(Pareiškimo Nr. 11529/04)
2007 m. liepos 24 d.
Byloje Baškienė prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius) posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:
pirmininkės F. TULKENS,
teisėjų A. B. BAKA,
I. CABRAL BARRETO,
V. ZAGREBELSKY,
A. MULARONI,
D. JOČIENĖS,
ir skyriaus kanclerės S. DOLLÉ,
po svarstymo uždarame posėdyje 2007 m. liepos 3 dieną
skelbia tą dieną priimtą sprendimą:
1Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietė Aldona Baškienė, kuri Teismui
pateikė pareiškimą (Nr. 11529/04) prieš Lietuvos Respubliką pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.
23.* Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.
4Pareiškėja teigė, kad pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnį ji neturėjo teisės į teismą, nes po ilgai
trukusio proceso nebuvo priimtas sprendimas dėl jos civilinio ieškinio. Ji taip pat skundėsi, kad buvo
pažeistas „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimas.
52006 m. birželio 15 d. Teismas nusprendė perduoti pareiškimą Vyriausybei. Taikydamas Konvencijos
29 straipsnio 3 dalį Teismas nutarė iš karto spręsti dėl pareiškimo priimtinumo ir esmės.
*
Pastaba. Numeracija palikta pagal originalą.
6Pareiškėja gimė 1952 m. ir gyvena Šiauliuose.
7Pagal 1995 m. rugsėjo 27 d. teismo nutartimi patvirtintą pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio taikos
sutartį dėl santuokinio turto pasidalijimo, pareiškėjai asmeninės nuosavybės teisėmis atiteko dalis dviejų
bendrovių akcijų, priklausiusių jos sutuoktiniui.
81996 m. gegužės 17 d. pareiškėja pareiškė civilinį ieškinį reikalaudama, kad jai būtų priteista vienos
iš bendrovių akcijų vertė.
91996 m. rugsėjo 6 d., nagrinėdamas pareiškėjos bylą, Šiaulių miesto apylinkės teismas nustatė tam
tikrus nusikaltimų, kuriuos tariamai padarė šios bendrovės direktorius ir vyriausiasis buhalteris, požymius.
Konkrečiai jie buvo įtariami svetimo turto iššvaistymu ir sukčiavimu (tuo metu galiojusio Baudžiamojo
kodekso 274 straipsnio 2 dalis ir 275 straipsnio 1 dalis). Teismas nutarė, kad šiomis aplinkybėmis:
„neįmanoma nustatyti ieškinio kainos; todėl [pareiškėjos] civilinis ieškinys perduotinas nagrinėti
baudžiamojoje byloje.“
101996 m. spalio 10 d. pareiškėja buvo pripažinta nukentėjusiąja šioje baudžiamojoje byloje.
111996 m. lapkričio 18 d. ji buvo pripažinta civiline ieškove šioje baudžiamojoje byloje.
121997 m. sausio 20 d. kelios baudžiamosios bylos, iškeltos bendrovės direktoriui, buvo sujungtos į
vieną.
131997 m. birželio 25 d. buvo paskirta ekspertizė. Ji buvo užbaigta 1997 m. spalio 17 d.
14Nenustatytu metu pareiškėja pareikalavo iškelti baudžiamąją bylą direktoriui ir kitiems bendrovių
darbuotojams, teigdama, kad jie suklastojo pažymas apie jos buvusiam sutuoktiniui priklausiusių akcijų
skaičių ir vertę. 1997 m. gruodžio 5 d. prokuratūra atmetė pareiškėjos prašymą.
151998 m. sausio 13 d. buvo patvirtinta kaltinamoji išvada bendrovių direktoriui ir kitiems trims
kaltinamiesiems. Pirminiai kaltinimai svetimo turto iššvaistymu ir sukčiavimu buvo papildyti kaltinimais
dokumentų klastojimu bei aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu (atitinkamai tuo metu galiojusio
Baudžiamojo kodekso 207 straipsnio 1 dalis ir 322 straipsnis).
161998 m. vasario 17 d. kaltinamieji buvo atiduoti teismui.
17Teismo posėdžiai, numatyti 1998 m. balandžio 7 d. ir gegužės 18 d., atidėti teisiamųjų prašymu.
181998 m. birželio 18 d. teismas paskyrė dar vieną ekspertizę. Ji buvo užbaigta 1999 m. gruodžio 29 d.
192000 m. kovo 27 d. ir birželio 12 d. teismo posėdžiai buvo atidėti dėl teisiamųjų ligos.
202000 m. rugsėjo 6 ir 7 d., spalio 25 d., lapkričio 27 d., gruodžio 14 d. ir 2001 m. sausio 23 d. teismo
posėdžiai iš dalies atidėti dėl to, kad neatvyko kai kurie liudytojai. Teismas apklausė atvykusius liudytojus ir
į kitą posėdį nurodė atvesdinti neatvykusius liudytojus.
