Stasės JASIŪNIENĖS
pareiškimo Nr. 41510/98
prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Trečiasis skyrius), 2000 m. spalio 24 dieną
posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:
pirmininko J.–P. COSTA,
teisėjų L. LOUCAIDES,
P. KŪRIO,
F. TULKENS,
K. JUNGWIERT,
H. S. GREVE,
ir skyriaus kanclerės S. DOLLÉ,
atsižvelgdamas į minėtą pareiškimą, pateiktą Europos Žmogaus Teisių
Komisijai 1998 m. balandžio 20 dieną ir įregistruotą 1998 m. birželio 5 dieną;
atsižvelgdamas į Konvencijos 11 Protokolo 5 straipsnio 2 dalį, pagal kurią
kompetencija nagrinėti šį pareiškimą buvo perduota Teismui;
atsižvelgdamas į atsakovės Vyriausybės pateiktą poziciją ir į pareiškėjo kaip
atsakymą pateiktą nuomonę,
po svarstymo, nusprendė:
Pareiškėja yra Lietuvos Respublikos pilietė, gimusi 1923 m., gyvenanti
Palangoje. Teisme jai atstovauja A.-P. Zamalaitis, Vilniuje praktikuojantis advokatas.
Bylos faktai, pateikti šalių, gali būti apibendrinti, kaip išdėstyta toliau.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą pareiškėjos motina valdė gyvenamąjį namą 1422
m² ploto žemės sklype (toliau tekste “sklypas”) Baltijos jūros pakrantėje esančio
Palangos kurorto centre. Po to, kai 1940 m. birželio 15 dieną Tarybų Sąjunga okupavo
Lietuvą, ši žemė buvo eksproprijuota, o pastatas nugriautas.
1992 m. rugsėjo 25 dienos potvarkiu Palangos miesto valdyba, remdamasi
Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymu, nusprendė “atstatyti pareiškėjos ir jos sesers
nuosavybės teises” į jų velionės motinos žemę. Potvarkyje nebuvo nurodyta teisių
atkūrimo forma.
1992 m. rugsėjo 25 dienos potvarkis nebuvo įvykdytas, kadangi žemė grąžinta
nebuvo ir kompensacija nebuvo sumokėta. 1995 m. sausį pareiškėja padavė į teismą
vietos valdžios instituciją, nurodydama, kad jai turėjo būti grąžintas sklypas ar jo dalis.
Taip pat ji teigė, kad kita sklypo dalis priklauso jos seseriai.
1995 m. gruodžio 15 dieną Palangos miesto apylinkės teismas atmetė
pareiškėjos ieškinį. Remdamasis Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsniu
teismas nustatė, kad pareiškėja neturi teisės į sklypą ar jo dalį, bet jai kaip
kompensacija turėjo būti pasiūlytas alternatyvus sklypas, kaip to reikalauja minėtas
įstatymas.
Pareiškėja apskundė sprendimą, teigdama, kad sklypas jai turi būti grąžintas.
1996 m. balandžio 3 dieną Klaipėdos apygardos teismas panaikino apylinkės
teismo sprendimą. Apygardos teismas pripažino, kad Palangos miesto valdyba 1992
m. rugsėjo 25 dienos potvarkis neatitiko Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 19
straipsnio reikalavimų, nes vietos valdžios institucija nepriėmė sprendimo, ar
pareiškėjai turėjo būti pasiūlyta žemė, ar pinigai, ir, vienu arba kitu atveju, kuris žemės
sklypas arba kokia pinigų suma. Apygardos teismas pripažino, kad vietos valdžios
institucija turi šiuos klausimus išspręsti. Teismas įpareigojo Klaipėdos apskrities
administraciją “iki 1996 m. birželio 30 dienos priimti sprendimą pagal pareiškėjos
prašymą dėl jos nuosavybės teisių atstatymo”.
Tačiau toks sprendimas nebuvo priimtas, nes pareiškėja atsisakė alternatyvaus
žemės sklypo kitoje Palangos vietoje. Pareiškėjos sesuo alternatyvų sklypą priėmė.
1996 m. rugpjūčio 13 dieną pareiškėja gavo 1996 m. balandžio 3 dienos
sprendimo vykdomąjį raštą. Ji perdavė šį reikalą antstoliams, kurie negalėjo įvykdyti
vykdomojo rašto apskrities administracijos atžvilgiu. Vykdomosios valdžios
institucijos nepriėmė naujų sprendimų, nes pareiškėja vėl atsisakė alternatyvaus žemės
sklypo.
