(Peticijos Nr. 45092/07)
(Dėl esmės)
2013 m. lapkričio 12 d.
Šis sprendimas tapo galutiniu pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį. Jame gali būti daromi
redakcinio pobūdžio pataisymai.
Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:
pirmininko Guido Raimondi,
teisėjų
Danutės Jočienės,
Peer Lorenzen,
Dragoljub Popović,
Işıl Karakaş,
Nebojša Vučinić,
Paulo Pinto de Albuquerque
ir skyriaus kanclerio Stanley Naismith,
po svarstymo uždarame posėdyje 2013 m. spalio 22 d.
skelbia tą dieną priimtą sprendimą:
1Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietė Kotrina Pyrantienė
(toliau – pareiškėja), kuri 2007 m. spalio 11 d. Teismui pateikė peticiją (Nr. 45092/07) pagal
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį.
2Pareiškėjai atstovavo Vilniuje praktikuojantis advokatas A. Novikovas. Lietuvos
Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.
3Pareiškėja teigė, kad jai nebuvo tinkamai kompensuota už nacionalinių teismų
sprendimu atimtą nuosavybę, priklausiusią pareiškėjai devynerius metus, taip pažeidžiant
Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį.
42012 m. birželio 29 d. peticija buvo perduota Vyriausybei. Taip pat buvo nutarta iš
karto spręsti dėl peticijos priimtinumo ir esmės (Konvencijos 29 straipsnio 1 dalis).
5Pareiškėja gimė 1942 m. ir gyvena Akademijos miestelyje Kauno rajone.
61994 m. vietos valdžios institucija suteikė pareiškėjai 0,5 ha žemės sklypą. 1996 m.
rugpjūčio 6 d. Kauno apskrities viršininko administracija patvirtino žemės pardavimą pareiškėjai.
7Pagal 1996 m. rugsėjo 24 d. sutartį pareiškėja įsigijo iš valstybės žemės sklypą už
61 investicinį čekį ir savo vardu jį įregistravo Valstybiniame žemės registre.
8Pareiškėja žemės sklype augino daržoves, kurias parduodavo turguje.
92003 m. spalio 2 d. Kauno apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas,
patenkinęs trečiųjų asmenų, siekiančių nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, civilinį ieškinį,
pateiktą 2001 m. gruodį, panaikino minėtą 1996 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą kaip neteisėtą ir
panaikinęs žemės sklypo pardavimą, žemės sklypą grąžino valstybei. Buvo nustatyta, kad valdžios
institucijos neturėjo teisės parduoti žemės sklypą, nes buvę savininkai dar 1991 m. pateikė prašymą
2SPRENDIMAS PYRANTIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ (DĖL ESMĖS)
atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą nuosavybę. Taip pat buvo nuspręsta bylą perduoti
nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, siekiant išspręsti restitucijos ir kompensacijos
klausimus, kadangi pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia. 2004 m. vasario 6 d.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė netenkinti pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą
kasaciniam skundui paduoti.
10Žemės sklypą grąžinus valstybei, jis buvo perduotas buvusiems savininkams po
2005 m. rugsėjo 16 d. Kauno apskrities administracijos viršininko sprendimo atkurti nuosavybės
teises T.M.K. ir J.R.
11Bylą perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, joje buvo paskirta
ekspertizė.
12Nepriklausomas licencijuotas turto vertintojas atliko žemės sklypo vertinimą pagal
išsamią vertinamo žemės sklypo charakteristiką bei vertę, paskaičiuotą lyginamosios vertės metodu
pagal rinkos kainas.
13Nustatyta, kad 2005 m. rugsėjo mėnesį žemės sklypo vertė buvo 112 500 litų
(apytiksliai 32 580 eurų), o 1996 m. rugpjūtį - 18 000 litų. Nepaisant to, pirmosios instancijos
Kauno apygardos teismas 2006 m. spalio 5 d. nusprendė priteisti pareiškėjai 1 466 litus (apytiksliai
430 eurų), pažymėdamas, kad tokia suma atitiko 1996 m. pareiškėjos investiciniais čekiais
sumokėtą sumą.
142007 m. vasario 26 d. Apeliacinis teismas paliko žemesnės instancijos teismo
sprendimą nepakeistą ir atmetė pareiškėjos argumentus, kad teismas privalėjo vadovautis Civilinio
kodekso 6.147 straipsnio 2 dalimi ir priteisti pareiškėjai didžiausią turto, kurį ji prarado dėl valdžios
institucijų klaidos, vertę.
152007 m. gegužės 8 d. Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti pareiškėjos kasacinį
skundą, motyvuodamas tuo, kad jame nebuvo keliama esminių teisės aiškinimo ir taikymo
klausimų.
16Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia:
„23 straipsnis
Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik
įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant.“
17Įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo
tvarkos ir sąlygų“, priimtas 1991 m. birželio 18 d. ir kelis kartus redaguotas (toliau – Restitucijos
įstatymas) numatė, kad atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, pirmenybė teikiama
nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Valstybė pasiliko sau teisę išpirkti turtą iš buvusių savininkų,
jei to reikalauja esamos sąlygos ir santykiai. Pirmiausia, Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte
buvo numatyta, kad valstybė gali išpirkti žemę kaimo vietovėje, kuri yra priskirta ūkininkui ir kurią
užima asmeninis sklypas, namas ar kiti statiniai, į kuriuos ūkininkas turėjo nuosavybės teisę.
