Vyriausybės kanceliarijos
Vyriausybės posėdžių skyrius
2026 07 21
(Peticija Nr. 60964/21)
2026 m. gegužės 12 d.
Šis sprendimas yra galutinis. Jame gali būti daromi redakcinio pobūdžio pataisymai.
Byloje Mironiuk prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), posėdžiaujant komitetui, sudarytam iš:
pirmininkės Oddný Mjöll Arnardóttir,
teisėjų Gedimino Sagačio,
Juha Lavapuro,
skyriaus kanclerio pavaduotojos Dorothee von Arnim,
atsižvelgdamas į:
peticiją prieš Lietuvos Respubliką (Nr. 60964/21), kurią 2021 m. lapkričio 28 d. pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį Teismui pateikė Lietuvos Respublikos pilietis Roman Mironiuk (toliau – pareiškėjas), gimęs 1986 m. ir šiuo metu atliekantis laisvės atėmimo bausmę Vilniuje;
sprendimą pranešti apie skundą dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė), atstovaujamai atstovės K. Bubnytės-Širmenės, ir pripažinti likusią peticijos dalį nepriimtina;
šalių pastabas,
po svarstymo uždarame posėdyje 2026 m. balandžio 7 d.
skelbia tą dieną priimtą sprendimą:
1Ši byla susijusi su baudžiamojo proceso prieš pareiškėją trukme.
22009 m. liepos 14 d. pareiškėjas buvo sulaikytas įtariant jį kelių nusikaltimų padarymu organizuotoje grupėje, įskaitant žmogžudystę ir įvairius turtinius nusikaltimus. Nuo 2009 m. liepos 15 d. jam buvo taikoma kardomojo kalinimo priemonė – suėmimas ir jis buvo nuolat pratęsiamas. 2010 m. gegužės 28 d. pareiškėjui pranešta, kad ikiteisminis tyrimas užbaigtas.
32010 m. birželio 7 d. pareiškėjui ir dar penkiems kaltinamiesiems iškelta byla buvo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
42010 m. birželio 21 d. Vilniaus apygardos teismas paskyrė vieno iš kaltinamųjų stacionarią teismo psichiatrinę ekspertizę ir perdavė bylos medžiagą ekspertizę atliekantiems ekspertams.
52010 m. liepos 14–28 d. ekspertai grąžino bylos medžiagą Vilniaus apygardos teismui, kad šis išnagrinėtų pareiškėjo skundą dėl jo kardomojo kalinimo.
62010 m. rugsėjo 30 d. teismui buvo pateikta psichiatrinės ekspertizės išvada (žr. šio sprendimo 4 punktą) ir bylos medžiaga.
7Teismas surengė posėdį 2010 m. spalio 27 d. ir paskelbė pertrauką iki 2011 m. sausio 12 d., to paprašius vienam iš kaltinamųjų, kuris nurodė, kad „pavargo“.
8Kai kurie iš paskirtų posėdžių neįvyko arba buvo atidėti dėl šių priežasčių:
a) 2010 m. spalio 18 d. paskirtas teismo posėdis buvo atidėtas, nes vienas iš nukentėjusiųjų į posėdį neatvyko;
b) 2011 m. sausio 12 d. posėdis neįvyko, nes neatvyko vieno iš kaltinamųjų gynėjas;
c) 2011 m. kovo 17 d. bylos nagrinėjime paskelbta pertrauka iki 2011 m. kovo 31 d., nes vieno iš kaltinamųjų gynėjas pareiškė prašymą kviesti ekspertus;
d) 2011 m. spalio 14 d. posėdis neįvyko dėl teisėjo ligos;
e) 2012 m. vasario 3 d. posėdyje vieno iš kaltinamųjų gynėjas išreiškė pageidavimą baigiamąją kalbą sakyti kitame posėdyje;
f) 2012 m. vasario 24 d. posėdis neįvyko, nes neatvyko trys advokatai;
g) 2012 m. spalio 1 d. bylos nagrinėjime paskelbta pertrauka iki 2012 m. spalio 22 d., nes vieno iš kaltinamųjų gynėjas neatvyko.
