UŽUKAUSKAS prieš LIETUVĄ
(Pareiškimo Nr. 16965/04)
2010 m. liepos 6 d.
Byloje Užukauskas prieš Lietuvą,
Europos Žmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:
pirmininkės Françoise Tulkens,
teisėjų Ireneu Cabral Barreto,
Danutės Jočienės,
András Sajó,
Nona Tsotsoria,
Kristina Pardalos,
Guido Raimondi ir skyriaus kanclerio pavaduotojo Stanley Naismith,
po svarstymo uždarame posėdyje 2010 m. birželio 15 d.,
skelbia tą dieną priimtą sprendimą:
1Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis Robertas Užukauskas (pareiškėjas), kuris 2004 m. balandžio 28 d. Teismui pateikė pareiškimą (Nr. 16965/04) pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.
2Pareiškėjui atstovavo Kaune praktikuojantis advokatas R. Girdziušas. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.
3Pareiškėjas teigė, kad bylos nagrinėjimas dėl jo išbraukimo iš „operatyvinės įskaitos“ buvo neteisingas, nes joje nebuvo laikomasi teisingumo ir šalių procesinės lygybės principų. Jis rėmėsi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi.
42006 m. gruodžio 11 d. Teismas nusprendė perduoti pareiškimą Vyriausybei. Teismas taip pat nutarė iš karto spręsti dėl pareiškimo priimtinumo ir jo esmės (29 straipsnio 3 dalis).
5Pareiškėjas gimė 1972 m. ir gyvena Kaune.
61999 metais pareiškėjui buvo suteiktas leidimas laikyti ir nešioti ginklą.
72002 m. liepos 17 d. leidimas buvo pratęstas.
82002 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą kitokios rūšies ginklui.
92002 m. gruodžio 19 d. policijos pareigūnai nusprendė naujo leidimo neišduoti, atsižvelgdami į tai, kad 2002 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas buvo įrašytas į „policijos operatyvinę įskaitą“, t.y. duomenų bazę, kurioje talpinama operatyvinės veiklos subjektų surinkta informacija (žr. 17-19 punktus „Bylai reikšmingoje vidaus teisėje“ toliau).
102003 m. balandžio 16 d. policijos pareigūnai pareiškėją raštu informavo apie tai, kad leidimas laikyti ir nešioti pistoletą bei lygiavamzdį šautuvą yra panaikintas. Pareiškėjui buvo pranešta, kad pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 38 straipsnį jis privalo priduoti šiuos ginklus kompetentingoms institucijoms ir už tai jam bus atlyginta.
11Pareiškėjas pradėjo teisminį procesą, pateikdamas skundą dėl jo įrašymo į operatyvinę įskaitą.
122003 m. rugsėjo 25 d. Kauno apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundo netenkino. Sprendimas buvo priimtas, remiantis policijos pateikta įslaptinta medžiaga, kurią teisėjai nagrinėjo, neatskleisdami pareiškėjui. Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į policijos turimą informaciją apie pareiškėją, jo įrašymas į operatyvinę įskaitą buvo teisėtas ir pagrįstas.
13Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, nurodydamas, kad jis negalėjo susipažinti su operatyvinės įskaitos duomenimis. Jis teigė, kad teismas posėdžio metu neišnagrinėjo įslaptintų įrodymų ir neįvertino, ar dalis tos informacijos negalėtų būti jam atskleista.
142003 m. spalio 29 d. Vyriausiasis administracinis teismas sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, inter alia, kad ginčijami įrodymai buvo įslaptinti kaip sudarantys valstybės paslaptį, ir nors teismas juos ištyrė, pareiškėjui jie negalėjo būti atskleisti.
15Vyriausybė nurodė, kad 2004 m. liepą, po to, kai pareiškėjui buvo suteiktas naujas leidimas ginklui, jam buvo grąžinti jo ginklai.