18Atitinkama Civilinio kodekso, kuris įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d., dalis numato:
„1.80 straipsnis. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
1Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
3SPRENDIMAS PYRANTIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ (DĖL ESMĖS)
2Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi
pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę
pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.“
„6.147 straipsnis. Piniginio ekvivalento apskaičiavimas
1Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo
tai, ką jis privalo grąžinti.
2Kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo
gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė
buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl
jo kaltės, jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę.“
19Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valdžios
institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės
tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
20Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam
ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo“, įsigaliojusiame 1993 m. lapkričio 4 d., buvo numatyta,
kad nauji žemės sklypai asmeniniam ūkiui turi būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo
naudojama asmeniniam ūkiui arba žemėje, kuri buvo numatyta naudoti asmeniniam ūkiui pagal
žemės reformos žemėtvarkos projektus.
211994 m. gegužės 27 d. nutarime Konstitucinis Teismas inter alia konstatavo, kad
turtas, nuo 1940 m. nacionalizuotas sovietų valdžios, laikytinas „tik faktiškai valstybės valdomu
turtu“. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad, esant galimybei, turtas turėtų būti grąžintas
natūra. Be to, teismas nurodė, kad žemės išpirkimo kaimo gyvenvietėse būsimai gyvenamajai
statybai negalima grįsti visuomenės poreikiu, nes tokią žemę išpirkus, atsiranda galimybė vėliau ją
privatizuoti, taip pažeidžiant buvusių savininkų teises susigrąžinti žemę.
22Spręsdamas dėl anksčiau nacionalizuoto turto pardavimo teisėtumo Aukščiausiasis
Teismas 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje Nr. 3K-3-384/1999 ir 2003 m. birželio 16 d. nutartyje
Nr. 3K-3-698/2003 konstatavo, kad tol, kol buvusio savininko nuosavybės teisės į turtą atkūrimo
klausimas nėra galutinai išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, ir nuosekliai – šis turtas negali būti
perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko
nuosavybės teisės pažeidimą.
23Pareiškėja skundėsi, kad jai nebuvo tinkamai kompensuota už valdžios institucijų
atimtą žemę. Nacionaliniai teismai, užuot atsižvelgę į žemės sklypo rinkos vertę 2005 m., taikė
1996 m. buvusią kur kas mažesnę nominalią vertę. Dėl to pareiškėja už jai priteistą kompensaciją
negalėjo įsigyti kito panašaus žemės sklypo. Ji rėmėsi Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsniu, kuris
numato:
„Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko
negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams
ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės
principais. ...“
4SPRENDIMAS PYRANTIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ (DĖL ESMĖS)
24Vyriausybė teigė, kad pareiškėja nepanaudojo visų prieinamų vidaus teisinės gynybos
priemonių, nes nesikreipė į teismą su atskiru civiliniu ieškiniu pagal Civilinio kodekso
6.271 straipsnį dėl žalos atlyginimo iš valstybės dėl tariamai nepakankamos kompensacijos.
25Pareiškėja šio argumento nekomentavo.
26Teismas pakartoja, kad Konvencijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vidaus teisinių
gynybos priemonių panaudojimo taisyklė įpareigoja pareiškėjus panaudoti tik tas priemonės, kurios
yra prieinamos ir pakankamos vidaus teisės sistemoje žalai už tariamai padarytus pažeidimus
atlyginti. Teisinės gynybos priemonių buvimas turi būti pakankamai aiškus tiek teoriškai, tiek
praktiškai, priešingu atveju, tokia priemonė neatitiks prieinamumo ir veiksmingumo reikalavimo;
pareiga nustatyti, kad tos sąlygos yra išpildytos, tenka valstybei atsakovei (žr. Vernillo v. France,
1991-02-20, § 27, Series A no. 198; Aksoy v. Turkey, no. 21987/93, § 51–52, Reports of Judgments
and Decisions 1996-VI; ir Akdivar and Others v. Turkey, no. 21893/93, § 65–67, Reports, 1996-IV).
27Teismas mano, kad Vyriausybės nurodyta teisinės gynybos priemonė nebuvo tinkama
priemonė žalai dėl tariamo pažeidimo atlyginti, nes Vyriausybė nepateikė jos veiksmingumo tuo
metu, kai ši peticija buvo pateikta Teismui, įrodymų.
28Be to, Teismas nesupranta, kaip naujas procesas būtų galėjęs pasibaigti pareiškėjai
palankiau negu tas, kuriame ji dalyvavo, kai byla buvo perduota nagrinėti iš naujo, siekiant nustatyti
kompensacijos dydį už atimtą nuosavybę (žr. 11 punktą pirmiau). Todėl nebuvo įrodyta, kad
ieškinys pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį būtų buvusi veiksminga teisinės gynybos priemonė
pareiškėjos byloje (žr., mutatis mutandis, Beshiri and Others v. Albania, no. 7352/03, § 55, 200608-22, ir Zwierzynski v. Poland (dec.), no. 34049/96, 2000-06-15).