212001 m. vasario 21 d. teismo posėdis buvo atidėtas dėl teisėjo ligos.
222001 m. gegužės 27 d. teismo posėdis vėl buvo atidėtas dėl to, kad neatvyko kai kurie liudytojai.
232001 m. gegužės 30 d. teismo posėdis vėl buvo atidėtas, nes dėl ligos neatvyko vienas teisiamųjų.
242001 m. birželio 27 d. prokuratūros prašymu buvo paskirta dar viena ekspertizė.
252001 m. spalio 4 d. rašte prokuratūrai Šiaulių miesto apylinkės teismas pabrėžė, kad procesas
užsitęsė pernelyg ilgai dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo.
262002 m. sausio 29 d. Šiaulių miesto apylinkės teismas nusprendė pareiškėją išbraukti iš civilinių
ieškovų sąrašo. Pareiškėja ginčijo šį sprendimą, bet teismai nepatenkino jos skundų, teigdami, kad įstatymuose
nenumatyta galimybė skųsti tokį sprendimą.
272002 m. vasario 18 d. Šiaulių miesto apylinkės teismas pripažino teisiamuosius kaltais.
282002 m. gegužės 28 d. raštu Aukščiausiasis Teismas nurodė pareiškėjai, kad ši turėtų skųsti 2002 m.
vasario 18 d. nuosprendį.
292002 m. liepos 1 d. pareiškėja paprašė atnaujinti skundo dėl jos išbraukimo iš civilinių ieškovų
sąrašo pateikimo terminą.
302002 m. birželio 11 d. Šiaulių miesto apylinkės teismas patenkino jos prašymą. Konstatuota, kad
teismai suklydo, pasakydami, kad įstatymai nenumato galimybės skųsti tokius sprendimus.
312002 m. birželio 19 d. pareiškėja pateikė skundą, kuriame ginčijo 2002 m. sausio 29 d. sprendimą ir
2002 m. vasario 18 d. nuosprendį.
322002 m. liepos 5 d. Šiaulių miesto apylinkės teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Teismas
pabrėžė, kad pareiškėja nėra proceso dalyvė, todėl neturi teisės skųsti 2002 m. vasario 18 d. nuosprendžio.
Be to, teismas nusprendė, kad pareiškėja praleido apskundimo terminą be svarbios priežasties.
33Tą pačią dieną pareiškėja apskundė šį teismo sprendimą.
342002 m. liepos 25 d. Šiaulių apygardos teismas patenkino pareiškėjos skundą. Teismas atnaujino
terminą skundui dėl 2002 m. vasario 18 d. nuosprendžio paduoti. Buvo pabrėžta inter alia, kad teismai,
atsisakydami priimti pareiškėjos skundą, nepagrįstai apribojo jos teises.
352002 m. rugpjūčio 2 d. Šiaulių apygardos teismas panaikino 2002 m. sausio 29 d. sprendimą, pagal
kurį pareiškėja prarado civilinės ieškovės statusą. Buvo pabrėžta, kad ginčijamas sprendimas pažeidė
pareiškėjos teises. 2002 m. vasario 18 d. nuosprendis taip pat buvo panaikintas, o byla buvo grąžinta
nagrinėti iš naujo.
36Teismo posėdis, paskirtas 2002 m. spalio 8 d., buvo atidėtas, nes neatvyko vienas teisiamųjų, kai
kurie liudytojai ir gynėjas.
372002 m. lapkričio 11 d. teismo posėdis vėl buvo atidėtas dėl to, kad apie posėdį nepranešta vienam
teisiamųjų.
38Pagal pareiškėjos skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo veiksmų Šiaulių apygardos teismas
atliko patikrinimą. 2002 m. lapkričio 27 d. raštu Šiaulių apygardos teismas informavo pareiškėją, kad Šiaulių
miesto apylinkės teismas nesiėmė visų reikiamų priemonių greitam procesui užtikrinti.
392003 m. sausio 3 d. Šiaulių miesto apylinkės teismas priėmė nuosprendį, pripažindamas
teisiamuosius kaltais dėl dokumentų klastojimo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, tačiau išteisino
dėl pirminių kaltinimų svetimo turto iššvaistymu ir sukčiavimu.
40Tuo pačiu nuosprendžiu teismas nusprendė pareiškėjos civilinį ieškinį „palikti nenagrinėtą“.
Teismas pabrėžė, kad teisiamieji nebuvo nei kaltinami, nei teisiami už nusikaltimus, galėjusius padaryti žalą
pareiškėjos kaip akcininkės interesams. Jis paaiškino, kad pareiškėjai kaip akcininkei nepriklausė jokia
uždarosios akcinės bendrovės turto dalis. Tik šios bendrovės likvidavimo metu, atsiskaitant su buvusiais
akcininkais, pareiškėja būtų įgijusi teisę į bendrovės turtą. Jis pabrėžė, kad pareiškėja turėjo galimybę skųstis
civilinio proceso tvarka. Teismas nusprendė, kad „pareiškėja šioje byloje nelaikytina nukentėjusiąja ir
civiline ieškove“.
41Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigė, kad patyrė didžiulę materialinę ir moralinę žalą,
ypatingai dėl to, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė beveik septynerius metus. Ji pakartotinai teigė, kad
baudžiamoji byla iškelta jos civilinio ieškinio pagrindu ir kad ji buvo pripažinta nukentėjusiąja ir civiline
ieškove.
422003 m. kovo 12 d. Šiaulių apygardos teismas atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą. Teismas
pažymėjo:
„Nukentėjusioji Baškienė dalyvavo teisminiame bylos nagrinėjime per visą bylos nagrinėjimo laiką; turėjo
galimybę [inter alia] pareikšti civilinį ieškinį, pateikti įrodymus dėl jo pagrįstumo ir dydžio. Tačiau <...>
civilinio ieškinio pareiškimas pats savaime negali suponuoti teismui pareigos privalomai ieškinį patenkinti.
<...> Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodęs, kad nukentėjusiajai teisė į bendrovės turto dalį už jai
priklausančias akcijas atsiranda tik esant sąlygoms, nurodytoms Akcinių bendrovių įstatyme, jos reikalavimo
nepatenkino, nurodęs, kad ji savo kaip akcininkės pažeistas turtines ir neturtines teises gali ginti civilinio
proceso įstatymo nustatyta tvarka. <...>
Priimdamas <...> nuosprendį, teismas privalo išspręsti civilinio ieškinio klausimą. Patenkinti civilinį ieškinį
galima tik [priėmus apkaltinamąjį teismo nuosprendį], ir tik tuomet, kai teismas prieina išvadą, kad
civiliniam ieškovui padaryta materialinės žalos ir tarp šios atsiradusios žalos ir nusikaltimo, kurį padarė kaltu
pripažintas nuteistasis, yra priežastinis ryšys. <...>
Nė vienam iš kaltinamųjų nebuvo pateikti kaltinimai nusikalstama veika, kuria galėjo būti padaryta žala
[pareiškėjai]. <...>
Ar buvo pažeistos [pareiškėjos] kaip akcijų turėtojos nuosavybės teisės – nėra šios baudžiamosios bylos
nagrinėjimo objektas. Tai civilinės teisės reguliavimo dalykas ir turi būti sprendžiamas tik civilinio proceso
įstatymo nustatyta tvarka.“
43Teismas taip pat pažymėjo, kad bylos nagrinėjimas buvo nepagrįstai ilgas ir tuo buvo pažeistas
Baudžiamojo proceso kodekso 18 straipsnis, Konstitucija ir Europos žmogaus teisių konvencija. Tačiau
teismas, konstatavęs šį pažeidimo faktą, nusprendė, kad „esamo proceso įstatymo pažeidimo pašalinti šioje
bylos nagrinėjimo stadijoje negali“. Tą pačią dieną įsiteisėjo 2003 m. sausio 3 d. nuosprendis.
44Pareiškėja pateikė kasacinį skundą, kuriame teigė inter alia, jog teismai nepateikė teisiamiesiems
papildomų kaltinimų klastojimu, dėl ko būtų buvęs priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir patenkintas
pareiškėjos civilinis ieškinys. Pareiškėja taip pat teigė, kad proceso trukmė buvo pernelyg ilga.
452003 m. spalio 7 d. Aukščiausiasis Teismas atmetė pareiškėjos kasacinį skundą. Teismas
konstatavo, kad prokuratūra pagrįstai atsisakė kaltinamiesiems pateikti papildomus kaltinimus, nes nenustatė
nusikaltimų, kuriuos nurodė pareiškėja, požymių.
46Dėl pareiškėjos civilinio ieškinio Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teisė į tam tikrą
akcijų skaičių nebuvo ginčijama. Teismas taip pat nustatė, kad kaltinamųjų išduotose pažymose buvo nurodyti
netikslūs ir neatitinkantys bendrovės įstatų duomenys apie pareiškėjai priklausiusių akcijų skaičių ir vertę.
Tačiau teismas padarė išvadą, kad tuo nebuvo suvaržytos pareiškėjos kaip akcininkės teisės, padaryta
materialinės ar moralinės žalos. Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, kad tokiomis aplinkybėmis nebuvo
pagrindo pareiškėją pripažinti civiline ieškove.
47Galiausiai, Aukščiausiasis Teismas pritarė apeliacinės instancijos teismo išvadai dėl proceso
trukmės. Tačiau teismas pabrėžė, kad ilga proceso trukmė buvo pagrįstai nepripažinta „esminiu Baudžiamojo
proceso kodekso pažeidimu“, nes pripažinus jį esminiu ir panaikinus nuosprendį bylos nagrinėjimas užtruktų
dar ilgiau.
