BYLA PADALEVIČIUS prieš LIETUVĄ
(Pareiškimo Nr. 12278/03)
2009 m. liepos 7 d.
Byloje Padalevičius prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:
pirmininkės Françoise Tulkens,
teisėjų Ireneu Cabral Barreto,
Vladimiro Zagrebelsky,
Danutės Jočienės,
András Sajó,
Nona Tsotsoria,
Işıl Karakaş,
ir skyriaus kanclerio pavaduotojos Françoise Elens -Passos,
po svarstymo 2009 m. birželio 16 d. uždarame posėdyje,
skelbia pastarąją dieną priimtą šį sprendimą:
1Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis, Juozas Pad alevičius
(pareiškėjas), kuris 2003 m. balandžio 4 d. pateikė pareiškimą (Nr. 12278/03) Teismui pagal
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.
2Pareiškėjui atstovavo Vilniuje praktikuojantis advokatas L. Biekš a, Lietuvos Respublikos
Vyriausybei (Vyri ausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.
13. 2006 m. gegužės 11 d. Teismas nusprendė perduoti Vyriausybei pareiškėjo skundus pagal
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį. Teismas taip pat
nusprendė nagrinėti pareiškimo priimtinumo ir esmės klausimus kartu (29 straipsnio 3 dalis).
4Pareiškėjas yra gimęs 1943 m. ir gyvena Kauno rajone.
51991 m. nenurodytą dieną buvę Noreikiškių apylinkėje esančios žemės, buvusios Lietuvos žemė s
ūkio akademijos (LŽŪA) teritorijoje, savininkai pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių jiems
atkūrimo.
61992 m. kovo 13 d. Kauno rajono Noreikiškių apylinkės tarybos sprendimu pareiškėjui buvo
suteiktas naudotis žemės sklypas gyvenamo namo statybai. 1992 m. liepos 20 d. pareiškėjas
sumokėjo 2970 rublių už naudojamą žemės sklypą.
71992 m. spalio 13 d. įvyko Kauno rajono valdybos pasitarimas, kuriame dalyvavo pareiškėjas,
kaip LŽŪA atstovas, buvusių savininkų prieš nacionalizaciją, siekusių atkurti nuosavybės teises į
LŽŪA gyvenvietės teritorijai priskirtą žemę, ir įvairių savivaldybės ir valstybės institucijų atstovai.
Buvo nuspręsta surengti kitą pasitarimą ir aptarti galimybę atkurti nuosavybės teises natūra į
Noreiki škių gyvenvietėje esančią žemę bei pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikti
buvusiems savininkams po 0,3 ha žemės sklypus gyvenamųjų namų statybai.
8Nuo 1992 m. iki 1995 m. Vyriausybė priėmė kelis nutarimus, suteikusius teisę pareiškėjo
padėtyje esantiems asmenims įsigyti nuosavybės teise jų naudojamus žemės sklypus.
91995 m. balandžio 11 d. pareiškėjas ir Kauno rajono valdyba sudarė žemės pirkimo -pardavimo
sutartį, kurioje buvo numatyta, kad 1992 m. liepos 20 d. pareiškėjas už žemės sklypą yra sumokėjęs
29,70 Lietuvos litų. 1995 m. balandžio 14 d. žemės sklypas buvo įregistruotas valstybiniame žemės
registre pareiškėjo vardu, ir pagal Lietuvos įstatymus pareiškėjas tapo jo savininku.
101995 m. birželio 5 d. aštuonių fizinių asmenų grupė pareiškė civilinį ieškinį dėl žemės pirkimo -
pardavimo sutarčių, tarp jų ir pareiškėjo, pripažinimo negaliojančiomis. Ieškovai reikalavo atkurti
nuosavybės teises į ginčo žemę, kurią LŽŪA suteikė gyvenamųjų namų statybai ir kuri buvo
Sovietų okupacinės valdžios nacionalizuota 1940 m. Ginče iš viso dalyvavo 129 atsakovai, tarp jų i r
pareiškėjas.
111995 m. birželio 27 d. Kauno apylinkės teismas priėmė nutartį areštuoti pareiškėjo žemę. Vėliau
šią nutartį paliko galioti Kauno apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodę, kad
pareiškėjas ginčo žemė je gali auginti tik vienmečius augalus. Be to, pareiškėjui buvo uždrausta
vykdyti bet kokias statybas žemėje, dėl kurios buvo bylinėjamasi teisme.
121996 m. spalio 28 d. Kauno apylinkės teismas atmetė ieškinį kaip nepagrįstą.
131998 m. vasario 5 d. Kauno apygardos teismas panaikino minėtą sprendimą, pažymėdamas, ka d
žemesnės instancijos teismas byloje netinkamai pranešė 38 atsakovams apie įvyksiantį teismo
posėdį. Byla buvo grąžinta pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
141999 m. vasario 26 d. Kauno apylinkės teismas vėl atmetė ieškinį.
15Nenurodytą dieną byla buvo perduota Panevėžio apygardos teismui, kuris ją nagrinėjo
apeliacine tvarka.
162000 m. kovo 14 d. Panevėžio apygardos teismas bylą sustabdė, nusprendęs kreiptis dėl
Vyriausybės nutarimų, kuriais remiantis žemė buvo parduota pareiškėjui, konstitucingum o.
172002 m. kovo 6 d. Kauno apskrities viršininko administracija pranešė pareiškėjui, kad nepaisant
teismo nustatyto draudimo vykdyti bet kokia veiklą žemės sklype, „šiuo metu jame yra pasodinti
daugiamečiai sodiniai ir iškasta kūdra“. Pareiškėjo buvo paprašyta „nutraukti neteisėtus veiksmus“.
2002 m. balandžio 12 d. pareiškėjas informavo vietos valdžios institucijas, kad „a pie tai, kad mano
2sklypui uždėtas areštas, sužinojau iš Jūsų laiško. Kūdra, daugiamečiai sodiniai ir kiti darbai buvo
atlikti 1993 m., 1994 m., 1995 m. pirmame pusmetyje“.
182002 m. gegužės 10 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo konstatavo, kad
ginčijami Vyriausybės nutarimai pažeidė buvusių žemės savininkų, turėjusių teisę į nuosavybės
teisių atkūrimą, teises. Vyriausybės nutarimai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijos 23
straipsniui ir inter alia Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atstatymo tvarkos ir sąlygų (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto 1
nuostatoms. Nutarime konstatuota, kad:
„ nors įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas ir tvarką, tai
nustatant būtina atsižvelgti į konstitucinius nuosavybės teisės apsaugos principus. Šie principai suponuoja ir ta i,
kad okupacinės valdžios neteisėtai nacionalizuota žemė, jeigu ji nėra būtina visuomenės poreikiams, įstatymo
nustatyta tvarka ir sąlygomis savininkams turi būti grąžinta natūra.
Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 649 ir Vyriausybės 1994 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 294
nustačius, kad LŽŪA suteikta žemė apima ir plotą, skirtą individualių gyvenamųjų namų statybai, taip pat
nustačius, kad individualių gyvenamųjų namų statybai skirtai žemei išperkamos žemės statusas suteiktas dėl to,
kad ši žemė yra mokslo ir mokymo įstaigai paskirtoje teritorijoje, o Vyriausybės 1995 m. kovo 9 d. nutarimu Nr.