29Dėl to Teismas atmeta Vyriausybės prieštaravimą, kad pareiškėja nepanaudojo visų
vidaus teisinės gynybos priemonių.
30Teismas atkreipia dėmesį, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas pagal Konvencijos
35 straipsnio § 3 (a) dalį. Taip pat Teismas pažymi, kad jis nėra nepriimtinas kokiais nors kitais
pagrindais. Todėl jis turi būti skelbiamas priimtinu.
1Šalių teiginiai
31Pareiškėja teigė, kad jai priteista kompensacija nebuvo teisinga ir pakankama, nes
buvo daug kartų mažesnė už žemės sklypo rinkos vertę nuosavybės teisės netekimo metu. Todėl ji
negalėjo įsigyti naujo panašaus žemės sklypo ypač atsižvelgiant į senyvą jos amžių bei į tai, kad
nuo 1994 m. jai buvo nustatytas nedarbingumas. Pareiškėja nesutiko ir su Vyriausybės teigimu, kad
toks kišimasis į jos teises buvo būtinas siekiant apsaugoti viešąjį interesą.
32Toliau pareiškėja tvirtino, kad 1996 m. turtą ji įsigijo sąžiningai ir pagal tuo metu
galiojusius teisės aktus bei valdžios institucijų sprendimus. Todėl jai neturėjo būti užkrauta
valstybės atsakomybės našta.
33Galiausiai pareiškėja tvirtino, kad būdama sąžininga ginčo žemės įgijėja ir remdamasi
valstybės valdžios institucijų sprendimais, ji teisėtai tikėjosi likti savininke ir užsiimti žemės ūkio
darbais, ką iš tiesų devynerius metus ir darė.
5SPRENDIMAS PYRANTIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ (DĖL ESMĖS)
34Vyriausybė šiuos argumentus ginčijo ir teigė, kad ginčijamas apribojimas įvykdytas
pagal Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias turto grąžinimą, teismams pripažinus
pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia. Kompensacijos dydį nulėmė tai, kad pareiškėja 1996 m. šį
žemės sklypą įsigijo lengvatinėmis sąlygomis ir jokių esminių sklypo pagerinimų nepadarė. Be to,
atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja gyveno kitur, ši nuosavybė nelaikytina vieninteliais jos namais,
todėl aptariama byla skiriasi nuo panašių Teismo nagrinėtų bylų. Vyriausybės manymu,
kompensacijos sumokėjimas pagal rinkos kainą reikštų nepagrįstą pareiškėjos praturtėjimą.
35Vyriausybė taip pat teigė, kad žemė iš pareiškėjos buvo paimta siekiant apginti viešąjį
interesą – buvusių savininkų teises, kurių žemė buvo nacionalizuota sovietų režimo. Teismų
sprendimai pripažinti atitinkamus 1994–1996 m. teisės aktus neteisėtais buvo priimti vadovaujantis
Restitucijos įstatymu ir nusistovėjusia Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Konstitucinio Teismo
praktika. Atkuriant nuosavybės teises, pirmenybė teikiama anksčiau nacionalizuotos nuosavybės
grąžinimui natūra; todėl nacionalizuota nuosavybė negali būti perleidžiama nuosavybėn kitiems
asmenims, jei klausimas dėl buvusių savininkų nuosavybės teisių atkūrimo nėra išspręstas.
36Be to, nacionaliniai teismai nustatė, kad žemės suteikimas pareiškėjai 1996 m. pažeidė
1993 m. spalio 29 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 816, nes iki parduodant šį sklypą pareiškėjai, kaip
asmeninio ūkio žemę, ši žemė nebuvo dirbama.
2Teismo vertinimas
a) Bendrieji principai
37Teismas remiasi savo nusistovėjusia praktika dėl Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio
struktūros ir šioje nuostatoje įtvirtintų trijų taisyklių taikomo (žr. tarp daugelio kitų šaltinių J.A. Pye
(Oxford) Ltd and J.A. Pye (Oxford) Land Ltd v. the United Kingdom [GC], no. 44302/02, § 52,
ECHR 2007-III; Bruncrona v. Finland, no. 41673/98, § 65–69, 2004-11-16; Broniowski v. Poland
[GC], no. 31443/96, § 134, ECHR 2004-V).
38Teismas pakartoja, kad bet koks valdžios institucijų trukdymas naudotis nuosavybe
turi būti teisėtas, būtinas visuomenės interesams ir siekiant teisėto tikslo tokiomis priemonėmis,
kurios būtų proporcingos siekiamam tikslui (žr. Doğrusöz and Aslan v. Turkey, no. 1262/02, § 27,
2006-05-30, Moskal v. Poland, no. 10373/05, § 49–50, 2009-09-15).
39Todėl trukdymas naudotis nuosavybe turi užtikrinti „teisingą pusiausvyrą“ tarp
visuomenės poreikių ar bendrojo visuomenės intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos
reikalavimų.