48Pareiškėja naujo civilinio ieškinio nepareiškė.
49Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta:
„Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“
50Baudžiamojo proceso kodekso (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 60 straipsnyje numatyta, kad
asmuo, kuriam nusikaltimu padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos, pripažįstamas nukentėjusiuoju.
Baudžiamojo proceso kodekso 61 straipsnyje numatyta, kad pilietis, kuris dėl nusikaltimo turėjo materialinės
žalos ir pareiškė reikalavimą ją atlyginti, pripažįstamas civiliniu ieškovu. Pagal Kodekso 66 straipsnį asmuo,
pareiškęs civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.
51Baudžiamojo proceso kodekso (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 18 straipsnyje nustatyta, kad
bylos privalo bųti ištirtos ir išnagrinėtos teisme per kiek įmanoma trumpesnį laiką.
52Pagal Civilinio kodekso (įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d.) 6.272 straipsnio 1 dalį gali būti
pareiškiamas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar
teismo neteisėtų veiksmų baudžiamojoje byloje, atlyginimo. Ši nuostata numato žalos atlyginimą už neteisėtą
nuteisimą, neteisėtą sulaikymą, ar suėmimą, neteisėtą procesinės prievartos priemonių pritaikymą ar neteisėtą
administracinės nuobaudos paskyrimą. Vadovaujantis vidaus teismų praktika (anksčiausią sprendimą šiuo
klausimu priėmė Vilniaus apygardos teismas 2005 m. birželio 7 d.), ši nuostata taip pat suteikia galimybę
reikalauti žalos atlyginimo dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso. Minėtame sprendime Vilniaus apygardos
teismas vertino baudžiamojo tyrimo veiksmingumą Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies požiūriu.
53Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. konstatavo:
„<...> asmuo pagal Konstituciją turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais
padarytos žalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas žalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas,
o teismai, pagal savo kompetenciją sprendžiantys tokias bylas, turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą
žalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją <...>, bendruosius
teisės principus,
vadovaudamiesi inter alia protingumo principu ir kt.“
54Pareiškėja skundėsi dėl to, kad teismas atsisakė išspręsti jos civilinį ieškinį po beveik septynerius
metus ir penkis mėnesius trukusio nagrinėjimo. Ji nurodė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta:
„Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų <...> klausimas, toks asmuo turi
teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką < ...> išnagrinėtų <...> teismas.“
A. Priimtinumas
55Vyriausybė argumentavo, kad klausimai, kuriuos sprendė baudžiamąją bylą nagrinėję teismai, nei
tiesiogiai, nei netiesiogiai nebuvo susiję su pareiškėjos civilinio pobūdžio teisėmis ar pareigomis.
56Pareiškėja teigė, kad ji siekė apginti savo kaip akcininkės teises pirmiausia pateikdama civilinį
ieškinį, o vėliau dalyvaudama kaip civilinė ieškovė baudžiamojoje byloje.
57Teismas laikosi pozicijos, kad civilinė šalis baudžiamojoje byloje gali reikalauti būti pripažinta
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo auka (žr., pvz., Berger v. France, no. 48221/99, 2002-12-03).
Teismo praktikoje taip pat nustatyta, kad procesai, susiję su akcijų vertės kompensavimu, patenka į 6
straipsnio 1 dalies civilinio pobūdžio aspektą (žr., pvz., Bakiyevets v. Russia no. 22892/03, 2006-06-15) Dėl
to Teismas spręs, ar konkreti baudžiamoji byla, kurioje pareiškėja dalyvavo kaip civilinė ieškovė, buvo
susijusi su jos civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išsprendimu.
58Teismas pažymi, kad pareiškėja pirmiausia pareiškė civilinį ieškinį siekdama akcijų vertės
kompensavimo (žr. 8 punktą pirmiau). Vidaus teismai savo, o ne pareiškėjos, iniciatyva perdavė jos civilinį
ieškinį
nagrinėti
baudžiamojoje
byloje,
iškeltoje
1996 m.
rugsėjo
6 d.
(žr.
8ir
9 punktus pirmiau). Vėliau vidaus teismai pripažino pareiškėją civiline ieškove baudžiamojoje byloje ir išlaikė
šią procesinę padėtį – nors ir ne be prieštaravimų – viso proceso metu, t. y. iki galutinės Aukščiausiojo Teismo
nutarties priimtos 2003 m. spalio 7 d. (žr. 40–43 ir 46 punktus pirmiau). Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į
tai, kad aiškinti ir taikyti vidaus teisę yra pirmiausia vidaus teismų kompetencija, Teismas daro išvadą, kad
ginčijamas procesas buvo pakankamai glaudžiai susijęs su pareiškėjos civilinio pobūdžio teisėmis Konvencijos
6 straipsnio 1 dalies požiūriu.
