokių veiksmų, kurie nėra būtini siekiant šios Sutarties nustatytų tikslų. tarptautinės privatinės teisės srityse.
Dėl Pasiūlymo atitikimo proporcingumo principui pažymėtina, kad Pasiūlyme reguliuojami tik minėti tarptautinės privatinės teisės aspektai, tuo tarpu materialinė valstybių narių paveldėjimo, nuosavybės ar mokesčių teisė nėra harmonizuojama. Kita vertus, kaip rodo Europos Komisijos turimi duomenys, pateikiami Pasiūlymo aiškinamajame memorandume, Pasiūlymo poreikis yra akivaizdus. Dėl padidėjusio žmonių judėjimo vidaus sienų neturinčioje erdvėje bei dėl dažnesnių skirtingų valstybių narių piliečių santuokų tarptautinio paveldėjimo klausimai tampa vis aktualesni. Valstybių narių paveldėjimo įstatymai labai skiriasi ir kiekviena valstybė narė, taikydama savo teisę, tuo pačiu atveju gali taikyti skirtingas taisykles. Taigi laikytina, kad Pasiūlymas atitinka proporcingumo principą , nes Europos Komisijos siūlomi veiksmai yra būtini, siekiant sudaryti Europos Sąjungos gyventojams sąlygas iš anksto organizuoti turto paveldėjimą ir veiksmingai užtikrinti įpėdinių pagal įstatymą ir (arba) pagal testamentą bei kitų suinteresuotų asmenų teises.
Kartu norėtume Jus informuoti, kad dėl išdėstytų motyvų Teisingumo ministerija ketina iš esmės palaikyti šį Pasiūlymą svarstymų Europos Sąjungos Tarybos Civilinės teisės klausimų komitete metu, tačiau taip pat yra pasirengusi dalyvauti diskusijose dėl atskirų šio Pasiūlymo nuostatų. Pritarti Lietuvos Notarų Rūmai 2009-11-10 Lietuvos notarų rūmai susipažino su Europos Komisijos pasiūlymu dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo pradėjimo naudoti (KOM(2009) 154 galutinis) (toliau – Pasiūlymas arba Reglamento projektas) ir teikia savo pastabas dėl Reglamento projekto atitikimo subsidiarumo ir proporcingumo principams.
Pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 5 straipsnyje įtvirtintą subsidiarumo principą Bendrija imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tada ir tik tokia apimtimi, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio gali juos geriau pasiekti. Siekiant užtikrinti laisvą asmenų judėjimą, kaip pamatinį Europos Sąjungos principą, pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 61 straipsnį turi būti sukurta laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė. Kaip viena iš šios erdvės kūrimo sričių numatyta teismų bendradarbiavimo civilinėse bylose priemonių nustatymas. 65 straipsnyje nurodomos tokios priemonės: sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo tobulinimas ir supaprastinimas, valstybėse narėse įstatymų ir jurisdikcijos kolizijai taikomų teisės normų suderinamumo skatinimas ir kt.
Nacionalinių teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimą, įvairovė sukelia didelių sunkumų ne tik asmenims, įgyvendinantiems savo teises paveldėjimo bylose su tarptautiniu elementu, tačiau ir teisę taikantiems subjektams, kurių kompetencijai priskirtas paveldėjimo bylų nagrinėjimas. Dėl to, manytume, reikalinga šioje srityje sukurti Europos Sąjungos teisinę priemonę, kuria būtų harmonizuojama tarptautiniam paveldėjimui taikytina teisė, paveldėjimo bylų nagrinėjimo jurisdikcija, paveldėjimo bylose priimtų sprendimų pripažinimas ir vykdymas bei sukuriamas Europos paveldėjimo pažymėjimas.
Prie Europos Bendrijos steigimo sutarties pridėtame Protokole Nr. 30 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo nurodoma, jog vertinant Bendrijos veiksmų atitiktį subsidiarumo principui, reikia atsižvelgti į šiuos kriterijus:
aspektų, kurie negali būti tinkamai reglamentuojami valstybių narių veiksmais;
neveiklumas prieštarautų sutarties reikalavimams arba kitaip reikšmingai pakenktų valstybių narių interesams;
akivaizdžiai naudinga dėl savo apimties arba poveikio, palyginti su veiksmais, atliekamais valstybių narių lygiu. Išanalizavę Pasiūlymą, manytume, kad jame nagrinėjami paveldėjimo klausimai šiuos kriterijus atitinka. Pasiūlyme siekiami suvienodinti su paveldėjimu susiję klausimai neabejotinai turi transnacionalinį aspektą. Atsižvelgiant į pasiūlymo tikslą – pašalinti laisvo asmenų judėjimo kliūtis, kylančias dėl valstybių narių tarptautinio paveldėjimo normų skirtumo – akivaizdu, kad pavieniai valstybių narių veiksmai nepasiektų šio tikslo. Šio tikslo įgyvendinimas gali būti pasiektas tik priėmus bendras tarptautinio paveldėjimo normas. Europos Sąjungos notariatų tarybos (CNUE) duomenimis, Europoje kasmet pradedama apie 450 000 paveldėjimo bylų, turinčių tarptautinį elementą, ir tai sudaro apie 10 proc. visų paveldėjimo bylų. Tokie skaičiai rodo didelį Pasiūlyme nagrinėjamų problemų mastą.
Pagal proporcingumo principą Europos Sąjungos institucijų teikiamas pasiūlymas turi tikti siekiamų tikslų įgyvendinimui ir apsiriboti tik tuo, kas būtina šiems tikslams įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo reglamentu nesiekiama suvienodinti valstybių narių paveldėjimo teisės, paneigti ar eliminuoti nacionalinės teisės veikimo paveldėjimo teisinių santykių srityje, o suvienodinamos tik kai kurios tarptautiniam paveldėjimui aktualios kolizinės normos (dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, sprendimų pripažinimo ir vykdymo), manytume, kad nėra pagrindo teigti, kad Pasiūlymas neproporcingas jo tikslams. Nors reglamentas yra griežčiausia reglamentavimo forma, tačiau tikėtina, kad lankstesnės teisinės priemonės nepasiektų tikslų, kuriems užtikrinti būtinos aiškios ir vienodos teisės normos.
