Vyriausybės kanceliarijos
Vyriausybės posėdžių skyrius
2025 06 05
(Peticija Nr. 3181/22)
2025 m. gegužės 13 d.
Šis sprendimas yra galutinis. Jame gali būti daromi redakcinio pobūdžio pataisymai.
Byloje Ruminas prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), posėdžiaujant komitetui, sudarytam iš:
pirmininkės Anja Seibert-Fohr,
teisėjų Davor Derenčinović,
Gedimino Sagačio
ir skyriaus kanclerio pavaduotojos Dorothee von Arnim,
atsižvelgdamas į:
peticiją prieš Lietuvos Respubliką (Nr. 3181/22), kurią 2022 m. sausio 5 d. pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį Teismui pateikė Lietuvos Respublikos pilietis Žilvinas Ruminas, gimęs 1949 m. ir gyvenantis Vilniuje (toliau – pareiškėjas), kuriam atstovavo Vilniuje praktikuojantis advokatas K. Rugys;
sprendimą pranešti apie peticiją Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė), atstovaujamai atstovės K. Bubnytės-Širmenės;
šalių pastabas,
po svarstymo uždarame posėdyje 2025 m. balandžio 22 d.
skelbia tą dieną priimtą sprendimą:
1Ši byla susijusi su nacionalinių teismų atsisakymu atlyginti pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, patirtas administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje jis sėkmingai užginčijo administracinį teisės pažeidimą dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio.
2Per policijos reidą 2016 m. vasario 6 d. pareiškėją, vairuojantį automobilį Vilniuje, sustabdė policija ir paprašė patikrinti jo blaivumą alkotesteriu. Alkotesteris parodė 1,38 promilės (leistina riba vairuotojui – 0,4 promilės). Pareiškėjas neigė vartojęs alkoholio ir paprašė policijos pareigūno dar kartą atlikti testą, tačiau policijos pareigūnas atsisakė tai padaryti. Policija surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas atsisakė pasirašyti šį policijos protokolą ir teigė, kad tris dienas nebuvo vartojęs jokio alkoholio.
3Praėjus valandai po to, kai jį sustabdė policija, pareiškėjas nuvyko į ligoninę, kur jam buvo atliktas kraujo tyrimas (pagal šalies įstatymus tai yra privaloma, kad medicininės apžiūros rezultatai būtų galiojantys); jo kraujyje alkoholio nebuvo aptikta.
42016 m. lapkričio 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė, kad policija turi įrodyti pareiškėjo kaltę dėl vairavimo neblaiviam, o bet kokie neatitikimai turi būti aiškinami traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Remiantis teismo medicinos specialisto išvada, buvo neįmanoma, kad pareiškėjo kraujyje nebeliko jokių alkoholio pėdsakų per valandą nuo jo girtumo nustatymo alkotesteriu. Teisme liudijęs teismo medicinos specialistas taip pat teigė, kad dirbtiniais būdais sumažinti alkoholio kiekį nuo 1,38 promilės iki nulio per vieną valandą yra neįmanoma. Teismas padarė išvadą, kad yra reali tikimybė, jog panaudotas alkotesteris parodė neteisingus duomenis. Apylinkės teismo nuomone, nors patikrinimas alkotesteriu buvo atliktas 2016 m. vasario 6 d. 02.42.31 val., administracinio teisės pažeidimo protokole „kažkodėl“ nurodyta, kad pareiškėjas automobilį vairavo būdamas neblaivus 2.25 val. Teismas administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukė nenustačius pažeidimo įvykio ir sudėties.
5Tuo pačiu nutarimu teismas paliko nenagrinėtą pareiškėjo prašymą atlyginti 500 EUR išlaidas advokatui ir 29 EUR mokestį už kraujo tyrimą ligoninėje, konstatavęs, kad nei ATPK 279 straipsnyje, nei kitose ATPK ar Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatose, kurios administracinių teisės pažeidimų bylose taikomos mutatis mutandis, nenumatyta galimybė asmeniui atlyginti išlaidas, patirtas nagrinėjant jo administracinio teisės pažeidimo bylą. Teismo teigimu, jei pareiškėjas manė patyręs žalą dėl teisėsaugos institucijų veiksmų, jis galėjo inicijuoti teisminį procesą dėl tokios žalos atlyginimo pagal civilinį procesą reglamentuojančius ar kitus teisės aktus. Teismas rėmėsi Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad išlaidos, kurias pareiškėjas patyrė administracinio teisės pažeidimo byloje, galbūt galėtų būti laikomos nuostoliais minėto straipsnio prasme. Teismo nutarimo neapskundė nei pareiškėjas, nei policijos institucijos, todėl jis įsiteisėjo.