350 leidus fiziniams asmenims įsigyti privatinėn nuosavybėn LŽŪA mokomajai gamybinei bazei paskirtoje
teritorijoje esančius žemės sklypus, buvo paneigta savininkų teisė atkurti nuosavybės teises į žemę susigrąžinant ją
natūra“.
19Todėl Panevėžio apygardos teismas 2002 m. birželio 28 d. panaikino Kauno apylinkės teismo
1999 m. vasario 26 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą. Buvo pažymėta, kad Vyriausybės
nutarimai, kurių pagrindu pareiškėjas pasirašė žemės pirkimo - pardavimo sutartį, buvo pripažinti
antikonstituciniais. Atitinkamai administraciniai aktai, pagal kuriuos žemė buvo parduota
pareiškėjui, buvo pripažinti negaliojančia is. Teismas taip pat pastebėjo, kad: „atsakovai [tarp jų ir
pareiškėj a s] praktiškai statybos darbų nepradėjo. Ne visi atsakovai jiems suteiktus žemės sklypus
individualių namų statybai išsipirko ir ne visi pasirašę žemės pirkimo -pardavimo sutartis ja s
įregistravo“. Teismas rėmėsi Civilinio kodekso 1.80 straipsniu ir nusprendė taikyti restituciją, pagal
kurią vietos valdžios institucijos buvo įpareigotos grąžinti pareiškėjui jo anksčiau už ginčijamą
žemės sklypą sumokėtus 29,70 litus. Atsižvelgdamas į tai, kad kai kurie iš atsakovų 1992 m. buvo
sumokėję už žemės sklypus vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais), teismas įpareigojo
grąžinti jiems šias sumas.
20Atsakovai, tarp jų ir pareiškėjas, pateikė apeliacinį skundą dėl teisės klausimų. Jie inter alia
teigė, kad Panevėžio apygardos teismas bylą išnagrinėjo nedalyvaujant jų advokatui. Taip pat
atsak ovai teigė, kad teismo sprendimo bus neįmanoma įvykdyti, nes jis numatė restituciją
„vienkartinėmis išmokomis“, kurios Lietuvoje nebeturėjo jokios piniginės vertės. Galiausia i, jie
tvirtino, kad pirkimo- pardavimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis prieštaravo jų teisei į
privačios nuosavybės apsaugą ir gali prilygti reprivatizavimui.
212003 m. sausio 31 d. Aukščiausiasis Teismas paliko sprendimą nepakeistą. Jis konstatavo, kad
ginčijamų teisės aktų pripažinimas negaliojančiais buvo būtinas siekiant apsaugoti teisėtus prieš
nacionalizaciją buvusių savininkų interesus. Teismas pripažino, kad „vienkartinės išmokos“ jau
nebeegzistavo kaip mokėjimo priemonė. Tačiau Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad šios bylos
nagrinėjimo dalyku buvo žemės pirkimo -pardavimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis, o
galimas kompensacijos nustatymas už prarastas vienkartines išmokas nebuvo jos nagrinėjimo
dalyku. Galiausiai teismas konstatavo, kad 2002 m. birželio 19 d. pareiškėjo advokatei buvo
tinkamai pranešta apie apeliacinės instancijos teismo posėdį, kuris turėjo įvykti 2002 m. birželio 27
d., ir kad ji prašė posėdį atidėti, atsižvelgiant į tai, jog turėjo dalyvauti kitame teismo posėdyje tuo
pačiu metu. Tačiau Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo advokatė nepateikė jokių kito
teismo posėdžio įrodymų. Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į būtinumą užtikrinti greitą procesą
1Visame sprendimo tekste vietoje minėto Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto klaidingai nurodomas 15 punktas
(vert. past).
3ir į didelį dalyvaujančių byloje asmenų skaičių, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė
bylą nagrinėti advokatei nedalyvaujan t.
22Kauno apskrities viršininko pavaduotojo 2005 m. kovo 14 d. sprendimu į žemės sklypą LŽŪA
gyvenvietėje, kurį nuosavybės teise buvo įgijęs pareiškėjas, pagal pripažintą negaliojančia 1995 m.
balandžio 11 d. žemės pirkimo - pardavimo sutartį, buvo atkurtos nuosavybės teises buvusiam
savininkui.
23Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustaty ta:
23 straipsnis
„Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“
24Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas, priimtas 1991 m. birželio 18 d. ir daug kartų kei s tas,
numatė, kad atkuriant nuosavybės teises pirmenybė teikiama jų atkūrimui natūra. Valstybė pasiliko
teisę išpirkti nuosavybę iš buvusių savininkų atsižvelgiant į susiklosčiusius visuomeninius
santykius. Konkrečiai Į statymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas num atė, kad išperkama žemė,
jeigu ji nustatyta tvarka suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei
kitokioms mokslo reikmėms.
25Vyriausybė 199 3 m. rugpjūčio 25 d. priėmė nutarimą Nr. 649 „Dėl Lietuvos žemės ūkio
akademijos naudojamos žemės statuso ir jos naudojimo zonavimo schemos patvirtinimo“. Jame
buvo nustatyta, kad, siekiant sudaryti šiai akademijai geresnes sąlygas spręsti mokslo, mokymo
bei socialinius klausimus, Vyriausybė nutarė suteikti valstybės išperkamos žemės statusą LŽŪA
naudojamai žemei, kurią LŽŪA administracija priskyrė naujai projektuojamiems gyvenamiesiems
namams.
26Vyriausybė 1994 m. balandžio 19 d. priėmė nutarimą Nr. 294, kuriuo iš dalies pakeistas
Vyriausybės nutarimas Nr. 649, ir nustatyta, kad dalis LŽŪA naudojamos žemės paskirta
miestelyje projektuojamiems gyvenamiesiems namams. Vyriausybė 1995 m. kovo 9 d. priėmė
nutarimą Nr. 350, kuriuo nusprendė leisti fiziniam s asmenims įsigyti privatinėn nuosa vybėn
Lietuvos žemės ūkio akademijai priskirtoje teritorijoje esančius žemės sklypus, Kauno rajono
Noreikiškių apylinkės tarybos iki 1992 m. kovo 15 d. suteiktus šiems asmenims gyvenamiesiems
namams statyti.
271994 m. gegužės 27 d. Konstitucinis Teismas išnagrinėjo vidaus įstatymų dėl nuosavybės
teisių atkūrimo atitiktį Konstitucijai. Savo nutarime Konstitucinis Teismas inter alia konstatavo,
kad po 1940 m. Sovietų valdžios nacionalizuota nuosavybė laikytina „ de facto valstybės
kontroliuojama nuosavyb e“. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad, esant galimybei,
nuosavybės teisės turi būti atkuriamos natūra. Toliau jis nurodė, kad išpirkus žemę kaimo
gyvenvietėse pagal jų statybos projektus, atsiranda galimybė vėliau ją privatizuoti, t.y. ją galės
įsigyti kiti asmenys. Tai reikštų buvusių savininkų teisės susigrąžinti žemę pažeidimą.