59Vyriausybė laikėsi pozicijos, kad jei pareiškėja manė, jog proceso trukmė buvo pernelyg ilga, ji
galėjo teismui pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka pagal Civilinio kodekso,
įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., 6.272 straipsnį. Šiuo atžvilgiu Vyriausybė nurodo Vilniaus apygardos
teismo 2005 m. birželio 7 d. sprendimą, kuriuo buvusiam įtariamajam pagal šią nuostatą buvo priteistas žalos
atlyginimas dėl pernelyg ilgos baudžiamosios bylos trukmės.
60Be to, Vyriausybė rėmėsi Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, kuriame buvo
pripažinta, bendroji teisė į žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, atlyginimo, net jei nėra
specialaus teisinio pagrindo. Vyriausybė taip pat pakartotinai teigė, kad Konvencija yra tiesiogiai taikoma
Lietuvos teisės sistemoje ir kad pareiškėja galėjo tiesiogiai ja remtis.
61Galiausiai, pasisakydama dėl vidaus teismų sprendimų šioje byloje, Vyriausybė pabrėžė, kad teismai
aiškiai pripažino „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo pažeidimą. Taigi pareiškėja turėjo galimybę
reikalauti žalos atlyginimo remdamasi teismų išvadomis. Vyriausybė teigė, kad, atsižvelgiant į tai, jog
pareiškėja nepanaudojo nei vieno anksčiau minėtų teisinių būdų, jos skundas yra atmestinas dėl vidaus
teisinių gynybos priemonių nepanaudojimo vadovaujantis Konvencijos 35 straipsnio 1 dalimi.
62Pareiškėja nepasisakė šiuo klausimu.
63Teismas pakartoja, kad skundų pateikimas Teismui yra papildomas nacionalinių žmogaus teisių
apsaugos sistemų mechanizmas. Šis subsidiarusis pobūdis įtvirtintas Konvencijos 13 straipsnyje ir
35 straipsnio 1 dalyje (žr. Scordino v. Italy (No. 1) [GC], no. 36813/97, § 140, ECHR 2006).
64Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies taisyklė yra pagrįsta 13 straipsnyje įtvirtinta prielaida (su kuria ji
yra glaudžiai susijusi), kad Konvencijoje įtvirtintų asmens teisių pažeidimo atveju yra prieinama veiksminga
vidaus teisinės gynybos priemonė (žr. be kitų šaltinių Scordino, minėta pirmiau, § 141; taip pat žr. Kudła v.
Poland [GC], no. 30210/96, § 152, ECHR 2000-XI).
65Nepaisant to, Konvencijos 35 straipsnio 1 dalį privalo būti panaudotos tik tos teisinės gynybos
priemonės, kurios yra susijusios su tariamais pažeidimais ir tuo pačiu metu yra prieinamos bei pakankamos.
Tokios priemonės turi būti prieinamos ne tik teoriškai, bet ir praktiškai (žr. inter alia Scordino, minėta
anksčiau, § 142; Vernillo v. France, 1991-02-20, Series A Nr. 198, 11–12 p., § 27; Dalia v. France, 1998-02-19,
Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 87–88, § 38; Mifsud v. France (dec.) [GC], no. 57220/00,
66Teismas toliau pažymi, kad įtikinti Teismą, jog teisinės gynybos priemonės buvo veiksmingos, yra
Vyriausybės, teigiančios, kad nebuvo panaudotos teisinės gynybos priemonės, pareiga. Be to, ar turėjo būti
panaudotos vidaus priemonės, paprastai sprendžiama atsižvelgiant į pareiškimo pateikimo Teismui datą (žr.
Baumann v. France, no. 33592/96, § 47, 2001-05-21; Scordino, minėta pirmiau, § 144; Grizincic v. Slovenia
no. 26867/02, § 99, 2007-05-03).
67Šioje byloje Teismas pirmiausia spręs, ar vidaus teismų išvados dėl proceso trukmės laikytinos
aiškiu „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo pažeidimo pripažinimu. Šiuo atžvilgiu Teismui kyla
abejonių. Teismas pažymi, kad būtent Aukščiausiasis Teismas nebuvo pasirengęs pernelyg ilgą bylos
nagrinėjimą pripažinti vieno iš esminių baudžiamojo proceso elementų pažeidimu. Šiuo atžvilgiu
Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad panaikinus žemesniojo teismo nuosprendį bylos nagrinėjimas užtruktų
dar ilgiau (žr. 43 ir 47 punktus pirmiau). Netgi manydamas, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies
pažeidimas buvo pripažintas, Teismas pastebi, kad vidaus teismai nenurodė galimybės gauti žalos
atlyginimą. Dėl to kyla antrasis klausimas, kurį spręs Teismas – ar pareiškėja turėjo kokią nors galimybę
gauti žalos atlyginimą.