16Konstitucijos 21 straipsnyje numatyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas. 22 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas ir kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo ar jos asmeninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Konstitucijos 23 straipsnyje numatyta, kad nuosavybė yra neliečiama ir kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Pagal Konstitucijos 30 straipsnį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. 48 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
17Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 10 dalis „operatyvinę įskaitą“ apibrėžė kaip operatyvinių veiksmų atlikimo metu gautų duomenų apie asmenis, įvykius ar kitus objektus tvarkymo sistemą, kuri yra skirta aprūpinti informacija operatyvinės veiklos subjektus. Įstatymo 9 straipsnis numatė, kad operatyvinis tyrimas atliekamas, kai turima informacijos apie rengiamą ar padarytą sunkų nusikaltimą.
18Bylai reikšmingu metu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, kad ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, kuris nėra nepriekaištingos reputacijos. Pagal minėto Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą nepriekaištingos reputacijos asmeniu nebuvo laikomas į operatyvinę įskaitą įrašytas asmuo. Įstatymo 38 straipsnis numatė, kad panaikinus leidimą laikyti ir nešioti ginklą, ginklas ir šaudmenys paimami iš atitinkamo asmens ir realizuojami per Ginklų fondą (Vyriausybės įstaiga) arba per įmones, turinčias teisę pardavinėti tokių rūšių ginklus.
19Asmens ir turto saugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad asmuo, įrašytas į operatyvinę įskaitą, negali būti apsaugos darbuotoju.
20Bylai reikšmingos Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos numato:
57 straipsnis. Įrodymai
„1. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą
nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas <...> konstatuoja, kad yra
aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios
aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. <...>
3Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali
būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta
tvarka.“
21Vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartyje byloje Nr. A10-786-02, kiek tai reikšminga šiai bylai, nurodė, kad:
„faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti
įrodymai administracinėje byloje kol jie nebus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka
(Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 3 d.). Todėl, nesant kitų įrodymų,
remtis vien raštiška Valstybės saugumo departamento informacija, pažymėta slaptumo
žymomis, teismui įstatyminio pagrindo nebuvo.“
222007 m. liepos 15 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies bei Valstybės
2007 m. gegužės 15 d. (vert.past.) ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai, kuriame nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia informacija. Vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 8 d. nutartyje byloje Nr. A[822]- 326/2009 patvirtino minėtus principus.
23Pareiškėjas skundėsi dėl to, kad procesas administraciniuose teismuose buvo neteisingas, nes buvo pažeistas šalių procesinės lygybės principas. Jis rėmėsi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, kurioje, kiek yra reikšminga, numatyta:
„Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam
pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą
<...> teisingai išnagrinėtų <...> teismas. <...>“
1Šalių teiginiai
a) Vyriausybė
24Vyriausybė tvirtino, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis netaikytina šioje byloje. Ji paaiškino, kad operatyvinės įskaitos įrašai yra naudojami tik kaip priemonė, ypač nusikaltimų prevencijoje, o tam tikrais atvejais padeda juos tiriant. Operatyvinėje įskaitoje buvo kaupiama informacija apie asmenis, įvykius ar kitus objektus. Duomenys apie konkretų asmenį į operatyvinę įskaitą galėjo būti įrašomi tik tada, kai jie buvo gauti atliekant operatyvinį tyrimą kitų asmenų atžvilgiu. Tačiau tai, kad konkretaus asmens atžvilgiu buvo atliekami tam tikri operatyviniai veiksmai, nereiškė, jog tas asmuo buvo įtariamas nusikaltimo padarymu. Be to, vien tik asmens įrašymas į operatyvinę įskaitą negali būti prilygintas įtariamojo teisiniam statusui arba oficialiam pranešimui apie įtarimus, kad asmuo yra padaręs nusikaltimą. Operatyvinė informacija buvo suprantama tik kaip tam tikra pirminė informacija, todėl ji turėjo būti išslaptinama, jei valdžios institucijos būtų norėjusios ją panaudoti kaip įrodymą baudžiamojoje byloje. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjo byloje Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis netaikytina, kadangi nebuvo sprendžiamas baudžiamojo kaltinimo klausimas.
