Vyriausybės kanceliarijos
Vyriausybės posėdžių skyrius
2026 01 08
Europos Žmogaus Teisių Teismas
BUVĘS Antrasis skyrius
Byla NEKVEDAVIČIUS prieŠ LietuvĄ
(Peticijos Nr. 1471/05)
Sprendimas
(Dėl teisingo atlyginimo)
Ši versija buvo ištaisyta 2016 m. vasario 23 d.
pagal Teismo darbo reglamento 81 taisyklę
Strasbūras
2015 m. lapkričio 17 d.
2016 m. gegužės 2 d.
Šis sprendimas tapo galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį. Jame gali būti daromi redakcinio pobūdžio pataisymai.
Byloje Nekvedavičius prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:
pirmininko Işıl Karakaş,
teisėjų Nebojša Vučinić,
Heller Keller,
Ksenija Turković,
Egidijaus Kūrio,
Robert Spano,
Stéphanie Mourou-Vikström
ir skyriaus kanclerio Stanley Naismith,
po svarstymo uždarame posėdyje 2015 m. spalio 20 d.[1]
skelbia tą dieną priimtą sprendimą:
1Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos ir Vokietijos pilietis Christian Nekvedavičius (toliau – pareiškėjas), kuris 2004 m. gruodžio 10 d. Teismui pateikė peticiją (Nr. 1471/05) pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį.
22013 m. gruodžio 10 d. paskelbtame sprendime (toliau – pagrindinis sprendimas) Teismas konstatavo, kad buvo pažeisti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis dėl ilgą laiką neįvykdyto nacionalinio teismo sprendimo dėl nuosavybės teisių pareiškėjui atkūrimo nacionalinėje teisėje numatytais būdais (žr. Nekvedavičius prieš Lietuvą, Nr. 1471/05, §§ 54-67 ir 82-92, 2013 m. gruodžio 10 d.).
3Pagal Konvencijos 41 straipsnį pareiškėjas reikalavo priteisti 920 702 eurus turtinei žalai atlyginti, kurią sudaro turto vertinimo eksperto 2007 metais nustatyta nacionalizuoto turto rinkos vertė ir papildomus 30 proc. už vertės padidėjimą. Pareiškėjas taip pat reikalavo priteisti 72 000 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 21 612 eurų išlaidoms ir kaštams, patirtiems nacionaliniuose teismuose ir Teisme, padengti.
4Teismas pagrindiniu sprendimu pareiškėjui priteisė 7 800 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 8 770 eurų bylinėjimosi išlaidoms bei kaštams padengti. Dėl turtinės žalos Teismas nusprendė, kad Konvencijos 41 straipsnio taikymo aspektu šis klausimas dar neparengtas spręsti, todėl atidėjo turtinės žalos klausimo nagrinėjimą ir paragino Vyriausybę bei pareiškėją per šešis mėnesius šiuo klausimu pateikti savo pastabas bei pranešti Teismui apie bet kokį galimą jų pasiektą susitarimą (žr. ibid., 112 punktą, ir rezoliucinės dalies 4 punktą).
52014 m. rugsėjo 17 d. Teismas pratęsė terminą šalių pastaboms dėl teisingo atlyginimo pateikti, nustatydamas naują terminą – 2014 m. spalio 17 d.
6Pareiškėjas ir Vyriausybė pateikė atskiras pastabas. 2014 m. spalio 17 d. Vyriausybė informavo Teismą, kad šalių bandymas sudaryti taikų susitarimą buvo nesėkmingas.
7Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:
„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“
1Šalių argumentai
(a) Pareiškėjas
8Pareiškėjas reikalavo priteisti 920 702 eurus turtinei žalai atlyginti, kurią sudaro turto vertinimo eksperto 2007 metais nustatyta nacionalizuoto turto rinkos vertė ir papildomus 30 proc. už vertės padidėjimą.
9Savo reikalavimui pagrįsti pareiškėjas pateikė 2007 m. Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo jo prašymu parengtą ataskaitą (toliau – eksperto ataskaita). Eksperto ataskaitoje nagrinėjamo žemės sklypo rinkos kaina apskaičiuota remiantis kitų žemės sklypų, kurie yra panašūs savo dydžiu, vieta, paskirtimi ir kitomis atitinkamomis savybėmis. Ataskaitoje nurodyta, kad pateiktas preliminarus rinkos vertės nustatymas, nes pareiškėjo prašymu joje nebuvo atsižvelgta į sklype esančius statinius.