68Teismas primena savo išvadą bylose Simonavičius prieš Lietuvą (Nr. 37415/02, §§ 32–35, 2006-0627) ir Kuvikas prieš Lietuvą (Nr. 21837/02, §§ 41–45, 2006-06-27), kuriose jis įvertino Vyriausybės
nurodytą priemonę – žalos atlyginimo reikalavimą pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį – ir padarė
išvadą, kad ji neatitiko „veiksmingumo“ reikalavimo. Be to, Teismas pastebi, kad Vilniaus apygardos teismo
2005 m. birželio 7 d. sprendime, kurį Vyriausybė nurodė kaip 6.272 straipsnio taikymo pavyzdį,
baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmė buvo vertinama Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies, o ne 6 straipsnio
1 dalies požiūriu.
69Teismas nemato priežasčių šiuo atveju nukrypti nuo savo ankstesnės praktikos. Ypač Teismas
primena, kad Vyriausybės siūlyta priemonė grindžiama Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d.,
nuostata, tuo tarpu, kai pirmasis atitinkamos vidaus praktikos pavyzdys šiuo atžvilgiu atsirado nuo 2005 m.
birželio mėn. Nėra požymių, kad tokia priemonė – netgi teoriškai – buvo prieinama pareiškėjai didžiąją
proceso dalį šioje byloje, iškeltoje 1996 m. gegužės 17 d. Be to, nebuvo parodyta, kad naujojo Civilinio
kodekso 6.272 straipsnis galėjo būti taikomas atgaline data delsimams iki jo įsigaliojimo (žr. sprendimą
Simonavičiaus byloje, minėtą pirmiau, ibid.).
70Dėl Vyriausybės argumento, kad pareiškėja galėjo pareikšti ieškinį dėl kompensacijos už laikotarpį
nuo 2001 m. liepos 1 d., Teismas pažymi, kad šio pareiškimo pateikimo metu ir iki 2005 m. birželio mėn.
nebuvo vidaus teisės ar praktikos, patvirtinančios, kad Civilinio kodekso 6.272 straipsnis galėtų būti teisinės
gynybos priemonė pažeidus „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimą. Vyriausybė nepateikė ir jokių
vėlesnių (po 2005 m. birželio mėn.) šios nuostatos taikymo pernelyg ilgos proceso trukmės atveju pavyzdžių.
71Teismas patvirtina savo poziciją, kad įstatymų leidėjui priėmus naują vidaus teisinės gynybos
priemonę, Teismas tinkamai atsižvelgs į tokios priemonės reikšmę inter alia palikdamas valstybei plačią
vertinimo laisvę tvarkyti šiuos klausimus būdu, atitinkančiu jos teisinę sistemą ir tradicijas (žr., pvz.,
Scordino, minėtą pirmiau, § 189).
72Vis dėlto šio pareiškimo pateikimo metu Lietuvoje to dar nebuvo. Šiuo atžvilgiu yra reikšmingi trys
elementai: a) specialios įstatymo nuostatos, numatančios žalos atlyginimo galimybę dėl per ilgo proceso,
nebuvimas, b) Civilinio kodekso 6.272 straipsnio, numatančio valstybės deliktinę atsakomybę, bendrasis
pobūdis, c) teismų praktikos, patvirtinančios tos nuostatos taikymą bylose dėl per ilgos proceso trukmės,
trūkumas.
73Šiomis aplinkybėmis Teismas ir toliau nėra įsitikinęs, kad galimybė reikalauti žalos atlyginimo dėl
pernelyg ilgos proceso trukmės pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį jau – šio pareiškimo pateikimo metu
74Galiausiai, nors Vyriausybė teigė, kad pareiškėja galėjo pareikšti ieškinį, remdamasi bendrais teisės
principais, Konstitucija ar Konvencija, ji nepateikė jokių įrodymų, kad parodytų, jog tokia priemonė tikrai
galėjo būti sėkminga, ypač iki Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo.
75Vyriausybės požiūriu, pareiškėjai nebuvo kliūčių pareikšti atskirą civilinį ieškinį netgi
baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Tačiau Vyriausybė pripažino, kad vidaus institucijos savo iniciatyva
iškėlė baudžiamąją bylą pareiškėjos 1996 m. gegužės 17 d. pareikšto civilinio ieškinio pagrindu. Dar
Vyriausybė teigė, jog vidaus teismai turėjo palikti pareiškėjos ieškinį nenagrinėtą, kadangi baudžiamojo
proceso metu buvo nustatyta, kad pareiškėja nepatyrė jokios turtinės ar neturtinės žalos, susijusios su
veikomis, dėl kurių teisiamieji buvo pripažinti kaltais.