Lietuvos notarų rūmų nuomone, siūlomas reglamento projektas suteiktų didesnį teisinį tikrumą Europos Sąjungos piliečiams bei supaprastintų paveldėjimo bylų su tarptautiniu elementu nagrinėjimą, išvengiant dvigubų procedūrų ir su tuo susijusių didesnių išlaidų bei laiko sąnaudų. Notarų rūmai palaiko siūlomą kaip pagrindinį paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijų, pagal kurį nustatoma jurisdikcija paveldėjimo bylose bei paveldėjimui taikytina teisė.
Šis kriterijus įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso kolizinėse normose. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje dėl susiklosčiusių teisinių tradicijų, taip pat kultūrinių, istorinių bei geografinių aspektų nekilnojamasis turtas (pvz., žemė, būstas) yra laikomas ypatinga socialine vertybe, kurios apsaugai ir gynimui įtvirtinta sustiprinta apsauga (pvz., privaloma notarinė sandorių forma, teisinė registracija ir pan.), Notarų rūmai laiko ypač svarbia Reglamento projekto 9 ir 21 straipsniuose įtvirtintą išimtį – turto buvimo vietos kriterijų nustatant jurisdikciją bei taikytiną teisę.
Manome, kad paveldėjimo bylose priimtų sprendimų pripažinimas ir vykdymas Europos Sąjungoje be jokių papildomų procedūrų sumažins biurokratinę naštą bei suteiks teisinį tikrumą savo teises įgyvendinantiems asmenims. Vieningo Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimas, siekiant įrodyti įpėdinio statusą, taip pat testamento vykdytojo ar palikimo administratoriaus įgaliojimus, palengvins šių asmenų teisių, o ypač nuosavybės teisės, įgyvendinimą.
Apibendrinant galima teigti, kad įvertinus Pasiūlymą teisiniu, socialiniu bei ekonominiu aspektais, Lietuvoje galima tikėtis teigiamų rezultatų sprendžiant tarptautinio paveldėjimo klausimus, nepažeidžiant valstybės suvereniteto bei nesugriaunant nacionalinės teisės sistemos ir nusistovėjusios praktikos.
Pritarti Teisės institutas
Poveikio įvertinime [1] , kuris yra Reglamento lydimasis dokumentas, teigiama, jog Europos Bendrijos mastu egzistuoja nemažai problemų, dėl kurių reikalinga priimti harmonizuojantį teisės aktą. Atitinkamo akto priėmimas grindžiamas: 1) problemomis, susijusiomis su įpėdinių eilės tvarkos skirtumais skirtingose ES valstybėse narėse; 2) sunkumais, susijusiais su taikytinos teisės nustatymu;
3) problemomis, susijusiomis su teisės normų kolizija (kai tam pačiam paveldėjimui taikomos skirtingų ES valstybių narių normos); 3) problemomis, susijusiomis su ribotu testatoriaus pasirinkimu, kurią teisę taikyti; 5) keblumais, susijusiais su ribotu teismo sprendimų ir notaro aktų pripažinimu;
6) sunkumais, susijusiais su ribotu palikimo priėmėjo/palikimo administratoriaus statuso pripažinimu. Poveikio įvertinime pateiktos problemos ir praktiniai pavyzdžiai logiškai pagrindžia harmonizuojančio teisės akto priėmimo būtinybę.
Akcentuotina, kad siūloma priemone nėra vienodinama valstybių narių materialinė teisė, reglamentuojanti paveldėjimo santykius. Siekiant Europos Sąjungos sutartyje numatytų tikslų, pirmiausia laisvo asmenų judėjimo užtikrinimo, reglamentu sprendžiami jurisdikcijos ir taikytinos teisės nustatymo klausimai. Reglamento 4 straipsnyje įtvirtinamas bendras principas, jog esant jurisdikcijų kolizijai, kompetentingu laikytinas palikėjo nuolatinės gyvenamosios vietos teismas. Tokia pati taisyklė taikoma sprendžiant klausimą dėl taikytinos teisės. Šis principas atitinka dabartinį Lietuvos Respublikos reguliavimą dėl paveldėjimo santykiams taikytinos teisės, kadangi Civilinio Kodekso 10 skirsnyje „Paveldėjimo santykiams taikytina teisė“ numatyta, kad testatoriaus veiksnumui bei nesusijusiems su nekilnojamų daiktų paveldėjimu paveldėjimo santykiams, taikytina valstybės, kurios teritorijoje buvo nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta jo mirties momentu, teisė. Tiesa, testamento, jo pakeitimo ar panaikinimo formai, taikoma šių aktų sudarymo vietos valstybės teisė, o nekilnojamojo daikto paveldėjimo santykiams - nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisė. Pažymėtina, jog reglamente taip pat numatomos išimtys, kai gali būti taikoma asmens pilietybės valstybės teisė (17 str.), turto buvimo vietos valstybės teisė (21 str.) ir kt. Taigi, vertinant atitiktį subsidiarumo ir proporcingumo principams, nacionaliniu mastu Lietuvos Respublikos teisė yra pakankama, kadangi numatomos panašios kolizijų sprendimo taisyklės. Nepaisant to, Europos Bendrijos mastu reglamentu įgyvendinami tikslai būtų įgyvendinti optimaliau, kadangi suvienodintų visų valstybių narių reglamentavimą apibrėžtose srityse.
Vienašališkais valstybių veiksmais tokį rezultatą pasiekti būtų sudėtinga.