6Po to pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą, reikalaudamas atlyginti 529 EUR turtinę žalą (išlaidos advokatui ir kraujo tyrimui) ir 5 000 EUR neturtinę žalą, jo teigimu patirtą dėl administracinio teisės pažeidimo bylos.
7Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendime nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas nagrinėtinas ne tik pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, bet ir pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį (dėl šios nuostatos turinio žr. Jakutavičius prieš Lietuvą, Nr. 42180/19, § 20, 2024 m. vasario 13 d.), ir atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad nenustatyta neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar teisinis reguliavimas, pagal kurį administracinių teisės pažeidimų bylose nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos, atitinka Konstituciją (taip pat žr. šio sprendimo 9 punktą).
82019 m. spalio 29 d. galutine ir neskundžiama nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko žemesnės instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
92021 m. kovo 19 d. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, padarė išvadą, kad ATPK 3021 straipsnis (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) tiek, kiek jame nebuvo nustatyta, kad asmuo, dėl kurio priimtas teismo sprendimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą nesant pažeidimo įvykio ar sudėties, turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pažeidžia asmens konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Konkrečiai toks teisinis reguliavimas reiškė, kad asmuo, kuris, padedamas advokato, sėkmingai užginčijo administracinę baudą, gali atsidurti blogesnėje padėtyje, nei būtų atsidūręs, jei nebūtų gynęs savo teisių, ir tokiu būdu yra nepagrįstai pasunkinamas konstitucinės teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas. Konstitucinis Teismas taip pat padarė išvadą, kad ir BPK 106 straipsnyje (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu) nenumatytas išteisinto asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir kad šis reguliavimas taip pat prieštarauja Konstitucijai (dėl šio nutarimo turinio taip pat žr. Jakutavičius, minėta pirmiau, §§ 42–46).
10Vėliau, remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimu, pareiškėjas paprašė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atnaujinti procesą administracinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
112021 m. spalio 27 d. neskundžiama nutartimi Lietuvos administracinis teismas atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje. Visų pirma, administracinėje byloje dėl žalos atlyginimo jis nesirėmė ATPK ir CPK nuostatomis, kurias Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Antra, nebuvo nė vieno iš pareiškėjo nurodytų prašymo atnaujinti procesą pagrindų (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu; padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą teismo sprendimą; būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).
12Pareiškėjas skundėsi, kad neatlyginus jo bylinėjimosi išlaidų buvo pažeista jo teisė į veiksmingą gynybą, todėl buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.
13Iš pradžių Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas nagrinėtinas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų, kurių taikomumo Vyriausybė neginčijo (taip pat žr. bendruosius principus byloje Jakutavičius, minėta pirmiau, §§ 54–60).
14Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas turėjo apskųsti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutarimą ir paprašyti to teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ATPK nuostatų suderinamumą su Konstitucija. Vyriausybė taip pat nurodė, kad po Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimo pareiškėjas turėjo prašyti atnaujinti procesą (Administracinių nusižengimų kodekso 658 straipsnio pagrindu, pateikdamas prašymą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui) administracinio teisės pažeidimo byloje, kuris buvo užbaigtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutarimu, o ne kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Vyriausybė taip pat nurodė, kad pareiškėjas turėjo pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo, pagrįstą neteisėtais valstybės veiksmais (šiuo atveju Seimo neveikimu).