76Pareiškėja pakartojo, kad nors teismai perdavė jos civilinį ieškinį nagrinėti baudžiamojoje byloje,
galiausiai jie nepriėmė sprendimo. Be to, vidaus institucijos vilkino baudžiamosios bylos nagrinėjimą bylas
prijungdamos ir atskirdamos nuo pagrindinės.
77Teismas pastebi, kad du tarpusavyje susiję klausimai kyla iš pareiškėjos skundo pagal 6 straipsnio 1
dalį. Teismas mano, kad pirmiausia būtina nustatyti, ar šios bylos aplinkybėmis pareiškėja galėjo pasinaudoti
veiksminga teise į teismą. Be to, Teismas nagrinės, ar buvo laikomasi 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto
„įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo (žr. mutatis mutandis Sukhorubchenko v. Russia no. 69315/01,
§§ 41–54, 2005-02-10).
1Teisė į teismą
78Teismas pakartoja, kad 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės garantijos užtikrina kiekvieno
asmens teisę, kad jo/jos civilinio pobūdžio klausimą išnagrinės teismas; tokiu būdu užtikrinama „teisė į
teismą“, kurios vienas iš elementų yra teisė kreiptis į teismą, t. y. teisė pradėti civilinį procesą teisme (žr.
Golder v. the United Kingdom, 1975-02-21, Series A no. 18, p. 13–18, §§ 28–36).
79Teisė pradėti procesą pati savaime neatitinka visų 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas
primena, kad Konvencija siekiama garantuoti ne teorines ar iliuzines, bet realias ir veiksmingas teises. Teisė
kreiptis į teismą reiškia ne tik teisę pradėti procesą, bet ir teisę į ginčo „išsprendimą“ teisme. Būtų
apgaulinga, jei Susitariančios valstybės vidaus teisinė sistema suteiktų asmeniui galimybę pateikti teismui
civilinį ieškinį neužtikrindama, kad teisminio proceso metu byla bus galutinai išspręsta. 6 straipsnio 1 dalyje
negalėtų būti detaliai apibūdintos bylos šalių procesinės garantijos – teisingo, viešo ir greito proceso –
neužtikrinus, kad šalių civilinio pobūdžio ginčas bus galutinai išspręstas (žr. Multiplex v. Croatia no.
58112/00, § 45, 2003-07-10; Kutić v. Croatia no. 48778/99, § 25, ECHR 2002-II; taip pat žr. pirmiau minėtą
Sukhorubchenko, § 43). Be to, Teismas yra nustatęs teisės į teismą pažeidimą bylose, kuriose procesas
žymiai užsitęsė pagal įstatymą (žr. Multiplex v. Croatia, minėta pirmiau, §§ 53–55; Kutić v. Croatia, minėta
pirmiau, §§ 32–33; Immobiliare Saffi v. Italy [GC], no. 22774/93, § 70, ECHR 1999-V).
80Pasisakydamas dėl šios bylos faktų, Teismas primena, kad pareiškėja siekė sprendimo dėl jos kaip
akcininkės teisių. 1996 m. gegužės 17 d. ji pateikė civilinį ieškinį, kuris buvo prijungtas prie baudžiamosios
bylos, iškeltos pareiškėjos 1996 m. rugsėjo 6 d. civilinio ieškinio pagrindu. 2003 m. sausio 3 d. Šiaulių
miesto apylinkės teismas baudžiamojoje byloje priėmė nuosprendį, įsiteisėjusį 2003 m. kovo 12 d., kuriuo
pareiškėjos civilinio pobūdžio reikalavimai nebuvo išspręsti ir kurį priėmus pareiškėja neteko „civilinės
ieškovės“ statuso šioje baudžiamojoje byloje. Tačiau galutinį sprendimą šiuo klausimu priėmė
Aukščiausiasis Teismas 2003 m. spalio 7 d. (žr. 39–42 ir 46 punktus pirmiau). Nuo pareiškėjos civilinio
ieškinio pateikimo iki pirmiau minėto sprendimo praėjo beveik septyneri metai ir penki mėnesiai.
81Teismas pabrėžia keletą šios bylos faktų aspektų: pareiškėjos 1996 m. gegužės 17 d. pateiktas
civilinis ieškinys buvo prijungtas prie baudžiamosios bylos nacionalinių teismų iniciatyva, atsižvelgiant į tai,
kad jos kaip akcininkės interesai galėjo būti pažeisti tariamomis nusikalstamomis veikomis. Tokiomis
aplinkybėmis nebuvo galima pagrįstai tikėtis, kad pareiškėja pateiktų dar vieną civilinį ieškinį atskirai nuo
baudžiamosios bylos, prie kurios buvo prijungtas jos pradinis ieškinys. Teismą ypač pribloškė tai, kad
pareiškėjai reikėjo laukti beveik septynerius metus ir penkis mėnesius, kol baudžiamąją bylą nagrinėję
teismai nusprendė, kad jos civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nebus nagrinėjamas (žr. 80 punktą
pirmiau). Teismas mano, kad šių aplinkybių bendras padarinys yra tai, kad pareiškėja neteko veiksmingos
teisės į teismą.