Pažymėtina, jog gali būti kvestionuotinas siūlymas priimti didžiausio privalomumo teisės aktą – Reglamentą (ne Direktyvą ar Pamatinį sprendimą). Europos Komisija nurodo, kad siekiant užtikrini teisinį tikrumą ir nematomumą, reikia laikytis aiškių bei vienodų normų ir kaip priemonę pasirinkti reglamentą. Pažymėtina, kad šiuo metu tarptautinis paveldėjimas yra sudėtingas procesas, atsižvelgiant į materialinės teisės, tarptautinės jurisdikcijos ir taikytinos teisės įvairovę. Mūsų nuomone, priėmus reglamentą būtų nustatytos aiškios jurisdikcijos bei taikytinos teisės nustatymo taisyklės Europos Sąjungos erdvėje. Priėmus direktyvą valstybės narės turėtų ją perkelti į nacionalinę teisę, kas gali įnešti painiavos, atsižvelgiant į nacionalinių teisės sistemų skirtumus. Remiantis tuo teigtina, kad visoje Europos Sąjungoje universaliai taikomas teisės aktas suteiktų daugiau teisinio aiškumo asmenims ir padėtų išvengti reguliavimo skirtumų, galinčių atsirasti dėl netolygaus ES teisės perkėlimo į nacionalinę teisę.
Pritarti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-11-10 Nr. (1.22)-5T-512
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsakydamas į Jūsų 2009 m. spalio 28 d. raštą Nr. S-2009-10933 ,,Dėl nuomonės pateikimo“, pažymi, kad susipažinus su Komisijos
dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo pradėjimo naudoti Nr. KOM (2009) 154 galutinis) (toliau – Pasiūlymas) manome, jog Pasiūlymas atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus.
Ši išvada daroma todėl, kad Pasiūlymu siekiama reguliuoti paveldėjimo teisinius santykius, kurie negali būti sureguliuoti atskirais Europos Sąjungos Valstybių narių veiksmais ir pagal Lietuvos Respublikos teisę nepriskiriami šeimos teisei, todėl Europos Bendrijos steigimo sutarties 67 straipsnio 5 dalies bei 65 straipsnio nuostatų pagrindu tenka Europos Sąjungos kompetencijai.
Pritarti
ar išvada: Institucija Turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
teisingumo ministerijos 2009-11-06
Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išnagrinėjo 2009 m. spalio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komiteto posėdžio protokolu Nr. 100-P-53 pateiktą Pasiūlymą Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismų sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo pradėjimo naudoti (toliau „Pasiūlymas“) (KOM (2009) 154 galutinis) dėl jo atitikties subsidiarumo ir proporcingumo principams. Visų pirma pažymime, kad ES teisės aktų projektų vertinimas subsidiarumo ir proporcingumo principų kontekste apima ne tik teisinius šių principų aspektus, bet taip pat ir siūlomų priemonių ekonominių bei politinių aspektų įvertinimą.
Pateikto pasiūlymo esmė – sudaryti Europos Sąjungos gyventojams sąlygas iš anksto organizuoti turto paveldėjimą ir veiksmingai užtikrinti įpėdinių pagal įstatymą ir (arba) pagal testamentą, kitų su velioniu susijusių asmenų ir palikėjo kreditorių teises. Priėmus šį siūlomą ES teisės aktą, kaip teigiama Pasiūlymo aiškinamajame memorandume, šia priemone bus siekiama pašalinti visas laisvo asmenų judėjimo kliūtis, kylančias dėl valstybių narių tarptautinio paveldėjimo normų skirtumų. Kartu šiuo pasiūlymu bus papildyta galiojanti ES teisinė sistema, pagal kurią jurisdikcijos, taikytinos teisės nustatymo, teismų sprendimų pripažinimo klausimai jau yra išspręsti atskirose civilinių santykių srityse. Paminėtini tokie ES teisės aktai, kaip: 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I), 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų. Paminėtina, kad šie ES teisės aktai nepanaikino ES valstybių narių materialinės teisės skirtumų, susijusių su teismų sprendimų pripažinimu, jurisdikcijos bei taikytinos teisės nustatymu paveldėjimo teisės srityje (šios srities nereglamentuoja).
Siekiant pagrįsti ES teisės aktų atitiktį subsidiarumo bei proporcingumo principams, yra nurodomi motyvai, dėl kurių nusprendžiama, kad Bendrija gali veiksmingiau siekti tam tikro tikslo bendrai, nei kiekviena valstybė narė atskirai (pagal EB steigimo sutarties
aktų atitiktį subsidiarumo principui. Glaustai subsidiarumo principas yra apibrėžiamas pačioje EB steigimo sutarties 5 straipsnio 2 dalyje:
„Pagal subsidiarumo principą Bendrija imasi
veiksmų srityse, kuriose nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tuomet, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiektų geriau.“ Atitiktis proporcingumo principui reiškia, kad ES institucijų teikiamas projektas turi tikti siekiamų tikslų įgyvendinimui ir apsiriboti tuo, kas būtina tikslams įgyvendinti.
EB sutarties Protokolas dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo numato išsamesnes atitikimo subsidiarumo principui gaires, nurodydamas tokius teisinius kriterijus: 1) nagrinėjamas klausimas turi turėti tarpnacionalinių aspektų, kurie negali būti tinkamai reglamentuojami valstybių narių veiksmais; 2) Bendrijos veiksmų nebuvimas ar pavieniai valstybių narių veiksmai būtų ne tokie efektyvūs arba netgi pažeistų Sutarties nuostatas; 3) dėl savo masto ir poveikio Bendrijos lygio veiksmai turės akivaizdų pranašumą, palyginti su valstybių narių lygio veiksmais.