281991 m. vasario 28 d. priimtas ir daug kartų keistas Valstybinio turto pirminio privatizavimo
įstatymas numatė, kad visiems Lietuvos Respublikos piliečiams pirminiam valstybinio tur to
privatizavimui skiriamos valstybės vienkartinės išmokos, kurių dydis svyravo nuo 2000 iki 10000
rublių.
429. 1992 m. rugsėjo 16 d. Lito komitetas priėmė nutarimą Nr. 2, kuriuo rublis kaip valiutos
vienetas nuo 1992 m. spa lio 1 d. buvo išimtas iš apyvartos. Vietoje rublio turėjo būti naudojama
nauja laikina valiuta, talonas, vieną valiutą į kitą perskaičiuojant santykiu 1: 1.
30Pagal Lito komiteto 1993 m. birželio 14 d. nutarimą talonas buvo išimtas iš apyvartos ir
pakeistas nauja nuolatine valiuta – Lietuvos litu. Perskaičiavimo santykis buvo 100 talonų 1 litui.
31Civilinis kodeksas, galiojantis nuo 2001 m. liepos 1 d., kiek tai reikšminga nagrinėjamai
bylai, nustato:
1.80 straipsnis. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
„1. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
2Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal
sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai
nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.
. “
4.97 straipsnis. Atsiskaitymai grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo
„1. Savininkas, išreikalaudamas daiktą pagal šio kodekso 4.95 straipsnį, turi teisę reikalauti: iš asmens, kuris žinojo
arba turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas
(nesąžiningo valdytojo), grąžinti arba atlyginti visas pajamas,
kurias tas asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką; iš neteisėto sąžiningo valdytojo - visas pajamas, kurias
šis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba sužinojo
apie civilinės bylos dėl daikto grąžinimo iškėli mą.
2Neteisėtas nesąžiningas valdytojas savo ruožtu turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas dėl daikto
būtinas išlaidas nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos.
3Neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti visas jo padarytas dėl daikto
būtinas išlaidas, kurių nepadengė iš daikto gautos pa jamos.
4Neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti savo padarytas dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas,
jeigu jos gali būti atskirtos nesužalojant daikto. Jeigu pagerintų dalių atskirti negalima arba daiktas buvo pagerintas
kitaip, neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti dėl pagerinimo padarytas išlaidas, b et ne
didesnes kaip daikto vertės padidėjimas.“
6.145 straipsnis. Restitucijos taikymo pagrindas
„ 1. Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per
klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės
negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėg os.
. “
6.146 straipsnis. Restitucijos būdas
„Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims.
Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.“
6.147 straipsnis. Piniginio ekvivalento apskaičiavimas
„ 1. Piniginis ekviv alentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis
privalo grąžinti.“
6.150 straipsnis. Su turto priežiūra susijusių išlaidų atlyginimas
„Grąžinti turtą privalančio asmens išlaidos, susijusios su grąžintino turto priežiūra ir saugojimu, atlyginamos pagal
šio kodekso ketvirtosios knygos normas, reglamentuojančias sąžiningą ir nesąžiningą turto valdymą.“
6.151 straipsnis. Vaisių ir pajamų grąžinimas
„1. Iš turto gauti vaisiai ir pajamos priklauso privalančiam grąžinti turtą asmeniui. Visos šio asmens turėtos
išlaidos vaisiams ir pajamoms gauti tenka pačiam a smeniui.
> .“
32Iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio Civilinio proceso kodekso 240 straipsnyje buvo nustatyta,
kad teismas gali, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva, sustabdyti byl ą,
kada teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės
aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją. Pagal Kodekso 241 straipsnį byla
sustabdoma, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą.
5TEISĖ
33Pareiškėjas teigė, kad proceso trukmė jo byloje neatitiko „įmanomai trumpiausio laiko”
reikalavimo, nustatyto Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, kuris numato:
„Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimas, toks asmuo turi
teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką... išnagrinėtų teismas.“
1Šalių argumentai
3 4. Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas galėjo kreiptis į vidaus teismus reikalaudamas atlyginti
žalą dėl per ilgo civilinio proceso pagal Civilinio kodekso 6.272 st raipsnį. Remdamasi
Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Vyriausybė taip pat tvirtino, kad net ir
darant prielaidą, jog konkretus teisės gynimo būdas nebuvo numatytas jokiame įstatyme,
pareiškėjas galėjo reikalauti atlyginti žalą remdamasis tiesiogiai Konstitucija. Atsižvelgiant į tai,
kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje tokio ieškinio nepareiškė, skundas dėl per ilgos proceso
trukmės turi būti atmestas dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo pagal Konvencijos
35 straipsnio 1 dalį. Vyriausybė taip pat teigė, kad ginčijamas civilinis procesas ratione temporis
nepatenka į Teismo kompetenciją. Galiausiai, Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjo skundas yra
aiškiai nepagrįstas.
3 5. Pareiškėjas ginčijo Vyriausybės argumentu s.
2Teismo vertinimas
36Pirmiausia Teismas pastebi, kad jis neturi kompetencijos nagrinėti įvykius, įvykusius prieš
1995 m. birželio 20 d., t.y. dieną, kurią Lietuvos atžvilgiu įsigaliojo Konvencija. Atsižvelgiant į tai,
kad dalis civilinio proceso vyko iki minėtos datos, ši pareiškimo dalis turi būti atmesta pagal 35
straipsnio 3 ir 4 dalis kaip ratione temporis nesuderinama su Konvencijos nuostatomis.
37Dėl Vyriausybės argumento, susijusio su vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimu,
Teismas primena savo išvadą byloje Četvertakas ir kiti prieš Lietuvą (No. 16013/02, 29- 31 §§,
2009-01-20), kurioje jis nusprendė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagal Civilinio kodekso
6.272 straipsnį neatitiko „veiksmingumo” reikalavimo šio pobūdžio kontekste. Teismas nemato
priežasties nukrypti nuo esamos praktikos. Dėl to Teismas lieka neįtikintas, kad galimybė reikalauti
žalos atlyginimo dėl pernelyg ilgo proceso pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį – nagrinė jamo
pareiškimo pateikimo metu – jau buvo įgavusi pakankamą teisinį aiškumą, kad būtų galima
reikalauti jos panaudojimo pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalį.
38Esant tokioms aplinkybėms, Vyriausybės prieštaravimas dėl nepriimtinumo, remiant is
vidaus teisinių priemonių nepanaudojimu, turi būti atmestas.
39Teismas taip pat pažymi, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas Konvencijos 35 straipsnio
3 dalies požiūriu. Jis taip pat pažymi, kad jis nėra nepriimtinas dėl kokių nors kitų pagrindų. Todėl
pareiškimas turi būti paskelbtas priimtinu.