40Į tai atsižvelgiant, nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jo verte susijusios
kompensacijos paprastai bus laikomas neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Konvencijos
1 Protokolo 1 straipsnio prasme. Vis dėlto ši nuostata neužtikrina teisės į visišką kompensaciją
visais atvejais, nes teisėti „viešojo intereso“ tikslai gali pareikalauti atlyginti mažiau negu rinkos
vertė (žr. tarp daugelio kitų Papachelas v. Greece [GC], no. 31423/96, § 48, ECHR 1999-II).
b) Minėtų principų taikymas aptariamoje byloje
i) Ar buvo apribota pareiškėjos teisė į nuosavybės apsaugą
6SPRENDIMAS PYRANTIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ (DĖL ESMĖS)
41Teismas pakartoja, kad pareiškėjai žemės sklypas buvo suteiktas 1994 m., kurį ji
nusipirko iš Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. Žemės sklypas nepertraukiamai
buvo registruotas jos vardu iki 2005 m.
42Todėl Teismas mano, kad nacionalinių teismų sprendimas panaikinti pareiškėjos
nuosavybės teises neabejotinai reiškia, kad iš pareiškėjos nuosavybė buvo atimta 1 Protokolo
1 straipsnio antrojo sakinio prasme (žr., mutatis mutandis, Doğrusöz and Aslan, cituota pirmiau,
§ 29).
ii) Apribojimo teisėtumas
43Teismų sprendimas pripažinti žemės pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia buvo
priimtas vadovaujantis įstatymu, nes buvo taikytos Restitucijos įstatymo nuostatos, Civilinio
kodekso 1.80, 6.146 ir 6.147 straipsniai bei atitiko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Konstitucinio
Teismo jurisprudenciją. Todėl, Teismo nuomone, nekyla jokių abejonių, jog nuosavybė buvo atimta
įstatymo numatytomis sąlygomis, kaip to reikalauja 1 Protokolo 1 straipsnis.
iii) Teisėtas tikslas
44Dabar Teismas turi nustatyti, ar šiuo nuosavybės atėmimu buvo siekiama teisėto tikslo,
tai yra, ar tai buvo būtina „visuomenės interesams“. Šiuo požiūriu Teismas atkreipia dėmesį, kad
Padalevičius prieš Lietuvą (no. 12278/03, § 61, 2009-07-07) byloje nacionaliniai teismai panaikino
pareiškėjo teises į 1995 m. įgytą nuosavybę tam, kad galėtų patenkinti asmenų, iš kurių nuosavybė
buvo nacionalizuota 1940 m., prašymus atkurti jų nuosavybės teises. Teismo nuomone, apribojimo
tikslas šioje byloje buvo panašus.
45Be to, Teismo nuomone nacionalinės valdžios institucijos dėl savo tiesioginių žinių
apie visuomenę ir jos poreikius gali geriau negu tarptautinis teismas vertinti, kas yra būtina
„visuomenės interesams“. Todėl pagal Konvencijoje nustatytą teisių apsaugos sistemą
nacionalinėms valdžios institucijoms tenka atlikti pradinį vertinimą, ar egzistuoja visuomenės
intereso poreikis, dėl kurio reikėtų atimti nuosavybę. Šiuo atveju, kaip ir kitais atvejais,
patenkančiais į Konvencijos apsaugos sritį, nacionalinės valdžios institucijos turi tam tikrą
vertinimo laisvę (žr. Moskal, cituota pirmiau, § 61; Pincová and Pinc v. the Czech Republic,
no. 36548/97, § 47, ECHR 2002-VIII; ir Velikovi and Others v. Bulgaria, nos. 43278/98, 45437/99,
48014/99, 48380/99, 51362/99, 53367/99, 60036/00, 73465/01 ir 194/02, § 168, 2007-03-15).
46Be to, sąvoka „visuomenės interesas“ yra aiškintina plečiamai. Teismas, suprasdamas,
kad paprastai vertinimo laisvė suteikta įstatymų leidėjams įgyvendinant socialinę ir ekonominę
politiką turi būti plati, gerbs įstatymų leidėjo sprendimą, kas yra „visuomenės interesais“, nebent tas
sprendimas bus aiškiai nepagrįstas (žr. James and Others v. the United Kingdom, 1986-02-21, § 46,
Series A no. 98, ir Broniowski, cituota pirmiau, § 149).
47Kaip minėta pirmiau, priemonė, dėl kurios skundžiamasi, buvo skirta valdžios
institucijų klaidai ištaisyti ir apginti buvusių savininkų interesus, atkuriant jų nuosavybės teises į
žemės sklypą natūra.