Konkrečiai pereinant prie Pasiūlymo dėl reglamento, nustatančio jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismų sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimą bei vykdymą ir Europos paveldėjimo pažymėjimo pradėjimą naudoti, visų pirma, reikėtų aptarti, ar Bendrija apskritai turi kompetenciją priimti siūlomą teisės aktą ir ar šiuo atžvilgiu pasirinktas tinkamas teisinis pagrindas. Antra, svarbu nustatyti, ar siūloma priemonė turi tarpnacionalinį aspektą. Trečia, turi būti atsakyta, ar Bendrijos veiksmų nebuvimas pažeistų Sutarties nuostatas ir ar siūloma priemonė turės akivaizdų pranašumą, palyginti su valstybių narių pavieniais veiksmais. Pagaliau, reikia įvertinti, ar ši pasirinkta priemonė – reglamentas – neperžengia to, kas yra būtina tikslams pasiekti.
Pasiūlymo teisiniu pagrindu pasirinktos dvi EB steigimo sutarties nuostatos – 61 straipsnio c punktas, nustatantis, „ kad būtų palaipsniui sukurta laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, Taryba nustato priemones teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje, kaip numatyta 65 straipsnyje “ bei 67 straipsnio 5 dalies antroji įtrauka, nurodanti, kad „nukrypdama nuo 1 dalies, Taryba 251 straipsnyje nustatyta tvarka priima:
Kaip matyti iš nurodytų EB steigimo sutarties 61 straipsnio c punkto ir 67 straipsnio 5 dalies antrosios įtraukos nuostatų, tokiu teisiniu pagrindu priimami teisės aktai taip pat apriboti EB steigimo sutarties 65 straipsnio nuostatos rėmuose:
„Priemones teisminio bendradarbiavimo su užsieniu
susijusiose civilinėse bylose srityje, kurių imamasi pagal 67 straipsnį ir tokiu mastu, kokio reikia vidaus rinkai deramai veikti, sudaro:
supaprastinti:
Taigi ES Taryba, iš esmės, gali priimti teisines priemones, skirtas sureguliuoti teisminį bendradarbiavimą civilinėse bylose su tarptautiniu aspektu, būtinas Bendrijos vidaus rinkai deramai veikti . Manytume, kad šis Pasiūlymas yra būtent tokia priemonė, nes joje nagrinėjami klausimai dėl įstatymų kolizijos, jurisdikcijos, teismų sprendimų tarpusavio pripažinimo ir vykdymo, Europos paveldėjimo pažymėjimo ir mechanizmo, leidžiančio tiksliai nustatyti, ar ES gyventojas išreiškė paskutinę valią arba ar paliko testamentą (žr., pvz. Pasiūlymo preambulės 5 konstatuojamąją dalį). Akivaizdu, kad nėra būtinybės papildomai įrodyti priimama priemone sprendžiamų klausimų tarpnacionalinį aspektą, nes pats aptariamų civilinių santykių pobūdis turi tarpnacionalinį aspektą, kai paveldėjimas susijęs su turtu, esančiu kitoje valstybėje narėje nei palikėjo pilietybės valstybėje, ar paveldėtojų gyvenamoji vieta yra ne toje pačioje valstybėje narėje, kur gyveno palikėjas ir kiti panašūs koliziniai atvejai, kuomet būtina nustatyti taikytiną teisę ar jurisdikciją, pripažinti teismų sprendimus (pagal Reglamento 2 straipsnį „teismas“ apima ir kitas kompetentingas institucijas, kurioms perduota vykdyti teismų kompetencijai priklausančios funkcijos, įskaitant notarus ir teismo sekretorius). Didžiausia problema, kad skirtingose valstybėse narėse panašiems santykiams taikomi skirtingi principai nustatant taikytiną teisę bei jurisdikciją. Šiuo pasiūlymu siekiama pašalinti laisvo asmenų judėjimo kliūtis, kylančias dėl valstybių narių tarptautinio paveldėjimo normų skirtumų. Siekiant suteikti piliečiams galimybę naudotis vidaus rinkos privalumais ir kartu užtikrinti jiems visišką teisinį tikrumą, šis reglamentas turėtų sudaryti jiems sąlygas iš anksto žinoti jų paveldėjimui
b) valstybėse narėse įstatymų ir jurisdikcijos kolizijai taikomų teisės normų suderinamumo skatinimas;
c) šalinimas kliūčių, trukdančių civiliniam procesui gerai veikti ir, jei reikia, civilinio proceso normų suderinamumo skatinimas valstybėse narėse.“ taikytiną teisę. Turėtų būti įvestos suderintos įstatymų kolizijos normos, siekiant išvengti, kad valstybėse narėse būtų priimami vieni kitiems prieštaraujantys teismo sprendimai. Pagrindinė norma turėtų užtikrinti, kad paveldėjimas būtų reglamentuojamas numatoma teise, su kuria jis glaudžiai susijęs. Siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, ši teisė turi apimti visą paveldimą turtą, neatsižvelgiant į jo pobūdį ar buvimo vietą, ir taip padėti išvengti sunkumų, kylančių dėl palikimo suskaldymo (žr. Pasiūlymo preambulės 17 konstatuojamąją dalį).