1Šalių argumentai
640. Vyriausybė teigė, kad bylos nagrinėjimas užtruko dėl jos sudėtingumo, o ne dėl kokio nors
neveikimo, kuris galėtų būti priskirtas valstybei. Pirmiausia, byloje buvo daug dalyvaujančių
asmenų, kurie pa teikė daug reikalavimų ir priešinių reikalavimų. Kai kurie byloje dalyvaujantys
asmenys jos nagrinėjimo metu buvo pakeisti kitais. Bylą sudarė 6 tomai (1852 puslapiai) ir ji buvo
sudėtinga teisiniu požiūriu dėl restitucijos aspekto. Vyriausybė taip pat teigė, kad atsižvelgiant į
proceso poveikį pareiškėjui, civilinis procesas negalėjo padaryti jam tokios žalos, kad bylą
nagrinėję teismai būtų turėję pareigą išnagrinėti jo bylą skubos tvarka, kaip būna tam tikrų bylų
atveju.
41Vyriausybė taip pat atkreipė Teismo dėmesį į tai, kad dalis proceso vyko Konstituciniame
Teisme, kuris bylas nagrinėja in corpore, ir yra vienintelė konstitucinę priežiūrą vykdanti
institucija. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo kaip Konstitucijos saugo tojo vaidmuo
nustatė jam ypatingą įpareigojimą kartais atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, tokias kaip bylos pobūdis
ir jos reikšmė politiniu ir socialiniu aspektu, o ne vien į chronologinį bylų eiliškumą, sprendžiant,
kurią bylą jis imsis nagrinėti, bylos nagrin ėjimo trukmė šiame teisme atitiko „įmanomai
trumpiausio laiko“ reikalavimą. Galiausiai, Vyriausybė tvirtino, kad Lietuvoje Konstitu cinis
Teismas nepriklauso bendrosios kompetencijos teismų sistemai ir nėra įgaliotas peržiūrėti jų
sprendimus. Kadangi Konstitucinis Teismas neturi teisės nagrinėti civilinių ar baudžiamųjų bylų, ar
individualių skundų dėl tariamų konstitucinių teisių pažeidimų, į proceso dalį, vykusią
Konstituciniame Teisme, neturėtų būti atsižvelgiama vertinant civilinės bylos nagrinėjimo trukmė s
pagrįstumą.
42Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Vyriausybė padarė išvadą, kad Konvencijos 6 straipsnio 1
dalyje įtvirtinta teisė į bylos nagrinėjimą „per įmanomai trumpiausią laiką“ nebuvo pažeista.
43Pareiškėjas nesutiko, teigdamas, kad byla nebuvo pakankamai sudėtinga, jog atleistų
valstybę nuo jos pareigos gerbti „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimą. Jis taip pat teigė, kad
prieš prasidedant teismo procesui jis buvo pradėjęs parengiamuosius savo namo statybos darbus
ginčijamame žemės sklype ir dėl to proceso vilkinimas sukėlė jam didelį finansinį netikrumą ir
stresą.
2Teismo vertinimas
(a) Dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymo
44Teismas atsižvelgia į Vyriausybės argumentą, kad nuo 2000 m. kovo 14 d. iki 2002 m.
gegužės 10 d. civilinė byla buvo sustabdyta, kol nutarimą byloje priims Konstitucinis Teismas.
Tačiau šiuo požiūriu Teismas pakartoja, kad procesas patenka į 6 straipsnio 1 dalies taikymo sritį,
net jei jis vyksta konstituciniame teisme, kai jo rezultatas turi lemiamo s reikšmės civilinėms teisėms
ir pareigoms (ž r. Pammel v. Germany, 1997-07-01, 53 §, Reports of Judgments and Decisions,
1997-IV).
45Nagrinėjamoje byloje Teismas pažymi, kad pareiškėjas pirko žemę iš valstybės ir kad vėliau
grupė asmenų iškėlė civilinę bylą, siekdami pripažinti žemės pirkimo -pa rdavimo sutartį
negaliojančia (ž r. 9 ir 10 punktus pirmiau). Taigi ginčas civiliniuose teismuose vyko dėl pareiškėjo
teisės į nuosavybę gynimo, kuri neabejotinai yra civilinė teisė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies
požiūriu.
46Vėlesnėje proceso stadijoje nagrinėjęs bylą Panevėžio apygardos teismas kreipėsi į
Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimų, kurių pagrindu pareiškėjas pirko žemės sklypą (ž r.
16 punktą pirmiau) atitikties Konstitucijai ir, vadovaudamasis Ci vilinio proceso kodekso 240
straipsniu, bylą sustabdė.
47Todėl nagrinėjamoje byloje procesas Konstituciniame Teisme buvo glaudžiai susijęs su
procesais civiliniuose teismuose; jo sprendimas ne tik turėjo lemiamą reikšmę pareiškėjo civilinei
teisei, tačiau taip pat, atsižvelgiant į tai, kad procese buvo sprendžiamas konstitucingumo
klausimas, Panevėžio apygardos teismas privalėjo laukti Konstitucinio Teismo sprendimo ir tik
7tuomet galėjo priimti savo sprendimą. Darytina išvada, kad 6 straipsnio 1 dalis ta ip pat yra taikoma
tai proceso daliai, kuri vyko Konstituciniame Teisme.
(b) Dėl atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai
(i) Dėl laikotarpio, kuris turi būti įvertintas
48Teismas pirmiausia pažymi, kad nors civilinis procesas prasidėjo 1995 m. birželio 6 d.,
laikotarpis, patenkantis į Teismo jurisdikciją prasidėjo tik 1995 m. birželio 20 d., t.y. tą dieną, kai
Lietuvai įsigaliojo Konvencija, ir truko iki 2003 m. sausio 31 d., kai Aukščiausiasis Teismas byloje
priėmė galutinį sprendimą. Taigi iš viso procesas truko apie 7 metus ir 8 mėnesius.
(ii) Taikytini kriterijai
49Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad 6 straipsnio 1 dalis nustato Susitariančiosioms Šalims
pareigą organizuoti savo teismų sistemas taip, kad jų teismai laikytųsi visų minėto straipsnio
reikalavimų, taip pat ir pareigos išnagrinėti bylas „per įmanomai trumpiausią laiką“. Nors ši pareiga
negali būti vienodai aiškinama konstitucinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo atžvilgiu,
būtent Strasbūro teismas yra paskutinė instancija, kuri tikrina, ar jo buvo laikomasi, atsižvelgdamas
į kiekvienos bylos konkrečias aplinkybes ir jo pra ktikoje nustatytus kriterijus (ž r. Klein v. Germany,
No. 33379/96, 42 §, 2000 -07-27, ir šiame sprendime cituotą Teismo praktiką).
50Teismas taip pat pakartoja, kad proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas
atsižvelgiant į bylos aplinkybes remiantis šiais kriterijais: bylos sudėtingumo, pareiškėjo ir susijusių
institucijų elgesio ir proceso poveikio pareiškėjui (žr., tarp daugelio kitų bylų, Frydlender v. France
[GC], no. 30979/96, § 43, ECHR 2000 -VII).
51Teismas sutinka su Vyriausybės nuomone, kad pareiškėjo byla buvo iš tikrųjų sudėtinga,
pirmiausia dėl byloje dalyvaujančių asmenų skaičiaus, atliktų įstatymų pakeitimų bei restitucijos ir
konstitucingumo aspektų joje. Tačiau tai negali pateisinti visos pakankamai ilgos proceso trukmės.