15Vis dėlto Teismas pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2016 m. lapkričio 7 d. nutartyje palikęs pareiškėjo prašymą dėl išlaidų atlyginimo nenagrinėtą, nurodė, kad pareiškėjas turi teisę inicijuoti teisminį procesą dėl žalos atlyginimo (žr. šio sprendimo 5 punktą). Teismas taip pat pažymi, kad pagal Lietuvos teisę bendrosios kompetencijos teismas arba administracinis teismas neprivalo patenkinti šalių prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo (žr. šio sprendimo 7 punktą). Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad teisė į individualų konstitucinį skundą įsigaliojo tik 2019 m. rugsėjo 1 d. (žr. Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ prieš Lietuvą, Nr. 48329/19, § 39, 2021 m. birželio 8 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę paduoti Konstituciniam Teismui prašymą ištirti įstatymų ar kitų Seimo priimtų aktų, Respublikos Prezidento aktų, Vyriausybės aktų atitikimą Konstitucijai arba įstatymams, jeigu: 1) tų aktų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir 2) šis asmuo pasinaudojo visomis įstatymuose nustatytomis savo konstitucinių teisių ar laisvių gynybos priemonėmis, įskaitant teisę kreiptis į teismą, ir, išnaudojus visas įstatymuose numatytas teismo sprendimo apskundimo galimybes, yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas, ir 3) nuo šios dalies 2 punkte nurodyto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepraėjo daugiau kaip keturi mėnesiai. Šiuo atžvilgiu Teismas pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutarimas nebuvo apskųstas (žr. šio sprendimo 5 punktą). Konstitucinis Teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo individualų konstitucinį skundą po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 29 d. priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį, kuria pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo atmestas (žr. šio sprendimo 8 ir 9 punktus). Teismo vertinimu, dėl pirmiau nurodytos įvykių sekos šioje byloje pareiškėjas galėjo pagrįstai manyti, kad procesas Konstituciniame Teisme pratęsia jo bylinėjimąsi administraciniuose teismuose, o ne bendrosios kompetencijos teisme, kuriame nutarimas buvo priimtas 2016 m. lapkričio 7 d., ir kad todėl, siekdamas žalos atlyginimo, jis turėtų prašyti atnaujinti procesą administraciniame teisme – ką jis ir padarė (žr. šio sprendimo 10–11 punktus).
16Galiausiai, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas savo teisėms apginti pradėjo procesą dėl žalos atlyginimo (žr. šio sprendimo 6 punktą), Teismas atmeta Vyriausybės teiginį, kad pareiškėjas turėjo pasinaudoti alternatyvia galimybe pradėti teisminį procesą dėl žalos atlyginimo, remdamasis tariamu Seimo neveikimu. Šiuo atžvilgiu Teismas primena, kad tais atvejais, kai yra kelios galimos teisių gynimo priemonės, pareiškėjas neprivalo pasinaudoti daugiau nei viena iš jų (žr. Karakó prieš Vengriją, Nr. 39311/05, § 14, 2009 m. balandžio 28 d.).
17Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, ir į turimą medžiagą bei šalių argumentus, Teismas atmeta Vyriausybės argumentą, kad pareiškėjas tinkamai nepateikė skundo pagal 6 straipsnio 1 dalį nacionaliniuose teismuose.
18Teismas taip pat pažymi, kad šis skundas nėra akivaizdžiai nepagrįstas Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punkto požiūriu, taip pat jis nėra nepriimtinas kokiu nors kitu pagrindu. Todėl jis turi būti pripažintas priimtinu.
19Bendrieji principai, susiję su teise kreiptis į teismą, buvo apibendrinti byloje Zubac prieš Kroatiją ([DK], Nr. 40160/12, §§ 76–79, 2018 m. balandžio 5 d., ir ten nurodytos bylos). Visų pirma, teisės kreiptis į teismą apribojimai negali apriboti asmeniui paliktos teisės kreiptis į teismą tokiu būdu ar tokiu mastu, kad būtų pažeista pati šios teisės esmė. Be to, apribojimas nėra suderinamas su 6 straipsnio 1 dalimi, jei juo nesiekiama teisėto tikslo ir jei nėra pagrįsto proporcingo santykio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (ten pat, 78 punktas).
20Teismas mano, kad įpareigojimas pareiškėjui padengti savo teisinės gynybos išlaidas ir kitas byloje patirtas išlaidas, nepaisant to, kad buvo priimtas jam palankus teismo sprendimas, buvo jo teisės kreiptis į teismą apribojimas, kuriuo buvo siekiama teisėto tikslo – apriboti valstybės išlaidas (taip pat plg. Černius ir Rinkevičius prieš Lietuvą, Nr. 73579/17 ir 14620/18, §§ 68–69, 2020 m. vasario 18 d.; Jakavičius, minėta pirmiau, §§ 76–79).