48Teismas sutinka, kad bendrasis restitucijos įstatymų siekis, o būtent, sumažinti tam
tikrų komunistinio režimo padarytų nuosavybės teisių pažeidimų padarinius, yra teisėtas tikslas ir
priemonė apsaugoti teisinių sandorių teisėtumą, užtikrinant šalies socioekonominę plėtrą
(žr. Pincová and Pinc, cituota pirmiau, § 58), arba, kaip šioje byloje, apsaugant buvusių savininkų
teises. Esant tokioms aplinkybėms, ir gerbdamas valstybės vertinimo laisvę, Teismas sutinka, kad
nuosavybės atėmimu iš pareiškėjos buvo siekiama ne tik apginti ginčo žemės buvusių savininkų
interesus, bet ir visos visuomenės interesus (žr. Bečvár and Bečvárová v. the Czech Republic,
no. 58358/00, § 67, 2004-12-14 ir Padalevičius, cituota pirmiau, § 65).
7SPRENDIMAS PYRANTIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ (DĖL ESMĖS)
iv) Proporcingumas
49Teismas pakartoja, kad naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir
siekti teisėto tikslo, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Privaloma užtikrinti teisingą
pusiausvyrą tarp visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos
reikalavimų, o tokios teisingos pusiausvyros užtikrinimas yra būdingas visai Konvencijai. Reikiama
pusiausvyra nebus užtikrinta, jei susijusiam asmeniui teks pernelyg didelė asmeninė našta
(žr. Sporrong and Lönnroth v Sweden, 1982-09-23, §§ 69–74, Series A no. 52, ir Brumărescu
v. Romania [GC], no. 28342/95, § 78, ECHR 1999-VII).
50Keletą kartų panašiose kaip ši bylose dėl valdžios institucijų nuosavybės teisių
atkūrimo procese padarytų klaidų ištaisymo Teismas pabrėžė būtinybę užtikrinti, jog senų
pažeidimų atitaisymas nesukurtų naujos neproporcingos žalos (žr. Velikoni and Others, cituota
pirmiau, § 178). Tuo tikslu įstatymai turėtų numatyti galimybę kiekvienu atveju atsižvelgti į
individualias bylos aplinkybes, kad asmenys, kurie sąžiningai įsigijo nuosavybę, nepatirtų
atsakomybės naštos, teisėtai tenkančios valstybei, konfiskavusiai tą nuosavybę.
51Siekdamas įvertinti pareiškėjams tenkančią naštą, Teismas privalo įvertinti
individualias kiekvienos bylos aplinkybes, o būtent – sąlygas, kuriomis buvo įgyta ginčijama
nuosavybė, bei kompensaciją, kurią už atimtą nuosavybę pareiškėjai gavo, taip pat pareiškėjų
asmeninę ir socialinę padėtį (žr., mutatis mutandis, Mohylová v. the Czech Republic (nutarimas),
no. 75115/01, 2005-09-06).
52Vis dėlto pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, kad aptariamoje byloje skirtingai nuo
pirmiau minėtų bylų pareiškėja ginčijamą nuosavybę įsigijo 1994-1996 m., tai yra ne Sovietmečiu,
o po to, kai šalyje jau buvo atkurta nepriklausomybė. Taigi, neteisėtas nuosavybės pardavimas
pareiškėjai priskirtinas dabartinės valstybės valdžios institucijoms, o ne sovietų valdžiai
(žr., mutatis mutandis, bylą Gashi v. Croatia, no. 32457/05, §§ 27–34, 2007-12-13, ir Vistiņš and
Prerepjolkins v. Latvia [GC], no. 71243/01, § 124, 2012-10-25).
53Skirtingai nuo bylų, kuriose buvę savininkai įrodinėjo savo teises į nuosavybės, kuri
komunistinio režimo laikais buvo nacionalizuota, teisių atkūrimą, aptariama byla nesusijusi su
pareiškėjos prašymu grąžinti jai nuosavybę ar kompensuoti už nacionalizuotą nuosavybę
(žr. Broniowski, cituota pirmiau, § 121, Jasiūnienė v. Lithuania, no. 41510/98, § 40, 2003-03-06; ir
Jurevičius v. Lithuania, no. 30165/02, § 23, 2006-11-14).
54Pareiškėjos nuosavybės teisės buvo panaikintos po to, kai buvę savininkai kreipėsi į
teismus su civiliniu ieškiniu, kurį pastarieji patenkino. Teismai nusprendė, kad vietos valdžios
institucijos neturėjo teisės perleisti pareiškėjai ginčijamą nuosavybę, kol nebuvo išspręstas buvusių
savininkų nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Žemės pardavimo procedūrą atliko oficialios
valstybės valdžios įgaliojimus vykdančios institucijos (žr. 6–7 punktus pirmiau), o žemės pirkimo pardavimo sutartį pasirašė pareiškėja ir Kauno apskrities viršininko administracija standartinėmis
sąlygomis. Teismas mano, kad pareiškėja turėjo labai ribotas galimybes, jei tokias apskritai turėjo,
kaip nors paveikti sutarties sąlygas arba pirkimo kainą, nes tai buvo išskirtinai valstybės
kompetencija (žr., mutatis mutandis, Gladysheva v. Russia, no. 7097/10, § 79, 2011-12-6). Todėl
valdžios įstaigos privalėjo patikrinti, ar pareiškėja turėjo teisę gauti žemės sklypą ir ar žemės sklypo
pardavimas atitiko galiojusias tvarkas bei įstatymus.