25Kita vertus, Vyriausybė įrodinėjo, kad skundų dėl pareiškėjo įrašymo į operatyvinę įskaitą teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas administracine tvarka negali būti laikomas civilinio pobūdžio teisių nustatymu. Nagrinėjama byla susijusi su administraciniu ginču, konfliktu tarp pareiškėjo ir viešo administravimo subjekto – policijos komisariato. Pareiškėjas vidaus teismuose skundė veiksmus valstybės pareigūno, atliekančio vieną iš pagrindinių valstybės funkcijų – valstybės saugumo užtikrinimą – ir šiuo konkrečiu atveju valstybės institucija neveikė kaip privatus asmuo. Valstybė turėjo plačią veikimo laisvę, reguliuodama teisę nešioti ginklą. Be to, administracinis sprendimas suteikti leidimą arba jį panaikinti neturėjo tiesioginės įtakos asmens nuosavybės teisėms ar teisėtiems interesams. Vyriausybės manymu, teisė nešioti ginklą negalėjo būti prilyginta, pavyzdžiui, teisei užsiimti tam tikra profesine veikla, ji taip pat neturėjo įtakos asmens nuosavybei.
26Dėl pastarojo aspekto Vyriausybė nurodė, kad negalima teigti, jog veiksmai pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 38 straipsnį, kai dėl asmens įrašymo į operatyvinę įskaitą iš jo ar jos gali būti paimamas ginklas, prilygtų asmens nuosavybės teises ribojantiems valstybės veiksmams. Panaikinus leidimą nešioti ginklą, ginklas turėjo būti laikinai laikomas policijoje, o po to parduodamas už pagrįstą kainą ir pinigai grąžinami atitinkamam asmeniui. Todėl asmeniui būtų teisingai kompensuojama ir nebūtų sprendžiamas joks jo ar jos civilinio pobūdžio teisių klausimas.
27Dėl konkrečios pareiškėjo situacijos Vyriausybė nurodė, kad, panaikinus pareiškėjui leidimą ginklui, jo ginklai buvo laikomi policijoje ir nebuvo parduoti. 2004 m. liepą, kai pareiškėjui buvo išduotas naujas leidimas laikyti ir nešioti ginklą, ginklai jam buvo grąžinti.
28Remdamasi tuo kas išdėstyta, Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjo skundai ratione materiae nepriimtini pagal Konvencijos 6 straipsnį. Kita vertus, Vyriausybė nurodė, kad skundas buvo aiškiai nepagrįstas.
b) Pareiškėjas
29Pareiškėjas teigė, kad nepaisant to, jog bylos nagrinėjimas vyko vidaus administraciniuose teismuose, o ginčas buvo administracinio pobūdžio, jis turėjo įtakos jo civilinėms teisėms. Po to, kai 2002 m. gruodžio 13 d. informacija apie jį buvo įrašyta į operatyvinę įskaitą, policija nusprendė panaikinti jam leidimą laikyti ir nešioti ginklą. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 38 straipsnį valstybės institucijos buvo įpareigotos paimti iš jo ginklus. Iš to seka, kad įrašymas į operatyvinę įskaitą buvo jo nuosavybės teises ribojantis veiksmas.
30Kita vertus, pareiškėjas teigė, kad, vadovaujantis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, „baudžiamojo kaltinimo“ samprata neturi būti aiškinama siaurai. O būtent, Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnis numatė, kad operatyvinis tyrimas turi būti pradedamas, kai turima informacijos, jog yra planuojamas ar padarytas sunkus nusikaltimas. Tokia Įstatymo formuluotė sudarė įspūdį, kad operatyvinė įskaita buvo susijusi su įtarimais, kad asmuo tam tikru mastu yra įsitraukęs į nusikalstamą veiklą. Šį įspūdį stiprino ir tai, kad leidimas ginklui turėjo būti panaikinamas asmeniui, kurio atžvilgiu buvo atliekamas operatyvinis tyrimas. Tokiu būdu valstybė išreiškė nepasitikėjimą tokiais asmenimis. Todėl suprantama, kad tokiam asmeniui buvo numatyta teisė žinoti, kokie faktiniai duomenys leidžia manyti, kad jis yra įsitraukęs į nusikalstamą veiklą.
31Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjas padarė išvadą, kad jo skundas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį patenka į Teismo kompetenciją ir civiliniu, ir baudžiamuoju tos nuostatos aspektu.
a) Dėl 6 straipsnio 1 dalies taikymo
32Visų pirma Teismas vertins, ar taikytina Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis civilinio pobūdžio teisių ir pareigų aspektu. Teismas primena, kad pagal jo praktikoje nustatytus principus (žr. pvz., Kerojärvi v. Finland, 1995-07-19, § 32, Series A no. 322; Gülmez v. Turkey, no. 16330/02, § 28, 2008-05-20), pirmiausia turi būti nustatyta, ar buvo kilęs ginčas dėl „teisės“, kuri bent ginčyjamais pagrindais yra pripažįstama vidaus teisėje, nepaisant to, ar ji taip pat yra ginama ir pagal Konvenciją. Ginčas turi būti tikras ir rimtas, jis gali būti kilęs ne tik dėl teisės buvimo, bet ir dėl jos apimties ir įgyvendinimo būdo, o proceso rezultatas turi tiesiogiai daryti įtaką ginčo dalyku esančiai teisei.
33Kas susiję su paminėtu pirmuoju kriterijumi, kad ginčas turi būti susijęs su teise, kurios įtvirtinimą vidaus teisėje galima įrodinėti, reikia dar priminti, kad 6 straipsnio 1 dalis negarantuoja, kad Susitariančiųjų Šalių materialioji teisė turi numatyti tokių civilinio pobūdžio teisių konkretų turinį: aiškindamas 6 straipsnio 1 dalį, Teismas negali sukurti materialiosios teisės, kuri neturi teisinio pagrindo atitinkamoje valstybėje (žr. Fayed v. the United Kingdom, 1994-09-21, § 65, Series A no. 294-B).
34Nagrinėjant klausimą, ar šioje byloje buvo kilęs toks ginčas, Teismas sutinka su Vyriausybės nuomone, kad valdžios institucijos turi plačią nuožiūros teisę nustatyti, ar pareiškėjui galėjo būti išduotas leidimas ginklui. Vis dėlto, dėl toliau išdėstomų priežasčių, Teismas daro išvadą, kad leidimo panaikinimas ir vėlesnis teisminis bylos nagrinėjimas dėl pareiškėjo įrašymo į operatyvinę įskaitą teisėtumo ir pagrįstumo, nors ir administracinio proceso tvarka, turėjo įtakos pareiškėjo civilinėms teisėms.
35Teismas primena, kad pareiškėjo leidimas ginklui buvo panaikintas, nes buvo pradėta operatyvinės įskaitos byla, vedama policijos pareigūnų, apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę visuomenei. Pareiškėjas nesėkmingai siekė su teismo pagalba gauti šią informaciją iš policijos ir ginčyti vidaus teismuose jos pagrįstumą. Sunku abejoti, kad tokia informacija neturėjo įtakos pareiškėjo reputacijai, kuri yra saugoma pagal Lietuvos teisę (žr. 16 punktą pirmiau) ir patenka į Konvencijos 8 straipsnio sritį (žr. pvz., Fayed v. the United Kingdom, nurodyta pirmiau, § 67-68; Chauvy and Others v. France, no. 64915/01, § 70, ECHR 2004-VI).