82Todėl buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis (žr. mutatis mutandis Sukhorubchenko cituota
pirmiau, §§ 53–54).
83Teismas pakartoja, kad praėjo beveik septyneri metai ir penki mėnesiai nuo tos dienos, kai
pareiškėja pateikė civilinį ieškinį, iki galutinio sprendimo palikti jos civilinį ieškinį nenagrinėtą; daugiausia
buvo delsiama nagrinėjant minėtą baudžiamąją bylą. Atsižvelgiant į tai, kad vidaus teismai pripažino, jog
procesas užtruko nepagrįstai ilgai (žr. 42, 43 ir 47 punktus pirmiau), bei į tai, kad Vyriausybė nepateikė
įtikinamo paaiškinimo dėl tokio delsimo, Teismas mano, kad „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo
nebuvo laikytasi.
84Taigi ir šiuo aspektu buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.
85Remdamasi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi pareiškėja skundėsi, kad teismai buvo šališki, suklydo
dėl faktų ir teisės, neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų įrodymų bei tinkamai nepagrindė savo sprendimų. Ji
taip pat skundėsi dėl prokuratūros atsisakymo kaltinamiesiems pateikti papildomus kaltinimus.
86Pareiškėja taip pat skundėsi, kad nebuvo veiksmingos teisinės gynybos priemonės, kuria ji būtų
galėjusi pasinaudoti ginčydama pernelyg ilgą jos civilinio ieškinio nagrinėjimo trukmę. Ji rėmėsi
Konvencijos 13 straipsniu, kuriame nustatyta:
„Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti
veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją nepriklausomai nuo to, ar tą
pažeidimą asmenys padarė eidami savo oficialias pareigas.“
87Galiausiai pareiškėja skundėsi, kad jos nuosavybės teisės buvo pažeistos, kadangi po užsitęsusio
proceso teismai atsisakė nagrinėti jos civilinį ieškinį. Ji rėmėsi 1 Protokolo 1 straipsniu, kuriame nustatyta:
„Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali
būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai įstatymo
numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.
Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu,
jai reikalingi, kad galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba, kad
garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.“
88Atsižvelgdamas į tai, kad pripažintas pareiškėjos teisės į teismą ir „įmanomai trumpiausio laiko“
reikalavimo pažeidimas, Teismas nemano esant reikalinga atskirai nagrinėti kitų pareiškėjos skundų.
89Konvencijos 41 straipsnis nustato:
„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukščiausios Susitariančios šalies
įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti
nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“
90Pareiškėja reikalavo 1 811 035 Lietuvos litų (apie 524 532 eurų) kompensacijos patirtai turtinei žalai
ir 800 000 Lietuvos litų (apie 231 704 eurų) neturtinei žalai atlyginti.
91Vyriausybė šiuos reikalavimus laikė nepagrįstais ir pernelyg dideliais.
92Teismas neįžvelgia jokio priežastinio ryšio tarp nustatyto pažeidimo ir pareiškėjos reikalaujamos
turtinės žalos. Dėl to šio reikalavimo Teismas netenkina. Tačiau Teismas mano, kad pareiškėja patyrė tam
tikrą neturtinę žalą dėl jos teisių pažeidimo, kurios vien Teismo pažeidimo konstatavimas negali
kompensuoti. Nepaisant to, reikalaujama suma yra pernelyg didelė. Vertindamas teisingumo pagrindais, kaip
reikalaujama pagal Konvencijos 41 straipsnį, Teismas šiuo pagrindu priteisia pareiškėjai 5000 eurų.
93Pareiškėja nereikalavo padengti bylinėjimosi kaštų ir išlaidų, todėl šiuo pagrindu nieko
nepriteisiama.
94Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti skaičiuojamos pagal ribinę
Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus.
1Skelbia, skundus dėl teisės į teismą ir pernelyg ilgos proceso trukmės priimtinais ir nutaria, kad nėra
būtina atskirai nagrinėti likusią pareiškimo dalį;
2Nustato, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis dėl veiksmingos teisės į teismą
nebuvimo;
3Nustato, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis dėl pernelyg ilgos proceso trukmės;
4. Nustato:
2 dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti pareiškėjai 5000 eurų (penkis tūkstančius eurų) neturtinei
žalai atlyginti bei bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas šiai sumai, kurie turi būti konvertuoti į
valstybės atsakovės valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą;
laiką nuo minėtų sumų turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio
banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus;
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2007 m. liepos 24 d. vadovaujantis Teismo reglamento 77
taisyklės 2 ir 3 dalimis.
Kanclerė
Pirmininkė
Text from our archive (European Court of Human Rights, HUDOC). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.