92011 m. kovo 25 d. ir 2012 m. balandžio 20 d. buvo pakeista teismo sudėtis. 2012 m. balandžio 27 d. teismo posėdyje vieno iš kaltininkų advokato prašymu naujos sudėties kolegija pradėjo bylos nagrinėjimą iš naujo ir surengė dar keturis teismo posėdžius.
102012 m. gruodžio 14 d. Vilniaus apygardos teismas išteisino pareiškėją dėl bendrininkavimo prievartaujant turtą, tačiau pripažino jį kaltu dėl kitų nusikaltimų, tarp jų – dėl bendrininkavimo įvykdant nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis bei turtinių nusikaltimų, ir skyrė jam 18 metų laisvės atėmimo bausmę.
11Pareiškėjas ir kiti kaltinamieji pateikė apeliacinius skundus dėl minėto teismo sprendimo. 2013 m. vasario 14 d. baudžiamoji byla buvo perduota Lietuvos apeliaciniam teismui.
12Dieną iki pirmojo posėdžio, paskirto 2013 m. kovo 28 d., pareiškėjo atstovas informavo teismą, kad neturi įgaliojimų atstovauti pareiškėjui apeliacinėje instancijoje. Todėl pareiškėjo prašymas atidėti teismo posėdį buvo patenkintas ir bylos nagrinėjimas atidėtas iki 2013 m. spalio 16 d. 2013 m. balandžio 16 d. pareiškėjas pateikė prašymą paskirti jam naują advokatą, ir šis prašymas buvo patenkintas 2013 m. balandžio 25 d.
132013 m. spalio 16 d. posėdis buvo atidėtas iki 2014 m. kovo 7 d. vieno iš kaltinamųjų advokato prašymu dėl nenurodytų priežasčių.
142014 m. kovo 20 d. teismas paskyrė vieno iš kaltinamųjų stacionarią teismo psichiatrinę ekspertizę ir bylos nagrinėjimas buvo atidėtas iki ekspertizės išvados gavimo. Išvada teismui pateikta 2014 m. spalio 8 d., ir kitas teismo posėdis buvo paskirtas 2015 m. kovo 4 d.
152015 m. kovo 2 d. civiliniai ieškovai byloje pateikė patikslintą civilinį ieškinį, todėl 2015 m. kovo 4 d. numatytas teismo posėdis buvo atidėtas iki 2015 m. lapkričio 12 d.
162015 m. lapkričio 12 d. paskirtas teismo posėdis buvo atidėtas visų suinteresuotųjų šalių sutikimu, nes buvo nutarta pakviesti daugiau proceso dalyvių. 2015 m. lapkričio 25 d. numatytas teismo posėdis buvo atidėtas, nes vieno iš kaltinamųjų gynėjas be rimtos priežasties neatvyko į posėdį, dėl to jam buvo skirta bauda. Teismas taip pat surengė posėdžius 2015 m. gruodžio 2 d., 2016 m. gegužės 5 d., birželio 2 d. ir spalio 26 d.
17Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 29 d. paliko nepakeistus pareiškėjui skirtą nuosprendį ir galutinę bausmę, tačiau pakeitė teisinę kvalifikaciją dėl nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis.
182017 m. birželio 28 d. pareiškėjas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą, reikalaudamas sumažinti jam skirtą bausmę dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės.
192017 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė pareiškėjo kasacinį skundą. Teismas pažymėjo, kad pagal nacionalinę teismų praktiką pernelyg ilgas procesas yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios gali būti paskirta švelnesnė bausmė. Tačiau šiame baudžiamajame procese nebuvo nepagrįsto delsimo, todėl nebuvo pagrindo jam sušvelninti galutinės bausmės.
202020 m. pareiškėjas pareiškė civilinį ieškinį valstybei, reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl užsitęsusio baudžiamojo proceso. Visų pirma, jis atkreipė dėmesį į du pirmosios instancijos teismo sudėties pakeitimus. Jis taip pat pabrėžė itin ilgą bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme.