36Atsižvelgdamas į savo praktiką, Teismas taip pat pastebi, kad tais atvejais, kai informacija apie asmens gyvenimą, įskaitant, inter alia, žinias apie teistumą, yra sistemiškai renkama ir saugoma valstybės pareigūnų turimose bylose, tokia informacija patenka į „privatų gyvenimą“ pagal Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį (žr. Rotaru v. Romania [GC], no. 28341/95, §§ 43-44, ECHR 2000-V; Amann v. Switzerland [GC], no. 27798/95, §§ 65- 67,
2000-II;
Leander
1987-03-26, § 48, Series A no. 116). Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Konstitucijos 22 straipsnis numato asmens privataus gyvenimo apsaugos garantijas.
37Teismas negali atmesti galimybės, nors ir teorinės, kad dėl pareiškėjo įrašymo į operatyvinę įskaitą jam galėjo būti apribotos galimybės užsiimti tam tikromis profesijomis privačiame sektoriuje ar kitokiu būdu užsidirbti pragyvenimui, tokiu būdu darant įtaką jo privačiam gyvenimui (žr. Sidabras and Džiautas v. Lithuania, nos. 55480/00 and 59330/00, §§ 47-50, ECHR 2004-VIII). Iš tiesų, kaip matyti pagal Lietuvos teisę (žr. 19 punktą pirmiau), asmenys, kurių atžvilgiu yra atliekamas operatyvinis tyrimas, negali užsiimti tam tikromis profesijomis, pavyzdžiui, apsaugos darbuotojo. Šiuo atžvilgiu Teismas pažymi Lietuvos Konstitucijos 48 straipsnį, kuriame numatyta kiekvieno asmens teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą.
38Galiausiai, Teismas atkreipia dėmesį į pareiškėjo argumentą apie tai, kad, panaikinus leidimą ginklui, jis privalėjo priduoti turimus ginklus valstybės institucijoms, kad ir už piniginį atlygį (žr. 6 punktą pirmiau). Mažai abejotina, kad tai yra susiję su kitos Lietuvos Konstitucijos 23 straipsnio ir Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio garantuojamos civilinio pobūdžio teisės, t.y. teisės į nuosavybės apsaugą, apribojimu.
39Remdamasis tuo, kas išdėstyta, Teismas daro išvadą, kad 6 straipsnio 1 dalis yra taikytina ginčijamam procesui civilinio pobūdžio teisių ir pareigų aspektu. Todėl Vyriausybės prieštaravimas, kad pareiškėjo skundas yra ratione materiae nepriimtinas, turi būti atmestas.
40Atsižvelgdamas į savo išvadą ankstesniame punkte, Teismas nemano, kad yra būtina nustatyti, ar šioje byloje Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis buvo taikytina procesui Lietuvos teismuose baudžiamojo kaltinimo aspektu.
b) Kitos pastabos
41Teismas nustato, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalį. Teismas toliau pažymi, kad jis nėra nepriimtinas ir jokiais kitais pagrindais. Taigi jis turi būti paskelbtas priimtinu.
1Šalių teiginiai
42Vyriausybė tvirtino, kad jei Teismas nustatytų, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikytina šioje byloje, tai pareiškėjo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą buvo apribota proporcingai. Nors ir pripažindama, kad teisingas bylos nagrinėjimas turi būti rungtyniškas, Vyriausybė teigė, kad 6 straipsnio 1 dalies garantijos nėra absoliutaus pobūdžio ir teisė į atitinkamų įrodymų turinio atskleidimą nėra absoliuti. Todėl buvo leistina apriboti teisę į procesinį šalių lygiateisiškumą, jei tam tikros garantijos buvo ribojamos proporcingai, siekiant teisėtų tikslų.