52Vertindamas šios bylos faktus, Teismas nenustatė įrodymų, patvirtinančių, kad kurioje nors
proceso stadijoje pareiškėjas sukėlė delsimus ar kitaip būtų trukdęs tinkamam bylos nagrinėjimui.
Tačiau vertindamas valdžios institucijų elgesį Teismas negali neatsižvelgti į tai, kad dėl Kauno
apylinkės teismo netinkamo šaukimų įteikimo 38 atsakovams byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo,
dėl ko civilinis procesas užtruko daugiau nei dvejus metus (ž r. 12- 14 punktus pirmiau). Dėl
Vyriausybės argumento, susijusio su dideliu Konstitucinio Teismo darbo krūviu pažymėtina, kad
bendro pobūdžio didelis darbo krūvis nepateisina nepagrįsto delsimo ir kad kiti socialiniai
veiksniai, kuriais r ėmėsi Vyriausybė, nagrinėjamoje byloje turėjo tik antraeilę reikšmę (ž r. Pitra v.
Croatia, No. 41075/02, 23 §, 2005 -06-16). Todėl Vyriausybės argumentas šiuo požiūriu yra
atmestinas.
53Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, Teismas daro išvadą, kad Konvencijos 6 straipsnio 1
dalyje nustatytas „įmanomai trumpiausias laikas ” buvo viršytas ir todėl ši nuostata buvo pažeista.
54Pareiškėjas skundėsi dėl jo žemės pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Jis
taip pat tvirtino, kad teismų jam priteista kompensacija už minėtą žemę buvo juokinga. Pareiškėjas
teigė, kad buvo pažeistas 1 Protokolo 1 straipsnis, kuris numato:
„Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudo tis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo
nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei
vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.
8Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, j os manymu, jai
reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų
mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.“
55Pirmiausia Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas niekada neturėjo „nuosavybės“ į ginčijamą
žemės sklypą, nes sudarydamas pripažintą negaliojančia 1995 m. balandžio 11 d. žemės pirkimo -
pardavimo sutartį jis neveikė bona fide ir todėl negali naudotis Konvencijos 1 Protokolo 1
straipsnio apsauga. Konkrečiai 1992 m. spalio 13 d. pareiškėjas, būdamas LŽŪA prorektoriumi ir
veikdamas jos vardu, dalyvavo pasitarime, kuriame taip pat dalyvavo ir vietos valdžios, ir iki
nacionalizacijos bu vusių žemės savininkų atstovai, ir kuris buvo surengtas siekiant išspręsti tolesnę
LŽŪA gyvenvietės plėtrą ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimą (žr. 7 punktą pirmiau).
Taigi pareiškėjas gerai žinojo, kad į žemę, paskirtą LŽŪA darbuotojams individualių namų statybai,
buvo reikalaujama atkurti nuosavybės teises. Pripažindami žemės pirk imo-pardavimo sutartis, tarp
jų ir pareiškėjo, negaliojančiomis vidaus teismai siekė apginti buvusių savininkų teises, kurios buvo
paneigtos.
56Dėl valiutos, kuria pareiškėjas sumokėjo už žemės sklypą, Vyriausybė pastebėjo, kad 1992
m. liepos 20 d. parei škėjas sumokėjo už naudojamą žemę 2970 rublių sumą, ir kad tuo metu ši
valiuta buvo teisėta atsiskaitymo priemonė. Atsižvelgiant į tai, kad 1995 m. balandžio 11 d. žemės
pirkimo- pardavimo sutarties pasirašymo metu oficiali Respublikos valiuta buvo Lietuvos litas,
sutartyje nustatyta, kad pareiškėjas yra sumokėjęs 29,70 litų sumą (dėl įstatymų, reglamentuojančių
piniginius vienetus, pakeitimų žr. 29 ir 30 punktus pirmiau). Vėliau Panevėžio apygardos teismas
pripažino pareiškėjo nuosavybės teisę į žemę negaliojančia ir priteisė jam grąžinti minėtą 29,70 litų
sumą. Net ir darant prielaidą, kad dėl valiutos nuvertėjimo, infliacijos ir kitų ekonominių veiksnių
2970 rublių perkamoji galia 1992 m. būtų buvusi didesnė nei 29,70 litų 2002 metais, pareiškėjas
nepatyrė esminių nuostolių nagrinėjamu atveju. Todėl Vyriausybė laikė, kad pareiškėjui tekusi
našta iš jo pareikalavus grąžinti nuosavybę nebuvo pernelyg didelė ir kad priemonės, kuriomis buvo
siekiama apsaugoti buvusių savininkų teises į nuosavybę, nebuvo neprop orcingos, atsižvelgiant į
visuomenės interesus.
57Vyriausybės pažymėjo, kad nors didžioji dalis atsakovų civilinėje byloje už žemę, kurią jie
įgijo, sumokėjo „vienkartinėmis išmokomis“, kai kurie, taip pat ir pareiškėjas, už sklypus sumokėjo
rubliais. Apeliaciniame skunde dėl teisės klausimų atsakovai tvirtino, kad būtų neįmanoma įvykdyti
apeliacinės instancijos teismo sprendimo, nes kompensacija už negaliojančius investicinius čekius
buvo nurodyta neegzistuojančia valiuta – „vienkartinėmis išmokomis“. Tačiau Aukščiausiasis
Teismas savo 2003 m. sausio 31 d. nutartyje konstatavo, kad šios bylos nagrinėjimo dalyku nebuvo
galimas kompensacijos nustatymas už prarastas vienkartines išmokas. Dėl kitų atsakovų, tarp jų ir
pareiškėjo, kurie už savo sklypus sumokėjo rubliais, Vyriausybė tvirtino, kad jie savo
reikalavimuose nebuvo nurodę, jog teismo priteista kompensacija buvo nepakankama.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Vyriausybė padarė išvadą, kad ši pareiškimo dalis turi būti
pripažinta nepriimtina ir atmesta pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.
58Pareiškėjas su Vyriausybe nesutiko ir tvirtino, kad pastaroji negali remtis jos pačios priimtų
teisės aktų defektais, kaip pagrindu atimant iš jo nuosavybės teises. Jis taip pat teigė, kad įgijo
nuosavybę kaip sąžiningas įgijėjas. Dėl nuostolių, kuriuos jis tariamai patyrė, pareiškėjas manė, kad
po to, kai viet os valdžios institucijos jam suteikė žemės sklypą, jis jame pradėjo parengiamuosius
namo statybos darbus ir dėl žemės pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia patyrė
laiko, darbo ir piniginius nuostolius, kuriuos tuo požiūriu buvo investavęs. Neteisinga, kad
vienintelė kompensacija, kurią jis galėjo gauti, buvo grąžinimas kainos, kurią jis buvo sumokėjęs už
žemę 1992 m., kai Lietuvoje 2970 rublių perkamoji galia buvo daug didesnė nei jų ekvivalento –
29,70 litų – 2002 m. Be to, žemės kainos Lietuvoje 1992 m. buvo daug žemesnė s nei šiuo metu.