Paminėtina, kad Europos Sąjungos erdvėje siekiama užtikrinti ir tinkamai įgyvendinti keturias pagrindines laisves, įtvirtintas EB steigimo sutartyje – laisvą prekių ir paslaugų judėjimą, laisvą asmenų judėjimą bei laisvą kapitalo judėjimą. Dėl galimybės pasinaudoti minėtomis laisvėmis ES gyventojai gali laisvai priimti tiek savo investicinius ar kitokius turtinius sprendimus, tiek nuspręsti vykdyti savo darbinę veiklą ar teikti paslaugas, apskritai pasirinkti gyvenamąją vietą keliose ES valstybėse narėse, neapsiribodami savo pilietybės ar nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teritorija. Tokiu būdu, ES gyventojų asmeniniai turtiniai interesai aprėpia ne tik vienos ES valstybės narės teritoriją, jurisdikciją ir jos teisinę sistemą, tačiau vis dažniau siejami su kitos ar net keleto kitų ES valstybių narių teritorijomis, nacionalinėmis teisės sistemomis. Kaip žinia, nacionalinės ES valstybių narių teisės sistemos daugelyje sričių turi tam tikrų reglamentavimo skirtumų. Visi skirtumai, kaip paprastai, sudaro tam tikras kliūtis ir apsunkina ES laisvių įgyvendinimą ir kartu įpareigoja Bendrijos institucijas imtis iniciatyvos bendrai spręsti kylančias problemas, kad ES mastu būtų užtikrintas teisinis tikrumas, sudarytos sąlygos ES gyventojams iš anksto prognozuoti galimas pasekmes, planuoti savo pasirinkimą, kas įtakoja ir tokią sritį, kaip paveldėjimas. Atsižvelgiant į aptariamos priemonės mastą ir reguliuojamų klausimų spektrą, manytume, kad siūloma priemonė suteiks aiškų privalumą prieš decentralizuotą šios srities nacionalinį reglamentavimą.
Kaip minėta anksčiau, panašūs klausimai civilinės teisės srityje (neapimant paveldėjimo teisės) dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės nustatymo, teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo jau buvo priimti pasirinkus ES teisės akto formą – reglamentą. Minėti ES reglamentai buvo taip pat pagrįsti EB steigimo sutarties 61 straipsnio c punktu, todėl manytume, kad ir šis Pasiūlymas priimti reglamentą atitinka siekiamus tikslus, t.y. užtikrins paveldėjimo srityje teisinį tikrumą ir numatomumą laikantis aiškių bei vienodų normų visoje Europos Sąjungoje. Jei šioje srityje būtų suteikta laisvė valstybėms narėms savo nuožiūra pasirinkti taikytinas normas (direktyvos priėmimo atveju) nebūtų pasiektas norimas tikslas – palengvinti vidaus rinkos veikimą. Nesuvienodinus tarptautinei privatinei teisei priskirtinų normų Bendrijos mastu, nebus įmanoma pašalinti asmeninių teisių įgyvendinimo sunkumų tarptautinio paveldėjimo atveju ir taip užtikrinti asmenų laisvo judėjimo teisę. Todėl numatomas suderinimo lygis priimant siūlomą reglamentą neturėtų būti vertinamas kaip neproporcingas ir pažeidžiantis valstybių narių kompetenciją.
Taigi pateikta analizė nelaidžia daryti išvados, kad Bendrija neturėtų kompetencijos priimti teisės aktą arba kad pasirinktas netinkamas teisinis jo pagrindas. Kaip minėta aukščiau, ir Pasiūlymo tarpnacionalinis kriterijus taip pat yra tenkinamas. Atsakant į klausimą, ar Bendrijos veiksmų nebuvimas pažeistų Sutarties nuostatas ir ar siūloma priemonė turės akivaizdų pranašumą, palyginti su valstybių narių veiksmais, atkreiptinas dėmesys į Pasiūlymo aiškinamojo memorandumo 3.2. dalį
„Subsidiarumo principas“, kuriame akcentuojama, kad Pasiūlymo tikslai gali
būti pasiekti tik priėmus bendras tarptautinio paveldėjimo normas, kurios, siekiant užtikrinti piliečiams teisinį tikrumą ir numatomumą turi būti vienodos. Taigi vienašališki valstybių narių veiksmai negalėtų pasiekti šio tikslo. Pažymėtina kartu ir tai, kad Pasiūlymu nėra peržengiamos būtino reglamentavimo ribos, nes nėra vienodinama nei valstybių narių paveldėjimo, nei nuosavybės teisė. Juo taip pat nedaromas poveikis paveldėjimo apmokestinimui valstybėse narėse.
Vertinant atskiras siūlomo reglamento nuostatas būtina pažymėti, kad jurisdikcijos nustatymo klausimu yra įtvirtinta bendroji jurisdikcija, pagal kurią, jei taikomos šio reglamento nuostatos, kompetentingi priimti sprendimą paveldėjimo byloje yra valstybės narės, kurios teritorijoje mirties dieną velionis turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai (Reglamento 4 straipsnis). Taip pat ir taikytinos teisės atžvilgiu Pasiūlyme yra įtvirtinta bendra norma (Reglamento 16 straipsnis), nustatanti, kad paveldėjimo teisės santykiams taikoma valstybės, kurios teritorijoje buvo nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta jo mirties momentu, teisė. Tiek jurisdikcijos, tiek taikytinos teisės nustatymo atžvilgiu vieningai nustatyta palikėjo paskutinė gyvenamoji vieta, kaip pagrindinis veiksnys, nes paprastai tai yra ir pagrindinė palikėjo interesų bei jo turto buvimo vieta.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad konsultacijų metu, kai buvo ruošiamas Pasiūlymas, išaiškėjo tam tikri trūkumai, kurie atsiranda dėl nusistovėjusios ES valstybėse narėse sistemos, kai kilnojamojo turto paveldėjimui taikoma velionio gyvenamosios vietos teisė, o nekilnojamojo turto paveldėjimui – turto buvimo vietos valstybės teisė. Todėl atsiranda galimybė dėl šios sistemos atsirasti keliems palikimams, kurių kiekvienam taikoma skirtinga teisė, kurioje gali būti skirtingai apibrėžiami įpėdiniai, atitinkama jų palikimo dalis, palikimo padalijimas ir paskyrimas.
Todėl Pasiūlyme nustatyta ir pasirinkta tik viena teisė, kurios siejamasis veiksnys – velionio paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos teisė (aiškinamojo memorandumo 4.3. dalis „III skyrius. Taikytina teisė“). Bendra sistema sudaro palikėjui sąlygas planuoti savo turto paskirstymą tarp įpėdinių teisingai, neatsižvelgiant į turto buvimo vietą.