43Vyriausybė teigė, kad dviejų instancijų teismai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir, remdamiesi visais surinktais įrodymais, įskaitant įslaptinta informacija, priėmė motyvuotus sprendimus, nustatydami, kad informacija apie pareiškėją buvo teisėtai įrašyta į operatyvinę įskaitą. Pareiškėjas turėjo galimybę pateikti įrodymus, savo argumentus ir pastabas, dalyvauti sprendimų priėmimo procese tiek, kiek buvo įmanoma neatskleidžiant jam įslaptintos medžiagos, kurios slaptumą teismai siekė išlaikyti viešo intereso labui. Vyriausybė pabrėžė, kad pareiškėjas nesiskundė dėl to, kad Lietuvos teismai buvo šališki ar neobjektyvūs. Kas susiję su informacija, įrašyta operatyvinėje įskaitoje, ji sudarė valstybės paslaptį. Interesas išsaugoti valstybės paslaptis buvo pirmaeilis. Todėl buvo teisėta teisminio proceso metu tokios informacijos neatskleisti pareiškėjui. Vis dėlto teisingos pusiausvyros principas buvo išlaikytas, kadangi minėtas neatskleidimas buvo pasirinktas, siekiant apsaugoti tinkamą teisingumo vykdymą bei užtikrinti esamus viešuosius poreikius bei Lietuvos visuomenės saugumą. Valstybė turėjo teisėtą tikslą išsaugoti policijos taikomų baudžiamųjų bylų tyrimo metodų slaptumą, tuo pačiu metu užtikrindama galimybę teismams patiems įvertinti visą reikšmingą medžiagą teisminio nagrinėjimo metu tam, kad būtų priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas. Apibendrinant, teisinga pusiausvyra tarp visuomenės bendrųjų interesų ir teisingo teismo garantijų pareiškėjui buvo išlaikyta, nes kompromisas, taikant šalių procesinio lygiateisiškumo principą, buvo proporcingas siekiamiems tikslams.
44Pareiškėjas teigė, kad draudimas jam susipažinti su operatyvinės įskaitos duomenimis buvo neproporcingas. Nors sutikdamas, kad tam tikromis aplinkybėmis viešo intereso labui gali būti būtina neatskleisti teisminio proceso dalyviui ir jo atstovui įrodymų, tačiau jis tvirtino, kad teisėjo vienašališkas bylos nagrinėjimas (žr. 12 punktą pirmiau) pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo suteikta jokių apsaugos priemonių nuo teismo šališkumo ar klaidų, be to, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti savo komentarų. Vidaus teismai savo sprendimus grindė valstybės paslaptį sudarančia informacija; tačiau ta informacija buvo vienintelis įrodymas prieš pareiškėją. Pareiškėjo manymu, operatyvinėje įskaitoje įrašytų jam pareikštų kaltinimų nepagrįstumą dar labiau parodo tai, kad praėjus kuriam laikui po bylinėjimosi Lietuvos institucijos išbraukė pareiškėją iš operatyvinės įskaitos ir grąžino teisę laikyti ginklą.
2Teismo vertinimas
45Teismas primena, kad pagal jo praktiką, šalių procesinio lygiateisiškumo principas – vienas iš platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos elementų – reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų tinkamą galimybę pristatyti bylą tokiomis sąlygomis, kad jos padėtis nebūtų kur kas nepalankesnė nei priešingos šalies (žr. tarp daugelio šaltinių, Kress v. France [GC], no. 39594/98, § 72, ECHR 2001-VI). Iš esmės tai reiškia, kad šalys turi turėti galimybę žinoti ir pasisakyti dėl visų įrodymų byloje ir pateiktų pastabų, siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui (žr. Fretté v. France, no. 36515/97, § 47, ECHR 2002-I).
46Tačiau Teismas pažymi, kad teisė susipažinti su reikšmingais įrodymais nėra absoliuti. Kiekviename teismo procese gali būti konkuruojančių interesų, tokių kaip nacionalinis saugumas ar būtinumas apsaugoti liudytojus, kuriems kyla susidorojimo pavojus, arba policijos taikomų nusikaltimų tyrimo metodų slaptumo išlaikymas, kurie turi įtakos gynybos teisių apimčiai. Kai kuriose bylose gali būti būtina nepateikti gynybai tam tikrų įrodymų tam, kad būtų užtikrinamos kitų asmenų fundamentalios teisės arba apsaugotas svarbus viešas interesas. Vis dėlto pagal 6 straipsnio 1 dalį leistinos tik tokios gynybos teises apribojančios priemonės, kurios yra neišvengiamai būtinos. Be to, siekiant užtikrinti asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, bet kokius sunkumus, su kuriais susiduria gynyba dėl teisių apribojimo, turi pakankamai atsverti teisminių institucijų taikomos procedūros (žr., mutatis mutandis, Jasper v. the United Kingdom [GC], no. 27052/95, § 52, 2000-02-16).