9B. Priimtinumas
1Ar buvo įsikišimas
59Teismas pažymi, kad 1995 m. balandžio 11 d., t.y. iki 1996 m. gegužės 24 d., kai Lietuvai
įsigaliojo Konvencijos 1 Protokolas, pareiškėjas nusipirko ginčijamą žemės sklypą ir, net ir
sutinkant, jog tuo metu nuosavybei egzistavo tam tikri suvaržymai, tapo jo savininku (ž r. 9 ir 11
punktus pirmiau). Teismas taip pat past ebi, kad iš pareiškėjo nuosavybė buvo atimta po
Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo atitinkamai 2002 m. gegužės 10 d. ir 2003 m. sausio
31 d. sprendimų. Šių sprendimų pagrindu pareiškėjo nuosavybės teisė į ginčijamą žemės sklypą
buvo pripažinta negaliojančia.
60Todėl Teismas konstatuoja, kad buvo nuosavybės atėmimas Konvencijos 1 Protokolo 1
straipsnio antrojo sakinio požiūriu. Toks nuosavybės atėmimas turi būti teisėt as, būtinas
visuomenės interesais ir juo turi būti siekiama teisingos pusia usvyros tarp visuomenės bendrojo
intereso reikmių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų (ž r. Gashi prieš Kroatiją, Nr.
32457/05, 28 §, 2007 m. gruodžio 13 d.).
2Ar įsikišimas buvo nustatytas įstatymu
61Neginčytina, kad iš pareiškėjo nuosavybė buvo atimta dėl Parlamento priimto ir teismų
taikyto Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo. Pagal šį įstatymą, kaip jį aiškino ir taikė vidaus
teismai, valdžios institucijos leido pripažinti jo teisę į nuosavybę, įgytą 1995 m., negaliojančia, kad
būtų patenkinti reikalavimai atkurti nuosavybės teises tų asmenų, iš kurių ta nuosavybė buvo
nusavinta 1940 m. Be to, kompensacijos už tą nuosavybę klausimą reglamentavo Lietuvos civilinė
teisė. Todėl Teismas yra įsitikinęs, kad pareiškėjo teisė į nuosavybę buvo pripažinta negaliojančia
remiantis vidaus įstatymais.
3Teisėtas tikslas ir proporcingumas
62Toliau Teismas privalo nustatyti, ar buvo pasiekta teisinga pusiausvyra tarp visuomenės
bendrų interesų ir asmens pagrindinių teisių (ž r. Pressos Compania Naviera S.A. and Others v.
Belgium, 1995-11-20, 38 §, Series A Nr. 332).
63Teismas primena, kad jis jau yra nagrinėjęs pirkimo - pardavimo sutarčių pripažinimo
negaliojančiomis klausimą, kai pareiškėjai pagal jas buvo įsigiję komunistinio režimo metu
nacionalizu otą nuosavybę (ž r. Panikian v. Bulgaria, No. 29583/96, 1997-07-10 Commission
decision; Pincová and Pinc v. the Czech Republic, No. 36548/97, ECHR 2002-VIII; Bečvář and
Bečvářová v. the Czech Republic, No. 58358/00, 2004-12-14; Mohylová v. the Czech Republic
(dec.), No. 75115/01, 2005-09-06; ir Velikovi and Others v. Bulgaria, No. 43278/98, 45437/99,
48014/99, 48380/99, 51362/99, 53367/99, 60036/00, 73465/01 ir 194/02, 2007-03-15). Šiose bylose
Teismas ir Komisija turėjo įvertinti sudėtingas situacijas, kurios visos buvo susijusios su teisės
aktais, priimtais atitinkamose valstybėse siekiant atitaisyti neteisingumą, įvykdytą prieš
dešimtmečius ir paveldėtą iš komunistinio režimo.
64Šiuo požiūriu Teismas pakartoja, kad nacionalinės institucijos, gerai žinod amos apie savo
visuomenę ir jos poreikius, iš esmės geba geriau nei tarptautinis teisėjas įvertinti, kas yra „būtina
visuomenės interesams“. Todėl pagal Konvencijos nustatytą apsaugos sistemą pirminį vertinimą dėl
viešo intereso problemos, sąlygojančios priemone s, kuriomis gali būti trukdoma naudotis
nuosavybės teisėmis, buvimo turi atlikti nacionalinės institucijos. Jei įstatymų leidėjas nusprendė
priimti įstatymus, kuriuos jis mano esant būtinus dėl bendro intereso, galimas alternatyvių
sprendimų buvimas savaime nedaro ginčijamų teisės aktų nepateisinamais. Atitinkamai valstybės
turi tam tikrą vertinimo laisvę šioje srityje ( ž r. Malama v. Greece, No. 43622/98, 46 §, ECHR 2001 -
1 0
II). Ne Teismas turi vertinti, ar teisės aktai pateikė geriausią sprendimą, jei valdžios institucijos
neperžengia tos laisvės ribų (ž r., mutatis mutandis, Mellacher and Others v. Austria, 1989-12-19,
53 §, Series A Nr. 169).
65Teismas sutinka, kad bendras nuosavybės teisių atkūrimo įstatymų tikslas –sumažinti tam
tikrus nuosavybės teisių pažeidimus, kuriuos padarė komunistinis režimas – yra teisėtas tikslas ir
priemonė, ginanti teisinių sandorių teisėtumą bei sauganti šalies socioekonominį vystymąsi (ž r.
Pincová and Pinc v. the Czech Republic, cituotą pirmiau, 58 §), arba, kaip buvo šiuo atveju,
užtikrinanti buvusių savininkų teises. Esant tokioms aplinkybėms, ir atsižvelgiant į valstybės
vertinimo laisvę, Teismas sutinka, kad pareiškėjo patirtas nuosavybės atėmimas atitiko ne tik
pirminių ginčijamos žemės savininkų interesus, bet ir bendrus visos visuomenės interesus (ž r.
Bečvář and Bečvářová v. the Czech Republic, cituotą pirmiau, 67 §).
66Šalys pateikė daug argumentų dėl teismų pareiškėjui priteistos kompensacijos dydžio po to,
kai teismai jo nuosavybės teisę į žemės sklypą pripažino negaliojančia. Šiuo požiūriu Teismas
pakartoja, kad asmuo, iš kurio atimta nuosavybė, iš principo turi gauti kompensaciją, iš esmės
prilygstančią jos vertei, net jei visuomenės intereso teisėti tikslai reikalautų mažesnės
kompensacijos nei visa rinkos kaina (ž r. Pressos Compania Naviera S.A. and Others, cituotą
pirmiau, 38 § ir The Holy Monasteries v. Greece, 1994-12-09, 70-71 punktus, Series A Nr. 301-A).
Taigi 1 Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į visišką kompensavimą bet kokiomis
aplinkybėmis (ž r. Broniowski v. Poland [GC], No. 31443/96, 182 §, ECHR 200 4 -V).
67Net ir sutikdamas su bendro nuosavybės teisių atkūrimo įstatymų tikslo teisėtumu, tuo pat
metu Teismas mano, kad yra būtina užtikrinti, jog praeities neteisingumo atitaisymas nesukurtų
naujų pažeidimų. Šiuo požiūriu teisės aktai turi numatyti galimybę atsižvelgti į konkrečias
kiekvienos bylos aplinkybes, kad sąžiningiems nuosav ybės įgijėjams netektų atsakomybės našt a,
kuri teisėtai turi tekti valstybei, prieš tai konfiskavusiai ginčo nuosavybę (ž r. Pincová and Pinc,
cituotą pirmiau, 58 §).