1997 m. gruodžio 15 dienos rašte Klaipėdos apskrities viršininkas konstatavo,
kad pareiškėja neteisingai aiškino 1996 m. balandžio 3 dienos sprendimą. Viršininko
nuomone, apygardos teismas reikalavo tik tiek, kad apskrities administracija priimtų
sprendimą, atitinkantį Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo reikalavimus. Kadangi
tame sklype pareiškėja neturėjo pastatų ar kitokios nuosavybės, ji neturėjo teisės jo
susigrąžinti. Viršininkas paprašė pareiškėjos kreiptis į Palangos miesto valdybos
žemėtvarkininkus dėl alternatyvaus sklypo parinkimo. Jis įspėjo ją, kad vykdant 1996
m. balandžio 3 dienos sprendimą kitas sklypas bus paskirtas be jos sutikimo.
1997 m. gruodžio 31 dieną pareiškėja parašė Ministrui Pirmininkui ir nurodė,
kad ji turėjo teisę į tą sklypą, kad alternatyvūs vietos valdžios institucijos pasiūlyti
sklypai yra Palangos užmiestyje ir todėl pagal vertę jie nėra ekvivalentiški sklypui
miesto centre.
1998 m. vasario 11 dienos rašte Žemės ir miškų ūkio ministerijos Žemėtvarkos
departamento direktorius teigė, kad 1992 m. rugsėjo 25 dieną Palangos miesto valdyba
nusprendė atkurti pareiškėjos nuosavybės teises nežiūrint to fakto, kad trūko
atitinkamų dokumentų, įrodančių jos velionės motinos nuosavybės teisę į tą sklypą. Be
to, direktorius teigė, kad iš 1992 m. rugsėjo 25 dienos potvarkio “nėra aišku, kurio
savininko ar sklypo atžvilgiu buvo atstatytos nuosavybės teisės[;] nuosavybės teisių
atstatymo forma taip pat neaiški…”. Direktorius paprašė Klaipėdos apskrities
viršininko iš naujo išnagrinėti 1992 m. rugsėjo 25 dienos potvarkio teisėtumą.
Pareiškėja atsisakė trijų Klaipėdos apskrities viršininko pasiūlytų alternatyvių
žemės sklypų įvairiose Palangos vietose.
1999 m. rugpjūčio 30 dienos raštu vykdomoji valdžia informavo pareiškėją,
kad ji neįrodė motinos nuosavybės teisės į pradinį sklypą, kaip numato 1998 m. liepos
13 dienos vyriausybinės instrukcijos, t. y. ji nepateikė originalių dokumentų,
įrodančių, kad jos motina įsigijo tą sklypą, ar teismo sprendimo, įrodančio nuosavybės
teisę. Vykdomoji valdžia nusprendė, kad ji negali toliau vykdyti sprendimo dėl
kompensacijos, kol pareiškėja nepateiks šių dokumentų.
Nuosavybės teisių atkūrimas
Nuosavybės teisių […] atkūrimo įstatymas (1991, 1993, 1995, 1997 ir 1999 m.
redakcijų) numato dvi nuosavybės teisių atkūrimo formas:
Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnį, Lietuvos piliečiams,
miestų teritorijose turintiems gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, gali būti siūloma
prie šių pastatų esanti žemė. Pagal Įstatymo 5 ir 12 straipsnius, buvusiems kitų tipų
miestų teritorijose esančių žemės sklypų savininkams gali būti siūloma kompensuoti
alternatyviu sklypu ar pinigais.
1994 m. gegužės 27 dieną Konstitucinis Teismas pripažino, kad “iki turto
grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės
teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam
subjektui dėl konkretaus turto […], pats savaime subjektinių teisių nesukuria.”
Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad teisė į kompensaciją už turtą, kuris
negali būti grąžintas, neprieštarauja nuosavybės apsaugos principui, nes “teisinga
kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.”
1995 m. kovo 8 dieną Konstitucinis Teismas nutarė, kad asmuo, turintis teisę į
kompensaciją už turtą, kuris negali būti grąžintas, gali pasirinkti kompensavimo būdą
(žeme ar pinigais), raštu suteikdamas valdžios institucijoms leidimą priimti tolesnį
sprendimą. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad vykdomosios valdžios
institucijos kiekvienu atveju turi teisę priimti sprendimą dėl tinkamos kompensacijos,
bet asmuo turi teisę ginčyti tą kompensaciją, kreipdamasis į teismą.
Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 18 straipsnį (visos redakcijos iki
1999 m.), valdžios institucijos privalėjo gauti rašytinį konkretaus asmens sutikimą,
prieš nustatydama konkrečią kompensaciją už turtą, kuris negali būti grąžintas. Pagal
Įstatymo 19 straipsnį, tas asmuo galėjo kreiptis į teismą, ginčydamas paskirtą
kompensaciją, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Pagal Nuosavybės teisių
atkūrimo įstatymo redakciją, įsigaliojusią 1999 m. birželio 2 dieną, vykdomoji valdžia
dabar turi teisę spręsti kompensacijos klausimą be asmens sutikimo. Tas sprendimas
gali būti apskųstas teismui Įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka. Paduodant tokį
skundą nereikalaujama mokėti žyminį mokestį.
Sprendimo vykdymas
Pagal Civilinio proceso kodekso 372 straipsnį, įsiteisėjęs teismo sprendimas
yra privalomas ir turi būti vykdomas.
Nepaisant to Civilinio proceso kodeksas reikalauja, kad suinteresuotas asmuo
iš galutinį sprendimą priėmusio teismo gautų vykdomąjį raštą; vykdomasis raštas turi
būti pateiktas antstoliams, kurie turi jį tuoj pat įvykdyti (372 – 379 straipsniai).
Antstolių reikalavimai privalomi visoms valdžios institucijoms ir visiems subjektams
(381 straipsnis).
Skundas Seimo kontrolieriui ir skundas teismui dėl asmens teisių
pažeidimo
Pagal Seimo kontrolierių įstatymo 1 straipsnį, Seimo kontrolierius gali tirti
asmenų skundus dėl vykdomosios valdžios pareigūnų padarytų pažeidimų ar
piktnaudžiavimo tarnyba. Pagal Įstatymo 14 straipsnį, Seimo kontrolierius negali
nagrinėti skundų, kuriuos nagrinėti turi teismas. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 2 dalį,
Seimo kontrolierius negali pakeisti ar panaikinti konkretaus vykdomosios valdžios
sprendimo ar akto. Pagal 23 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus, Seimo kontrolierius gali
tik perduoti tyrimo rezultatus tardymo organams, kad šie iškeltų baudžiamąją bylą,
arba pareikšti ieškinį teisme, arba pasiūlyti kitą tinkamą reagavimo į nustatytus
pažeidimus būdą.
Ankstesnės Civilinio proceso kodekso 269¹, 269² ir 2695 straipsnių nuostatos
(galiojusios iki 1999 m. gegužės 1 dienos) numatė asmens teisę paduoti skundą
teismui dėl valstybinės valdžios ar valdymo institucijų veikų, pažeidžiančių asmens
teises. Identiškos nuostatos dabar yra įtvirtintos Administracinių bylų teisenos
įstatyme.
sklypo nacionalizavimo ir dėl jos velionės motinos namo nugriovimo. Remdamasi
Konvencijos 14 straipsniu ir Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsniu, pareiškėja taip pat
skundžiasi, kad jai nebuvo grąžinta jos velionės motinos žemė ir kad iki šiol nebuvo
įvykdyti Palangos miesto valdybos 1992 m. rugsėjo 25 dienos potvarkis bei Klaipėdos
apygardos teismo 1996 m. balandžio 3 dienos sprendimas. Iš jos tariamai buvo atimta
jos nuosavybė, nes valdžios institucijos atsisakė grąžinti sklypą ar jo dalį arba pasiūlyti
adekvačią kompensaciją. Ji tvirtina, kad jos nuosavybės teisės taip buvo pažeistos tik
todėl, kad ta žemė yra vertingoje vietoje kurorto centre. Todėl valstybė ją tariamai
diskriminavo.
valdžios institucijos atsisakė vykdyti Klaipėdos apygardos teismo 1996 m. balandžio 3
dienos sprendimą, kuriuo teismas neva nurodė grąžinti pareiškėjai sklypą ar jo dalį. Ji
teigia, kad neturėjo veiksmingų vidaus teisinės gynybos priemonių savo nuosavybės
teisėms atkurti.
nugriovimas pažeidė Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį. Remdamasi šia nuostata, ji
taip pat skundžiasi, kad valdžios institucijos negražino jai pradinio sklypo ar jo dalies
ir nepasiūlė jai tinkamos kompensacijos. Šiuo atžvilgiu ji taip pat teigia, kad buvo
pažeistas 14 straipsnis.
1 Protokolo 1 straipsnis ir Konvencijos 14 straipsnis numato:
“Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo
nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai
yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei
vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.
Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius
įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės
naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų
rinkliavų ar baudų mokėjimą.”
“Naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra
užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos,
kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės,
priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.”
Vyriausybė teigia, kad šį turtą atėmė Tarybų Sąjungos valdžios institucijos
prieš 1996 m. gegužės 24 dieną, t. y. 1 Protokolo įsigaliojimo Lietuvos atžvilgiu dieną,
ir kad Teismas neturi ratione temporis kompetencijos nagrinėti šią pareiškimo dalį.
Vyriausybė taip pat teigia, kad 1992 m. rugsėjo 25 dienos potvarkiu, Palangos
miesto valdyba nusprendė atkurti pareiškėjos nuosavybės teises į pusę jos velionės
motinos turto. Anot Vyriausybės, “nuosavybės teisių atkūrimas” pagal šį potvarkį
faktiškai reiškė, kad pareiškėjai turi būti pasiūlyta kompensacija pagal Nuosavybės
teisių atkūrimo įstatymo 5 ir 12 straipsnius. Vyriausybė teigia, kad šis potvarkis
neatitiko valstybės vidaus teisės reikalavimų, kadangi jis neišsprendė nei sklypo, kuris
kaip kompensacija turi būti pasiūlytas pareiškėjai, buvimo vietos klausimo, taip pat
nenurodė, kokia tvarka tas pasiūlymas turėtų būti pateiktas. Apygardos teismas šiuos
trūkumus nurodė savo 1996 m. balandžio 3 dienos sprendime, pareikalaudamas
valdžios institucijas išspręsti šiuos klausimus.
Nepaisant to, Vyriausybė taip pat teigia, kad pareiškėja iki šiol nėra įrodžiusi,
kad 1998 m. liepos 13 dienos vyriausybinių instrukcijų prasme ji yra laikytina turinčia
teisę į kokį nors nuosavybės teisių atkūrimą, nes ji nėra pateikusi dokumentų,
įrodančių, kad pradinis sklypas jos motinai priklausė nuosavybės teise. Todėl, anot
Vyriausybės, 1996 m. balandžio 3 dienos sprendimas turėtų būti aiškinamas ne tik
kaip sukuriantis tam tikras pareigas valdžios institucijoms, bet ir kaip reikalaujantis,
kad pareiškėja savo teisinių reikalavimų pagrįstumą įrodytų pagal valstybės vidaus
teisę. Vyriausybės nuomone, kad jos nuosavybės teisės būtų atkurtos valstybės vidaus
įstatymų prasme, pareiškėja turėtų kreiptis į teismą su prašymu nustatyti tą faktą, kad
jos motina iš tikrųjų buvo to sklypo savininkė. Todėl Vyriausybė teigia, kad ši
pareiškimo dalis turėtų būti paskelbta nepriimtina pagal Konvencijos 34 ir 35
straipsnius.
Pareiškėja teigia, kad jos motinos turto eksproprijavimas ir sunaikinimas buvo
sunkūs ir besitęsiantys jos nuosavybės teisių pažeidimai. Ji tvirtina, kad 1992 m.
rugsėjo 25 dienos potvarkis ir 1996 m. balandžio 3 dienos sprendimas atkūrė jos
nuosavybės teises ir suteikė jai teisę į sklypo ar jo dalies grąžinimą arba tinkamą
kompensaciją. Anot pareiškėjos, dabar ne ji, o valdžios institucijos turi imtis veiksmų,
kad būtų nepažeisti Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio reikalavimai.
Teismas atsižvelgė į šalių pozicijas. Jis laiko, kad ši pareiškimo dalis kelia
sudėtingus faktų ir teisės klausimus, kurių išsprendimas turėtų priklausyti nuo bylos
esmės nagrinėjimo. Todėl ši pareiškimo dalis negali būti laikoma aiškiai nepagrįsta
Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies prasme. Joks kitas pagrindas paskelbti ją
nepriimtina nėra nustatytas.
balandžio 3 dienos teismo sprendimo, tuo pažeisdamos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį
ir 13 straipsnį, kurie, kiek tai šiuo požiūriu reikšminga, numato:
“Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų…
klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą… viešumo sąlygomis teisingai
išnagrinėtų… teismas. …”
“Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos,
turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į
valstybės instituciją… .”