47Tais atvejais, kai gynybai nepateikiami įrodymai dėl viešo intereso apsaugos, ne šis Teismas privalo nuspręsti, ar toks neatskleidimas buvo neišvengiamai būtinas, nes pagal bendrą taisyklę turimus įrodymus vertina nacionaliniai teismai. Šiaip ar taip, daugeliu atvejų, įskaitant šį, kai atitinkami įrodymai niekada nebuvo atskleisti, Teismui nėra galimybės bandyti įvertinti pusiausvyros tarp viešo intereso neatskleisti ir kaltinamojo teisės susipažinti su medžiaga. Todėl jis turi kruopščiai ištirti sprendimų priėmimo procesą tam, kad kiek įmanoma galėtų įsitikinti, kad procesas atitiko rungtyniškumo bei šalių procesinės lygybės reikalavimus, taip pat, kad buvo sudarytos tinkamos galimybės apsaugoti kaltinamojo interesus (ibid., § 53). Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, t.y. pareiškėjas ginčijo, kad buvo įsitraukęs į nusikalstamą veiklą, kuri buvo pagrindas įrašyti jį į operatyvinę įskaitą, Teismas mano, kad minėti principai taip pat galėjo būti taikomi bylą nagrinėjant Lietuvos administraciniuose teismuose.
48Grįžtant prie šios bylos, Teismas pastebi, kad Vyriausybė neginčijo to, kad operatyvinės įskaitos duomenys, kuriais remiantis teismai priėmė pareiškėjui nepalankius sprendimus, niekada jam nebuvo atskleisti. Teismas nėra abejingas tikslams, kurių Lietuvos teisėsaugos institucijos siekė operatyvine veikla. Taip pat Teismas pritaria Vyriausybės nuomonei, kad valstybės paslaptį sudarantys dokumentai gali būti pateikti susipažinti tik atitinkamą leidimą turintiems asmenims. Tačiau Teismas pažymi, kad Lietuvos teisė ir teismų praktika nurodo, kad tokia informacija teisme negali būti panaudota kaip įrodymas prieš asmenį, jei ji nėra išslaptinta, ir tai, kad tokia informacija negali būti vienintelis įrodymas, kuriuo teismas grindžia savo sprendimą (žr. 20-22 punktus pirmiau).
49Kaip matyti, nepateikti įrodymai šioje byloje buvo susiję su fakto klausimu, kurį nagrinėjo Lietuvos teismai. Pareiškėjas skundėsi, kad jis buvo įrašytas į operatyvinę įskaitą be tinkamo pagrindo ir prašė teismų įvertinti, ar operatyvinė byla jo atžvilgiu neturi būti panaikinta. Tam, kad nuspręstų, ar pareiškėjas iš tiesų buvo įsitraukęs į kokią nors nusikalstamą veiklą, teisėjai turėjo išnagrinėti daugelį aspektų, įskaitant operatyvinių veiksmų pagrindą ir pareiškėjo įsitraukimo į įtariamą nusikaltimą pobūdį bei mastą. Jei gynyba būtų galėjusi įtikinti teisėjus, kad policija veikė nepagrįstai, tai reikštų, kad pareiškėją būtų reikėję išbraukti iš operatyvinės įskaitos. Todėl operatyvinės įskaitos duomenys turėjo lemiamą reikšmę pareiškėjo byloje (žr., nors ir baudžiamoji byla, Lucà v. Italy, no. 33354/96,
50Dar svarbiau, kaip matyti iš Lietuvos teismų sprendimų, operatyvinės įskaitos duomenys buvo laikomi pagrindiniu pareiškėjo tariamai keliamos grėsmės visuomenei įrodymu. Teismas pažymi, kad pareiškėjas daugelį kartų prašė leisti jam susipažinti su medžiaga arba bent su jos dalimi. Tačiau vidaus institucijos – policija ir teismai – atmetė jo prašymus. Nepaisant to, kad prieš atmesdami pareiškėjo skundus, Lietuvos teisėjai už uždarų durų pasitarimų kambaryje nagrinėjo operatyvinės įskaitos duomenis, pareiškėjui jie pateikdavo tik savo išvadas. Todėl pareiškėjas neturėjo galimybės sužinoti apie įrodymus jo nenaudai ir į juos atskirsti, o policija galėjo veiksmingai naudotis šiomis teisėmis (žr., mutatis mutandis, Gulijev v. Lithuania, no. 10425/03, § 44, 2008-12-16).