10Pareiškėjas taip pat pateikė keletą skelbimų su parduodamais žemės sklypais Kauno mieste už panašią sumą, kurios jis reikalavo turtinei žalai atlyginti.
(b) Vyriausybė
11Vyriausybė ginčijo pareiškėjo reikalavimą priteisti turtinę žalą kaip pernelyg didelę ir nepagrįstą. Ji teigė, kad nuosavybės teisių atkūrimo į sovietinės valdžios nacionalizuotą turtą kontekste, valstybė neturėtų būti įpareigota atlyginti visą tos nuosavybės rinkos vertę. Vyriausybė teigė, kad vidaus teisė numatė ribotą nacionalizuotos nuosavybės restituciją, todėl pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jam bus atlyginta visa žemės sklypo rinkos kaina. Ji taip pat manė, kad pareiškėjui atlyginant visą rinkos kainą, nustatytą 2007 m., nebūtų užtikrinta teisinga pusiausvyra tarp pareiškėjo ir bendrojo visuomenės intereso.
12Vyriausybė taip pat teigė, kad buvo imtasi veiksmų, siekiant pareiškėjui atlyginti nacionaliniu lygmeniu. Pirma, pareiškėjas buvo įtrauktas į sąrašą asmenų, kuriems būtų nemokamai suteikti nauji žemės sklypai Kauno mieste. Antra, pagal vidaus teisę, maksimalus sklypo, kuris gali būti suteiktas pareiškėjui Kaune, dydis, yra 0,12 ha, todėl jam už likusius 0,1806 ha būtų atlyginta pinigais. Vyriausybė pateikė Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. birželį priimtą sprendimą atkurti pareiškėjui teises į 0,1806 ha žemę Kaune, išmokant jam 13 870 litų (4 017 eurų) kompensaciją.
13Galiausiai Vyriausybė atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nebendradarbiavo su nacionalinėmis valdžios institucijomis dėl jo nuosavybės teisių atkūrimo: jis Nacionalinei žemės tarnybai nepateikė savo banko sąskaitos pirmiau nurodytai kompensacijai gauti ir atsisakė pasiūlymo dėl naujo žemės sklypo Kaune, primygtinai reikalaudamas grąžinti žemės sklypą natūra arba piniginės kompensacijos, atitinkančios visą rinkos kainą.
2Teismo vertinimas
14Teismas pakartoja, kad sprendimas, kuriuo jis nustato pažeidimą, sukuria valstybei atsakovei teisinę pareigą nutraukti pažeidimą ir atlyginti žalą dėl jo padarinių tokiu būdu, kad būtų kiek įmanoma labiau atkurta iki pažeidimo buvusi situacija (žr. Brumărescu prieš Rumuniją (sprendimas dėl teisingo atlyginimo) [DK], Nr. 28342/95, § 19, ECHR 2001-I).
15Teismas taip pat pakartoja, kad bylose dėl neįvykdytų nacionalinių teismų sprendimų tinkamiausia žalos atlyginimo forma yra tokių sprendimų visiško įvykdymo užtikrinimas (žr. Đurić ir kiti prieš Bosniją ir Hercogoviną, Nr. 79867/12, 79873/12, 80027/12, 80182/12, 80203/12 ir 115/13, § 36, 2015 m. sausio 20 d.).
16Vertindamas aptariamą bylą, Teismas pagrindiniu sprendimu konstatavo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimus dėl ilgą laiką neįvykdyto 2001 m. lapkričio 27 d. nacionalinio teismo sprendimo, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjo nuosavybės teisės į žemės sklypą turi būti atkurtos nacionalinėje teisėje numatytais būdais (žr. pagrindinio sprendimo 54–67 ir 82–92 punktus).