55Nagrinėdamas šių įvykių atitiktį Konvencijai, Teismas pakartoja ypatingą gero
administravimo principo svarbą. Pagal šį principą tais atvejais, kai kyla pavojus visuomenės
interesams, ypač tada, kai tai gali paveikti pagrindines žmogaus teises, taip pat ir nuosavybės teises,
viešosios valdžios institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr. Beyeler v. Italy [GC],
8SPRENDIMAS PYRANTIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ (DĖL ESMĖS)
no. 33202/96, § 120, ECHR 2000-I; Megadat.com SRL v. Moldova, no. 21151/04, § 72, ECHR
2008; ir Rysovskyy v. Ukraine, no. 29979/04, § 71, 2011-10-20).
56Pagrindas, dėl kurio pareiškėjos teisė į žemės sklypą buvo pripažinta negaliojančia, –
tai atitinkamų nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų esminių nuostatų
pažeidimai. Darytina išvada, kad vietos valdžios institucijų sprendimas parduoti pareiškėjai žemę
buvo priimtas be tinkamo visų sąlygų įvertinimo, ką derėjo padaryti iš pat pradžių.
57Dėl pareiškėjos teisėtų lūkesčių Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad jos sąžiningumas
įsigyjant ginčijamą turtą nacionaliniu lygmeniu niekada nebuvo ginčytas (žr., mutatis mutandis,
Vistiņš and Perepjolkins, cituota pirmiau, § 120). Kaip minėta pirmiau, pareiškėja neprivalėjo
prisiimti atsakomybės už riziką, kad nuosavybės teisės bus panaikintos dėl procedūrinių trūkumų,
kurie turėjo būti pašalinti, ir kuriems egzistavo specialiai sukurtos procedūros. Pareiškėja nežinojo,
kad žemė jai buvo parduota pažeidžiant įstatymą ir kad tai įvyko dėl administracijos aplaidumo;
žemės pardavimo neteisėtumą konstatavo apeliacinės instancijos teismas pirmą kartą tik 2003 m.
spalio 2 d.
58Be to, priešingai nuo Padalevičiaus bylos faktinių aplinkybių (cituota pirmiau, § 68),
aptariamoje byloje nėra jokių užuominų, kad pareiškėja būtų galėjusi numatyti su žemės sklypu,
kurį ji vėliau įsigijo iš valstybės, susijusius sunkumus, ar prielaidų, kad ji būtų galėjusi pasinaudoti
savo privilegijuota padėtimi.
59Pareiškėja šiuo atveju buvo eilinė pilietė, neturėjusi jokių privilegijų, o pardavimas
vyko pagal visiems galiojusius įstatymus. Taigi, Teismo nuomone, jos atvejį reikėtų atskirti nuo
bylų tų asmenų, kurie (ar jų paveldėtojai) naudojosi savo privilegijuota padėtimi ar elgėsi kitaip
neteisėtai, siekdami įsigyti nuosavybę totalitarinio režimo metais ir kurie negalėtų tikėtis išsaugoti
savo pasipelnymą teisinėje ir demokratinėje visuomenėje. Tokiose bylose pagrindinis viešasis
interesas yra atkurti teisingumą ir pagarbą teisinei valstybei (žr. Mohylová, cituota pirmiau, ir
Velikovi and Others, cituota pirmiau, § 201).
60Todėl Teismas yra įsitikinęs, kad pareiškėja nuosavybę įgijo sąžiningai, nežinodama,
jog anksčiau ta nuosavybė buvo konfiskuota, ir negalėdama paveikti sutarties sąlygų. Teismas
mano, kad ji buvo bona fide savininkė ir jos, kaip savininkės, interesas naudotis žeme buvo
pakankamai aiškus (žr. palyginimui Hamer v. Belgium, no. 21861/03, § 76, ECHR 2007-V
(extracts)). Teismo nuomone, tai, kad už ginčijamą žemės sklypą pareiškėja sumokėjo investiciniais
čekiais jos nuosavybės teisėms reikšmės neturi (žr., mutatis mutandis, Vistiņš and Perepjolkins,
cituota pirmiau, § 121).
61Be to, Teismas mano, kad pareiškėja taip pat turėjo teisę tikėtis, kad teisės aktas, kurio
pagrindu ji įsigijo nuosavybę, atgaline data nebus panaikintas jos nenaudai. Esant tokioms
aplinkybėms, „teisėti lūkesčiai“ taip pat grindžiami ir pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą
teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (žr. Kopecký v. Slovakia [GC], no. 44912/98, § 47,
ECHR 2004-IX, ir Pine Valley Developments Ltd and Others v. Ireland, 1991-11-29 d., § 51, Series
A, no. 222). Todėl pareiškėja turėjo „teisėtą lūkestį“ toliau netrukdomai naudotis nuosavybe.
62Vertinant į pareiškėjos asmeninę ir socialinę padėtį, pažymėtina, kad ji prarado
nuosavybės teisę į žemę būdama šešiasdešimt trejų metų, o nuo 1994 m. jai dėl negalios buvo
nustatytas nedarbingumas. Nuo pat proceso pradžios pareiškėja tvirtino, kad žemę ji naudojo žemės
ūkiui, tapusiu jai vienu pagrindinių pajamų šaltiniu. Vyriausybė neginčijo šio teiginio.