Vyriausybė teigia, kad pareiškėja pagal Civilinio proceso kodekso 269¹, 269² ir
269 nepadavė į teismą antstolių dėl asmens teisių pažeidimo ir nesiskundė Seimo
kontrolieriui dėl 1996 m. balandžio 3 dienos teismo sprendimo nevykdymo. Anot
Vyriausybės, tokiu būdu pareiškėja neišnaudojo vidaus teisinės gynybos priemonių,
kaip reikalauja Konvencijos 35 straipsnio 1 dalis.
5Vyriausybė taip pat teigia, kad bet kokiu atveju dėl Nuosavybės teisių atkūrimo
įstatymo 18 straipsnio Klaipėdos apskrities viršininkas negali įvykdyti 1996 m.
balandžio 3 dienos teismo sprendimo, nes pareiškėja atsisakė trijų pasiūlymų atkurti
jos nuosavybės teises, t. y. alternatyvių žemės sklypų, valdžios institucijų pasiūlytų
kaip kompensacija. Todėl pareiškėjos skundai yra nepagrįsti.
Pareiškėja teigia, kad nei skundas Seimo kontrolieriui, nei skundas teismui dėl
asmens teisių pažeidimo nėra veiksmingos teisinės gynybos priemonės Konvencijos
35 straipsnio 1 dalies prasme. Dėl skundo esmės pareiškėja tvirtina, kad 1996 m.
balandžio 3 dienos teismo sprendimas reiškė įsakymą grąžinti visą sklypą ar jo dalį
arba pasiūlyti jai adekvačią kompensaciją. Todėl valdžios institucijų neveikimas
pažeidė jos teises, numatytas Konvencijos 6 ir 13 straipsniuose.
Teismas primena, kad Konvencijos 35 straipsnio 1 dalis reikalauja išnaudoti
vidaus teisinės gynybos priemones, bet ši nuostata nesukuria pareigos naudotis
neadekvačiomis priemonėmis (žr. Valašinas v. Lithuania (dec.), no. 44558/98, 200003-14). Valašino byloje Teismas pripažino, kad skundas Seimo kontrolieriui nėra
veiksminga teisinės gynybos priemonė 35 straipsnio 1 dalies prasme (ibid.).
Dėl nurodomos teisinės gynybos priemonės antstolių padaryto (nevykdant
1996 m. balandžio 3 dienos sprendimo) asmens teisių pažeidimo atžvilgiu, Teismas
pastebi, kad pareiškėja nesiskundžia dėl jokių kurio nors antstolio veiksmų, o
skundžiasi dėl vykdomosios valdžios institucijų atsisakymo veikti teismo ir antstolių
nurodymu. Todėl tokiu skundu pareiškėja nepasiektų, kad būtų įvykdytas palankus
teismo sprendimas. Be to, Teismas pastebi, kad pareiškėja pagal valstybės vidaus
civilinio proceso reikalavimus gavo 1996 m. balandžio 3 dienos teismo sprendimo
vykdomąjį raštą, bet negalėjo pasiekti, kad antstoliai jį įvykdytų. Net darant prielaidą,
kad pareiškėja būtų galėjusi kreiptis į teismą dėl asmens teisių pažeidimo ir sulaukti
sprendimo, patvirtinančio, kad nevykdymas buvo neteisėtas valstybės vidaus teisės
prasme, tokiu kreipimusi į teismą būtų pasiekta tik pakartotinių rezultatų, būtent rašto,
įgalinančio antstolius tęsti 1996 m. balandžio 3 dienos teismo sprendimo vykdymą.
Todėl Teismas daro išvadą, kad toks kreipimasis į teismą nebūtų buvęs veiksmingas ir
kad ši pareiškimo dalis negali būti atmesta dėl vidaus teisinės gynybos priemonių
neišnaudojimo.
Teismas atkreipė dėmesį į kitas šalių pastabas dėl šio skundo. Atsižvelgdamas į
jų teiginius, Teismas laiko, kad ši pareiškimo dalis kelia sudėtingus faktų ir teisės
klausimus, kurių išsprendimas turėtų priklausyti nuo bylos nagrinėjimo iš esmės.
Todėl ši pareiškimo dalis negali būti laikoma aiškiai nepagrįsta Konvencijos 35
straipsnio 3 dalies prasme. Joks kitas pagrindas paskelbti ją nepriimtina nėra
nustatytas.
Dėl šių priežasčių Teismas vienbalsiai
SKELBIA ŠĮ PAREIŠKIMĄ PRIIMTINU, iš anksto nenuspręsdamas dėl
bylos esmės.
Kanclerė
Pirmininkas
Text from our archive (European Court of Human Rights, HUDOC). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.