Pažymėtina, kad siūlomame reglamente palikta turto buvimo vietos teismų jurisdikcija (Reglamento 9 straipsnis), kai pagal turto buvimo valstybės narės teisę reikalingas jos teismų įsikišimas siekiant priimti daiktinės teisės priemonių, susijusių su šio turto perdavimu, įregistravimu viešuosiuose registruose arba perkėlimu į tokį registrą, šios valstybės narės teismai yra kompetentingi priimti tokias priemones.
Reglamente taip pat palikta palikėjo laisvė pasirinkti palikimui taikytiną teisę, tačiau šis pasirinkimas apribotas galimybe pasirinkti tik jo pilietybės valstybės teisę. Reglamento 19 straipsnyje apibrėžta taikytinos teisės sritis – šia teise reglamentuojami visi paveldėjimo klausimai – nuo palikimo atsiradimo iki galutinio perdavimo teisę jį gauti turintiems asmenims.
Kalbant apie teismų sprendimų pripažinimą ir vykdymą paveldėjimo teisės srityje, paminėtina, kad Pasiūlymo IV skyrius
„Pripažinimas ir vykdymas“ praktiškai įtvirtina automatinį pagal šį
reglamentą priimtų teismo sprendimų pripažinimą kitose valstybėse narėse, netaikant jokių procedūrų (29 straipsnis). Kartu daroma nuoroda į minėto Reglamento (EB) Nr. 44/2001 numatytą tvarką dėl kreipimosi dėl teismo sprendimo pripažinimo (Pasiūlymo 29 straipsnio 2 dalis) ir dėl tokių teismo sprendimų bei teisminių susitarimų vykdymo kitose valstybėse narėse (Pasiūlymo
teismo sprendimo peržiūros iš esmės draudimas. Pagal minėtame Reglamente (EB) Nr. 44/2001 numatytą tvarką taip pat vienoje ES valstybėje narėje pripažįstami bei vykdomi kitoje valstybėje narėje gauti autentiški aktai, jei jų galiojimo neužginčija kilmės valstybėje narėje numatyta tvarka ir jei jų pripažinimas ir vykdymas yra suderinamas su valstybės narės, kurioje juos prašoma pripažinti ir vykdyti, viešąja tvarka (Pasiūlymo 34 ir 35 straipsniai).
Taip pat naujame Reglamente įvedamas Europos paveldėjimo pažymėjimas, kurio taikymas nėra privalomas, nes jis nepakeičia nacionalinių procedūrų, kurių pagrindu išduodami, pavyzdžiui, paveldėjimo teisės liudijimai (pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą). Tačiau Europos paveldėjimo pažymėjimas siūlomas kaip priemonė, kuri, turėdama patvirtintą vieningą formą visoje Europos Sąjungoje, padėtų greičiau spręsti tarptautinio paveldėjimo klausimus.
Atsižvelgdami į aukščiau išdėstytą Pasiūlymo nuostatų analizę ir argumentus, manome, kad nėra prielaidų teigti, kad siūlomas ES teisės akto projektas neatitinka subsidiarumo ir proporcingumo principų teisinių kriterijų.
200-11-06 Vadovaudamiesi Seimo statuto 180 6 straipsnio 2 dalimi išnagrinėjome Pasiūlymo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo pradėjimo naudoti (KOM (2009) 154 galutinis) (toliau – Pasiūlymas), atitiktį subsidiarumo principui.
Pagal Konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties 5 straipsnyje įtvirtintą subsidiarumo principą Bendrija imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tada ir tokia apimtimi, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio gali juos pasiekti geriau. Taigi, subsidiarumo principo taikymas yra aktualus pasidalijamosios kompetencijos (tarp Bendrijos ir valstybių narių) srityje. EB steigimo sutarties Protokole Nr. 30 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo numatyta, jog pagrindžiant Bendrijos veiksmų atitiktį subsidiarumo principui, reikia vadovautis šiomis gairėmis:
negali jo tinkamai reglamentuoti;
Sutarties reikalavimams arba kaip nors kitaip smarkiai pakenktų valstybių narių interesams;
arba poveikio, palyginti su veiksmais, atliekamais valstybių narių lygiu.