63Už žemės sklypą, kurio rinkos vertė pagal teismo paskirtą vertintoją 2005 m. rugsėjo
mėnesį buvo 112 500 litai, pareiškėjai buvo grąžinti 1 466 litai (nominali žemės sklypo kaina
1996 m.) arba beveik aštuoniasdešimt kartų mažesnė suma. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1996 m.
9SPRENDIMAS PYRANTIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ (DĖL ESMĖS)
nominali kaina, kuri buvo sumokėta pareiškėjai, akivaizdžiai nuvertėjo ir pagrįstai negalėjo būti
siejama su žemės sklypo verte po devynerių metų.
64Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, ir į ženklų nekilnojamojo turto kainų
išaugimą po 1996 m., suma buvo aiškiai nepakankama tam, kad būtų galima įsigyti naują panašų
žemės sklypą rinkos kainomis (žr. Velikovi and Others, cituota pirmiau, § 207).
65Kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar
ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji
neužkrauna pareiškėjai neproporcingos naštos. Šiuo požiūriu Teismas jau yra konstatavęs, kad
nuosavybės atėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su turto verte, paprastai reiškia
neproporcingą apribojimą (žr. The Holy Monasteries v. Greece, 1994-12-09 d, § 71, Series A,
no. 301-A; Former King of Greece and Others v. Greece [GC], no. 25701/94, § 89, ECHR 2000XII; ir Zvolský and Zvolská v. the Czech Republic, no. 46129/99, § 70, ECHR 2002-IX).
66Atsižvelgiant į aptariamos bylos aplinkybes ir į Teismo praktiką panašiose bylose dėl
turto nusavinimo, pirmiau minėta pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai
asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai
susijusi su to turto „rinkos“ verte, nustatyta turto nusavinimo metu (žr. Pincová and Pinc, cituota
pirmiau, § 53, Gashi, cituota pirmiau, § 41; ir, mutatis mutandis, Vistiņš and Perepjolkins, cituota
pirmiau, § 111; Guiso-Gallisay v. Italy (teisingas atlyginimas) [GC], no. 58858/00, § 103, 2009-1222).
67Tai reiškia, kad kompensacijos dėl pareiškėjos nuosavybės teisės į žemę panaikinimo
dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną.
68Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, nacionalinių teismų priteistos 1 466 litų
kompensacijos nepakanka, siekiant sumažinti pareiškėjai sukeltus neigiamus padarinius, ypač
atsižvelgiant į kompensacijos ir tikrosios žemės vertės tuo metu, kai ta žemė iš jos buvo atimta,
disproporciją.
69Manytina, kad šioje byloje nacionaliniai teismai skyrė kur kas daugiau dėmesio žemės
pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimui negaliojančia bei buvusių savininkų teisių apsaugai,
nesugebėdami tuo pačiu metu atsižvelgti ir į pareiškėjos, bona fide savininkės, nuosavybės teises ir
teisėtus lūkesčius.
70Teismas pakartoja, kad valdžios institucijų klaidų ištaisymo klausimai sprendžiami
nuo jų nukentėjusių asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai tai neprieštarauja kitų individualių
asmenų interesams. Kitaip tariant, bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta
turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita
(žr. Gashi, § 40, ir minėtą Gladysheva bylą, § 80).
71Vertinant aptariamą bylą, Teismas mano, kad pareiškėjai kompensacija priteista,
neatsižvelgiant į jos asmeninę ir socialinę padėtį, kompensacija neatspindi tikrosios žemės vertės ar
fakto, kad ji buvo įgyta gera valia. Disproporcija tarp žemės rinkos vertės ir paskirtos
kompensacijos pernelyg didelė, kad Teismas galėtų konstatuoti, jog tarp visuomenės interesų ir
pareiškėjos pagrindinių teisių buvo išlaikyta „teisinga pusiausvyra“ (žr., mutatis mutandis,
Urbárska Obec Trenčianske Biskupice v. Slovakia, cituota pirmiau, no. 74258/01, § 126, 2007-1127, ir Vistiņš and Perepjolkins, cituota pirmiau, § 130).
72Pirmiau išdėstytų argumentų Teismui pakanka nuspręsti, kad sąlygos, kuriomis
pareiškėja neteko savo nuosavybės teisių į žemės sklypą, užkrovė jai pernelyg didelę asmeninę
naštą, o valdžios institucijos nesugebėjo užtikrinti teisingos pusiausvyros tarp visuomenės intereso
poreikių iš vienos pusės ir pareiškėjos teisės netrukdomai naudotis savo nuosavybe iš kitos.
10SPRENDIMAS PYRANTIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ (DĖL ESMĖS)
73Atitinkamai buvo pažeistas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis.
74Remdamasi Konvencijos 13 straipsniu, pareiškėja skundėsi, kad buvo pažeista jos
teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, nes Aukščiausiasis Teismas atsisakė nagrinėti jos
kasacinį skundą. Teismas mano, kad šis skundas nagrinėtinas pagal Konvencijos 6 straipsnį.