21Dėl šio teisės kreiptis į teismą apribojimo proporcingumo Teismas pirmiausia konstatuoja, kad šios bylos aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, susiklosčiusių byloje Jakutavičius (minėta šio sprendimo 6 ir 84 punktuose), kurioje Teismas nustatė, kad paties pareiškėjo veiksmai didele dalimi nulėmė policijos sprendimą skirti jam baudą (žr. šio sprendimo 2–4 punktus). Šioje byloje pareiškėjas buvo sustabdytas per policijos reidą, o ne atkreipė policijos pareigūnų dėmesį galbūt netinkamu elgesiu; jis nuosekliai neigė kaltinimą vairavimu apsvaigus nuo alkoholio (plg. Jakutavičius, minėta pirmiau, § 7).
22Antra, pareiškėjo atveju Teismas atsižvelgia į teismo medicinos specialisto parodymus, kad buvo neįmanoma sumažinti alkoholio kiekio kraujyje iki nulio per tą laiką, kol pareiškėjas atvyko į ligoninę medicininei apžiūrai, taip pat į apylinkės teismo konstatavimą, kad yra reali tikimybė, jog alkotesteris parodė neteisingus duomenis. Teismas neignoruoja ir apylinkės teismo išvados, kad pareiškėjo tariamo administracinio teisės pažeidimo protokole laikas, kai jis tariamai vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, buvo „kažkodėl“ nurodytas neteisingai (žr. šio sprendimo 4 punktą). Be to, šioje byloje pareiškėjui negalima inkriminuoti jokių įtartinų veiksmų ar elgesio vairuojant ar bendraujant su policijos pareigūnais; priešingai, jis nuosekliai neigė, kad vairavo apsvaigęs nuo alkoholio.
23Trečia, Teismas atkreipia dėmesį į pareiškėjo argumentą, kad ilgas teismo procesas sukėlė jam stresą ir pakenkė jo reputacijai, nes jis buvo kaltinamas itin rimtu teisės pažeidimu. Vyriausybė savo ruožtu neteigė, kad teisminis procesas tariamam administraciniam teisės pažeidimui užginčyti buvo beprasmis. Be to, pareiškėjo prašoma suma už atstovavimą administracinėje byloje nebuvo per didelė.
24Atsižvelgdamas į visa tai, kas pasakyta pirmiau, Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis tai, jog pareiškėjas turėjo pats padengti savo išlaidas administracinio teisės pažeidimo byloje, taip apribojo jo teisę kreiptis į teismą, kad buvo pažeista pati šios teisės esmė.
25Taigi konstatuotinas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas.
26Turtinei žalai atlyginti pareiškėjas pareikalavo 529 EUR, t. y. tiek, kiek jis prašė priteisti nagrinėjant bylą administraciniame teisme; jis taip pat pareikalavo atlyginti 5 000 EUR neturtinę žalą, patirtą dėl nacionalinio teismo sprendimo nepriteisti minėtų išlaidų.
27Vyriausybė ginčijo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą kaip nepagrįstą.
28Atsižvelgdamas į turimus dokumentus, Teismas priteisia pareiškėjui 529 EUR turtinei žalai atlyginti ir bet kokius šiai sumai taikytinus mokesčius. Teismas taip pat mano, kad pagrįsta priteisti pareiškėjui 2 500 EUR neturtinei žalai atlyginti ir bet kokius šiai sumai taikytinus mokesčius.
skelbia peticiją priimtina;
nusprendžia, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;
nusprendžia:
kad valstybė atsakovė per tris mėnesius turi sumokėti pareiškėjui šias sumas:
529 EUR (penkis šimtus dvidešimt devynis eurus) turtinei žalai atlyginti ir bet kokius šiai sumai taikytinus mokesčius;
2 500 EUR (du tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti ir bet kokius šiai sumai taikytinus mokesčius;
nuo minėto trijų mėnesių termino pabaigos iki sprendimo įvykdymo dienos per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtų sumų turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos Centrinio Banko skolinimo normą, pridedant tris procentinius punktus;
atmeta likusią pareiškėjo reikalavimo dėl teisingo atlyginimo dalį.
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2025 m. gegužės 13 d., vadovaujantis Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.
Dorothee von Arnim Anja Seibert-Fohr
Kanclerio pavaduotoja Pirmininkė
Text from our archive (European Court of Human Rights, HUDOC). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.