Pažymėtina, kad Protokole dėl subsidiarumo ir proporcingumo taip pat nurodoma, jog
“subsidiarumas yra dinamiška sąvoka, kuri turi būti taikoma atsižvelgiant į
Sutartyje nurodytus tikslus. Šis principas leidžia išplėsti Bendrijos veiksmus, neviršijant jos įgaliojimų, jeigu to reikalauja aplinkybės, ir atvirkščiai – juos apriboti ar sustabdyti, jeigu jie nebėra pagrįsti”.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vertinant Pasiūlymo atitikimą subsidiarumo principui, vienas svarbiausių aspektų yra tinkamas Pasiūlymo teisinis pagrindas. Vienas iš šio Pasiūlymo teisinių pagrindų - Europos Bendrijos steigimo sutarties 61 straipsnio c punktas, kuriame įtvirtintas siekis palaipsniui sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, nustatant priemones teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose, kaip numatyta 65 straipsnyje. Pagal Sutarties 65 straipsnį Bendrijos priemones teisminio bendradarbiavimo su užsieniu susijusiose civilinėse bylose srityje be kita ko sudaro priemonės, skirtos spendimų civilinėse ir komercinėse bylose, taip pat nesusijusių su teismo bylomis sprendimų pripažinimui ir vykdymui tobulinti ir supaprastinti, o taip pat skatinti valstybėse narėse įstatymų ir jurisdikcijos kolizijai taikomų teisės normų suderinamumą. Pažymėtina, kad šioje srityje Bendrija jau yra priėmusi nemažai teisės aktų (daugiausia – reglamentų), tarp kurių paminėtini: 2002 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo;
teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose; 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas); 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės ir kt. Šiame kontekste pabrėžtina, kad paveldėjimo klausimai iki šiol nebuvo reglamentuojami jokiame priimtame Europos Sąjungos teisės akte (teisminio bendradarbiavimo civilinėse
Atlikus Pasiūlymo analizę, vadovaujantis aukščiau išdėstytomis gairėmis, pirmiausia reikėtų konstatuoti, kad Pasiūlymo dalykas iš tiesų yra transnacionalinio pobūdžio - atsižvelgiant į išaugusį Bendrijoje gyvenančių asmenų judėjimą pačioje Bendrijoje (ir už jos ribų), tarptautinio paveldėjimo atvejų augimą kiekvienais metais. Pažymėtina, kad valstybių narių tarptautinės jurisdikcijos ir taikytinos teisės normos labai skiriasi, o tai apsunkina paveldėjusių asmenų teisių įgyvendinimą tarptautinio paveldėjimo atveju. Dėl tokių teisės normų skirtumų gali kilti tiek pozityvi jurisdikcijos kolizija (kai dėl to paveldėjimo sprendžia dviejų (o kartais ir daugiau) valstybių kompetentingos institucijos), tiek ir negatyvi jurisdikcijos kolizija (kai nė vienos valstybės narės kompetentinga institucija nesprendžia palikimo klausimo). Taigi, neretai dėl to paties paveldėjimo keliose valstybėse gali būti priimami skirtingi teismų ar kitų kompetentingų institucijų sprendimai, o tai savo ruožtu neužtikrina paveldėjusiems asmenims teisinio tikrumo, nesukuria teisinių prielaidų planuoti paveldėjimą, pvz.: sudarant testamentą ir pasirenkant palikimui taikytiną teisę (atsižvelgiant į materialinės teisės paveldėjimo srityje skirtumus ir siekiant pasinaudoti sau ar paveldėtojams palankesne teise). Pabrėžtina ir tai, kad dėl vieningos teisinės priemonės Bendrijos mastu nebuvimo vienoje valstybėje narėje priimti sprendimai dėl paveldėjimo nėra pripažįstami ir vykdomi kitoje valstybėje narėje.
bylose srityje). Kitas Pasiūlymo teisinis pagrindas – Europos Bendrijos steigimo sutarties 67 straipsnio 5 dalies antroji įtrauka, pagal kurią Taryba Sutarties 251 straipsnyje nustatyta tvarka bendro sprendimo priėmimo tvarka priima 65 straipsnyje numatytas priemones, išskyrus su šeimos teise susijusius aspektus (pabraukimas – mūsų ). Pastaroji Sutarties nuostata iš esmės reiškia, kad Bendrija turi teisę priimti Pasiūlymą tik tuo atveju, jei jis nėra susijęs su valstybių narių šeimos teise .
Lietuvos Respublikoje paveldėjimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso penktosios knygos normos, šeimos teisę – Civilinio kodekso trečiosios knygos normos. Šeimos teisė yra civilinės teisės pošakė, kurią sudaro sistema teisės normų, reglamentuojančių asmeninius neturtinius ir turtinius santykius, atsirandančius tarp fizinių asmenų iš santuokos, giminystės, įvaikinimo, globos ir rūpybos. Paveldėjimo teisė – civilinės teisės pošakė, kurią sudaro teisės normų visuma, reguliuojanti mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą. Taigi, pagal paveldėjimo ir šeimos teisinių santykių reglamentavimo būdą, paveldėjimo ir šeimos teisės reguliavimo dalyką, galima manyti, kad tai yra savarankiški civilinės teisės institutai.
Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienas pagrindinių paveldėjimo teisės principų yra šeimos paveldėjimo principas , kuris reiškia, kad po asmens mirties pagal įstatymą teisę į jo paliktą turtą įgyja jo šeimos nariai: giminaičiai iki įstatymo nustatyto giminystės laipsnio ir sutuoktinis. Įstatymas taip pat nustato šeimos narių hierarchiją paveldėjimo teisėje – pirmumas teikiamas vaikų, o jų nesant – tėvų ir vaikaičių teisei paveldėti. Be to, šeimos paveldėjimo principas riboja testatoriaus laisvės principą, nes įstatymas nustato privalomojo palikimo dalį, kurią paveldi reikalingi išlaikymo testatoriaus šeimos nariai, nepriklausomai nuo testatoriaus valios. Civilinio kodekso 5.20 straipsnio normos, reglamentuojančios teisę į privalomąją palikimo dalį, glaudžiai susiję su šeimos teisės normomis – Civilinio kodekso 3.194 straipsnis nustato prezumpciją, kad nepilnamečiams vaikams visada reikalingas išlaikymas, o 3.72 straipsnio 2 dalis – prezumpciją, kada sutuoktiniui reikalingas išlaikymas (jeigu jis augina buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės), kuri gali būti nuginčijama taip pat remiantis šeimos teisės normomis.
Kita vertus, šeimos paveldėjimo principą savo ruožtu riboja testatoriaus laisvės principas, nes testatorius gali laisvai disponuoti savo turtu ir savo nuožiūra spręsti, kam palikti turtą po mirties, išskyrus minėtą atvejį dėl privalomosios palikimo dalies. Taigi, Lietuvos paveldėjimo teisės santykį su šeimos teise būtų galima vertinti dvejopai: formaliuoju požiūriu - kaip skirtingas civilinės teisės pošakes, reglamentuojamas skirtingose Civilinio kodekso knygose, o, atsižvelgiant į kai kuriuos aukščiau įvardintus paveldėjimo teisės principus – kaip susijusias civilinės teisės pošakes, ypač kiek tai susiję su privalomąja palikimo dalimi testatoriaus šeimos nariams, kuriems reikalingas išlaikymas.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, negalime vienareikšmiškai teigti, jog Pasiūlymo nuostatos niekaip nėra susijusios su Lietuvos teisės normomis, reglamentuojančiomis šeimos teisę, o tai savo ruožtu, nepaisant galimos Pasiūlymo pridėtinės vertės (sukuriant Europos civilio teisingumo erdvę paveldėjimo srityje) neleidžia vienareikšmiškai įvertinti ir Pasiūlymo atitikimo subsidiarumo principui.