212020 m. lapkričio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškinį atmetė. Jis nusprendė, kad byla buvo išnagrinėta be delsimo. Kalbant apie baudžiamosios bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, jis pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismo kolegijos sudėties pakeitimas neturėjo jokios įtakos proceso trukmei (žr. šio sprendimo 8 punktą). Pareiškėjas pats nulėmė ilgesnę psichiatrinės ekspertizės trukmę, nes teko grąžinti bylą teismui, nagrinėjančiam jo skundą dėl kardomojo kalinimo (žr. šio sprendimo 5 punktą). Kalbant apie apeliacinę instanciją, psichiatrinė ekspertizė buvo atlikta ir prireikė dar vienos septynių mėnesių pertraukos, nes pareiškėjas nebuvo sudaręs susitarimo dėl gynimo (žr. šio sprendimo 14 ir 12 punktus).
22Pareiškėjas apskundė šį sprendimą, tačiau 2021 m. kovo 2 d. Vilniaus apygardos teismas apeliacinį skundą atmetė, pažymėdamas, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą jau buvo nuspręsta (žr. šio sprendimo 19 punktą), jog nepagrįsto delsimo nebuvo, o šis vertinimas turi res judicata galią ir jo nebegalima ginčyti.
23Pareiškėjas pateikė kasacinį skundą, pabrėždamas bendrą baudžiamojo proceso trukmę ir teigdamas, kad atsisakius sušvelninti jam skirtą galutinę bausmę jam nebuvo atlyginta už patirtas kančias. 2021 m. birželio 2 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinį skundą, motyvuodamas tuo, kad jame neiškelta jokių svarbių teisinių klausimų, kasacijos pagrindo buvimas nepagrįstas išsamiais teisiniais argumentais.
24Pareiškėjas skundėsi, kad baudžiamasis procesas prieš jį buvo pernelyg ilgas, ir tai prieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams.
25Vyriausybė patvirtino, kad pareiškėjo pateiktas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo yra veiksminga teisių gynimo priemonė užsitęsusio baudžiamojo proceso atveju. Ji pripažino, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas civilinį ieškinį (žr. šio sprendimo 22 punktą), netinkamai taikė vidaus teisę, nes baudžiamojoje byloje vertinant galutinės bausmės sušvelninimo klausimą teismo padarytos išvados dėl proceso trukmės neturėjo būti laikomos turinčiomis res judicata galią ir dėl to užkertančiomis pareiškėjui kelią reikalauti pripažinti valstybės civilinę atsakomybę už žalą, patirtą dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso.
26Tačiau Vyriausybė teigė, kad peticija turėtų būti pripažinta nepriimtina dėl to, kad nebuvo panaudotos visos vidaus teisinės gynybos priemonės, nes pareiškėjas savo skunde Lietuvos Aukščiausiajam Teismui tinkamai nepagrindė kasacijos pagrindo buvimo. Visų pirma, jis neaptarė kriterijų, pagal kuriuos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertino bylos nagrinėjimo trukmės pagrįstumą, ir nenurodė jokių žemesnės instancijos teismų klaidų.
27Teismas jau yra nusprendęs, kad būtent Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turi spręsti vidaus teisės klausimus, visų pirma, ar byla svarbi nuosekliam Lietuvos teisės aiškinimui. Teismui svarbu yra tai, ar teikdami skundą pareiškėjai „bent jau iš esmės ir laikydamiesi šalies įstatymuose nustatytų formalių reikalavimų ir terminų“ išdėstė savo nusiskundimus, kuriuos vėliau pateikė Teismui (žr. Beinarovič ir kiti prieš Lietuvą, Nr. 70520/10, ir dar 2, § 118, 2018 m. birželio 12 d.). Teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad savo kasaciniame skunde pareiškėjas teigė, jog tapo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo išnagrinėti bylą „per kuo trumpiausią laiką“ pažeidimo auka. Vyriausybė teigė, kad vienintelis ir pagrindinis pareiškėjo kasacinio skundo argumentas buvo tai, kad bet koks procesas, trunkantis ilgiau nei šešerius metus, prieštarauja Konvencijoje suteiktoms garantijoms. Tačiau Teismas atkreipia dėmesį, kad savo kasaciniame skunde pareiškėjas taip pat teigė, jog buvo įvykdytos visos trys sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti. Visų pirma, jis teigė, kad baudžiamasis procesas užtruko nepagrįstai ilgai vien dėl baudžiamąją bylą nagrinėjusių teisėjų veiksmų. Jis taip pat nurodė, kad žalą patyrė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Teismas atkreipia dėmesį į tam tikrą kasacinio skundo motyvų nenuoseklumą. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad kasacinis skundas turi atitikti specialius Civilinio proceso kodekse nustatytus reikalavimus, idant byla būtų nagrinėtina kasacine tvarka. Tačiau, atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktus duomenis, Teismas negali daryti išvados, kad šiuo atveju pareiškėjas nesuteikė vidaus teismams galimybės, iš principo numatytos Susitariančiajai Valstybei Konvencijos 35 straipsnio 1 dalyje – t. y. galimybės spręsti klausimą dėl konkretaus Konvencijos pažeidimo, kuriuo ji kaltinama, užkertant jam kelią arba jį ištaisant (taip pat plg. Jalloh prieš Vokietiją (nut.), Nr. 54810/00, 2004 m. spalio 26 d., Harvey prieš Jungtinę Karalystę (nut.), Nr. 80237/13, § 64, 2017 m. lapkričio 21 d.). Dėl šių priežasčių Vyriausybės prieštaravimas turi būti atmestas.
28Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pareikštas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti laikomas veiksminga teisių gynimo priemone siekiant gauti žalos atlyginimą už nepagrįstai ilgą baudžiamąjį procesą (žr. Savickas ir kiti prieš Lietuvą (nut.), Nr. 66365/09, ir dar 5, §§ 86–88, 2013 m. spalio 15 d.; taip pat žr. Gančo prieš Lietuvą [Komitetas], Nr. 42168/19, 2021 m. liepos 13 d.), nekyla jokių klausimų dėl šešių mėnesių termino laikymosi pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalį, galiojusią atitinkamu metu.
29Teismas taip pat pažymi, kad peticija nėra akivaizdžiai nepagrįsta ar nepriimtina kokiu nors kitu pagrindu, nurodytu Konvencijos 35 straipsnyje. Taigi ji turi būti pripažinta priimtina.
30Bendrieji principai dėl baudžiamojo proceso trukmės buvo apibendrinti byloje Idalov prieš Rusiją ([DK], Nr. 5826/03, § 186, 2012 m. gegužės 22 d.).
31Šioje byloje baudžiamasis procesas truko nuo 2009 m. liepos 14 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d., t. y. maždaug aštuonerius metus ir keturis mėnesius (žr. šio sprendimo 2–19 punktus).
32Teismas sutinka, kad baudžiamoji byla buvo gana sudėtinga, nes joje buvo nagrinėjami kaltinimai dėl kelių nusikaltimų, ir buvo keli įtariamieji, veikę organizuotoje grupėje. Tačiau, nors bylos sudėtingumas gali pateisinti ilgesnę nei vidutinė proceso trukmę, jis negali pateisinti ilgų valdžios institucijų neveikimo laikotarpių (žr. Rutkowski ir kiti prieš Lenkiją, Nr. 72287/10, ir dar 2, §§ 137–138, 2015 m. liepos 7 d.).
33Bylos nagrinėjimas Vilniaus apygardos teisme truko daugiau nei dvejus metus ir šešis mėnesius (žr. šio sprendimo 3–10 punktus). Teismas visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2010 m. spalio 27 d. iki 2011 m. sausio 12 d. Vilniaus apygardos teismas padarė pertrauką dėl vieno iš kaltinamųjų nuovargio, nenurodęs jokių papildomų priežasčių (žr. šio sprendimo 7 punktą). Be to, pirmosios instancijos teismo kolegijos sudėtis pasikeitė du kartus, ir vieną kartą dėl to byla buvo pradėta nagrinėti iš naujo, taip dar labiau pailginant procesą (žr. šio sprendimo 8 punktą). Pareiškėjas skundėsi, kad dėl šio pakeitimo procesas dar užsitęsė (žr. šio sprendimo 20 punktą), tačiau jo ieškinį nagrinėję teismai jo argumentų neįvertino. Tačiau Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad per minėtą laikotarpį Vilniaus apygardos teismas paskyrė 21 posėdį ir nemaža dalis paskirtų posėdžių neįvyko arba buvo atidėti dėl priežasčių, kurių negalima priskirti valstybei atsakovei (žr. šio sprendimo 8 punktą). Nurodytos aplinkybės nesuteikia Teismui pagrindo daryti išvadą, kad bylos nagrinėjimas Vilniaus apygardos teisme užtruko nepagrįstai ilgai.
34Apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimas užtruko daugiau nei trejus metus ir dešimt mėnesių (žr. šio sprendimo 11–17 punktus), ir tai Teismas vertina kaip ypač ilgą laikotarpį. Kai kurios pertraukos tarp posėdžių trukdavo nuo keturių iki penkių mėnesių (žr. šio sprendimo 16 punktą). Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atskirus procesinius veiksmus skirdavo nemaži laiko tarpai. Visų pirma, gavus psichiatrinės ekspertizės išvadą, kitas posėdis buvo paskirtas po beveik penkių mėnesių (žr. šio sprendimo 14 punktą), o gavus patikslintą civilinį ieškinį, kitas posėdis įvyko po aštuonių mėnesių (žr. šio sprendimo 15 punktą). Be to, paskirtas 2013 m. spalio 16 d. posėdis vieno iš kaltinamųjų gynėjo prašymu dėl nenurodytų priežasčių buvo atidėtas daugiau nei keturiems mėnesiams (žr. šio sprendimo 13 punktą). Tokiomis aplinkybėmis ir ypač atsižvelgiant į tai, kad tuo metu procesas jau buvo nemažai užsitęsęs, Teismas negali sutikti, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo deramai rūpestingai. Be to, Teismas pažymi, kad Vyriausybė nepateikė jokių argumentų, kurie įtikintų jį padaryti kitokią išvadą šioje byloje.
35Galiausiai nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nepagrįstai vilkino bylos nagrinėjimą. Iš tiesų, jis apskundė sprendimą pratęsti jam kardomąjį kalinimą. Tačiau net darant prielaidą, jog aplinkybė, kad ekspertai turėjo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui (žr. šio sprendimo 5 punktą), gali būti vertinama pareiškėjo nenaudai, šiam klausimui išnagrinėti baudžiamasis procesas buvo sustabdytas tik 2010 m. liepos 14–28 d. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų negalima kaltinti už tai, kad jie visapusiškai pasinaudojo visomis jiems vidaus teisėje numatytomis teisių gynimo priemonėmis (žr. Sablon prieš Belgiją, Nr. 36445/97, § 95, 2001 m. balandžio 10 d.). Be to, 2013 m. balandžio 16 d. jis nedelsdamas kreipėsi su prašymu paskirti jam naują gynėją Lietuvos apeliaciniame teisme, ir šis prašymas buvo patenkintas 2013 m. balandžio 25 d. Tačiau bylos nagrinėjimas ir toliau liko atidėtas iki 2013 m. spalio 16 d. (žr. šio sprendimo 12 punktą). Šis delsimas nebuvo paaiškintas ir atrodo nepagrįstas. Teismas atsižvelgia į tai, kad kai kurie suplanuoti posėdžiai neįvyko dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo valstybės atsakovės (žr. šio sprendimo 16 punktą). Tačiau atrodo, kad tokie atvejai nesudaro didelės bendro delsimo laikotarpio dalies.
36Todėl Teismas nusprendžia, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis buvo pažeista.
37Pareiškėjas reikalavo atlyginti neturtinę žalą ir teigė, kad tam pakaktų 3 800 eurų (EUR) sumos.
38Vyriausybė teigė, kad žalos atlyginimas turėtų būti skiriamas vadovaujantis teisingumo pagrindais.
39Vertindamas teisingumo pagrindais, Teismas priteisia pareiškėjui 3 800 EUR neturtinei žalai atlyginti ir bet kokius taikytinus mokesčius.
Skelbia peticiją priimtina.
Nusprendžia, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.
Nusprendžia:
valstybė atsakovė neturtinei žalai atlyginti per tris mėnesius turi sumokėti pareiškėjui 3 800 EUR (tris tūkstančius aštuonis šimtus eurų) ir visus taikytinus mokesčius;
nuo minėto trijų mėnesių termino pabaigos iki sprendimo įvykdymo dienos per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtų sumų turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos Centrinio Banko skolinimo normą, pridedant tris procentinius punktus.
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2026 m. gegužės 12 d., vadovaujantis Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.
Dorothee von Arnim Oddný Mjöll Arnardóttir
Kanclerio pavaduotoja Pirmininkė
Text from our archive (European Court of Human Rights, HUDOC). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.