172001 m. lapkričio 27 d. sprendimas buvo susijęs su pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimu į jo tėvui priklausiusį žemės sklypą, kuris sovietinio režimo metu buvo nacionalizuotas. Šiame sprendime nacionalinis teismas konstatavo, jog nebuvo galimybės pareiškėjui grąžinti būtent jo tėvui priklausiusį žemės sklypą, todėl jam nuosavybės teisės turi būti atkurtos kitais Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme numatytais būdais (žr. pagrindinio sprendimo 13 punktą).
18Teismas pažymi, kad Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas bylai reikšmingu metu nustatė, kad tais atvejais, kai nuosavybė negali būti grąžinta natūra, atlyginama pinigais arba žeme (žr. pagrindinio sprendimo 28 punktą). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas Lietuvoje iš esmės reiškia ribotą restituciją, kadangi Lietuvos valdžios institucijos neatsakingos už įvykdytą prieš pusę šimtmečio sovietinę okupaciją, todėl buvo būtina atsižvelgti į inter alia vyraujančias sudėtingas politines ir socialines sąlygas (žr. pagrindinio sprendimo 30 punktą). Nacionalinio teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimas, kuriuo garantuotas pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimas nacionalinėje teisėje numatytais būdais, turi būti aiškinamas šių teisės aktų nuostatų ir teismų praktikos kontekste.
19Šiuo aspektu Teismas primena, kad 1 Protokolo 1 straipsnyje nenustatyta jokių apribojimų Susitariančiųjų šalių laisvei apibrėžti nuosavybės teisių atkūrimo taikymo sritį arba pasirinkti, kokiomis sąlygomis jos sutinka atkurti nuosavybės teises į turtą, kuris buvo perduotas iki Konvencijos ratifikavimo (žr. Jantner prieš Slovakiją, Nr. 39050/97, § 34, 2003 m. kovo 4 d., Kopeckż prieš Slovakiją [DK], Nr. 44912/98, § 35, ECHR 2004-IX; Von Maltzan ir kiti prieš Vokietiją (nut.) [DK], Nr. 71916/01, 71917/01 ir 10260/02, § 74, ECHR 2005-V). Nors Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnyje nustatyta, kad kompensacija, mokama už valstybės paimtą nuosavybę, būtų „pagrįstai susijusi“ su jos verte, ta pati taisyklė netaikoma situacijoms, kai teisė į kompensaciją kyla ne iš ankstesnio valstybės atsakovės individualios nuosavybės paėmimo, tačiau yra skirta sumažinti nuosavybės paėmimo ar netekimo padarinius ne dėl tos valstybės kaltės – tokiose situacijose valstybė turi teisę net gerokai sumažinti įstatymuose numatytų kompensacijų dydį (žr. Broniowski prieš Lenkiją [DK], Nr. 31443/96, § 186, ECHR 2004-V).
20Šiuo požiūriu Teismas negali sutikti su pareiškėjo reikalavimu atlyginti visą žemės sklypo rinkos kainą, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui tokios teisės negarantavo nei nacionalinė teisė, nei 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimas (žr., mutatis mutandis, Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką (nut.), Nr. 39794/98, §§ 72-74, ECHR 2002-VII, ir Maria Atanasiu ir kiti prieš Rumuniją, Nr. 30767/05 ir 33800/06, § 137, 2010 m. spalio 12 d.). Jei nacionalinės institucijos būtų nedelsdamos įvykdžiusios sprendimą, pareiškėjui nebūtų buvusi atlyginta visa jo velionio tėvo žemės rinkos vertė. Todėl Teismas neįžvelgia priežastinio ryšio tarp pagrindiniame sprendime konstatuoto Konvencijos pažeidimo ir pareiškėjo reikalaujamos priteisti turtinės žalos.
21Todėl, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjui priteistino teisingo atlyginimo dydžio už ilgą laiką neįvykdytą teismo sprendimą, Teismas visų pirma turi nuspręsti dėl sumos, kurią gauti pareiškėjas turėjo „teisėtus lūkesčius“ pagal nacionalinę teisę (žr. pagrindinio sprendimo 91 punktą).