Pritarti
Dėl pasiūlymo:
Komitetas susipažino ir išanalizavo Komisijos Pasiūlymą. Dėl padidėjusio žmonių judėjimo vidaus sienų neturinčioje erdvėje bei dėl dažnesnių skirtingų valstybių narių piliečių santuokų tarptautinio paveldėjimo klausimai tampa vis aktualesni. Valstybių narių paveldėjimo įstatymai labai skiriasi ir kiekviena valstybė narė, taikydama savo teisę, tuo pačiu atveju gali taikyti skirtingas taisykles. Šiuo pasiūlymu siekiama pašalinti visas laisvo asmenų judėjimo kliūtis, kylančias dėl valstybių narių tarptautinio paveldėjimo normų skirtumų. Pasiūlymu bus papildyta galiojanti ES teisinė sistema, pagal kurią jurisdikcijos, taikytinos teisės nustatymo, teismų sprendimų pripažinimo klausimai jau yra išspręsti atskirose civilinių santykių srityse.
Pasiūlymu siekiama priimti teisines priemones, skirtas sureguliuoti teisminį bendradarbiavimą civilinėse bylose su tarptautiniu aspektu, būtinas Bendrijos vidaus rinkai deramai veikti. Pasiūlyme nagrinėjami klausimai dėl įstatymų kolizijos, jurisdikcijos, teismų sprendimų tarpusavio pripažinimo ir vykdymo, Europos paveldėjimo pažymėjimo ir mechanizmo, leidžiančio tiksliai nustatyti, ar ES gyventojas išreiškė paskutinę valią arba/ar paliko testamentą. Siūlomas reglamento projektas suteiktų didesnį teisinį tikrumą Europos Sąjungos piliečiams bei supaprastintų paveldėjimo bylų su tarptautiniu elementu nagrinėjimą, išvengiant dvigubų procedūrų ir su tuo susijusių didesnių išlaidų bei laiko sąnaudų.
Komitetas mano, kad pasiūlymas yra aktualus ir reikalingas, todėl komitetas iš esmės pritaria Komisijos pateiktam Pasiūlymui. Dėl pasiūlymo priimti ES teisės aktą galimo prieštaravimo subsidiarumo principui:
Atlikęs Pasiūlymo analizę, komitetas konstatuoja, kad Pasiūlymo dalykas yra transnacionalinio pobūdžio. Valstybių narių tarptautinės jurisdikcijos ir taikytinos teisės normos labai skiriasi, o tai apsunkina paveldėjusių asmenų teisių įgyvendinimą tarptautinio paveldėjimo atveju. Dėl vieningos teisinės priemonės Bendrijos mastu nebuvimo vienoje valstybėje narėje priimti sprendimai dėl paveldėjimo nėra pripažįstami ir vykdomi kitoje valstybėje narėje.
Pasiūlymu siekiama sureguliuoti su jurisdikcija, taikytina teise bei sprendimų pripažinimu ir vykdymu susijusius santykius – t.y. tokius santykius, kurie peržengia vienos valstybės teisės sistemos ribas. Valstybės narės, veikdamos atskirai, negalėtų tinkamai realizuoti šio Pasiūlymo tikslo ir užtikrinti tinkamą bendros rinkos veikimą, todėl būtina, jog atitinkamą teisinio reguliavimo instrumentą inicijuotų Europos Bendrija. Šio tikslo įgyvendinimas gali būti pasiektas tik priėmus bendras tarptautinio paveldėjimo normas.
Komitetas, įvertinęs pateiktą projektą mano, kad Pasiūlymas neprieštarauja subsidiarumo principui . Dėl pasiūlymo priimti ES teisės aktą galimo prieštaravimo proporcingumo principui:
Komitetas mano, kad Europos Komisijos siūlomi veiksmai yra būtini, siekiant sudaryti Europos Sąjungos gyventojams sąlygas iš anksto organizuoti turto paveldėjimą ir veiksmingai užtikrinti įpėdinių pagal įstatymą ir (arba) pagal testamentą bei kitų suinteresuotų asmenų teises. Šiuo reglamentu nesiekiama suvienodinti valstybių narių materialinės teisės, reglamentuojančios paveldėjimo santykius. Siekiant Europos Sąjungos sutartyje numatytų tikslų, pirmiausia laisvo asmenų judėjimo užtikrinimo, reglamentu sprendžiami jurisdikcijos ir taikytinos teisės nustatymo, sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimai, todėl Pasiūlymas būtinas siekiamam tikslui pasiekti.
Pasiūlymas atitinka dabartinį Lietuvos Respublikos reguliavimą dėl paveldėjimo santykiams taikytinos teisės, kadangi Civilinio Kodekso 10 skirsnyje
„Paveldėjimo santykiams taikytina teisė“ numatyta, kad testatoriaus
veiksnumui bei nesusijusiems su nekilnojamų daiktų paveldėjimu paveldėjimo santykiams, taikytina valstybės, kurios teritorijoje buvo nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta jo mirties momentu, teisė. Komitetas, įvertinęs pateiktą projektą mano, kad Pasiūlymas neprieštarauja proporcingumo principui .
nuomonė: nepareikšta Komiteto pirmininkas Arminas Lydeka [1] Impact Assessment SEC (2009) 411, Prieiga per internetą: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=SEC:2009:0410:FIN:EN:PDF