68Grįžtant prie nagrinėjamos bylos, Teismas atsižvelgia į Vyriausybės argumentą, kad
pareiškėjas nusipirko prieš tai nacionalizuotą žemės sklypą palankiomis sąlygomis, ir,
pasinaudodamas savo, kaip LŽŪA prorektoriaus, privilegijuota padėtimi. Pripažįstant, kad
pareiškėjas galėjo žinoti, jog bylai reikšmingu laikotarpiu dėl jo ketinamo įsigyti žemės sklypo
buvo tam tikrų problemų (žr. 7 punktą pirmiau), Teismas nesutinka su Vyriausybės argumentu, kad
jis tą sklypą pirko kaip nesąžiningas įgijėjas. Teismas pabrėžia savo ankstesnę praktiką tuo
požiūriu, kad vidaus teismai turi nustatyti, remdamiesi civilinės bylos šalių jiems pateiktais
įrodymais, ar konkrečiu atveju buvo, ar ne neteisėtas pasipelnymas. Kai vidaus teismai nėra padarę
tokios išvados, Vyriausybė atsakovė Teisme negali remtis kitomis prielaidomis. Toks požiūris
prieštarautų iš Konvencijos kylančiam teisės viršenybės principui (ž r. Velikovi and Others v.
Bulgaria, No. 43278/98, 45437/99, 48014/99, 48380/99, 51362/99, 53367/99, 60036/00, 73465/01
ir 194/02, 2007-03- 15). Nagrinėjamoje byloje vidaus teismai tokio piktnaudžiavimo padėtimi
nenustatė.
69Dėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui tekusios naštos Teismas pabrėžia, kad jis neturi spręsti,
kokiu pagrindu vidaus teismai turėjo nustatyti mokėtinos kompensacijos dydį; jis negali veikti už
Lietuvos institucijas nustatant, į kuriuos metus atsižvelgiant turėjo būti įvertinta žemė (ž r., mutatis
mutandis, Malama, cituotą pirmiau, 51 § ir Pincová and Pinc, cituotą pirmiau, 60 §). Vietoje to,
Teismas pastebi, kad 2003 m. pareiškėjui buvo grąžinta jo sumokėta kaina už žemę, nustatyta 1992
m. Nėra abejonių, kad per tam tikrą laiką pareiškėjo sumokėta suma nuvertėjo. Taip pat Teismas
negali nepažymėti, kad žemės vertė, kokia ji buvo 1992 m. , negali būti pagrįstai prilyginta jos vertei
praėjus 11 metų.
70Tačiau Teismas pažymi, kad pareiškėjas žemės pirkimo - pardavimo sutartį pasirašė 1995 m.
balandžio 11 d. ir po 3 dienų įregistravo savo teisę į nuosavybę valstybiniame žemės registre, taip
tapdamas jos savininku. Teismas negali neatsižvelgti ir į tą faktą, kad jau 1995 m. birželio 5 d. buvę
savininkai, kurių nuosavybė buvo nacionalizuota komunistiniu laikotarpiu, iškėlė civilinę bylą.
1 1
Darytina išvada, kad laikotarpis, kai pareiškėjas galėjo pagrįstai laikyti save neginčijamu žemės
savininku, buvo pakankamai trumpas (žr., priešingą atvejį, Panikian v. Bulgaria, cituotą pirmiau).
Dar daugiau, jau 1995 m. birželio 27 d. Kauno apylinkės teismas pareiškėjo žemei uždėjo areštą,
leisdamas jam auginti tik vienmečius augalus ir tuo pačiu drausdamas vykdyti bet kokią ilgalaikę
žemės ūkio ar statybų veiklą toje žemėje, kol buvo nagrinėjama byla. Šiuo požiūriu Teismas
pažymi, kad tam tikra veikla sklype buvo vykdoma – pasodinti daugiame čiai augalai ir iškasta
kūdra (žr. 17 punktą pirmiau). Teismas nesiims spekuliuoti, ar tie veiksmai buvo atlikti tuo metu,
kai Kauno apylinkės teismas buvo nustatęs laikinąją apsaugos priemonę, ar draudimui pasibaigus.
Teismas tik gali pažymėti, kad pareiškėjo nuosavybės teisė į žemę buvo pripažinta negaliojančia
2003 m. ir kad tuo laikotarpiu jam nebuvo draudžiama naudotis žemės sklypu ir kūdra, taip pat ir
augalų vaisiais, kurių pagal Civilinio kodekso 6.151 straipsnio 1 dalį, jis neturėjo grąžinti teisėtiems
žemės savininkams.
71Praeityje Teismas jau yra nagrinėjęs bylas dėl būstų, kuriuose pareiškėjai buvo gyvenę
daugelį dešimtmečių ir iš kurių jie vėliau privalėjo išsikelti dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Dėl
sprendimų atkurti nuosavybės teises tie pareiškėjai negalėjo nusipirkti kito gyvenamojo būsto, todėl
buvo palikti neapibrėžtoje ir iš tikrųjų sudėtingoje padėtyje. Tai buvo vienas iš motyvų,
paskatinusių Teismą pripažinti, kad buvo pažeistas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis (ž r.
Pincová and Pinc, cituotą pirmiau, 61 -64 punktus). Tačiau šie motyvai netaikytini nagrinėjamoje
byloje, kurioje nuosavybės teisių atkūrimo procesu pirmiausia buvo siekiama apginti buvusių
savininkų teises (žr. 18 punktą pirmiau). Dar daugiau, pareiškėjas turėjo kitą būstą, ginčo žemės
sklype nepastatė namo, be to, vidaus teismai jam buvo įsakmiai uždraudę tai daryti, kol nagrinėjama
byla. Darytina išvada, kad dėl galimybės turėti stogą virš galvos pareiškėjas nebuvo ypatingai
pažeidžiamas ir todėl jam neteko pernelyg didelė našta, kuri neatitiktų teisingos pusiausvyros, kuri
turi būti išlaikyta tarp bendrojo intereso reikalavimų iš vienos pusės ir teisės į nuosavybės apsaugą
iš kitos.
72Galiausiai, Teismas ypatingai pabrėžia tą faktą, kad pareiškėjas niekada nesikreipė į vidaus
teismus dėl netinkamo kompensacijos dydžio už žemės sklypą, kuris iš jo buvo atimtas. Kaip
pažymėjo Aukščiausiasis Teismas savo 2003 m. sausio 31 d. nutartyje, civilinės bylos nagrinėjimo
dalykas buvo tik žemės pirkimo -pardavimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis (žr. 21 punktą
pirmiau). Iš tiesų kai kurie atsakovai byloje skundėsi, jog jie neturės jokios naudos iš „vienkartinių
išmokų“. Tačiau, kaip matyti iš Teismui pateiktos bylos medžiagos, pareiškėjas už žemę sumokėjo
rublia is, o teismai restituciją nurodė įvykdyti litais, kurie yra Lietuvos valiuta nuo 1993 m. Taip pat
Teismas pažymi, kad pagal Civilinio kodekso 4.79 straipsnio 3 ir 4 dalis pareiškėjas galėjo
reikalauti kompensacijos iš asmenų, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, už jo patirtas
žemės priežiūros ar pagerinimo išlaidas. Tačiau Teismas neturi duomenų, kad pareiškėjas kada nors
būtų tokius ieškinius pareiškęs.