222001 m. lapkričio 27 d. sprendime nebuvo nurodytas pareiškėjui priteistinos kompensacijos dydis. Šis dydis turėjo būti apskaičiuotas, vadovaujantis 1999 m. vasario 24 d. Vyriausybės priimta Žemės įvertinimo tvarka (kuri vėliau kelis kartus buvo pakeista). 2007 m. liepos 13 d. Kauno apskrities viršininko administracija, remdamasi šia tvarka, siekė įvykdyti 2001 m. sprendimą. Institucija įvertino, kad žemės sklypo indeksuota vertė yra 23 086 litai (6 690 eurų) ir nusprendė išmokėti pareiškėjui kompensaciją Vyriausybės vertybiniais popieriais (žr. pagrindinio sprendimo 19 ir 60 punktus). Po to administraciniai teismai šį įsakymą panaikino dėl procedūrinio trūkumo (žr. pagrindinio sprendimo 21 ir 60 punktus); tačiau teismai patvirtino, kad sklypas buvo įvertintas pagal galiojančius teisės aktus. Šiuo atžvilgiu Teismas primena, kad tais atvejais, kai yra įvykę nacionaliniai teisminiai procesai, Teismas nekelia sau užduoties vidaus teismų atliktą aplinkybių vertinimą pakeisti savuoju, o bendroji taisyklė yra ta, kad įrodymus vertina patys teismai (žr. be kita ko, Gäfgen prieš Vokietiją [DK], Nr. 22978/05, § 93, ECHR 2010). Todėl Teismas mano, kad 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimas suteikė pareiškėjui teisę gauti 6 690 eurų dydžio kompensaciją.
23Teismas atsižvelgia į Vyriausybės pateiktus argumentus, kad pareiškėjui buvo kompensuota pinigais 4 017 eurų, ir kad jis turi teisę gauti naują žemės sklypą Kauno mieste (žr. šio sprendimo 13 punktą). Teismas primena, kad apskaičiuodamas pareiškėjui priteistiną turtinę žalą pagal Konvencijos 41 straipsnį, jis atsižvelgia į bet kokią pareiškėjo gautą kompensaciją (žr. Gladysheva prieš Rusiją, Nr. 7097/10, § 104, 2011 m. gruodžio 6 d.). Tačiau, atrodo, pareiškėjui dar nėra suteiktas naujas žemės sklypas arba piniginė kompensacija už likusią 0,12 ha dalį. Atsižvelgdamas į tai, Teismas toliau pats spręs teisingo atlyginimo klausimą. Jei nacionalinėms institucijoms ateityje tektų spręsti dėl atitinkamų reikalavimų, pastarosios turės atsižvelgti į šiuo Teismo sprendimu pareiškėjui priteistą sumą (ibid.).
24Galiausiai Teismas pakartoja, kad priteisdamas turtinę žalą dėl ilgą laiką neįvykdyto sprendimo jis gali atsižvelgti į palūkanas dėl nevykdytų įsipareigojimų pagal nacionalinę teisę ir priteisti papildomą kompensaciją dėl infliacijos, jei tai būtina ir pareiškėjas to prašė (žr. Akkuş prieš Turkiją, 1997 m. liepos 9 d., § 35, Sprendimų ir nutarimų rinkinys 1997-IV, ir Aka prieš Turkiją, 1998 m. rugsėjo 23 d., § 56, Sprendimų rinkinys 1998-VI).
25Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teismas mano, kad pareiškėjui pagrįsta priteisti 11 600 eurų turtinei žalai atlyginti.
26Teismas mano, kad nevykdant įsipareigojimų palūkanos turi būti skaičiuojamos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant tris procentinius punktus.
1Nusprendžia:
a) atsakovė Valstybė turi sumokėti pareiškėjui per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, 11 600 eurų (vienuolika tūkstančių šeši šimtai eurų) turtinei žalai atlyginti ir bet kokius mokesčius, kurie gali būti taikomi šiai sumai;
b) nuo minėto trijų mėnesių termino pabaigos iki sprendimo įvykdymo dienos per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtų sumų turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant tris procentinius punktus.
2Atmeta likusius pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2015 m. lapkričio 17 d., vadovaujantis Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.
Kancleris Pirmininkas
Stanley Naismith Işıl Karakaş
[1] Ištaisyta 2016 m. vasario 23 d.: tekstas buvo „Po svarstymo neviešame posėdyje 2015 m. lapkričio 20 d.“
Text from our archive (European Court of Human Rights, HUDOC). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.