75Teismas pakartoja, kad nacionalinės teisės klausimus spręsti priklauso nacionaliniams
teismams. „Teisė į teismą“, kurios vienas aspektų yra teisė kreiptis į teismą, nėra absoliuti; ji gali
būti numanomai apribota, ypač, kai tai susiję su skundo priimtinumo sąlygomis, nes pagal pačią
savo prigimtį ši teisė turi būti reguliuojama valstybės, kuriai šioje srityje tenka plati vertinimo laisvė
(žr. bylą García Manibardo v. Spain, no. 38695/97, § 36, ECHR 2000-II, ir Mortier v. France, no.
42195/98, § 33, 2001-07-31). Dar daugiau, kasacinio skundo priimtinumo kriterijai gali būti
griežtesni nei paprasto skundo (žr. Bĕleš and Others v. the Czech Republic, no. 47273/99, § 62,
76Atsižvelgiant į tai, kad kasacinio skundo pagrindų vertinimas priklauso išimtinei
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetencijai, ne Teismui spręsti, ar pareiškėjos skundą
Aukščiausiasis Teismas turėjo priimti (žr. Impar Ltd v. Lithuania, no. 13102/04, § 32, 2010-01-05).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, ir į tai, kad jokio nepagrįsto apribojimo pareiškėjai kreiptis
į Aukščiausiąjį Teismą nebuvo, Teismas mano, kad šis skundas turėtų būti atmestas kaip aiškiai
nepagrįstas pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.
77Pareiškėja taip pat skundėsi, kad nacionaliniai teismai klydo taikydami atitinkamas
materialinės teisės nuostatas.
78Teismas pakartoja, kad atitinkamų procesinės ir materialinės teisės normų aiškinimas
ir taikymas priklauso nacionaliniams teismams (be kitų šaltinių žr. Baumann v. Austria,
no. 76809/01, § 49, 2004-10-07). Teismo nuomone, šioje byloje nacionalinių teismų nacionalinės
teisės atitinkamų nuostatų aiškinimas nepažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies. Todėl Teismas
nusprendė, kad ši peticijos dalis turėtų būti paskelbta nepriimtina kaip aiškiai nepagrįsta pagal
Konvencijos 35 straipsnio 3 (a) ir 4 dalis.
79Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:
„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies
įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti
nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“
80Pareiškėja reikalavo 112 500 litų (32 580 eurų) turtinei žalai ir 50 000 litų
(14 480 eurų) neturtinei žalai atlyginti. Remdamasi 2005 m. rugsėjo mėnesio turto vertintojų
ataskaita, ji teigė, kad turtinės žalos suma atitiko žemės sklypo rinkos vertę, buvusią nuosavybės
atėmimo metu. Pareiškėja taip pat reikalavo 524 eurų išlaidoms ir kaštams, patirtiems bylinėjantis
Teisme, atlyginti.
81Vyriausybė tvirtino, kad reikalaujama turtinės žalos atlyginimo suma buvo per didelė,
ir atmetė turto vertintojo ataskaitos išvadas kaip stokojančias objektyvumo ir priklausančias
išskirtinai nuo skaičiavimo metodikos. Vyriausybė taip pat tvirtino, kad Teismas negali priteisti
neturtinės žalos atlyginimo, jei šis klausimas prieš tai nebuvo nagrinėtas nacionaliniuose teismuose.
11SPRENDIMAS PYRANTIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ (DĖL ESMĖS)
sklypo rinkos vertės įvertinimo, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto registro įrašo, kuriame būtų
atitinkama informacija apie nuosavybės vertę.
82Esant tokioms bylos aplinkybėms, Teismas mano, kad Konvencijos 41 straipsnio
taikymo klausimas nėra parengtas sprendimui. Todėl, atkreipiant dėmesį į tai, kad yra galimybė
valstybei atsakovei ir pareiškėjai susitarti, būtina jį atidėti (Teismo reglamento 75 taisyklės 1 ir
4 dalys).
83Taigi, Teismas atideda šį klausimą ir ragina Vyriausybę bei pareiškėją per šešis
mėnesius nuo tos dienos, kada sprendimas pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį taps galutiniu,
pranešti apie bet kokį galimą susitarimą.
1Skelbia skundą pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį priimtinu, o kitą peticijos dalį
nepriimtina.
2Nusprendžia, kad buvo pažeistas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis.
3Nusprendžia, kad 41 straipsnio taikymo klausimas dėl Konvencijos taikymo nėra
parengtas sprendimui, todėl
a) atideda minėtą klausimą;
b) ragina Vyriausybę ir pareiškėją per šešis mėnesius nuo tos dienos, kada sprendimas pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį taps galutiniu, pranešti apie bet kokį galimą
susitarimą;
c) atideda tolesnį procesą ir suteikia Kolegijos pirmininkui teisę prireikus jį atnaujinti. Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2013 m. lapkričio 12 d., vadovaujantis Teismo
reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.
Kancleris
Pirmininkas
12
Text from our archive (European Court of Human Rights, HUDOC). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.