51Apibendrindamas Teismas nusprendžia, kad sprendimų priėmimo procesas neatitiko rungtyniško proceso ir šalių procesinio lygiateisiškumo reikalavimų ir nenumatė tinkamos pareiškėjo interesų apsaugos. Todėl šioje byloje buvo pažeista 6 straipsnio 1 dalis.
52Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:
„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios
Susitariančios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą,
tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“
53Teigdamas, kad administracinių teismų sprendimai pakenkė jo reputacijai, pareiškėjas reikalavo 35 000 litų, apytiksliai 10 135 eurų, neturtinei žalai atlyginti.
54Vyriausybė nurodė, kad šie reikalavimai yra nepagrįsti ir per dideli.
55Teismas mano, kad dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, kurios, vien konstatuojant pažeidimą, negalima kompensuoti. Vertindamas teisingumo pagrindais, kaip reikalaujama pagal Konvencijos 41 straipsnį, Teismas šiuo pagrindu priteisia pareiškėjui 3 500 eurų.
56Pareiškėjas reikalavo 4 455 litų, apytiksliai 1 290 eurų, patirtoms teisinėms išlaidoms ir kaštams padengti. Šią sumą jis išskaidė į 300 litų už bylinėjimosi vidaus teismuose kaštus, 975 litų už vertimo išlaidas ir 3 180 litų mokestį advokatui už jo paslaugas Lietuvos teismuose ir Teisme. Pareiškėjas pateikė Teismui visą sumą padengiančias sąskaitas.
57Vyriausybė ginčijo reikalavimą.
58Pagal Teismo praktiką, pareiškėjas turi teisę į kaštų ir išlaidų atlyginimą tiek, kiek buvo įrodyta, kad jie buvo realiai patirti, būtini ir pagrįsto dydžio. Atsižvelgęs šioje byloje į pateiktus dokumentus ir į minėtus kriterijus, Teismas priteisia pareiškėjui visą prašytą sumą.
59Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti skaičiuojamos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant tris procentus.
1Skelbia pareiškimą priimtinu;
2Nustato, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;
3. Nustato
a) kad per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutiniu pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti
pareiškėjui šias sumas, kurios turi būti konvertuojamos į valstybės
atsakovės valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą:
i) 3 500 (trys tūkstančiai penki šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti bei bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas šiai sumai,
ii) 1 290 (vienas tūkstantis du šimtai devyniasdešimt) eurų
bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms padengti bei bet kokį mokestį,
kuris gali būti taikomas šiai sumai;
b) nuo minėto trijų mėnesio termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtos sumos turės
būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio
banko skolinimo normą, pridedant tris procentus;
5Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2010 m. liepos 6 d. vadovaujantis Teismo Reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.
Stanley Naismith Kanclerio pavaduotojas
Françoise Tulkens
Pirmininkė
Text from our archive (European Court of Human Rights, HUDOC). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.