73Kaip konstatuota pirmiau (žr. 63 punktą), Teismas, atsižvelgdamas į Nuosavybės teisių
at kūrimo įstatymu siekiamus teisėtus tikslus ir į ypatingus sunkumus, kylančius reglamentuojant
nuosavybės teisių atkūrimą į nacionalizuotą nuosavybę po dešimtmečius trukusio totalitarinio
režimo, nelaiko neproporcingu kiekvieno pusiausvyros neišlaikym o tarp atitinkamo visuomenės
intereso ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo padarinių konkrečiam asmeniui. Turi būti peržengta
tam tikra sunkumo „riba“, kad Teismas galėtų pripažinti, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės pagal
1 Protokolo 1 straipsnį (ž r. Velikovi and Others, cituotą pirmiau, 234 §).
74Atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, Teismas nemano, kad tokia sunkumo
riba buvo pasiekta. Darytina išvada, kad ši pareiškimo dalis yra aiškiai nepagrįsta Konvencijos 35
straipsnio 3 dalies požiūriu ir turi būti atmesta pagal 35 straipsnio 4 dalį.
75Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo, teigdamas, kad
teismai neteisingai taikė vidaus procesinę ir materialinę teisę nagrinėdami jo ieškinius dėl ginčo
žemės grąžinimo. Taip pat pareiškėjas teigė, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą
nedalyvaujant jo advokatei.
76Dėl tariamai neteisingo vidaus teisės taikymo Teismas mano, kad jis neturi veikti kaip
apeliacinės instancijos teismas ar, kaip kartais sakoma, ketvirtos instancijos teismas, vidaus teismų
priimtų sprendimų atžvilgiu. Aiškinti ir taikyti atitinkamas procesinės ir materialinės teisės
nuostatas yra vidaus teismų užduotis (ž r., tarp daugel io kitų sprendimų Baumann v. Austria, No.
7 6 809/01, 49 §, 2004 -10-0 7). Tačiau Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismai pateikė
išsamius argumentus dėl kiekvieno pareiškėjo keliamo prieštaravimo, paaiškino jų nustatytas
faktines aplinkybes ir pateikė vidaus teisės aiškinimą.
77Teismas taip pat nėra įtikintas pareiškėjo argumento, kad buvo pažeistos jo gynybos teisės,
nes jo advokatė negalėjo jam atstovauti apeliacinės instancijos teisme. Reikia turėti omenyje, kad
2002 m. birželio 19 d. pareiškėjo advokatė jau žinojo, jog apeliacinės instancijos teismo posėdis
įvyks 2002 m. birželio 27 d. Ji pateikė Panevėžio apygardos teismui prašymą atidėti bylos
nagrinėjimą, nes tuo metu turėjo dalyvauti kitame teismo posėdyje; tačiau, kaip pastebėjo
Aukščiausiasis Teismas, ji nepateikė jokių su tuo susijusių įrodymų (žr. 21 punktą pirmiau).
Teismas nemato priežasties, dėl kurios turėtų nukrypti nuo Aukščiausiojo Teismo išvadų, kurios yra
pagrįstos tiesioginiu bylos aplinkybių žinojimu. Taigi pareiškėjo skundai, kad buvo pažeista
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, negali būti nagrinėjami ir turi būti atmesti kaip aiškiai nepagrįsti
pagal jos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.
78Konvencijos 41 straipsnis numato:
“jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies
įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai
šaliai teisingą atlyginimą.”
79Parei škėjas siekė gauti 180 000 litų (apie 52174 eurų) turtinei žalai, ir 10 0 000 litų (apie 28
985 eurų) neturtinei žalai atlyginti.
80Vyriausybė manė, jog šie reikalavimai yra nepagrįsti ir pernelyg dideli.
81Teismas negali nustatyti jokio priežastinio ryšio tarp konstatuoto pažeidimo ir reikalaujamos
turtinės žalos, todėl šį reikalavimą atmeta. Tačiau Teismas mano, jog pareiškėjas patyrė tam tikrą
neturtinę žalą dėl nustatyto pažeidimo. Vertindamas teisingumo pagrindais, Teismas priteisia jam
2 5 00 eurų neturtinei žalai atlyginti.
82Pareiškėjas taip pat reikalavo 3000 litų (apie 869 eurų) bylinėjimosi Teisme kaštams ir
išlaidoms padengti. Jis pateikė Teismui sutartį su savo advokatu, pagal kurią minėta suma buvo
sumokėta 2 įmokomis: 600 litų jau buvo sumokėta už pareiškėjo pastabų parengimą, o likę 2400
litų turėjo būti sumokėti Teismui priėmus sprendimą.
83Vyriausybė ginčijo šį reikalavimą kaip pe rnelyg didelį.
84Atsižvelgiant į Teismo praktiką, kaštai ir išlaidos priteisiami tik tuo atveju, jei nustatoma,
jog jie buvo realiai patirti, būtini ir protingo dydžio. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgdamas į turimus
1 3
dokumentus ir pirmiau minėtus kriterijus, Teismas mano esant protinga priteisti pareiškėjui visą
reikalaujamą sumą.
85Teismas mano, kad palūkanos įsipareigojimų nevykdymo atveju turi būti skaičiuojamos
pagal ribinę Europos Centrinio Banko skolinimo normą, pridedant 3 proc entus.
1Skelbia priimtinu skundą dėl pernelyg ilgo proceso, o likusią pareiškimo dalį nepriimtina;
2Nustato, jog buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dal is;
3Nustato, kad:
(a) atsakovė Valstybė per tris mėnesius nuo dienos, kai Teismo sprendimas taps galutinis pagal Konven cijos 44 straipsnio 2 dalį, turi sumokėti pareiškėjui šias sumas, keičiant jas į nacionalinę
valiutą pagal mokėjimo dienos kursą:
(i) 2500 eurų (du tūkstančius penkis šimtus eurų) ir bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas minėtai sumai, neturtinei žala i atlyginti,
(ii) 869 eurų ( aštuonis šimtus šešiasdešimt devynis eurus) ir bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas pareiškėjui, kaštams ir išlaidoms padengti;
(b) nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo turės būti mokamos paprastosios palūkanos nuo pirmiau nurodytų sumų pagal ribinę Europos Centrinio Banko
skolinimo normą per visą uždelstą laik ą, pridedant 3 procentus;
4Atmeta likusius pareiškėjo skundus dėl teisingo atlyginimo.
Surašyta anglų kalba ir pagal Teismo reglam ento 77 taisyklės 2 bei 3 dalis paskelbta raštu 2009
m. liepos 7 d.
Françoise Elen s -Passos
Françoise Tulken s
Kanclerio pavaduotoja
Pirmin inkė
1 4
Text from our archive (European Court of Human Rights, HUDOC). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.